(366) Paramaironiana: kaip moksleivis pakeitė chrestomatijos turinį

In memoriam Rimui Jovui (1962–2010)

Paryžiuj, kambary, kuriam nakvodavom, sekcijoj buvo ir knygų lentyna. Lietuvoj leistų. O tarp jų – ir Lietuvių literatūros chrestomatija IX klasei, kurią teko skaityt besimokant vidurinėj: sudaryta pagal Lietuvos TSR Švietimo ministerijos programą; sudarė Doma Galnaitytė, 2-asis pataisytas leidimas, Kaunas: Šviesa, 1976.
Pradėjus vartyt, atmintis ir atgaivino šitą istoriją. (Toks vaizdinys: baksteli lazda durpingon pelkėn – ir ima kilt burbulai.)

Kai daugiau kaip prieš dvejus metus pamačiau žinią: mirė Rimantas Jovas (būtent šitą, lryte.lt pasirodžiusią), be to keisto jausmo, kuris nusmelkia sužinojus, kad mirė (dar vienas) tavo bendraamžis, kaip (kol kas) sakoma/rašoma: per anksti, galvoj suskambo sodriu, iš krūtinės kylančiu, gerai artikuliuojamu balsu – būsimasis Noreika! – skaitomas Maironio Jaunosios Lietuvos Prologas (vos ne fiziškai pajutau to balso rezonansą):

Kur šiandieną Jinai?
Miega jos milžinai;
Po žemių jų ilsis krūtinė!
— — — — — — — — —
O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada:
Ne veltui ji tiek iškentėjo!

— — — — — — — — —

Skausmuos jėgos išaugs,
Atgimimo sulauks:
Jau blaivosi orai aptemę.
Tik į darbą greičiau!
Tik mylėkim karščiau!
Tik, vyrai, pajudinkim žemę!

Balsas iš 1980-ų sausio 20-os, iš Kupiškio, kur vyko zoninis dailiojo skaitymo konkursas. Tada iškart supratau: pirma vieta priklauso dešimtokui Rimantui Jovui iš Linkuvos. Taip ir buvo.
Kaip viskas klojos toliau, t.y. respublikiniame konkurse, nežinojau iki š.m. vasaros – kol neperskaičiau mokytojos Stanislavos Lovčikaitės [†2013-01-07] atsiminimų pluošto „Rimas skaito Maironį“ (Šiaurės Lietuva, 2011, p. 23–30).
Pasirodo, jau zoninio turo vertinimo komisijos pirmininko Petro Zulono būta įžvalgaus: palaiminęs pirmąją vietą įspėjo, esą respublikiniam galį kilt keblumų dėl šiojo Maironio teksto.
Ir kilę keblumų. Ir nemažų. Nors tai tekstas, išspausdintas mokyklinėj chrestomatijoj (žr. p. 352–353).
Absoliučiai daugumai Vilniun suvažiavusių jaunųjų skaitovų (be privalomosios Petro Cvirkos prozos ištraukos; 70-metis, *1909-03-25) mokytojai buvo parinkę ką nors ir vad. tarybinės poezijos, vertintojai – absoliuti dauguma iš komjaunimo CK ir Švietimo ministerijos (pirmininku buvęs lyg ir Arnas Rosenas). Suvokusi kontekstą, mokytoja išsivedusi auklėtinį koridoriun  ir pasiūliusi skaityt ne Jaunosios Lietuvos Prologą, o „Užmigo žemė“ ar ką nors kito; nes ne tik prizinė vieta galinti nuplaukt, bet ir problemų ateity kilt – kad ir stojant į aukštąją. R.J. atsakęs: „Ne. Aš apsisprendžiau. Nebent jums blogai...“ – „Tada daryk taip, kaip apsisprendei.“
Ir R.J. perskaitė tai, ką buvo nusprendęs skaityt. Mokytojai buvę net baugu žiūrėt į vertintojų veidus: pradžioj – nustebę, paskui – sumišę, o galiausiai – suakmenėję. – „Tik, vyrai, pajudinkim žemę!“ – Pauzė. – Ir prapliupę plojimai. Aišku, ne vertintojų, ne mokytojų, o mokinių, vad. jaunųjų skaitovų.
Kas buvo toliau? Nesunku atspėt. Netrukus mokytojos S.L. lietuvių kalbos pamokoj sėdėjo ir tikrino jos  edukologinį, nors išties idėjinį lygį inspektorius iš pačios Švietimo ministerijos; buvo svarstoma kolektyvo („Ar nėra tau tarybinių poetų, kad iš kažkur ištraukei kažkokį maironiūkštį?!“). Patikrino, pasvarstė, kaip priklausė.
Dalyvavo R.J. raiškiojo skaitymo konkurse ir būdamas vienuoliktokas. Tik jau su „neutraliais“ tekstais, bet vis tiek prieš respublikinį turą mokytoja minėtam inspektoriui turėjo patvirtint, kad jos auklėtinis Jovas neskaitys nieko tokio. – „Matot, jūs pernai davėt pradžią, o šiemet jau ne vienas, o dešimt pavojingų tekstų; yra tokių, kurių neleidžiame deklamuot.“ Ir kaip pavyzdžius paminėjo Salomėjos Nėries „Anemonas“ (Ir laimėti ir jungą nublošti / Šiandien laikas – arba niekada!) ir Mieželaičio „Atriškite akis!“ – „O jūs pagalvokit, kaip tie tekstai skambės rytoj [= 1981 metų vasario 16 dieną]...“ — Mokytojos refleksija:

Vargšas inspektorius, visi mes vargšai, išsigandę net savo šešėlio, engiami visokio plauko „prižiūrėtojų“, paklaikę pastangose įtikti, lyg marionetės, už virvutės tampomos. Dar paklausia [inspektorius] visai bičiuliškai: „Ar jums ten labai blogai buvo?“ Sakau: „Nieko. Svarbu, kad leido dirbti.“ „Dirbkit ir toliau taip...“ – jau visai mįslingai baigiame pokalbį.

1981-ais vienuoliktokas R.J. buvo tarp dailiojo skaitymo konkurso prizininkų, įstojo į Konservatoriją; baigė aktorinį.
1982-ais išėjusiame 3-iajame pataisytame Lietuvių literatūros chrestomatijos IX klasei leidime Maironio Jaunosios Lietuvos Prologo jau nebebuvo. (Netikrinau, tikiu mokytojos žodžiu.)