(160) Visiškai tarp kitko: apie ciklinį laiką ir Sacharovo atminimą

1
Į vasarą, rudenį ar žiemą tarsi įneri, įplauki, taip nejučia pasijunti ten besąs, o va pavasarin – lyg koptum į kokį kalnioką, vis ieškodamas: ko čia įsitvėrus? Ženklų. Man toks ženklas (jau kelinti metai) – Vilniun (iš užmiesčio šiukšlynų?) sugrįžtančios varnos. Vakar vakare vedžiodamas kalę girdžiu – Juozapavičiaus gatvės liepos kupinos varnų. Vadinas, lig pavasario jau visai netoli. (Mobilųjį telefoną teturėjau kišenėj – vaizdas prastokas, toks per daug meniškas; ≈19:00.)

2
Beveik sutapo: rašydamas apie monumentomaniją, Andrejų Sacharovą prisiminiau (esą: jei Rusų sąjunga labai geidžia paminklą statyt, tai tegu pirma padeda Sacharovo aikštę sutvarkyt ir šios asmenybės atminimą įamžint – 1991-ais buvo pastatytas stogastulpis su įrašu: „Sacharovui – dėkinga lietuvių tauta“; buvo / pražuvo supuvo). Beveik tuo pat metu 209 ėmės iniciatyvos ir pervadino Sacharovo aikštę skveru. Skveras, kai pagalvoji, tikrai tinkamesnis žodis tokio dydžio erdvę norint įvardyt. O toliau? 209 siūlo du keliu: arba institucinį (prašyt, reikalaut etc.), arba pilietinį (patiems imtis iniciatyvos: surinkt pinigų, susitart su skulptorium etc.). Antrasis, aišku, žavesnis. Bet: juo einant vis tiek tektų vaikščiot po savivaldybės, nieko negalinčios padaryt, kabinetus ir surankiot daugybę „tarpininkauju“, „neprieštarauju“, „leidžiu“ ir pan. Va kas nemaloniausia.
Ką manot?