(70) Dar viena knyga apie Vilnių

Antano Ramono (1947–1993)
paskutinė stotelė Bernardinų kapinėse,
2005-05-11

Vakar Valdovų rūmuose buvo pristatyta Raimondo Paknio išleista knyga Vilnius: Miesto portretas (ne filologo kišenei; be to, graži kaip dovaninė; labai vertinga: ir nuotraukos, ir tekstai, bent tokią nuomonę tik per petį užmetęs akį ir kalbėjusiųjų pasiklausęs susidariau; pagaliau: ne vertint šitą leidinį ketindamas ėmiaus rašyti, o kaip dažniausiai būna – užfiksuot šį tą).
Per pristatymą Tomas Venclova prisiminė į savo Vilniaus vardus įtrauktą Vincą Uždavinį (1902–1983), kuris palyginęs Florenciją su Vilnium pastarojo naudai. Kodėl šitą, o ne kitą žmogų? Ir pasipiršo versija: juos sieja 10 000 kilometrų: T.V. kelionių dienoraščiai vadinasi Ligi Lietuvos 10 000 kilometrų (2003), o V.U. 1932-ais išleido 10 000 kilometrų: Kelionė po Europą ir šiaurinę Afriką. Yra dar vienas dešimtttttūkstantininkas – Jonas Karosas (1912–1975), 1957-ais išėjo jo 10.000 kilometrų aplink Europą. (Neskaičiau pastarosios – o gal ir verta? Bet šitai tarp kitko.)
46 autobuse atmintis prikėlė Antaną Ramoną, vilnietį pagal dvasią. Grįžęs namon iš popieryno išsitraukiau aplanką, kuriame, be kita ko, prižvejota tekstų, neįėjusių į jo knygas (ne tiek jų ir daug, Dalia Ramonienė Ramybės kalvos pabaigoj yra pateikusi bibliografiją).
Lietuvos aide 1993-07-16 buvo išspausdinta A.R. recenzija, kuri vadinasi taip pat kaip šis įrašas: „Dar viena knyga apie Vilnių“. Perskaičiau iš naujo ir nenustygstu nepacitavęs įžangos, kuri ne apie vertinamąją knygą, o apie patį vertintoją:

Vadovas po miestą gali būti nuostabi knyga. Nesidrovėjo jų rašyti ir garsūs žmonės. Juk Stendhalio „Roma, Neapolis, Florencija“, „Pasivaikščiojimai po Romą“ taip pat vadovai po miestą. Skaitai juos tarsi romaną, visur jauti savitą autoriaus žvilgsnį į miestą, jo meno paminklus, istoriją, žmones. Kadaise net tikėjausi su Stendhalio knyga rankoje pavarlinėti po Šventąjį miestą. Neišsipildžiusios svajonės nenublanksta, visada su malonumu atsiverčiu Stendhalio kelionių aprašymus. Ir man visai įdomu, kiek ima vetturino iš Neapolio iki Vezuvijaus papėdės, kada muitininkui reikia duoti kyšį ir t.t.
Anais nepaprastai pigiais ir puikiais laikais, kai eilinė knygų avis (visai kaip ir dabar) negalėjo net svajoti pasiganyti Koliziejaus pievoje, labai mėgau skaityti kelionių, ypač šio amžiaus pradžios, vadovus. „Anglas Paryžiuje“, „Neapolis“, „Anglas Alpėse“. Į anuometinės SSRS miestus nukeliauti buvo nesunku, bet saugok Dieve nuo anuometinių vadovų. Knygelės buvo vienodos kaip du vandens lašai. Tik vienoje (Daugpilio) Vladimiras Iljičius buvo pavaizduotas su dviem kepurėmis (vieną laikė rankoje, o kita – ant galvos), kitoje (Murmansko) Iljičiaus galva prismaigstyta vinių, kad godūs ir plėšrūs kirai nedergtų išmintingos plikės. Va, ir visas įdomumas. Vienam kitam pakliūdavo į rankas A. Juškevičiaus, J. Maceikos „Vilnius ir jo apylinkės“ ar Kirkoro vadovas po Vilnių. Skaitei ir atrodė, kad atsiveria akys, kad socialistinis Vilnius, kuriame tik liepos dvidešimt pirmosios garbei išdrįsta pražydėti liepos, tik slogus sapnas. Kiek naktų pravaikščiota senamiesčio gatvėmis, bažnyčių šventoriais, tada dar nerakinamais universiteto kiemais. Tad naują knygą apie Vilnių imi į rankas atsargiai ir dvejodamas, kartu slėpdamas viltį, kad sužinosi ką nors naujo, pamatysi miestą kito žmogaus akimis.

Toliau jau imamasi „Alnos literos“ (tikrai taip tada leidykla vadinosi) išleistos Vilijos Tūrienės knygos Dešimt Šventaragio mįslių. Išsakyta kritinių pastabų ir komplimentų. Bet ne jie šiuokart svarbu. Akys buvo kryptelėję nuo teksto perskaičius štai šiuos du sakinius:

Kiek daug yra vilniečių, gyvenančių mieste nuo pirmosios savo gyvenimo dienos ir jo nemačiusių. Skubėkite, mieli vilniečiai, dar po dešimties metų tautos išrinktųjų begalinio rūpesčio dėka Vilniaus nebebus.

Rašyta 1993-ais, 2003-ais šis tas buvo likę; prasimuša visus mylinčiuosiuos kankinanti liūdnos baigties nuojauta, bet ir teisybės pasakyta. Genius loci tūno detalėse, smulkmenose, kurių neapgins joks įstatymas, jokia priežiūros inspekcija, jei nesuvokiama jų reikšmė (medinis ar plastikinis langas – koks skirtumas? angos tai nedidinau). Ir dar – miestovaizdžiai. Juk galima griauti ir perkeltine prasme: pvz.., nauju statiniu užstojant senbuvį... Stop.

Ir kaip čia neprisiminsi Alfonso Nykos-Niliūno minties iš Dienoraščio fragmentų trečios knygos dešinio puslapio, kad seni laikraščiai įdomesni už naujus (patikslinus: „[...] seni laikraščiai ir žurnalai visuomet įdomesni už naujus“, 2007-05-11 įrašas, p. 269), kuri kuo puikiausiai tiktų kaip šios įrašo dalies motto.

P.S. Paknio išleisto albumo pristatymas buvo irgi su įžanga – ekskursija po Valdovų rūmus. Peržvelgęs atėjusiųjų veidus galėjai padaryt išvadą, kad gal net dauguma čia pirmąkart, be to, buvę šios statybos priešininkai (T.V. viešai prisipažino net kažkokį raštą pasirašęs). Ir aš priklausiau paminėtajai grupei. Svarbiausias argumentas buvo: nereikia pinigų leist naują statant, juk nepajėgiam net esamų paminklų išsaugot, jau nešnekant apie restauracijas (pvz., Vašuokėnų rūmų).
Bet dabar jau kovos šaukštelius reikia sudėt į stalčių. Ir mėgint apsiprasti su daiktu, stovinčiu ant pamatinės apžergiamosios konstrukcijos (gidės paminėtas statybinis terminas, galįs įgaut daug papildomų prasmių). Vaikštant po sales lydėjo tas prakeiktas netikrumo pojūtis: krosnių kokliai – Dvarčionių keramika, ištaigingos medinės lubos sutvirtintos medvaržčiais, pirktais gal „Senukuos“ ir pan. Bet pagalvojau: ateis čia po kelių dešimtmečių anūkai – ir jiems tai atrodys jau „sena“, laiko patinos paliesta. Ir nebelįs galvon mintys, kokios lindo seneliui.
O vieną gerybę jau ir vakar patyriau: iš rūmų bokštelio žvelgiant, atsiveria bent kelios šviežios perspektyvos. Tarkim, Šv. Ona šalia Bernardinų atrodo dar labiau Onytė negu žiūrint nuo Gedimino pilies; pirmąkart pamačiau Katedros statulas tiesiai iš nugaros; Trys Kryžiai atrodo stovį vidury miško. (Ten norėjosi likt ilgėliau, nors ir baisiai tvanku buvo.)

P.P.S. 1993-11-05 Lietuvos aide išspausdintame „Requiem Antanui [Ramonui]“ Sigitas Parulskis rašė:

Mirties antologija talpi, metai, keliolika, keliasdešimt neturi reikšmės. Į ją pateksim visi, nepaisant pareigybių ar nuopelnų, netgi nemokamai. Kol dar gyvenam šalia vienas kito, vienas paskui kitą, turime laiko žvalgytis į Tavo baltus praėjusio gyvenimo debesis.

Pasižvalgę po Valdovų rūmus, prieš prasidedant kalboms apie Vilnių, a.a. Prezidento atminimą pagerbėm tylos minute. Ir dingtelėjo kartkartėm vis išdygstanti mintis: ar ne prasmingiau išreikšt pagarbą mirusiam žmogui solidariai – nutylant, negu... Ir kažkodėl pasidarė gaila neturinčiųjų teisės į tokią privilegiją.