Bet vienąkart neištvėrė – reagavo į ŠA 2003-02-22 išspausdintą Vlado Terlecko tekstą „Lietuvos istorija zauropodėno akimis, arba Marius Ivaškevičius apie dinozauro Lietuvos išnirimus“, kuriame sutaršomas jo dienraščiui Neue Zürcher Zeitung 2002 metų Frankfurto knygų mugės proga parašytas „Ketvirtas kartas, arba Lietuviškos metamorfozės“.
Šįryt važiuodamas darban perskaičiau iš naujo tarp išplėšų rastą tą M.I. atsakymą „Meno pauzė“ (ŠA, 2003-03-08). Viena mintis pasirodė nė kiek nepraradusi svarbos:
Siūlau surengti konkursą. Parašykime visi po Lietuvos istoriją, telpančią į vieną mašinraštį. Frankfurto knygų mugė ne paskutinis šansas pristatyti Lietuvą. Bus kitų. Ir tokių sinopsių neišvengiamai reikės. (p. 7)Ir pradėjau svarstyt, ką – kokius žmones ir įvykius – būtų galima (nori nenori tektų) atrinkti kaip minėtinus tame viename puslapy. Ziaubas, kaip komplikuota.
Short short history nelyginamai būtų sunkiau sukurt nei kokią short short story.
Jurgis Kunčinas pastarųjų visai gerų yra parašęs, tik kad sekėjų neatsirado ir nesiranda; o va dėl sulietuvinto šio smulkiausiosios prozos žanro pavadinimo – šortas – iš pradžių abejojau ir tebeabejoju, nors jis net tarptautinio kino festivalio pavadinime įsitaisė – „Vilniaus kino šortai“. RoRa šitą žanrą trumpiais 2000-ais pavadino („Metimas, arba Puslapio dydžio romanas“, Privati teritorija, 2009, p. 258–261); deja, entuziastinga sklaida šio žodžio neištiko.
