(564) Visiškai tarp kitko: apie Madagaskarą ir Pietario sūnus

Vakar po beviltiškos laidos „Durys atsidaro“ (kai nac. premijos laureatams tebuvo leista pasakyt tik po porą iš konteksto išrautų sakinių) LRT rodė BBC dok. filmą apie Madagaskarą – apie jo gamtą; nė vienas žmogus net nešmėkštelėjo.
Marius Ivaškevičius savo pjesėj mintį apie Madagaskarą, kaip atsarginę Lietuvą, susiejo su Kaziu Pakštu. Žiūrėdamas tą britų filmą, prisiminiau šios idėjos (reikia ieškot kitos gyvenamosios vietos lietuviams) pradininką – Vincą Pietarį, jau XIX amžiaus pabaigoj ėmusį kurt projektus, apie kuriuos referate, skaitytam 1925-03-39 LKMA-oj, yra pasakojęs Aleksandras Dambrauskas-Jakštas, su Pietariu Ustiužnoj akis į akį bendravęs:

Pamatinė tų projektų mintis buvo ši: lietuviams išsigelbėti nuo paskendimo Rusijos jūroj nėra galima. Kad lietuviai visai nežūtų, reikia jie visi iš Rusijos išvesti, kaip kitados Mozė buvo išvedęs žydus iš Egipto ir tuo juos išgelbėjęs. Šią savo idėją P-ris išdėjo man taip karštai ir kategoriškai, kad aš nė nedrįsau ginčyti jos galimumo. Jei jau kitos išeities nėra, kaip tik išvesti, tai ir veskim. Bet kur? Čia aš atsiminiau skaitęs kitąkart apie antvyskupį Zaleskį lietuvį, kad jis, būdamas Apaštališkojo Sosto delegatu Indijoms, lankęs Ceilono salą ir galėjęs su vietos gyventojais susišnekėti lietuviškai. [Nežinau, kas čia per istorija.] Jei taip yra, tai ceiloniečiai būsią gal mūsų tolimi giminiečiai, taigi lietuviams sugyventi su jais nebūsią sunku. O kadangi ten žemė derli, gamta graži ir klimatas puikus, tat ir reikią lietuvių emigraciją užuot Amerikon, kur jie greit suamerikonėję visai nutausta, kreipti Ceilonan. Pietaris mano projektą atmetė nurodydamas, kad Ceilonas yra anglų valdžioje, o anglai ne geresni už rusus; užtenka tik prisiminti, ką jie daro Irlandijai. Tuomet nebeatsimenu kaip Ceilono vieton buvo tam pat tikslui pasiūlytas Madagaskaras. Šita sala yra didžiulė, gamta ir klimatas ne blogesnis už Ceilono. Tik, mūsų nelaimei, kaip tik tuo laiku caras Aleksandras III sudarė aliansą su prancūzais. Šie, būdami Madagaskaro valdovai ir rusų aliantai, nebūt galėję palaikyti lietuvius prieš rusus. Tuo būdu Madagaskaro projekto teko atsisakyti. (Užgesę žiburiai, 1930, p. 23–24)

Vėliau Pietaris dar buvo nužiūrėjęs Argentiną, net ispanų–rusų žodyną iš Petrapilio atsisiuntęs ir ėmęs jį studijuot; bet po kurio laiko atvėsęs.
Manau, pacituotina dar viena Dambrausko-Jakšto pastraipa, kurioj mėginama atsakyt ir į mūsų galvose besisukiojantį klausimą:

Šiandien visa tai prisiminus, atrodo keista, kad P-ris, žmogus visais atžvilgiais šviesus [iš profesijos gydytojas], galėjo pasiduoti tokioms fantastingoms svajonėms ir rimtai svarstyti tokius neįvykdomus projektus. Bet psichologija tuos keistumus seniai jau yra išaiškinus. Mat žmogus, gyvendamas sunkiausiose aplinkybėse, kol gyvas, niekados nenustoja vilties ir liūdną tikrenybę stengias pasaldinti išsvajotomis galimybėmis. Ir juo tikrenybė yra baisesnė, juo daugiau žmogus gamina sau fantastingesnių išeičių iš savo faktiško skurdo. Šių dienų Rusija teikia tam puikiausių iliustracijų. Bolševikų žudomi žmonės yra linkę patikėti kiekvienu, žadančiu jiems palengvinimą, gandu, kad ir fantastingiausiu. Tokių gandų nūn pilna yra visa Sovietų valstybė. Jie remiasi naujomis pranašystėmis, regėjimais, stebuklais ir eina skersai ir išilgai Rusijos, visur mielai žmonių gaudomi ir šventai tikimi. Panašiai yra buvę ir su mumis, nes kas dabar yra rusams bolševizmas, tas lietuviams anais laikais buvo caro Aleksandro III despotizmas. Taigi ir P-rio projektais skaitytojai neprivalo per daug stebėtis. (Ibid., p. 24–25)

Prisiminiau Grigorijaus Kanovičiaus Kvailių ašaras ir maldas; veiksmas irgi vyksta XIX amžiaus pabaigoj: „Čiurlenant maldoms, rabi Uris galvojo, kad pasaulis – blogio ir nedorybių buveinė. Ir jau jeigu Dievas jų neišnaikino, ką gali padaryti kažkoks apsišaukėlis? / Ir vis dėlto [...]“ (vertė Feliksas Vaitiekūnas, 1985, p. 25).
Ir šiaip, kai pagalvoji, nereikia nė sunkiausiųjų aplinkybių; argi ne fantastingoms svajonėms pasiduodami žmonės perka loterijos bilietus, jei ne milijoną, tai bent kokią mašiną laimėt tikėdamiesi?

۩   ۩   ۩

Taip, užsidambrauskinau-jakštinau; reikia pasakyt pirminę priežastį, kodėl Užgesusių žiburių prireikė. – Ieškojau dar ko nors apie du Vinco Pietario sūnu – Jurgį ir Adolfą.
Buvo toks žmogus – mokytojas Klemensas Naudžius (1901–1973), dar prieš karą susidomėjęs Vincu Pietariu. 1950-tinių pačioj pabaigoj jam buvo pavykę įtikint ofic. instancijas, kad surinksiąs daug medžiagos apie Pietarį, todėl jam reikią komandiruočių į Ustiužną. Gavo, buvo, rinko; ką galėjo, užfiksavo. [Tolesni svarstymai šonan nuvestų, praleidžiu.]
Vincas ir Marija Pietariai turėjo penkis vaikus: Antaniną (Tonią), Adolfą (Adią), Jurgį (Žorą), Mariją (Manią) ir Vincą (Vitią); motina (norėdama pamalonint vyrą), visus buvo išmokiusi į klausimą, kas jie esą, atsakyt: „Я литовец / Я литвинка“.
Adolfas paveldėjęs iš tėvo polinkį rašyt:

Jis rašė rusiškai puikių, tikrai poetiškų eilėraščių. Viešėdamas su motina kurį laiką Anykščiuose, jis yr gražiai apdainavęs Lietuvos gamtą. (A.D.-J., Užgesę žiburiai, 1930, p.35)

Kur galėjo būt skelbti tie jo eilėraščiai – visiškai neaišku. Naudžius spėja, kad gal siuntęs Jurgiui Baltrušaičiui, bet tik tiek.
Su Jurgiu P. situacija šiek tiek aiškesnė. Dambrauskas-Jakštas:

[...] Jurgis pasirodė turįs gabumo piešti karikatūras. [Tėvas irgi piešė, tušu ir aliejiniais dažais; porą piešinių yra padovanojęs Dambrauskui-Jakštui; jų buvę ir nuomojamam bute Ustiužnoj, žr. UŽ, p. 29.] Jų [karikatūrų] jis yra nemaža pripiešęs, bendradarbiaudamas Maskvos satiriškuose laikraščiuose (UŽ, p. 35).

Dėl Jurgio – Naudžius šį tą išsiaiškino: užklausė Maskvos Lenino bibliotekos ir gavo atsakymą, kad žmogus, kuris pasirašydavo Георгий Викентиевич Петтер[*], savo karikatūras dažniausiai spausdino satyros žurnale Будильник; ir net publikacijų (dažnu atveju – karikatūra + tekstas) bibliografinį aprašą gavo: 

1909, nr. 20, p. 6–7; 36:6; 41:7; 42:7; 43:7; 44:7; 45:9; 46:7;
1910, 5:7; 37:9; 39:12; 40:1; 41:5; 42:1; 43:1; 45:1; 46:11; 50:7; 51:7; 52:20;
1911, 11:12; 13:12; 14:12; 16:4; 19:12; 20:9; 21:1; 22:12; 23:12; 24:12; 25:1; 27:4; 34:12; 39:4; 40:1; 41:1; 44:1; 45:1; 47:12;
1912, 2:16; 16:8; 17:7; 24:1, 25:1; 27:1; 28:1; 51:1; 52:1.

Deja, suskaitmenintų Budilniko numerių, kuriuose buvo Jurgio Piettario karikatūros su lydimaisiais tekstais ir be jų, nė vieno nepavyko rast. Gal kada nors kas nors atras ir nurodys šiuos Vinco Piettario sūnaus kūrinius? Visai įdomu būtų.
-----------------------
[*] Pietaris ir lietuviškai, ir rusiškai savo pavardę rašė su dviguba t: Piettaris, Петтер; piet + tar; ar užtenka Dambrausko-Jakšto argumento: „mums ši filologija atrodo abejotina“, kad atimtumėm iš žmogaus teisę vadintis taip, kaip norėjo?