(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-09-09

(1199) Visiškai tarp kitko: apie vieną nuotrauką + dar apie vieną


Po truputį kaupiu nuotraukų kolekciją, kurią pavadinau „Žmogus su dviračiu“ (kad fotografijos turėtų būt iš Lietuvos, lyg ir savaime suprantama). Rankioju žinias apie dviračius (reklaminiai skelbimai ir kt.) – būtų gerai identifikavus, kokios firmos dviratė priemonė, bet svarbiausia – žmonės (kada ir kur – aišku, irgi svarbu).
Visai neseniai įsigijau iš pasvaliečio StT keletą prieškarinių nuotraukų. Vieną (tą, kurią ir jūs matot) apžiūrinėdamas suklusau: pala pala, ir pavardė girdėta, ir veidas žmogaus dešinėj matytas!
dienynas saugomas: MLLM, GEK S/R59089
(vartydamas pastebėjau: labiausiai nesisekė, bent jau II klasėj, paišyba: 3/3–/3═ ir dailyraštis: 3+/3)

Mintis galvoj kreivazojo, fiksuodamas ištiesinu:
Jonas Žekys iš Geidžiūnų (greičiausiai jau po vestuvių su savo balandėle Ona) Biržuos Respublikos gatvėj nusipirko namą; savo vaikų neturėjo, tai nuomojo gyvenamą vietą gimnazistams, iš kaimų mokytis suvažiavusiams. Pas Žekius visą mokymosi gimnazijoj laiką gyveno Mamertas Indriliūnas iš Gataučių. Apie tai girdėjau ir iš MIndr-no sesers Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės (jos atsiminimai paskelbti Sietyno nr. VIII, 1989); ir rašytinį liudijimą prieš porą savaičių mačiau: Maironio lietuvių literatūros muziejuj saugomas iš sesers gautas MIndr-no, Biržų valdžios gimnazijos II klasės mokinio, 1931/32 m.m. dienynas, kurio pradžioj surašytos pagrindinės žinios (žr. dešinėj). 1938-ais MIndr-nui baigus gimnaziją, buto šeimininkai padovanojo savo nuotrauką, kitoj pusėj užrašę: P. M. Indriliunui / buvusiam gimnazistui // Ilgam atminimui nuo buvusiu šeimininkų. / Žekiai / Biržai / 1938 metų IX 12 d. (rašyta tos pat rankos, kaip ir nuotraukos su dviračiais antroj pusėj). Indriliūno nuotraukų albumėlis yra suskaitmenintas, galima pasižiūrėt Biržų rajono Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos interneto svetainėj ir įsitikint: Žekys toj nuotraukoj – tikrai tas pats Žekys, kuris su dviračiu dešinėj (Žekių nuotrauka labiau į .pdf dokumento galą).
— — ir tai čia atradimas? Žmogų nuotraukoj atpažinai, ir tiek. — Aišku, joks čia atradimas; mažasis džiaugsmas (taip įvardiju tą potyrį): galimybė pagalvot apie nuotraukos kelią nuo (spėčiau) praeito amžiaus trečio dešimtmečio pabaigos iki 2019-ų rugsėjo pradžios.
[Reiktų patvarkyt str. lt.wikipedijoj apie Indriliūną, nes nemažai netikslumų. Svarbiausia – nebuvo jis poetas: vieną eilėraštį paskelbė gimnazijos literatų būrelio laikraštėly 1935-ais, ir, kaip prisiminė sesuo Akvilė, jei Mamertą norėdavai išvest iš kantrybės (o ramus žmogus buvo), tereikėdavo primint tą eilėraštį; poezijos interpretatorius, vertėjas – taip, l. įžvalgus, l. geras, bet ne poetas. — Labai ačiū Ingai, drąsinusiai: nieko sudėtingo straipsnį wikipedijoj patvarkyt, – radęs popieryne pasvaliečio Kazimiero Pūro rašinį Literatūroj ir mene (1998 IV 11, p. 14), kurio pabaigoj apgailestaujama, kad Petro Rimkūno gimtoji vieta daug kur neteisingai nurodoma (rašoma, esą Tetirvinuos gimęs), kad Kiemėnų kaimas – ne novelių romanas, o dvi apysakos ir keturi apsakymai, ėmiau ir patvarkiau (ne tik tuos, ir kai kuriuos kitus dalykus). Išties nieko sudėtingo.]

Prieduras (2019 IX 14) Sunku nesitikėt kokios nors malonios staigmenos. Bet stengies įtikinėdamas save, kad jei kokia ištiks, tai jau tikrai ne iš maloniųjų. Blogai žmogus darai, nesitikėdamas ko nors gero, blogai. Net jei patirtis ir liudija: malonios staigmenos – išimtys.
Perskaitęs tai, ko prirašyta aukščiau apie Joną Žekį, rašytojas ir vertėjas Vidas Morkūnas atsiuntė kopiją nuotraukos kolekcijon „Žmogus su dviračiu“ (pažadėjo netrukęs ir originalą padovanot) ir pasakojimą – bus pirma fotografija su išsamiu lydimuoju liudijimu, – kai nesitiki, maloni staigmena bent dvigubai malonesnė.
— Labai labai ačiū, Vidai! (padėka šitoj vietoj, kad nesutrikdytų įspūdžio tinklaraščio lankytojams baigus skaityt).

Žmogus ir jo dviratis
Tas nuotraukoje įamžintas žmogus – mūsų tėvelis Kostas su anglišku dviračiu, kurio gamintojo, deja, neprisimenu. Tėvukas, kaip buvome įpratę jį vadinti, čia išvažiuoja iš mūsų namų Naujojoje Akmenėje, Taikos gatvėje, kiemo. Antrame plane matyti gretimo namo gyventojų sandėliukai ir tvarteliai. Laikas – apie 1970-uosius metus. Tikėtina, kad tėvukas važiuoja į darbą ar kokiais nors reikalais į miestelį. Aišku, kad ne į sodą, į kurį visada keliaudavome su įrankiais, pintinėmis ir panašiais rakandais. Esama ir dar vienos tikimybės. Gali būti, kad tėvukas niekur nevažiuoja – jeigu nuotraukos autorius mano brolis Algis ją parežisavo. Algis tuo metu fotografavo, filmavo (vadinamąja „aštunke“), drožė iš medžio, lipdė iš molio, skambino gitara, kūrė dainas ir dar ko tik nedarė, taigi nebūtų nieko nuostabaus, jei ir čia buvo sumanęs kokią nors fotografinę akciją. Yra išlikę kombinuotų brolio nuotraukų. Vienose jis kaunasi su gigantišku triušiu, kitose dega buriniai laivai.
Dviračiu, įsigytu tuojau po karo, mūsų tėvelis važinėjo apie keturiasdešimt metų. Kadangi brangino, mylėjo ne tik žmones, bet ir daiktus, pastarieji ištikimai jam tarnaudavo. Dviračio spyruoklės po balneliu visada puikiai atlikdavo lingių paskirtį, kabūroje visada būdavo reikmenų, bagažinės „sląstai“ visada užsitrenkdavo tvirtai. Neprisimenu šio dviračio sugedusio (nors tikėtina, kad prireikus tėvukas tiesiog greitai jį susitaisydavo), kaip nors klebančio, cypiančio, neprisimenu numesto bet kur. O nuvažiuoti jam tekdavo daug. Porą kartų tėvelis (tada dar būsimasis) mynė iš dabartinio Telšių rajono į Latvijos pakraštį prie Lietuvos sienos, kur buvo apsistojusi nuo tremties pabėgusi būsimosios mūsų mamos šeima (vienkiemyje prie Ukri). Vėliau, kai jau gyvenome Naujojoje Akmenėje, tėvelis dviračiu važinėdavo į darbą cemento gamykloje, į sodą, grybauti (dažniausiai – į miškus prie Vėlaičių, Vegerių), žvejoti – į Sablauskių tvenkinį, į tą pačią Latviją, žodžiu, kur tik prireikdavo. Kartą kitą buvau ant to dviračio užsėdęs ir aš. Man jis atrodė nepatogus. Tėvukui išvažiavus Anapilin, dviratį mama atidavė kaimynui Pranui Tamošaičiui. Matydavau Praną minant vis tuo pačiu nesudėtingu maršrutu namai–parduotuvė–namai. Važiuodavo jis kažkaip abejingai, neteisingai, būdavo akivaizdu, kad tarp jųdviejų su dviračiu nėra jokio ryšio.

4 komentarai:

  1. Bet juk Vikipedijoje ir nerašoma, kad Indriliūnas poetas – „rašytojas, partizanas“.
    Tekstas paimtas ir VLE (ten irgi taip formuluojama), su nežymiaias stilistiniais paredagavimais; o jo autorius Vytautas Rakauskas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pirmas sakinys apie kūrybą: „Žurnaluose „Ateities spinduliai“, „Ateitis“ ir kituose paskelbė eilėraščių.“ Antram minimas diplominis darbas; neparašė jis diplominio, nespėjo; tai tik straipsnis, kuris galėjo tapt diplominio dalim; straipsniuos ir recenzijose nagrinėjo ne tik Aistį (apie Čiurlionį atskiras str. yr), o dėl Krivicko – tik vienas sakinys apie jo Giesmes literatūros vakaro apžvalgoj; tarp verstų poetų paminėtas Rilke, kurio vieną eil. išvertė, bet neminimas Oskaras Milašius, kurio du ilgus išvertė.

      Panaikinti
  2. Radau spaudą "K. Indriliūno 3b kl mok" knygoje Liūdo Giros Lietuvių rašybos vadovėlis (1918). Gal ji priklausė tėvui Gasparui?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. nemanau; Indriliūnų pavardė ne tokia jau reta

      Panaikinti