Bet (regis, antradienį; na, tada, kai beveik visą dieną lijo arba lynojo) sode pakurom skirtų popierių krūvoj užtikau tokį žurnalą Neliūdėk!, o jame interviu su Tomono Goda, 1992-ais atskridusia Lietuvon mokyti japonų kalbos. Į klausimą, kas atvykus labiausiai nustebino, T.G. atsako:
Tai, ką pamačiau Vilniuje, manęs nešokiravo, tai greičiau buvo egzotika. Stebino senamiesčio atmosfera, architektūra, labai patiko seni apgriuvę pastatai. Iki šiol mėgstu nueiti į Užupį. Dabar senamiestis labai greitai keičiasi, tampa tvarkingesnis, daugėja naujų parduotuvių, o mane labiau traukė anas „neprijaukintas“. („Kelionė į Lietuvą – kaip gyvenimo nuotykis“, Neliūdėk!, 1998, nr. 17, p. 9)Buvo susituokus su lietuviu, sūnų turėjo, kuris lankė lietuvių vaikų darželį, bet motina su juo japoniškai bendravo; norėjo, kad dvikalbis būtų. Dabar jau, atrodo, Lietuvoj nebegyvena.
-----------------------------------------------------------------------------------------------------
2007-ais rašytame Marcelijaus Martinaičio straipsny yra tokia pastraipa:
Vienas žinomas fotomenininkas, daug metų fotografavęs Vilnių, sako, jog senamiestis dabar labiausiai tinka daryti nuotraukas reklamai, turistiniams bukletams, reklaminių leidinių viršeliams, Lietuvos „imidžą“ reklamuojantiems albumams, o ne meninei fotografijai. Labai greitai, kaip jau sakiau, mūsų akyse Vilnius netenka savo unikalaus meninio istorinio vaizdo! („Vilniau, kaime mano...“, LM, 2007-04-20)Jau neteko.
Puikus pastebėjimas.
AtsakytiPanaikintiKam įdomus - banalus, nutinkuotas, išdažytas, prikištas, dažniausiai, tiesiog nesąžiningai prisigrobtų pinigų, Vilnius, su savo privatizuotais, tačiau nežinomis kur kišti, kam nuomoti - senamiesčio pastatais? - svetimas, šaltas, negyvenamas, klegantis, bet miręs?
Kokia senamiesčio prasmė, jei jame negyvenama menininkų, o "verslinininkai" save pradeda laikyti menininkų "bičiuliais"!?