(1244) Eilėraščių istorijos, x: Aisčio „Lopšinės“ perkūrinys

Rimanto Šavelio atsiminimuos apie Paulių Širvį Geriu žalią tylą yra toks gabaliukas:

Kai Pauliui užeidavo geras ūpas, mėgdavo padainuoti. Turėjo gražų balsą ir savo dainų repertuarą.
       Žiūrėjom lemiamas futbolo rungtynes, žaidė „Žalgiris“ ir moldavų „Nistra“. Nuo rungtynių rezultato priklausė, ar „Žalgiris“ pagaliau pateks į tuometinę Tarybų Sąjungos futbolo aukščiausiąją lygą. Jaudinosi visi Lietuvos sirgaliai, jaudinomės ir mes su šeimyna žiūrėdami televizorių (rungtynės vyko Kišiniove). Bet smarkiausiai „sirgo“ Paulius. Pašokdavo nuo kėdės, mojuodavo kumščiu, bardavosi, kai mūsiškiams kas nepasisekdavo. Ir „Žalgiris“ laimėjo, rodos, 1:0. [Šita pastraipa akivaizdžiausias įrodymas, kad mūsų atmintis – tikrų tikriausia kūrėja-būrėja. Moldavų komandos pavadinimas maniškėj užsifiksavęs „Nistru“, ne „Nistra“; ėmiau googlint, ir perskaičiau sakinį: „1982 metais [„Žalgiris“] pasiryžo įkopti į Aukščiausiąją lygą ir pasiekė šį tikslą, užėmė Pirmoje lygoje pirmąją vietą (papildomose rungtynėse Simferopolyje 1:0 po S[igito] Jakubausko gražaus įvarčio nugalėjo Kišiniovo „Nistru“ ekipą).“ Širvys negalėjo žiūrėt tų rungtynių, buvo jau miręs (mirė 1979-ais). — Čia tik šiaip, visiškai tarp kitko.]

       Ta proga pasidarėm nedidelę šventę. O kai gerokai įsišėlom, Paulius reikšmingai atstatė smakrą, mostelėjo kumščiu ir uždainavo savo mėgstamiausiąją:

Ateis karaliūnas per žydintį sodą,

Ir takai bus žiedais obelų apsnigti.

Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis

Ir pernakt naktužėlę budėsiu aš čia...

       Kitų žodžių neatsimenu, bet šitą posmelį dainuodavom ir mes. Paulius mokėjo daug dainų. kartais užtraukdavo vokiškai, bet tada jam tekdavo dainuoti solo. (Metai, 2004, nr. 8/9, p. 55).

„Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – pirma Jono Aisčio „Lopšinės“ (iš Intymių giesmių, 1935) eilutė; tokio posmo, koks užsifiksavo RimŠ atminty, tam eilėrašty nėr. Pirmos dvi eilutės primena Aisčio antro posmo pabaigą („Atjos karaliūnas per kvepiantį sniegą, – / Jam veja ir takai obelų nusnigti“); trečia ir ketvirta – kaip Aisčio pirmo posmo pirma ir ketvirta. 

— kaip galėjo atsirasti toks perkūrinys? Aišku, tai bus tik spėjimas. 1940-ais išėjo Jono Kuosos Aleksandriškio Poezija; Širvys ją turėjo, skaitė (gal lankydamas kontrolasistentų[*] kursus Gruzdžiuos, gal ir įstojęs pėstininkų karo mokyklon); kai tapo kareiviu, mėgino atkurt skaitytus patikusius eilėraščius; atmintinai nebuvo išmokęs, tik atskiros eilutės, vaizdai galvoj sukiojos, iš jų ir susidėstė, susikūrė tekstas, primenantis pirminį, skaitytąjį.

[* nežinojau, ką reiškia šitas žodis; radau: „kontrolasistentas atvažiuoja į ūkį, stebi karvių melžimą, pamatuoja primelžto pieno kiekį, paima mėginius kokybei nustatyti“, išeitų – karvių stebėtojas.]

1920-ųjų gimimo kartai, kad ir ko mokėsi, kad ir kaip susiklostė likimai, Kossu-Aleksandriškis buvo bene mėgstamiausias poetas.

Pasitaisas (2021 III 1) Visai ne ton pusėn buvo pasisukus mintis: ne kaip skaitytas tekstas Aisčio „Lopšinė“ papuolė Širvio atmintin, o kaip išgirstas – kaip daina. Kas pasuko mintį šiton pusėn? Sakinys iš 1983-iais rašyto Algirdo J. Greimo laiško Irenai Oškinaitei-Būtėnienei:

...štai vaikštau po savo kambarius ir neapsižiūrėjau, kaip ėmiau niūniuoti: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ – eilėraštį, kurį kadaise mėgo Onutė [= a.a. žmona Ona Bagdonaitė-Greimienė, †1982]. (IrO-B, „Dialogo monologai: iš Algirdo J. Greimo laiškų 1958–1992 m.“, Kultūros barai, 1993, nr. 4, p. 61; Kultūros baruos buvo ir Oškinaitės-Būtėnienės rašinys „Keli bruožai O. Bagdonaitės-Greimienės portretui“, 1991, nr. 12, p. 51–53)

Širvys prieš karą išgirdo dainą ir įsiminė; gali būt, kad net nežinojo, kas žodžių autorius. Dainų tekstai daug dažniau yra „patobulinami“ negu kad, tarkim, atmintinai išmokti eilėraščiai. Visai gali būt, kad tas priedaininis posmas, kurį įsiminė RimŠ, toks ir buvo dainuojamas – ir vadintinas literatūrinės dainos varianto nuotrupa. — O melodija? Vargu ar beįmanoma atsakyt, ar skyrės Širvio ir Greimo „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“ melodija.

Digresija (2025 I 8) Naujausiam, 2024-ų 8-am, Naujojo Židinio-Aidų numery yra [tikrai vertas perskaityt] Eglės Eidėnaitės rašinys „Je veux mourir: mikroistorija iš Greimo gyvenimo“, prasidedantis parinktom Aisčio „Lopšinės“ frazėm: „Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis“, „Tu mik, nebijok“ ir kt.; o pirmoj išnašoj – citata iš Greimo laiško Irenai Būtėnienei, ta pati kaip Pasitaise.

Greimą su pirmąja žmona Ona Bagdonaite, be kita ko, siejo Aisčio poezija. Iš Eidėnaitės straipsnio sužinojau, kieno poezija Greimą siejo su antrąja, Teresa Mary Keane, – Edgaro Allano Poe (34-oj išnašoj cituojama TMK-G: „desertui aš jam dažnai patiekdavau ‘Annabel Lee’!“). Poe, aišku, būdavo deklamuojamas angliškai.

Eidėnaitė rašiny pacituoja paskutinį Poe eilėraščio posmą lietuviškai. Originalo kalba jis toks:

For the moon never beams, without bringing me dreams
    Of the beautiful Annabel Lee;
And the stars never rise, but I feel the bright eyes
    Of the beautiful Annabel Lee;
And so, all the night-tide, I lie down by the side
Of my darling—my darling—my life and my bride,
    In her sepulchre there by the sea—
    In her tomb by the sounding sea. (cit. iš poetryfoundation.org)

Pacituoja mokytojo ir literato Algimanto Zeikaus (1933–2018) vertimą iš 2014-ais išleistos knygos:

Nes matau per naktis ne žvaigždes, o akis

    Mylimosios Anabel Li,

Mėnesienoj sapne ji aplanko mane –

    Mylimoji Anabel Li;

Taip sulaukę nakties širdimi prie širdies

Mes užmingam karste, bet toli nuo mirties –

    Mūsų meilės svaigios šaly,

    Tolimoj pajūrio šaly.

[toliau jau digresija, mintigaliai užparaštėj]  Pagrindiniam tekste gal verčiau būt buvę pacituoti tą posmą originalo kalba; juk studentės ir dėstytojo santykiai užsimezgė būtent per anglų: ji mokė jį tos kalbos; vertimo, aišku, irgi reikia, išnašoj. Bet ne Zeikaus būčiau pasirinkęs. Kazio Binkio – audringos, vėjus pamilusios sielos, Lietuvos jaunatvės vėliauninko, pasak Greimo žodžio 1942-ais Šiauliuose poeto mirties paminėjime-akademijoj. Vertimą, kurį Greimas galėjo būt skaitęs. Pirmoji publikacija buvo 1936-ų rudenį Motiejaus Miškinio redaguojamuos Švietimo keliuos (nr. 10, p. 599–600; ne skatiniai Greimui tuolaik greičiausiai buvo galvoj, baiginėjo tvarkyt būsimų studijų Grenobly reikalus), antroji – vokietmečiu dienrašty Į laisvę (1941 X 18, nr. 101, p. 4, su paantrašte „Iš paruoštos naujos eilėraščių knygos – originalinės ir vertimų poezijos“; šitą tikrai galėjo būt skaitęs):

Ir mėnulio šviesa man vis primena ją,

    Mano skaisčiąją Annabel-Li,

Ar žvaigždė kur nušvis, matos akys man vis,

    Akys dangiškos Annabel-Li;

Ir vienatvėj naktų aš su ja vis kartu,

Aš su ja, su dievaite manųjų sapnų, –

   Aš su ja amžinai ten toli

   Sarkofage pajūrio šaly.

(Binkio Raštų sudarytojas Adolfas Juršėnas vertimų tomo komentaruos: „Beje, K. Binkis labai mėgo E. Poe poeziją. Net paskutinę savo gyvenimo dieną, gulėdamas lovoje, jis taisinėjo savo pradėtą versti eilėraštį ‘Varnas’.“; t. IV, 2003, p. 672.) 

Tiesa, dar vieną „Annabel Lee“ vertėją prisiminiau – Greimo prietelių Aleksį Churginą; jo vertimas pirmąkart paskelbtas 1944-ais  Šiauliuos leistame literatūros almanache Varpai, kaip ir Greimo rašinys „Verlaine’as – žmogus ir poetas“ (prie rašinio pridėtų Verlaine’o eilėraščių vertėjas – Henrikas Radauskas). Churgino vertimo, kurį (beveik neabejotina) Greimas buvo skaitęs, paskutinis posmas:

Mėnuo skaidriai blyškus neša mano sapnus

    Pas gražiąją Annabel Lee;

Vos tik žvaigždės sušvis, – aš regiu jos akis,

    Gražiosios Annabel Lee.

Ir nakčia visados aš guliu šalia jos,

Kaip gyvybė, kaip siela, brangios, mylimos –

    Jos grabe, tolimoj šaly,

    nuolat skambančių marių šaly. (p. 141)

Ne, šito vertimo vis dėlto necituočiau, nors gal Greimas slapčia ir norėtų, kad būtų dar kartą primintas jo draugas, – dėl Churgino polinkio pagal savo skonį pagražint originalą visokiais papildais à la skaidriai blyškus.

P.S. Ši digresija be jokių pretenzijų; tiesiog pavyzdys, kas kartais ima dėtis —vg— galvoj skaitant/perskaičius.