(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2017-09-13

(1012) Literatūros istorijos pagrėbstai: Šeinius, Putinas, Didžiulytė ir Didžiulienė

Šįkart įvardas pagrėbstai, manyčiau, tikrai tinka. Coll. Pranas Vasiliauskas atsiuntė rašinį apie vienam vienkartiniam leidiny skelbtus tekstus.
Lietuvių balso dovanėlė 1915 metų Kalėdoms
Laikraščio Lietuvių balsas, leisto Petrapilyje Martyno Yčo, paskutinis 1915 metų numeris išėjo su 8 puslapių priedu – „Lietuvių Balso“ dovanėlė Kalėdoms. Šis Priedas, kaip ir priklauso priedams, pasirodė atskiru leidiniu ir buvo mažesnio formato už laikraštį.
     Taip jau atsitiko, kad 2017 metų rugsėjo 1 dieną, ieškodama šio leidinėlio, į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinę biblioteką užėjo miela kolegė iš Mažvydo bibliotekos smulkiųjų spaudinių tyrinėtoja ponia Violeta M. Lietuvių balso 1915 metų komplekte Priedo neaptikome, bet radome D-ro Jono Basanavičiaus mokinio, Lietuvių Mokslo Draugijos bibliotekininko Prano Razmuko ranka padarytą įrašą: „Priedas – ‘Lietuvių Balso’ Dovanėlė Kalėdoms – yra rankraštyne L. Didžiulienės rankraščiuose (Inv. Nr. 510)“. Po nedidelių bibliografinių nesusipratimų, panaudojus vien bibliotekininkams žinomus indukcinius-dedukcinius paieškos metodus, reikalingasis spaudinys Liudvikos Didžiulienės-Žmonos rankraščių kolekcijoj buvo rastas, atneštas, išmatuotas, nufotografuotas.
     Reikalas buvo atliktas, bet į akis krito, kad mūsų turimasis Priedo egzempliorius šiek tiek aplankstytais ir įplėšytais kraštais, ir, kažkokio neaiškaus impulso pastūmėtas, paprašiau bičiulio kolegos Virginijaus G. leisti tą leidinėlį šiek tiek palyginti ir paklijuoti.
     Belygindamas ir beklijuodamas pastebėjau, kad šiame kukliame Priede esama mažų mažiausiai trijų būsimų lietuvių literatūros klasikų kūrinėlių. Bet negi tai didelė retenybė to meto lietuviškoje spaudoje?
     Vis dėlto, galvon atėjo ir logiška mintis: įspūdis toks, kad Lietuvių balso dovanėlė 1915-ųjų Kalėdoms yra retas arba labai retas spaudinys; vadinasi, į lietuvių literatūros klasikų kūrybos tyrinėtojų ir jų Raštų sudarytojų akiratį šis itin kuklus leidinėlis galėjo ir nepapulti.
     Reikia patikrinti!
     Taigi, imkime puslapis po puslapio versti šį spaudinį – kalėdinę dovanėlę lietuvių grožinės literatūros gurmanams.

Pradedama maždaug 1,5 puslapio apimties Igno Šeiniaus kūrinėliu „Iš Bareljefo: Sutema“. Tai tipiška „šeiniška“ impresija, kurios prasminių ir moralinių intencijų, prisipažįstu, likau taip ir nesupratęs. Bet tai nesvarbu. Svarbiau, kad šiuo metu leidžiamų Šeiniaus Raštų jau išėjusiuose tomuose šio kūrinėlio neradau. Bet jis toks nedidukas, turiniu ir forma toks efemeriškas, net vaiduokliškas, kad galėjau jo ir nepastebėti tarp žymiai „kūningesnių“ klasiko veikalų…
     Toliau, 2 puslapyje, spausdinamas slapyvardžiu Aida pasirašytas eilėraštis „Apšviesta vietelė“. (Greičiausiai jo autorė – Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė, rašytojos Liudvikos Didžiulienės duktė). Tai, mano supratimu, visai profesionaliai – ir formos, ir turinio (minties), ir eiliavimo požiūriu parašytas kūrinys, ne tik nenusileidžiantis, bet, regis, meniniu pilnavertiškumu net pranokstantis kitą, po jo einantį Priedo kūrinį.[*]
     O tas kitas kūrinys, p. 2–3, – 6 posmelių eilėraštis „Gėlytės“, parašytas Putino 1914 metų rugsėjo 6 dieną, tai yra lygiai prieš 103 metus (jei nesivelsime į „senojo“ ir „naujojo“ laiko skaičiavimo stilių aritmetiką)! Pasižiūrėję į Vinco Mykolaičio-Putino paskutiniojo Raštų leidimo pirmąjį tomą (1989), tokį eilėraštį rasime. Tiktai ten Komentaruose neteisingai (kaip dabar paaiškėjo) nurodyta eilėraščio parašymo data (1916) ir I publikacija (Mūsų kalendorius 1917 metams, Vilnius, 1916). Be to, yra tam tikrų leksinių, fleksinių, morfologinių skirtumų tarp šios, pirmosios, publikacijos (1915) ir kanoninės (1989), taip pat tik čia eilėraštis su paantrašte. Todėl pateikiame tokį „Gėlyčių“ variantą, koks jis buvo publikuotas Lietuvių balso Priede:
Gėlytės.
Scherzando.

Kiekviena gėlytė,
Kolei klesti, žydi,
Savo gražumėliais
Džiaugties nepavydi.

     Aš kiekvieną jųjų
     Gerbčiau ir mylėčiau,
     Kartą nusiskynęs
     Prie širdies dėvėčiau.

Baltąją leliją,
Ir puikuolę rožę,
Rūtą, ir rezėtą,
Kur taip klesti, gožia.

     Daugel dar kitokių
     Aš gėlių pažįstu,
     Bet žinau, kad visos
     Prie širdies nuvystų...

Man gražiau iš tolo
Jų žiedais gėrėties,
Kol skaidrių lapelių
Pačios nenumėtys.

     Visos juk gėlytės
     Kolei gožia, žydi
     Savo gražumėliais
     Džiaugties nepavydi.
6. IX. 1914.
Po Putino „Gėlyčių“ Priede spausdinama legenda „Imperatoriaus regėjimas“. Joje pasakojama, ką matė ir jautė Romos imperatorius Augustas ant Kapitolijaus kalvos tą naktį, kai gimė kūdikėlis Jėzus. Selmos Lagerlöf kūrinėlį iš rusų kalbos išvertė slapyvardžiu Š-m-n-s pasirašęs vertėjas. [Įrašius trūkstamas balses, gali būt Šimonis; Kazys Š. ne tik piešė, bet ir rašė: 2007-ais išėjo jo rinktinė Sakmės, eilėraščiai, poetinė proza. —vg—]
     Paskutinis Priede skelbiamas kūrinys – Liudvikos Didžiulienės parašyta, pseudonimu Žmona pasirašyta „komedijėlė iš liaudies gyvenimo“ Paskubėjo. Ji užima lygiai pusę spaudinio – 4 puslapius. Didžiulienės-Žmonos Raštų rengėjai šią publikaciją žinojo.
     2017-09-06
----------------------------------------------
* Coll. Prano lyginamieji pasvarstymai apie Didžiulytės ir Putino konkrečius eilėraščius priminė vieną problemą, nors tiksliau „problemą“: klasiku tapusio kūrėjo net menkučiame jaunystės rašinėly mėginame įžvelgt talento užuomazgas, jis atsiduria Raštuos, ir tai lemia ne jojo poetinė vertė, o tai, kad sukurtas būtent to rašytojo.
Aldona Didžiulytė-Kazanavičienė pirmiausia žinoma kaip kūrusi vaikams, tad Lietuvių balso Priede esantis eilėraštis tarsi ne jos balsu prabyla, regisi – pirmiausia dėl ritminės struktūros – kaip koks Maironio aido aidas:
Buvo liūdnas ruduo, apsiniaukę dausai,
Tyliai supėsi medžiai nuo vėjo,
Ir per tirštas miglas, kurios slinko augštai
Tiktai retkarčiais saulė spindėjo.
     Aš stovėjau ant kalno, žiurėjau tolyn,
     Kaip merdėjo gamta nelaiminga.
     — — — — — — — — — — — — — — —
Staiga ką aš matau?.. toli ten už miškų
Šviečia viena vietelė saulėta,
Lyg puikiausias oazas tarp tyrų plikų –
Tenai „žemė“, tur-but, „pažadėta“.
— — — — — — — — — — — — — — —
Ir dabar supratau, kad tai monai akių:
Kad kai vėjas nustodavo pūtęs,
Tai per sunkų tamsumą tirštų debesų
Vietoms krisdavo šviesa saulutės.
     O palaimintos žemės nebuvo visai,
     Tik šešėlis saulėtos vietelės...
     Buvo tamsūs, apniukę, paniurę dausai –
     Ir tik retkarčiais švietė saulelė.
Situacija suvokiama, daugumai yra tekę matyt tokių „monų“, mintis irgi aiški: žmogus ilgis to, kas šviesu ir gražu, net leisdamas sau trumpam apsigauti, galima tokį ilgesį susiet ir su Pirmojo pasaulinio karo atmosfera. Nepaisant to, kūrinėlis lieka pagrindinio literatūros sriauto užuteky. Ir vargu ar kitaip gali atsitikt.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Mano nuotrauka
deepart.io perpiešas Eriko Varno stilium (nuotr. Prano Vasiliausko)