(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-12-06

(1215) Pakeliui į darbą, xxii: atvaizdas su digresija

užfiksuota 2019 IX 11
Jei atmintis neapgauna dėl laiko, vasaros pabaigoj ant elektros stulpo prieš pat Žirmūnų tiltą šis lapelis buvo užklijuotas (ir kitur buvo panašių lapelių priklijuota, net didesnių, pvz., viešojo transporto stotelių laukimo paviljonuos, tik iš ten greit dingo, nespėjau nufotografuot). Dabar nebėr to lapelio – arba atlipo ir vėjas nunešė, arba kas nors nuplėšė. Pagooglinau, kas per žmogus. Užstojo mitinge dalyvavusius žmones, kad nesučiuptų civiliais rūbais vilkintys milicininkai.
Ir maždaug tuo pat metu popieryne užtikau Algirdo Landsbergio rašinį apie tai, kaip buvo eita iki 1989 V 11, – „Lietuvos PEN centras – pusšimtį metų užtrukusio gimdymo istorija“. Gabaliukas apie tai, kas vyko po 1968-ų, po Prahos pavasario:
Keitėsi ir patsai Tarptautinio PEN pobūdis. Kai kurie jo nariai skundėsi (ne be pagrindo), kad PEN ima virsti ne tiek literatūrine, kiek žmogaus teisių organizacija. PEN Kalinamųjų rašytojų komitetas tapo svarbiausiuoju organizacijos skyriumi. Iš Lietuvos, ypač nuo 1972 m., ėmė sklisti žinios apie savilaidą, demonstracijas, taikingą pasipriešinimą. Čekų vertėjo ir artimo bendradarbio George’o Theinerio Londone redaguojamas žurnalas „Index on Censorship“ noriai spausdino lietuvišką medžiagą. Visa tai lengvino pastangas įtikinti PEN narius, kad Lietuva turi būti priimta į pasaulinę rašytojų organizaciją.
     Tapęs nuolatiniu PEN Kalinamųjų rašytojų komiteto nariu, jį užverčiau į anglų kalbą išverstomis ištraukomis iš Lietuvos savilaidos. Nepaisydamas kai kurių centrų protestų, PEN nutarė, kad savilaidinės spaudos darbuotojai, kaip „žurnalistai“, nusipelno PEN dėmesio ir paspirties. Gajauską, Iešmantą, Terlecką, Petkų ir kitus garbės nariais priėmė švedų, anglų, amerikiečių, škotų etc. centrai. Jų šeimoms buvo siunčiami siuntiniai, o jų kalintojams – nesiliaujantys paklausimai apie įkalinimo „teisėtumą“ ir kalinių sveikatą. (Šiaurės Atėnai, 1998 IX 12, nr. 35, p. 10; persp. iš Brooklyne ėjusio Darbininko, 1998 VII 24, nr. 28, p. 3, 4, pabaiga kitos savaitės nr., p. 3)
— jei kam dingtelėtų, kad gasiliūnas čia neakivaizdžiai priekaištauja dabartiniam Lietuvių PEN centrui, pastaruoju laiku pareiškusiam nuomonę tik dėl savų – Rūtos Vanagaitės ir Mariaus Ivaškevičiaus, – na ką, norit tikėkit, norit netikėkit, bet: ne, neturiu jokios moralinės teisės ko nors tikėtis iš kitų; tuolab: Baranovičius nei rašytojas, nei žurnalistas – santechnikas; — gal klystu, bet toks bendresnis dalykas liūdnokai nuteikia: apskritai mūsų akys kuo toliau, tuo labiau krypsta į savo bambą: o kas mums iš to? principai ir vertybės vs nauda.

Papildas (2019 XII 23) 
Vakar iš ryto, pakeliui į darbą, Vilniaus rajono poliklinikos stotelėj pamačiau; regis, tokių, juodai baltų ant A3 lapų, buvo išklijuota ir vasaros pabaigoj ar rudens pradžioj.

2019 XII 27 Jau nuplėšti.

6 komentarai:

  1. Baltarusiai (ir ukrainiečiai) ne labai supranta kaip savos bambos apžiūra gali tapti nacionalinę sporto šaką. Iš kitos pusės: lietuviai (mano akimis) bijo stiprios Baltarusijos ir apčiuopiamos pagalbos baltarusiams iš jų\jūsų tikėtis gal ir neverta.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Buvo laikas, kai bent koks trečdalis ir lietuvių to nesuprato, turiu omeny maždaug 1988–1990 metus; dabar, deja, visai kita situacija; gaila, bet: suprantama – tokia žmogaus prigimtis.
      Dėl apčiuopiamos pagalbos – nežinau, bet moralinė parama, solidarumas su tais, kurie siekia teisingo tikslo, – bent tiek tikrai galėtų būti. Pavz., tiems 300 žmonių, kurie šiandien demonstruoja Minske.

      Panaikinti
    2. Lietuviai intravertai, ir uikiai jaučiasi apžiūrinėdami bambą. Mano akimis, būtent todėl projektas "Lietuva" buksuoja.
      Iš kur skaičius 300? Iš nuotraukų atrodo kelis kart daugiau.

      Panaikinti
    3. Iš LRT radijo, jie, regis, jokio šaltinio neminėjo: „apie 300“ – taip atminty užsifiksavo, vakar apie pietus; bet galėjau ir blogai išgirst ar įsimint (skaičius sunkokai įsimenu).
      Įdomu pasidarė, pagooglinau lietuviškai. „Verslo žiniose“ – BNS info: maždaug tūkstantis. Pagal charter97.org, apie du tūkstančiai.

      Panaikinti
    4. Savo atminties reabilitacijai: ir 15min kaip tik vakar per pietus paskelbtas str.: Mitinge dalyvavo apie 300 žmonių etc. Vadinas, iš pradžių BNS skelbė „apie 300“, vėliau patikslino: „apie 1000“.
      O dėl projekto „Lietuva“, manyčiau, ne psichologiniai dalykai (intravertai/ekstravertai), o gilesni, mentaliniai lemia: не маё гарыць – не мне тушыць, – dauguma lietuvių taip mano; šiuo metu man daugmaž pakenčiama – ir gerai; savi marškiniai arčiau kūno etc.

      Panaikinti
  2. Baltarusiai šiaip yra net labai mūsų bamba, jei žiūrėsime geopolitiniu požiūriu. Politikai tai lyg ir supranta, bet kartojasi tarpukario istorija, kai žuvus vizionieriui Latvijos užsienio reikalų ministrui Zigfrydui Mejerovičiui jokios bent kiek toliau žvelgiančios užsienio politikos Baltijos šalys nevykdė.
    O visuomenė mūsų provinciali, tai niekas daugiau jai ir nerūpi. Tiksliau būtų sakyti, kad nėra aktyvistų, kuriems rūpėtų tai, kas neliečia mūsų pačių. Nors, kita vertus, kad net ir saviems rūpesčiams nelabai aktyvumo lieka. Dabartinis VU darbuotojų "streikas", organizuotas iš viršaus, kaip ir jau senokai vykę protestai dar prie rektoriaus R. Pavilionio - geras to pavyzdys.

    AtsakytiPanaikinti