(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2016-01-17

(819) Užparaštė, cxviii: apie Maironį prie Gudijos sienos ir Bobrovske, 1941 ir 1943

isokių utopinių sumanymų vis sušmėkši galvoj. Kad ir toks: o kodėl nesurankiojus (t.y. nepasistengus surankioti) liudijimų apie Maironį pasaulyje? Ne kur prel. Mačiulis yra buvęs, o kur Maironis, jo poezija yra buvusi? Kur, kokiomis aplinkybėmis jo eilėraščiai buvę deklamuojami ar dainuojami.
(Arba imt kaupti kolekciją tekstų [ištraukų], kuriuos baigdamas skaityt pajunti, kad – tuoj šeštą dešimtį įpusėsiančio vyr. g. atstovo – akyse ašaros; užvakar apie tokį „projektą“ pagalvojau, Grigorijaus Kanovičiaus apysaką Natanas Idelsonas – sapnų pardavėjas, verstą dar Felikso Vaitiekūno, skaitydamas; bet tatai į šalį.)

Taigi: Maironis pasaulyje. Čia apie „Trakų pilį“ Naujojoj Gvinėjoj. O štai du epizodai apie Maironio-Naujalio „Lietuva brangi“ – iš Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų, tų ilgesniųjų, kurie buvo rasti litriniam stiklainy po bijūnu Kaune, Perkūno al. 60, 1991-04-29.
Pirmajam epizodui jokio paaiškinimo, manau, nereikia; 1941-ų birželio vidurys:
„Siena, siena. Tuoj bus siena.“ Paskutiniai Lietuvos žemės kilometrai – miškai, medžiai, gėlės.
Duryse plyšys. 5 cm. Traukiu į save giliai Lietuvos laukų kvapą, kad neužmirščiau jo niekad. Kažkuriam vagone užtraukia dainą, ją pagauna visas ešelonas. „Graži tu, mano brangi tėvyne!..“ (Metai, 1996, nr. 10, p. 117)
Antrajam įvadas neprošal. Baigiantis 1942–1943 metų žiemai, Dalia Grinkevičiūtė susipažino su Kespaiko. „Jis buvo produktų sandėlio viršininkas. Iš Estijos, būdamas komunistas, bėgo į Tartu, žinoma, greit atsigavo nuo idėjų spaudimo, bet per vėlai. Kelio atgal jau nebuvo. Taip ir trankosi su žmona Vera Pavlovna nuo 1922 m. po Tarybų Sąjungos miestus, aukso kasyklas. Šią žiemą, kovo mėnesį, aš dirbau pas jį kooperatyve. Iš kartotinių amerikoniškų dėžių nuo konservų dariau aplankus. Klijams Kespaiko duodavo miltų. Nusivedęs į sandėlį pripildavo apie 3 kg miltų ir sakydavo į ausį: ‘Neškis namo’. Klijams įpildavo atskirai“ (Metai, 1997, nr. 1, p. 123). Atėjus 1943-ių poliarinei dienai ir prasidėjus navigacijai Lena, Grinkevičiūtė, baigusi apskaitininkų kursus, buvo paskirta į Bobrovską, kur tremtiniai turėjo sūdyt žuvį. Ir Kespaiko ten. – Antrasis epizodas:
Kespaiko po darbo dažnai ateidavo į mūsų jurtą. Jis, būdamas estas, mėgo lietuvius. [...]
Kespaiko kiekvieną kartą prašo padainuoti lietuviškai. Ypač jam patinka „Graži tu, mano brangi Tėvyne“. Tada jo galva nulinksta, kad mes nepamatytume ašarų, sėdi ilgai ilgai, o mes dainuojame liūdnas, gražias tolimos tėvynės dainas. Ne viena ašara suvilgo skruostus ir mums.
– Man taip jos primena Estiją, – sako jis, žiūrėdamas pro langelį į nesibaigiančius tundros plotus. – Jau dvidešimt metų. Kada aš ją vėl pamatysiu? (ibid., p. 126)
Vargu ar bepamatė. Kilus grėsmei papulti kalėjiman (iš sandėlio kasos „dingo“ 30 000 rublių), Erhardas Modestovičius Kespaiko ir dar keli („drąsuolių būrelis“) pabėgo – išplaukė Amerikon. (Grinkevičiūtė atsiminimuos nemini, kad jie būt buvę pavyti.)

3 komentarai:

  1. Anonimiškas2016-01-17 15:26

    Baisiai įdomu pasidarė, ar Kespaiko pasiekė Ameriką? Tais laikais tai turėjo būti "rezonansinis" atvejis.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vargu ar galima sakyt, kad įvykis buvo „rezonansinis“; valdžia greičiau jau turėjo būt linkusi apie jį kuo greičiau užmiršti.
      Ar pasiekė Ameriką? Tikimybė nedidelė; toloka.
      Mėginau kaip nors atkurt estišką pavardės formą; deja.

      Panaikinti
  2. Reino Raudo sugestija: gal to esto pavardė Keskpaik? Vieną žmogų tokia pavarde pažįstąs. Bet be estų kalbos vis tiek niekur toliau nenukeliausi.

    AtsakytiPanaikinti

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)