(1049) Užparaštė, cxxxiv: „Uliut, Uliut, numirėlis ateina!“

[Atsitiktinai, kaip dažniausiai ir būna, mintis apie įrašą atsirado – akims už vieno tokio straipsnelio užkliuvus.]
— ko vis tikimasi iš paprasto žmogaus, kurs garsų žmogų pažinojo? kad apie tą garsų pasakos ir pasakos, o žmogus nori ir apie save pasipasakot, savo vargus rūpesčius išsakyt; jei nieko tokio reikšmingo apie garsųjį nepapasakota, kur tokius atsiminimus dėt, jei apskritai skelbt nusprendžiama? aišku, kur nors į pabaigą, paskutinian puslapin — Literatūra ir menas, 1964-03-14, nr. 11, p. 8; autorius Vyt. Karvelis (manyčiau, šitas žmogus):

nuotr. autorius nenurodytas;
spėtina: tas pats kaip teksto?

Pas rašytojo seserį

Julijona Biliūnaitė-Juodelienė (1873–1958); nuotr. saugoma
Baranausko ir Vienuolio-Žukausko memorialiniam muziejuj,
atvaizdas iš limis.lt; metaduomenys koreguotini:
sukūrimo data tikrai ne 1959, ankstesnė, 1957?;
sukūrimo vieta ne Niūronių, o Kaldūniškių km.;
ir dėl nuotr. autoriaus abejonių kyla:
Ona Sedelskytė? o gal Vytautas Karvelis?

1957 metų rudenį pabuvojau Anykščių krašte – nedideliame, vienkiemiais išsimėčiusiame Koldūniškių [= Kaldūniškių] kaime. Čia pirmą ir paskutinį kartą mačiausi su Jono Biliūno seserimi, Julija Biliūnaite-Juodeliene. Metų naštos sulenkta, su lazdute, įsprausta į sugrubusias rankas... Juk tai ta pati Uliutė, su kuria rašytojas vaikystėje eidavo rarotų į Anykščių miestelį, o vėliau patirtus įspūdžius aprašė „Piestupyje“, su kuria Šventosios pakrantėse gagendavo žąsis...
     – Mūsų buvo daug vaikų, – įsišneko rašytojo sesuo, – bet visi anksti išmiriojo, nesuprantu, kaip iki šiolei dar dievas laiko. Joniukas buvo jauniausias iš mūsų...
     Mūsų pokalbis buvo nenuoseklus. Į daug ką Uliutė nesugebėjo atsakyti. Suprantama, sulaukus, anot jos, „devintos dešimties be dviejų metų“, – vargu ar galima daug ką išlaikyti atmintyje.
     – Vaikeli, ar baigia Biliūnui paminklą? – žvilgtelėjusi Anykščių pusėn, paklausė. – Iš mūsų nesimato, o ir akys – vos grabalioja. Iš kaimynų tai dar matyti. Per laidotuves [1953-iais] buvau ant Liūdiškių piliakalnio. Pats Žukauskas atvažiavo manęs su mašina, įsisodino ir nuvežė. O žmonių, žmonių. Tai pagerbė brolelį. Ir man norėjosi kalbėti prie kapo...
     – Stato, tamsta, valdžia stato. Bus didžiulis, iš visos apylinkės akmenų – gal apie 14 metrų. Jau baigia, pats mačiau, net į viršų buvau užlipęs. Kaip ir norėjo rašytojas, jūsų brolis, matosi Niūronys, – paaiškinau.
     Senutė atsiduso. Padrėko akys.
     Gal didžiuodamasi broliu, išėjusiu į žmones, o dabar plačiai skaitomu rašytoju? Gal atgaivino širdis kadaise padarytą Jonui moralinę ir fizinę skriaudą – juk buvo šeimos nesuprastas ir nemėgiamas už „bedieviškas“ mintis apie lygybę, brolybę, juk artimieji bodėjosi jo „cicilikiškais“ raštais?
     ...Neprisiprašiau Uliutės atsisėsti. Atsirėmusi į stalą ir, tarsi valydama jį margomis pirštinėmis, kalbėjo.
     – Gražu tuos mūsų Niūronyse. Ir Joniukas mėgo per atostogas sugrįžti, kai ėjo mokslan. Nuo kalnelio, to, kur daug beržų, vis žiūrėdavo Šventosios pusėn, kur žąsis ganydavo, kažką vis galvodavo...
     Pakilau atsisveikinti.
     – Kad ne lazda, sugriūtum žmogus, – išlydėdama pajuokavo.
     Išėjusi į kiemą, Uliutė pasisuko Niūronių sodžiaus pusėn, mostelėjo lazdele:
     – Seniai bebuvau gimtinėje – nuo brolio laidotuvių. Sako, dabar ten gražu, sutvarkyta. Nėra kam nuvežti, tokia purvynė, nebegaliu nueiti... Anūkai užsiėmę, dirba, nėra kada...
     Nežinau, ar pamatė Uliutė paminklą, ar aplankė Niūronis. Užmerkė akis, nusinešusi atsiminimus apie brolio – Jono Biliūno kūdikystę ir dalelę jo gyvenimo, taip mažai papasakojo ateities kartoms.

Perskaičius, aišku, nori nenori bent jau pora klausimų kyla:
(a) Ar nieks neišklausinėjo apie brolį Joną? — Išklausinėjo. Meilė Lukšienė 1956-ų birželį, Uliutei buvo 87-eri. Pokalbio užrašais pasinaudota rašant straipsnį „Baltasai šešėlis“, skirtą Jono Biliūno 100-osioms gimimo metinėms paminėti; buvo išspausdintas Nemune, 1979, nr. 4, p. 22–23, perspausdintas 2014-ais, dr. Lukšienės 100-mečio metais, išleistoj rinktinėj Prie tautos kultūros pamatų, p. 113–119 (knyga .pdf formatu prieinama visiem, tik pagooglint reikia). Straipsny vartojama tik mažybinė vardo forma Uliutė.
Minėtoj darbų rinktinėj yra ir dr. ML parengtos Pastabos apie B-no kūrinius, kurios dėtos į jojo Raštus; perspausdintos pirminės, t.y. skelbtos pirmuos pokariniuos B-no Raštuos 1947-ais. Prie „Piestupio“ pastaba:

1947: Minima kūrinėlyje sesutė Uliutė yra tikroji J. Biliūno sesuo Uršulė. (Raštai, p. 301; ir ML, Prie tautos kultūros pamatų, p. 53)
1954: Minima kūrinėlyje sesutė Uliutė yra tikroji J. Biliūno sesuo. (Raštai, t. 1, p. 337)
1980: Kūrinėlyje minima Uliutė – J. Biliūno sesuo. (Raštai, t. 1, 256)

Nežinia, kodėl bent jau 1980-ais neįrašytas tikrasis Uliutės vardas – Uliutė/Ulijona/Julijona. 1947-ais, manyčiau, tiesiog apsirikta buvo. Kaip įspėt, kad 2014-ais apsirikimas perspausdintas ir Asmenvardžių rodyklėj atsispindi: Biliūnaitė-Juodelienė Uršulė, Uliutė 51, 111, 114, 115? O gal visi, kas skaitys, supras, kad apsirikta, kad „Piestupio“ Uliutė – Julijona Biliūnaitė, o ne Uršulė.
(b) Ar aplankė gimtuosius Niūronis, ar pamatė paminklą, Laimės žiburį ant Liūdiškių/Liudiškių piliakalnio? — Vargu. Mini anūkus, vadinas, sūnus Jurgis greičiausiai jau buvo miręs; apie Jurgio Juodelio ir Liudvikos Julijos Garbačiauskaitės-Juodelienės vaikus, Julijonos Biliūnaitės-Juodelienės anūkus, anykštėnuos.lt nieko nėr, nei kiek jų, nei kas jie – tik kad užsiėmę buvo, pasak močiutės; jei užsiėmę buvo 1957-ais, tai ir kitąmet greičiausiai. O dėl paminklo, atidengtas jis buvo 1958-06-29, pranešime apie renginį sesuo neminima, bet kalbėjo Jono Biliūno giminaitis kolūkietis Jurgis Biliūnas (ne šitas JurgB, kitas).