Taigi, reikalai pajudėjo, – bet! – o kaip bus rašoma, kokia rašyba? KlJ-nis, kaip dera rimto leidinio redaktoriui, parengė savo siūlymus:
Rašybos klausimai Enciklopedią rengiant.Ir surašo Jurgelionis savo propozijas pirmiausia dėl lietuviškųjų žodžių, po to dėl skolinių rašybos. Tie dalykai kalbos istorikams įdomiausi. Tepasakytina, kad KlJ-nis buvo Kazimiero Jauniaus sekėjas, Kazimiero Būgos geras draugas, į Joną Jablonskį skersakiavęs, žr., pvz., jo surašytą Rygiškių Jono Sintaksės recenziją – galima tart, triuškinančią (Laisvoji mintis, nr. 23, 1912-01, p. 543–546; persispausdino ją Dambrauskas-Jakštas savo Draugijoj, nr. 69, 1912-09, p. 59–68, įžangos žody tardamas, esą „autorius [t.y. Jablonskis] tą savo veikalą [t.y. Lietuvių kalbos sintaksę] daro filologiškuoju koranu“; nepatiko ir kun. D-kui primygtiniai Jablonskio nurodymai, kaip reikia lietuviškai rašyt).
Neturime vienodos rašybos. Šiandien beveik kiekvienas apšviestas lietuvis rašo savotiškai. Vieno kurio rašytojo vienoj kurioj kningutēje šie savotiškumai nieko bloga nedaro. Bet enciklopedią rengiant, visi savotiškumai suvienodintini: negalima, kad vienas veikalas turētų keletą rašybų. Taip jau labai yra geistina, kad enciklopedioj rašyba būtų tinkamiausioji.
Idant šis dalykas įvyktų, rodos, geriausia bus visiems rašytojams iškalno aptarus visi rašybos klausimai, sulig kurių esama skirtumų.
Żemiaus propozicių formoje surašau kelioliką tokių apsvarstytinų ir nutartinų klausimų.
Visų enciklopedios bendradarbių ir visų lietuvių rašytojų bei kalbininkų labai prašau suteikti šiems klausimams kadir trumpai pamatuotus atsakymus. Tuo bus daug padēta ne tik enciklopedios, bet gal ir apskritai lietuvių rašybos vienodumui atsiekti.
Atsakymus (arba geriausia tą patį klausimų surašą su pastabomis) prašau siųsti šiuo adresu: A. Olszewski, Enciklopedios skyrius, 3252 So. Halsted str., Chicago, Ill., U.S. of A.
Baigdamas šio surašo antrą skirsnį, KlJ-nis pareiškia nuomonę, kurią noris pacituot: „[...] jaigu kame įsigyvenusiu papročiu kitaip daroma, reikia to laikyties. Mat, kalba temēgsta būt puoselējama ‘išmintingo konservatizmo’.“ — Visiškai pritariu.
O toliau – kaip rašytini vardai (šitie skirsniai pirmiausia ir paskatino imtis kaupt medžiagą įrašui; tik kai ką išgnybiau):
Šitą 1911-ų birželį parengtą surašą Kleofas Jurgelionis paskelbė viešai (Lietuva, 1911-07-14, nr. 28, p. 5–6; epavelde.lt nėra) ir išsiuntinėjo potencialiems Enciklopedijos svarbiesiems bendradarbiams – skyrininkas. Tikrai – kun. Aleksandrui Dambrauskui ir dr. Basanavičiui.V A R D Ų R A Š Y M A S.
taip būt atrodęs pirmosios enciklopedijos lietuvių kalba puslapis
ŻMONIŲ VARDAI.
§ 31. Rašyti Geksli ar Gioksli vietoje Huxley yra didelis barbariškumas. Europoje niekas neżino vardo Geksli, tēra żinomas Huxley. Dar galētume teisinties temoką parašyti Geksli, jaigu būtume pasilaikę mums teiktąją „grażdanką“. Bet iškovojus ir vartojant latiniškasias raides, tokių pasiteisinimų nebegali būti. Formališkai, latiniškųjų raidżių vartojimu, prigulēdami prie vakarų Europos kulturos, jos żmonių vardus privalome rašyti be iškraipymų. Taigi rašytina: Byron (ne Bairon), Brooks (ne Bruks), Clairville (ne Klervil ar Klervy), Dembiński, Dickens, Fourier, Hugo, Hume, Huxley, Hegel, Huygens, Huyghens, James, Kant, Leibnitz, Lotze, Mill, Nietzsche, Rousseau, Ruskin, Shakspere (ar senovišku būdu Shakespeare), Shaftesbury, Spencer, Voltaire, Whitney, Whitman.
Saviškai galētume rašyti tik įsigyvenusius pas mus vardus: Jezus, Kalvinas, Luteris.
§ 32. Vardus galime linksniuoti. Vardinį [vardininką] reiktų palikti gryną, gimtinį [kilmininką] ir kitus linksnius rašyti su apostrofu: Clairville’o, Hume’o, Huxley’o, Hegel’io (ar gal geriaus Hegel’o, nes jai vardinį rašydami Hegel suprasime l esant minkštu, tai ir kituose linksniuose taip pat galime suprasti. Angliškieji vardai labai dażnai galinį l turi kietą, tad jų visai nebegalima linksniuoti kaip y-kamienių; Hill, gimtin. tegalētų būt Hill’o).
Kaikuriuos vardus, użsibaigiančius santara, galima būtų linksniuoti ir nevartojant apostrofo: Kant, Kanto, Kantui.
Graikiškųjų bei latiniškųjų vardų vardinis reiktų rašyti su savo galūne, pridētina prie kamieno; taipjau pasielgtina su kitais linksniais. Graik. galūnēs -es geriausia bus nemainius: Achilles, Orestes, gimtin. Achiliaus, Oresto. (Žr. taipgi § 30.) Paris, gimtin. linksnis reiktų rašyti Pariso (vietoj Parido).
§ 33. Vardai iš kalbų nevartojusių ar nevartojančių latiniškojo alfabeto tegali būt transkribuojami; todēl rašome: Derviš Paša, Abdul-Hamid, Abdur-Rahman, Kuroki.
Graikiškus vardus transkribuojant nēra reikalo aklai sekti latiniškų transkripcių, tad ne Sophocles, bet Sofokles, raidē raidēn, kaip graikų buvo rašoma. / [...]
Jaigu kurs vardas daugiaus żinomas latinizuotoj formoj, tokioj galima būtų ir rašyti: Ajax, Diogenes Laertius.
Rūsiški vardai taipjau raidē raidēn transkribuotini. Rūsų taip vadinamąjį „kietąjį“ ‘i mums reiktų rašyti i, nes mūsiškis i, o ne y fonetiškai yra artesnis prie slavų vidutinio, vidurinio i ([išnašas įterpiu tekstan] żr. Kl. Jurgelionis, Panemunēlio Tarmēs Fonetika). Rūsiškų pavardžių galūnę ii (i su taip vadinamu i trumpuoju, kratkoje) geriausia būtų rašyti y: tas garsas yra artesnis fonetiškai (anot K. Jauniaus, mūsų y esąs pasidaręs iš ij) ir taip rašant bus atskiriama rūsų pavardēs nuo lenkų: Sokolovsky ir Sokołowski.
MIESTŲ VARDAI.
§ 34. Su miestų vardais reikia taip pat elgties, kaip su żmonių vardais. Vadinas, rašytina: Antwerp, Athenai (bet Athens, Amerikoj, Georgia valst.), Bombay, Boulogne, Chicago, Genoa, Gratz, Hong Kong, Kalkutta, Rouen, Smyrna, Syrakuzai (bet Syracuse, Amerikoj, New Yorko valst.), Troia, Warszawa, Zuerich.
Kaip padaryti su Paryżiu? Taip sakyti ir rašyti labai įpratome. Niekas pas mus dar nēra bandęs rašyti Paris. Gal tad Paryżių paliktume.
Roma—taip galētume sakyti, kalbēdami apie senovēs Romą, o Rymas—kalbēdami apie katalikiškąjį Rymą, apie Rymo katalikus (žr. Maironio eiles: “Tu rykštē Augščiausio”, jam Leonas tarē, / “Tai plakk! Bet tą Romą, ką piktą jums darė! / Plakk Romą Cezarų dienos! / Bet Romoje Rymą jau naują regēsi.” Pavasario Balsai, “Roma”).
ŻEMIŲ, VALSTIJŲ IR KITI GEOGRAFIŠKIEJI VARDAI.
§ 35. Sulig šių vardų kulturinēs tautos pasielgia trejopai: vienus (daugumą) użlaiko originalinēj (ar jai artimoj) išvaizdoj, kitus turi graikiškus ar latiniškus, trečius verčia savo kalbon ar kaip-nors perkeičia, kad būtų kalbos dvasiai artesni.
Galime ir męs taip daryti: 1° Italią vadinti Italia, 2° Aigyptą vadinti Aigyptu (ne Kami ar Khami), 3° Vokietiją vadinti Vokietija (ne Deutschland’u ar Germania), Belgią—Belgia (ne Belgique ar Belgium).
Su pirmosios ir antrosios rųšies vardais reiktų elgties taip, kaip su żmonių bei miestų vardais. Sulig trečios rųšies—reiktų vienodai apkitas daryti ir vienodai bei teisingai versti.
Lenkiją visi vienaip vadiname Lenkija. Ne taip yra su Rossia—sakome bei rašome: Maskolija, Gudija, Rusija, Rosija, Rossia.—Mokslo ir oficiališkoj kalboj, rodos, atmestini yra pirmas ir antrasai vardai: jie gimę iš pravardżiavimo. Iš trijų paskutiniųjų reikia priimti kurs-nors vienas. Europoj daugiaus żinoma forma Russia (Russland, Russia, Russie), pačių rūsų kraštas vadinama Rossïa. Kurią formą priimti, tai vien nutarimo dalykas, nes apie teisingumą kalbos negali būti. (Originalinē norvergiškoji vardo išvaizda yra Rods ar Ross, slavų vartojime Ruś, žr. Thomsen, Relations between Ancient Russia and Scandinavia; Abel, Slavic and Latin.). Tik ar tą ar kitą formą priimtume, nei vienoj nepridērtų vartoti lietuviškos galūnēs -ija: Rossia ir Russia turi latiniškąją galūnę -ia (žr. § 19 [Latin. galūnē -ia. Išmintinga būtų, jaigu ją rašytume be joto, t. y., ne taip, kaip kad, iš rūsų “šviesą” imdami, esame pripratę. Rašyti -ia reiktų dēl šių prieżasčių: 1° kad atskyrus -ia nuo mūsų galūnių -ija, -ja, kurios turi visiškai kitokią prasmę, negu latiniškoji, 2° kad taip rašo visos kulturinēs tautos, 3° kad taip rašant pasidaro didelē ir laiko ir vietos ekonomia. Paveizdan, išmetus visur panašiuose atsitikimuose jotas, mūsų enciklopedioj susitaupytų kokie 10 puslapių, kurie juk galima paskirti naudingesniam negu jotai dalykui.—Kaip -ia, taipjau rašytina -io be joto. Labai jau użsimetant żymėti šiek tiek skirtą ištarmę, galima būtų rašyti i su dvejais spuogučiais: -ïa, -ïo. (Visgi tas apsunkintų spaudą.)] Rossia tera latinizuota forma iš Ruś, Ross+ia, kaip varduose Germania, Gallia ir p. (żr. Abel, Slavic and Latin). Šitai żinant, gal tinkamiausia bus rašius Rossia.
Kaip rašyti Francią? Europišku būdu rašyti ir vadinti France męs gal nesugebēsime. Frankonia būtų anachronizmas. Dēlto gal geriausia bus pasilaikius iš rūsų bei lenkų paimtieji vardai: Francia (ne Francija)—kraštui, francūzai—tautai (żr. taipgi: Draugija, N45, 83 psl.).
Taipgi pasiliktina kiti ne “iš pirmųjų rankų” priimtieji pas mus vardai: Anglia, Belgia, Brazilia, Dania, Japonia, Škotia, Švedia, Vengria ir k.
Saviškai galētume vadinti Airiją, Chiniją, Kuršą, Suomiją ir k.
Canada, Columbia, Cuba—galime rašyti: Kanada, Kolumbia, Kuba.
§ 36. The United States of America Vilniaus rašytojų yra verčiama Jungtiniai Amerikos Valsčiai. Toks vertimas yra neteisingas. Atgal anglų kalbon išvertus, būtų: The Joined Communities of America, nes jungti yra join (join, jungere, jungti), o valsčius yra communa, angl. community. Vieną kurį Amerikos state’ą, dażnai użimantį didesnį plotą negu visa Francia, keista vadinti valsčium: jau pats tas “valsčius” susideda iš daugybės valsčių. Żodį state (ypač, kada juo suprantama State of America) lietuvių kalbon tinkamiausia yra versti żodżiu valstija (etim. valsčių krūva) ; united tegali būt verčiama żodżiu suvienytas (unus, oinus, ain, vienas). Dēlto The United States of America lietuvių kalboj turētų būt: Suvienytosios Amerikos Valstijos.—Tik The Confederate States of America rasi galētų būt išversta: Jungtinēs Amerikos Valstijos (visgi ne Valsčiai). Tiedu vardu Amerikos historioj juk yra labai skirtinu!
§ 37. Cabo de Boa Esperanca, Cape Verde. Portugal. cabo, franc. cape yra gimę iš latin. caput, “galva, viršūnē, galūnē”. Cabo ar cape yra žemēs išsišovimas į mares; galima būtų jį ir vadinti išsišovimu, bet patogiaus ir gal geriaus bus davus artesnį vertimą ir pavadinus “galūnē”. Tad Cabo de Boa Esperanca būtų Gerosios Vilties Galūnē, o Cape Verde—Żalioji Galūnē.
§ 38. Frobisher Strait—Frobishero Angštuma. Taip jau: Vancouvero Sala, Van Diemeno Żemē, Augštoji Żemē (Terre Haute). Tierra dél Fuego reiktų versti Ugnies arba Ugningoji Żemē, bet ne Ugninē.
§ 39. Sekant kitas tautas, negalima versti vardų: Newfoundland, New Jorsey, New York, New Hampshire, Porto Rico, Rio de Janeiro, Rio de La Plata ir p.
Beveik neabejotina, kad kun. AlD-ko iniciatyva KlJ-nio „Rašybos klausimai Enciklopedią rengiant“ buvo perskelbti jo redaguotos Draugijos priede jaunuomenei Ateitis (1911, nr. 6/7, p. 259–274). Svarbu čia įžanga ir išnašos, kuriose arba sutinkama, arba ne su Jurgelionio propozicijom; ir viena, ir kita pateikta kaip Ateities redakcijos nuomonė, nors labai tikėtina, kad bent jau inspiracijos – Dambrausko-Jakšto; rašė gal ir žurnalo redaktorius Pranas Dovydaitis. — Štai ta įžanga, aiškiai maištą kelt prieš Jablonskį skatinanti:
Dėdami „Ateitin“ šį straipsnį, darome pradžią moksliškai jaunuomenės diskusijai apie musų rašybos klausimus. Musų filologai tame dalyke visai ikšiol neatsižiurėdavo į moksleivius: mat jiems rodės, kad moksleivija nieko neišmananti rašybos klausimuose ir todėl ji turi aklai, be kritikos pasiduoti musų „filologų“ autoritatiškiems nutarimams ir priimti su priderama padėka visus jų pramanytuosius naujus raštženklius ir raidžių uodegėles. Tame gi pastarame dalyke musų naujausieji filologai tiesiog „išėjo iš krašto“. Nesupratę kaip reikiant Jauniaus rašybos teorijų, išrastų fonetiškai musų kalbos fotografijai, turinčiai savo reikšmę vien mokslo srityje, jie užsimanė daugumą Jauniaus uodegaičių įvesti ir papraston rašybon. Na ir pasidarė musų rašyba tikras marginys, apmestas ženkleliais iš viršaus, ataustas uodegėlėmis iš apačios. Ypač pasisekė dviem balsam: i ir u, jiem abiem paskirta net po tris raštženklius: i, y, į ir u, ū, ų.Ir paskutinė, apibendrinamoji išnaša:
Na, moksleiviai, laužykit dabar galvą, kame ir katras iš tų trijų raštženklių tinka. Jųs rugojat ant vieno rusiško ѣ, dabar pasidžiaugkit, lietuvių rašyboj turėsit bent ketveriopą ѣ: y ir į, ū ir ų. Jei nuo rusų pedagogų gaunat dažnai po vienutę dėl vieno ѣ, tai suskaitykit, kiek gausit vienučių nuo lietuvių kalbos mokytojų dėl nemokėjimo padėti tinkamoj vietoj y ir į, ū ir ų. O kad to nemokėsite, tai nėra abejonės, nes ir patįs gerb. „filologai“ nemoka jų atskirti, nežino ar reik rašyti: motyna ar motina, Vilniuje ar Vilniūje, akįs ar akys ir tt. nuolat svyruliuoja mainydami savo pažvalgas. Tas jų svyruliavimas ir privertė nevieną redakciją bandyti „savomis kojomis“ vaikščioti. Tam tikslui sumanyta įvesti musų rašybon tuli apiprastinimai. Išmesta ilgasis ū, panaikinta daugelyje vietų nereikalingos uodegaitės. P. Čiurlionienė savo paskaitoje Mokslo Dr. Susirinkime, pasirinkus garbingą rolę kalbos ir rašybos apgynėjos, užsipuolė ant „Draugijos“, išdrįsusios padaryti žingsnį prie rašybos apiprastinimo. Anot musų pedagogės lietuvių kalbai ir rašybai grąsąs pavojus, kurį prašalinti tegalinti vien Mokslo Draugija. Na, Dieve jai padėk tame darbe! — Tegul ji senutė sveika dirba. Bet mes jaunieji norime savo „kojomis vaikščioti“. Todėl nei p. Rygiškių Jono neklaidingu rašybos popiežium, nei „Lietuvių Tautos“ tikra rašybos evangelija pripažinti negalim. „Ateitis“ kaipo organas, paskirtas ateities dalykams svarstyti, negali pasiviškai žiurėti ir į musų nenusistovėjusią dabartinę rašybą, juo labiau, kad rašybos klausimai daugiausia moksleiviją paliečia. Lengvesnė rašyba lengvina moksleiviams mokymos darbą, sunkesnė—tą darbą apsunkina. Deja, kitur filologams besistengiant rašybą apiprastinti, ją prieinamesne padaryti, musų kalbos žinovai tarsi susitarę ikšiol vien tik sunkino jos rašybą, išrasdami kaskart naujas išimtis, apdovanodami mus vis naujomis raidžių uodegaitėmis ir tt. Visa tai mus jaunuosius ir priverčia žvilgterėti kritiškai į musų ikšiolinę rašybą ir tarti tame klausime savo žodį.
Tą pirmutinį musų žodį skaitytojas ras trumpuose prierašuose prie žemiaus dedamojo p. Kl. Jurgelionies straipsnio.
Taigi, kaip matote skaitytojai, rašybos klausimuose „Ateities“ redakcijos nuomonės daugelyje dalykų visai sutinka su nuomonėmis p. Kl. Jurgelionies, „Laisvosios Minties“ šalininko ir todėl musų idėjinio priešininko. Ir kaip p. Kl. Jurgelionis laisvamaniškos jaunuomenės atstovas nepabijojo priimti tulų „k l e r i k a l i n ė s“ „Draugijos“ nurodymų rašybos klausimuose, taip ir mums katalikiškai moksleivijai nėra ko bijoti viešai išreikšti p. Jurgelioniui savo pritarimą.Kaunas (Draugija su priedu Ateitis buvo leidžiama Kaune) pritaria Chicagai dėl rašybos, o Vilnius (t.y. prie LMD susibūrusi komisija Lietuvos skyriui enciklopedijoje rengti: galva dr. JB-čius, nariai Mykolas Biržiška, Augustinas Janulaitis ir Domas Šidlauskas)? Vilnius įsitikinęs, kad reikia rašyt taip, kaip rašoma Vilniuje. KlJ-nis mėgina ginčytis (iš jo laiško JB-čiui 1911-11-03):
Keistoka išrodo, kad Tamstos taip spiriatės dėl rašybos. Sakote reikia vartoti “Vilniaus laikraščių” rašybą. Bet-gi Vilniuje yra keli laikraščiai ir visi rašyba skirias, ir dar taip svyruoja, kaip pirmos klasės mokiniai. O be to, rašybos ir kalbos dalykuose iš Vilniaus kuomažiausia eina šviesos. Tai tik patįs vilniečiai save orakulais gali manyti, apjakę, – tiesą sakykim, – savo zaściankowym patryotyzmem.) Juk Vilniuje iki šiol dar nepagaminta nei mažiausio rimto raštelio, gvildenančio mūsų kalbą. Šituo atžvilgiu daug svarbesni yra Peterburgas, Krakow’as, Leipzig’as, Vienna, Paryžius. Europos akyse (ypač Viennos ir Krakow’o profesorių akyse) Vilniuje (liet. laikraščiuose) yra atliekamos didžiausios su mūsų kalba barbarios.Į tokius „pasvarstymus“ dr. JB-čius reaguoja irgi nelabai šaltai; jo 1911-11-21/12-04 rašyto atsakymo KlJ-niui pradžia:
Žinoma, kas dėl manęs, aš mieliai noriu klausyties Tamstų nuomonės, bet negaliu irgi užsikimšti ausų, girdėdamas, ką sako giliausi kalbų apskritai ir liet. kalbos skyriumai žinovai, pripažintieji sviete profesoriai (pvzd. prof. Rozwadowski, prof. Zubaty).
Manau, kad mums, rengiant Enciklopedią, reiktų rašybos klausimai bendrai aptarti visiems, o nesekti kurio vieno laikraščio manios. (LLTI BR, F2-1043)
G.T.! Tamistos sieksniniam laiškui reikėtų kelių sieksnių atsako, kad vislab paaiškinus. Neturint tačiau laiko tuštiems ginčams, tik tiek galima pasakyti, kad kaip aš, taip ir kiti, kurie prižadėjo enciklopedijoje dalyvauti, jau gana seniai esame išėję iš fermentacijos periodo rašybos dalykuose ir manome reikią apsistoti ant vartojamosios jau ortografijos, nors ji ir netobuliausia. Pas mus Lietuvoje „Vilties“ kalba – sintaksė – ir rašyba kol kas yra skaitoma geriausia – į ją aš ir norėjau nurodyti, Vilniaus laikraščius minėdamas. Tamistos paminėtiejie: Krokavas, Vienna, Paryžius, Leipzigas (sic!) mūsų akyse sintaksėje ir rašyboje yra 0. Geriau būtų, kad ir Tamista, užuot pildžius savo laiškus ginčais, nusileistum iš teorijos aukštybių ir paklausytum kitų, kurie turi taipogi šiokį tokį patyrimą. Tai – pirma; antra, turiu Tamistai pranešti, kad pas mus kol kas d-ras [Jurgis] Šlapelis yra skaitomas jei ne geriausiu, tai bent vienu iš geriausių stiliaus žinovų, todėl ir Mokslo Draugija, kaip ir daugybė kitų rašytojų, duoda jam savo raštų kalbą taisyti. Todėlei aš – kitų bendradarbių vardu – padaviau sumanymą, idant visi enciklopedijai skiriamieji raštai būtų Šlapelio taisomi. Mūsų akyse to reikalautų enciklopedijos kalba ir patsai turinys, kaip mes esame persiliudiję iš Tamistos atsiųstojo spaudinto laiškelio... Todėlei čion Vilniuje turėtų būt koreguoti raštai, o pati spaudos korektūra galėtų būt pas Jus, Amerikoje, atliekama. (JB, Rinktiniai raštai, 1970, p. 840–841)Toliau laiške Basanavičius papunkčiui išdėsto kitus reikalus; paskutinė pastraipa: „Straipsniai I-jam tomui galės būti tik 1912 m. bėgyje prirengti; II-ajam, kur daug bus apie Lietuvą rašyta, – 1913 metais. Šitą reikia Jums būtinai žinoti, kad nepradėjus spaudos, neturint visų straipsnių spausdinamam tomui.“ — Galima suprast, kad Vilnius visą tekstų rengimą nori perimt į savo rankas; Chicagoj tebūtų atliekami spaudos darbai.
KlJ-nis (na, vis dar enc-jos redaktorium besijausdamas) nenori taip viens du vadžių atiduoti – siūlo Vilniui: jis atsiųsiąs penkis enciklopedijos straipsnius, dr. Šlapelis tesutvarko juos taip, kaip įsivaizduoja kad reiktų, ir tegrąžina; tada ir bus sprendžiama, ar sutikt su JB-čiaus siūlymu straipsnius rengt Lietuvoje.
Gavęs atgal ir susipažinęs su siūlomais kalbos taisymais, KlJ-nis 1912-05-01 rašo laišką JB-čiui:
Gerbiamasis Pone: –Kaip reagavo Vilnius į šį apsisprendimą, neradau užrašyta; gal ir niekaip, nes atsirado kitų, rimtesnių bėdų – kilo abejonių dėl enciklopedijos idėjinės nekaltybės: 1912-04-19/05-02 susirinkęs posėdin Vilnius nutaria pareikalaut KlJ-nio pasiaiškinti, ar tik jis vienam kunigui ne per daug prižadėjęs, ar tas negalės kištis kur jam nepriklauso; ar redaktorius garantuojantis, kad enc-ja būsianti „objektyviai moksliška“?
Iš to, kaip pataisyta atsiųstieji straipsniai, mums paaiškėjo šie dalykai:
(1) Didesnė taisymų dalis tai vien gusto klausimas. [LKŽ daikt. gustas reikšmės nurodytos: skonis; noras, ūpas; čia gal: (kalbinė) nuovoka?] Pvzd., tik gustas tenusprendžia, kaip pasakyti: ar “Poseidonas užsiuntė smaką (slibiną)”, ar “Poseidonas užleido smaką (slibiną)”, kaip kad Tamstų taisytojo norima. Pas mus užleidžia kùmelį ant kumelės, todėl męs bevelyjam sakyti užsiuntė. Iš šito ir iš daugelio tokių taisymų intariam taisytoją neturint gusto; bent-gi jų gustas neintaiko mūsų gustui... (Nesinori tikėt, kad ir Būga prisidėjo prie taisymo; jaigu taip, tai, matyt, kad jis kaip pirma neindomavo semantika, taip ir dabar neindomauja, o dalyko nestudijavęs, nedaug ir tenusimano.)
(2) Taisytojai nėra išsiaiškinę daugelio rašybos klausimų; ypač nežino, kaip svetimus vardus rašyti. [...]
(3) Taisytojai lietuvių kalbą išmano gan paviršutiniai, bent-gi daugelio dalykų nėra kaip reikia išsiaiškinę. [...]
(4) Taisytojai, matyt, mėgsta pasičvieryt, ir, kadir prieš visokius kalbos faktus, kiša raštan visa tai, kas tik ant jų beskonės seilės užeina. Vietoj intekmės sumano kažinkokį intakumą (!!!), vietoj “delto” būtinai visur nori rašyt tik “todėl”; [...] vietoj visiems žinomų ir aiškių “šiaurvakarių” sako “vasaros vakarai” ir panašiai. [...]
Taigi dėl visų čia pastebėtų dalykų męs nematome, kad būtų kokia nauda siuntinėti straipsnius taisymui. Žinoma, ir tarp tokių nevykusių taisymų gali pasitaikyt koks dvejetas neblogų sugestijų, bet dėl jų siuntinėti Tamstoms visus rankraščius būtų stačiai neišmintinga, ypač kad rankraščių prisirinks keletas ar net keliolika pūdų; jau dabar turime daugiau kaip du pūdu, o tai dar tik kokia dešimta dalis. [...] (LLTI BR, ibid.)
— dar bus
