(1163) Visiškai tarp kitko: juokingi bandymai šį tą suprast

Jei imamas vartot koks terminas, noris suprast, ką jis reiškia. Tarkim, kas per dalykas ta Post-Truth Era, tie poteisybiniai laikai. Apibrėžimų yr, bet kad išties suprastum, bent man, dar ir pavyzdžių reikia.
„At one time we had truth and lies. Now we have truth, lies, and statements that may not be true but we consider too benign to call false“ (Ralph Keyes).
Atsimenat žaidimą „Sugedęs telefonas“. Pirmas pasako „teisybę“, ta keliskart perduodama tolyn, paskutinio tikslas – pakartot „teisybę“. Poteisybiniais laikais šitas žaidimas netenka prasmės, nes pirmas pasako, paleidžia keliaut iškart „nebeteisybę“, ir paskutinis neturi jokių šansu išgirst ar atspėt „teisybę“? Ar toks pavyzdys bent kiek siejas su ta naująja poteisybės era? — Suprantu, tokie svarstymai juokingi, bet jie daros galvoj.

– Valstybinė lietuvių kalbos komisija panaikino Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, – pirmas apžvalgininko Vladimiro Laučiaus sakinys pradedant pokalbį su Audriu Antanaičiu ir Loreta Vaicekauskiene. – Antru sakiniu mėginama pasakyt tai, kas iš tiesų įvyko, bet tas pirmasis juk niekur nedingsta.

— susiklaidinimas/klaidinimas?; „nebeteisybė“: VLKK panaikino nutarimą dėl Didžiųjų klaidų sąrašo, nutarimą, kuriame buvo įrašyta galimybė baust, kitaip sakant – taikyt administracinę atsakomybę už tas vad. didžiąsias klaidas; Klaidų sąrašas liko (tik ištrintas žodis didžiųjų, kur buvo galima).

Pokalbis skelbiant pavadinamas „Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo panaikinimas – revoliucinis žingsnis ar tik fasado perdažymas?“
Obuolys ar kriaušė? – galiu pasirinkt. Penkiakampė ar raudona? – negaliu pasirink, nes nėra bendro pagrindo, nors suprantu, kad apie žvaigždę klausiama; penkiakampė negali būt geresnė, įdomesnė ar gražesnė už raudoną. — Antanaitis kalbėjo apie „penkiakampę“, o Vaicekauskienė apie „raudoną“.

— visai suprantama, kad Audriui Antanaičiui, kurio samprata paremta priešprieša „mes“ (žinantys, kaip turi būt) vs „jūs“ (kalbos vartotojai), tas nutarimo panaikinimas jau atrodo kaip revoliucinis žingsnis: „Mes panaikiname iškeltą virš galvos finansinį vėzdą ir kartu visuomenei sakome: ‘Bet jūs pasistenkite puoselėti kalbą, jūs pasistenkite pajusti už ją atsakomybę ir jūs pasistenkite kalbėti taisyklingai.’ Tai yra tam tikra visuomeninė sutartis, kurią mes siūlome.“ [Atsiprašau, jei kam kilusi asociacija su baudžiava pasirodys vis dėlto per stiprus persūdymas: mes jūsų nebeplaksime, bet tai nereiškia, kad galit nebeklausyt tijūno; būkit sąmoningi baudžiauninkai, juk tokia yra visuomeninė sutartis.]
— visai suprantama, kad Loretai Vaicekauskienei, kurios samprata paremta nuomone, kad kalba ne iš kalbininkų (kaip laisvė – ne iš valdovo malonės), kitaip atrodo: „niekas iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė mentalitetas ir nepasikeitė pats reglamentavimas.“ [Pratęsiant greičiausiai nevykusį gretinimą: ar žmogų, kuris mano, kad baudžiava turėtų būt apskritai panaikinta, gali būt patenkintas, jei tik baudžiauninkus plakt atsisakyta?]

Pokalbis kaip nesusikalbėjimas; ir, manyčiau, svarbiausia priežastis – tie pirmieji du sakiniai, kuriais buvo suveltos vienon dvi temos: ar apie administracinę atsakomybę už kalbos klaidas, ar apie klaidų sąrašo prasmingumą bus kalbama? abi temos svarstytos kartu, ir išėjo jovalas.
Poteisybiniai laikai – kaltūnų laikai; minčių Plica polonica.