(354) Iš vasaros skaitinių: šis tas rimtesnio, šis tas linksmesnio

Visai smagu paskaitinėt svetimas knygas, ypač vasarą, kai dėl karščio niekuo rimtesniu negali užsiimt. Buvusių sodo savininkų palikimas – ir pirmasis sovietinės poezijos reprezentacinis großbuchas – antologija Tarybinė lietuvių poezija, 1940–1950: dvispalvė spauda, geras popierius, prieš kiekvieną eilėraščių pluoštą įklijuota po storesnio popieriaus lapą su autoriaus nuotrauka ir parašu; žodžiu, puošnu, jei lyginsim su kitom tuo laiku išleistom knygom. (Coll. R.K. paprašė paskolint, tai sekmadienį parsivežiau tą knygą Vilniun.)
Tekstai? Visų idėjinis-meninis lygis toks lygus, kad neatskirsi Justo Palemono (= Paleckio), surimavusio Staliną ir Taliną, nuo Vinco Mykolaičio-Putino. Visi lyg vieno kirpėjo, vieną kirpimo būdą teišmokusio, apkirpti. Ir tokiame kontekste Nėries Poema apie Staliną atrodo vos ne viršūnė (poetikos prasme). Visiškai beviltiški tekstai. Bet skaitydamas gali ir ką nors pralinksminančio rast. Štai kad ir Albino Žukausko išaiškinimas, kas gali įkvėpti poetą:

Dobilėli žavus, penkialapi,
Tu poetą įkvėpti gali
Ne vien tuo, kad žiedai medum kvepia,
Ne vien tuo, kad lapeliai žali, –
Tiktai tuo, kad mums paremi šūkį
Plėsti fermas naujųjų kolūkių,
Ugdant, keliant gerovę šaly –
Tuo poetą įkvėpti gali.

Arba štai kas gali nutikt skaitant Valerijos Valsiūnienės „Komunarus“:

Lenkim galvas visi –
Mums kaip saulė šviesi
Atmintis keturių komunarų.
Krito gruodžio naktis –
Komunarų mirtis
Mums į laisvę duris atidarė.

Nieko jums neprimena? O aš tolesnį Valsiūnienės tekstą pradėjau dainuot pagal Maironio „Milžinų kapų“ melodiją: Kur lygūs laukai, / Snaudžia tamsūs miškai etc. Ir visai neblogai sekės; taip, trečioj ir šeštoj eilutėj vienu skiemeniu per daug, bet galima jį ir nukąst; svarbiausia – trumposios eilutės visiškai gerai pasidainuoja. Galit pamėgint:

Komunarų tiesa,
Komunarų drąsa, –
Neuždengti jos kapo velėnai,
Kėlės liaudis visa,
Komunarų drąsa
Ją lydėjo per ugnį ir plieną.

Liko žodžiai tiesos –
Žodžiai liaudies visos:
– Mes kovojom ir mirti nebijom,
Nepalūžkit, draugai,
Pasibaigs čia vargai,
Neilgai siaust fašizmo vergijai! [Etc.]

Ir vienur, ir kitur – herojinė nuotaika, didžiavyriai :) Aišku, nerimta būtų spėliot, ar tik Valsiūnienė, rašydama apie komunarus, neturėjo galvoj Maironio pašlovintų milžinų, bet ko tik gyvenime nebūna.