(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2018-03-25

(1065) Užparaštė, cxxxvii: kaip Juozas Kėkštas su Algimantu Mackum pasiginčijo ir kuo tai virto

1957-ų gruodį poetą žemininką Juozą Kėkštą, gyvenantį Argentinoj, ištiko insultas – paralyžiavo kairę pusę; beveik metus gulėjo ligoninėj. Reikia nuolatinės globos. Lenkijoj gyvena sesuo, pas ją geriausia būtų prisiglaust. Pažįstamo iš Vilniaus laikų Jerzio Putramento (Czesławo Miłoszo Pavergtam prote aprašyto kaip Gamma) padedamas, buvęs gen. Anderso armijos karys 1959-ų pavasarį grįžo Europon.
Rudeniop Kėkštą, įtaisytą reabilitacijai Lenkijos MA eksperimentinėj gydykloj Ciechocineke, aplankė iš Vilniaus atvažiavęs bičiulis Albinas Žukauskas. Grįžęs surašė savo įspūdžius taip, kad tiktų spaudai („Mano kraštas – aušra“, Literatūra ir menas, 1959 X 31, nr. 44, p. 3): Argentinoj „poetas dešimt metų skaldė akmenis, grindė kelius. Tropinei saulei kepinant, po skalda, dulkėse kelių, kurie dabar kažkam neša turtus bei laimę, poetas palaidojo savo jaunystę, jėgą, sveikatą, daug neparašytų eilėraščių, nes darbo diena ilga, kūjis sunkus, prakaitas graužia akis, o nuvargusi ranka ne visada pajėgia pakilti prie balto popieriaus lakšto.“ Kad vaizdingiau būtų, AlbŽ rašinin ir tiesioginės kalbos įterpė:
– Tokia jau poeto dalia, – šypsosi Kėkštas, – vadinamoje laimingoje Amerikoje. Kol pajėgi paplentėje akmenis skaldyti – gyvenk sau į sveikatą, o jei nori, baigęs ilgą sunkią darbo dieną, ir eilėraščius rašyk. Bet jei negalėsi savo jėgomis nueiti į paplentę – niekas nepasiges. Netekai sveikatos – gulk ir mirk. Tokia jau tvarka.
– O kaip bičiuliai, kiti rašytojai? Juk galėjo padėti.
– Ką jie padės, jei ir jų padėtis ne geresnė. Antai poetas Bradūnas – pats pas graborių skaldė akmenis.
Žodžiu, baisu tam kapitalistiniam pasauly. O va liaudies Lenkijoj Kėkšto sveikata žymiai pagerėjusi, lazdele pasiramsčiuodamas jau gali šiek tiek pavaikščiot. Pagerėjusi ir savijauta bei nuotaika:
Poetas pilnas optimizmo, kūrybinio entuziazmo, ateities darbo planų. [...] Jis labai sielojasi dalia dorų išeivių rašytojų, kurie, pasak jo, atitrūkę nuo gimtosios žemės, neturi bent kiek realesnių perspektyvų.
Poetas davė paskaityti savo kūrybos. Eilėraštis „Tėvynė“ išreiškia nuoširdų poeto troškimą savo gimtajame krašte matyti naujo gyvenimo aušrą. Man adresuotame laiške J. Kėkštas sako, kad šiuo eilėraščiu linki grįžti „...gimtosios žemės prieglobstin visiems tiems, kurie svyruoja ir iš kurių mūsų tėvynė gali dar turėti naudos“.
Nemanau, kad AlbŽ iš piršto išlaužė tokią Kėkšto savijautą – sveikstant visokių iliuzijų gali rastis; kita vertus, šis mažasis pasakojimas kuo puikiausiai prisišliejo prie sovietų kurto didžiojo: kaip ten viskas blogai, kaip čia viskas gerai; grįžkit. — Tas eilėraštis:
Tėvynė
Aš esu ir negreitai nebūsiu,
Aš dar negreitai apkursiu
Ir greit neužmigsiu.
Mano kraštas – pavasaris,
Mano kraštas – aušra.

Mano krašto delne,
Mėnuliui šviečiant,
Žėri žydintis vaismedis.

Mano kraštas – pavasaris,
Mano kraštas – aušra,
Tai balsas nevienišas
Atrastų namų amžiu[j].

Mano krašto užsėtais laukais,
Nuolatos budint,
Aidi traktorių ilgas skambėjimas...

Po ilgų ir bergždžių klajonių
Grįžau, sūnus palaidūnas,
Prie slenksčio gimtųjų namų.
Bent kiek daugiau domėjęsis egzodo poezija lengvai supras, kad Kėkštas apvertė Algimanto Mackaus eilėraštį, užsklendžiantį tų pačių 1959-ų vasarą išėjusį rinkinį Jo yra žemė (pirmoji eilėraščio publikacija buvo Drauge 1957 VIII 24):
Lietuva
I
Aš jau greitai nebūsiu,
aš jau greitai užmigsiu:
mano kraštas žiema,
mano kraštas vidunaktis,

tik mano krašto delne,
mėnuliui šviečiant,
žėri apsnigtas vaismedis.

II
Mano kraštas žiema,
mano kraštas vidurnaktis,
vienišas balsas
prarastų namų amžiuj,

tik mano krašto neužsėtais laukais,
miego laukiant,
aidi rogių ilgi skambalai...

Aš dar negreitai nebūsiu,
aš dar negreitai apkursiu.
Kėkšto „Tėvynę“ galim vadint Mackaus „Lietuvos“ ištisine antifraze. Ne pirmas, ir ne paskutinis kartas, kai poetai šitokiu būdu ginčijas. Kėkštas tai daro visai padoriai, jei lyginsim su tuo, kaip Eduardas Mieželaitis ad hominem „ginčijos“ su Bernardu Brazdžioniu Tiesoj 1953 III 28: „Per pasaulį keliauja žmogus“ – „Per pasaulį keliauja šuva“.
Mieželaičio atveju net nereikėjo minėt, su kuo „ginčijamasi“ – Brazdžionio eilėraštį, galima sakyt, visi Tiesos skaitytojai žinojo, o ar suprato Literatūros ir meno skaitytojai 1959-ais, su kuo konkrečiai ginčijas Kėkštas? Vargu. Gal Kėkštas laiške Žukauskui ir paminėjo, kad rašydamas omeny turėjęs Mackų, gal net kokia nuoroda prie eilėraščio buvusi, bet publikacijoj to nėr.

Egzode bent kiek rimčiau besidomintys poezija, aišku, iškart suprato.
„J. Kėkšta[s] plagijatu kviečia grįžti į tėvynę“ – taip pavadintas Aloyzo Barono, prisidengusio slapyvardžiu L. Augštys, rašinys buvo išspausdintas Drauge 1959 XII 8 (nr. 287, p. 3). Įžanginė mintis: gerai, kad grįžo Europon, Lenkijon, ten juo, paralyžiuotu, labiau pasirūpins; blogai, kad greit prisitaikė, ėmė elgtis pagal komunistinę moralę: šmeižiąs savo draugus ir juos priglaudusius kraštus, o dar ir eilėraščius ėmęs vogt (būtent šį žodį Baronas vartoja). Pacitavęs Kėkšto „Tėvynę“ (be paskutinės strofos) ir Mackaus „Lietuvą“ (irgi be paskutinio dvieilio), AlB daro išvadą:
Taigi, J. Kėkštas formaliai nurašė nuo Mackaus visą eilėraštį, tik penktąjį posmą pridėdamas savo, kuriame jis sakosi, kad grįžęs „sūnus palaidūnas prie gimtųjų namų“.
Kaip matyti J. Kėkštas su eilėraščiu daug nevargo. Pakeitė „Lietuvą“ į „Tėvynę“, o kad geriau skambėtų, varpus pakeitė į traktorius, nes juk traktorius sovietijoj svarbiausias veiksnys ir poetinė priemonė.
Eilėraščiai toli gražu ne tik tuo skiriasi, bet nesigilinta – pavogė, ir viskas. Tuolab dar reikėjo Kėkšto melagystes aptarti (tik trejus metus Argentinoj fizinį darbą dirbęs, vėliau raštinėj sėdėjęs ir kt.). Baigiamoji mintis su ironijos prieskoniu:
Taigi, vargšai visi buvę jo bičiuliai, tačiau ne tokie vargšai, kad jiems reikėtų svetimus eilėraščius vogti. [...] Nors fiziškai nepajėgus buvo Kėkštas, tačiau niekas jo čia dvasios nenaikino ir jam nereikėjo tame kapitalistiniame krašte savo dvasios parduoti kaip liaudies Lenkijoj; nes kapitalistam užtenka ir parduodamų raumenų.
Rimčiau į Juozą Kėkštą kibo Benys Babrauskas savaitgalio kultūros priede išspausdintam straipsny „Literatūrinis skandalas“ (Draugas, 1959 XII 12, nr. 291, d. II, p. 5). Prisistatęs kaip Kėkštą, nors ir neakivaizdžiai, pažįstąs nuo 1938-ų (Dienovidžio nr. 6, p. 289 skeltam rašiny „Brolių vilniečių poezija“ gan kritiškai aptaręs Kėkšto debiutinį rinkiny Toks gyvenimas), jo kūrybinį kelią išmanąs, žinąs, kaip jo kūrybą vertinantys ir Bronys Raila, ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, ir kas 1951-ais išėjo poezijos lanko Ramybė man įžangoj rašoma („Gal niekas mūsų naujoje poezijoje nebuvo užsimojęs tokiu mastu kaip Kėkštas... Kėkštas yra prometėjiškai vienas. Jis niekuo neseka ir niekuo nenori sekti...“ – paskutinis citatos sakinys straipsnio autoriaus paryškintas; juo baigiama pastraipa), BenB imas reikalo – atskleist, jo manymu, tikrąjį Kėkšto veidą, kurs esąs kitoks, nei iki tol manyta; užsidegęs imasi:
Tik štai įvyko kažkas nepaprasto: Drauge prieš ketvertą dienų iškelta aikštėn Kėkšto... plagiatas. Tas reikaliukas Kėkšto atliktas ne įprastiniu būdu (kada sekama žinomesniu už save), bet pagal Antano Miškinio receptą, kurį jis buvo (žinoma, juokais) įpratęs siūlyti literatūriniam prieaugliui, būtent: jeigu sekate kuo nors, tai sekite mažesniu už save, nes tuo atveju niekas nepatikės, kad didesnis galėtų nurašyti iš mažesnio...
Įdomu, kaip šis receptas tiks Kėkštui: ar patikės kas, kad vyriausias lankininkų poetas Kėkštas imtų ir nurašytų jauniausio savo kolegos Mackaus eilėraštį? Čia vėl prisimenu garsų Miškinio pasakymą: tu dar š... bubuku vadinai, o mudu su Jonu jau eiles rašėm. Taigi Algimantas Mackus dar be kelnyčių rėpliojo, o Juozas Kėkštas Vilniuje jau eiles rašė.
Neberasdamas ką daugiau iš to Mackaus/Kėkšto eilėraščių panašumo/nepanašumo išspaust, BenB imas Kėkšto kaip vertėjo: kai 1955-ais Literatūros lankai išleido Czeławo Miłoszo rinktinę Epochos sąmoningumo poezija, jis rašytojų susirinkime įrodęs, kad Kėkšto vertimai esą skandalingi: „Jau nekalbant apie netikslų verčiamųjų dalykų parinkimą, buvo nurodyti tiesiog klasiški originalų sužalojimai: rimuotos eilės verčiamos baltosiomis, nesilaikoma ne tik originalo eiliavimo metrikos, bet klasiška eilėdara išvirsta laisvu ritmu, savavališkai iškraipomi vaizdai ir t.t.“ Girdėjusieji šitą referatą siūlę jį paskelbti, bet BenB nenorėjęs atimt duonos iš Henriko Radausko, esą mėgstančio prigriebt panašios rūšies vertėjus, be to, nesinorėję diskredituot „rašytojų šeimos narį“; bet dabar, „kai jau iškeltas vienas to rašytojo skandalas“, sąžinė verčianti pasakyt ir apie kitą.
Ir apie trečią skandalingą dalyką BenB praneša: „Kėkštas apgaudinėja Lietuvių Enciklopediją“ (tam įrodyt daugiausia vietos straipsny skiriama). LE-joj paskelbtuos JK teksteliuos apie Janą Kasprowiczių (1860–1926) ir Janą Lechońį (1899–1956) apibūdinamosios ir vertinamosios frazės pažodžiui išverstos iš buv. Vilniaus universiteto prof. Manfredo Kridlo (1882–1957) Literatura polska (New York, 1945), apie Kridlą nė neužsimenant. Tokį Kėkšto poelgį BenB siūlo įvertint jojo rašinio skaitytojams: „Literatūrinė impotencija ar sąžinės neturėjimas?“
Baigiamoji BenB-o rašinio pastraipa:
Aš tik konstatavau faktą, o konsekvencijos man visai neįdomios: L. Lankai nupiaus savo penktąjį pirštą (=Kėkštą), L. Enciklopedija pasirinks lenkų literatūrai naują bendradarbį. P. Gaučys laisvu laiku patikrins, ką, kaip ir kur J. Kėkštas rašė apie ispanų literatūrą ir t.t. O pats Kėkštas, neseniai nusikėlęs už geležinės uždangos, „prie tėvynės slenksčio“, neiškris iš ansamblio: ten, mat, dabar įprasta vienam iš kito arba visiems iš vieno nusirašinėti.
Neradau Kėkšto reakcijos į šiuos rašinius (Draugą iki kovo vidurio peržiūrėjau; nebent II 6 kultūriniam priede buvo – to numerio LII bibliotekos komplekte nėr). Gal viešos ir nebuvo. Aistrų sukėlęs eilėraštis „Tėvynė“ neįdėtas į 1964-ais Vilniuj išleistą Lyriką, nėr jo ir Jono Čekio sudarytoj rinktinėj Dega vėjai (1986).
[Juozą Kėkštą ir Algimantą Mackų sieja ne tik ši antifrazė; abiem svarbūs poetiniai pokalbininkai buvo Dylanas Thomas ir Garsía Lorca; iš žemininkų Kėkštas gal artimiausias Mackui; turėjo Mackui patikt Kėkšto eilėraščių dramatizmas ir pašiaušta kalba, ir įvaizdžiai iš įv. kultūrų; nežinau, ar kas yra gretinęs jų poetikas; gal ir yr, gal 2002-ais išėjusioj Małgorzatos Kasner studijoj Juozas Kėkštas – paribio poetas yr? nebeatsimenu.]

2 komentarai:

  1. Pas graborių skaldė akmenis :) Ir ką graborius su jais daro?

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kontaminacija, taip sakant, Kėkšto galvoj įvyko: Bradūnas dirbo duobkasiu + dirbo statybinių akmenų apdirbimo įmonėj (iš granito, marmuro, dolomito darydavo karnizus, palanges) = pas graborių skaldė akmenis. (Beje, liet. graborius – grabdirbys, o lenk. grabarz – duobkasys.) Juokai juokais, bet insulto liekamųjų reiškinių juk visokių būna.

      Panaikinti

Mano nuotrauka
tinklaraštis št apie št įvertintas Vytauto Kubiliaus premija (2013) ir Poezijos pavasario prizu už eseistiką (2016)