Ir prisiminiau Arūnę Tornau, dailininkę ir prancūzų poezijos mėgėją:
Man labai patiko ir dabar patinka stebėti plaukiančias ledo lytis. Savotiškai pavydu, nes jos atplaukia ir nuplaukia, o tu lieki čia. Kartais ant lyties tupi kokia nors varna – ji irgi keliauja. Ledo lytys gražios ir spalviniu požiūriu, savo rauktais, tamsiais kraštais primena orchidėjas. (LM, 2007-04-06, p. 20)Bet viena yra stebėti plaukiančias lytis nuo tilto, o kita – nuo kranto, kai tavo tikslas kitam krante, kurį tegalima pasiekt valtimi.
Viskas, dabar teks laukt, kol galėsit pereit ledu, – ir daugiau negu savaitę mokyklos internate, nors namai anapus Mūšos, gali sakyt, ranka pasiekiami.
