(1150) Tarp kitko: locus memoriae, arba Saločiai, ii

— locus memoriae, arba Saločiai, i —

¶ kairėj – Saločių Šv. Juozapo bažnyčia, sudegusi 1944-ais, ir klebonija, nuo 1945-ų virtusi bažnyčia. Tokia pati nuotrauka saugoma ir Biržų „Sėlos“ muziejuje, ir Saločių pagrindinės mokyklos Krašto istorijos muziejuje, tik gal greičiausiai nepastebėta, kad dešiniam apatiniam kampe yra fotografo įspaudas: I chAiTAS ʃ Saločiai (maniškėj tikrai yr; limyje.lt nurodyta data – 1928; pasvalioj.lt – apie 1930-us). Prisiminus IcCh-to fotografuotus miestelio aikštės vaizdus galima būtų daryt atsargią prielaidą: apie 1928-us ėmęsis fotografo darbo, savo namuose (Kęstučio g-vė 10) įkūręs ateljė, fotografas pagalvojo ir apie miestelio vaizdų rinkinį, iš kurio atėjusieji nusifotografuot galėtų ką nors pasirinkti, įsigyt atminčiai.

¶ nuotrauka dešinėj, kurioj matyti tos pačios Saločių bažnyčios vidus (kitoj pusėj – Doros Chaitaitės spaudas). — Kas guli tame didžiuliais vainikais apdėtame karste? Beveik neabejotina: tas pats žmogus, kuris ir atidengtame per gedulingas mišias kitoj Chaitaitės nuotraukoj, saugomoj Biržuose ir datuojamoj ~1939-us,  – kan. Aleksandras Štombergas (1854–1884–1939), Saločių klebonas nuo 1905-ų iki mirties: tas, kuris prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatė dviaukštę mūrinę kleboniją, 1926–1928-ais atnaujino ir sutvirtino 1873-ais pastatytą, 1879-ais konsekruotą medinę bažnyčią; tas, kuriam nepatiko, kad 1928-ais miestelio aikštėj iškilusio obelisko viršuj – ne kryžius, o kardu pervertas „obuolys“; kuris 1934-ais pakrikštijo mano tėvą Povilu. „Sėlos“ muziejuj yra tos pačios fotografės tais pačiais metais daryta ir gyvo kanauninko, švenčiančio 85-metį, nuotrauka. — Niekas kitas iš tų, su kuriais atsisveikinta Saločių bažnyčioj prieš karą, nebuvo tiek daug padaręs Saločių parapijai; apskritai lietuvybei ir Bažnyčiai (t.y. tokių vainikų nusipelnęs).
Kai atėjo į galvą šitas spėjimas, mėginau googlindamas rast kokią palygint išsamią AlŠt-go biogramą; deja. Yra straipsnelis bostoniškėj LE, tik pavardės forma Štombergis; kaip pagrindinis šaltinis nurodytas kun. Antano Yliaus MIC rašinys „Užgeso vienas gyvosios dvasios žiburys“ (Tiesos Kelias, 1939, nr. 7/8, p. 573–576; priešpaskutinė pastraipa: „Savaime suprantama, kad ir kunigas Aleksandras, kaip ir visi mirtingi žmonės, turėjo vieną kitą silpnybę, itin po tiek daug nuveiktų darbų ir sugadintų nervų, bet tos visos silpnybės prieš jo nuveiktus darbus visai nublanksta“; galima spėt, kad kan. Štombergo charakteris greičiausiai buvęs panašus į mons. Alfonso Svarinsko, ne mons. Kazimiero Vasiliausko; kai kam galėjęs atrodyt per griežtas ir kategoriškas?). Ieškinėdamas dar ko nors po epaveldą.lt, radau inicialais J.M. pasirašytą nekrologą (XX Amžius, 1939 VI 20, nr. 137, p. 5; panašu, kad kun. Ylius juo rėmėsi); įdedu čia, kad googlinant būtų randamas; į jį priterpiau visokių iškapstytų patikslinimų ir papildymų:

Mirė partizanų organizatorius, bolševikų už veikimą pasmerktas sušaudyti
Panevėžio apskrities ligoninėje po sunkios ligos, aprūpintas šv. sakramentais, mirė a.a. kan. Aleksandras Štombergas, Saločių klebonas.
Velionis gimė 1845 m. [korektūros klaida, t.b. 1854, tiksliau – 1854 V 25] Platelių parap., Šateikių k. Nuo 1880 ligi 1884 metų mokėsi [Žemaičių] kun[igų] seminarijoje. Gruodžio 2 d. buvo įšvęstas kunigu ir paskirtas Ariogalos vikaru, 1886 metais perkeltas į Zavieržos [Zawierz/Завер’е ?] parapiją; 1887 m. į Panemunėlį, 1889 m. į Ilukštą [Alūksta; Ilūkste]; 1891 m. Jakobštato [Jēkabpils/Jākubmīsts] klebonas, 1893 m. Bebrono [Bebrene/Bebrine] klebonas, 1896 m. nukeltas į Ilukštą klebonu ir paskirtas Semigalijos [= Žiemgalos] dekanu; [dar vieną AlŠt-go nuopelną lietuvybei užtikau: apie 1904-us Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčioj įvedė lietuviškus giedojimus; bet gal ne tik Stelmužėj? gal ir kitur Žiemgalos dekanate, aišku, jei parapijos to prašė];

1905 m. perkeltas į Saločius klebonu, kur išbuvo ligi savo mirties.

Velionis buvo ne tik pavyzdingas kunigas, bet ir uolus priespaudos metais platintojas lietuviškos spaudos „Aušros“, „Tėvynės Sargo“. Panemunėlyje tęsė a.a. kun. [Jono] Katelės pradėtąjį darbą: važinėjo iš kaimo į kaimą su įvairių mokslų pamokomis [gal tiksliau būtų: porą metų talkino kun. Katelei, nes jis Panemunėlio Šv. Juozapo Globos bažnyčios klebonas buvo nuo 1872-ų iki gyvenimo pabaigos, †1908]. – Tai skrajojanti lietuvių mokykla. Už šį darbą rusų valdžios buvo nusmerktas į ištrėmimą, tik 1905 m. išleista amnestija jį išgelbėjo nuo bausmės.
Ilukštoje įvedė bažnyčioje lietuviškus pamokslus, kuriais daugelį lietuvių sulaikė nuo nutautimo. Prieš karą [1908-ais] Salotyse suorganizavo lietuvišką pradžios mokyklą, kurią palaikė daugiausia savo lėšomis.
[Buvo delegatas 1917 XII 18–22 vykusios Vilniaus konferencijos, kuri išrinko Lietuvos Tarybą.]
Besikuriant Lietuvos valstybei, buvo suorganizavęs Salotyse partizanus ir iš Bauskės vokiečių išgavęs jiems ginklų. Šie partizanai vėliau prisidėjo prie Joniškėlio mirties bataljono, kurs smarkiai kovėsi su bolševikais. Už šį darbą

bolševikai buvo pasmerkę kun. Štombergą sušaudyti,

tik savo nutarimo nesuskubo įvykdyti.
Didelių nuopelnų velionis turi ir Saločių parapijoje. Pastatė naują kleboniją, sutvarkė kitus bažnytinius trobesius, išpuošė bažnyčią, uoliai, nežiūrint savo senyvo amžiaus, palaikė kat[alikiškas] organizacijas, ligi pat savo ligos mokyklose dėstė tikybos pamokas, tvarkė parapiją. Už didelius nuopelnus bažnyčiai velionis buvo 1933 m. pakeltas Panevėžio vyskupijos kapitulos garbės kanauninku. Kai daugelis, sulaukę tokio gražaus amžiaus (turėjo 85 metus) ieško poilsio, velionis ir mirties patale minėjo: „Dar norėčiau, kol Dievas mane laikys, padirbėti žmonėms.“
Tačiau nebeleido jo troškimams realizuotis; birželio mėn. 17 d. sustojo jo širdis plakus amžinai. Tą pačią dieną buvo nulydėtas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kryptą; birželio mėn. 18 d. atvežtas į Saločius, kur [kitą dieną] iškilmingai palaidotas Saločių parap. šventoriuje [laidotuvėse dalyvavo daugiau kaip 20 kunigų].

Nekrologą 1939 VII 10 pirmame puslapyje persispausdino Chicagoj leistas Draugas.

¶ ir dar viena nuotrauka – kaip ankstesnio įrašo papildas: Saločių miestelio aikštė dar be paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Fotografuota praktiškai iš to pačios vietos, kaip ir ta jau su paminklu, kuri įdėta Gražvydo Balčiūnaičio straipsny apie paminklą (žr. dešinėj; fotografuojant paeita truputį arčiau aikštės vidurio; be to, spėčiau, šita nuotrauka iš interneto pakadruota: pripjauta iš kairės ir viršaus). Tokia nuojauta, kad fotografas išsinešė aparatą laukan prie savo namų ir nufotografavo. Gal pagal rakursą, sugretinus kelias nuotraukas, galima būtų išsiaiškint, kur Chaitai gyveno, t.y. kur buvo pirmoji Saločių fotoateljė? Pagal dabartinę namų numeraciją, Kęstučio gatvės 10 – tolokai nuo aikštės kapinių link; kokia namų numeracija buvo iki 1944-ų vasaros pabaigos, kada per keturias dienas trukusius mūšius praktiškai visas miestelis sudegė? Gal koks prieškarinis Saločių planas yra? — Pastatas, kuriame Chaimo ir Henės Chaitų dukra Dora (*1908 I 22 / II 4 Saločiuose – 1937 VII 27 ištekėjusi už ketveriais metais jaunesnio Vilniuj gimusio Iciko Šeko – nužudyta 1941 VIII 26 Žadeikių miške) vėliau buvo atidariusi savo fotoateljė – išliko, nes mūrinis (žr. Viktorija Čirvinskaitė, „Saločių štetlas“, Šiaurietiški atsivėrimai, 2012, nr. 1, p. 52).

Prieduras apie varpus (2019 I 1; pagalvojau: nebegrįšiu prie šios temos, tad tebūnie ir tai užfiksuota) Kaune leistos Vienybės 1918 X 15 numery (nr. 39, p. 611), skilty „Iš Lietuvos“ buvo įdėta tuolaik savaitrašty dirbusio kun. Juozo Šnapščio-Margalio korespondencija:

Saločiai (Joniškėlio apskr.). Jau kelioliką metų klebonauja čia veiklus, visų mylimas ir gerbiamas kun. Štombergas. Jo rupesniu iš lužnių [t.y. griuvėsių?] išdygo puiki muro klebonija su gražiais, daugiaus muro, triobėsiais. Pastatyta taip gi miestelyje mokykla. Dideliai patogioje vietoje netoli bažnyčios prie rinkos esą nupirkta muriniai namai su plečiu [plecium, sklypu], kame galės tilpti ypač vartotojų draugija.
     Bažnyčia čia medinė, reikalauja kiek atnaujinimo. Ir tai butu jau padaryta, kad ne karas. Puikius naujus varpus, kokių nebuvo apygardoje, išvežė rusai. Parapiječiai guodžias viltimi, kad po karo bus varpai sugrąžinti.
     Miestelis stovi ant augšto Mušos kranto. Žmonės su upe turi didėlio vargo potvinių metu: mat nėra tiltų. Rudenį atimama ir lieptus. Yra čia keltuvas, kurį delei musiškių nerangumo ir nesumanumo įtaisė žydas ir rinko gana nemažą pelną. Už naudojimasi imta 3 purai grudų per metus nuo ukininkų, o nuo pavienių po keletą kapeikų, o pavasarį ir rudenį pusrubliais.
     Žydui pabėgus [1915-ais artėjant frontui žydai priverstinai tapo pabėgėliais – Rusijos karinė valdžia varė juos į imperijos gilumą: esą galėsią susikalbėt su vokiečiais, vadinas, potencialūs šnipai], dabar keltuvu naudojas jo buvusis darbininkas. Reikalingas butu tiltas [pastatytas 1929-ais].
     Parapijoje rasis po sodžius mokyklų. Klebonas nori, kad įsisteigtu Skrabotiškyje filija. Jau apie tai rimtai rupinamasi. Žmonės skiria ir žemės. [Jei kas skaitėt Agnės Žagrakalytės Eigulio dukrą, tai suprasit: Juozas Žagrakalys dovanojo žemės.] J.M. Vyskupui jau įteiktas prašymas. Filijos kunigas tarp kitko galėtu aprupinti ir vietines mokyklas.

Apie Saločių varpus žinių yra Vytauto Valentino Česnulio knygos Nutilę varpai (2015) p. 91. Trys varpai buvę. 1922-ais vienas grįžo į Šv. Juozapo bažnyčios varpinę – 1903-iais išlietasis; varpą iš Daugpilio tvirtovės (iki ten grąžinti varpai atvežti gelžkeliu) parsigabeno patys parapijiečiai. Kiti du, buvę Chodynkos lauke Maskvoje, dingo. Spėtina, ypač gaila buvo praradus didįjį (405 cm + 195 cm + 97 cm) su dvigubu įrašu: Ad maiorem Dei gloriam (Didesnei Dievo garbei) ir Haec Campana empta est sumptibus parochianorum Sałatensium constructa vero A. Włodkowski in oppido Węgrow Anno Domini 16[=9]14 (Šis varpas nupirktas už Saločių parapijiečių pinigus. [Jį] tikrai išliejo Antonis Włodkowskis Węgrówe 1914-ais Viešpaties metais). Per Antrąjį pasaulinį karą Saločių žmonės, norėdami išsaugot sugrįžusį varpą, vokiečiam surinko 212 kg vario ir 478 kg įvairios geležies. (Ne vienoj vietoj, kad ir čia, rašoma, esą per gaisrą 1944-ų liepos pabaigoj tas varpas išsilydė. Neviernam tamošiui filologui kyla abejonių: varpai dažniausiai liejami iš plieno ar ketaus, kurių lydimosi temperatūra apie 1500 laipsnių; na iš kur toks karštis degant statiniams?)

greičiausiai tai korektūros klaida, kurią per griežta klaida vadint:
t.b. nuotrauka D. Chaitaitės, t.y. Doros (jei antroj pusėj yr spaudas),
bet jei spaudo nėr, jei rašytojas tik Saločių fotografės pavardę prisiminė,
tai gražiausią sprendimą rado: nuotrauka panelės Ch. (nors 1938-ais oficialiai jau ponia Šekienė buvo)

Digresija (2019 II 11) Henrikas Algis Čigriejus – Saločių parapijos rašytojas. Tik prašyčiau nemanyt, kad ką blogo pasakiau, sumenkinau. Geras ar prastas – priklauso nuo talento; Čigriejus geras rašytojas, talentingas, mano supratimu; kad jo novelių personažai su konkrečia vieta sukibę – o kaip kitaip gali būt? kol atmintis buvo imliausia, su prototipais bendrauta, charakterių, situacijų prisirinkta, turto pakaupta.
2011-ais priešpaskutiniam Nemuno numery buvo jo novelė „Balius“, pradėta rašyt 1970-ais. Apie ubagą Antaną, kuriam labai nuskilo: prie pirties, kurioj rūkės dešros, stoviniavę bernai užfundijo visą rinkę. Prie autoriaus pavardės ir novelės pavadinimo – nuotrauka įdėta: neabejotina, iš paties Čigriejaus kokio albumo ar voko. Nes novelėj yr gabaliukas ir apie šaulius.

Antanas ėjo niurnėdamas, krenkšdamas, nusispjaudamas ir kalbėdamasis pats su savim. [...]
„Greičiau jau ta vasarėlė vėlek ateitų. Nusiklausčiau per Antaną ligi Saločių, pasierzeliuočiau su žydais, pasižiūrėčiau, kaip šauliai paraduoja. Kur jau gražu, tai gražu. Apavas jų iš ryto tik blizga, tik blizga, kaip veidrodžiai, žiūrėdamas į juos barzdą, kaip tas sako, gali nusiskusti. O kai tik pažygiuoja per dulkes - kaip su vilnonėm kojinėm... Kažin, jei karė vėl kiltų, galėtų tie vyriukai kiek pasiturėti? Kažin. O jeigu kas, tai kažin. Tai labai dar kažin. Koja mušti tai moka. Ir aš mokėčiau.
Kaip jau man reikėtų kitų čebatų. Labai jau reikėtų. / [...]“ (Nemunas, 2011 XII 15, nr. 43, p. 3)

Noris tikėt, kad Šaulių Sąjunga nereikalaus atimt iš Čigriejaus nacionalinės premijos už tuos dulkinus batus ir dar kai ką. Nors ką gali žinot – visi tokie opūs pasidarėm.

Prieduras apie kan. Aleksandrą Štombergą (2019 III 13) Coll. Asta, kaip ir žadėjo komentare, pakalbino savo babytę, iššifravo ir atsiuntė. Priduriu prie šito labai jau ilgo pasidariusio įrašo. Jei kam šiaurės panevėžiškių tarmė vietom bus neįkandama, klauskit, išversiu.

Su Liucija Skujiene-Noreikaite (*1927, gyv. Raubonių k., Pasvalio r.; užaugo Saločių mstl., Pasvalio r.) kalbėjosi ir įrašė Asta Skujytė-Razmienė, 2019 III 10.

A.S.: Norėjo paklausinėt’ api klebono Saločių…
L.S.: Aaa, Štombergį?
A.S.: Štombergį. Kėp jės atrode?
L.S.: Nogi atrode teip, kad… Ausys buva visiem nupłėštos. Tik man’ ne. Bo kad va – praded ko poterių klaust’, jo subar, i tas tėk pššš, pššš, pššš – nebeprakalb. A aš rėkdavo išsižioj’s. Rėk’ – a mok, a nemok...
Katakizmos neturėjo, pasake vienokart [Štomberg’s]: „Ataik pas man un klebonijo, aš duos.“ Parėjs [namo] pasigyrio, kad liepe Štomberg’s atait tos Katakizmos, ti mam saka: „Ka tau liepe, tė to ir aik, aš jo ti neis…“. No i novėjo. Žinojo aš pro kokį galo jo [klebonijo] reik’ įveit’, ja kambariuks toks laukiams buva. No i pasakio [šeimininkė] įvėjs, ka man’ liepe atait i aš atėjo, ti ji nuvėja i pasake jam. Štomberg’s atėja, aš pasisveikino, ranko pabučiavo – nu tėgė kėp bovo išmokėt, mandag’ bovo, no, i dave jis man’ to Katakizmo. […]
A.S.: Tė vės’ ja bijoje?
L.S.: A ta Štomberge bijoje… Bo, matɛ, Štomberg’s tė, sako, płėše i ož ausų, i ož ko…
A.S.: Tė jės toks griežts buva?
L.S.: Griežts buva, a del’ ta, ka jės, kėp aš daba nelabɛ prigėrdž’, tėp i jės [neprigirdėja]. A jis pinigų gi ož to apklausinėjimo [katakizma] tė gaudava ėš mokyklɛs. Ti jeigu neklausinės nieka, ti kas bos? Ti nieka nebos. Ti jės toks i atrode pikts. Bet kėp aš rėkdavo iš vėsos gerklɛs, ti jis man visɛ nepikts buva, bo girdėja man’.
A.S.: O tė gal’ i par pamoksls bardava žmon’s?
L.S.: Nu i par pamoksls, i visėp jės bardava…
A.S.: O kėp jisai atrode, prisimen’?
L.S.: Va, stambs toks, aukšts… Nose didesne buva.
A.S.: A jisai ilgɛ Salotys buva?
L.S.: To žėnɛ, kėp man’ pradėja mam bažnyčio nuvest’, kokių devynių metų, tė jo tas klebons buva. Nu i aš jo mokyklo pradėjo ait’, ar da jis ėje. Kė jės mire, tė ja vieto gero klebono atkėlɛ, o tas nabags mire, išlydėjam da par tilto un Buiviškių pusė. Tė aš jo tad giedot’ ėjo, bovo kokios keturioliakos pinkioliakos metų.

P.S. Na va, ir dar ne pabaiga, – to trumpai po kan. Štombergo Saločių parapijos klebonu buvusio kunigo pavardės nepavyko iškapstyt.