(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2020-01-04

(1220) Visiškai tarp kitko: šis tas iš pablūdinėjimų


lūdinėjimai – taip vadinu tai, kuo kartais užsiimu. Dingt galvon pirmas žingsnis, ir leidies tolyn be jokio tikslo, be jokio plano.
Štai pavyzdys, iš pernai. Reikia pagooglint: bronius krivickas. — Ir radau powerpointu padarytą dalyką „Mačernis – mokinys ir studentas“. Radau todėl, kad prie vienos nuotraukos, to dalyko 13-tan puslapin įdėtos (žr. dešinėj), parašyta:
Literatūros vakaras Panevėžyje. B. Krivickas – paskutinėje eilėje trečias iš dešinės. V. Mačernis sėdi antroje eilėje iš kairės antras. Apie 1938 m.
Ne Krivickas tas jaunuolis, tik šiek tiek panašus, tikrai ne Bronius Krivickas. Bet tikrai šalia Mačernio, pirmas iš kairės, Paulius Drevinis; trečioj eilėj trečia iš kairės – Pranutė Aukštikalnytė, o pirmos eilės vidury – Kazimieras Vasiliauskas.
Dzingt: pala, ar nėr šitos nuotraukos Mačernio Po ūkanotu nežinios dangum? Yr, p. 451: būsimasis monsinjoras neįvardintas, bet nurodyta, kad paskutinėj eilėj antras iš kairės J. Stasiūnas. Jonas Stasiūnas, tas operos dainininkas? Pasirodo, taip. Tik ne antras, o trečias iš kairės. Radau jo šimtmečiui (gimęs 1919-ais) parengtą virtualią parodą, kurios vienam skyriuj pridėta nuotraukų iš mokslų Panevėžio gimnazijoj laiko. Antras iš kairės viršuj – Aleksandras Petkevičius, pirmas iš dešinės toj paskutinėj eilėj – Algirdas Kuzma. Aukštikalnytė, Stasiūnas, Petkevičius, Kuzma – Panevėžio gimnazijoj veikusios Julijono Lindės-Dobilo meno kuopos nariai; vienas iš kuopos globėjų buvo muzikos mokytojas Mykolas Karka, ir pakreipęs Stasiūną į dainininko kelią. O centre sėdintis kunigas – Alfonsas Sušinskas Adolfas Stašys [ačiū, Brone, už patikslinimą].
Strykt: pernai buvo ir Pauliaus Drevinio šimtmetis; ta proga Biržų Jurgio Bielinio biblioteka išleido knygą Ieškok tik širdies..., kurioj jo poema Baltasis miestas ant Baltosios upės kranto, parašyta 1953–1954-ais Irkutsko srity, ir 1949–1956-ais iš tremties rašyti laiškai Teodorai Grudzinskaitei, su kuria kartu mokės Biržų gimnazijoj (paskui mokės Tauragėj, buvo tos gimnazijos Maironio meno kuopos pirmininkas, baigė gimnaziją Panevėžy); knygoj pabaigoj – bibliografija, o joj užfiksuota ir tokia pozicija:
Žemaičių moksleiviai pas aukštaičius: [Panevėžyje įvyko moksleivių dainos, muzikos ir literatūros vakaras, kuriame dalyvavo P. Drevinis] // Žemaičių prietelius. – 1938, bal. 27, p. 8.
Gerai, kad yr epaveldas. Štai tas straipsniukas 
Nežinau, gal dar ir per silpnas pagrindas, bet būčiau linkęs tą nuotrauką datuot 1939 IV 22 (Mačernis joj – bebaigiantis VIII klasę; plg. su jo nuotrauka pirmakursio, 1939-ų pabaigoj daryta). Jei su Alfa Sušinsku, tai gal čia tam vakare dalyvavę ateitininkai?
Op šonan: Umbračiūnas = Umbražiūnas ar Umbražūnas? (Kad Zigmas, tai aišku.) Kapočiaus enciklopedijoj Umbražiūnas; JAV lietuviuose (t. II, p. 402) – Umbražūnas (Umbrazunas), bet po nuotrauka Umbražiūnas. *1919 V 24 Sedoj, 1941–1944-ais studijavo VU Humanitarinių mokslų fakultete. Kada miręs? 2007 III 15.
Googlindamas zigmas umbražūnas radau jo tekstą, kuriame minimi Mačernis, Krivickas, Indriliūnas, Mykolaitis-Putinas, Motiejus Miškinis, – Draugas, d. II, 1974 X 26, p. 3, 4. Nebuvau iki tol skaitęs šitos apybraižos; porą gabalų perkeliu šitan įrašan su digresijom:
Rudens numirę lapai
Apybraiža apie neužbaigiamą kelionę

Ir vėl krinta rudens numirę lapai. Žvelgi į medžių viršūnes ir matai, kaip pajuodę debesys plaukia pavargusios saulės šviesoje, auksiniai, raudoni, bemirštantys lapai, plasnodami šiaurės vėjuje, driekiasi į mirties kilimą. Tiek daug numirusių lapų. Beveik visur juos vadina rudens lapais, bet prancūzai juos vadina – les feuilles mortes – numirę lapai. Ir man tas pavadinimas arčiau prie širdies. [Su taip besivadinančio Jacques’o Prévert’o eilėraščio žodžiais yra daina; lietuviškas dainos pavadinimas „Auksiniai lapai“; Prévert’ą į lietuvių kalbą vertė Neringa Abrutytė, reiktų pasižiūrėt, ar rinktinėj Puokštė = Le bouquet (1999) yr tas eilėraštis; ar Bronius Krivickas, rašydamas pirmąjį vieno gražiausių sonetų posmą: „Mano dienos nebūtin pasvirę. / Aš keliauju rudenio taku. / Ir gryniausio aukso vainiku / Mano kaktą puošia lapai mirę“ turėjo minty prancūzišką kontekstą? Vytautas Kubilius yr rašęs, kad ir nebūtis, la néant, lietuvių poezijon atkeliavusi iš ten, iš Baudelaire’o. Tomas Taškauskas neseniai gvildeno šitą sonetą ir eilėraštį „Rudenio lygumose“ (Metai, 2019, nr. 11), – bet apie galimą prancūzišką kontekstą nieko, nors verčia iš prancūzų; gal tai būtų pritempimas?]
Židinyje spragsi ugnis, ir beveik tamsiame kambaryje vos įžiūrime kits kito veidus. Gal ir geriau. Kiekvienas esame paskendę tolimose mintyse ir kone šnabždėdami pasakojame praeitin nuėjusių dienų prisiminimus, o, regis, tik vakar tai įvyko. [Pamėginau įsivaizduot, kas kartu su Umbražūnu galėtų sėdėt prie to židinio. Paulius Jurkus, Julija Švabaitė... – aišku, tik spėju; visai galimas variantas, kad vieno žmogaus atsiminimai išdalinti įsivaizduojamiems pašnekovams.] / [...]

– Man šis vakaras primena paskutinį vakarą tėvynėje,– pradėjo kitas.
Frontai jau braškėjo ir tik Žemaitija buvo dar lyg niekieno žemė. Visi laukėme stebuklo. Bet jo vis nebuvo.
Vieną vakarą Mažeikiai jau degė. Sunku buvo apsispręsti – trauktis ar nesitraukti? Iš visų pusių griaudė artilerija, miestas žioravo, dangus buvo pilnas „lempų“ ir lėktuvų ūžesio.
Bet kažkaip, net nė negalvodami, pajudėjome su apkrautu vežimu Sedos link. Mūsų namai ir nuogi medžiai soduose, vėjų blaškomi, lyg siaubu stūksojo ugnies ir liepsnų pašvaistėje. Mačiau, kaip motina su baime ir gailesčiu žvelgė į paliekamus trobesius, laukus, paliekamus vienišus gyvulius toje griausmingoje naktyje.
Ūmai viskas palengvėjo. Nieko nebebuvo gaila. Sudiev namai, sodai ir laukai, kur prabėgo jaunystė. Nors kalbėjome, kad netrukus sugrįšime, bet lyg jaučiau, kad tų namų daugiau aš jau nebematysiu, greičiausiai niekados.
Visą naktį švietė lėktuvų mėtomos „lempos“. Iš visų pusių nuolatos tarška kulkosvaidžiai, girdisi granatų sprogimai ir artilerija. Kelias pilnas besitraukiančių žmonių ir kariuomenės.
Auštant pasiekiame Sedą, kur jau radome daug vyrų, kasančių apkasus, jų tarpe kelis mokyklos draugus. Kalbamės valandėlę. Ką daryti? Likti ir lįsti į apkasus? Vyrai net švilpauja, savimi pasitikėdami.
Mūsų vežimas nurieda Grūstės link, o aš vis galvoju, ką daryti?
Nuovargis kamuoja, vos laikausi. Manau, nueisiu iki Grūstės pas gimines ir, kiek pailsėjęs, sugrįšiu.
– Iki pasimatymo, bičiuliai!.... – tariu, tvirtai tikėdamas, kad sugrįšiu. Bet iš tiesų širdyje jaučiu kartų nerimą, liūdesį ir jausmą, lyg būčiau pilnas panikos ir baimės. Skubiai pradedu žingsniuoti Grūstės link, kuri yra maždaug už kokių keturių kilometrų.
Jau pusiaukelėje prapliumpa artilerija, prasideda tikras pragaras, lyg pametę galvas, besitraukiantieji palieka vežimus, mantas ir lekia kas sau per laukus, per šlamančius, numirusius lapus.
Apkasuose pasilikę mokyklos draugai žuvo. Žuvo daug gerų vyrų. Žuvo prie savo namų jaunų dienų kaimynystės ir studijų draugas poetas Vytautas Mačernis. Su juo tik kelias dienas prieš mirtį kalbėjome apie jo „Vizijas“ ir astronomiją. Sakė, kad jį tiesiog jaudina erdvių, žvaigždynų ir šviesmečių begalybės. Po kelių dienų jis ir iškeliavo į tas erdves ir žvaigždynus.

– O, Dieve, kiek daug mūsiškių žuvo, – prabilo kitas. Pamenate Moniką Daunytę, poetę ir Vilniaus radijo pranešėją. Ji žuvo tą vakarą, kai bombardavo Mažeikius. O už metų kitų žuvo ir Mamertas Indriliūnas su Bronium Krivicku. Atsimenate, kaip Bronius svajojo pamatyti kada nors Kaliforniją? Kartą literatų susirinkime, Vilniaus universitete, jis skaitė novelinę apybraižą apie Kaliforniją, kurioje buvo tiek daug saulės, svyravo palmės Pacifico krantuose ir buvo žodžiuose taip daug žmogiškos šilimos ir meilės. Pabaigoje skaitymo net pats profesorius Putinas-Mykolaitis, kurį mes taip gerbėme ir visu nuoširdumu mylėjome, pasveikino Bronių. Bet Krivicko stiprybė buvo dramaturgija. Ir, jei ne ankstyva partizano mirtis, šiandien lietuvių literatūra turėtų pirmaeilį dramaturgą. [Jo dramos Pušis ant kalno teksto taip ir nepavyko rast. Kai nėr teksto, tai gali prisigalvot visokių dalykų. Prof. Vanda Zaborskaitė 1989-ais prisiminė, esą Balys Sruoga per Teatro seminarą kritikuodamas stebėjęsis, „kad toks jaunas žmogus parašęs tokią tradicinę dramą, kurioje esą tiek štampų, tiek konvencionalumo. Atsimenu, jis išjuokė sceną, rodos, finalinę, kurioje herojus žvelgia į tolumas, delnu prisidengęs akis (taip buvo pažymėta remarkoje)“ (Sietynas, nr. VII, p. 69). — Jei gerai prisimenu, tai vienintelė konkretybė, tas į tolumas žvelgiantis herojus, iš Pušies ant kalno (kitų atminty tebuvo likę, kad Sruoga Krivicko dramą sukritikavęs todėl, kad Krivickas Sruogos Kazimierą Sapiegą sukritikavęs). O galbūt Krivickas buvo prisiskaitęs Maeterlincko ar apie jo dramas, gal jam atrodė, kad vad. laukimo dramos modelis, statiškojo teatro samprata labiausiai tinka išreikšt tam, kaip jaučias žmogus? Juk ir apie Maeterlincko dramų personažus galim sakyt, kad jie shematiški, greičiau kokios pasaulėjautos atstovai, o ne konfliktiški, ieškantys individai; kažkokia fatališka jėga, stipresnė už žmogų, yra jo dramų pagrindinis veikėjas; personažai greičiau jau vadintini veikiamaisiais, o ne veikiančiaisiais. — Aišku, tai tik šiaip paspėliojimas.]
Mamerto Indriliūno stiprybė buvo literatūros nagrinėjimas ir mokslas. Šiandie be jokios abejonės turėtume didelį literatūros istoriką ir mokslininką. Prie nagrinėjamo dalyko jis prieidavo ne tik su giliu veikalo pažinimu ir mokslišku bei teoretišku pasiruošimu, bet ir su didele meile veikalui ir autoriui. Aš niekada nemačiau Mamerto supykusio, surizgusio [= suirzusio?] ir nekantraus. Tikriausiai jis ir žuvo pokario metų kovose su šypsena savo veide.
Anų metų tie literatūriniai susirinkimai būdavo lyg kokios šventės, toli gražu ne kokios formalios paskaitos. Į jas ateidavo ne tik Vilniaus universiteto humanitarai, bet ir iš kitų fakultetų, kuriems buvo įdomus ir mielas grožinis žodis. Profesoriaus Putino-Mykolaičio dalyvavimas tose literatūrinėse popietėse teikdavo joms orumo ir kone šventinės nuotaikos. Įsisiūbavus nuomonių pasikeitimams, profesorius viską kažkaip gražiai išlygindavo.
Mes taip pat labai gerbėme ir mylėjome Motiejų Miškinį. Ar tai buvo Gogolis, ar Dostojevskis, jis mums parodydavo šiuos milžinus ne vien tik kaip rašytojus, bet ir kaip gyvus žmones.
Kartą užklupome Motiejų Miškinį literatų mėgiamame „Žaliajame Štralyje“ prie Šv. Jono bažnyčios. Ir reikėjo tik trumpai klustelėti, o jisai mums ten dėstė beveik keturias valandas, kaip iš tikrųjų pažinti gerą literatūros mylėtoją. Aišku, daug yra ženklų, kurie daugiau ar mažiau tikrus mylėtojus parodo. Bet yra vienas ypatingas. O kas tas ypatingas? Tikras mylėtojas, girdi, daugelį eilėraščių, net ištisus romano puslapius išmoksta mintinai. Tad nenustebome, kad Motiejus Miškinis paskaitose ilgiausias citatas iš nagrinėjamo veikalo pildavo be knygos. Tik jis buvo per kuklus, kad pats girtųsi, o kalbos ėjo, jog Gogolio „Mirusias sielas“ jisai mokėjo visas perdėm mintinai.
– Dabar karo metas, ir daug kur nėra šviesos, pavyzdžiui, traukiniuose. Sėdžiu kur kampe ir mintyse „skaitau“ mano mėgiamus pasažus.
Nenuostabu, kad Motiejus Miškinis buvo meistriškas šedevrų vertėjas lietuvių kalbon.
Ir ne vien literatūriniai susirinkimai sutraukdavo tiek studentų ir šviesuolių net iš miesto. Plūsdavome būriais ir į Sruogos dramos seminarus, ir į daugelio pamiltas Karsavino, Sezemano ir daugelio kitų profesorių paskaitas. Jų gili išmintis ir tikras humaniškumas dar ir dabar mus tebešildo. / [...]

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą