(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2022-05-21

(1290) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, ii

— — [tęsinys; pradžia] — —
(δ) paikas mintigalis
— antradienį būdamas VDA Titanike pamačiau: ant minkštasuolių guli pora pluoštelių laikraščio 370 naujausių numerių (nr. 114, 2022 gegužė). Aišku, vieną įsimečiau kuprinėn. Puikus troleibusinis skaitinys bus. Nors jau senokai nebepriklausau tai amžiaus grupei, kurią turi omeny leidėjai. Pokalbį su jaunąja rašytoja Ieva Toleikyte perskaičiau, poeto Nerijaus Cibulsko knygų apžvalgą permečiau akim, net apie šiųmetę Venecijos bienalę paskaitinėjau. Yra šitam laikraščio numery ir tekstas, inspiruotas karo: Giedrės Skaitės „raidžių dėlionė“ (tokia puslapio rubrika) „Mėlynos kelnytės geltonais taškeliais“ (esė, sakytum; viena moteris, stebinti karą iš šono, nusprendžia, kad jos vaikui nebereikės beveik nedėvėtų 62 dydžio pašiltintų kelnyčių, ir atiduoda labdarai; kita moteris, išgyvenanti karą, randa humanitarinės pagalbos siuntoj tas kelnytes; daiktas susieja žmones). Vienas sakinys, priskirtas stebinčiajai iš šono, įstrigo: „Nežinojau, kad pasaulyje ir žmonėse yra tiek žiaurumo“ (p. 16).
— [tiek to, pagalvojau, užfiksuosiu, nors ir paikas, o jei tiesiau – kvailokas atrodo mintigalis, besisukiojantis galvoj] Iki šio pavasario atrodė: tai, kas užrašyta Gintaro Grajausko eilėraščių knygos Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems (2004) viršelio ketvirtam puslapy, iš esmės teisinga ir užtektina: nėra istorijos [gen. sing.], yra istorijos [nom. pl.]. Ir dabar atrodo, kad teisinga, bet imu įtart dar esant ir Istoriją; kad Ji, „sena prostitutė Klio“, ne tik Radausko eilėrašty. Štai baigia išmirt tam tikram pasaulio regione, pvz., Rytų Europoj žmonės, kurie būdami jau sąmoningi išgyveno pasaulinį karą ir karą po karo; ir Istorija pasirūpina, kad vėl atsirastų galinčių liudyt (o ne atpasakot), kas tai yra karas; nežinau, kaip tiksliai suformuluot, mintis maždaug tokia, l. panaši į truizmą: tikrąją taikos vertę galima suvokt tik suvokus, kas tai yra karas; gėrio ir blogio prigimties neįmanoma suvokt gilinantis į kurį nors vieną. (Sakiau: paikas mintigalis, be to, nepajėgiau jo užrašyt taip, kad būčiau patenkintas.)

2022-05-19

(1289) Epizodai, xlii: smulkiosios atsparos pavyzdys, 1897 XI 21

   Sąraszos titulinis puslapis (knyga su CD, kur yra rankr. pdf)   
[praeitą šeštadienį, V 14, buvo Romo Kalantos mirtadienis, 50-as; tada pradėjo galvoj dėliotis šis įrašas]
— priešinimasis, atspara; ateities kartom parenkami ryškieji pavyzdžiai, pradedama nuo Pilėnų [*] ir t.t. (kai paaukojamos gyvybės ar ilgam prarandama laisvė); būdamas paprastas mirtingasis, į tokius pavyzdžius žvelgi kaip į nepasiekiamybę: per silpnas esu herojiškiems poelgiams; nors, pagalvojus, viršūnė – tik nedidelė, net labai maža kalno dalis – kuo žemiau, tuo plačiau; smulkioji atspara (bent jau špyga kišenėj) – 99 nuošimčiai, o istorijos vadovėlių vertoji – kas liko.

2004-ais išėjo Vilmos Žaltauskaitės pagal rankraštį parengta knyga – kun. Povilo Januševičiaus (1866–1890–1948) studijuojant Petrapilio dvasinėj akademijoj 1895–1898 metais rašytas dienoraštis – Visokių atsitikimų sąrasza.
Visokių įdomybių ten galima rast. Kad ir apie Antano Baranausko įšventinimą į vyskupus, vykusį 1897 XI 9 (pagal Julijaus kalendorių; pagal Grigaliaus būtų +12) Petrapily, Šv. Kotrynos Aleksandrietės bažnyčioj („Į Bažnyczę telaidę su biletais“):
Kun. Visk. Baranauskis visupirmu prejo su arcyviskupu [Kozłauskiu] prie [čia ir toliau: dvibalsis perteiktas viena grafema – mažesnė e virš ı] dižiojo Altoriaus – Kun. Kanaunikas Błaževycze – isz kolegijos: perskaite „Literas Apostolicas“ – apie paskyrimo į Seinus. – Paskui Kun. Baranoviskis atsistojęs priesz [šįkart dvibalsis perteiktas dviem grafemom] Arcyviskupą ant Gradusų [= laiptų, lot. gradus – laiptas] prisegą parskaite Tevui Szventam o paskui nulipęs atskaite prisega Karaliui; – p. Mosolovas užpikęs iszejo, delko ne karaliui pirmiaus prisekio Viskupas Baranauskis; Kun. Kłopotauskis prisekio pirm Cecoriui. Karaliui. (p. 249)
Toks vysk. AntB poelgis Rusijos imperijos aukštam valdinininkui (Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių dvasinių reikalų departamento direktoriui) nepasirodė esąs smulkmena; atkreipė į tatai dėmesį ir iškilmėj dalyvavęs seminarijos auklėtinis, net dienorašty užfiksavo. AntB viešai ir aiškiai pademonstravo savo principinę nuostatą (prisimenant šv. Augustiną): nors esu imperijos pavaldinys, bet man civitas Dei aukščiau už civitas terrena. Poelgis, be abejo, neprilygta istorijos vadovėlių vertam pasikėsinimui į caro ar generalgubernatoriaus gyvybę, viešam raginimui sukilti prieš pavergėjus ar pan. Lyg ir smulkmena, taip lyg ir derėtų elgtis kiekvienam save gerbiančiam krikščioniui. Bet juk dauguma žinom, koks sunkus kartais būna kelias nuo reiktų padaryt iki padaryta.

[* Digresija (V 20) Ar jūs neprisiminėt Pilėnų gynėjų apsisprendimo žiūrėdami, kaip iš „Azovstal’“ gamyklos teritorijos išeina beginkliai kariai, kaip apieškomi, kaip išvežami į kalėjimus? Neprisiminėt? Tai labai gerai; o mano galvoj šmėkštelėjo. Protas visiškai pritaria Prezidentui Zelenskiui: „Хочу підкреслити: українські герої потрібні Україні живими. Це наш принцип“, o kažkur (pasąmonėj?) tupi kitas principas: verčiau žūt, negu gyvam papult priešui į rankas. Ar dėl to, kad priešas iš esmės tas pats, į kurio rankas siekė nepapult Lietuvos partizanai? Ženevos konvencija ir kt. tarptautiniai susitarimai dėl karo belaisvių – ar jų bus paisoma? Prisiminęs praeitį, turėdamas omeny dabartį, manau, – ne.]

2022-05-11

(1288) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, i

— — [vietoj aktualiojo žodynėlio: pradžia, tęsinys] — —

(α) 50 ir 50 – prof. Hruševskis ir dr. Basanavičius
V 8 vakare, kalbinamas Marko Feigino, Oleksijus Arestovyčius vilkėjo juodus marškinėlius trumpom rankovėm su užrašu РУСЬ УКРАÏНА; gal klystu, bet toks įspūdis susidarė: norėjo, kad į užrašą būtų atkreiptas dėmesys. — Atkreipiau. Ir prisiminiau Mychajlo Hruševskio, ukrainiečių istoriografijos mokslo pradininko, daugiatomį veikalą, jo opus magnum Історія України-Руси, kuriame grindžiama ir plėtojama mintis, kad Kijevo Rusia buvo ukrainietiška valstybė; ukrainiečiai ir rusai – ne tik etnogenetiškai skirtingos tautos, jų ir valstybinės raidos kryptys skiriasi: Ukraina demokratijos, o Rusija vienvaldystės link. (Gal ir ne visai preciziškai persakiau.) — Ne, specialiai nesidomėjau ukrainiečių istoriografija; atsitiktinumas lėmė, kad Hruševskiu vos vos pasidomėjau. Tas atsitiktinumas: per karantiną tvarkydamas popieryną, radau išsiplėtus kelis lapus iš Kultūros barų, 1982, nr. 5: Rimanto Vėbros str. „J. Basanavičiaus romantizmas ir pozityvizmas“ (p.65–68) ir tuoj po jo esanti Domo Butėno parengta publikacija „J. Basanavičiaus laiškai M. Gruševskiui“ (p. 68–69) – trys Lietuvių mokslo draugijos pirmininko laiškai atitinkamos ukrainiečių draugijos (Наукове товариство імені Шевченка) pirmininkui (saugomi Ukrainos centriniame valstybiname istorijos archyve, f. 1235, ap. I, b. 336). Iš pirmo laiško paaiškėja, kodėl ir kaip Lvivo universiteto Visuotinės istorijos katedros prof. Hruševskis tapo LMD nariu korespondentu (VLE tepaminėtas pats faktas):
 Vilnius, 1908.VIII.15(28)
Maloningasis Pone,
Jūsų malonus laiškas su karštu sveikinimu lietuvių atgimimo veikėjams, kurį aš perskaičiau metiniame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime liepos 5 d., padarė visiems puikų įspūdį, ir man pavesta pareikšti Jums už parodytą mums užuojautą nuoširdžią padėką. Gerbdama Jūsų mokslinę veiklą, kuri liečia ir Lietuvos istoriją, ir reikšdama dėkingumą, Lietuvių mokslo draugija Jus priėmė nariu korespondentu, apie ką Jums ir pranešame dabar siųsdami laišką lietuvių kalba. Ukrainiečių, baltarusių ir lietuvių susiartinimas esant tiekai daugeliui bendrų kultūrinių, ekonominių, politinių interesų ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. Iš mūsų pusės – susiartinimo idėją ir jos įgyvendinimą mes priimtume su dideliu džiaugsmu. Lieka tiktai dirbti šia kryptimi, pradžioje – spaudos pagalba, ir man atrodo, jog nenugalimų kliūčių nesutiksime.
Spaudžiu Jūsų draugišką ranką ir prašau priimti nuoširdžią pagarbą.
                                                                                     Daktaras Basanavičius
Laiškas rašytas lietuviškai; Hruševskis nemokėjo lietuviškai, ergo, tai tik lietuviškoji laiško dalis, kita dalis turėjo būt vertimas į rusų kalbą. Ir LMD susirinkimo narius pradžiuginęs 1908.VIII/1(14) rašytas Hruševskio laiškas buvo dvidalis: ukrainietiškai + переводъ į rusų (LLTI BR F2-891; regis, niekur neskelbtas). Kiti du, 1910-ais rašyti, laiškai susiję su spauda: 2-as – prierašas prie grąžinamos str. apie lietuvių atgimimą korektūros, 3-ias – prierašas prie siunčiamo dr. JB referato „Apie lietuvių liaudies dainas“: gal tiksiąs prof. Hruševskio redaguojamam leidiniui Літературно-науковий вістник. — 1926-ais išėjo prof. Hruševskio Автобіографія: įdomu, yr paminėta, kad buvo LMD narys korespondentas, kad susirašinėjo su dr. Basanavičium? O kad abu papuolė ant to paties nominalo pinigų – aišku, grynas atsitiktinumas, nors kai kas mano, kad atsitiktinumų išvis nebūna.

(β, V 13) Слава Україні! — Героям слава!
— vakar išsiunčiau el. laišką Lietuvių kalbos draugijos Valdybos pirmininko pavaduotojai Ritai U. – pasiūlymus, kokie žodžiai ir posakiai, manyčiau, galėtų varžytis Metų žodžio ir Metų posakio rinkimuos kitų pradžioj. Neabejoju, pretendentų sąraše jau yr Šlovė Ukrainai!; pasiūliau abiem kalbom: Слава Україні! / Šlovė Ukrainai! (nes vartojam ir originalų, ir verstinį šūkio [ukr. гасло] variantą). Atsiliept dera: Героям слава! — Dėl atliepo lietuviško varianto esu šiek tiek galvojęs (nes matytas Didvyriams šlovė! nepatiko).

(i) — Herojų neversčiau, palikčiau graikiškos kilmės žodį. Gramatinė vyr. g. kaip apibendrinamoji – viskas tvarkoj; o renkantis leksemą įsijungia „lyčiai jautrios kalbos gairės“. Ukrainiečiai skelbiasi esą нацiя героїв; nors gal galėjo ir kaip nors kitaip – нацiя богатирів ar pan. [Sovietmečiu daugiavaikės motinos vadintos: rus. мать-героиня, ukr. мати-героїня, o liet. motina didvyrė, – nors toks dūrinys – nesusipratimas (moteris vadinama vyre), bet savas; durnai skamba, bet svarbiau, kad lietuviškai.] Nėra vieno lietuviško žodžio, kuris tiktų ir herojui, ir herojei įvardint, ir tas užfiksuota (pirmąkart?) 1933-iais išėjusiam Jono Barono (1873–1952) rusų–lietuvių kalbų žodyno 2-am leidime (p. 94): герой, героиня – herojas, didvyris, didmoterė; ‖ pirmasis a[rba] svarbusis (apysakos) asmuo (žodis didmoterė yra ir LKŽ, žr. printscreeną dešinėj). Jei abiejų lyčių ukrainiečius herojus norėtumėm vadint lietuviškai, turėtumėm sakyt/rašyt: ukrainiečiai – didvyrių ir didmoterių nacija (plg. pvz.: Marija Stankus-Saulaitė apie Leonardo Andriekaus poezijos rinkinį Balsai iš anapus, 1989 [žr. p. 7]: „Andriekui pasiseka savąja vaizduote pasiekti mums palyginus mažai pažįstamų didvyrių ir didmoterių vidinį gyvenimą. Jis tuo būdu išryškina tikrą herojiškumą: ne tiek kardo jėgą ir pergalę, charakterio kietumą ar valios ryžtingumą, kiek pajėgumą nepasiduoti ir neprarasti vilties didžiausiuose sunkumuose, nesuprantamose kančiose, neišvengiamose dvejonėse ir kiekvieno mūsų patirtame silpnume“; ir daugiau didmoterės vartojimo pvz. galima pateikt: Vilius Bražėnas apie Adą Urbonaitę, s. Benvenutą OSF, 2010: Tautos Didmoterė; Romas Sadauskas, 2014: „Tebesvarstau, už ką mane myli tos Žemaitijos didmoterės – Evė, Julija, Ragana, Pelėda“; Aldona Ruseckaitė, 2020: „Pasigilinus akivaizdu, kokia išskirtinė moteris buvo Žemaitė. Tikrai didmoterė!“). — Gan pavyzdžių ir argumentų; vietoj vieno žodžio (herojai) telktis du (didvyriai ir didmoterės) – ne, tikrai neverta.
(ii) — Žodynėly III 16 užfiksavau ukr.  žodį воля, turintį dvi reikšmes: valia ir laisvė (iš tų dviejų reikšmių net kurpiama teorija apie ypatingą ukrainietišką laisvę, valingą laisvę; nors nepriešinama, bet galima suprast: kitų laisvės paskydusios). Žodį слава galima verst ir šlovė, ir garbė. Mano lietuvių kalbos nuojauta sako: jei manom, kad verta, Aukščiausiąjį dera šlovint, o Jo sūnų – garbint (plg. ukr. Слава Ісусу Христу! ir liet. Garbė Jėzui Kristui!). Ar šituos niuansus (ką dera šlovint, ką – garbint) galim pasitelkt turėdami omeny Ukrainą ir jos žmones? Manyčiau, taip.
— — pasvarsčius susidėsto toks variantas: Šlovė Ukrainai! — Herojams – garbė! [Nežinau, gal šitie filologiniai svarstymai ir nieko verti.]

(γ, V 14) ką rinktis: stovyklą ar lagerį?
[šitie pasvarstymai – ankstesnių papildas; kad ne visada, manyčiau, reiktų vadovautis patarimu „rinkis žodį sãvą“] 
— koncentracija, filtracija – žodžiai, kurie pirmiausia siejas su chemijos pamokom; bent aš juos pirmąkart išgirdau būtent mokykloj; pasižiūrėjau VLE: koncentracija (apie tirpalus ir medžiagų mišinius), koncentracija (apie ekonominę veiklą), koncentracija (nervinių procesų savybė); filtracija – apie skysčius ir dujas. Pasižiūrėjau LKŽ: koncentracija – ir skysčių, ir kapitalo; pridėtas ir frazeologizmas [sic!] koncentracijos stovykla – suimtųjų ar karo belaisvių izoliavimo vieta; žodžio filtracija LKŽ nėr; VLE yra atskiras str. koncentracijos stovyklosfiltracijos stovyklos – nėr. Nors tokių buvo ir yr.
Pastaruoju laiku skaitėm/skaitom, girdėjom/girdim apie RF okupuotoj Ukrainos teritorijoj (noris tikėt: laikinai) tokias veikiančias (rus. фильтрационный лагерь). Labai abejoju, ar Lietuvos žurnalistai vartoja žodžių junginius filtracijos stovyklafiltravimo stovykla todėl, kad ukrainiečiai tai vadina фільтраційний табір. (Neteko matyt/girdėt, kad kas minėtuos ž. junginiuos vietoj koncentracijos ir filtracijos siūlytų vartot savus žodžius kaupiamoji/telkiamoji  ir košiamoji/atrenkamoji; būtų Dabušis II.)
— LKŽ yr lageris, 2-a reikšmė: vieta, kur laikomi karo belaisviai, kaliniai; iliustracija – Balio Sruogos sakinys: „Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinė lagerių šalis“. Kaip ž. iliustraciją galima pasitelkt ir kitą BalS Dievų miško sakinį „Koncentracijos lageris – labai sudėtingas giltinės malūnas.“ Dalia Grinkevičiūtė trumpuosiuos atsiminimuos apie 1941-ų birželį suimtus vyrus: „jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas – į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti“ (ar galima įsivaizduot, kad šiame sakiny vietoj žodžio lagerius būtų žodis stovyklas?).
Lageris, koncentracijos lageris, konclageris, GULagas (L = лагерей); lagerininkas (aišku, humoro jausmą turintis Sibiro lagerininkas gal kada juokaudamas ir pavadindavo save stovyklautoju; Stutthofo kaliniai, kai tapo vad. garbės kaliniais, buvo panašesni į stovyklautojus). Lageris siejasi su visišku laisvės suvaržymu, prievarta, o stovykla – su laisve ar laisvės tik apribojimu; todėl nerėžia ausies ar akies, pvz., pabėgėlių stovyklos, nors tvarka jose (kaip įsivaizduoju) ir griežtesnė negu poilsiautojų stovyklose ar čigonų taboruos. — Turėdamas omeny, kaip filtruojami norintieji pasitraukt iš okupuoto, tarkim, Mariupolio ar kitų vietų, – vartočiau žodžių junginį filtracijos lageriai.
P.S. 1945 X 24 įsteigta pasaulinė organizacija sovietmečiu lietuviškai vadinta Suvienytosiom Nacijom (SNO; ir atkurtos Nepriklausomybės pačioj pradžioj dar taip); dabar vadinam Jungtinėm Tautom (JTO). Suvienytąsias tikrai reikėjo pakeist jungtinėm (JAV XIX a. pab. – XX a. pr. irgi buvo vadintos Suvienytosiom Amerikos Valstybėm). Bet nacijų keist tautom nevertėjo, nes tauta ≠ nacija: visos nacijos yra tautos, bet ne visos tautos vadintinos nacijom – tik tos, kurios turi savo valstybę (kiek JT narių? – 193; kiek pasauly tautų? – regis, per 3000). — Taip, gasiliūnas šitoj srity diletantas, neverta tokio klausytis. Internete galima rast Pauliaus Kavaliausko ir Mindaugo Jakučio str. „Tautos ir nacijos sampratos problema“ pdf formatu ir pasiskaityt.
[patarimą „rinkis žodį sãvą“ keisčiau patarimu „rinkis žodį sąmoningai“]

2022-05-08

(1287) Susieji – ir [galvon lenda truizmai], xxxix

[Nesvarbu: gegužės 8, 9 ar 10, ar 31, nesvarbu, gegužė ar birželis, ar gruodis; karas – pirmiausia žūtys; ir ne tik tos, kurias skaičiuoja JT, – civilių.]

(a) Czesławas Miłoszas pirmą romaną Zdobycie władzy parašė 1952-ais, kitąmet išėjo prancūziškai, lenkiškai 1955-ais Paryžiuj. Lietuviškai Valdžios užėmimas išleistas pernai; perskaičiau šįmet. Pagrindinis veikėjas Piotras Kvinta, kaip gen. Zygmunto Berlingo vadovaujamos 1-osios lenkų armijos – sudėtinės Raudonosios armijos dalies – propagandos skyriaus karininkas, 1944-ų liepą atsiduria rytinėj Vyslos pakrantėj. Viena iš tuolaik jo galvoj besisukiojusių minčių:
Piotras galvojo apie sovietų kareivių kapus. Tūkstančiai tūkstančių kapų platybėse nuo Volgos iki pat čia, iki Vyslos. Juos ženklino mažytės medinės piramidės su raudonomis žvaigždėmis. Jis nežinojo, kodėl tas ženklas atrodė toks liūdnas; gal tai tik vaizduotės įprotis, o gal kryžius – tai paprasčiausia gamtoje aptinkama dvimatės erdvės forma: žmogaus forma, medžio forma; sovietų kareivių antkapiai mėgdžiojo mūrinius mauzoliejus, o lentos, iš kurių jie būdavo sukalti, bergždžiai imitavo akmenį. Gulėti po tuo simboliu naujosios religijos, kuri niekaip kitaip nesugeba įamžinti individo mirties, kaip tik sumažinta piramide, statoma imperijų ir karalių garbei? Gal, matant tuos kapus, jam suspausdavo širdį iš pasipiktinimo valstybe, kad ji nepalieka ramybėje net mirusiųjų, neleidžia jiems turėti jokio kito ženklo, kaip tik jos pačios galybės simbolis? (vertė Vytas Dekšnys, p. 30)
Daug nuotraukų, kaip nelieka paminklų Raudonosios armijos karių kapinėse,
pastaruoju laiku teko matyt, šita (
© Kauno miesto savivaldybė) iš Aukštųjų Šančių.
Metalinis kareivis ne tik nusiėmęs šalmą (kaip ir Mikšta prie kapo duobės),
bet dar ir priklaupęs su nuleista vėliava, –
reiškiantis pagarbą žuvusiems bendražygiams.
(b) Irgi pernai išėjo Vidos Girininkienės parengti Stasio Mikštos (1918–2001) atsiminimai Karas ir Simpatija, 1940 metų kovas – 1946 metų gegužė. Pirmoji data – pradėjo tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenėj kaip šauktinis, antroji data – demobilizuotas iš Raudonosios armijos kaip seržantas. Nebuvau nieko panašaus, lietuviškai parašyto, iki tol skaitęs. Per knygos pristatymą (pernai IX 3 Katedros aikštėj) visaip kaip agitavau: jei kas dar neskaitėt, pirkit ir skaitykit, tikrai nesigailėsit (klausytojų renginio pradžioj buvo gal penki, pristatymui baigiantis – apie dvidešimt). Mikštos atsiminimų du fragmentu, kuriuos prisiminiau skaitydamas Miłoszo romaną:
Netoli Aleksejevkos cerkvės [1942/43 metų] žiemą buvo iškasta ilga ir gili duobė, kurią per žiemą užpildė lietuvių lavonai. Pavasarėjant buvau pažiūrėti šio bendro kapo. Vaizdas šiurpulingas. Lavonai buvo sumesti į tą duobę tik su apatiniais drabužiais. Viršutinius drabužius, batinkas ar veilokus prie duobės numaudavo. Metė žuvusiuosius iš viršaus į tą kapą kaip pakliuvo, niekas čia jų neguldė ir netvarkė. Ši operacija buvo atliekama nakties metu. Kiek jų čia, sunku buvo suskaičiuoti. Duobė pilna su didžiausiu kaupu, keli šimtai tokių jaunų žmonių, daugiausiai mano pažįstamų Lietuvos kareivių, vieno likimo draugų. Pastovėjau nusiėmęs šalmą prie bendro kapo, susisvajojau apie jų šeimas Lietuvos žemėje. Gaila, jų jau niekada nesulauks tėvai, žmonos, seserys, broliai bei merginos. Užmigo jie tolimoje Rusijos stepėje, ir niekas neaplankys jų kapo, kur jie suversti krūvose. Užsidėjau šalmą, ir dar kartą pažvelgęs, grįžau į apkasą, tą savo mirties duobę...
[Vasarą Mikšta buvo sužeistas, išgabentas gydytis.] Vežė pro mūsų lietuvių kapines Aleksejevkoje. Ten duobė jau buvo aptverta štakietine tvora, iš lentų pastatytas paminklas, vaizduojantis Kremliaus bokštą su skardine penkiakampe viršuje. Aiškiai matėsi duobės kontūrai, žemė buvo labai susmukusi, pakraščiuose dideli platūs plyšiai skleidė baisiausią smarvę, reikėjo užsikimšti nosis. Ant to tariamo paminklo buvo parašyta, kad čia palaidoti 82 kareiviai ir 3 karininkai.[*] Nuostabi „tiesa“, kurią aš pats mačiau. (p. 118–119, 127–128)
---------------------------------------
* Rimanto Zizo, tyrinėjusio RA 16-osios lietuviškosios šaulių divizijos istoriją, duomenimis, prie Aleksejevkos žuvo per 1300. Beje: „Во времена новой России [...] посетил Алексеевку и первый председатель литовского Сейма В. Ландсбергис. В 1999 году на братском захоронении воинов дивизии в Алексеевке был установлен Поклонный крест, привезенный из Литвы.“ (cit. iš čia)
[Vėl truizmas: žuvęs priešo karys – nebe priešas, vėl žmogus; kaip ir kiekvienas iš mūsų post mortem – vertas bent paprastosios pagarbos. Ir visai nesvarbu, kuo jį norėjo (irba tebenori) paverst valstybė (ar jos teisių perėmėja), kurios armijai jis priklausė. Apie žmones pirmiausia derėtų galvot, o ne apie politiką, dabartinę RF politiką, kurios sudėtinė dalis – победобесие (apraiškas pamatysim rytoj).
Žuvusiųjų „desovietizacija“ tokiu būdu, kokio imtasi, – ne. Nederėtų gyviesiems spręst savo problemų mirusiųjų teritorijoj pasitelkus kranus ar galingus pneumatinius grąžtus.]

2022-05-06

(1286) Eilėraščių istorijos, xii: Volodymyro Sosiuros „Любіть Україну“

[ką užsirašiau, rengdamasis Klasikos skaitymams, vyksiantiems šiandien Vileišių rūmų kieme]

ra toks lotyniškas posakis: sua fata habent libelli (knygos turi savo likimus). Ne visos. Tarkim, savo fatum turi Maironio Pavasario balsų 1920-ų leidimas. Tie likimai visada būna susiję su, tarkim taip: pašaliniais dalykais. Panašiai galima pasakyt ir apie kai kuriuos eilėraščius – irgi turi sua fata.
Šių metų Klasikos skaitymų skelbime pamatęs žodžių junginį „Tėvynės meilės [...] eilės“ prisiminiau: archyvo dėželėj „Dienos istorijos“ turi būt pluoštas popierių apie vieną ukrainiečių poeto eilėraštį, kurį galima vadint Tėvynės meilės eilėmis ir kuris turi savo fatum. Radau.
Poeto vardas kaip dabartinio Ukrainos Prezidento – Volodymyras, o pavardė – Sosiura (taip, ta pati kaip ir struktūrinės kalbotyros pradininko Ferdinando de Saussure’o: „Батько мій був з походження (чоловіча лінія) француз, – правильно прізвище ‘Соссюр’, навіть з приставкою ‘де’.“). Apie jį (post mortem, mirė 1965-ais) 70-mečio proga yra rašęs Eugenijus Matuzevičius; tarp kitko, pats išvertęs nemažai ukrainiečių poezijos:
V. Sosiura – ryškios lyrinės prigimties poetas, puikiai jautęs eilėraščio muzikalumą, vidinę žmogaus ir poetinio žodžio nuotaiką. Savo autobiografijoje poetas rašė: „Kaip lyrikas, aš myliu vidinį žmonių pasaulį, žmonių svajones, jausmus, mintis“. (Literatūra ir menas, 1968 I 6, nr. 1, p. 13)
Taigi, 1944-ais Sosiura parašė eilėraštį, kurio pavadinime yra vienas pamatinių jo lyrikos žodžių, žodis mylėti, – dešimties posmų „Любіть Україну“. Kas tai per kūrinys – manau, galima suprast iš pirmo ir paskutinio posmų:
Любіть Україну, як сонце любіть,
як вітер, і трави, і води…
В годину щасливу і в радості мить,
любіть у годину негоди.
— — — — — — — — — — —
Любіть у труді, у коханні, в бою,
в цей час коли гудуть батареї…
Всім серцем любіть Україну свою,
і вічні ми будемо з нею!
          Ihorio Koliados knygos apie poetą (2010) viršelis          
Poetinio vertimo į lietuvių kalbą, regis, nėr (neradau), tad tik persakas tų posmų: Mylėti Ukrainą, kaip saulę mylėti, kaip vėją, žolynus ir vandenis; mylėti džiaugsme ir varge. Mylėti dirbant, mylint kitą asmenį, kovojant, kai griaudžia pabūklai; mylėt Ukrainą visa širdimi, – su ja, Ukraina, mes būsim amžini. Žodžiu, išpažįstama beatodairiška meilė Tėvynei; per Tėvynę susisiejam su amžinybe.
1951-ų pavasarį Leningrade leidžiamam žurnale Zvezda, gegužės numery buvo išspausdintas šio Sosiuros eilėraščio jau nebe pirmas vertimas į rusų kalbą šiek tiek kitokiu pavadinimu – „Люби Украину“ (Mylėk Ukrainą, vertė Aleksandras Prokofjevas). O vasarą, kaip kad būna vasarą – perkūnas su žaibais iš giedro dangaus: liepos 3-ią Pravdoj paskelbtas straipsnis (kitądien – vertimas Tiesoj) „Prieš ideologinius iškraipymus literatūroje“, ir jame iš principo remiamasi tik vienu eilėraščiu (joks kitas eilėraštis iki tol ir po to, regis, nebuvo taip „didžiai pagerbtas“ sovietinių ideologų):
Kiekvienas literatūros kūrinys, kuriame talentingai nušviesta meilės savo socialistinei Tėvynei tema, sukelia mūsų širdyse aukštus patriotinius jausmus.
Deja, V. Sosiuros eilėraštis tokių jausmų nesukelia. Dar daugiau – jis sukelia nusivylimo ir protesto jausmą. Iš tiesų, savo eilėraštyje poetas ragina mylėti Ukrainą. Kyla klausimas: apie kokią Ukrainą kalbama, kokią Ukrainą V. Sosiura apdainuoja? Ar jis apdainuoja tą Ukrainą, kuri amžius vaitojo po išnaudotojų jungu, kurios sielvartas ir kartėlis įsikūnijo rūsčiose Taraso Ševčenkos eilėse? [Kas iš Ševčenkos kūrybos tiko sovietmečiu, kas netiko, kaip ji buvo pateikiama – atskira tema.] [...]
Ar V. Sosiuros eilėraštyje kalbama apie naująją, klestinčią Tarybų Ukrainą, kurią sukūrė, bolševikų partijos vadovaujamos, mūsų liaudies valia?
Pakanka susipažinti su V. Sosiuros eilėraščiu, kad neliktų abejonių, jog priešingai gyvenimo tiesai, jis apdainuoja kažkokią senovės Ukrainą, Ukrainą „aplamai“ [...]. Už laiko ribų, už epochos ribų, – štai Ukraina, kokią pavaizdavo poetas. (Tiesa, 1951 VII 4, nr. 155, p. 3)
Taigi: mylėt tiesiog Ukrainą – ideologinis iškrypimas; „tikra“ meilė tik tada, kai myli praeity skriaustą, o dabar klestinčią радянську Україну. Pasirodžius šiam straipsniui, poetui prieš nosį užsitrenkė visos redakcijų ir leidyklų durys (iki Stalino mirties – aklinai). [Beje, jei Eugenijų Matuzevičių jau paminėjau: labai panašų kaltinimą galima perskaityt ir jo rinkinio Darbymečio vėliavos (1950) recenzijoj: „Atrodo, kad poetas jame [t.y. eilėraštyje „Gimtoji žemė“] nori apdainuoti gimtąją tarybinę žemę. Tačiau argi šiame eilėraštyje vaizduojamas tarybinis kraštas kuo nors skiriasi nuo buržuazijos valdomos Lietuvos. Saulė, ežerai, kloniai – juk visa tai buvo ir seniau. Eilėraštyje nesukuriamas tarybinės Lietuvos vaizdas, kuriam šiandien būdinga yra tai, kad jį keičia kolūkinio kaimo gyvenvietės, nauji miestai ir fabrikai, upės, pajungiamos tarnauti darbo žmonių gerovės kėlimui, socializmo statybai. Diena iš dienos gražesnė darosi Tarybų Lietuva – ir poetas kaip tik tos Lietuvos, kurią stato ir myli tarybinė liaudis, savo eilėraštyje neparodė.“ (Juozas Kirkila, „Teisingai vaizduoti tarybinę tikrovę“, Tiesa, 1951 VIII 7, nr. 184, p. 2)]

Bet laikai, nežinau kam ačiū, keičias – po Stalino mirties Sosiura pamažu grįžo ukrainiečių literatūron. Praėjo dešimtmetis po to triuškinamojo straipsnio; 1961-ais, atsiradus progai (gegužės 6–12 dienomis Lietuvoj vyko Ukrainos literatūros ir meno dienos), Pergalės žurnalo 5-am numery buvo paskelbtas nemažas pluoštas ukrainiečių poezijos vertimų, tarp jų – ir Sosiuros eilėraščio apie pavasarį ir jaunystę (vertė Justinas Marcinkevičius). Manau, gegužės pradžiai tas lyrinis eilėraštis visai tinka – gal net kaip atsvara mūsų nerimo dėl Ukrainos likimo (gali būt, kad jo vertimas buvo viešai perskaitytas ir lygiai prieš 61-erius metus):
Kas myli vasarą, kas rudenį turtingą,
O aš – pavasarį su jaunyste pusiau...
Kada baltais žiedais į žemę sninga,
Širdy ir akyse nuo jų šviesiau.
Jau pievos margą kilimą išvystė,
Dangaus mėlynė tartum praraja...
O, kaip aš noriu, kad ir tu, jaunyste,
Kaip tas pavasaris atgimtum širdyje!
Baltieji sodai jau į saulę kyla,
Žiedų kalba triukšminga, nerami...
O, kaip aš noriu, kad į mano tylą,
Jaunyste, eitumei su manimi!
O aš einu. Pievelėje šešėliai –
Atplukdė vėjas debesis aukštai...
Pavasari, tu manyje prikėlei
Jaunystę mano – ačiū tau už tai! (p. 14)
— o jums ačiū už dėmesį.