Romo Sadausko žodžiais:
Prisimenantys sako, kad Jonas kolūkių laikais iš garbės lentos neišlįsdavo, eidamas darban vis prie jos pastovėdavo, pasigėrėdavo savo atvaizdu. Senatvę leidžia vienų vienas, vaikai retai aplanko, su kaimynais reikalų mažai. Kartą girdėjau kalbantis su arkliu – ėjo [Demeniškių] vieškeliuku abudu koja kojon ir aptarinėjo kažką. (Gyvenimas prie vieškeluko, 2012, p. 228)
Visiškai kvailas prieduras (10-09): O jei imtų ir jų paklaustų daug skaitantis pasakotojas, ką jie maną apie PP 2012 svečio – italų kilmės Liuksemburge gyvenančio ir prancūziškai rašančio Jeano Portantės (*1950) – eilėraščio pradžią:
Ar yra viduje didžiulio arklio kas kito
nei dar vienas arklys mažesnis už
pirmąjį ir dar vienas vis
mažesni kol išnyksta
pati arklio IDĖJA: (p. 240; vertė Tomas Taškauskas)?
[Vienintelis atsakymas tesisukioja galvoj: abu nusižvengtų. :) Įžeidimas? Ne; tiesiog kitoks pasaulio suvokimas.]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą