(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2020-05-29

(1230) Užparaštė, clvii: su(si)gretinimai,

su(si)kabinimai, sąsajos; skaitydamas viena, prisimeni kita; pablūdinėjimai.

1
Šįmet Poezijos pavasario laureatu tapo Alis Balbierius. Po įvardo poetas, beveik visur priduriama ir: fotografas. Dabar fotografuojančių, fotografais vadinamų (nuotraukų parodas rengiančių) poetų gal net kelios dešimtys, o kas buvo pirmasis, vadintas ir poetu, ir fotografu? Petras Babickas, kurį Vaižgantas 1930-ais paskelbė „karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas“. Po poros metų, 1932 XII 18, Nepriklausomų dailininkų draugijos salone buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje personalinė fotografijos paroda – rodyta per 300 Babicko nuotraukų. Ir vėl neapsieita be Vaižganto: Lietuvos Aide 1932 XII 21, nr. 290 (žr. p. 4) paskelbtas jo straipsnis „Ar foto – menas?“ su paantrašte „Atidarant Petro Babicko foto-darbų parodą“; atsakymas į antraštėj užduotą klausimą: „Visi Petro Babicko foto-darbai turi menišką žymę, ne mažesnę kaip tai būtų pagavęs išmiklintas ir su meniška intuicija tapytojas.“ — Patiko Vaižgantui, ką darė Babickas.

2
1992-ais išėjo Petro Babicko rinktinė Toli nuo tėvynės (eilėraščiai + kelionių apybraiža Brazilija). Babickas buvo ką tik miręs (†1991 VIII 27, Duque de Caxias); vienas žmogus kreipės prašydamas parinkt jo eilėraščių, tik poezijos rinktinės norėjo; sakau: ir kelionių apybraižos jo palygint labai gyvai parašytos, gal net įdomiau žmonėm būtų pasiskaityt kad ir apie Braziliją, kurioj poetas mirė. Gavau Babicko knygų kserokopijas, surašiau puslapius, kuriuose, mano manymu, stipriausi eilėraščiai, parašiau tokį įvadėlį; rinktinė išleista buvo rotaprintu neperrenkant tekstų; pavarčiau dabar: šriftai įvairiausi, apybraižos ir pirminė puslapių numeracija palikta; na, tada, apie 1992-uosius, visokiausių knygų išeidavo, dabar jau nebeįsivaizduojamas toks leidimo būdas. Vėl paskaitinėjau tą 1951-ais išleistą apybraižą Brazilija: vaizdai, žmonės, nuotykiai; užkliuvau už skyrelio „Porto da Pedra“ pradžios:
Ama, com fé e orgulho, a terra em que nasceste!
—    —   —    —    —    —   —    —    —    —    —    —
Olha que céu! que mar! que rios! que floresta!
A Natureza, aqui, perpetuamente em festa!
—    —   —    —    —    —   —    —    —    —    —    —
Vê que vida há no chão! vê que vida há nos ninhos,
Que se balançam no ar, entre os ramos inquietos!
Vê que luz, que calor, que multidão de insetos!
Vê que grande extensão de matas, onde impera
Fecunda e luminosa, a eterna primavera!
Įžymus Brazilijos poetas Olavo Bilac šito eilėraščio [„A Pátria“] fragmentu sako: Mylėk tą kraštą, kur gimei, tikėdamas ir didžiuodamasis juo... Pažvelk, koks dangus, kokios marios, kokios upės, miškai! Gamta čionai nuolatos šventadieniška... Pažvelk, koks gyvenimas čia po kojų. Pažvelk, koks gyvenimas gūžtose, kurios neramiai supas tarp šakų. Pažvelk, kokia šviesa, koks karštis, vabzdžių gausumas! Pažvelk, kokie milžiniški miškai, kuriuose viešpatauja vaisingas, skaistus ir amžinas pavasaris!
Tie žodžiai man dvelkia «Anykščių Šileliu». Visus poeto patarimus: žiūrėti, stebėtis ir didžiuotis, – sąžiningai vykdau. (p. 115/189)
Žiūrėti, stebėtis – taip, o didžiuotis sunkiau, nes kur buvęs, kur nebuvęs išlenda klausimas: o kas iš to didžiavimosi? na kas?
P.S. Negerai padariau Babicko rinktinę pavadindamas kaip vienas iš rinkinių jau vadinas; painiava yra negerai.

3
Jau esu šį tą citavęs iš Saulėlydžio Čiukuose (2016) – Antano Kazlausko užrašų gabaliuką, kas dėjos Svėdasuos 1905-ais. Knygos tituliniam puslapy įrašyta Antano sūnaus Minvydo Kazlausko (*1933) pavardė; tėvo atsiminimais jis tik knygos pradžioj pasinaudoja, toliau jau savo atmintim kliaujas. — Po karo MinvK dirbo keliose girininkijose apskaitininku – regis, kietmetriai, o ne pats miškas apskaitininkui turėtų pirmiausia rūpėt; bet ne:
Sunku pasakyti, kada pajutau potraukį miškui. Niekada nejaučiau tokio artumo gyvūnams kaip medžiams. Niekada laukai manęs tiek neviliojo, kiek ošiantis miškas. Jis gerumo skraiste apgaubia ir saugo nuo negandų, jame jauku, ramu, saugu. Medžių kalba tyli, ji skleidžia vien teigiamas emocijas, šalia jų norisi būti ir būti, nes girdi patį save. (p. 105)
Na ir kaip nuvyt mintį, kad tokia miškojauta siejas su Baranausko? „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; / Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, / Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“; „Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa“; čia tik pirmos galvon atėjusios eilutės. Bet ne tiek tekstinės sąsajos šiuokart svarbios pasirodė; kad miške žmogus gali išgirst save, su savim pasikalbėt gali – va šitas dalykas. Ar klystumėm Anykščių šilelį laikydami poeto pokalbiu su pačiu savim? Tie poemos pradžioj esantys klausimai juk retoriniai, poetinė priemonė, taip sakant, būdas įvest save prisiminimų ir svarstymų erdvėn; ir „priekaištus“ dėl poemos fragmentiškumo galima kuo puikiausiai atremt pasakant: tai kad šnekėdamas su savim labai dažnai neišsakai visko iki galo, šokinėji nuo prisiminimo prie prisiminimo, nuo minties prie minties. — Ai, bet ką aš čia „literatūrologijon“ brendu, neverta; tiesiog prisiminiau: būdamas dešimtokas labai rimtai ketinau baigęs mokyklą stot studijuot miškininkystę. Kalbėtis su savim, matyt, norėjos :)

2020-05-17

(1229) Visiškai tarp kitko: apie raugintus kopūstus ir mopedo variklį

artais apie dalyką galima ir daugiau, ir tiksliau pasakyt šnekant apie, atrodo, visai ką kita. Ypač jei nori ką pasakyt apie dalyką, kuris sunkiai įvardijamas: tarkim, kokiom sąlygom gali gimt geras kūrinys? arba jei nori apibūdint savijautą. Ir kas dar svarbu – toks pasvarstymas įstringa galvoj.
Tvarkydamas popieryną užtikau du tokius pasiliktus. Atminty buvo, tupėjo tų pasvarstymų pagrindinė mintis, vaizdinys; bet tikrą malonumą gali pajust tik visą pasažą vėl skaitydamas.

(a) Grigorijus Kanovičius Rašytojų klube 1994 VII 14 (mažiau negu prieš metus išvyko Izraelin, grįžo pasižiūrėt baigiamo statyt spektaklio Nusišypsok mums, Viešpatie pagal jo romanus ir iš naujo prisiekt Lietuvai, kad būtų sugrąžinta LR pilietybė, kurios buvo netekęs automatiškai):
Mano velionė Mamytė labai skanius kopūstus raugdavo. Visi kaimynai eidavo pas mus. Ir vieną kartą ji padarė tokius kopūstus, kad jie mane tiesiog pakerėjo. Aš paklausiau jos, kurgi čia paslaptis. O ji man atsakė: „Aš tik pakeičiau svorį“. Ankstesnis svoris buvo per daug lengvas. Tas svoris yra akmuo, kuriuo prispaudžiami kopūstai. Aš noriu jums pasakyti: kartais dideli kūriniai atsiranda slegiami ne lengvo, o didelio svorio. (Liucija Armonaitė, „G. Kanovičius: ‘Tai ne Mozės kalbėjimas nuo Sinajaus kalno. Tai – nuoširdžiausi žodžiai’“, Atgimimas, 1994 VII 20, nr. 29, p. 9)
Perbaksnodamas šituos žodžius pagalvojau: taip, nugyvento laiko ir sukauptos patirties svoris (aišku, ir talentas, bet jis – conditio sine qua non) lėmė, kad paskutinis GrK romanas Miestelio romansas (galima sakyt, giesmių giesmė – tiek ten meilės visiem ir viskam) toks stiprus, bet ar gali būt, kad dar vienas svoris prisidėjo: kad rašyta toli nuo tos vietos, kuri primenama (vargu ar, tarkim, Katiliškio Miškais ateina ruduo būt buvęs toks stiprus, jei ne atstumas, skyręs rašytoją nuo Lietuvos). — Va tai nieko doro ir neišeina pasakyt, kai mėgini tiesiai.

(b) Gintaras Grajauskas 2004-iems baigiantis suvokia, kas daros:
Seniai seniai, kai buvau jaunas sovietų pankas su štormovke ir kerzakais, turėjau mopedą „Ryga 8“. Tokią transporto priemonę, maždaug kaip anų laikų „Volkswagen Golf“. Tai kartais nutikdavo, jog tas mopedas staiga nei iš šio, nei iš to pradėdavo „netraukti“. Variklis kaukia, dūmų – kamuoliai, o netraukia, nors tu ką. Tada mopedų programuotojai nuspriegdavo „primą“, palinguodavo galva ir ištardavo: p...c, b...d, dekompresija! O tasai trečiasis iš šių trijų tarptautinių žodžių buvo pats baisiausias ir realybėje reiškė: „Tavo gaišenai išdilo cilindras ir kartu dar sudilo stūmoklis. Gali dar bandyt keist žiedus, bet nė velnio tai nepadės – ieškok naujo cilindro ir stūmoklio. Prisivažinėjai, broliuk“.
Štai taip. Paprastoji mechanika.
Atrodo, žinau, kas darosi. Ir ne man vienam.
Bičiuliai, turiu blogų naujienų: mums visiems dekompresija! (GG, „Kažkas tokio su ‘de’“, Nemunas, 2004 XII 16, nr. 35, p. 5)
Šitas pasažas juk irgi apie spaudimą; spaudimą, nevirstantį galia: kas iš to plerpimo ir dūmų? dėmesį gal ir atkreipsi. Kiek jau prisivažinėjai, tiek. Pasižiūrėjau, kiek kainuoja teleskopinės šiaurietiško ėjimo lazdos – kai kurios knygos, ypač albuminės, brangesnės. O ir skubėt nebelabai yra kur (pirmiausia juk apie save pagalvojam, dažniausiai).

2020-05-13

(1228) Vilniaus vaizdai, xxxvi: pro skirstomojo kalėjimo išvietės langą pažvelgus

(Praeitų metų lapkričio pabaigoj Lietuvos ir Čekijos draugija buvo sukvietusi žmonių Vilniaus miesto viešojon bibliotekon; bene svarbiausia priežastis – norėta pri(si)minti eiles rašiusį kalbininką Vytenį Grabauską (1934–2016). Tam renginy kalbėjo ir sūnus Viktoras; paminėjo, kad apie tėvą, kaip žmogų, labai daug sužinojęs iš jo atsiminimų, paskelbtų 1990-ais Santaros žurnale. — Neskaitęs buvau; pasirodo, popieryne tas numeris buvo, peržiūrėdamas radau, perskaičiau: VytG, „Draugo atminimui“, Santara, nr. 3, 1990, pavasaris, p. 26–36.)

1951-ų rugpjūčio vidurys; Sluškų rūmai, paversti skirstomuoju kalėjimu, vad. peresilka. Menė-kamera III aukšte, kurioj daugiau kaip pusšimtis nuteistųjų. Šešiolikmetis Sasnavos progimnazistas VytG bausmės laiką jau žino – kitų kalinių nuomone, vaikiškas, tik 10 metų.
Ir vieną popietę prižiūrėtojas kameron atveda naujoką: „neaukštas, tamsaus gymio, panašesnis į armėną ar italą, o ne į lietuvį, žvelgiantis lyg iš paniūrų [...]. Droviai nusišypso, kiekvienam ištiesia glebną ranką: Antanas Cibulskis.“ Metais vyresnis už VytG, mokęsis Betygaloj.
Dažnai atsisėsdavom ant viršutinių gultų, iš kur buvo matyti pasakiška Antakalnio panorama: tyliai srūvančios Neries vingis, o už jo – melsvų ūkų apgaubti pušynai.
– Dievuliau, koks grožis! – stebėjosi pirmą kartą šį vaizdą pamatęs Cibulskiukas.
– Palauk, dar tu ne tokių grožybių šiandien išvysi, kai nuves į išvietę, – sakau jam.
Antano migdolinės akys išsiplečia: išvietė ir grožis, ką tai turi bendra? Nieko aš jam nesakau – greitai pats įsitikins. Kai įžengėm į išvietę, esančią kitoje pastato pusėje, liepiau Antanui pasistoti ant rėčkos ir žvilgterėti pro langą. Iš jo burnos išlėkė toks pat šūksnis kaip anksčiau man: „O, Viešpatie!“ Prieš akis išniro Gedimino pilies bokštas, tartum ranka pasiekiamas. Kairėje – Trijų Kryžių kalnas, beje, be kryžių, dešinėje – sukanti vingį mūsų upelių motutė.
– Matai, kokių grožybių galima pamatyti išvietėje, – juokauju. (p. 27–28)
[VytG apie AntC kaip poetą – „padubysio Jeseniną“: „Studijuodamas pažinau daug poezijos garbintojų, kai kurie iš jų tapo įžymybėmis, bet nė vienas iš jų, mano manymu, negalėjo prilygti Cibulskiui improvizacijos galia. O juk jis nebuvo baigęs vidurinės!“ (p. 36). Vienintelį kartą buvo susitikę, būtent Sluškų rūmuos. Beje, AntC Betygaloj mokėsi kartu su šį pavasarį mirusiu Juozu Nekrošium, vienam suole sėdėjo. (Ne, ne kad lygint kūrybą ar likimus pulčiau; šiaip „konstatavau faktą“.) — 1993-iais tas pats Santaros žurnalas savo bibliotekėlėj išleido AntC eilėraščių rinkinį su JuozN įžanga, papildytą atsiminimais apie poetą (parengė Aleksas Dabulskis). AlD: „Taip jis ir neprisitaikė, neprisišliejo prie oficialiosios, vadinamosios tarybinės lietuvių poezijos, liko visuomenei nežinomas, išskyrus artimesniųjų bičiulių būrį. Užtat išsaugojo savo dvasios nepriklausomybę, neįsileisdamas čia jokių konjunktūrinių gudravimų, kompromisų, nuolaidų“ (p. 203); „Dabar atrodo, kad jo kūryba užims nuolatinę vietą mūsų kultūrinėje atmintyje“ (p. 194), – vylėsi Jonas Jurevičius. — Deja. — Gaila, kad iš šitos knygos į svetainę tautosatmintis.weebly.com perkeltam rašiny „Iš Antano Cibulskio biografijos“ mirties metuos susikeitė du skaitmenys: nuskendo ne 1968, o 1986-ais.]

2020-05-08

(1227) Visiškai tarp kitko: apie atmintį, asmenvardžius ir kt.

ių metų Kultūros barų 4-am numery yra Rimanto Jokimaičio rašinys „Būtojo laiko miestas ir jo žmonės, arba Jurbarko žydų pasakojimas apie gimtąjį Jurburgą“ – pristatoma Memorial Book of Yurburg (Jurbarkas) Lithuania, „reto turiningumo, negirdėtų istorijų kupina knyga apie Jurbarką ir jo žmones“, pasak RimJ. [Balandžio pabaigoj tas pats tekstas buvo paskelbtas ir vorutoj.lt be jokių nuorodų į KB; kartais keista situacija susidaro: nebežinia, kurią publikaciją laikyt pirmine.]
Ko recenzentas pasigenda skaitydamas? — (a) „Skaitant į akis krinta, kad dažname iš esmės istoriniame pasakojime mažoka datų, lyg pasakotojams tas nebūtų svarbu“ (p. 76–77) ir (b) asmenvardžių, pvz.: „Gaila, kad nepateikiama detalių, nei kas ta Genė, nei kokiomis aplinkybėmis buvo areštuota besislapstanti žydaitė“ (p. 84); „Gaila, bet ir šiame pasakojime nėra paminėtas to gerojo samariečio vardas“ (p. 85).
Suprantama: noris ir metų, ir pavardžių, bet: atmintis, deja, tokia – gal tik keli iš šimto gali prisimint, kada tiksliai koks įvykis atsitiko, o ir asmenvardžiai nesilaiko galvoj, be to, gal žmogus net nežinojo žmogaus pavardės, tik vardą, o gal net ir vardo nežinojo; ar mes visada bent jau paklausiam žmogaus: koks jūsų vardas pavardė? Jei ir (su)žinom, ar ilgai atminty išsilaiko? Ne tai atrodo svarbiausia, o ką žmogus pasakė ar padarė; juk ne dėl būsimų istorikų straipsnių su tiksliomis datomis ir asmenvardžiais žmogus gyvena. — Gan tų svarstymų.
Nebūčiau ėmęsis šio įrašo, jei ne: vieną epizodą galima patikslint. Pastraipa iš RimJ rašinio:
Įstrigo jurbarkiškiams ir vienas sekmadienis bažnyčioje. Jau po žudynių, klebonas, prieš mišias nužvelgęs susirinkusius žmones, rūsčiai tarė: „Žydšaudžiai, išeikit iš bažnyčios.“ Parapijiečiai nuščiuvo, pradėjo dairytis. Keletas susigūžusių vyrų išėjo. (p. 84)
Nelabai aišku, ar tai perpasakojimas to, kas skaityta, ar rašinio autorius prisimena, ką pats girdėjęs, ir pasakoja. Regis, antras variantas. — Skaitydamas tą pastraipą, iškart prisiminiau a.a. Joną Juškaitį. 1999 VI 1 Valstiečių laikrašty buvo paskelbtas Paulino Matuko pokalbis su poetu „Teturiu tik savo laisvę ir savo poeziją...“, perspausdintas knygoj Trauktis atsišaudant (2016); cituoju iš knygos, nes ten yra patikslinta:
Kas išgirdo istorikų kvietimą atsiliepti, kad kunigai draudė savintis sušaudytų žydų turtą? Juk ir aš pats klausiausi, ir motina ne kartą su pasibaisėjimu parėjusi pasakojo, kaip prie vokiečių Jurbarko klebonas2 kumštimi trankė sakyklą per pamokslus šaukdamas: žydšaudžiai, būkite prakeikti, prakeikti būsite ir tie, kurie kišite rankas prie žydų turto, visi tokie išeikit iš bažnyčios! Negi Lietuvoje neliko žmonių, kurie paliudytų panašius atvejus? Bet vieni abejingi iš vargo, o kiti sukibę į turtus: kad tik daugiau, kas bus, tas bus. (p. 26)
---------------------------
2 Kunigas Anatolijus Stanevičius, 1943 m.
[Apibendrinimai iš principo neteisingi; neteisingi dalies atžvilgiu; deja, dažniausiai – gerosios. — Prisiminiau prieš porą metų skaitytą pokalbį su Christophu Dieckmannu, studijos Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944 autorium:
Bažnyčia nieko nedarė. 1941 m. spalį posėdžiavo Vyskupų konferencija, tačiau jie svarstė vienintelę problemą – ką daryti su pakrikštytų žydų turtu. Tik šis klausimas. Taip, pavieniai kunigai protestavo, bažnyčiose ragino nežudyti. (cit. iš čia)
Bet juk tie protestavusieji kunigai, ne tik kalbėjusieji, ir dariusieji – padėjusieji besislapstantiems žydams – irgi Bažnyčios nariai, jos dalis, teisingai, pagal savo sąžinę, o ne kokius nors nurodymus iš viršaus besielgusioji dalis; ar vyresnybės nutarimus traktuodami kaip visų požiūrio atspindį esam teisūs? Suprantu, leidžiuos ton sritin, kur protas nepajėgs tiksliai suformuluot minčių; vienu dalyku esu įsitikinęs: gera ar bloga daro žmonės, konkretūs žmonės.]
Jonas Juškaitis prisiminė savo parapijos kunigą; Sigitas Geda, atsakydamas į katalikų mėnraščio Sandora klausimą „Ką manote apie Bažnyčios skilimus, kryžiaus karus, inkviziciją, apie kaltinimą dėl „kolaboravimo“ su naciais (neutralią laikyseną), dabar esančias ir visada buvusias stiprias institucionalizmo apraiškas?“ prisiminė savo parapijos kunigą:
Dažnai mūsų Bažnyčios laikysena čia labai jau dviprasmiška. Kaip gimtosios [Veisiejų] parapijos klebono II pasaulinio karo metais... Neišeina man iš galvos: sužinojęs, kad rengiamasi sušaudyti miestelio žydus, kunigas pasikvietė nacių majorą, pavaišino ir sutarė: „Daryk, tik kitoje parapijoje!..“ (Sandora, 1999, nr. 10, p. 4–5)
Ir pagal kurio klebono poelgį apibendrinsim kunigų nuostatas – Jurbarko ar Veisiejų? — Nedaug ko vertos kalbos apskritai apie kunigus, lietuvius ir pan. kuopinius dalykus; suprantu, istorija be tokių sąvokų negali išsiverst, bet labai labai rimtai pasvarsčius derėtų jas telktis.

2020-05-07

(1226) Epizodai, xxxvii: kodėl nebegyvo Mussolinio kūnas buvo pakabintas žemyn galva

2020 IV 27
[maniau: ir teužgesta tas tinklaraštis, na ką aš čia save remsiu kampan, už gerklės imsiuos: fiksuok! bet šįryt dingtelėjo: gal ir verta bent retkarčiais pabaksnot? jei koks įdomesnis dalykas galvoj susidėsto]

— šiąnakt per Svobodos radiją buvo kartojama laida apie fašizmą ir Benito Mussolinį – „Казнь Муссолини“, pirmąkart transliuota 1995-ais. Mussolinį ir jo meilužę prokomunistiniai partizanai nušovė 1945 IV 28 prie jo vilos, kitądien nuvežė Milanan ir pakabino vienoj iš aikščių už kojų, žemyn galva. Kodėl būtent taip? – klausta radijo laidoj (klausytis nuo 39 min pabaigos). Vienas iš pašnekovų, Mario Corti, ima svarstyt apie XIV amžiaus Romos politiką Colą di Rienzo: esą Mussolinis lygintas su juo, o Rienzo buvęs pakartas būtent žemyn galva. Tai ir Mussolinį taip pakorę Milane. Gali būt, kad būtent todėl. Bet klausydamas prisiminiau kitą „hipotezę“.

— pernai išėjo VDU Lietuvių išeivijos instituto parengtas Juozo Vilčinsko Dienoraštis, 1945.VI.7–1947.III.18, rašytas pasitraukus iš Lietuvos, Šiaurės Italijoj ir Didžiojoj Britanijoj. Įdomus dalykas, kaip beveik visi tokio pobūdžio tekstai (kad ir dėl fiksuojamų vilčių dėl naujo karo po karo, ir apie tai kalba ne lietuviai, o lenkai; arba dėl Lietuvos totorių savivokos). Yra ir apie Mussolinį. Ištrauka iš 1945 VII 16 įrašo, rašyta būnant Milane:
Italija yra katalikų kraštas. Kitatikių čia dažnai nemėgsta. Todėl mums rodytis su savo musulmonų tikyba čia būtų nenaudinga. Mes visiems klausiantiems sakome, kad lietuviai daugumoje yra katalikai.
     Italijoje gyvena katalikų bažnyčios galva – popiežius, bet, pasakyčiau, Lietuva yra daugiau katalikiškesnė. Visų pirma čia yra per daug komunistų, kas katalikų kraštui netinka. Bet teko matyti partizano komunisto laidotuves, kurių priešakyje ėjo keletas kunigų, o toliau – vėliavos su kūjais, pjautuvais (raudonos) ir katafalka. Teko girdėti, kad italų kunigų tarpe yra labai daug komunizmo ir „draugo“ Stalino šalininkų. / [...]
     Ar yra Popiežiaus krašte „gyvulių globos draugija“? Turbūt nėra. Galima pagalvoti, kad katalikų krašte tokia draugija neturėtų ką veikti. Bet štai vaizdas turgavietėje: pardavėjas kilnoja žąsis iš vežimo. Jis ima žąsį viena ranka už kaklo ir kelia ją, kur reikia. Vištos ir viščiukai kilnojami ir nešiojami už kojų arba už sparnų. Teko matyti, kad net vienuolis tokiu būdu nešioja vištas; jis paima bent penkias vištas už kojų ir neša vakare į vištininką. Turgavietėje elegantiška ponia nuperka viščiuką, pakabina už kojų jį sau ant piršto ir sukinėdama pirštus eina namo. O viščiukai galva žemyn „supasi“.
     Galva žemyn kabėjo Milane, Loreto aikštėje, ir Musolinis su kitais fašistais. Italai (katalikai) spjaudė į lavoną, daužė, spardė kojomis iki atvyko anglai (nekatalikai), liepė lavonus nuimti ir palaidoti kapinėse. Po to jų kapus italai mindžiojo, trepsėjo batais... (p. 55–56)
Vilčinskui, vargu ar ką žinojusiam apie XIV amžiaus paskutinį Romos tribūną, dingtelėjo tokia sąsaja. Ir ji, kilusi kitataučio stebėtojo galvoj, man regis, net labai pagrįsta.