(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-04-27

(1076) Epizodai, xxv: mokytojos Kotrynos Juškienės argumentas

tikriausiai esat matę šitą nuotrauką; dažniausiai parašas būna toks:
Jonas Žemaitis (stovi viduryje) sesers Kotrynos Juškienės sodyboje Šiluvoje
su tėvais ir giminaičiais, apie 1939 — šiuo atveju reiktų nurodyt:
KotrŽ-J apačioj kairėj, Rapolas Juška – antras iš dešinės; vaikus atrinkt lengva;
centre balta palaidine – vaikų auklė (koks jos likimas?)
(Šį tą jau esu citavęs iš Rimvydo Racėno atsiminimų, žr. 1027 įrašą; dar į vieną epizodą noris atkreipt dėmesį.)
Bėgo laikas, keitėsi aplinkybės. Kremliuje įsitvirtino N. Chruščiovas. [...] ir mūsų padėtis palaipsniui keitėsi. Pirmiausia brolis, besimokydamas technikume, gavo normalų pasą. Šeima suskilo – mes su mama specpereselencai, o brolis – pilnateisis pilietis. Man tekdavo važinėti į komandiruotes, tai komendantas irgi išrūpino pasą. Pasas kaip pasas, viršeliai žali, tiktai didelis antspaudas vidury: „Galima važinėti tik Komijos ATSR ribose“. [...] Nuo 1956 m. pradėjo gauti normalius pasus vokiečiai. O juk pamenu, dar tik prieš trejetą metų Kija Ju gyvenvietėje surinko vargšelius į klubą, prisistatė rajono raudonsiūliai ir paskelbė: kad jie, vokiečiai, čia yra apgyvendinti amžiams, pareikalavo jų parašų po šitokiu nuosprendžiu. Kai žmoneliai nepanoro po tokiu negirdėtu dokumentu pasirašyti, enkavedistai įširdo ir rėkė: „Ir jūs čia supūsite, ir jūsų vaikai!“ Dokumente, kurį liepdavo pasirašyti, buvo pažymėta ne „iki gyvos galvos“ (požyznenno), o „amžinai“ (navečno). Vertė tokį dokumentą pasirašyti ir lietuvius. P. Kotryna Juškienė, mokytoja iš Šiluvos, nepasirašė, pareikšdama: „Nieko amžino nėra.“ Šio argumento komendantūra nesugebėjo įveikti. (RimvR, „Lietuvą palikom vakaruose“, Ešelonų broliai, 1991, p. 559–560) 
Mokytoja Kotryna Žemaitytė-Juškienė (1904–1988), būsimojo partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto sesuo, su vyru miškininku Rapolu ir trim vaikais – Aušra (*1936), Romanu (*1937) ir Rūta (*1938) buvo ištremti 1941-ų birželį į Kortkeroso rajoną Komijoj; visi išgyveno, grįžo į Lietuvą.
— Nieko amžino nėr. — Norėtųs ginčytis, minėt dalykus, prie kurių kartkartėm prikabinam epitetus amžinas ar amžina, tarkim, teisybės ir teisingumo troškimas; kartkartėm taip atrodo, o kartkartėm jau kitaip; ir kas gali būt amžino pasauly, kuris laikinas?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Šiaurės Atėnų red aktorės GK megztu šaliku (2011 IV 1), Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)