(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-01-20

(1048) Visiškai tarp kitko: aš esu; es esmu; mina olen

asipainiojo po akim Liūto Mockūno sudaryti Pokalbių akiračiai (1991) – Akiračiuos 1969–1989-ais skelbtų pokalbių rinktinė.
Vėl pavartinėjau paskaitinėjau.
Užkliuvau už Rimvydo Šilbajorio, be kita ko, AABS, Draugijos baltų studijoms skatinti, nario pasvarstymų.
Kalbinęs Algirdas Titus Antanaitis ne savo klausimus pateikia, o įvadėlius į pasamprotavimus tam tikra tema.
Pokalbis nukrypsta į baltistikos studijų konferencijas Marylando, Ohio State ir San Jose State universitetuose, kurių nuolatinių dalyvių ar iniciatorių tarpe visada randame ir R. Šilbajorį.
Šiame krašte, nors ir žymiai pavėluotai, manau, pradeda formuotis baltų kultūrinė sąmonė. Ne bendradarbiavimas, bet, sakyčiau, savęs, kaip vienos šeimos, pajutimas... (Šis fenomenas savotiškai kartojasi ir anoj pusėj Atlanto. Pavyzdžiui, berods nuo šių mokslo metų visose sovietinėse Pabaltijo respublikose vidurinėse mokyklose bus dėstomos ir visų trijų kraštų literatūros.) Tos konferencijos padeda pažinti ir suprasti mums visiems bendrus rūpesčius. Jeigu šis reiškinys suras platesnę atramą, tai jis gal galėtų išsivystyti ir į tikrai didelį ir reikšmingą dalyką. („Egzilo gyvybingumas priklauso nuo kultūrinio sąmoningumo“, p. 20)
Šitos prof. Šilbajorio mintys paskelbtos Akiračiuos 1970-ais. Ar tikrai buvo tai, apie ką užsimenama skliaustuos? Iš savo mokyklinių laikų neatsimenu kokių atskirų pamokų, skirtų latvių ar estų literatūroms. Bet prisiminiau kitką.
Bibliotekoj tarp naujų knygų, dar neiškeliavus į fondus, stovi pernai išleista Atviros Lietuvos fondo inicijuotų, leistų ir remtų leidinių bibliografija (sudarė Rima Kuprytė; kaip dovaną gavom, nežinau, ar pardavinėjama).
Norėdamas atgaivint atmintį, įdėmiai peržiūrėjau skyrių, kur surašyti per projektą „Švietimas Lietuvos ateičiai“ atsiradusieji. Vienas jų – Birutės Masionienės mokymo knyga Baltijos tautos: kultūros istorijos metmenys („Aidai“ išleido 1996-ais; profesorė mirė 1996-08-02). Kiek atsimenu, tada tikrai labai džiaugėmės, kad atsirado tokia knyga: jei tik bus noro, vyresniųjų klasių moksleiviams yra iš ko žinių semtis; be to, stilius, galima sakyt, eseistinis, o ne sausai vadovėlinis, skyrių gale yra ir klausimų, užduočių; taip pat yra Priedai – literatūros pavyzdžių vertimų, žemėlapių, net ištraukų iš Skandinavijos šalių konstitucijų. Tiražas 10 000, spėtina, teko visoms mokyklų bibliotekoms. Kiek šita knyga buvo pasinaudota? Nežinau, bet gal yra žinančių. Ar kas nors geresnio už šią knygą lietuviškai yr? Nežinau. Svarbiausia: ar yra kuriame nors su švietimo strategija susijusiam lygmeny noro, kad moksleiviai būtų supažindinami su Baltijos šalių kultūra? Irgi nežinau. Norėčiau, kad būtų; kad latviai ir estai būtų pažįstami, o ne tik pamini kaip „teisingai išsprendę“ pavardžių rašymo pasuos problemą ar nutolę nepavijamai, algos vidurkis perlipęs 1100 eurų. Taip, norėt gali ko nori.
Digresija. Yra tokia Baltijos Asamblėja; yra tokios nuo 1994-ų teikiamos BA premijos, kurių nuostatuos parašyta, kad jų tikslas – „skatinti literatūros, meno ir mokslo plėtojimą Baltijos valstybėse, įvertinti ryškiausius laimėjimus šiose srityse ir skleisti juos kitose valstybėse“; 2015-ais teikiant premijas Valdovų rūmuose, Giedrė Purvaneckienė sakė, esą tai padeda „dalintis kultūrinėmis vertybėmis tarp Baltijos valstybių“ (citatos iš čia). — Tuščios frazės.
Pernai BA premija už literatūrą buvo apdovanotas Vladas Braziūnas; šmėkštelėjo portaluos tokia žinia, bet, aišku, tik tiek, kiek susiję su LT tepaminėta; nei kas gavo meno ir mokslo premijas, nei ką latviai ir estai siūlė literatūros premijai; o, tarkim, kad koks žurnalistas paklaustų vertinimo komisijos nario Vytauto Martinkaus, kas lėmė, kad antrus metus iš eilės šita premija atitenka lietuviui (2016-ais gavo Sigitas Parulskis), nors galima buvo spėt, kad turėjo tekt estui, – taip, juokinga to tikėtis. ---- stopstopstop, nebėr prasmės murmėt apie šitos premijos laureatų ar nominantų kūrybos pristatymus, vertimus, bet kaip nors reikia užraukt šitą digresiją; kas vadovauja LR Seimo Kultūros komitetui visi žinom, o kas vadovauja Baltijos Asamblėjos Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui? – anerI ėneiluaiŠ, beje, 2003-iais apdovanota BA medaliu už indėlį stiprinant Baltijos valstybių vienybę ir bendradarbiavimą.

7 komentarai:

  1. Epizodinio dėstymo būta. Apie tai, pvz., bylotų kad ir tokia knygelė: Lionginas Šepkus „TSRS tautų literatūra: Mokymosi priemonė X klasei“ (Kaunas: Šviesa, 1971), kurios pakartotas ir papildytas leidimas išėjo 1976 m. Turiny ten: latvių lit. istorija (su atskirais skyreliais Rainiui, Laciui), estų (atsk. Smulis), baltarusių (atsk. Kupala) ir ukrainiečių (atsk. Ševčenka).
    Stipriau viską norėta pradėti dėstyti apie 1990 m.: Birutė Masionienė „Su savąja tauta: Pabaltijo ir rytinių slavų tautų literatūra: Mokymo priemonė 11 kl.“ (Kaunas: Šviesa, 1990, 2 leid. – 1994). Turiny: latviai (atsk. Rainis, Zieduonis), estai (atsk. Tamsarė, Krosas), baltarusiai (atsk. Kupala), ukrainiečiai (atsk. Ševčenka) ir kažkodėl dar atskiras skyrius apie Aitmatovą. O 1994 dar išleistas ir toks dalykas (tik nežinau, kokią jis turėjo, jei turėjo praktinę „galią“ mokyklose): „Latvių kalba. Latvių literatūros istorija. Baltoskandijos šalių literatūra X–XII kl.: Bendrojo lavinimo mokyklos pasirenkamųjų dalykų programos“ [Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija], parengė Alvydas Butkus… [et al.], Vilnius: Leidybos centras. Turinys ten iš trijų dedamųjų: Alvydo Butkaus „Latvių kalbos mokymo programa“, Silvetro Gaižiūno „Latvių literatūros istorija“ ir Vandos Sarcevičienės „Baltoskandijos šalių literatūros programa X-XII kl.“

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Vigmantai, už tikslias stipriai papildančias žinias. Bet ir tai, ką Tu suminėjai, ir mano paminėta knyga – praėjęs amžius; o dabar tikriausiai kas nors tik integruoto (man tas žodis pastaruoju laiku ima darytis juokingas) tėr, galbūt.

      Panaikinti
    2. Dabartinės padėties nežinau. Galiu tik spėti, kad į pietryčius, pirmiausia lenkus, atsigręžta kokį šimtą sykių labiau nei į šiaurę:)

      Panaikinti
    3. Lenkai nuo mūsų yra į pietvakarius :)

      Panaikinti
  2. Atsakymai
    1. Na, spėčiau, kad Vigmantas per daug neprieštarautų, jei jo mintis būtų praplėsta tokiu sakiniu: kad ir ką šnekėjo ir rašė Vaižgantas, Pakštas, kiti apie Baltijos regioną kaip „ir mūsų“, tas Vytauto žirgas, bent jau paveiksluos girdytas Juodojoj jūroj, vis dar svarbesnis daugumos mūsų savimonei.

      Panaikinti
  3. Virginijau, 100 procentų sutinku, kad daugumos savimonei daug (nepalyginamai!) svarbesnis! Bet man, kaip nebepataisomam Lietuvos „šiaurvakariečiui“ su orientacija į tolimesnius politkultūrinius šiaurvakarius, truputį apmaudu, kad tas žirgas šiaurvakariams kone visąlaik atsukęs uodegą:) Šventė būna, kai atsigręžia.

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)