(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-05-18

(1267) Visiškai tarp kitko: pirktinės tremtinių nuotraukos

[jei jau įsigijau scanerį (skaitytuvą; bet nepatinka šitas įvardas.lt, nes iškart primena skaitliukus/skaitytuvus)] 

1
Turėčiau nuotraukų, liudijančių apie senelių ar tėvų kokius nors reikšmingus gyvenimo įvykius, vargu ar net šmėkštelėtų mintis tatai parduot. Bet juk visaip būna, kartais žmogui mirus nebelieka artimųjų. 2017-ų pabaigoj naftaline.lt pastebėjau keletą nuotraukų, kuriose įamžinti tremtiniai (kaina juokinga – 60 centų už nuotrauką be užrašo antroj pusėj; viena su – 3 eurai). Naftalino.lt fizinė vieta Šakiuos, gali būt, kad ir tos nuotraukos iš archyvo žmogaus, ten ar kur ne per toli gyvenusio. Kairėj matomos nuotraukos antroj pusėj – įrašas:
               !!!
          Nieks tave nežino
          Kiek tu čia kenti
          Tremtinio dalužė
          Vai sunki sunki

          Nuo Stasės
          Prisiminimui
          1951.XI 25
          Sibiras
Tai eilutės iš dainos „Pučia šiaurės vėjas“, kuri visa, net su natom, yra Aldonos Matulkaitės parengtoj knygoj Igarkos tremtiniai (1998); žodžiai vos skirias, ten: „Nieks oi nieks nežino, kaip tu čia kenti, – / Tremtinio dalužė vai sunki, sunki“; kito posmo pirma eilutė – „Vargstam mes Igarkoj ilgesio skausme“, – taigi galima būtų spėt, kad pušų sakintoja Stasė tremty buvo Igarkoj, bet dainos plito, tad dėl Igarkos – tik spėjimas. — Nuotraukos, esančios dešinėj, antroj pusėj – nieko; bet ji man labai prasminga (ir graži) pasirodė: trys kartos tremty; ir ta gėlių puokštelė senolės rankose. (Jei kam reiktų geresnės kokybės kopijų, rašykit el. laišką.)

2
Pernai liepos pabaigoj pirkyje.lt žiūriu: 10 nuotraukų iš Kolymos ir dar dokumentas – Lietuvos politkalinių ir tremtinių sąjungos nario pažymėjimas, išduotas Alfonsui Žiliui. Pagooglinau. Nacionalinis muziejus buvo parengęs virtualią parodą „‘Lagerių šaltoj tėvynėj...’ (1948–1953 metų areštai)“, kuri dabar nebeprieinama; ten, kiek atsimenu, buvo galima pamatyt AlfŽ 1950-ais lagery padarytą diržą, kurio sagtis su Gedimino pilim, ir keletą nuotraukų, buvo šis tas ir apie žmogų; iš prienamų vietų, daugiausia žinių apie AlfŽ yra kolymoj.lt. Štai tokia biogramėlė susidėstė (jei kas kuo papildytų – būčiau dėkingas, ir už patikslinimus iš anksto ačiū):
Alfonsas Žilys *1919, gyveno Venclovynės kaime prie Kuktiškių, [kur mokėsi, nepavyko išsiaiškint], partizanavo Utenos krašte, suimtas1948 II 13 Vilniuje, vad. Troika skyrė 25 metus lagerio, nuo 1948 IX 20 iki 1957 VIII 18 – Berlagas, po to tremtis Elgene toj pačioj Magadano srity, į Lietuvą grįžo 1969, †2001.
Tos nuotraukos dešinėj – greičiausiai kame Elgene gyveno AlfŽ. (Nuotraukas ir dokumentą ketinu padovanot LNM, kur jau šis tas susijusio su AlfŽ yr; jei sudomins. [Perdaviau 2021 VIII 16])

P.S. Tame pačiam pirky.lt pernai buvau užtikęs ir tris nuotraukas iš archeologinių kasinėjimų 1921 metais; kartu buvo raštelis: nuotraukas vienas Kauno kolekcininkas (perpardavęs žmogus teparašė, kad buvo vardu Kęstutis, mirė 2019-ais, giminės jo archyvą išpardavę) įsigijo iš Juozo Žakevičiaus (*1925); nuotraukos tėvo – Prano Ž. (*1897-ais Pasvalio r.), kuris tarnaudamas kariuomenėj dalyvavo gen. Vlado Nagevičiaus vadovautuos kasinėjimuos (žr. nuotraukoj kairėj – stovi prie kastuvo). Nusipirkau. Išsiaiškinau: nuotraukos iš kasinėjimų Pryšmančių II kapinyne, gen. Nagevičius tuos darbus yr aprašęs straipsny „Prišmončių milžinkapis“ Naujojoj Romuvoj 1931-ų pabaigoj – 1932-ų pradžioj; 1931 XII 13, nr. 50, p. 1199 paskelbta ir ši nuotrauka su parašu: „Nedegintų kūnų kapas. Atvaizde matyti 4 kapai. Jų žemė, maišyta, tamsesnės spalvos, ryškiai skiriasi nuo aplinkoje nepaliesto grunto.“ O žmonės neįvardinti. Stovi gen. Nagevičius ir Pranas Žakevičius; o dešinėj? – spėju, dail. Petras Kalpokas (Nagevičius mini, kad radinius, dar gulinčius duobėse, piešė dailininkai Žmuidzinavičius, Kalpokas, Galdikas; nuotraukoj panašiausias į Kalpoką). — Išsiaiškinau – ir pernai IX 7 padovanojau Vytauto Didžiojo karo muziejui pridurdamas, kad per pirkį.lt galima įsigyt dokumentų, susijusių su archeologiniais tyrimais (patikrinau, tebegalima – pvz.).

(1266) Pakeliui namo, liv: kaštanai

[vakar galvoj susidėstė, ir nuotrauka vakarykštė, bet grįžęs namo aptingau ir nebepribaigiau, šįryt tenka]

Petras Vileišis abipus vartų pasodino po kaštoną – aesculus hippocastanum. Pamatęs juos žydinčius, visad vadinu kaštanais, nes galvoj ima deklamuotis Radauskas iš Strėlės danguje (1950):
Velniop nueina aukštas menas,
Ir nebegalima liūdėt,
Kada pavasarį kaštanas
Už lango pradeda žydėt.
Ne už lango, bet tatai nesvarbu; rimas menas–kaštanas svarbiau; beje, e ir a pagal fonetines balsių ypatybes yra vad. žemutinio pakilimo (tariant liežuvis nepakyla), nelūpiniai; o – vidutinio pakilimo, lūpinis, tad rimas menas–kaštanas tikrai geresnis už menas–kaštonas, pastarąjį net blogu galima būtų vadint (1980-ais „Vagos“ išleistoj Lyrikoj HenrR fioletinis arlekinas buvo virtęs violetiniu, bet kaštanas likęs kaštanu; ir Maironio satyros „Mano moksladraugiams“ eilutės „Važinėjas po vaišes kaštanais“ nieks nedrįsta liest, nes kaštanais rimuojamas su litvomanais). Ir dar: neskaičiavau, tik įspūdis susidarė, kad LKŽ prie kaštanų daugiau ir įvairesnių vartosenos pavyzdžių pateikta (net iš Daukanto) negu prie kaštonų.

Kaip sodinamus medžius vadino Vileišis? Spėčiau, kaštanais.
Ir dar toks klausimas susidėstė: ar kaštano virsmas (norminiu) kaštonu kaip nors susijęs su Simano Daukanto virsmu Simonu D., kun. Tamo Žilinsko (brošiūroj Katalikų Bažnyčia ir demokratizmas ieškojusio atsakymo į klausimą „Kas kaltas, kad tarp lietuvių nėra vienybės?“) – Tomu Ž. ir pan.? — Atsakymo nežinau.

2021-05-10

(1265) Tarp kitko: Henriko Nagio draugė Danutė

Henriko Nagio piešinys
1989-ų vasarą buvau iš  p. Akvilės pasiskolinęs
brolio nuotraukų albumėlį, dalį išsaugotų rankraščių,
dar šį tą; tarp to šio to – ir šį Nagio piešinį; Biržiečių žody
dirbęs Vilimantas Šmitas perfotografavo; negatyvai
ilsėjos iki šiol; teko įsigyt Epson Perfection V600

Mamerto Indriliūno raštų (2019) pradžioj įdėti sesers Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės (1925–2014) atsiminimai – vietoj įvado; tas 1989 VII 22 įsirašytas pasakojimas, pirmąkart paskelbtas aštuntam Sietyne, atrodė esąs daug stipresnis dalykas, negu kad pats būčiau mėginęs ką nors durstydamas sukurpt. Raštuos tekstas su viena kita išnaša, nors jų buvo galima ir daugiau prirašyt. Šitas tinklaraščio įrašas – viena tokių galimų išnašų, išplėstinė. — AkvI atsiminimų pastraipa:
Baisiai mes mėgdavom Henriką Nagį. Skaitydavom balsiai viens kitam. Jis vis atsiųsdavo Mamertui eilėraščių kritikuot, o aš vis rašydavau [nesurašydavo eilėraščius; tie nuorašai išlikę]. Nagys kartą buvo atvažiavęs. Prie vokiečių, tik nebeatsimenu, katrais metais. Jie atėjo pėsti nuo plento. Ir jisai mat, Nagys, pasirodo, buvo sirgęs pleuritu neseniai. Tuoj Mamertas, atsimenu, įleido alaus, tas alus, matyt, buvo pošaltis, jis išgėrė ir apsirgo. Ir taip apsirgo! Mamertas važiavo su arkliu į Biržus, vežė daktarą, tai jie čia kokias dvi savaites išbuvo. Jis ne vienas buvo, su pana. Žinau, Danutė jos buvo vardas, bet pavardės tai nežinau. Ir jisai čia seklyčioj gulėdamas paišė ir nupaišė ją. Tas portretas liko, turiu. Kiek Mamertui tada buvo strioko! Lakstė jis tų vaistų, tų vaistų per karą jokių ten nėr. Aspiriną, būdavo, geria geria, tai prakaituoja iš vieno... (p. xxi)
Ir Nagio atminty ta viešnagė Gataučiuos užsifiksavo. 1991 IV 29 Montrealy kalbinamas Arūno Sverdiolo prisiminė:
Universitete [= VDU] susitikau su Mamertu Indriliūnu [per pirmą sovietmetį]; buvo labai įdomus. Atėjau į [Statybos fakulteto] sekretoriatą, ten reikėjo užsiregistruoti [Nagys pradžioj studijavo architektūrą]. Jis tada buvo sekretorius, o Kolupaila – dekanas. Stovi toks garbanotas kaip meška, labai gero veido. Žiūri į mane: „Ar pats esi Henrikas Nagys, kuris rašo eilėraščius?“ – „Taip, – sakau, – rašiau, bet dabar nerašau“. – „Aš, – sako, – Mamertas Indriliūnas“. Taip ir susipažinome.
       Paskui labai dažnai su juo susitikdavome. Buvau pas Mamertą namuose. Su savo mergina, Danute, atvažiavome į Biržus ir pėsti ėjome į Vabalninką. [Ko į tą Vabalninką? Gal pas Pranutę Aukštikalnytę?] Ėjome „per Klausučių ulytėlą“ ir užėjome atsigerti. Buvo labai karšta, o aš buvau ką tik persirgęs sausu pleuritu, baisiai gerti norisi. Prašau vandens, o žmonės sako: „Na kas gi čia vandenį geria?“ Jokiu būdu neduoda vandens, neša pieną, alų. Tikrai, kokie puikūs buvo žmonės, Viešpatie! O grįždami iš Vabalninko užėjome pas Mamertą. Davė alaus, ten alus – pagrindinis gėrimas, aš išgėriau ir tuoj susirgau: iš sauso pleurito pasidarė šlapias. Nebegalėjau paeiti, reikėjo mane vežti. Man buvo velniškai šalta, nors buvo karščiausia diena. Mamertas pasodino mane į ratus, davė savo kailinius. (Metai, 2004, nr. 12, p. 100)
— kada ta kelionė galėjo vykt? 1942-ų ar 1943-ių vasarą; greičiau 1943-ių.
— o kas ta Danutė, kurią Nagys net nupaišė? Apie Henriką Nagį dar nieks neparašė studijos, bet yra apie jo seserį – Virginijos Paplauskienės Liūnė Sutema: gyvenimo ir kūrybos kelias (2009), kurioj ir brolis dažnai minimas. Štai ten radau:
[1944-ų liepą su broliu dvyniu Martynu pasitraukęs iš Lietuvos,] Henrikas iš pradžių apsistojo Berlyne, dirbo lietuvių pabėgėlių komitete, tačiau vėliau persikėlė į Austriją, Forarlbergą, kur ir sulaukė karo pabaigos. Sužinojęs, jog artimieji yra Vokietijoje, parašė laišką, kad ruošiasi juos aplankyti kartu su drauge Danute Marija Jesaityte, kurią švelniai vadino Miriam (D. Jesaitytė buvo artima Henriko ir Zinos draugė). (p. 54)
Jei Danutė, su kuria Nagys per karą buvo Gataučiuos, yra ta pati Danutė, su kuria karui pasibaigus ketino vykt pas tėvus, tai galima sakyt: šio įrašo dešinėj esantis portretas – jaunosios literatūros kritikės Danutės M. Jesaitytės, 1944-ų pradžioj parašiusios labai įžvalgų tekstą – „Jauniausioji mūsų lyrikų karta“ (Naujoji Lietuva, 1944 I 18, nr. 14, p. 2). Porą citatų iš to straipsnio yra pasitelkęs Vytautas Kubilius studijoj Neparklupdyta mūza: lietuvių literatūra vokietmečiu (2001), daugiau šiuo tekstu rėmėsi Vaiva Narušienė monografijoj Nepritapęs ir nepritampantis: dvikalbė Leono Švedo kūryba (2003) ir rašiny apie Vytautą Mačernį (gal ir dar kas, tik neužsifiksavo galvoj); esu linkęs sutikt su VaivN mintim: „daugelis [Juozo] Girniaus idėjų [išsakytų Žemės antologijos įvade „Žmogaus prasmės žemėje poezija“] atkartoja dar 1942–1944 m. kritikų M. Indriliūno ir D.M. Jesaitytės išsakytas mintis apie jaunąją poetų kartą“ [žodis atkartoja vargu ar tikslus, bet iš esmės – taip: Indriliūnas ir Jesaitytė įžvelgė tai, ką ir Girnius, tik vėliau] (VaivN, „Keli štrichai jaunojo genijaus portretui: Vytauto Mačernio kelias į lietuvių poezijos viršūnes“, Darbai ir dienos, t. 52, 2009, p. 61). — Kritikos tekstams dažniausiai taip atsitinka: iš jų išpešiojamos citatos, reikalingos kitiems kritikams ar literatūros istorikams rašant savuosius tekstus; todėl ir nusprendžiau: imsiu ir įdėsiu šitan įrašan visą DanJ rašinį:
Jauniausioji mūsų lyrikų karta
Šiandieną mes jau galime apie ją kalbėti – apie jauniausiąją mūsų rašytojų kartą. Nes iš šitų daugelio bandymų, iš eilę metų periodikoj pasirodžiusių eilėraščių, iš šitų paskirų vardų jau išaugo žodis, kuris turi savo charakterį ir atskleidžia savitą ir naują pasaulį.
       Mes negalime dar mūsų jauniausios kartos pavadinti nauja ir veržlia srove, bet ji turi savąją linkmę ir savąjį pobūdį, kuris skiria ją nuo vyresniosios kartos ir kuria naują ir tolimesnį lietuvių literatūros laikotarpį. Ir šitą pobūdį – mūsų jauniausios rašytojų kartos savitumą – norėčiau čia pajusti ir išryškinti.
       Yra daug vardų, yra daug išsibarsčiusios visoj mūsų spaudoj jaunųjų kūrybos, ir todėl yra sunku ką nors tikro ir gilaus pasakyti. Bet viena: iš tos aibės medžiagos išsiskiria keletas žmonių, kurie turi kiekvienas savitą veidą ir vis dėlto kažką bendro ir charakteringo dabartiniam rašančiajam. Ir tik tokią kūrybą mes galime pavadinti šituo vardu – kūryba; naują ir savitą; žodį, kuris pasako ką nors ir taip, kaip dar nebuvo pasakyta; ir tik taip mąstydami mes eisime prie jaunosios mūsų kartos. Tada atrasime nedaug: tik keletą žmonių, kurie turi savąjį veidą, tai yra – savitą ir nepakartojamą priėjimą prie gyvenimo. Dar daugiau: mes kalbėsime tik apie lyriką, – mūsų jaunoji proza neturi nieko charakteringo. Bet iš šitų kelių išryškėjusių vardų apie lyriką kalbėti mes jau galime: tai negali būti gilus svarstymas, aš tik mėginsiu sugauti jos naująją linkmę. Visos sąvokos, kuriose čia mėginsiu sutalpinti savas mintis, negali būti absoliučios; jos gali tik išryškinti kryptį, tik linkmę mūsų jauniausios kuriančios kartos.

Bradūnas, Matuzevičius. Mačernis, Švedas ir Nagys. Šitie žmonės jau turi savitą ir ryškų kūrybinį veidą. Visiems kitiems mes galime duoti vieną vardą – jaunieji, ir, skaitydami jų eilėraščius, mes turime pasižiūrėti į antraštę, kad žinotume rašančiojo vardą. Jie skiriasi daug kuo vienas nuo kito: stiliumi, sakinio struktūra, talento stiprumu; bet savojo kūrybinio pasaulio jų nei vienas dar neturi sukūręs, tai dar didelis, sunkus, įtakomis sukibęs lydinys.
       Tačiau penki vardai, jeigu jie neša su savim kūrybingą žodį, yra daug. Ir jie visi turi tai, kas įgalina juos pavadinti vienos kartos rašančiaisiais – kažką bendrą ir jungiantį, naują ir savitą, besiskiriantį nuo mūsų vyresniosios rašytojų kartos. Aš tai pavadinčiau intelektualiniu priėjimu prie pasaulio. Tai nėra absoliuti sąvoka, nei rėmas, į kurį norima būtų įspausti besivystančią mūsų kūrybą, bet, kartoju, – jos linkmė ir, gal būt, pati charakteringiausia jos žymė.
       Vyresnioji karta, nežiūrint tiekos skirtingų ir ryškių veidų, turi savitą ir bendrą vienos kartos atspalvį, turi viename laikotarpyje išaugusių žmonių sielą. Ir jeigu jos priėjimą prie pasaulio galime pavadinti labiau emocionaliniu, – dabartinėje kartoje ryškėja intelektualinis atspalvis. Tai mes galime pajusti iš pavyzdžių.
       Tėviškės motyvas – abiejuos. Bet Aleksandriškio išsakomas Lietuvos paveikslas per žmogaus širdį; pas Mačernį pasaulis stengiamasi suprasti.
       Kartu su intelektualiniu priėjimu prie pasaulio į jaunųjų kūrybą ateina epinis atspalvis, nes ten, kur yra protinis elementas, visuomet grynasis lyrinis pajautimas yra sudrumsčiamas, tada išryškėja arba epinis arba dramatinis pobūdis.
       Su skirtingai pajaučiamu pasauliu atrandame ir naujos formos ieškojimą. Ir čia mūsų jauniausioji lyrika yra susilaukusi priekaišto – ji nesanti lietuviška. Tačiau ar negalima būtų šito priekaišto suvesti kaip tik į šitą formos keitimąsi, naujų, ne tradicinių įvaizdžių įvedimą? Bet: tautiškumas vis dėlto nėra pajuntamas daugiausia formalinėje pusėje, o visame žmogaus kūrybos pasaulyje, ir tokio tautiškumo kūrėjas negali sąmoningai ieškoti, bet jis turi išplaukti iš visos kūrėjo asmenybės, tautinės arba ne.
       Mūsų jauniausios lyrikos tautiškumą čia yra sunkiau nusakyti: iš šitos palaidos medžiagos, kada tematika yra nukrypusi daugiausia ne į savo žemę, bet į bendrąsias žmogaus būties problemas, kada jaučiame besivystantį ir ieškantį jauną rašantįjį, dar apsunkintą visų perskaitytų žodžių, kuriuose jis yra užaugęs – tada yra sunku pajusti ar jo kūryba yra tautinė ar ne.
       Tačiau vieną jau galima būtų teigti: jaunieji kitaip ateina prie savo žemės, jų kūryboje jau nėra liaudies pasaulio ir jų žody nėra jaučiamas žmogus, surištas su gimtąja žeme natūraliais, niekados nenutrukusiais ryšiais, žmogus, išaugęs iš tos žemės; bet, gal būt, šitą žemę suradęs žmogus ir grįžęs į ją; po daugelio minčių ir kovos pajutęs savy savosios žemės balsą.
       Ar toks mūsų jaunosios kartos priėjimas nėra taip pat lietuviškas, nors jame nėra nei tradicinių įvaizdžių, nei įprastinės formos, nei miniatiūrinio pasaulio, ar nėra tai tik kitose sąlygose užaugusios mūsų kartos dvasia? Tai spręsti dabar būtų sunku.

Mėginome nusakyti mūsų jauniausios lyrikų kartos savitumą, tačiau kiekvienas iš šitų žmonių, nežiūrint savojo bendrumo, turi charakteringą kūrybinį veidą (paėmėm pačius ryškiausius). Visus juos sutalpinti viename teigime yra sunku, ir pirmiausiai mes turine išskirti Bradūną ir Matuzevičių.
       Mūsų jauniausioji karta yra išaugusi naujosios lietuvių literatūros tradicijose, ir kaip tik šitie žmonės jungia savoje kūryboje senąsias tradicijas su naująja linkme.
       Kazys Bradūnas, gal būt, yra pats artimiausias vyresniajai kartai. Jo kūrybos formalinė pusė yra artima liaudies kūrybai: formos lengvumas, skambumas ir net dainingumas. Jo pasaulis miniatiūrinis, idilinis – šviesus ir lengvas, ir jame jaučiamas impresionistinis į jį atėjimas, taip pat tolimesnis jaunajai lyrikai. Tačiau „Sodyboje“ ir „Idilėse“ ryškėja naujoji kryptis. Ypač „Sodyboje“ yra jaučiamas kitoks Bradūno priėjimas prie pasaulio, ir šitas ciklas jam atrodo svetimas, nenatūraliai iš jo išplaukęs. „Idilėse“ Bradūnas jau yra grįžęs į savąjį kelią; ne tapymą paveikslų, bet į tiesioginį asmeninį priėjimą prie gyvenimo. Ir todėl „Idilės“ yra daug stipresnės ir charakteringos.
       Eugenijus Matuzevičius taip pat, ypač savo ankstyvesniuose eilėraščiuose, buvo tampriai susietas su vyresniąja karta. Tačiau dabartinėje jo kūryboje ryškėja vis labiau savitas jos veidas. Viena iš charakteringiausių Matuzevičiaus ypatybių yra tai, kad kiekvienas ypač iš vėlyvesniųjų jo eilėraščių yra geras, tačiau Eug. Matuzevičius neturi savitos, įsirėžiančios, stebinančios savos visumos; yra daug savitumo sakinio struktūroje ir ypatingai nuoširdžiame slaviškame priėjime, tačiau savos visumos – bent ryškiai išplaukiančios – nėra.
       Mačernis, Švedas ir Nagys, jie, gal būt, yra patys ryškiausi ir charakteringiausi naujajai linkmei.
       Vytautas Mačernis yra sukūręs savitą ir ryškų ir lietuvišką kūrybinį veidą. Šitas lietuviškumas glūdi, gal būt, savitoj jo kalboj ir individualioj sakinio struktūroj („Vizijose“). Savo epiniu charakteriu Mačernis yra artimas Leonui Švedui, kurio pasaulis savitas savo šaltu ir išpuoštu blizgesiu ir kuriame nejaučiame žmogaus širdies, bet jo mintį ir išbaigtą formalinį pavidalą. Priešingai Henriko Nagio kūryba yra tiesioginis savęs išsakymas ir joje gyvenimas išsakomas net su dramatine įtampa.

Baigdami mes turime iškelti dar vieną mūsų jaunosios lyrikos ypatybę. Dabartinės gyvenimo sąlygos yra padariusios tai, kad kiekvienas jaunų kuriančiųjų turėjo bręsti mažiau išeidamas į visuomenę; viešasis literatūrinis gyvenimas buvo sustingęs arba vienpusiškas. Taikos metu mūsų jaunųjų kūryboje išryškėjęs sekimas senosiomis tradicijomis, stoka originalumo ir suplokštėjimas turėjo išblėsti. Kiekvienas brendo daugiau tarpe savųjų knygų ir vienas, negu rašančiųjų bendruomenėje. Ir tai išaugino daugiau mąstantį žmogų; tačiau ryškėja ir pavojus jaunųjų kūrybai: ji yra išaugusi knyginiam pasaulyje. Kartais joje atsiskleidžia visas didžiųjų lyrikų pasaulis, kartais tiktai jo dalis arba įvaizdis. Ir ten, kur blankesnė kūrybinė galia, ten šitas pasaulis visai nustelbia kuriančiojo individualumą. Taip yra ir su Horacijaus Nykos Niliūno kūryba, kuri būtų charakteringa mūsų jauniesiems, tačiau kiekvienam jo eilėrašty yra kurio nors rašytojo pasaulis („Iliūnėje“ – Edgard Poe; „Eldorado“ – Milašiaus; „Malūne“ – Verhaeren’o; visi eilėraščiai spausdinti „Nauj[ojoj] Lietuvoj“). Bet pergalėti knyginį pasaulį ir sukurti savąjį nors yra sunku, tačiau būtina.
       Kelias, kuriuo yra pasukusi mūsų jauniausioji karta, dar labiau reikalauja kuriančiojo būti ne tik talentingu žmogumi, bet ir asmenybe. Intelektualinis priėjimas prie pasaulio angažuoja visą žmogų, nes rašantysis yra lyrikas ir, tačiau, perduoda ne tik nuotaikomis atėjusį gyvenimą, bet gyvenimą, susikūrusį į perjaustą, išgyventą ir išsakytą kūrybinį pasaulį. Toks kelias yra sunkus, tačiau mūsų jauniausioji karta jau yra į jį pasukusi.
Dalyko, kurį būtų galima pavadint Danutės Marijos Jesaitytės biograma, neradau (ir nesitikėjau rast; daugiausia vilčių turėjau prieš atsiversdamas dvitomio JAV lietuviai (1998, 2002) pirmą tomą – deja, tik brolių Kęstučio Juozo ir Margerio Adomo Jesaičių biogramos yr), o vis dėlto noris žinot šį tą ir apie autorių, jei jau jo tekstą pateikei in extenso. Brooklyne, NY leistam Darbininke (1991 VIII 16, nr. 31, p. 7) radau nekrologą, pasirašytą: p.j. (gal p.j. = Paulius Jurkus? Susijęs su Vokietijoj leistais Aidais (nuo 1949-ų, žurnalo leidybą perkėlus iš Augsburgo į Schwäbisch Gmündą, buvo vienas iš redaktorių), kuriuose bendradarbiavo ir Jesaitytė, gyveno New Yorke, kaip ir Jesaitytė, 1951–1993-iais dirbo Darbininke). Štai tas nekrologas, kurį kiek galėdamas patikslinau:
Mirė Danutė Jesaitytė-Picabia
[1991] Rugpjūčio 9 ligoninėje mirė Danutė Jesaitytė-Picabia, paskutiniu laiku sunkiai sirgusi. Ji su seserim dr. Jūrate Jesaityte gyveno Flushinge, NY. Tame rajone ir buvo pašarvota. Atsisveikinimas buvo rugpjūčio 11, sekmadienio vakare, gi rugpjūčio 12, pirmadienį, po pamaldų Apreiškimo parapijos bažnyčioje jos palaikai buvo nuvežti į krematoriumą ir sudeginti.
       Danutė Jesaitytė-Picabia buvo kilusi iš garsios Jesaičių giminės. (Jie savo pavardę rašėsi dvejopai – Jesaičiai ir Jasaičiai.) Jų senelis, Jurgis Jesaitis [1861–1930], gyvenęs Garliavos apylinkėje prie Kauno, spaudos draudimo laikais buvo uolus spaudos platintojas, daug kartų rusų žandarų krėstas, sumuštas [daugiau apie JurgJ kaip knygnešį žr., pvz., čia]. Jis turėjo 30 ha ūkį, bet sugebėjo savo vaikus – 6 sūnus ir 3 dukteris išmokslinti. Keturi iš jų baigė universitetą.
       Danutė buvo Juozo Jesaičio, Jesaičių vyriausio [*1880], dukra. Jos tėvas buvo žymus teisininkas, baigęs teisę Varšuvos universitete, Lietuvoje organizavo pramonę, visuomeninėje veikloje dalyvavo nuo studijų laikų. Buvo vedęs kunigaikštytę S[ofiją] K[lementiną] Oginskaitę [kunigaikščio Jono ir Eugenijos Dambrauskaitės Oginskių dukrą, *1884 Kurklių dvare]. Jis pats mirė 1938 Kaune [žr. nekrologą Trimite, 1938 X 27, nr. 43, p. 1032–1033], jo žmona su visa šeima buvo pasitraukusi į Vakarus. Mirė New Yorke [1963; ir jos, ir JAV mirusių vaikų paskutinė poilsio vieta – Mount St. Mary kapinės Flushinge, NY]. Vienas jų sūnus žuvo Klaipėdos atvadavime [Algirdas; Kaune yra gatvė, jo vardu pavadinta]. New Yorke gyveno keturi jų vaikai. Anksčiau mirė inžinierius Kęstutis [1962; žr. nekrologą Drauge, 1962 XI 27, nr. 278, p. 7], prieš keletą metų mirė žymus chemijos daktaras Margeris Jesaitis [1986; žr. Jono Valaičio rašytą in memoriam Draugo kultūriniam priede, 1986 IX 20, nr. 184(33), p. 3]. Dar liko medicinos daktarė Jūratė Jesaitytė, kuri sunkiai serga [†1992].
       Danutė vokiečių okupacijos metais studijavo literatūrą Kauno universiteto filosofijos fakultete [ten pat studijavo ir Henrikas Nagys]. Pasižymėjo savo plačiu išsilavinimu, gilia įžvalga į literatūrą, vėliau studijas tęsė Insbrucko ir Tübingeno universitetuose.
     Vokietijoje, dirbdama IRO ar UNRRA įstaigoje, susipažino su prancūzu Picabia ir už jo ištekėjo [išžvejojau: Gabriel François MARTINEZ PICABIA 1911–1987 Married 27 December 1949, Haslach im Kinzigtal, FRE, Baden-Württemberg, Allemagne, to Dan[u]te Marija JESAITYTE; divorced 22 October 1975]. Jis buvo sūnus garsaus dailininko Picabia.
       Atvykusi į Ameriką, paskutiniu laiku dirbo vienoje knygų leidykloje. Kartas nuo karto lietuviškuose žurnaluose parašydavo straipsnių apie menus, kultūrą, recenzuodavo knygas. Straipsniai pasižymėdavo savo įžvalgumu, intelektualumu. Tačiau platesnėm literatūros studijom atsidėti neturėjo sąlygų ir laiko.
Dar pora klausimų, į kuriuos paieškojau atsakymų:
— ką dar, be „Jauniausiosios mūsų lyrikų kartos“, yra parašiusi? Kurį laiką buvo tapusi Vokietijoj pradėtų leist Aidų, kuriuose savo kūrybą skelbė ir Bradūnas, ir Nagys, ir Nyka-Niliūnas, galima sakyt, nuolatine bendradarbe. Aidų bibliografinėj rodyklėj radau vieną straipsnį – „Kolegos, susimąstykim“ (nr. 15, 1948 VI, p. 287–248) ir keletą recenzijų (kai kurios tikrai kritiškos): apie Simo Urbono Sūkurius ir žmones („Nei sūkurių, nei žmonių“, nr. 11, 1948 II, p. 81), apie Petronėlės Orintaitės novelių knygą Marti iš miesto (nr. 14, 1948 V, p. 234), apie Vytauto Alanto Dramos veikalus (nr. 15, 1948 VI, p. 282–283), apie Medardo Bavarsko pirmąją eilėraščių knygą (Aidai, nr. 20, 1948 XI, p. 476–477), apie dvi knygas jaunimui – Vytauto Tamulaičio Sugrįžimą ir Pulgio Andriušio Vabalų vestuves (nr. 22, 1949 IV, p. 46) ir apie Nelės Mazalaitės Legendas apie ilgesį (Aidai, nr. 23, 1949 VI, p. 84–85); gal dar kas nors ir kitur buvo.
— kada gimusi, kokią gimnaziją baigusi? Kokią gimnaziją baigusi, pavyko išsiaiškint. Mirus Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui, užuojautų buvo marios; viena jų (Darbininkas, 1974 XII 6, nr. 49, p. 5) tokia → žr. dešinėj
Seserys Danutė ir Jūratė Jesaitytės (kaip ir Nijolė Bražėnaitė, Juozo Lukšos būsimoji žmona) baigusios Kauno „Aušros“ gimnaziją; tik nesupratau, ar užuojautą pasirašiusiosios – vienos laidos (1941-ų), ar dviejų laidų (1940-ų ir 1941-ų) abiturientės (greičiausiai vienos, 1941-ų). JūrJ gimusi 1923 VIII 13; DanJ – vyresnė? jaunesnė? o gal dvynės? – šito nepavyko išsiaiškint.

Ir dar pora biografijos faktų: buvo šviesietė, bent jau kol po karo gyveno Europoj (brolis Margeris – pirmasis 1946-ais įkurto akademinio jaunimo, studijavusio Tübingeno universitete, sambūrio „Šviesa“ pirmininkas); vienam žurnalo Lituanus naujo numerio pristatyme (1960; žr. čia, p. 4) radau, kad Danutė Jesaitytė-Picabia priklausė leidinio redaktorių kolegijai.
— — gana, pasakiau sau; ieškot galima be galo.

2021-05-07

(1264) Murmuratio, v

Prae scriptum (Seniai raštu bemurmėjau; paskutiniai paburbėjimai 2018-ų vasarį užfiksuoti.) Maždaug prieš savaitę, VDA naujienlaiškis; skaitau: Nidos meno kolonija kviečia į internetinį seminarą „Parašiau darbą apie Alexandrą Kollontai“; tą pačią Aleksandrą Kollontaj, kuriai ketino rašyt laišką 1941-ais iš Lietuvos tremiamas Vasario 16-osios akto signataras Donatas Malinauskas. Bet, pasirodo, seminaro rengėjų nuomone, pati Kollontaj buvusi tremtinė: „buvo ištremta paskiriant ją vykdyti įvairias diplomatines pareigas Norvegijoje, Meksikoje ir Švedijoje“. Baikit juokus, – noris reaguot; jei apie Kollontaj šnekėdami pasitelkiam žodį ištremta, tai kokį vartot minint tikrą tremtį? 1944-ais į Vakarus pasitraukę lietuviai pradžioj irgi save vadino tremtiniais, bet, manau, visiškai teisus buvo Antanas Škėma, 1958-ais Santaros suvažiavime pareikšdamas : „Pirmiausia leiskite žodį tremtis pakeisti žodžiu išeivija. Tebetikiu – niekas mūsų netrėmė, o patys pabėgome: prasimušusius į vadovaujančius veiksnius ar vietos aplinkybes, vyskupus, generolus ir šiaip jau eilinius įskaitant.“ — Ko tu čia kabinėjies prie žodžio? Kaip kas nori, taip tas sako, – įsivaizduoju tokią reakciją; bet vis tiek: žodžių vartojimas ne ta reikšme – švelniausiai tariant, nieko gero, nes tampa nebeaišku, kas yra kas; (ne)emigrantai, (pra)rasta karta ir kt. įvardai su suskliaustais priešdėliais – iš tos pačios operos: kaip nori, taip suprask; sovietmečiu brendusias kartas pavadinsi prarastosiom, emigrantus emigrantais – dar kai kas ims ir įsižeis, tad geriau apsidrausti. — —


yčiotis, pasityčiojimas, patyčios – pastaruoju laiku šitie žodžiai, galima sakyt, plūstelėjo kalbon. Vis įvairesnius dalykus imama vadint patyčiom. Stipresnis iš silpnesnio gali tyčiotis (Sruogos sakinys iš LKŽ: „Mirtina nuodėmė, Jeronimėli, taip tyčiotis vargše mergaite“), turintis ar įsivaizduojantis turįs aukštesnį socialinį statusą gali tyčiotis iš žemesnį turinčio (Biliūno sakinys iš LKŽ: „Kaip mergavaikis, jis ir augdamas nuo pat kūdikystės neturėjo ramumo: visi kaimo vaikai iš jo tyčiojosi ir juokėsi“). Bet ar yr koks nors pagrindas tos pačios šaknies žodį vartot kad ir tokiose situacijose: Prezidentė atmetė pasiūlytą kandidatūrą į ministrus – „Karbauskis: tai yra pasityčiojimas atviriausia forma“; tatuiruočių studijos meistro reakcija į veiklos suvaržymus karantino metu – „Tai yra pasityčiojimas iš žmonių“? — Nesu tikras, tik spėčiau: tai iš noro vaidint auką tikintis užuojautos.
Jei reiktų pateikt pavyzdį, kas yra pasityčiojimas iš žmogaus, pacituočiau iš Vytauto Rėkaus atsiminimų Palundra! (išleido 1992-ais Punske Aušra); skyrelis vadinas „Kriaukšlys“:
Pamatęs lageryje iš bado nusilpusius alkanus žmones, prisiminiau žodžius pagal šv. Jono evangeliją apie stebuklingą duonos padauginimą. Pritrūko tvirto tikėjimo, kad tame totalitarizmo pragare būtų galima žmones prisotinti. Pernelyg galinga ir žiauri buvo tikrovė, kad atsitiktų stebuklas. Buvo toks išsigimėlis prižiūrėtojas, kuris vienam kaliniui pašaipiai pasakė: „Melskis, tai gal gausi gorbušką“. Vargšas, nesupratęs pašaipos, meldėsi. Negavo. „O dabar sakyk: Stalinai, duok gorbušką“, – patarė prižiūrėtojas. Kalinys pasakė: „Stalinai, duok gorbušką!“ Tada prižiūrėtojas išsitraukė gabaliuką duonos ir davė vargšui. Taigi niekino mus visokiais būdais. (p. 21)
Batautojo digresija Tiesoj, išėjusioj 1941 IV 30, p. 8, yra šita nuotrauka
Šaipytis norint paniekinti bejėgį žmogų – taip, tai tyčiojimusi vadintina. O šaipytis iš pagarbos neverto žmogaus, padaryt iš jo izdevoną, kaip padarė Justinas Vienožinskis iš Liudo Giros per Gegužės 1-osios minėjimą 1941-ais? Gal per silpnas mano empatijos jausmas, bet jokios užuojautos tam, iš kurio šaipytasi, nepajutau; taip, vargšas Gira, bet Vienožinskis – vis dėlto šaunuolis, norėjos sakyt. Juozas Keliuotis autobiografijoj tą epizodą yr aprašęs (ilgoka citata, bet skaitant neturėtų prailgti):
Dailininkas J. Vienožinskis prieš karą daugelio buvo laikomas kairiuoju ir net socialistu, dabar pasidarė viešu ir net agresyviu antikomunistu. Ir jis kiekviena proga pareikšdavo šį savo antikomunizmą, o ypač išgėręs. Ir tai visados buvo siejama su originaliomis meno išmonėmis, su giliu sąmojumi, humoru ir su aštriais sarkazmais. [...]
Štai artėja 1941 metų gegužės 1 d. Visuose laikraščiuose paskelbiama, kad šia proga komisaras A. Venclova sakys didelę kalbą apie gegužės 1 dienos reikšmę, kad Vilniaus visų tautybių rašytojai, dailininkai ir muzikai ruošia didelį internacionalinį meno vakarą ir t.t. Ir aš gaunu kvietimą atsilankyti šį minėjimą. Pakeliui susitinku mano mokslo draugą prof. P. Skardžių, ir abu kartu nužingsniuojame į Menininkų klubą. Jis buvo už Maironio parko, už Vilnelės, buvusiame lenkų bajorų klube. Lipant į antrąjį aukštą, prie mudviejų atskuba J. Vienožinskis, jau įsilinksminęs. Jis apkabina mane ir linksmai šūkaliodamas veda į klubo salę-valgyklą.
– Čia susirinko vieni bolševikai. Aš su jais nenoriu nieko bendro turėti! Tu čia vienintelis nebolševikas, ir aš tave vaišinsiu kava ir degtine!
Pasodina prie vieno stalelio, esančio salės viduryje, ir užsako dvylika puodelių kavos ir vieną litrą degtinės. Padavėjai visa tai atnešus, man taria:
– Aš jau vaišinaus ir dabar nieko negersiu. O tu vienas išgersi šiuos dvylika puodelių kavos ir šį litrą degtinės. Tada jau būsime lygiai išgėrę ir toliau gersime abu kartu.
[Kaip Keliuotis išsisukinėjo, kaip mėgino įvykdyt Antano Venclovos prašymą sulaikyt Vienožinskį salėj-valgykloj, kol jis kalbėsiąs (AntV: „Viskas, kas yra klubo bufete, yra jūsų dispozicijoje – ir judu rūsyje galite ką norite valgyti ir gerti, ir už viską nereikės nė cento mokėti“; JustV: „Aš ne gert čia atėjau! Aš čia atėjau komisaro A. Venclovos kalbos paklausyti!“), kaip rastas kompromisas (AntV: „Jei draugas Vienožinskis duoda garbės žodį, kad ramiai laikysis, tai pradėkime minėjimą!“, o Keliuočiui į ausį: „Judu su Skardžium atsisėskite iš abiejų jo pusių ir jei jis pradės skandalyti, tai tuojau be jokios atodairos jį išveskite lauk“), kaip Venclovai sekės sakyt kalbą – tenka praleist ir eit prie minėjimo vad. meninės dalies.]
Dabar į sceną išeina poetas Liudas Gira. Jis deklamuoja savo naują tarybinį eilėraštį, kurio kiekvienas posmas baigiasi refrenu:
Aš mylėjau Lietuvą,
Bet dabar dar daugiau,
Nes ji raudona.
[Tai perpasakojimas; Gira, manau, skaitė „LTSR“; tiksli citata: „Aš ir pirma Tave mylėjau / Už kančias Tavo, už vargą, už skriaudą, / O dabar, Tarybų erdvėje, / Pamylėsiu Tave aistringiau da“; žr. Vilniaus balsas, 1945 V 1, nr. 102, p. 4] 
Jam baigus deklamuoti, J. Vienožinskis ima triukšmingai ploti ir publika, jį sekdama, jam dar triukšmingiau ploja. J. Vienožinskis ima šaukti: „Bravo, bravo, gražu! Bis! Bis!“ Įkandin jo ir publika šaukia: „Bravo! Bravo! Bis! Bis!“
Liudas Gira, apsvaigęs nuo tokio pasisekimo, kaip kritikas pats įvertina savo laimėjimą:
– Visoje pasaulio literatūros istorijoje negirdėtas toks faktas, kad poetui šauktų „Bis!“, ligi šiol tai buvo daroma tik garsiems dainininkams.
L. Gira dėkingai linkčioja publikai, o J. Vienožinskis nesiliauna plojęs ir šaukęs: „Bravo, bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!“ ir įkaitinta visa publika šaukia: „Bravo, bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!“ Tada L. Gira taria:
– Mano laimei, aš šį patį eilėraštį turiu ir rusų kalba.
– Puiku! – sušunka J. Vienožinskis: – Paskaityk jį ir rusų kalba!
L. Gira triumfuodamas jį paskaito ir rusų kalba. J. Vienožinskis dar garsiau ima šaukti: „Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis!“
Ir visa publika šaukia tą patį. Ir visas literatūrinis vakaras virsta tiesiog kolektyvine orgija. L. Gira ekstazėje tik lankstosi į visas puses. Per visą savo jau nebetrumpą gyvenimą jis nėra turėjęs tokio pasisekimo! Tarybinė santvarka jam atvėrė vartus į negirdėtus laimėjimus!
– Gerai! – sušunka jis, – aš šį eilėraštį padeklamuosiu ir lenkų kalba!
– Bravo, bravo! Padeklamuok jį ir lenkų kalba. Tu vienas sudarysi visą internacionalinį vakarą. Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis! – skamba visa salė. Darda jos langai. L. Gira deklamuoja lenkiškai. Kalbų barjerai sudaužyti! Internacionalizmas virto tikrove. L. Gira baigia lenkiškai deklamuoti. J. Vienožinskis, dabar jau atsistojęs, triukšmingai ploja ir tiesiog isteriškai šaukia:
– Bravo! Bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!
Dabar ir visa publika sustoja ir isteriškai šaukia:
– Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis!
L. Gira, jau visiškai apsvaigęs nuo šio negirdėto pasisekimo, dusdamas klausia:
– Dabar aš jau nebežinau ką daryti?
O J. Vienožinskis iš salės vidurio šaukia:
– Brangusis Gira, žydų kalba paskaityk! Žydų kalba paskaityk!
Ir visa publika isteriškai šaukia:
– Žydų kalba padeklamuok! Žydų kalba paskaityk!
Ir tik dabar L. Gira suvokia, jog šis jo negirdėtas laimėjimas yra tik farsas, jog jis pats yra tik Vienožinskio sąmojaus auka. Bet ir visa ši bolševikinė publika pasidarė tik girto dailininko humoro auka, pavojingo farso dalyvė ir veikėja. L. Gira išblykšta, tiesiog nuvirsta nuo scenos ir atsisėda greta išraudusios savo žmonos. O publika dabar juokiasi, gausiai kvatoja ir iš Giros, ir pati iš savęs, kad taip lengvabūdiškai įsitraukė į tokio farso realizavimą. / [...]
Scenoje pasirodo poetas Kazys Inčiūra ir skaito liaudies dainų motyvais parašytą sentimentalų eilėraštį apie mergužėlę ir bernužėlį.
– Bravo, Kazy! – iš vietos sušunka J. Vienožinskis. – Tikras socialistinis realizmas!
Po to iš lietuvių poetų nė vienas nebedrįsta pasirodyti, o turbūt dar A. Venclova, K. Korsakas, A. Žukauskas turėjo paskaityti savo naujų tarybinių eilėraščių.
Pasirodo tik lenkų poetas, kuris sėdėjo netoli J. Vienožinskio ir kuris iš karto buvo suvokęs jo vaidinto farso prasmę ir kuris iš pat pradžios nesuvaldomai kvatojo. Dabar jis lenkiškai paskaito tris eilėraščius, bet jam beveik niekas neploja. Matyti, norėdamas laimėti didesnį pasisekimą, publikos paklausia:
– Gal jau pakaks man skaityti?
O J. Vienožinskis tuojau jam lenkiškai atsako:
– Tikrai pakaks! Gero po truputį! Sėskis!
Šis poetas irgi išblykšta ir pritrenktas atsisėda į savo vietą.
Po šios scenos jau nė vienas iš poetų nedrįsta eiti į sceną. O savo eilėraščių dar turėjo paskaityti rusų, žydų, karaimų, baltgudžių, lenkų poetai. Vienas Liuda Gira suvaidino visą internacionalinį literatūros vakarą. A. Žukauskas paskelbia, kad šio minėjimo poetinė dalis baigta. / [...]
Gegužės pirmos dienos minėjimas baigtas. Prie manęs prieina A. Venclova ir sako:
– Dar gerai, kad šitaip šventė praėjo. Galėjo ji ir dar blogiau baigtis.
Matyti, jis patenkintas, kad J. Vienožinskis jo neužkabino, o kad L. Gira buvo taip negailestingai išjuoktas, jam tai nerūpėjo.
Aš jau noriu skubėti į namus. Bet J. Vienožinskis mane sugriebia už rankos ir nepaleidžia:
– Dabar tai jau būtinai turėsi išgerti tą litrą degtinės ir tuos dvylika puodelių juodos kavos.
Šiuo momentu pastebiu pro mus praeinantį L. Girą su žmona.
– Profesoriau, Girą pakviesk! Po tokio laimėjimo jis būtinai norės išgerti!
J. Vienožinskis puola prie L. Giros ir jį kviečia išgerti. Bet Girienė beveik jėga jį išsitempia iš salės. O aš šiuo momentu pasišalinu, ir J. Vienožinskis manęs niekur nebesuranda.
Dabar kviestiniams svečiams čia pat suruošiama vakarienė. Jos metu dailininkas A. Tamošaitis per visą stalą kreipias į J. Vienožinskį ir jo pasiteirauja, kodėl jam taip patikęs L. Gira.
– O iš kur žinai, kad jis man patiko?
– Juk tu jam daugiausia plojai!
– Mėgstu senas kurvas! Mėgstu senas kurvas! – sarkastiškai atsako J. Vienožinskis.
– Gira rytoj tave į teismą patrauks už tokį baisų įžeidimą! – pastebi jo kaimynas.
– Ir pralaimės! – atsikerta Vienožinskis. (JuozK, Mano autobiografija, 2003, p. 305–313)
Keliuotis prisimindamas pavartoja terminą farsas; ar dabar rodomas koks šiam žanrui priskirtinas dramos kūrinys? gal dabar jau reikia baisios drąsos, nes kas nors ims ir dėl ko nors pasijus įžeistas?