(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

Rodomi pranešimai su žymėmis Aldona Liobytė. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Aldona Liobytė. Rodyti visus pranešimus

2011-08-16

(198) Sovietmetis: apie neigiamus grožinės literatūros veikėjus

Nežinau kaip jums, bet neigiami veikėjai man visad būdavo įdomesni už teigiamus. Ne todėl, kad galėtum įpult empatijon ir pasijust ragaująs draudžiamo vaisiaus (nors ir ši priežastis neatmestina), o tiesiog atrodydavo gyvesni, „prieštaringesni“ (šitą savo bruožą tai jau visi norėdavom rasti).
Pirmadienį įdienojus taip karšta būnant sode pasidarė, kad pasakiau: avietės išgenimos palauks, – pavėsin! Išsinešdamas laukan kėdę, prigriebiau ir knygą iš buv. šeimininkų sukauptos „bibliotekėlės“ (gal seneliai rūpinos, kad pasisvečiuot atvežti anūkai turėtų ką skaityti?).

Aldonos Liobytės 1973-ais išėjusi Tėveli, būk mažas (iliustravo Kastytis Juodikaitis; regis, buvau skaitęs, nes vartant šis tas iš atminties ėmė lįst).
O dabar apie tuos neigiamus personažus, kurie dar ryškesnėm spalvom sušvito.
Tituliniam pasakojime nuošalaus kaimo, kur poilsiauja pagr. herojus Jonukas su tėvais, ramybę sudrumsčia „laukiniai žmonės“:
Atkaukė jie motociklais kaip padūkę, dūmų burbulus leisdami. Visi buvo kelnėti, gauruoti, ir nesuprasi, ar jie bernai, ar merginos. Vienas kalbėjo laibu balsu – jį visi vadino Gerardu, kitas kalbėjo storu balsu, ir lyg ūsų žymės kalėsi jam panosėj – jį visi vadino Gražka. (p. 30)
Įsikuria ežero saloj. „Vakarais prie laužo jie paleidžia tranzistorių iš visos gerklės, o patys vaiposi, kraiposi (‘kaip nuomario tampomi“, – sako mamytė)“ (p. 31); ir naktimis irgi nerimsta, visokias eibes krečia – vogia ankstyvąsias bulves etc. O kai pavagia ir išsiplukdo salon Jonuko katiną Runcę grasindami jį išsikept ir suvalgyt, tėvelis sutvarko reikalą – palieka juos saloj be valties: grąžina tik išgavęs pažadą, kad išsinešdins, prieš tai šiukšles surinkę ir užkasę.
(Tėvelis po to tuoj gavo telegramą ir „galvotrūkčiais išskrido filmuotis į Afganistaną“, p. 38.)

Pasakojime „Raganos širdis“ veikia veltėdis Kepėstas, kuris
pasirinko labiausiai jam patinkamą gyvenimo būdą: valgė, kas tėvo išvirta, apsitaisydavo iš tėvo kišenės, vakarais žvygindavo su bendraminčiais plokšteles ir įrašų juostas arba traukdavo slampinėti į miesto [iš konteksto aišku, kad Vilniaus] sutemas, nevengdamas „rašalo“ butelio ir peštynių [...]. (p. 43)
Ir apvogt senutę, kurią visi pravardžiavo ragana, pasklidus kalboms, kad ji gavo siuntinį iš Amerikos, sugalvojo štai dėl ko:
[...] o jeigu ragana gavo iš Amerikos siaurut siaurutėlius džinsus su odos lopiniais per kelius ir per tas vietas, kur labiausiai išsitrina? Kam jai reikia tų džinsų? O jeigu raganai atsiuntė kas plokštelių su bigbito įrašais? Ar jos nosiai bigbitas? (ibid.)
Apvogt senutės Kepėstui nepavyko, o už mėginimą buvo išsiųstas į Alytų statyt gamyklos, aišku, „milicijos priežiūroj“.

Skaitant tiesiog širdis džiaugias: štai jums „socialistinės visuomenės atplaišos“ – ir romai kalantos, ir rimai burokai – kaip ant delno.