(483) Užparaštė, lxvii: apie du vėju ir dvi gėli

Visai atsitiktinai šita mintis šmėkštelėjo.
Henriko Radausko eilėraštis „Gėlė ir vėjas“, pirmąkart išspausdintas Strėlėj danguje 1950-ais, jau cituotas percituotas, gimnazistų analizuotas peranalizuotas, net Vilniaus troleibusais važinėjęsis, kai kas jį ir atmintinai moka:

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“, –
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamas, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, –
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą
Lingavo vėjas šaukdamas: „Balta, balta, balta!“

O jei jį ėmus ir sugretinus, kad ir mokyklinėj programoj, su Jono Strielkūno eilėraščiu iš rinkinio Po tylinčiom žvaigždėm (1982):

Šnabžda vėjas lauko gėlei
Vidury nakties:
„Tai iš ko tu prisikėlei,
Jei ne iš mirties?“

Šnabžda: „Kas gi tau belieka?
Vysti kuo greičiau...“
O gėlė nesako nieko,
Žydi tik skaisčiau.

Kokie skirtingi vėjai ir skirtingos gėlės, ir situacijos. Gretinimas man visada atrodė prasmingas dalykas. Be to, sugretinus galima ir šonan kryptelt, pvz., pasvarstant, kiek tiesos belikę tame pat rinkiny esančio Jono Strielkūno eilėraščio, dedikuoto Pauliui Širviui, posme:

Keičias laikas, keičias žmonija,
Skęsta amžiai ugnyje ir dūmuos.
Bet išlieka mūsų kraujyje
Amžinas aukštaitiškas graudumas.

Tikrai? Abejoju.