(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-01-29

(824) Visiškai tarp kitko: kas parašė Puodžiūnkiemį?

Vienuolio ir Baranausko memorialinio muziejaus
išleistas kalendoriukas (šaržas Leo Kagano)
aip yr, ir nežinia kodėl: kokius metus ar dvejus net keli žmonės vis ateina skaityt kokio vieno žmogaus rankraščių, ir visi beveik vienu metu liaujas; tada ima eit kito žmogaus rankraščių skaitytojai.
Juokais tiem tarpsniams net vardus suteikėm: girmetis buvo, dabar dar tęsias vienuolmetis.
Kai palygint dažnai tenka liestis prie vieno ar kito rankraščių, kad ir popieriniais marškinėliais apvilktų, galvoj nori nenori šis tas dedas, be jokio tikslo imi svarstyt, mintis viena kita susidėsto.

„Kas parašė ‘Puodžiūnkiemį’?“ – taip vadinas Leono Stepanausko rašinys, 1989-09-02 skelbtas Tiesoj, o dabar perspausdintas rinkiny Kelionė į rašytojų gyvenimus (2015; bibliotekai padovanojo Vienuolio ir Baranausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas; visi knygoj esantys tekstai vienaip ar kitaip susiję su Anykščiais). Beveik baigdamas, Stepanauskas cituoja pastraipą iš Sofijos Binkienės laiško:
Prisimenu dar, kaip Jis (A. Vienuolis – tai aišku iš viso laiško teksto. – L.S.) su kartėliu pasakė: „Puodžiūnkiemį“ parašiau ne aš, o Gurvičius, tačiau tai kažin ar tiks paties „memuarams“. (p. 88)
Griaudi ta visa romano „redagavimo“ istorija, trukusi net porą metų (knyga išėjo 1952-ais), bet – vis dėlto – gal nereiktų pult tapatintis su prikankintu rašytoju ir manyt, kad tas „redagavimas“ kūrinį neatpažįstamai sudarkęs. Ir be „patobulinimų“ ne šedevras tai buvo; galima paskaityt ikigurvičinį variantą, skelbtą Pergalėj 1949-ais, nr. 6–11 (kad žurnalinę publikaciją kas būt gvoltavojęs, žinių nėr).
Ir dar, reaguojant į komentarą po straipsniu bernardinuos.lt („Kažin ar A. Vienuolis būtų sutikęs bendradarbiauti su minimu polit-redaktoriumi, jei ne sūnus, kurį reikėjo išgelbėti iš lagerio (grėsmės). Vyresni žmonės mini Puodžiūnkiemį, kaip saugumo šantažo produktą.“): 1941-ų birželį ištremtas Stasys Žukauskas 1945-ų liepos pabaigoj jau buvo laisvas, 1946-ais pradėjo studijuot farmaciją VU; prasidėjus antrajam sovietmečiui Vienuolis ėmėsi rašyt „tinkamą“ kūrinį siekdamas, kad sūnų paleistų, – taip; bet vargu ar sūnus kuo bedėtas, kai 1950-ais prasidėjo „redagavimai“ Valstybinėj grožinės literatūros leidykloj.
Prieduras. Iš Vandos Zaborskaitės atsiminimų „Vytautas Kubilius: pašaukimo drama“:
Prasidėjus tų metų [1949] antisemitinei kampanijai (kovai „prieš kosmopolitizmą“), laikraščio Tarybų Lietuva redakciją taip pat turėjo palikti žydų tautybės darbuotojai. Redaktorius Icchokas Gurvičius paklausė Kubiliaus, ką gera galėtų jam padaryti prieš išeidamas. Kubilius atsakė: „Noriu studijuoti“ ([Literatūra istorijos lūžyje, 1997, p.] 322). Ir štai – studijos Vilniaus universitete bei darbas Literatūros ir meno redakcijoje. (Colloquia, nr. 17, p. 99)
Vienuolio Puodžiūnkiemio (ir Simonaitytės Pikčiurnienės, 1953) redaktoriaus portreto štrichas.

3 komentarai:

  1. Įdomu, kokia to Iciko Gurvičiaus buvo gimtoji kalba?
    T. Kontrimavičiaus straipsnyje rašoma „jokio išsilavinimo neturėjęs", bet mokykloj juk vis vien kažkokioj mokėsi – lietuvių? žydų?
    O į Valstybinę grožinės literatūros leidyklą jį tokį priėmė ir net, atrodo, pakvietė Albinas Žukauskas... (1948–1953 vyr. redaktorius)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sekmadienį nereagavau, nes pagalvojau: reikia pažiūrėt tamsiai žaliojoj = Mažojoj lietuviškoj tarybinėj enciklopedijoj; ten yra to, ko žaliojoj = Tarybų Lietuvos enciklopedijoj nebėr. Taigi:
      Gurvičius Icikas [1920.X.15 Radviliškyje – 1957.VII.11 Kaune] – revoliucinio judėjimo dalyvis. Kilęs iš darbininkų. Nuo 1936 LKJS narys. 1937 buvo suimtas ir iki 1940 kalėjo Kaune, Šiauliuose ir Raseiniuose. 1940–41 dirbo „Tiesos“ redakcijoje. 1942–44 kovojo Raudonosios Armijos 16 liet. divizijoje. Nuo 1944 TSKP narys. 1944–1950 dirbo laikr. „Tarybų Lietuva“ redakcijoje, nuo 1950 Grož. lit-ros leidykloje. (t.I, 1966, p. 621)
      Gimtoji kalba? Greičiausiai jidiš. Išsilavinimas? Greičiausiai nebaigta gimnazija. Lietuvių kalbos per gerai jam nereikėjo išmanyt: ne stilistas, o redaktorius „patarėjas“ buvo; pagr. žanrai – pokalbiai, laiškeliai, planeliai.

      Panaikinti
    2. O dėl pakvietimo leidyklon, neišleistina iš akių to laiko der Zeitgeist, l. nepalanki žydams, – Žukauskas padarė paslaugą priimdamas.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)