(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-01-30

(1051) Visiškai tarp kitko: apie mirtadienius ir Jurgį Bielinį

ežinau, greičiausiai klystu, bet ar prasminga toliau skaičiuot mirusio žmogaus gimtadienius?
Pirmosios mirties metinės, ketvirtis amžiaus po mirties etc. (Jei kas nors dar skaičiuoja.)
Parašom savo gyvenimo sakinį, o mirtis – ar taškas, ar klaustukas, ar šauktukas, ar kokia tokioj vietoj galima baigiamoji skyrybos ženklų kombinacija.
Ir tas baigiamasis ženklas rašytinas kabučių viduj, ne už jų, jei visą gyvenimą-sakinį – trumpesnį ar ilgesnį, prasmingą ar be ryšio, vientisinį ar sudėtinį, su įtarpais skliausteliuose ar su daug vienarūšių gyvenimo dalių – cituojam-prisimenam.
Kam tie išvedžiojimai? – Sausio 18 buvo Jurgio Bielinio 100-osios mirties metinės; jas būt buvę daug prasmingiau paminėt nelaukiant kokio nors apvalaus skaičiaus nuo gimtadienio. Žmogaus, vadinto knygnešių patriarchu, knygnešių karalium, nepriklausomybės pranašu. Per jį susikabintų spaudos draudimo lotyniškais rašmenim laikas ir Tarybos žingsniai Vasario 16-osios Nutarimo link; mažiau negu mėnuo tepraėjo nuo Juozapo Baltojo Erelio, pasirašinėjusio ir kaip Lietuvos teokratas, mirties – ir buvo pasirašyta Magna Charta Lituaniae, kaip šį dokumentą yra pavadinęs gyvenimą Dachau konclagery baigęs tarptautinės teisės žinovas dr. Rutenbergas (Vairas, 1936, nr. 3, p. 251).
Norėdamas primint Bielinio 10-ąsias mirties metines, knygnešystės žinovas Petras Ruseckas parašė straipsnį, iš kurio šį tą galima pacituot ir praėjus 100 metų po mirties (asmenų pasirinkimas vertas dėmesio; dr. Basanavičius neminimas):
Bielinio atvaizdas Trimito viršely (1928, nr. 4)
Įžymius savo tautos žmones privalome pažinti, pažinę gi, tinkamu laiku juos paminėti ir pagerbti, o jų darbus aikštėn iškelti, kad duotų gyvą pavyzdį, kaip reikia gyventi ir dirbti.
Spaudos draudimo gadynė ypač daug tokių įžymių žmonių mums duoda. Iš įžymių įžymiausiais bus – inteligentų tarpe V. Kudirka, o liaudyje – Jurgis Bielinis.
Pirmąjį mes gerai pažįstame, nes jis savo darbais visos tautos priešakin buvo išėjęs ir savo dvasia tartum visą tautą buvo apgaubęs. Antrąjį mažiau pažįstame, nes jo darbo sritis buvo siauresnė ir savo dvasia visos tautos, kaip Kudirka, nebuvo apgaubęs. Tačiau, kaip vienas, taip ir kitas buvo milžiniškos dvasios, o kas žino? – Bielinis savo dvasia gal ir už Kudirką aukščiau stovėjo! Tik kad Bieliniui susidėjusios gyvenimo bei aplinkybių sąlygos neleido tokioj vietoj atsistoti, kokioj Kudirka buvo atsistojęs.
[...] Bielinis nebuvo vien knygnešys ir paprastas tautiškos sąmonės žadintojas. uvo tai tikrai Lietuvos nepriklausomybės pranašas, kokių tais laikais buvo vos du trys. Dar 1889 metais Bielinis, patekęs dėl nežinomų priežasčių bei reikalų į Paryžių, o ten į kažkokį lenkų kongresą, uoliai gynė Lietuvos nepriklausomybės idėją, už ką lenkų su didele panieka ir triukšmu iš kongreso buvo pavarytas. Buvo tai bene pirmas ar bent vienas pačių pirmųjų anų laikų viešas Lietuvos nepriklausomybės idėjos paskelbimas. Iš kur jis tą idėją tuomet buvo pasėmęs – mes nežinome, bet reikia manyti, kad iš Lietuvos praeities pažino ir tikrai pranašišku ateities nujautimu bei numatymu. („Didysai knygnešys ir nepriklausomybės pranašas J. Bielinis“, Trimitas, 1928-01-26, nr. 4, p. 124, 126) 
„Nemirsiu, kol maskoliai nebus išvyti iš Lietuvos“, – esą mėgdavęs sakyt. Ne, ne kokį referatą apie Bielinį čia ruošiuos subaksnot; skaitinėdamas užkliuvau už Bielinio laiško, rašyto 1899-04-23 vad. Züricho komitetui, kuris buvo paskelbęs sumanymą, kad Lietuvių paviljone tarptautinėj Paryžiaus parodoj 1900-ais reikia parodyt ir draudžiamųjų spaudinių; Bielinis atsiuntęs dvi savo kaštu atspaustas knygas, o laiške dar ir mintį, kaip Lietuvai dingt iš Rusijos imperijos, išdėstęs:
Noriu asz Komitetui savo sumanymą paaiszkinti, kurs del Lietuvos gali buti naudingas. O tai, reikia pradėti Vokietijos ir Prancūzijos politikoje vietos jieszkoti. Tos dvi vieszpatystės, kaip žinome viena ant kitos del Elzas-Lotaringijo kersztaujasi. Todel mes lietuviai turime aiszkinti vokiecziams, kad jie tas dvi provincijas po Prancūzų rokunda sugražintų, o mes lietuviai, už tas provincijas, po Vokietija pasiduotume. Tada tu abeju vieszpatysciu, vienos priesz kitą butu skriaudos atlygintos. O jeigu tos vieszpatystės susitaikina terp savęs, tai galima tikėties, kad maskolių lengvai gali isz Lietuvos praszalinti. Kas link musu, lietuviu, dabartinio buvio, tai žimei, matyt eina blogyn. Netik ką rusai, kaip jau visiems yra žinoma, visokiais budais persekioja ir skriaudžia, bet ir vokiecziai pradeda Lietuvius persekioti. Maskolija ir Vokietija mat bijosi, kad Lietuviai susivienyję politiszką ermiderį neisztaiso (= neisztaisytų J.B.). Girdeti Tilžėje esąs nuo Vokietijos redo agentas pastatytas, idant didžiosios Lietuvos reikalus sužinotų ir maskoliams danesztie galėtu. Gali mums Prusuosi spaudą užginti, tada priseitų pikcziausis galas.
Todel butu naudinga per tą metą, lig Paryžiaus parodai susitarti lietuviams ir Paryžiuje, žinoma, ant parodos susirinkę isz visu pusiu lietuviai ir paskirti deputaciją, kuri galės derybas pradėti tartis su Vokietija ir Prancuzija. Tai toksai mano sąprotavimas. Jeigu reiktu kam tokiu knygu, tai Tilžėje prie pono [Jurgio] Lapino galima yra gauti.
                    Su guodone J.B. Erelis
(cit. iš: Prof. dr. J. Bagdonas, „Iš spaudos uždraudimo gadynės“, Lietuvos aidas, 1934-06-15, nr. 134, p. 2)
Aišku, gal tik šypsnio, šios dienos akimis atgal žvelgiant, toks Bielinio samprotavimas tevertas, bet: žmogus turėjo tikslą, kūrė planus, kaip jo siekti; tai šis tas daugiau negu tik verkšlent, kaip blogai esti. Labai įdomi asmenybė. (Beje, Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengtame žinyne Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904 yra sakinys, kad Bielinis katalikiškos spaudos latvių kalba nugabendavęs ir į Latgalą, kur tuo metu ji buvusi uždrausta; apie latviškų knygų draudimą nieko nežinau, nugriebus laiko reiktų pasiknaisiot.)

4 komentarai:

  1. Nieko sau „tikslas“ ir „planai“ – po Vokietija pasiduoti...

    O apie spaudos draudimą Latgaloje knaisiotis nereikia, visos enciklopedijos tą mini.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O tai kur dėtis? Juk tuolaik manyt, kad neilgtrukus imperijos ims byrėti, bus galimybių mažoms valstybėms rastis, vargu ar buvo bent menkiausias pamatas (kaip ir Sovietų Sąjungos atvejis); Vokietija bent jau knygų ir kt. lotyniškais rašmenim nedraudė spausdint. Beje, būdamas monarchijos šalininkas, Bielinis greičiausiai būtų pritaręs dėl Lietuvos karaliaus Mindaugo II.
      Enciklopedijos tik mini, o man „pačiupinėjami“ dalykai, konkretybės įdomiau.

      Panaikinti
  2. Niekad nesupratau tų gimimo/mirties datų minėjimų. Kvaila ir tiek.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Normaliem žmonėm reikia progų minėt, šiaip minėt/prisimint neįprasta; jei minėjimas susijęs su kokia proga, lengviau paantraštę sugalvot, gal net visai galvot nereikia :)

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)