(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-06-13

(1091) Visiškai tarp kitko: apie pirmąjį lietuvišką detektyvą

Coll. Pranas pasiūlė štai tokį beletrizuotą pasakojimą:
Jaunesnysis raštininkas
– Alio! Alio! Kriminalinė policija, II skyrius?
– Taip. Ko tamstai, pone, reikia? – paėmęs telefono trūbelę, klausė identifikacijos biuro vedėjas.
– Norėčiau kalbėti su ponu Budriu, – užkimusiu storu balsu kažkas atsakė.
– Labai gaila. Jo dabar nėra. Prašau už pusvalandžio paskambinti jo kabinetan, telefonu 114.
Po 15 minučių ir vėl telefono skambutis.
– Alio! Ponas Budrys? – sudundėjo tas pats balsas.
– Taip. Su kuo turiu garbės kalbėtis?
– Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos darbuotojas Vardenis Pavardenis.
– Malonu susipažinti. Klausau Jūsų.
– Į mūsų rankas pateko maždaug prieš 80 metų nežinia kur pradingusio lietuvio rašytojo kūrybos palikimas, tiksliau – knyga; jūsiškai veikiausiai – palaikai?
– Kaip tai? Nesuprantu, kur Jūs lenkiat…
– Vienas žemaitis iš Varnių, Drąsutis V., 2017 metais padovanojo bibliotekai Smetonos laikais pasirodžiusio kriminalinio romano Plėšikų vadas egzempliorių, gerokai aptrintą, nučiupinėtą, be titulinio lapo ir todėl…
– Gerbiamas Vardeni! Kalbėkit aiškiau, trumpiau ir faktais! Mums reikia žudikus, plėšikus, sukčius identifikuoti, gaudyti, izoliuoti… Romanų skaitinėti nėra kada! Taip… Čia juk Kriminalinės policijos II skyrius! – nekantravo Budrys.
– Taip, taip. Suprantu Jus, ponas Viršininke! O dabar kas dėl indentifikavimo – teisingai, rodos, tariu?
– Sakykim, kad teisingai, nors – neteisingai. Bet nesvarbu. Eikim prie reikalo, – dalykiškai atitrūbino trūbelėn seklys.
– Reikalas tas, – nuėjo prie reikalo paskambinusysis, – kad tas romanas yra kaip tik apie Jūsų skyriaus darbuotojus, taip pat ir Jus patį! Tai yra, apie tuos, kurie sekė ir pagavo garsų XX amžiaus 3-čio dešimtmečio pabaigos – 4-to dešimtmečio pradžios žemaičių plėšiką ir žmogžudį (romane jis įvardintas Jockumi).
– O! Kaip įdomu! Kuo galėtume pasitarnauti… ėėė… gerbiamiems kolegoms… Juk jūs, bibliotekininkai... irgi esat savotiški kriminalistai, pėdsekiai – ieškot, analizuojat, tyrinėjat, keliat hipotezes, versijas …– iškart sušvelnėjo seklio tonas.
– Taip, taip… Būtent taip! Ir dar: lipam ant kulnų… faktams, hipotezėms... Įtarinėjam juos ir jas, vykdom kryžmines apklausas, prireikus pakankinam, kartais net nugiljotinuojam…– įsivažiavo Pavardenis į savo amplua.
– Fū, kaip baisu!.. Bet… tęskit.
– Taigi, esame baisūs… ir smalsūs. Tiksliau – baisiai smalsūs. Šiuo atveju mus labiausiai domintų informacija apie minėtos knygos Plėšikų vadas autorių. Žinom apie jį labai mažai. Ar negalėtų Jūsų skyrius padėti jį plačiau ir giliau indentifikuoti? Juolab jis, tas autorius, savo laiku irgi dirbo Kriminalinės policijos sistemoje...
– Štai kaip!? Nepaprastai suinteresavot... Būtinai pagelbėsim! Bet paprašytume pirma pasidalinti su mumis faktais, kuriuos Jums patiems pavyko išknisti... atsiprašau... išaiškinti, atnarplioti. Tai leistų mums greičiau susiorientuoti ir gal, už ko nors užsikabinus, surizikuoti... Juolab, kaip matome, reikalas – bendras...
– Mielai. Tik kad tų faktų, tiksliau informacijų, iškapstėm viso labo tik tris keturias, – kuklinosi interesantas.
– Tai juk ir stalas, kėdė turi tik tris keturias kojas. O pastovi! – pafilosofino ponas Budrys.
– Na, čia kiek kitokie dalykai... Subtilesni, neapčiuopiamesni, nuskendę laiko rūkuose... Bet – įtikinot!
– Tai ir klokit. O paskui – gliaudysim. Liaudies išmintis juk sako: „Geriau mažai, – nei daug, bet niekai“!
– Suprantama. Tad – rašykitės bloknotan. Pirma, – ėmė dėstyti bibliotekininkas, – Vaclovo Biržiškos redaguotose Bibliografijos žiniose (1937, nr. 2, p. 62) apie 1937 metais išėjusias knygas radom tokio pavidalo informaciją:
EIDIMTAS, STANISLOVAS – St. Eidimtas Plėšikų vadas. Kriminalinis romanas. Kaunas, Sakalas, Narkevičiaus sp. 1937. Virš., 186+VI skelb. p. 17×11. 3200 egz. Lt 1,50. Pastaba: 2 pusl. – Populiarioji biblioteka Nr. 9.
Antra. Žurnale Kardas (1937, nr. 9, p. 227) ir dar keliuose kituose to meto periodiniuose leidiniuose pateikiami tokio pobūdžio bibliografiniai duomenys ir reklaminė-informacinė anotacija:
St. Eidimtas. PLĖŠIKŲ VADAS. Žemaičių plėšikas Jockus. Originalus kriminalinis romanas. Sakalo leid. Populiar. bibliotekos Nr. 9. Kaina Lt. 1,50.
Tai pirmas mūsų literatūroje originalus kriminalinis romanas, autoriui tikrai pavykęs parašyti nė kiek neprasčiau už užsieninius tos rūšies romanus. Medžiaga, matyt, imta autentiška iš to garsaus plėšiko teismo bylos.
Trečia. Žurnale Karys (1937, nr. 20, p. 556) po rubrika „Naujieji leidiniai“ spausdinama pirma, ir, matyt, paskutinė šio romano recenzija:
Ši knygutė priklauso prie „Sakalo“ b-vės leidžiamų knygelių serijos, pavadintos „Populiarioji biblioteka“. Už tai ir tema parinkta populiari – apie prieš keletą metų pagarsėjusius Žemaitijos plėšikus Jockų, Lengvenį ir kitus. Knygutėj smulkiai atpasakojami šių išsigimėlių kruvini žygiai, apie kuriuos savo laiku buvo mūsų spaudoj daug rašoma. Romanas baigiamas plėšikų gaujos likvidavimu – jų suėmimu, teismu ir sušaudymu. Kas įdomesnio šioj knygoj, tai jos pradžioj aprašytas žmogžudystės aiškinimas – kriminalinės policijos ir tardytojo veiksmai, medicinos eksperto darbas, policinio šunies sekimas. Šiaip knygoj jokio idėjinio elemento nėra. Čia nerasime jokių gilesnių minčių.
Ir ketvirta, sensacinga žinutė, publikuojama Šiaurės Lietuvos savaitraštyje (1933 IV 30, nr. 18, p. 2) antrašte „Eidimtas nuteistas 2 mėnesiams kalėjimo lygtinai su 2 metų bandomuoju laiku“:
Balandžio 27 d. Apygardos Teisme buvo teisiamas buvęs Kriminalinės policijos jaunesnis raštininkas Stasys Eidimtas. Jis 1931 m. buvo nuslėpęs gautą iš Krim. pol. direktoriaus laišką Šiaulių krim. pol. viršininkui apie kaikuriuos Šiaulių ir Joniškio pirklius, besiverčiančius kokaino prekyba. Vėliau, 1931 m. gruodžio 10 d. jis pats atvyko pas vieną iš tų pirklių, Fainą, ir pradėjo vesti „tardymą“, pareikšdamas, kad „aš galiu jums padėti“... Fainas paskambino krim. policijai, ir greit Eidimtas, nors paties Krim. polic. direktoriaus „siųstas“, buvo sulaikytas, o š.m. balandžio 27 d. ir nuteistas.
Kaip išmanusis „Šis tas apie šį tą“ skaitytojas iškart suprato, šis rašinėlis pradedamas kriminalinio romano Plėšikų vadas pradžia, čia pateikiama kursyvu. Po kursyvo jau vyksta šio rašinėlio autoriaus dalykinės improvizacijos…
Dar kelios pastabos, patarimai ir klausimai. Galite išsijuokti iš šių pastabų savininko, bet jam pasirodė, kad nepaisant daugelio formaliųjų (loginių), psichologinių, emocinių knygos pasakojimo trūkumų bei įtrūkimų, jų autorius turi rašytojo (ne tik raštininko) gyslelę. Romanas lengvai ir įdomiai skaitosi. Nuotykinis siužetas dinamiškai rutuliojamas. Autorius sutveria ir kraupokas scenas (pavyzdžiui, kapinių sklepe), ir pastebi bei mums perteikia ir komiškuosius knygos personažų poelgius ar charakterio bruožus. Tie charakteriai daugelkart įtikinamai individualizuojami, galbūt net pabandoma fragmentiškai įpinti sąmonės srautą ar įterpti net psichoanalitišką žudikų žudikiško instinkto (pomėgio) nesąmoningos motyvacijos kilmės savianalizišką aiškinimąsi...
Bet tikrąją šio kriminalinio kūrinio literatūrinę vertę gal imtųsi nustatyti visiems žinomo laikraščio „Št apie št“ gerbiamas Redaktorius?
Be to, supratingasis „Št apie št“ laikraščio gerbėjas iš karto suvokė, jog pokursyvinėje dialogo dalyje dėl informacinės paramos („indentifikavimo“) iš tikrųjų kreipiamasi ne į talentingąjį romano kriminalistą poną Budrį, bet į Jus – tai yra į ne mažiau supratingą, sumanų ir išradingą, ir smalsų, ir interaktyvų Skaitytoją! Juk mums net nėra žinoma romano autoriaus Stanislovo (Stasio) Eidimto nei gimimo vieta ir data, nei kada jis mirė ir kur palaidotas. Juolab visa kita jo gyvenimo istorijos byla! Jau 80 metų šio, mano supratimu, talentingo žmogaus biografiją slepia sklepo tyla.
Taip pat nėra aišku, kas realybėje buvo vadinamoji „Jockaus gauja“. Ir ar iš viso buvo jos prototipas. Gal ji viso labo tėra jaunesniojo raštininko kūrybingos fantazijos ir išmanių pramanų vaisius?
Žodžiu, gerbiamas „Šis tas apie šį tą“ Skaitytojau, – ką Jūs žinote daugiau, nei pateikta šiame rašinėlyje, apie kriminalinį romaną Plėšikų vadas, jo personažus ir autorių, – klokite drąsiai ant Redaktoriaus stalo, lyg jis būtų pats Kriminalistikos II skyriaus Šefas!
— Pirmiausia: ačiū, tinklaraščio kolaborante Pranai, už opusą. Ir aš perbėgau akim šitą knygą. Ne klasika, bet visai paskaitoma. Antanas Kniūkšta, „Sakalo“ leidyklos galva, beviltiškų dalykų nebūt ėmęsis leist, jei ir visai sunki finansinė padėtis būt buvusi. Be to, tokio pobūdžio tekstams ir nereikia kelt kokių estetinių reikalavimų – jei noris skaityt į priekį, to ir gana; stilistinės grožybės būtų net trūkumas; logika ir psichologija tokiem tekstam svarbiau (tarkim, ir blogiausiam personažui reikia kokios geros savybės: Jockus vadinamas degeneratu, bet priduriama: „jei ne ta švara, kurią jis labai mėgo ir prisilaikė, iš pirmo žvilgterėjimo galima buvo juo pasišlykštėti“, p. 85). Beje, mano supratimu, labai gerai parinkta pagrindinio veikėjo – seklio pavardė: Budrys ir trumpas, ir pagal prasmę detektyvui derantis asmenvardis.
Anotacijoj rašoma, esą 1937-ais išėjęs Plėšikų vadas – pirmasis originalus kriminalinis, kitaip – detektyvinis romanas; pasikapstęs radau 1931–1932-ais išleistą kitą pretendentą į pirmąjį – Erūno slp. pasirašiusio Petro Galkio, kurio irgi tik plikas asmenvardis libyje.lt pateiktas, romaną Girių hetmonija, – paantraštėj irgi yra žodis kriminalinis; užmečiau akį (yra epavelde.lt) – iš paantraštės žodį kriminalinis derėtų išbraukt, palikt tik nuotykių; Eidimto Plėšikų vadas – tas tikrai kriminalinis.
Dar vienas dalykas. Kad tokio pobūdžio skaitiniai buvo labai paklausūs, ir Eidimto romane paliudyta: penkiolikmetis nužudyto ūkininko sūnus apie daktiloskopiją sužinojęs iš knygos:
– Esu skaitęs kriminalinio romano vertimą prancūzų rašytojo Elbron’o „Paslaptingoji pilis“, – didžiuodamasis atšovė jam penkiolikos metų berniukas, prieš metus buvęs III klasės mokinys. (p. 14)
Bet bibliografijoj neradau tokio romano vertimo į lietuvių kalbą, ir autoriaus pavardė ar slapyvardis nerandamas. Negi kriminalinės policijos jaunesnysis raštininkas StE būtų juos išgalvojęs?
Ir paskutinė pastaba. Ketvirta žinutė, rasta Šiaurės Lietuvoj, nepasirodė esanti tokia jau sensacinga: kelis detektyvus parašęs Saulius Stoma irgi valgęs kalėjimo duonos; vieni rašytojai penitencinę sistemą pažįsta iš šono, kiti iš vidaus.
— teisiamasis Pranas Jockus —
Vlado Šaulio piešinys
(DN, 1931 IV 22, nr. 17, p. 1) 
Prieduras (2018 VI 18) Porą vakarų pajockinau epavelde.lt – paieškojau, kas apie Petrą Jockų ir jo sėbrus rašyta 1929–1931-ais laikraščiuos. Daugiausia radau (tiksliau – rado) Dienoj ir Dienos naujienose (toliau – DN). Kai ką, kas vienaip ar kitaip susiję su literatūra, gal ir ne visai niekų darbas užfiksuot.
  Apie nesugaunamąjį banditą imta rašyt, kai policija paskelbė atsilyginsianti tiems, kurie padėsią jį sugaut. Dienoj 1929 X 27 p. 4 str. „Žemaičių razbaininkas Jockus“ ne tik pranešta: Jockaus sėbras nukautas, o pats Jockus, kad ir sužeistas, vėl pabėgo; ir apie ankstesnius plėšikus priminta:
Latvijos pasieny ir net tolimame Vidžemy prieš keletą metų buvo garsus banditas lietuvis Adomaitis, kurį Mintaujoj pakorė. Apie Adomaičio žygius surašyta net keli sensacingi romanai.
Greičiausiai latviškai, o gal ir rusiškai, Rygoj turėjo būt išleisti. Nebent Vigmantas Butkus apie tuos romanus ką nors galėtų iškapstyt.
  Dienos p. 2 buvo nuolatinė skiltis „Nuplėšiamas kalendorius: savaitės lakšteliai“, kurią rašė Mefisto (neaišku, kieno slapyvardis); 1930 II 9, trečias lakštelis:
Mes su pamėgimu skaitome apie Čikagos banditų avantiūristinius nuotykius ir visai nepastebime savo kriminalinių pasaulio garsenybių.
Imkim kad ir mūsų krašto augintinį BANDITĄ JOCKŲ. Ar jo nuotykiai ne romanas, vertas Uoleso plunksnos? [Omeny turimas Edgaras Wallace’as: 1929-ais išėjo net trys jo romanai lietuviškai: Veidas tamsoje, Durys su septyniais užraktais ir Mėlynoji ranka, 1930–1932-ais dar septyni.] Jį seka, apsupa, sužeidžia, net nužudo, o jis vis gyvas ir nepagaunamas. Vis tęsia savo kriminalinį veikimą ir staiga pasirodo visai nelauktose vietose.
Keletai mėnesių Jockus pasidarė legendariniu asmeniu Lietuvoj. [...] Bet jo nuotykiai buvo tiktai tema policijos protokolų apie nesėkmingą bandito vaikymą.
Kad Jockus vaidendavos už kiekvieno kampo, kiekvienuos krūmuos, ypač kai pažadėta premija jį sučiupsiantiems, iš to yra pasišaipiusi Liūnė Janušytė – parašiusi feljetoną „Plėšiko gaudynės“ (paskelbtas Jockų jau sučiupus, vadinas, manyta, kad dar turėtų būt juokinga: Diena, 1930 VI 1, p. 4).
  Jockų ir Lengviną latviai sučiupo 1930-ų gegužės pradžioj, teismas prasidėjo 1931 IV 20. Ką tik pradėtos leist DN teisme turėjo savo korespondentą, kurs išsamiai pasakojo apie teismo eigą (žr. VI 20, p. 3; IV 22, p. 1; IV 23, p. 3; IV 29, p. 1), pasirūpinta ir teisiamųjų bei juos ginančiųjų piešiniais, net nuotraukų įdėta, kaip skelbiamas nuosprendis; tai žurnalistikos istorikui gal būtų įdomu. Teismas tetruko devynias dienas; šaudyt nusikaltėlių neskubėta, dar turėjo teisę prašyt Prezidento malonės. Jockus ir kita kuo po teismo užsiėmė: Diena 1931 VI 21 pirmam puslapy pranešė: „Pagarsėjęs banditas Jockus, sėdįs Kauno kalėjime, sugalvojo pasekti pasaulio garsenybes. Jis rašo savo memuarus.“ DN VI 22, irgi pirmam puslapy, atskleidė net detalių:
Teko patirti, kad Jockus parašęs jau apie 200 psl. savo gyvenimo istorijos. Be nusikaltimų aprašymų, didelė dalis – apie moteris. Moterų Jockus turėjęs ne mažiau 50. Visos jos, pasak jo, jį mylėjusios.
Nežinia, gandas tatai ar teisybė. Per porą mėnesių prirašyt 200 lapų – šiaip visai neblogai.
  Prano Jockaus, gimusio 1906 VII 1 Platelių valsčiaus Notėnų kaime, gyvenimas baigės Šiauliuose 1931 VII 20, pirmadienį, anksti iš ryto, „kada dar saulė nepatekėjusi, žolę dengia rasa, o oras dar pilnas ūkanų“, kaip rašyta Dienoj 1931 VII 26, p. 2; DN apie sušaudymą pranešė kur kas operatyviau ir pirmam puslapy skambia antrašte: „Šaudykit, broliai! Drąsiau!“ (VI 22; su visom detalėm reportažas; korespondentui leido stebėt „sušaudymo ceremoniją“). VIII 7 DN pasirodė net straipsnis, kuriame nagrinėjamas Jockaus psichologinis portretas, gretinant jį su aferistu, Lietuvos banko tarnautoju Leonu Kalinausku; teksto autorius pradžioj užsimena juos abu iš arčiau pažinęs.
— — — O apie Stasį Eidimtą nieko naujo neužtikau.

4 komentarai:

  1. „Taip pat nėra aišku, kas realybėje buvo vadinamoji „Jockaus gauja“. Ir ar iš viso buvo jos prototipas.“
    Buvo – Petras Jockus, siautėjo su dar keturiais gaujos nariais, buvo teisiami Šiauliuose 1931 m. Čia apie juos.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Štai ir dirba darbą gerb. Skaitytojai :)
    Ačiū, Inga, už nuorodą; gaila, kad str. autorė nežinojo apie romaną, būt tikriausiai susiejusi.
    Teismas Šiauliuos prasidėjo balandžio 20; gaila, kad epavelde esančių atvaizdų labai prasta kokybė; Sekmadieny 1931 V 3, p. 3 buvo net Petro Jockaus ir kt. nuotraukų įdėta.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kodėl jau taip „nebent Vigmantas Butkus...“ :)

    Buvo toks romanas „Bandītu karalis Adamaitis, bīstams laupītāju vadonis“ („... pavojingas plėšikų vadas“), autorius nenurodomas, išleistas Rygoj 1926–1927m. (dalimis?)

    O tas Adomaitis, pasirodo, net įamžintas Latvijos vietovardžiuose. Gaujos nac. parke yra Adamaičio urvas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai atsiprašau, Inga, per lengvais pirštais subaksnojau tą nebent :)
      Lietuvių įvaizdį latvių literatūroj knebinėjantiems gera medžiaga būtų tas romanas apie Adomaitį.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)