(877) Dėl juoko: o gal imtų ir pasisektų?

radžioj buvo žodis: nevermore (bent jau pats Edgaras Allanas Poe taip aiškino per paskaitą Bostone), tada atsirado kalbantis varnas, kuris tik tą vieną žodį temoka; ko dar reiktų? – meilės ir mirties; jei varnas juodas – ko nors balto; ir dar vieno kontrasto: lauke lietinga audrota naktis vs bibliotekoj ramybė. Sugalvojo, ir vienas juokas teliko – imt ir parašyt garsųjį „The Raven“.
Bet bala nematę tos poezijos. Lietuviškai jos geros yra tikrai daug sukurta.
Poe – the Father of the Detective Story. [Raudonosios mirties kaukė išėjo tik 1991-ais.] O va gerų lietuviškų detektyvų nėr. Geras būtų tas, kuris bent į kokias tris kalbas išverstas.
– Tai gal žinai, kodėl gerų lietuviškų detektyvų nėr? – norėtumėt paklausti.
Žinau, pasakysiu:
– Todėl, kad pradžioj turi būt seklys (kaip tas nevermore), o jau tada – pagalvojus – gali atsirast ir bent jau paskaitomas, o gal net neblogas detektyvas. Koks būtinas dalykas lietuviškam sekliui, jei nori tapt ne tik protinga, bet ir įdomia detektyvo galva? – Jo močiutė jaunystėj turi būt gyvenusi Alytuj, Antanavoj ar kur nors netoliese, ten, kur bazavosi eskadrilė „Normandie–Niémen“. Kodėl būtina manyt, kad vienintelis Roger Sauvage’as su vietine mergina romaną buvo užmezgęs? Nebūtina. Galėjo taip atsitikt ir lakūnui pavarde Dupin, vardu nebūtinai Auguste, net ir pavardė gali būt kita pagal tėvą, o motinos Dupin.
Kur suku? Reikia kaip nors, kokiu nors būdu susisiet su Tradicija. Viena pasakojimo atšaka ir galėtų būt seklio genealogijos peripetijų aiškinimasis. Ir apskritai – tai galėtų būt tokie retrodetektyvai; seklys galėtų aiškintis Antrojo pasaulinio karo Lietuvoj užmintas mįsles – ko tik čia nebuvo, kas tik nežuvo. Arba ko sekliui galėtų pripasakot grįžę iš Sibiro ar Kazachstano tremtiniai – ir apie suomius, ir apie vengrus, ir apie vokiečius, ir apie kitus.
(Surašyta popieryne radus Rasos Drazdauskienės kaip visad puikiai išverstą tekstą – Jorge Luis Borges, „Detektyvas“, ŠA, 2000-10-14, p. 1 ir 8.)