Rozalija Kairytė (1892–1971) prisimena pirmą matytą filmą (deja, tikslios datos nėra; spėtina: tikriausiai praėjusio amžiaus 3-ias dešimtmetis?):
Kartą tėveliukas sugalvojo pasikviesti savo pažįstamą iš Joniškio Striuką su kino aparatu, nes Anykščiai dar neturėjo tokių čiūdų.Gal kas žinot, kas per filmas buvo rodomas? (Kažkas kažkur kažkada lyg ir girdėta/skaityta, bet nieko konkretesnio galvoj nelikę.)
Atvažiavo Striukas ir su tėveliuku išnuomavo salę – žydo stadalą. Nuvežė lintas, ištiesė suolus, išklijavo afišą. Sekmadienį po pietų žmonės rinkosi dideliais ir mažais būreliais į eilę prie kasos, viens kitą nustumdami tolyn: abejojo, gali netekti bilietų.
Prie kasos bilietus pardavinėjo mūsų vyresnioji sesuo Veronika.
Susitvarkius, kai visi buvo žiūrovai su bilietais, sėdėjo savo vietose, Striukas pradėjo leisti filmą labai baisų. Pasirodė didelis daržas ir per daržą bėgo panytė su parasonėliu apsidingus, o iš užpakalio panytę vijosi baisus jautis. Panytė peršoko per tvorą ir nuo jaučio pabėgo, o jos parasonėlis iškrito iš jos rankų ir liko prie jaučio. Jautis jį su ragais su žeme sumaišė ir, panytės neradęs po parasonėliu, perpyko, kaip pasiutęs išvertęs akis į žiūrovus žiūrėjo, ieškojo šitos panytės. Žiūrovės merginos didelas sėdėjo pirmosios, netoli jaučio. Jos labai nusigando ir žviegdamos šoko bėgti per visų galvas, skersai suolus, ir su suolais visi suvirto. Didelis triukšmas buvo, alasas, keiksmai. Iš piktumo vyrai rėkė ant mergų, sakydami: „Korvės neraliuotos – jūsų tai reikia bijoti, o ne jaučio.“ Suolai galiniai buvo likę nepargriauti, o netoli durų buvo žmonės arti beveik muštynių, susispyrę pro duris lindo. Ir toliau kaip ir kas buvo, neatsimenu.
Anykščiuose šitas pirmasis kinas buvo ir trumpas, ir labai baisus. Mes sėdėjom pačiam gale. Kai mergos žviegė, nusigundom, tik nebėgom. (cit. iš: Vanda Zaborskaitė, „Anykštėnų praeities puslapis“, Kraštotyra: neperiodinis straipsnių rinkinys, skirtas V. Lenino šimtmečio ir Tarybų Lietuvos trisdešimtmečio jubiliejams, 1970, p. 242–243)
