Pirmadienį įdienojus taip karšta būnant sode pasidarė, kad pasakiau: avietės išgenimos palauks, – pavėsin! Išsinešdamas laukan kėdę, prigriebiau ir knygą iš buv. šeimininkų sukauptos „bibliotekėlės“ (gal seneliai rūpinos, kad pasisvečiuot atvežti anūkai turėtų ką skaityti?).
Aldonos Liobytės 1973-ais išėjusi Tėveli, būk mažas (iliustravo Kastytis Juodikaitis; regis, buvau skaitęs, nes vartant šis tas iš atminties ėmė lįst).
O dabar apie tuos neigiamus personažus, kurie dar ryškesnėm spalvom sušvito.
Tituliniam pasakojime nuošalaus kaimo, kur poilsiauja pagr. herojus Jonukas su tėvais, ramybę sudrumsčia „laukiniai žmonės“:
Atkaukė jie motociklais kaip padūkę, dūmų burbulus leisdami. Visi buvo kelnėti, gauruoti, ir nesuprasi, ar jie bernai, ar merginos. Vienas kalbėjo laibu balsu – jį visi vadino Gerardu, kitas kalbėjo storu balsu, ir lyg ūsų žymės kalėsi jam panosėj – jį visi vadino Gražka. (p. 30)
(Tėvelis po to tuoj gavo telegramą ir „galvotrūkčiais išskrido filmuotis į Afganistaną“, p. 38.)
Pasakojime „Raganos širdis“ veikia veltėdis Kepėstas, kuris
pasirinko labiausiai jam patinkamą gyvenimo būdą: valgė, kas tėvo išvirta, apsitaisydavo iš tėvo kišenės, vakarais žvygindavo su bendraminčiais plokšteles ir įrašų juostas arba traukdavo slampinėti į miesto [iš konteksto aišku, kad Vilniaus] sutemas, nevengdamas „rašalo“ butelio ir peštynių [...]. (p. 43)Ir apvogt senutę, kurią visi pravardžiavo ragana, pasklidus kalboms, kad ji gavo siuntinį iš Amerikos, sugalvojo štai dėl ko:
[...] o jeigu ragana gavo iš Amerikos siaurut siaurutėlius džinsus su odos lopiniais per kelius ir per tas vietas, kur labiausiai išsitrina? Kam jai reikia tų džinsų? O jeigu raganai atsiuntė kas plokštelių su bigbito įrašais? Ar jos nosiai bigbitas? (ibid.)Apvogt senutės Kepėstui nepavyko, o už mėginimą buvo išsiųstas į Alytų statyt gamyklos, aišku, „milicijos priežiūroj“.
Skaitant tiesiog širdis džiaugias: štai jums „socialistinės visuomenės atplaišos“ – ir romai kalantos, ir rimai burokai – kaip ant delno.