 |
| Vašuokėnų rūmų fasado fragmentas iš heritage.lt |
Ką gi, ciniškai tariant, Vašuokėnų dvaras – ne Trakų pilis, o mes – ne maironiai, kad pamačius griūvančias sienas gaili ašarėlė imtų plauti skruostùs ir mėlynas temdyt akis. Ne pirmas postkolchoziniu laiku sunaikintas dvaras ir ne paskutinis. Belieka pasitelkus poeto Vinco Stonio (tikr. kun. Kazys Žitkus, 1893–1986) atsiminimus iš seminarijos laikų (Literatūra ir kalba, t. XXI, p. 474–488) griebtis virtualios kelionės į rūmų kambarį, kuriame nuo 1914-ų spalio iki 1915-ų gegužės gyveno ir kūrė rektorius ir poetas. Sovietmečiu ten buvo kolchozo raštinė.
Kambarys buvęs antrame aukšte; apie 20 kvadratinių metų; sienos baltai dažytos, kabėję keli l. abejotinos meninės vertės paveikslai; du langai: vienas didelis priešais duris, kitas – šone (išeitų, kambarys buvęs kampinis); ties didžiuoju langu stovėjęs masyvus rašomasis stalas, ties kitu – fotelis su dviem siuvinėtom pagalvėlėm, toks pat buvęs ir prie stalo; pasieny – dvi senos pliušinės kėdės; buvę ir dvi spintos – knygoms ir drabužiams, taip pat kambario gale stovėjusi baltai užtiesta lova; virš jos ant sienos – kilimas, šalia ant grindų – žvėries kailis.
Štai ir visas interjeras. Beje, nurodytajam miestų.lt forumo puslapy yra kėdės nuotrauka – beveik neabejotina, kad tokia buvusi ir Maironio kambary.
P.S. dėl Maironio vardadienio: pasak V.S. (p. 479), klierikai jį sveikindavę spalio 20-ą, nes savo patronu laikęs šv. Joną Kentietį (garsėjusį dosnumu, labdaros darbais, pamaldumu); o gal ir klierikas, ir tarnaitė – abu teisūs: viens šventasis – kunigo globėjas, o kitas – poeto?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą