uo
šių metų [ne, pernai metų; kaip švilpia tas laikas; 2018 XI 15] pradžios per Svobodą šeštadienio vakarais nebe Dmitrijaus Savickio džiazas, o Artemijaus Troickio parenkama „
Музыка на Свободе“. Pažintine prasme tikrai įdomiau (neilgtrukus bus jau 100-oji laida). — Vakar besiklausant iš atminties išlindo vasarą,
birželio 17-ą, transliuota laida, kurioj ArtT pristatė ir CD Khmer Rouge Survivors: “They Will Kill You If You Cry” – raudonųjų khmerų vykdytą genocidą išgyvenusieji ir pergyvenusieji apdainuoja tai, ką patyrė. Prisiminiau tada galvon atėjusį klausimą: o jei būčiau įsijungęs radiją po įvado, tiesiog išgirdęs dainavimą, ar suvokčiau, kas tatai? Ne. Kad nesupranti žodžių – viena, bet ir intonacija tokia, kad nesisieja su kančių apdainavimu. (Aiškiai suprantu: nesu jautrumo etalonas, gal jūs pajustumėt, savo patirtį tefiksuoju.) Bet ir CD leidėjai viršely nurodo, ką išgirst privalu; ne tik žodžiais – pavadinimu su paantrašte, ir vaizdu: veidas kaip nota bene, randai – kaip šauktukas frazės gale, NB! O jei būtų ne šio vyro, o tos moters su dviem auksiniais priekiniais dantim veidas ir pavadinimas: kambodžiečių tautinės dainos, – ar suprastumėm esą klaidinami?
(Apsimetinėt, kad tu pajėgus suvokt daugiau negu suvoki, būtų nepagarba tiem žmonėm, gal net įžeidimas.)
P.S. Pakeliui į šį įrašą dar prisiminiau Kęstutį Girnių, kuris yra klausęs: „
Ar lietuviai buvo sovietų genocido auka?“ ir rašinio baigiamąja fraze atsakęs: „Tai labai panašu į genocidą“. Suprantu, teisininkams, istorikams, politologams kokios nors sąvokos narstymas, jai priskirtino turinio ribų ieškojimas yra proto mankšta, kurią galima vadint ir moksline veikla; bet abejoju, ar svarbiausias baisybių nepatyrusio homo simplex tikslas turėtų būt žmonių kančias ir aukas įvardinti kuo „baisesniu“ žodžiu; gal – stengtis įsivaizduot konkretaus žmogaus situaciją per likimo pavyzdžius?
Kam moralinė vaizduotė, jei paprasčiau uždėti baisų žodį ir negalvoti, ką jis reiškia. O ypač svarbu, kad tai būtume patyrę tik mes, kad mes būtume (labiausiai) nukentėję. "Lietuvių genocidas" leidžia pasijausti išskirtiniais. Stalino laikais tautybė buvo nesvarbi patiriant represijas, todėl lietuvių genocido nebuvo, mano požiūriu. Jei labai norime tą žodį vartoti, tai reikia kalbėti apie visų SSRS tautų genocidą. Nebuvo SSRS tautos, kuri nebūtų jo patyrusi.
AtsakytiPanaikintiMoralinė vaizduotė, manyčiau, gali rastis tik iš nuodugnaus žinojimo apie konkrečią realybę. Jei istorijos žinios, kaip čia pasakius? – tik bendrinės, nėr iš ko rastis moraliniam vertinimui.
PanaikintiIš karto kilusį pritarimą pradėjo stelbti abejonės: kuris eilinis žmogus turi nuodugnių žinių apie praeitį? Istorikai turi (ir Girnius visai kitaip supranta "lietuvių genocidą" nei dauguma labai norinčių tą terminą vartoti lietuvių), o daugiau kas? Yra, kas domisi laisvalaikiu, ale tokių nedaug. Dar, žinoma, tie, kurie patys patyrė praeitį (nors tokiu atveju veikia atminties specifika). Kiek jau čia tų prisimenančių tremtį ar holokaustą beliko. Sakyčiau, kad kuo toliau nuo įvykių, tuo svarbiau tam tikri vaizdiniai, kuriuos dažniausiai sukuria meno kūriniai. Daugelis vakariečių holokaustą suvokia per kokį "Schindlerio sąrašą", o ne per to laiko tikrovę. Aš labai fragmentiškai susipažinęs su dabartine mūsų literatūra, bet toks įspūdis, kad labai mažai joje (nekalbu jau apie kiną) moralinės vaizduotės taikant ją mūsų istorijai. Toks įspūdis, kad nenori ar negali jos taikyti partizaninei kovai, trėmimams, žydų žudynėms. Tokiu atveju belieka juoda - balta, plakatai, schema. O tai savo ruožtu naikina moralinę vaizduotę, neleidžia jai atsirasti.
AtsakytiPanaikintiNa, manyčiau, kad ir toks perskaitytų dalykų rinkinys: Sruogos Dievų miškas, Grinkevičiūtės atsiminimai, Annos Frank dienoraštis, Šalamovo apsakymų rinktinė, Primo Levi Jei tai žmogus, Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis – jau būtų visai neblogas pamatas moralinei vaizduotei. Jei gerai žinau, tai – mokyklinės programos dalykai.
PanaikintiSukėlė man įtarimų tas Jūsų sąrašas - ar tikrai mokiniai skaito šituos autorius? Be "Dievų miško" daugiausiai rankų pakilo paklausus apie Frank (gal 5 iš 20), antroje vietoje Baliukevičiaus dienoraštis (gal trys), Grinkevičiūtę tai girdėję, bet perskaičiusi atsiminimus, o ne ištraukas (nekalbu jau apie abu variantus) lyg viena studentė. O Primo Levi daugumai turbūt net negirdėtas (perskaitė viena studentė (tą pati :)). Užmiršau Šalamovą, bet kažkada seniau esu klausęs, tai apskritai tokios pavardės nebuvo girdėję. Tiesa, tada dar nebuvo lietuviškos knygos. Beje, ar geras vertimas - aš rusiškai skaičiau.
AtsakytiPanaikintiTai magistrantai, dar ir istorikai, dar ir XX amžiaus istorija besidomintys (o bent pusė - sovietmečiu), kuriems visi šie autoriai turėtų būti įdomūs apskritai, ne tik dėl to, kad į mokyklinę programą įtraukti. Ir kursas geras, protingi studentai. Tiesa, nedaug, bet tendencijos, manau, labai panašios. Jau senokai iš bendravimo su studentais susidariau įspūdį, kad dauguma šitų knygų jų neskaitytos.
Vat ką reiškia rašyti komentarą tuo pačiu ir kita veikla užsiimant. Neparašiau, kad paklausiau savo studentų, ką jie iš to yra skaitę :).
AtsakytiPanaikintiYra toks dalykas kaip www.šaltiniai.info – pasak rengėjų, interaktyvi lietuvių kalbos, literatūros (kultūros) ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltinių duomenų bazė. Joje pateikiama ugdymo procesui būtina informacija, aktualizuojami ir susiejami kalbos, literatūros ir Lietuvos istorijos mokymosi šaltiniai; sudaromos galimybės giliau domėtis konkrečiomis temomis. Ją turėdamas omeny ir parašiau, kad mokyklinės programos dalykai. Reiktų tikslint, kad dalis pasirenkamieji, ne privalomieji, o Šalamovo nėr. Bet viena – kas siūloma, o kita – kas skaitoma.
PanaikintiTiesa, Šalamovo vertimo ir aš neskaičiau, nieko negaliu pasakyt.