Pirmiausia turiu prisipažint: klydau. Maniau,
iš viešojo transporto pertvarkos man nebus jokios naudos, bet, paaiškėjo, yra. Į darbą važiuoju kaip važiavęs 19 troleibusu, o grįžtu namo – vis dažniau, nes vis anksčiau ima temti, stypsot stotelėj ir laukt retai kursuojančio savojo troleibuso visai nesinori – su persėdimu: nuo Tuskulėnų rimties parko iki Sietyno stotelės 4G, pereinu Laisvės prospektą, o tada jau bet kas, tiesiai važiuojantis, tinka iki namų.
Viena tik bėda: dvigubai didesnė tikimybė, kad įsiskaitęs imsi ir neišlipsi reikiamoj vietoj.
Taip ir atsitiko ketvirtadienį. Kai autobusui stojant pakėlęs akis nuo Agnės Žagrakalytės pirmojo romano susivokiau, kad lipt reikia, jau buvo per vėlu – nebespėsiu prisiirt iki durų, teko pripažinti. – Išlipau Pilaitėj, nebeatsimenu, kaip vadinas ta stotelė. Oras šlykštus, jau beveik sutemę, visai nesiorientuoju šitam rajone, klaidžiot nesinori, o kelią atgal iki Laisvės prospekto visai gerai įsiminiau, nebe skaitymas buvo galvoj. Ai, imsiu ir grįšiu pėščias. Perėjau gatvę ir – Spaudos rūmų link. Aišku, po kokių 15 min. ėmiau gailėtis, kvailiu save vadint, bet buvo jau per vėlu.
Visą kelią save keiksnot nuobodu, tai ėmiau naršyt po atmintį, ieškot ko nors malonaus. Užkliuvau už plaukimo baidarėm Jūra 2010-ų liepos pačioj pabaigoj.
Antra diena, artėja pietūs; kadangi išplaukėm palygint anksti, dauguma jau būtų nieko prieš sustot, ištraukt užpakalius iš baidarių ir konservų kokią dėžutę sudorot. Iš kairiosios pakrantės nieko gero neverta tikėtis, tai žvilgčiojam dešinėn. Žiūrim, visai graži pievelė, ir krantas tikęs baidares lengvai ištraukt, be to, pašiūrė stovi, o ten net stalas yra. Liovęsi kastis į priekį pasitarėm ir nutarėm: stojam, nors greičiausiai privati valda, bet mes tik trumpam, daugiausia pusvalandžiui, jei ką – sumokėsim tuos kelis litus.
Kas prie maišo su maistu, o kas pešdamas cigaretę aplinką pirmiausia apžiūri. Ir ugniakuras, akmenim apdėtas, ir suolelis šalia, ir popierių įkurom palikta. Laikraščių, net knyga be viršelių guli.
Kelių pirmų dešimčių lapų nebėr, bet aišku: mokyklinis lietuvių literatūros vadovėlis, tas, kurį teko študijuot. Perbėgau akim liekanos pirmus puslapius: apie simbolizmą, Balį Sruogą, ir Kirša paminimas etc., ir taip neįdomu pasirodė. Tada ir kilo mintis, kad reiktų pertvarkyt mokyklinę programą.
Gana to literatūrocentrizmo. Kalbos reiktų mokyti[s] visose klasėse, šnekėt ir rašyt teks kad ir kokiu keliu po vidurinės žmogus pasuktų, o literatūros, visiems privalomos, gana iki vienuoliktos klasės. Paskutinius dvejus metus žmogui turėtų būt leista pasirinkti pagal polinkius: literatūra / muzika / dailė / teatras ir kinas. Pasigilint į kurią nors meno sritį visai neblogai, estetinį skonį reikia palavint, bet visai nebūtina tai daryti vien per literatūrą. Na ir kodėl abiturientas negalėtų rašyt svarstomojo pobūdžio teksto pasitelkdamas pavyzdžių ne iš poezijos, dramos ar prozos, o iš dailės, muzikos ar teatro istorijos ir dabarties?
Štai ką prisiminiau pėdindamas iš Pilaitės Spaudos rūmų link. Ir pagalvojau: ne tokia jau ir beprotiška mintis tuokart buvo aplankiusi (tiesa, pievelės šeimininkai nepasirodė, susimokėt nereikėjo). Jaunuolių estetinis skonis pasitelkiant savą ir kitų literatūrą visuotinai lavinamas lavinamas, lavinamas lavinamas, o kas iš to? Perkamiausios/skaitomiausios knygos – visokie
pilki atspalviai, ergo, iš to lavinimo naudos praktiškai jokios.
