(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-03-09

(836) Epizodai, ix: ir žmogžudžiai išnyko kaip dūmas

ei ištari frazę nacių koncentracijos stovykla, prie jos pirmiausia prišoka Stutthofas, ir tik po sekundės kitos – Auschwitzas/Oświęcimas, Mauthausenas etc. Kurioj vietoj išnirtų Sachsenhausenas? Kokioj n-ioliktoj? Vieta, kur vokiečiai laikė nelaisvėn paimtą Stalino sūnų?
Jono Grigolaičio, kalėjusio Sachsenhausene, atsiminimai Nacių pragare: kalinio Nr. 40627 išgyvenimai nacių koncentracijos stovyklose, 1941–1945 išleisti Dillingene 1948-ais. Ir tai bene pirmieji atskira knyga išėję lietuvio konclagerio kalinio atsiminimai. Antano Kučo (slapyvardžiu A. Gervydas pasirašyti) Už spygliuotų vielų išėjo 1950-ais, Stasio Ylos Žmonės ir žvėrys Dievų miške 1951-ais, Sruogos Dievų miškas 1957-ais, Vladislovo Telksnio Kamino šešėlyje 1990-ais (bet liko šešėly, nes esą „neteisingai“ prisiminęs Sruogą); 1995-ais išleisti kito Sachsenhauseno kalinio, nr. 38451, Miko Šlažos beveik pusamžį rankraščiu buvę vokiškai rašyti atsiminimai Bestien in Menschengestalt – Žvėrys žmogaus pavidalu.
— 1945-ų balandis. Raudonajai armijai visai priartėjus prie Oranienburgo, Sachsenhauseno kaliniai (apie 35–40 tūkstančių) kolonomis leidžias „mirties žygin į laisvę“ – į šiaurę, Lübecko link. Pagal planą, ten jie turėję būt suvaryti į laivus, išplukdyti jūron ir paskandinti.
Žygis truko dvi savaites; pakelės grioviuose liko gulėti nebepajėgiantys reikiamu tempu judėti į priekį kaliniai, kuriuos smogikai pribaigdavo šūviu į paausį ar smilkinį (žuvo apie penktadalį). Artėjant prie Schwerino viskas pakriko, kaliniai ėmė ir atsidūrė laisvėj („Priėję paklausėme, ar galima eiti. Postas tik pamojo ranka – okey! ir mes atsidūrėme ‘Amerikoje’.“ p. 233) Apsistojo exkaliniai vokiečių karo ligoninėj.
Mus slėgė mintis, kad esame laisvi, ir nežinojome, ką mums veikti su vėl atgauta laisve.
     Per visą metų eilę mes laukėme dienos, kada biaurioji diktatūra sutriuškės ir mes aktyviai dalyvausime jos likvidacijoje, matysime, kaip mūsų engėjai atsiims pelnytą užmokesnį. O dabar? Mūsų kankintojai ir žudikai išbėgiojo ir dar iš pasalų išžudė tūkstančius mūsiškių. [1947-ais teisiami buvo tik 16 Sachsenhauseno koncentracijos stovyklos pareigūnų; iš viršūnėlių.] Mes likome Dievo valioje, išbadėję ir daugiau nieko negeidėme, kaip tik kartą pavalgyti, pailsėti ir nors kiek sustiprėję pasiekti savo šeimas. Iš nacių pragaro gyvi ištrūkome, bet dabar atsidūrėme nepalankių gyvenimo aplinkybių vergijoje, nacių diktatūros režimo paveldėjime. –
     Vakare kelis kartus ligoninę perėjo amerikiečių patruliai ir patikrino gyventojus, tur būt, ieškojo smogikų. Dar prieš kelias dienas smogikai jautėsi pasaulio viešpačiai, nesiskaitė nei su įstatymais, nei su teise, nei su morale. Jų valia buvo įstatymas visai jų pavergtai žmonijai. Taip, pvz., amerikiečiams jau žygiuojant į Schwerino miestą, kitoje miesto pusėje jie prie žibinto stulpo gatvėje pakorė pasigavę moterį, penkių mažamečių vaikų motiną, dėl to, kad ji prie krautuvės laukdama pareiškė savo pasitenkinimą Hitlerio mirtim ir reiškė viltį, kad dabar bent karas pasibaigs. Šalia smogikų nebuvo vietos nė vienam, kas nedievino jų bepročio vado. Kitą dieną jie išnyko kaip dūmas. Neberadai nei smogiko, nei nacio, nei Hitlerio garbintojo. Visi jie iš kirčio buvo „įsitikinę demokratai“, Hitlerio idėjos priešai. Visos pergyventos baisybės turėjo atrodyti kaip piktas sapnas, netikras gandas, slogutis... (p. 233–234)
(Nežinau, gal klystu, bet šis epizodas kad ir netiesiogiai kai ką primena; 1989–1990-ų Lietuvą.)
----------------------------------------------
„Kadaise, labai seniai, man teko skaityti vokiečių pėstijos eiliniu prie Verdeno kariavusio pono Urlicho atsiminimų mašinraštį. Šie žmonės buvo įtraukti į sūkurį lygiai kaip Aušvico kaliniai, tačiau virš jų kančios ir mirties užsivėrė užmaršties vandenys“, – rašė Czesławas Miłoszas Abėcėlės gabaliuke, pavadintam „Anus mundi“ (vertė Vytautas Dekšnys, 2012, p. 46). Gražiai pasakyta: „užsivėrė užmaršties vandenys“, ir teisybė; Miłoszui atrodė, kad jie užsivėrė virš Pirmojo pasaulinio karo aukų, o virš Antrojo – ne; regis, užsiveria jie ir virš praėjusio amžiaus vidury vykusių tragedijų; tik salų, į kurias susirenkama atlikt privalomųjų atminties pagerbimo ritualų dažniausiai kartą per metus, ar apsilankoma turistiniais tikslais (buvau-mačiau), likę; vis randas „aktualesnių“ dalykų, kuriuos tarsi privalu laikyt galvoje; bet kartkartėm prasiveria vandenys (tereikia atsiverst knygą).
Štai dviejų Klaipėdos krašto lietuvių, greičiausiai kaip ir Grigolaitis apkaltintų „priešiška veikla, nukreipta prieš Trečiąjį Reichą“ (kitaip sakant, „tėvynės išdavyste“, nes visi gimusieji Vokietijai prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausiusiose žemėse buvo savaime laikomi jos piliečiais), gyvenimų finalai:
[...] tokiose sąlygose daug suimtųjų netekdavo vilties nei jėgų toliau beeiti tuo erškėčiuotu keliu ir pasiryždavo nusižudyti. Dar 1943 metais buvo atvežtas iš Klaipėdos krašto ūkininkaitis Puodžius, apie 27 metų amžiaus. Keletą savaičių pabuvęs stovykloje, jis buvo paskirtas į Klinkerio komandą. Greit sužinojome, kad jis ten šokęs į vielas [kuriomis tekėjo elektros srovė] ir žuvęs.
     Kitą klaipėdietį, K. Boniną, smogikai žiauriai nukankino. Mat, jis rašinėjo lietuvių spaudai ir smogikai jam dėl to baisiai keršijo. Stovykloje jis dirbo vienoje statybos komandoje. Jis pateko į stovyklą vasarą. Tuokart darbas buvo dirbamas bėgom. Tik 1943 metais ta tvarka buvo pakeista. Tai buvo be galo didelė lengvata, nes bebėginėdami suimtieji daugiausia nusikankindavo. Boniną pastatė cemento krauti. Su cemento maišu reikėjo bėgti, o maišą padėjus, vėl bėgom atgal. Smogikai nuolat stovėdavo ir žiūrėdavo, kad nė vienas neitų lėtai. Cementas apdengė ne tik drabužius, kurių pakeisti nebuvo galima, nes kiekvienas suimtasis teturėjo vieną rūbų eilę, bet apklojo ir odą. Nuo prakaito sušlapusi oda prisitraukė dulkių ir pradėjo trūkinėti. Visas jo kūnas apteko žaizdomis ir votimis, o drabužiai sulūžinėjo ir tik skiautais bekabojo ant kūno. Žaizdas perrišti ambulatorijoje buvo galima tik vieną kartą savaitėje, būtent, sekmadienį. Kada suimtieji veždavo vežimėlius, smogikas atsistojęs ant vežimėlio kapodavo bizūnu, jei suimtieji ne gana greitai bėgdavo. Be to, jį įversdavo kelis kartus per dieną į vandens baką. Smogikas jam liepdavo atsistoti prie vandens bako ir priėjęs taip kirsdavo į veidą ar spirdavo į pilvą, kad jis aukštielninkas įvirsdavo į vandenį. taip kankino Boniną kelias savaites. Jis nuolat silpnėjo ir pagaliau griuvo. Nuvestas į ligoninę, greit mirė. (p. 132–133)
Karolis Bonynas yra Lietuvių enciklopedijoj (t. III, p. 127; žr. dešinėj). Tiek pat ir Mažosios Lietuvos enciklopedijoj (t. 1, p. 192).
Trimite (1940-01-25, p. 20) pranešant apie jo mirtį (esą Berlyne) sukonkretintas žurnalistas – „ilgametis lietuvių leidžiamų vokiečių kalba Klaipėdoje laikraščių redaktorius“. Mini Boniną ir Mikas Šlaža: nurodydamas kitas mirties aplinkybes ir kad tai atsitikę 1939-ais prieš Kalėdas (p. 35). Bet Šlaža, kaip ir Grigolaitis, tuolaik Sachsenhausene nebuvo.
Mirusiųjų konclagery sąraše radau: Bonin, Karl, born 22.05.1882, Schlochau in Ostpommern, died 18.01.1940, prisoner number(s): 865. Greičiausiai – tas pats žmogus?
Ūkininkaičio Puodžiaus MLE nėr, yr tik du ūkininkai Puodžiai, tinkantys nusižudžiusiajam į tėvus –  Jonas iš Urbikių (Klaipėdos aps.) ir Mikas iš Šilmeižių (Šilutės aps.). (Minėtam sąraše pavardės, panašios į Puodžius, neradau; gal pražiopsojau.)
LGGRTC rengia ir leidžia daugiatomį žinyną, kuriame fiksuojami ištremtieji irba atsidūrusieji sovietiniuos konclageriuos; vargu ar realu tikėtis, kad kas nors panašaus atsiras ir apie nacių režimo aukas. Kelis žinom, ir gan?

2 komentarai:

  1. Yra metais ankstesnė knyga – Henriko Žemelio „Okupantų replėse" (Prisiminimai apie okupacines dienas Lietuvoje ir išgyvenimai koncentracijos stovykloje), Bad Wörishofen, 1947.
    Jis kalėjo Salaspilio, paskui Dancigo koncentracijos stovyklose, kartu su P. Plechavičium ir kitais Vietinės rinktinės veikėjais.

    O kokie tie „neteisingi" prisiminimai apie Sruogą?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už nuorodą, būtinai perskaitysiu (pagalvojau, kad reiktų perskaityt viską, ką lietuviai apie nacių konclagerius yra užfiksavę).
      Vienu švelniu sakiniu jei reiktų tą „neteisingumą“ nusakyt, jis, tas sakinys, galėtų būt toks: Telksnys koncentracijos stovyklon pateko vėliau negu „įkaitų už tautą“ grupė; jam susidarė įspūdis, kad Sruoga, tapęs garbės kaliniu, į juos žiūrėjęs iš aukšto, priešingai negu, tarkim, kun. Yla.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)