(1183) Iš popieryno, lv: kas gražu

[Prieš porą, ne, jau prieš tris savaites vienas žmogus paklausė, ar teberašau tinklaraštį. Išgirdęs, kad taip: Na ir ką tu gali protingesnio už Valatką parašyt apie prezidento rinkimų kampaniją? – Tai kad aš apie tokius dalykus nerašau. – O tai apie ką? – Apie niekus visokius. (Kaip kitaip galėjau atsakyt?)]
Buvo Šiaurės Atėnuos tokia rubrika, turėjusi pastovią vietą (antro puslapio dešinės skilties apačioj), – „Gelmė“ (dabar jau kaip pretenzingas toks įvardas atrodo), koks prozos gabaliukas būdavo įdedamas.
1993 IX 3 numery toj vietoj, net daugiau puslapio erdvės skiriant – per visas tris skiltis, įdėta gabaliukų iš X–XI amžių sąvartoj gyvenusios Sei Shonagon rinkinio Priegalvio užrašai, verstų Loretos Poškaitės [nežinau, ar jos vertimai išleisti atskira knyga; 2007-ais išėjo kito žmogaus vertimas iš anglų, neskaičiau, nelyginau]; vienas jų:

Kas gražu
Baltai pamuštas baltas apsiaustas ant šviesių lelijų spalvos drabužio.
Laukinės žąsies kiaušiniai.
Saldžiojo karklo sirupas su smulkiais ledukais naujame metaliniame puodelyje.
Krištolinių karoliukų rožančius.
Kininės visterijos žiedai.
Apsnigti slyvų žiedai.
Simpatiškas vaikutis, valgantis žemuoges.

Kvaila būtų leistis į kokius nors svarstymus, bet va nesulaikiau: lubinai, nors ir invaziniai, kai žydi, gražu – pagalvojau: žiedo ir žiedyno formos labai panašios į kininės visterijos, tik ne svyrantys žemyn; autorė tikriausiai turėjo omeny baltai žydinčias visterijas, nors, graikišką žodį prisiminus, glicinijų yr ir įv. atspalvio mėlynų; šis įrašas ir užuomina, už ką balsavau per rinkimus.