(153) Dėl juoko: kodėl Bolivijoj nebuvo tarybų valdžios

12-28 per Svobodą klausiaus Viktoro Čereckio pasakojimo „Сталин, НКВД и Гражданская война в Испании“. Kalba sukos apie tris aktyviausius NKVD-istus, vienas jų – Juzikas, t.y. Juozas Grigulevičius (*1913 Vilniuje, †1988 Maskvoj) – mūsasis karaimas; poliglotas, šnipas, smogikas, rašytojas etc.
Truputį apie jį žinojau – Vytas Toleikis bernardinuos.lt rašė, Laimis Jonušys šį tą Šiaurės Atėnuos pridūrė.
Pasiklausęs laidos, šiek tiek pasiknaisiojau. Išsamiausia enciklopedinė informacija ru.wikipedijoj. Bene įdomiausias radinys –Aleksandro Kolpakidžio ir Dmitrijaus Prochorovo knygos КГБ: Спецоперации советской разведки (2000) ištrauka. Tų, kurie susigundys skaityt, atsiprašęs, vieną epizodą vis dėlto noriu perpasakot. Vanduo nuo kisieliaus, bet tiek to.

Grigulevičius vieno kolegos iš Draugystės su Lotynų Amerika komiteto paklausęs, ar tas žinąs, kodėl Bolivijoj nėr tarybų valdžios. Nežinojo. Tada ėmė pasakot.
Esą prieš II pasaulinį karą, kai jis kaip Kominterno atstovas buvo Urugvajuj, atklydusi žinia: Bolivijoj indėnų vadas, vardu Leninas, ruošiasi skelbt tarybų valdžią. Grigulevičius gavęs užduotį: važiuot ir viską išsiaiškint, kas ir kaip. Nuvyko, kalnuos susitiko su Leninu – žemaūgiu indėnu, kuris kalbėjęs kečujų ar guaranių kalba. Per vertėją Grigulevičius paklausęs: ko tau reikia, kad pasiektum tikslą? O Leninas atsakęs: 65 666 dolerių. – Kodėl būtent tiek? – Leninas išsitraukęs iš kišenės susiglamžiusį popieriaus lapą ir ėmęs skaityt: ginklų sandėlio viršininko papirkimas – tiek ir tiek, pašto viršininko papirkimas – tiek ir tiek etc. Ir Grigulevičius supratęs, kad tai ginkluoto perversmo Petrograde 1917-ų lapkritį planas, tik jį norima įvykdyt ne ginkluotu būdu, o visus, ką reikia, paperkant. Prasidėję derybos. Grigulevičius galimą skirt pinigų sumą vis derinęs su savo valdžia. Deja, po savaitės derybų tegalėjo pasiūlyt tik 60 000 dolerių. Taip ir išsiskyrę – beveik verkdami.
Kiek tame pasakojime tiesos, nieks nežino, bet istorija, mano supratimu, nuostabi.

P.S. Grigulevičius rusiškuose tekstuose vadinamas Josifu. Josifą Brodskį lietuviai bičiuliai vadindavo Juozapu. Brodskis 1991-ais parašė nuostabią esę „Collector’s Item“ (Dovydo Judelevičiaus vertimas, „Kolekcininko laimikis“, yra knygoj Poetas ir proza, 1999, p. 143–183) įkvėptas pašto ženklo, skirto Grigulevičiaus kolegai šnipui Kimui Philby (sutapimas: abu mirė tais pačiais metais, beveik vienodai nugyvenę). Grigulevičiaus gyvenimas irgi galėtų tapt įkvėpimo šaltiniu, tuolab kad jis yra leidęs elgtis laisvai: „Kai mirsiu, apie mane rašykit viską, ką žinote ir ką norite.“ Nors vargu ar kas iš mūsiškių rašytojų susigundytų galynėtis su tokiu gyvenimu, kokį nugyveno Juozas Grigulevičius.

P.P.S. Mokslo Lietuvos vyr. redaktorius Gediminas Zemlickas savo savaitrašty yra paskelbęs net 11 dalių tekstą „Josifas Brodskis: pirma kelionė į Lietuvą“ (galima pasiskaityt einant per vilniausmuziejus.lt). Visko ten pripasakota, bet vienas užfiksuotas epizodas, susijęs su Sudervės bažnyčios akustika, įspūdingas:

Prieš J. Brodskiui išvykstant iš Vilniaus, draugai norėjo parodyti jam vienintelę Lietuvoje rotondinės formos bažnyčią. […]
Rotonda tai rotonda, bet bažnyčia įstabi dar viena savybe: kupolo architektūrinė erdvė kuria stebėtiną akustiką, kuri lankytojams palieka neišdildomą įspūdį. Reikia pakilti į baliustradą, kuri juosia kupolą ties bažnyčios karnizu, atsistoti priešingose baliustrados pusėse: menkiausias šnabždesys puikiausiai girdimas priešingoje pusėje esančiam klausytojui.
Tai štai J. Brodskis užsilipęs ant baliustrados pradėjo negarsiai skaityti savo ne itin tobula lenkų kalba poeto romantiko Cipriano Kamilio Norvido (Norwid) eilėraštį apie pelenus ir deimantą [„Popiół i diament“]. Andžejaus Vaidos filme Pelenai ir deimantas [1958] cituojamas tas eilėraštis. Ko gero, tai vienas gražiausių C. K. Norvido eilėraščių. […]
Taigi J. Brodskis Sudervės bažnyčios kupole lenkiškai skaitė eiles apie tai, kad nieko iš mūsų neliks, tik pelenai, ir ar liks juose deimantas – amžinosios pergalės pranašas... Kiekvieną tyliai skaitomo eilėraščio žodį girdėjo ir įsiminė T. Venclova, stovėdamas priešingoje baliustrados dalyje po tuo pačiu kupolu. (cit. iš čia)

Vis galvoju: kieno balsą norėčiau išgirst Sudervės bažnyčios kupole? Ir drįsčiau atsakyt į kokią frazę?