(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2012-08-31

(335) Paramaironiana: apie tekstus ir obuolius

sėriniai – sierenkos
[...] kaip nepastovi žemiškoji garbė ir kaip greitai mainosi žmonių nusistatymas ir nuomonės! O mes ... aklai miniai pataikaujame, ... kad iš jos išmeldus žiupsnelį tuščio pagyrimo, –
taip tikriausiai tarė Maironis per 1927-ų Velykas, Didžiojo Penktadienio vakarą Viešpaties kančios pamaldose Kauno bazilikoj sakydamas pamokslą; bent jau taip buvo pasirašęs prabilti (cit. iš: Aldona Ruseckaitė, Šešėlis JMM, 2012, p. 139).
Praeitam amžiui artėjant į pabaigą (1987–1992), išleisti Maironio Raštai – trys tomai keturiomis knygomis. Ir, spėju, daug kas mano, kad nebent trupiniukai likę nepaskelbti.
[Jau norėjau pradėt naują pastraipą: Nė velnio!, bet tarsi nederėtų.] Ne; mano įsivaizdavimu, dar bent vienas solidus tomas išeitų, jei jo žodžius, tartus kaip seminarijos rektoriaus, kaip popprelato (pvz.: pradedant banko statybą ir ją baigus) etc. – išlikusius! – nuspręstume skelbt. Reiktų paskelbt.
O jei Maironį pripažįstame esant klasiku, tai ir dar vienas tomas, gal ir ne per storiausias, turėtų atsirast: dedikacijos, inskripcijos, pastabos paraštėse etc. [Plg. Lenino raštus :)]
Šįmet to tikrai nesulauksim. (Nes, užuot dirbus ir padarius, vykdomi projektai. – Ši pastaba be sarkazmo, viską kuo puikiausiai suprantu – c’est la vie.)

P.S. – vietoj dar vieno įsivaizduojamo pokalbio:
– Obuolius skinti reikia rytoj! Jau rytoj! (Idem, op. cit, p. 150)
– Taip, reiktų, tikrai reiktų. Apie ananasinius ir sėrinius (maniškai tariant, o maironiškai – sierenkas) pirmiausia galvoju. Reiktų. Jei spėsiu. Jei ne – kitą savaitgalį – būtinai. O Maironio metus primenu LLTI bibliotekos lankytojams siūlydamas pasivaišint sierenkom; nors ir krituoliai – tikrai labai skanūs (skaniausi, bent man, obuoliai).
Beje, yra išlikęs filmuotas gabaliukas: Maironis stovi savo sode ir kažko laukia. Pasirodo Jakštas (kaip visada, su knyga rankoj). Pasisveikina. Abu stovi prie obels ir ragauja obuolius (kokius?). Šitas epizodas panaudotas filme Mūsų Maironis. Teko girdėt, kad šįmet sukurtas naujas filmas apie Maironį. Deja, dar neteko matyt.

(334) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, ix

Tiems, kurie dirba važinėdami viešuoju transportu?
Viešuoju transportu važinėja dirbantieji,
o nedirbantieji savo arba valdiškom mašinom?
(Dabar žinosiu, kaip turi atrodyt Vilniaus dirbantysis.)

– Ot įdomu, ar bent vienas Vilniaus viešojo transporto paslaugų atsiprašant tobulintojas/gerintojas naudojasi jo paslaugom?
– Nežinau kaip ir tu, bet spėjimai abiejų, jaučiu, tokie pat.

P.S. (be emocijų). Ir kaip neužmiršt, kad el. bilietas nebe mėnesinis, o tik 30 dienų galiojantis? (Rugpjūtis turi 31 dieną, vadinas, kitą mėnesį viską susitvarkyt reiks viena diena anksčiau.) O kad švieslentės (rodančios, kada kokia transporto priemonė atvažiuos) kada nors Vilniuj veiks tvarkingai – nebetikiu. Ir niekam, manau, net papeikimas nepareikštas.
P.P.S. (08-31, po darbo). Kokios eilės prie spaudos kioskų! Kaip anais laikais prie bananų. Žmonėm, manau, l. stipriai galvoj užfiksavę, kad bilietas tegali/turi būt mėnesinis.

Prieduras (dėl juoko). Už talonėlius galima sumokėt ir kortele, o už vilniečio kortelės papildymus – tik grynaisiais (bent jau taip buvo, kai 30 dienų bilietą pirkau, t.y. 08-23). Suprantama, grynaisiais atpilą (otkatą) atiduot/gaut patogiau.

P.P.P.S. (09-19). Greit ir rugsėjo 22-a, kada baigsis 30 dienų bilietas. Iš ryto pirkdamas cigaretes kioskininkės klustelėjau: „Ar dar vis vilniečio kortelę papildyt galima tik mokant grynaisiais?“ – „Taip. Bet jei ir turėtumėt grynųjų niekuo negalėčiau padėt. Šįryt du kartus pavyko susijungt ir papildyt – ir nutrūko ryšys.“
Prisiminiau vieną komentarą iš facebook.com/Meras.Zuokas, kurį užfiksavo dušimtaidevyni (percituoju):
Šiandien, Trečiadienis rugpjūčio 22 d, 10:00 kioskas prie Santariškių klinikų, viena judriausių visuomeninio transporto arterijų. Vieniečio kortelės nepardavė. sistema neveikia. 15:00 Jeruzalė – neveikia. 17:10, kioskas konstitucijos pr., priešais savivaldybę – sistema NEVEIKIA. praėjo 7 d. Tai yra FAIL
Liūdniausia, kad vilniečio kortelės funkcionavimo istorijos net nebesinori komentuot – totaliai beviltiškas užsiėmimas būtų.

2012-08-30

(333) Vilniaus vaizdai, xv

Regis, Thomo Paine’o posakio
„The World is my country, all mankind are my brethren,
and to do good is my religion“ pradžia perfrazuota

Ant požeminio garažo sienos šalia Žirmūnų IKI senokai jau atsiradęs užrašas, kurį matot kairėj. Net šiokių tokių sąsajų buvo prišaukęs.

Vakar žiūriu – užbraukytas ir vietoj parašo net du vad. saulės simboliai – apverstos svastikos. Švelniai tariant, siauratautininkai neigia kosmopolitus. (Kada atsirado vieną raidę prirašant pakoreguotas frazės variantas – „Mano tėvynėj – visas pasaulis“ – neužfiksavau.)
Apskritai ta erdvė rašytinės kovos ženklų pilna – va ant atraminės sienelės prie galinių parduotuvės durų – antifa- užrašai, kiek prisimenu, atsiradę po garsiųjų Kovo 11-osios eitynių pernai.
Idėjinių kovų Žirmūnuos atspindžiai. Kažkas ten kunkuliuoja.

2012-08-29

(332) Savivoka, ii

Esu linkęs nepagrįstai susireikšmint, pervertint savo pajėgas.
Va pradėjau badyt įrašą „Maironiana: apie ‘nepatogiąją’ satyrą“ (atsiprašau, burokėlių sriuba užvirė ir ėmė bėgt, tuoj grįšiu; medžiaga apie Maironio – dabartinėm akim žvelgiant,  kontroversiškos – satyros „Laikinosios sostinės skerdyklai“ kontekstą sukaupta)  ir pagalvojau: vargu ar spėsiu parengt šįmet, Maironio metais, net visus maironianos įrašus (apie pirmąją bendro pobūdžio publikaciją apie Maironį [su foto, net Romo Adomavičiaus bibliografijoj neužfiksuotą]; apie pirmąją itališką publikaciją, kur Giovanni Matsulewicz irgi minimas (autorius Antonio Palmieri; LirK tome, skirtame Maironiui, dvi esminės korektūros klaidos laiškuose Jakštui buvo likę, išgliaudžiau), etc., etc. Galvoj viskas įvyksta kur kas greičiau ir lengviau, negu pavyksta tai paverst tekstu.
Sau tyliai pajuokauju: reikia laimėt milijoną neperkant loterijos bilietų arba tapt pensininku stipriai anksčiau laiko. Gal tuo atveju pavyktų bent kokius 2/3 minčių, kirbančių galvoj, paverst tekstais? O dabar – geriausiu atveju – tik trečdalį teužfiksuoju.
„Tik nesusireikšmink“, – kaip sakydavo metais ar dviem vyresnis anglistas Audrius Braukyla (pažįstamas nuo VU bendrabučio Saulėteky laikų; tuolaik [gal ir dabar?] – Lietuvos radijo Žinių tarnybos galva), sutiktas Konarskio 49 koridoriuj. – Prisimenu. Stengiuos, nors ir sunkiai sekas.
(Bet pavyksta save įtikint, kad nebenoriu grįžt į radiją.)

(331) Užparaštė, xl: lietuviškas maistas Amerikoj

ekmadienį, 1969-ų birželio 8-ą Chicagoj, vad. Bučo sode vyko pavasarinis dienraščio Naujienos piknikas (tikslas – surinkt pinigų laikraščio leidybai). Kuo galėtum sugundyt žmones? – Orkestru, kuris gros šokių muziką? Gražia gamta bei sveiku ir tyru oru? Kad bus galimybė susitikt su draugais ir prieteliais? Gal, gal, bet nedaug ką. O galimybe skaniai pavalgyt? Na, jau šis tas.
Naujienų piknike bus skanaus lietuviško maisto, kurį paruoš ir patieks šios šeimininkės:
1. Antosė Baltramonaitienė
2. Della Čiuprinskienė
3. Kazimiera Stukienė
4. Jokūbas Baltys ir kiti.
Jos pakeps skanaus kugelio, išvirs lietuviškų dešrų, kopūstų ir paruoš įvairių sandvičių. Bus šviežių pončkų, saldaus pieno ir aromatiškos kavos. (Naujienos, 1969-06-05, p. 6)
Smulkmenos, smulkmenos, taip, bet kad jos ir suteikia istorijai tikrąjį – šiuo atveju – kvapą ir skonį :)

2012-08-27

(330) Įsivaizduojamo pokalbio nuotrupa, viii

– Kokia tikimybė, kad kur nors kada nors gali atsirast Donelaičio Metų kitų dviejų dalių – „Rudenio gėrybių“ ir „Žiemos rūpesčių“ – rankraščiai?
– Tokia pat, kaip kad kitur, ne tik Žemėj, bus rasta egzistuojanti [mūsų supratimu] gyvybė. Rankraščiai buvo. Tuo tikiu jų nematęs, nes jie turėjo būt.
– Tai gali atsirast ar ne?
– Negali. Bet tik todėl, kad netikiu ir kur nors kitur, ne tik Žemėj, egzistuojant gyvybę. Jei tiki, kad egzistuoja, atsakymas – priešingas.
(– Kvailesnio pokalbio neįmanoma sugalvot. / – Tikrai?)

(328.1) Pagalba norintiems laimėt Maironio Pavasario balsus

Matyt, įraše apie popierinį Maironį pateiktasis klausimas buvo per daug sunkus:
– Kurio Maironio poetinio teksto mintys sutampa su pirmosios interpeliacijos, pareikštos LR Seime opozicinės Ūkininkų sąjungos frakcijos LR Vyriausybės XIII Ministrų kabinetui, vadovaujamam Mykolo Sleževičiaus (konkrečiai – žemės reikalų ministrui Jurgiui Krikščiūnui), mintimis?
Nieks nė nemėgino atsakyti. Ką gi, baisiai noriu pralošt knygą, tad pagelbėsiu: interpeliacijos tekstą galima perskaityt čia.

2012-08-25

(329) Užparaštė, xxxix: apie santaupas ir sutaupas

alykinė kalba, mano supratimu, kuo tikslesnė – tuo geresnė. Jokių antrų ar trečių, o juolab perkeltinių reikšmių – pasakei konkretų dalykų turėdamas galvoj – tas, kuris išgirdo, būtent taip ir suprato.
Palygint didis galvosūkis mane ištinka, kai draugė paskambinusi ima ir sušunka: „Sutaupiau kokį 100 litų!“ Įtariu, ką tai reiškia: vėl per kokį išpardavimą nusipirko drabužį už 50 Lt, kuris šiaip kainuotų 150 Lt. Bet juk nieko ji nesutaupė – paprasčiausiai išleido mažiau. Tai, ką toliau užfiksuosiu, problemos neišsprendžia, nes lietuvių kalba viena koja ir labai stipriai remias į veiksmažodžius, bet suvedant balansą šitas pasiūlymas gali praverst.
Skaitinėdamas 1926 metų mūsąją periodiką, užtikau daiktavardį sutaupos, bet ne kaip santaupų sinonimą, o labai konkrečia reikšme vartojamą (LKŽ šitas žodis užfiksuotas, bet – iš esmės – kaip santaupų sinonimas). Pavyzdžiui:
  • algos gaunu 1300 Lt, per mėnesį teišleidau 1000 Lt, liko 300, o jau ryt vėl gausiu algą; sutaupytus 300 Lt galiu išimt iš bankomato ir įdėt į voką ar banko sąskaitą; t.y. santaupos;
  • planavau cigaretėms per mėnesį išleis 300 Lt, teišleidau 285 Lt (surūkiau pakeliu „Rockets 40“ mažiau nei praeitą mėnesį); „sutaupiau“ 15 Lt; tai mizernos, bet – sutaupos; t.y. tik mano galvoj galintys, jei noriu, egzistuot virtualūs pinigai; iš to džiaugsmo nusipirkau 0,3 šnapso, ir santaupoms liko litas. :)
Nežinau, ar gerai paaiškinau skirtumą tarp santaupų ir sutaupų. Nesiūlau sutaupų kaip termino vartot Finansų ministerijos ataskaitose, bet pripažinkim: pasakymai „man 100 Lt liko“ (santaupos)  ir „galėjau išleist 100 Lt daugiau, bet neišleidau“ (sutaupos) juk skiriasi?

2012-08-23

(328) Tarp kitko: apie popierinį Maironį

Pranas Lapė, Maironis (iš: Aidai, 1962, nr. 7)
[per mažai ir visai neįdėmiai mes žvelgiam į tai,
ką padarė/sukūrė lietuviai egzily dėl Maironio]
Šiandien per Žinių radijo spaudos apžvalgą (regis, buvo cituojama iš Vilniaus dienos) vėl išgirdau: nieks nebeatsimena, kada paskutinįkart buvo išleistas Maironis [tiksli citata: „vargiai kas bepamena, kas ir kada pastarąjį kartą išleido Maironio poeziją“]. Ir šiek tiek sutrikau, nes juk jau net trys knygos išėję: LLTI išleido Pavasario balsus su CD, LRS leidykla – Graži tu mano: Lyrika, poema [Jaunoji Lietuva], be to, Aldonos Ruseckaitės skiautinį Šešėlis JMM: Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai. Bet gal dar nė vienos tikrai nėra knygynuose? Gal.
Absoliuti dauguma bent iki šiol rašiusiųjų apie Maironio metus dėl to (kad nėr naujų Maironio poezijos leidimų) labiausiai griaudinosi ir griaudino. Na va, yr; jei dar nėr knygynuose, tuoj bus. Ir ką? Daugiausia bus perkama nebent dovanom, skirtom kokiems nors su Maironio metais susijusiems renginiams. Jaunuomenė? O kam jai popierius, jei praktiškai visi tekstai randami internete. Branduomenė? Turim „Vagos“ leistus raštus ar dar ką iš anksčiau, be to, lentynos ir taip pilnos; arba: per brangu. Gal ką sugundys Andriaus Bialobžeskio įskaitymai kompaktinėj plokštelėj? Gal. Bet tas CD juk neilgtrukus kieno nors bus nuripintas ir įdėtas internetan.
Galimybių skaityt Maironį buvo, yra ir bus; o tikra problema tik viena: ar yra noro?

P.S. (vakare). Po darbo užsukau knygynan kitąpus Neries patikrint. Taip, Maironio (dar) nėra. Bet jau yra Ruseckaitė. Nusipirkau (26 Lt 50 ct; išleista Juozo Almio ir Lidijos Jūragių iš Australijos lėšomis; autorė jiems dėkoja, ir aš prisidedu). Belieka perskaityt. Noro yra.
Kaip motto parinkta Maironio ištara: „Galop, kai mirsiu, darykite, kaip išmanote.“ Ir iškart prisimeni Antano Baranausko ištarą (tik mintį perteikiu): tenudžiūna ranka, kuri mėgins bent raidę pakeist mano raštuose. Principo reikalas. Maironio valia tikrai buvo silpnesnė nei Baranausko, leisdavo sau silpnybės akimirkas, o paskui griauždavos, kaltindamas kitus, t.y. tuos, kurie pasinaudojo jo silpnybėm. Mazochizmas, būdingas absoliučiai daugumai kūrėjų, bet neatleistinas dvasininkui, turinčiam ambicijų kopt hierarchijos laiptais. Gal todėl Baranauskas tapo vyskupu, o Maironis – ne? (Čia tik šiaip pasvarstymas.)

P.P.S. (19:30). Apgailėdamas situaciją, kad knygynuose dar vis nėr LLTI išleistų Pavasario balsų su CD (Bialobžeskio balsu ir priedais), prisiminiau senus laikus, kai Lietuvos radijuj šeštadieniais kartkartėm vesdavau literatūrines viktorinas. Ir susidėstė klausimas:
– Kurio Maironio poetinio teksto mintys sutampa su pirmosios interpeliacijos, pareikštos LR Seime opozicinės Ūkininkų sąjungos frakcijos LR Vyriausybės XIII Ministrų kabinetui, vadovaujamam Mykolo Sleževičiaus (konkrečiai – žemės reikalų ministrui Jurgiui Krikščiūnui), mintimis?
Pirmas/pirma, teisingai atsakęs/atsakiusi į šį klausimą, gaus dovanų šiame P.P.S. minėtą PB 28-ą leidimą su CD (sutaupos – 20 Lt; atsiimti tektų pačiam/pačiai darbo dienomis darbo laiku LLTI bibliotekoj).
Atsakymus prašyčiau rašyt kaip komentarus.

2012-08-21

(327) Viešmenis: Vilniaus Mona Lisa

Mina Lisa, 2011, Vilnius
Artėja rugsėjis. Gal ir šįmet vyks Nescafé Street Art, kaip vyko pernai prie Baltojo tilto esančiame riedlenčių parke, ir metus pagyvavę kūriniai bus užpurkšti. Tad šis įrašas tebūnie [dar vienas?; tebūnie!] užfiksavimas darbo, į kurį vis atkreipdavau dėmesį, ten būdamas.
Kokių tik Leonardo da Vincio Monos Lisos (1503–1505, eksponuojama Luvre, gal š.m. spalį teks pamatyt originalą) variantų/variacijų neprikurta! (Žr. čia, čia, čia, čia, čia etc., etc.)
Va dėl tokių dalykų (pasaulio šedevrų reinterpretacijos/invariantų ir apskritai kūrybiškumo proveržių) niekada neprisidėsiu prie vienos iš gan populiarių bandiškų akcijų: visi, ką nors piešiantys/užrašantys viešosiose erdvėse, yra vandalai, terliotojai ir pan. Išimtys ne patvirtina taisyklę, o ją neigia; išimtys yra gėris, yra, neprigijusį žodį vartojant, pirmeivystė (Leonardo da Vinci irgi savuoju laiku juk buvo ne taisyklė, o išimtis).

2012-08-19

(326) Visiškai tarp kitko: 2012-ų rugpjūčio priešpaskutinis sekmadienis

vestuvių nuotraukų dar nėr, tad tebūnie grybai
Jei būčiau homo politicus (kaip kokie 2/3 vyr. g. tinklaraštininkų; nors gal ir klystu), turėčiau pasvarstyt, ką po 21-erių metų bereiškia abreviatūra ГКЧП (Государственный комитет по чрезвычайному положению), – lietuviškai buvau pavadinęs DRD (Drebančių rankų draugija). Jei būčiau sporto mėgėjas, greičiausiai pulčiau komentuot iki 18-mečių lietuvių ir kroatų/chorvatų krepšinio rungtynes, finalą.
Esu homo simplex, tad ir fiksuoju: paskutinė šiųmečių atostogų diena: va troškinu svieste grybus (lepšes ir kazlėkus), išmečiau supuvusius obuolius ir pridėjau į dėžes naujų, kurie irgi tuoj pradės pūt; dar reikia išvirt sriubos – žirnių liekanos, šparaginės pupelės, bulvių, morkų (ech, malonumas darbuotis su kairiarankiui skirtu skustuku!) + šaltai rūkytų lašinių, pirktų Biržų turguj. Ir mintys apie tai, ko bemat reiks imtis pirmadienį, vėl darbo pirmadienį.
Nuo ketvirtadienio Lietuvoj yra antras žmogus, kurio pavardė – Gasiliūnė (pirmas – Kristina G.?); susituokė vyresnėlis sūnus; palinkėjau (abu turėdamas galvoj) drąsos pri(si)pažint suklydus ir išminties atleisti; ir (pirmiausia sūnų) neužmiršt pasakyti: Tu gražiausia ir nuostabiausia. Ką kita galėjau palinkėt, pats de facto išsiskyręs būdamas 33-ejų? Vanitas vanitatum tie visi sveikinimai-linkėjimai. Esu perlipęs 50, ir dar tvirčiau nei anksčiau tikiu tiesiog gerumu, tiksliau – padorumu ir sąžiningumu, – tuo, kuo turėtų būti grįstas ne tik bendrasis, bet ir individualusis žmogaus gyvenimas.
Grybai, ГКЧП, krepšinis, santuoka/santaka, kaltė ir atlaidumas, – septyni žodžiai, tebūtinie šitie, subadytieji klaviatūra 2012-ų rugpjūčio priešpaskutinį sekmadienį.

2012-08-14

(325) Tarp kitko: apie kultūros vertybių tikrąją vertę

Atostogos vis dėlto bent jau dėl vieno dalyko gerai – nors laikinai, nors ne visai, bet atsijungi nuo vad. naujienų srauto. Ir tikrai nesijauti tapęs kvailesnis. Bet grįžęs vėl kiši galvą tan srautan; pripratimas bjaurus dalykas.
Va bernardinuos.lt perskaičiau valstybės kontrolierės Giedrės Švedienės išvadą:
Kultūros ministerijos konsoliduotąsias finansines ataskaitas būtų galima vadinti nepriekaištingomis, jei ne viena skubiai neišsprendžiama problema – nustatyti kultūros vertybių tikrąją vertę. Visus muziejinius eksponatus planuojama įvertinti iki 2020 metų pabaigos. Jei ministerija šio proceso nepaspartins, turimų muziejinių eksponatų apskaita ir toliau neparodys tikrosios turto finansinės būklės.
Drungeliškės koplyčia
nerakinama koplyčios spyna
Valstybės kontrolei nepatinka, kad apie trys milijonai muziejinių eksponatų teįvertinti simboline vieno lito verte. Lyg ir suprantu, kodėl nepatinka: esą per pigiai įvertinta; o ypač – kad tik litu. (Įdomu, kiek įvertinta dviem, trim, penkiais ar 10 litų?)
Bet ne dėl litų kiekio baksnoju klaviatūrą. Mano supratimu, šita situacija atskleidžia esminį dalyką: reikalaujama kultūros vertybes įvertinti taip pat, kaip ir kitus – valstybei priklausančius – daiktus, t.y. finansiškai, ir esą būsianti nustatyta tikroji vertė.
Tai turinčios padaryt ekspertų komisijos. Pvz.: keturi žmogai pažiūri į Jano Bułhako Vilniaus fotografijos atspaudą arba į nežinomo dievdirbio XIX amžiaus antroj pusėj išdrožtą smūtkelį, arba į Maironio eilėraščio rankraštį ir taria: 100 Lt, 500 Lt, 250 Lt; arba 1000 Lt, 5000 Lt, 2500 Lt. Dirba darbą. Bet jis juk praktiškai nieko bendra neturi su a, b ar c kultūrinės vertybės net tikruoju piniginiu įvertinimu, nes finansinė vertė paaiškėtų tik pamėginus tą unikalų daiktų parduoti aukcione.
Bet dar ir ne tai svarbiausia. Kultūrinės vertybės todėl ir kultūrinės, kad jų esminė vertė – būtent simbolinė. O ji pinigais neįvertinama. Kas iš tikrųjų vertingiau – Vilniaus savivaldybės daugiaaukštis ar Drungeliškės koplyčia, – kurio statinio didesnė tikroji vertė?
Visokios frazės su žodžiu pinigai galvoj sukiojas: ne viską už pinigus nupirksi; ne viskas pinigais matuojama ir pan. Regis, savaime suprantama, net šiek tiek gėda tokias, regis, visiems žinomas tiesas kartot. Bet kad kartais žmogus imi ir sutrinki.

2012-08-05

(324) Paramaironiana: garbė jurginams

Mūsų galvose įstrigusios Maironio eilutės:
Kur rausta žemčiūgai [= nasturtos], kur rūtos žaliuoja
Ir mūsų sesučių dabina kasas,
Kur sode raiboji gegutė kukuoja [ar klykauja kėkštas, obuolių prisilesęs],
Ten mūsų sodybas keleivis atras.
Bet juk ir jurginai tuolaik buvo darželių puošmena! Gražu juk ir ten,
Kur raudonmargę kreipia kepurę jurginų pulkai.
Per potraukį/pomėgį/meilę jurginams (o ir Jaunojoj Lietuvoj šmėkšteli jurginai)
jaučiuosi esąs 100-tu metų senesnis žmogus :)