(1004) Iš popieryno, xl: Stasio Lozoraičio vyresniojo klausimas (ir digresija)

StL-čio, tapusio URM Politikos dep-to direktorium, šaržas,
pieštas Leo Kagano (Sekmadienis, 1932-09-25, p. 1)

Kultūros baruos 2007-ų nr. 7 buvo paskelbtas pluoštas egzilinės Lietuvos diplomatijos šefo StLvyresn laiškų ir jų ištraukų (parengė Rimantas Morkvėnas).
Romoj reziduojantis Lozoraitis 1967-04-27 klausia Lietuvos gen. konsulo Toronte (beje, Lietuvių rašytojų draugijos nario) Jono Žmuidzino:

Sovietų Sąjungoje atsiranda literatūroje blaivių balsų (Solženycin, Ginzburg, Siniavskij, Daniel); ar Lietuvos literatų tarpe yra tokių balsų lietuviškomis temomis, o jei nėra, kodėl? (p. 84)

Būt labai įdomu perskaityt, ką Šefui atsakė dr. Žmuidzinas; deja (vis dar netampa tradicija korespondenciją suvokt kaip dialogą, pokalbį; jei skelbiamas laiškas su klausimu, tai pagalvot ir apie atsakymą; taip, tai kita tema).
O ar jau iš principo atsakyta į visai suprantamą StLvyresn klausimą? Kas ką buvo parašęs atviriau, nesitelkdamas pasakėtininko Ezopo principų? Kur apie tai pasiskaityt? Ir nežinau, ką reiktų atsakyti. Atskirai yra pabarstyta, bet kad būt kas nors panašaus į apžvalgą vienoj vietoj – lyg ir nėr.

Digresija. Kai palaimintuoju buvo paskelbtas vysk. Teofilius Matulionis, buvau prisiminęs Adelę Dirsytę, Sibire parašiusią maldaknygę Marija, gebėk mus!, kuri išversta į anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų, italų, portugalų, olandų, lenkų ir net korėjiečių ir kinų kalbas (gal ir ne visas paminėjau). 2000-ais pradėta ir jos beatifikacijos byla (vysk. Matulionio buvo pradėta 1990-ais). Aišku, juokinga, kai visokie tinklaraštininkai pradeda reikšt nuomones apie tai, ko neišmano, bet imsiu ir surizikuosiu: Dirsytė ar Elena Spirgevičiūtė, manyčiau, vertesnės būt išaukštintos gal net labiau už abu vyskupu – viena tesėt duotą pažadą, vykdyt kareivio priesaiką, o vis dėlto kas kita būt savanoriu – savo noru ir valia pasirinkt teisingą kelią ir juo eit iki galo. — Gal po 10 metų ir sulauksim; matyt, reikia atstovėt eilėj, nors pasitaiko ir be eilės įvertintųjų.

(863) Visiškai tarp kitko: apie tautinę ir valstybinę svarbą

Kriščiukaičio-Aišbės šaržas, pieštas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1933-01-29, p. 1)

Po dr. Basanavičiaus mirties proginiai įvardai (pradžioj per jubiliejus, koncentruotai ant laidotuvių vainikų juostų) – patriarchas, tautos tėvas ir pan. – tapo vos ne savaiminiai; viešai kvestioniuoti jo vietą pačioj panteono viršūnėj būtų atrodę lyg ir nepadoru.

Minint Pirmosios Lietuvos Respublikos dešimtmetį Antanas Kriščiukaitis-Aišbė (1864–1933), baudžiamosios teisės profesorius, Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas ir, kaip pats save vadino, atliekamas literatas, rašė:

Mes, šiandie priplaukę pirmutinę salelę, džiaugiamės nenuskendę, o atsižiūrėdami atgal jaučiame ramų pasitenkinimą, dvasios stiprybę ir drąsų pasiryžimą toliau keliauti ligi kitos salelės.
O ką gi matome toj netolimoj praeity? Ogi ten dabar jau vos įžiūrimi pirmieji tautinės dvasios pionieriai: Petras Vileišis, po jo aušrininkai su Basanavičium pryšaky, kiek arčiau varpininkai su Kudirka, o dar arčiau jaunesniųjų eilės. Visi jie svajoja, dirba, bet dirba daugiau instinktu, lyg kokie paukščiai, rankiodami šiaudelius, plunksneles būsimam lizdui. Bet žiūrėkime dar arčiau ir matome jau realų, apčiuopiamą savo Nepriklausomybės ženklą, užfiksuotą jau valstybinio pobūdžio dokumentuose. Matome 1917 metų rugsėjo Vilniaus konferencijos rezoliuciją ir 1918 metų vasario 16 dienos nutarimą. Tat jau nebe svajonės. (Lietuvos Aidas, 1928-02-21, nr. 17, p. 5) 

Du dalyku šioj teisininko rašyto teksto ištraukoj pasirodė svarbūs ir prisimintini:
(a) veiklų – tautos žadinimo ir valstybės kūrimo – skirtis,
(b) Petro Vileišio paminėjimas paties pirmo galėtų reikšt, kad Kriščiukaitis kaip itin svarbų, bene svarbiausią dalyką pakeliui į nepriklausomybę manė buvus būtent šviečiamojo pobūdžio lektūrą ir periodinę spaudą (konkrečiai – pirmąjį viešai ėmusį eit dienraštį Vilniaus žinios).
P.S. (06-03) Dėl (b), imu manyt, klydau – „įžvelgiau“ Kriščiukaičio citatoj tai, kas neturėta galvoj.

(824) Visiškai tarp kitko: kas parašė Puodžiūnkiemį?

Vienuolio ir Baranausko memorialinio muziejaus
išleistas kalendoriukas (šaržas Leo Kagano)

aip yr, ir nežinia kodėl: kokius metus ar dvejus net keli žmonės vis ateina skaityt kokio vieno žmogaus rankraščių, ir visi beveik vienu metu liaujas; tada ima eit kito žmogaus rankraščių skaitytojai.
Juokais tiem tarpsniams net vardus suteikėm: girmetis buvo, dabar dar tęsias vienuolmetis.
Kai palygint dažnai tenka liestis prie vieno ar kito rankraščių, kad ir popieriniais marškinėliais apvilktų, galvoj nori nenori šis tas dedas, be jokio tikslo imi svarstyt, mintis viena kita susidėsto.

„Kas parašė ‘Puodžiūnkiemį’?“ – taip vadinas Leono Stepanausko rašinys, 1989-09-02 skelbtas Tiesoj, o dabar perspausdintas rinkiny Kelionė į rašytojų gyvenimus (2015; bibliotekai padovanojo Vienuolio ir Baranausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas; visi knygoj esantys tekstai vienaip ar kitaip susiję su Anykščiais). Beveik baigdamas, Stepanauskas cituoja pastraipą iš Sofijos Binkienės laiško:

Prisimenu dar, kaip Jis (A. Vienuolis – tai aišku iš viso laiško teksto. – L.S.) su kartėliu pasakė: „Puodžiūnkiemį“ parašiau ne aš, o Gurvičius, tačiau tai kažin ar tiks paties „memuarams“. (p. 88)

Griaudi ta visa romano „redagavimo“ istorija, trukusi net porą metų (knyga išėjo 1952-ais), bet – vis dėlto – gal nereiktų pult tapatintis su prikankintu rašytoju ir manyt, kad tas „redagavimas“ kūrinį neatpažįstamai sudarkęs. Ir be „patobulinimų“ ne šedevras tai buvo; galima paskaityt ikigurvičinį variantą, skelbtą Pergalėj 1949-ais, nr. 6–11 (kad žurnalinę publikaciją kas būt gvoltavojęs, žinių nėr).
Ir dar, reaguojant į komentarą po straipsniu bernardinuos.lt („Kažin ar A. Vienuolis būtų sutikęs bendradarbiauti su minimu polit-redaktoriumi, jei ne sūnus, kurį reikėjo išgelbėti iš lagerio (grėsmės). Vyresni žmonės mini Puodžiūnkiemį, kaip saugumo šantažo produktą.“): 1941-ų birželį ištremtas Stasys Žukauskas 1945-ų liepos pabaigoj jau buvo laisvas, 1946-ais pradėjo studijuot farmaciją VU; prasidėjus antrajam sovietmečiui Vienuolis ėmėsi rašyt „tinkamą“ kūrinį siekdamas, kad sūnų paleistų, – taip; bet vargu ar sūnus kuo bedėtas, kai 1950-ais prasidėjo „redagavimai“ Valstybinėj grožinės literatūros leidykloj.
Prieduras. Iš Vandos Zaborskaitės atsiminimų „Vytautas Kubilius: pašaukimo drama“:

Prasidėjus tų metų [1949] antisemitinei kampanijai (kovai „prieš kosmopolitizmą“), laikraščio Tarybų Lietuva redakciją taip pat turėjo palikti žydų tautybės darbuotojai. Redaktorius Icchokas Gurvičius paklausė Kubiliaus, ką gera galėtų jam padaryti prieš išeidamas. Kubilius atsakė: „Noriu studijuoti“ ([Literatūra istorijos lūžyje, 1997, p.] 322). Ir štai – studijos Vilniaus universitete bei darbas Literatūros ir meno redakcijoje. (Colloquia, nr. 17, p. 99)

Vienuolio Puodžiūnkiemio (ir Simonaitytės Pikčiurnienės, 1953) redaktoriaus portreto štrichas.

(786) Visiškai tarp kitko: apie pensiją

Leo Kagano šaržas (Literatūros naujienos, 1937, nr. 1/3, p. 9)

Penktadieniais į darbo pabaigą bibliotekon vis užsuka coll. tautosakininkė Giedrė B. – paskaityti tądien gautos kultūrinės spaudos. Kartais ir pakalbam apie šį tą. Paskutinįkart – apie pensijas. Esą ji tegausianti apie 250 eurų. Kažkokia programa jai tiek suskaičiavo. – Niekad tuo, kiek gaučiau pensijos tam tikro amžiaus sulaukęs, nesidomėjau; manau, tiesiog to amžiaus gyvas nesulauksiu, bet prisiminiau Antaną Kniūkštą.
Kai Kniūkšta mirė (1983-05-18), jį labai gražiai JAV prisiminė Antanas Vaičiulaitis Draugo kultūriniam priede 1983-09-17 (apie tai esu tinklarašty fiksavęs), o va Lietuvoj Marijos Macijauskienės straipsnis buvo įpuolęs nemalonėn.
Vaičiulaitis, kaip (galima sakyt?) savojo rašinio raziną, pateikia Antano Kniūkštos sueiliuotą tekstą:

... faktas yra tasai, kad grąžintas iš Vorkutos, jis vėliau išdėjo savo jausmus ir savo teisybę eilėraščiu, kuris neseniai pateko į Vakarus. Iš tikrųjų tame Antano Kniūkštos rašte nėra nei poezijos, nei kitokio meno – tai tik skaudūs faktai, su tam tikru ironijos, kartėlio ir humoro priedu, lyg trumpa autobiografija.
Štai jo eilėraštis:

Už visus kitus geriau
Apšlubau, apkurtau,
Ir viena akim nebmatau.
Todėl ir laiškų niekam nebrašau.
Ką padarysi,

Juk jau devintą dešimtį varau,
Keturiolika metų Vorkutoje buvau,
Keturiasdešimt kilogramų netekau
Ir liūdnas dainas dainavau.

Mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.

Jei kas mane paklausia,
Kaip aš dabar gyvenu?
Visiems atsakau:
Už visus kitus geriau.

Šitą tekstą, – manyčiau, mūsų kultūros istorijai svarbų tekstą, – norėčiau papildyti dviem žiniom (vargu ar kitas kas iki to prisiknis):
(a) šitą eilėraštį/cv Kniūkšta parašė 1981-05-22 (tokia data ranka užfiksuota vienam iš mašinraščių – šalia parašo).
(b) Vaičiulaičio tekste užfiksuota frazė „neseniai pateko į Vakarus“ lyg ir skatintų manyt, kad šitas tekstas minimaliai plitęs, nors, manau, tai nėra tiesa; savo vienintelį eilėraštį Antanas Kniūkšta siuntinėjo visiems, ką tik gerai pažinojo. – Kodėl taip manau?
1982 metų rugsėjo pabaigoje A.K. ištiko insultas. Metams baigiantis, jis padiktavo laišką Kostui Korsakui – vėluojantį sveikinimą su gimtadieniu (K.K. *10-05; rašė moteris, neidentifikavau kol kas – kas): sveikina ir dėkoja už tai, kad „esi ne kartą ištiesęs man pagalbos ranką tarnybiniuose ir visuomeniniuose reikaluose“. – Ir prie sveikinimo prideda savo „eilėraštį“, paprašydamas rašiusiosios laišką įdurti (originalas – mašinraštis, įduras – rankraštis); išplėsti trečią posmą:

Dabar mane džiaugsmas ima,
Kad po 70-ties metų darbo stažo
Keturiasdešimt penkis rublius pensijos gavau.
Nors ir už tiek „Ačiū Dievui“ sakau.
O dabar, nuo 1982-ų metų pradžios,
Penkiasdešimt rublių gaunu.
Už tai LTSR Socialinio Aprūpinimo Ministerijai
Dėkoju. (LLTI BR, F17-7385)

P.S. Tuolaik, 1980-tinių pradžioj, VU studento stipendija buvo 40 rublių; 50 – vad. padidinta, už l. gerą mokymąsi.

(661) Iš popieryno, xx: apie vieną Pakšto idėją

                                                    Pakštas? Aaaa, žinau! Ivaškevičiaus Madagaskarą mačiau.
                                                                                                              Iš nugirsto pokalbio

2013-ų pačioj pabaigoj [net] Seime vyko konferencija, skirta prof. Kazio Pakšto 120-osiom gimimo metinėm. Ją rengęs A.B. siūlė (el. laišku) ir man dalyvaut; ir gerai, kad nesusigundžiau. Taip, buvo laikas, kai domėjaus Pakštu ir jo idėjom, buvo. – Iš to domėjimosi laiko liko tekstas, kuris – pasirašytas vardu pavarde, ne slapyvardžiu, buvo išspausdintas Šiaurės Atėnuos 1992-01-03, p. 5 (perskaičiau, lyg ir ne gėda).

prof. Kazio Pakšto šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1932-05-29, p. 2)

Prof. Kazys Pakštas ir antrosios tėvynės idėja

Šnekantis su senosios kartos inteligentais – ketvirto dešimtmečio gimnazistais – teko patirti, kad tuolaik prof. Kazys Pakštas visuomenės daugumai rodės esąs didis fantastas, o ne Lietuvos geografijos mokslo pradininkas, ir jo svarbiausia idėja esą buvusi perkelti visą Lietuvą kažkur Afrikon. Šiuolaik daugelio iš mūsų galvose net to (gerokai kryptelėjusio ar kreiptelėto) vaizdo nėra. Prakusdami kibom į skvernus palygint ramiems, akademiškiems „vertikaliesiems“ svarstytojams (Šalkauskiui, Maceinai, Vydūnui, dar vienam kitam), veik nekreipdami dėmesio į bene dinamiškiausio mąstymo ir veikimo pirmosios Lietuvos Respublikos žmogų, iš visų jėgų „purčiusį“ beužsnūstančią visuomenę ir ypač valdininkiją. Ir išties retas težinom, kad 1938 metais, režimui rengiant „Smetonos rinkimus iš Smetonos“, per XX amžiaus dienraštį buvo iškelta alternatyva – Juozo Brazaičio žodžiais tariant, „dinamikos, pažangos ir demokratijos simbolis“, vienas iškiliausių vadinamosios 1936-ųjų generacijos asmuo, – prof. Kazys Pakštas. Deja, vėl pasak Brazaičio, „cenzoriaus plunksna tam ir buvo, kad šitas simboliškas gestas visuomenės nepasiektų ir toliau liktume neplaningoje inercijoje, iniciatyvos ir minties užgniaužime – ligi pat katastrofos...“

Prof. Kazio Pakšto idėjų aruode antrosios tėvynės idėja ne pagrindinė, bet išties įdomi ir sukėlusi bene karščiausių ginčų. Daugiausia dėmesio profesorius skyrė istorinei tėvynei, metęs šūkį, kad privalu pasukti Lietuvos laikrodį šimtu metų pirmyn, kad privalu gelbėtis nuo artėjančių katastrofų dinamiška kultūrine kūryba. Ir ko tik nesiūlyta! Ir Baltoskandijos idėja, ir Lietuvos sujūrinimo planas (deja, valdžiai labiau rūpėjo pliažas), sostinę perkeliant Klaipėdon, ir kultūrinė autonomija (kuriai priešinosi tik tautininkai), ir (jau po karo) Vidurio Europos pavergtųjų tautų konfederacija, ir – pagaliau – antrosios tėvynės vizija, ilgiausiai tvėrusi nenuilstamai ieškančios minties priebėga.
Antrosios tėvynės, atseit diasporos, turinčios plačią kultūrinę ir socialinę autonomiją, įkūrimu prof. Pakšto užsidegta apie 1924-us. Ši mintis buvo grindžiama Lietuvos geopolitinės ir socialinės padėties analize. Bene aiškiausiai ji išdėstyta garsiojoje Virbalio programoje 1928 metais:

Nėra Europoje antros tautos, kuri būtų tiek išstatyta ištautėjimo ir svetimos kultūros užgožėjimo pavojams, kaip Lietuva, gulinti svarbiųjų Europos arterijų kryžkely. Dėl jokio uosto tiek nesivaržoma, kiek dėl Klaipėdos. Nė vienai tautai tiek nepavydima josios sostinės, kiek Lietuvai Vilniaus. Nė viena tauta nėra tokioj disproporcijoj su savo priešais ar konkurentais, kaip yra Lietuva, trijų didelių tautų apsupta. Nė viena Europos tauta neturi tiek nutautintų miestų, kaip mūsų šalis.
Kai Šveicariją ir Afganistaną charakterizuojame aukštais kalnais, Italiją – meno kūriniais, Suomiją – ežerais, tai Lietuvą reiktų pavadinti kraštu, kuriame labai pavojinga gyventi mažai tautai.

Ir kitoje vietoj:

Ar mūsų nepriklausomybė ilgiems amžiams garantuota, ar ji tik kelių dešimtmečių meteoras, blykstelėjęs keista pašvaiste istorinių amžių eigoje? Nesitikėdamas tikro atsakymo [...], noriu paskatinti mylimos tautos likimą spręsti, lyg mūsų politinės laisvės laikas būtų apribotas. Šitaip sprendžiant klausimą, atėjus nelaimių audrai, būsim jau gal pasiruošę imti savo likimą į savąsias rankas ir stosim į kovą nedrebėdami ir tikėdami ją tikrai laimėti! –

taip buvo kalbėta 1928 metų Vasario 16-ąją Virbalio muitinės salėje.
Antroji – socialinė – priežastis, skatinusi mąstyti apie diasporos būtinybę, – trečiame dešimtmety ypač padidėjusi emigracija, dažniausiai Pietų Amerikon, kur lietuviai atsidurdavo (nelabai perdedant) apverktinoj būklėj. – O jeigu juos planingai nukreipus vienon vieton? Pasak paties prof. Pakšto, „1924 m. susidomėjau Quebeco centrinėje daly esančiomis molinėmis dirvomis, bet jos paskiau jau buvo vietos prancūzų apgyventos. 1927 m. susidomėjau kolonizacinėmis galimybėmis São Paulo valstybėje, Brazilijoj, bet patyriau, kad lietuviai čia negaus kultūrinės autonomijos. 1930–1931 m. tyrinėjau Angolą Pietų Afrikoje, bet politinės sąlygos neatrodė palankios. Pietinė Rodezija atrodė tuomet geresnė, ypač politinių teisių atžvilgiu, bet jon jau skverbėsi gausūs britų kolonistai ir geresnes žemes greit išpirko.“
Tačiau prof. Pakšto perspėjimai ir ieškojimai valdžiai atrodė visai neverti dėmesio.
1935 metais, ruošiantis Pasaulio lietuvių kongresui, profesorius sukonkretino savo sumanymą tardamas, jog tai turėtų būti apie tūkstančio šeimų diaspora, „naujokynas“, „lietuvybės rezervas“. Ši mintis tapo dar aktualesnė, kai pradėjo komplikuotis Europos politinis gyvenimas, po truputį aiškėjo, jog karo vargu bau bus išvengta. Deja, be naudos prof. Pakštas varstė ministerijų ir net prezidentūros duris, siūlydamas išsiųsti keletą šimtų jaunų šviesių galvų užsienin, išvežti didžiuosius Lietuvos kultūros turtus ir valstybės auksą. Ta žmonių grupė turėjo, profesoriaus manymu, tapti branduoliu, neleisiančiu nutrūkti lietuvių kultūros raidai šalies okupacijos atveju. Deja, valdžia laikėsi fatalistiškai, o prezidentas Antanas Smetona tik tarstelėjęs: „Ech, tas Pakštas su savo planais tik paniką kelia.“ Ir, pasak Zenono Ivinskio, „Lietuva pasiliko okupacijai tobulai nepasiruošusi“.

۩ ۩ ۩
1947 metais, kada tūkstančiai lietuvių pabėgėlių glaudėsi DP stovyklose, prof. Pakštas per Aidų žurnalą vėl priminė savo idėją. (Beje, ji nebuvo svetima ir exprezidentui Kaziui Griniui, kurio 125-ąsias gimimo metines šiom dienom minim. 1945-ais jis iš Vokietijos buvo parašęs laišką prof. Pakštui klausdamas, ar tas jau nužiūrėjęs vietą lietuvių tremtinių diasporai, kad jie neprarastų kalbos ir kultūros.)

Demokratinėje ir laisvoje žemėje įsteigus tokį židinį, tektų tuoj steigti savą spaustuvę: jos tikslas būtų gelbėti lietuvišką žodį, žūstančią knygą. Reiktų steigti ten visos išeivijos biblioteką ir muziejų ir ten rinkti pasauly išbarstytus lietuvių kultūros likučius ir trupinėlius, –

vėl planavo profesorius. Deja, ir šįkart praktiškai nesulaukta atgarsio. O bene didžiausia kliūtis, stabdžiusi net bandymus „atsarginės tėvynės“ ieškoti, – lėšų stoka. Prieš tai, 1939–1946 metais, prof. Pakštas domėjosi Rytų Afrika (ypač Tanganika), Mingano teritorija Quebece, Peace River slėniu Albertėje, Naujųjų Hebridų salomis Pacifike ir Britų Gvijana Pietų Amerikoje. Galų gale buvo apsistota prie Britų Hondūro Centrinėje Amerikoje.
Lėšų surengti ekspediciją į „didžiųjų įdomybių šalį“ atsirado tik 1958-ais. Kaip klojosi ta kelionė, galima patirti iš profesoriaus laiškų, siųstų Draugo dienraščiui. Juose dar kartą atsiskleidė kitas Kazio Pakšto talentas – beletristo. Tuos laiškus skaitė, drįsčiau spėt, net didžiausi skeptikai. Dėl įdomumo.
Kaip pavyzdys, jog iš tiesų Britų Hondūre galima kompaktiškai įsikurti sudarant autonomišką židinį, buvo nurodomi vokiečiai menonitai. Be to, ir vietos valdžia nusiteikusi gan palankiai.
1959-ų pavasarį dauguma Amerikos lietuvių laikraščių išspausdino arba profesoriaus straipsnį „Atsarginės tėvynės reikalu“, arba pokalbius su juo. Tai buvo Dausuvos sąjūdžio pradžia. 1959-05-15 išėjo pirmasis Dausuvos biuletenio numeris. Rugpjūčio 26-ą Vašingtone susibūrė pirmasis Žaliosios diasporos, arba Dausuvos klubas, vėliau – Čikagoj, Detroite, Brukline, Baltimorėj, Pietų Amerikoj, dar šiur tur. (Tarp kita ko, kaip pastebi prof. Juozas Eretas, dauguma dausuviečių buvo aukštaičiai, kaip ir pats iniciatorius.) O spaudoj užvirė suputojo diskusijos. Kaip ir dera laisvoj visuomenėj, jeigu kas nors siūloma, tuoj atsiranda ir abejojančių. Kaip ir anksčiau, dauguma šitą planą laikė fantastikos srities dalyku (nors išties nevertėtų užmiršti prof. Pakšto ištaros, jog be fantazijos nieko negalima padaryti). Be to, tuolaik dauguma jau buvo prasikūrus, tad viską metus važiuoti į tropikų miškus (92% Britų Hondūro apaugę miškais) išties nebūtų buvę rimta (tai, beje, prof. Pakšto manymu, tik dar kartą paliudijo lietuvių dinamiškojo prado stoką). Ir dar – kad Britų Hondūras gali nebeilgai būti britų. Ir apskritai – tėvynė viena ir jokios antros negali būti.
Tiesa, į šį šurmulį atsiliepė net Literatūra ir menas. Cvirkišką „sąmojį“ apie „Smetonos kiemo gaidį“ pralenkdamas, savaitraštis kirto „dvidešimto amžiaus Mozei“, pasiryžusiam „išvesti tautiečius iš Vestfalijos barakų rojaus į Hondūro tropikų dausas“. O kad neliktų abejonių, apskelbė prof. Pakštą esant anglų šnipą, kuriam atlyginama „purvinais doleriais“ už tai, kad verbuojąs dipukus-emigrantus, be galo trokštančius grįžti tėvynėn prie Nemuno, o ne vykti į „atsarginę tėvynę“ tropikų gyvatynuose. Tataigi.
Paskui prasidėjo neaiškumai su Britų Hondūro valdžia. O ir pinigingų tautiečių, pasišovusių tenai vykti, nelabai rados. 1960 metų pradžioje vienas iš aktyviausių prof. Pakšto pagalbininkų okeonografas Povilas Almis Mažeika dar siūlė Bahamų salas išbandyti, tačiau entuziazmo banga buvo beatslūgstanti, susidomėjimas beišblėstąs.
Po kelių mėnesių, 1960-09-11 užgeso antrosios tėvynės idėjos tėvo – prof. Kazio Pakšto gyvybė.

۩ ۩ ۩
Kiek ten buvo tuščių fantazijų, kiek tos svajonės buvo pagrįstos realumo, dabar jau sunku spręsti. Tačiau tenka visiškai sutikti su šiais prof. Pakšto žodžiais:

Jeigu šie sumanymai ir nieko nepasiektų, liktų tik teorijoj, tai jų svarstymas, įsigilinimas į juos pateikia naujos rūšies intelektualinio sporto, tikrai naudingo aprimusiuose, sustingusiuose mūsų kultūros ir likiminių klausimų dirvonuose.

Šiuolaik iš prof. Kazio Pakšto idėjų aktualiausia, regis, posūkio jūros link būtinybė, valstybės jūrinės politikos formavimas. Juk iš tiesų – „ne kojoms mirkyti Dievas mums jūrą davė, o ja plaukioti savais laivais“. Kitas dalykas – Baltoskandijos (kon)federacija. Trečias, ypač suaktualėjęs, kai pasiskaitai laikraščių ir pasiklausai parlamentarų, kultūrinės autonomijos idėja. Bet apie kiekvieną reiktų atskiros šnekos.

1991.XII.8

P.S. Antroji Lietuvos Respublika tokio idėjų generatoriaus, kokį turėjo pirmoji, deja, neturi. Pataisykit, jei klystu.

(613) Užparaštė, xci: beviltiškas pasvajojimas

prof. Balys Sruoga
Leo Kagano šaržas
Sekmadienis, 1933-02-12, p. 1

Pirmuose keturiuose š.m. Metų numeriuose paskelbtos šešios dešimtys Balio Sruogos laiškų žmonai Vandai Daugirdaitei-Sruogienei ir dukrai Daliai iš Stutthofo (pirmos dvi porcijos prieinamos jau ir internete: publikaciją parengusios Neringos Markevičienės įvadas; nr-y 1-am, nr-y 2-am). Laiškų vertimai ištisai skelbiami pirmąkart (originalai dar niekur neskelbti).
Originalai rašyti vokiškai (nes Stutthofo koncentracijos stovykloj nebuvo cenzoriaus, mokančio lietuviškai);  (at)versti į lietuvių kalbą žmogaus, kuris bene geriausiai pažinojo Balį Sruogą (ne tik kaip žmogų, bet ir kaip rašantį žmogų, ergo, jo stilių), – žmonos; jinai ir būtiniausius paaiškinimus pridėjo (ypač vertingi ezopinės kalbos – kad konc. lagerio cenzorius nesuprastų – „vertimai“). Dvigubai vertinga publikacija.

Jei kas paklaustų: tai ką tikrai įdomaus / egzistenciškai vertingo esi perskaitęs šiais [2014] metais? – nedvejodamas atsakyčiau: pirmiausia Sruogos laiškai iš Stutthofo.
Jei ir jūs perskaitėt/perskaitysit šią publikaciją, galbūt ir ir jums kils tokia mintis: va jei būtų galima perskaityt ne tik Sruogos laiškus, bet ir žmonos bei dukters laiškus Sruogai Stutthofan! – tai būtų toks non fiction kūrinys, kurį pagal moralinį poveikį drąsiai būtų galima gretinti su paveikiausiais pasauly žinomais šio žanro tekstais.
Sruoga savo laiškuos prašo ne siuntinių su lašiniais (labai ačiū už juos) ar taboka (labai labai ačiū), bet pirmiausia laiškų, nes „[k]iekvienas Tavo laiškas yra man kaip šventadienis!“ – Konc. lagerio šventadieniai – kas nenorėtų žinot, kas tai yra? – Kita vertus, jau kai žmona su dukra atsiduria Vokietijoj, vis prašoma: aprašyk, Vanduk, kaip atrodo aplinka, kurioj jūs gyvenate, – kad galėčiau įsivaizduoti esąs kartu su jumis; rašytojo vaizduotei reikia apmatų/apribų; ir jis juos gauna, kaip galima spręst iš tolesnių laiškų; santykiai su Dukra: irgi pakimba teperskaičius Tėvo žodžius; etc.
Kaip prasminga būt perskaičius visą susirašinėjimą, o ne tik Balio Sruogos laiškus žmonai ir dukrai! – Deja.

Iki Stutthofo konc. lagerio evakuacijos į Oldenburgą 1945-ų pradžioje žmonos ir dukros laiškai turėjo būt Sruogos žinioj. Ar kas nors galėjo uždraust juos pasiimti su savim? Vargu; juk cenzorius jau buvo peržiūrėjęs. Pasiėmė? Greičiausiai taip, nes tokių dalykų negali žmogus užmiršt pasiimti. Bet: ar jie buvo toj pačioj kuprinėj, kaip, tarkim, lagery parašytos dramos, kurias (iš)nešė bambizas nuo Biržų Jonas Šernas? Galima spėt – taip grubiai, žiauriai, kad žmonos ir dukters laiškai buvo ne kartu su kūrinių rankraščiais, o atskirai; ir pasimetė kažkur pakeliui – pakeliui link gyvybės; ir niekas niekur nemini jų, tų laiškų, žmonos ir dukters laiškų vyrui ir tėvui Stutthofan, likimo.
Taip maniau; šiandien dar šnektelėjau su publikaciją parengusia coll. Neringa M. – ir ji nieko nežino apie to laiko laiškų Sruogai tolesnį, po 1945-ų, likimą.

(525) Der Zeitgeist: požiūris į juodaodžius žmones 1930-tinių pradžioje

Gerai nueit į visokias knygų muges beigi festivalius – atitinkamą miną nutaisęs, na, ne tik, dar leidėjas turėtų būt bent šiek tiek pažįstamas; dar ir išmaniai turi nusistebėt: o! Pulgio Andriušio knygą išleidot, – geresnis pasakorius už Juozą Baltušį!; ir dar protingai paklaust: ar jo kelionės Australijon užrašus irgi išleisit? Juk bene vienintelis iš lietuvių DP, kurs į Australiją išplaukė iš išskaičiavimo – sutarė su vokiečių laikraščio redaktorium, kad siųs reportažus, tas ir pažadėjo mokėt honorarą; išleisit? puiku! – gali gaut ir dovanų; va per neseniai vykusį festivalį gavau dovanų Pulgio Andriušio Kelionių užrašus (sudarė Remigijus Misiūnas, išleido „bonus animus“). – Nuoširdžiai ačiū p.p. Misiūnams, ypač p. Misiūnienei, kuriai per stipriai spaudžiau ranką (atsiprašau, labai jau gerą dovaną iš jūsų gavau).

Į Kelionių užrašus sudėti 1929–1937 metų atitinkamo pobūdžio tekstai. Nebūt knygos sudarytojas knygotyrininkas; ką tik kur Andriušis apie kokią kelionę rašė – viskas surinkta (apie kiekvieną kelionę rašyta minimum trim, maximun septyniem leidiniams; ir nesmerkim Pulgio: keliaut kainuoja – taip (rašydamas įvairiausiems to norintiems laikraščiams) gali bent dalį išlaidų honorarais susigrąžint. Pradžioj šiek tiek nervino neišvengiami pasikartojimai, bet beskaitydamas pagavau azartą: gali lygint, kokį stilių, įspūdžių pateikimo būdą keliauninkas renkasi atsižvelgdamas į skaitytoją, ką vieniems paryškina, kitiems tik žodžiu kitu pamini, kaip situacijas pasuka.

1933-ių vasarą Pulgis Andriušis keliaudamas per Londoną į Ispaniją ir po Ispaniją, įspūdžius siuntė laiškais (daugiausia 10-čiai centų, taip pat Lietuvos aidui ir dar Ūkininko patarėjui). Grįžus irgi reikia gyvent. Jei dar laikraščiai tų įspūdžių nori, kodėl ne. Jei šieno ir nebėr, pagrėbstų visada lieka.
Ir va pavyzdys, kaip Pulgis atsižvelgia į skaitytojų lūkesčius.
Buvo jis nusibeldęs ir Marokan, sostapilin Tetuanan. Vakaras atėjo. Apie nakvynę laikas pagalvot.
Pirmasis istorijos variantas:

– Todėl, jei nori pigiai apsistoti, suk ten po kairei, – atsisveikindamas patarinėjo autobuso draugas, iš karščio pajuodavęs ispanų viršila.
– Mat pas mane pensione mokėsi šešias pesetas, antrame aukšte dar bus vienas kambarys, – kažkodėl šypsodamasi apystambio sudėjimo šeimininkė aiškino sudžiuvusiam lietuviui – atseit man. Jauna ispanė ir šypsena svetimam žmogui, iš už jūrų marių atsibasčiusiam. Tetuano viešbučio jauna šeimininkė! Kur tu girdėjai Ispanijoje šitokį dalyką!
– Mariquita! Svečiui parodyk kambarį! – šaukė ji ir šaukimo pabaigoje atsirado negrė, kuri buvo labiau linksma negu juoda. Beruošdama lovos reikalus ji bailiai vartė akių baltumas ir jos pasisukimuose buvo matyti nuogąstavimas link svečio dorovės.
– Ponas būsi vokietis? Čia pas mus gyvena vienas vokiečių inžinierius. Geras žmogus. O, pas mus visokių žmonių užvažiuoja, – kalbėjo juoda tarnaitė su katalikišku Mariquitos vardu tam, kad ne taip baisu būtų viename kambary su kažkokiu barzdotu tipu, atseit su manimi. O gal tai negriškas temperamentas – ją kaip ant spyruoklių krėtė. Mikliai padariusi tvarką Mariquita šovė pro duris gerkliškai ištarusi:
– Buenos noches. (p. 247–248)

Taip šis epizodas užfiksuotas tekste, skelbtame nepriklausomame visuomenės laikrašty Diena, kurio dauguma prenumeratorių, spėtina, gyveno miestuose ir buvo gal liberaliai nusiteikę, 1934-02-25.
Ir Ūkininko patarėjas dar įspūdžių parašo. Negi atsisakysi? Litas kitas ne iš, o į kišenę (išsp. 1934-03-01). Kitas adresatas, ir įspūdžiai kitaip nušviestini (kas Dieną skaito, tas Ūkininko patarėjo neskaito, ir atvirkščiai, matyt, nusprendė Andriušis).
Antrasis istorijos variantas (introdukcija ta pati – atplaukia Marokan, atvažiuoja sostinėn ir ieško nakvynės vietos):

Vienoj gatvės pusėj ispaniškas policininkas su lazdele vandravoja, o antroje – arabas su delčia kaktoje ir tokia pat lazdele. Aš prie ispaniškojo prikimbu:
– Kur čia naktigulto, ponas?
– Čia va už kampo bus viešbutis, – ir apžiūrėjęs mane visą pridūrė: – pigus viešbutis.
Dėkui jam sveikam, viešbutis pigus ir geras buvo, bet kai vakare insibeldė kambarin tarnaitė, kad lovą paklotų minkštai, norėjau šokt pro langą, nes toji tarnaitė it koks anglis pajuodavusi buvo. Iš negrų veislės buvo.
– Aš jau pats pasiklosiu! – prisigūžęs prie sienos tariau jai labanakt. (p. 223–224)

Toks variantas tikrai turėjo patikt gimtojo Gaidžių kaimo ūkininkams – gerai tas Andrusevičiukas surašė, tu matai, ko tik nėr tam pasauly... Ir vargu ar įmanoma atspėt, kuriame variante daugiau išmonės.

Lietuvos aidas, 1931-06-19, p. 8
NB: net 15 su puse lito už bilietą!

Dienos naujienos, 1931-06-24, p. 4

Prieduras.  1931-ų vasarą Kaune gastroliavo greičiausiai afroamerikiečių trupė, gal ne tiesiai iš JAV, gal iš Paryžiaus (reklamoj minimas Louis Douglas – ar tik ne šis žmogus). Reiktų giliau kapstyt, bet ne dėl konkretaus gastrolių fakto (gal pirmosios tokios Kaune?), o dėl kauniečių reakcijos jos minėtinos. Štai ką Dienos naujienose, panašios orientacijos kaip ir Diena, rašė karikatūristas ir reporteris Leo K[agan]as:

Mūsiškiai „juodesni“ už negrus
Gastroliuojanti negrų teatro trupė džiaugiasi pasisekimu, net pratęsė spektaklius 3 dienoms. Jų spektaklius lankė visuomenė su pamėgimu. Negrai žinojo įgiją kauniečių simpatijas. Tačiau nėra gero be blogo. Negrai turėjo ir vargo. Ypatingai jiems įkyrėjo vaikų būriai, kurie iš paskos jų sekiojo. Kad ir štai atsitikimas. Miesto sode vaikščioja keletas negrų. Iš paskos būrys vaikų, daugiausia žydų tautybės. Negras švyst lazda – vaikai išbėgioja, tačiau vėl susirenka. Negrams nepatogu, jie eina į bufetą. Ir čia seka. Pagaliau tarnaitė apipylė vaikus vandeniu, bet ir tai negelbėjo. Pažymėtina, kad negrus sekioja ir suaugusieji. Nejaugi mūsų visuomenė tokia naivi, kad žiūri į negrą kaip į tragloditą. Išeina taip, kad mūsų žmonės išsilavinimu, kultūringumu „juodesni“ už negrus. (1931-06-23, p. 3)

Vargu ar čia ką beverta komentuot (nebent pajuokaut: žydukai iš paskos sekiojo, o lietuviukai tikriausiai net prisiartint bijojo).

(241) Iš popieryno, iii: Šeinius apie šedevrus

Prae scirptumas tebūnie toks: praeitą savaitgalį nusprendžiau pailgint ilgiklį. Atsiminiau: trigyslio laido turėjau nusipirkęs, tik jis užkištas kažkur tamsiajam kambary. Giliai. Kad pasiekčiau, teko išnešt koridoriun kelias dėžes, kupinas popierių. Reikia išpašolvonyt! Per gyvenimą žmogus tiek prikaupi, kad apsikaupi kaip koks bulvių kelmas.

Šeiniaus šaržas,
paišytas Leo Kagano
(Sekmadienis, 1933-02-19)

Vienos iš dėžių viršuj gulėjo švietalas – nežinau, nei kada, ne dėl ko pasidarytas ir pasiliktas, – va ir įsimečiau anąjį kuprinėn, kad važiuodamas darban dar kartą perskaityčiau: Ignas Šeinius, „Šedevro mastas“ (Skynimai, 1933, sausis, kn. I, p. 68–70). — Perskaičiau pirmadienį, o va tik penktadienį grįžęs iš darbo ir kraudamas stirtą parsineštų per savaitgalį perskaitytinų popierių jį vėl pamačiau/prisiminiau. Sekmadienį vakare ėmiau kalent klaviatūrą.
Dabartinių prozininkų panašaus pobūdžio pasipiktinimų – ironiškų! – nesu/nebeprisimenu skaitęs (bet kad anie niekuo pastaruoju laiku nebesipiktina; paskutinis atvejis – ar ne Sigito Parulskio Šiaurės Atėnuos „Sutrikusi kritika“, į kurį reagavo Algis Kalėda – „Irztelėjusiam kritikų kritikui“? bet tai 2003-ieji!), o va prieš 70 metų, 1933-ųjų pradžioj (tiksliau – 1932-iesiems baigiantis) Šeinius teigė:

[...] Lietuvoje literatūros šedevras [...] turi būti storas, didelis daiktas, mažiausiai kokia trilogija à la Merežkovskij ar Tolstojaus „Voina i Mir“. Ten neturi būti korektūros klaidų ir jokių nusižengimų kritiko proteguojamai rašybai. [Dėl korektūros klaidų – kritikų pusėj, dėl rašybos principų – prozininkų pusėj.]
Lietuvoj literatūros konkursuose atrodo, kad neretai nulemia puslapių skaičius, jei romanas; ir paveikslų skaičius, jei drama. „Didelis veikalas – 786 puslapiai! Nuostabi drama – 23 paveikslai!“ [Tokia Šeiniaus nuomonė; esu dalyvavęs kai kurių konkursų vertinimo komisijose, – ne tai dabar lemia, tikrai.]

O tai – Šeiniaus pastraipa, kurią ketinau praleist, bet kad palyginimai labai vykę:

Žemčiūgo, deimanto, smaragdo kokybė nesprendžiama iš jo didumo. Nereikalaujama, kad žavingas, žvilgantis žemčiūgas būtų ropės ar kalakuto didumo, o mistišku žaliumu trykštantis smaragdas plytos ar pavartės.

Kur kreipia ienas Šeinius – jau aišku: ne kūrinio apimtis svarbiausia:

Edgar Allan Poe romanų nerašė, o daugiausiai tik labai trumpas noveles. Būtų jis gimęs Raseiniuose, vargiai tokios pasaulinės garbės būtų susilaukęs. Dabar Amerikoje gyvena ir rašo visam pasaulyje garsus the short stories, trumpų novelių specialistas Theodor Dreysser [manau, = Theodore Dreiser; o gal klystu? nes man jis pirmiausia romanistas; apie Dreiserio apsakymus čia gan įdomiai pasvarstyta]. Bet todėl jis Lietuvoje ir visai nežinomas, „per smulkus“. Pivoša [o va tai reikšmingas pastebėjimas; Pivoša = Augustinas Gricius (1899–1972)] visai ne blogesnis negu Anglijos garsieji Jerome K. Jerome ir Herbert Jenkins, – bet... Pivoša nėra jokios trilogijos ar didesnio romano parašęs.
Mano dėta, visų geriausias Vinco Kėvės darbas – neilgas „Skerdžius“. Bet jis toks plonas, užpakaly „Šarūno“ ir „Likimo keliais“ jo visai nematyti!
Vaižgantas, trumpučių menkniekių puikus pasakotojas, kad jį pamatytų, parašė „Pragiedrulius“... [sic!] [...]
Jurgio Savickio novelės „Miesto pavasaris“, „Motina“, „Ties aukštu sostu“ – tokios nuostabios, kad jos nedaug nustotų ir arabiškai ar persiškai išverstos. — J. Savickis rašo dabar storą romaną, – tikisi, kad jį tada pamatys. [Nedrįstu spėt, ką Šeinius turėjo galvoj; 1934 išėjo Savickio Truputis Afrikos, bet tai ne romanas.]

Lietuviškus skirtingo masto dalykus palyginęs ir smulkiuosius geriau o geriau įvertinęs, Šeinius ir kitokio pjūvio imasi. Perskaitęs jis švediškai ką tik, t.y. 1932-ais, išėjusią smulkiosios prozos antologiją Ungerska noveller, pačių vengrų parinktą:

Dalykėliai gražūs, kai kurie nuostabūs. Perskaičiau, pagalvojau ir galėjau sau pasakyti: „Ir Lietuvoje yra ne blogesnių brangiųjų akmenų, jie šalia šitų vengriškųjų nenubluktų“. [Antologija Litauiska noveller išėjo Stockholme 1940-ais, ir Šeiniaus yra.]

Kas galėtų/turėtų, bet neįžvelgia lietuviškų žemčiūgų, deimantų, smaragdų, kurie pirmiausia savųjų turėtų būt pamilti, o jau tada ir kitiems siūlomi? Aišku, kritikai (primenu: skaitysit tai, kas 1933-ųjų pačioj pradžioj išspausdinta):

Lietuvos geresni kritikai, – jų yra trejetas [kas??? – vaizduotei ir protui darbo per akis!], – apie smulkius daiktus nerašo. Bet kai jie pagaliau sulaukia storo, puslapingo daikto, jie bijo pagirti, nes, saugok Dieve, kiti du gali papeikti; prieš opiniją eiti negalima! Korektūros ir rašybos klaidos skaitliuoti ne tiek pavojinga. Geriausiu atveju atpasakojamas veikalo turinys. [Beveik neabejotina, kad Šeinius turi galvoj 1932-aisiais perleistą savo Kuprelį ir jo kritiką.]

Toliau: nebūt Šeinius tikras rašytojas, jei nepasiųstų kritikų pasitobulint: „pamatytų ir pasimokytų, kaip Vakarų Europos kritikai rašo!“ (Ar ne archetipinis lietuvių mostas: siųst pasitobulint kitur, kad įžvelgtų tai, kas [vertinga!] čiur?)

Dabar – trys žingsniai į šoną:
(1) 1980-tiniams metams artėjant į pabaigą, buvo subrendusi tokia mintis: išrinkt iš periodikos per metus apsirodžiusias geriausias noveles ir sudaryt jųjų rinktinę, paskaninant puikiom verstinėm ir jų interpretacijom. „Vaga“ yra išleidusi tokią knygą: Novelės metai’88 (sudarė Jūratė Sprindytė; redakcinė komisija: Juozas Aputis, Algirdas Pocius, Albertas Zalatorius). Deja, viskas tuo ir užsibaigė. O anglai/amerikiečiai short stories antologijas leidžia kasmet ir įvairiausias; ir kiti tikriausiai.
(2) Ar būtų įmanoma parengt 2012-ųjų mūsųjų apsakymų/novelių antologiją? Reiktų šiek tiek pinigų ir bent keturių žmonių, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių smulkiąja proza pasidomėtų. Vienas sektų periodiką ir padarytų ten pasirodančios smulkiosios prozos kopijas (sykiu ir bibliografiją); 3–5 žmonių komisija gruodžio antrojoj pusėj perskaito pateiktas kopijas ir išrenka, pvz., 20, jų manymu, geriausių palygint trumpų pasakojimų, raštu pasidalindami rinkimų įspūdžiais. Ar leist tatai atskira knyga, ar kaip nors kitaip paskelbt – čia jau tolesnis klausimas.
(3) Regis, šių metų pradžioj Latvijoj išėjo Solveigos Daugirdaitės parinkta lietuvių novelių antologija latviškai – Lietuviešu zelta stāsti (sudarytoja savo abejones yra užfiksavusi Naujajam Židiny-Aiduose – Laiške redaktoriui (2008, nr. 7/8); internete tik anotaciją teradau:

Solveiga Daugirdaitė pasakoja, su kokiais sunkumais ir dvejonėmis susidūrė sudarinėdama lietuvių apsakymų antologiją Latvijos skaitytojams. „Bet ką aš noriu parodyti: kas svarbu raidai ar ką įdomu bus skaityti? Gerai, Biliūnas svarbus visais požiūriais, bet ką konkrečiai dėti: baltą katytę, Brisiaus galą? Bet juk latviai neskaitė šitų kūrinių dar vaikystėj ir neverkė dėl liūdno gyvulėlių likimo“, – laiške redaktoriui mintimi dalijasi S. Daugirdaitė. (cit. iš čia)

O juk galėtų ir iš savų kas nors tuos S.D. atrinktus „auksinius“ apsakymus aptarti; galėtų, jei norėtų.

Ir dar du žingsniai-klausimai tolimesnian šonan.
(1) Kas ir kaip iš lietuvių yra apibrėžęs šedevrą? Aišku, juokingas klausimas, bet vis tiek – Igną Šeinių pacituosiu (o ką dar galima?):

Tai daiktas, kuris sužavi, patraukia; įstringa. Tai daiktas, kurį nelengva tą pat dieną pamiršti, kurį net pamilsti kartais ir kuris kartais žmogų lyg iš aslos atkelia ar nematomu gaivinančiu vandeniu suvilgo. Tai yra, ką anglai vadina it. Tai kažkas, ką sunku pasakyti žodžiais, ką galima tik spontaniškai pajusti, nuo ko krūtinėje darosi šilta, dėl ko ima noras ilgiau pagyventi.
Tas it kartais glūdi veikalo turinyje, kartais formoje. Geriausiai jis veikia, kai turinys ir forma sudaro vieną sintetišką harmoniją.
Bet tas nenusakomas kažkas nepareina nuo veikalo didumo ar storumo.

(2) Šitas klausimas greičiau retorinis: kodėl Šeiniaus vienąkart pavartotas žodis užfiksuotas LKŽ, o kitų – irgi vienąkart (ir net du etc.!) ne:

Ne tiek šedevrų Lietuvoje stoka, kiek pajėgumo juos įžiūrėti. Tik ne stoka Lietuvoje vaitokšlių ir bailių. Bailių viso ko savo, vaitokšlių dėl viso ko savo. Sekdama vaitokšlius ir įsibauginusius kritikus, visuomenė, kuri dar nepamiršo skaityti, verčiau skaito Rygos trotuaro ar Berlyno magazinų literatūrą.

Taip, – vaitokšlis užfiksuotas LKŽ; ta kortelė ar tik ne iš 1933-ųjų užsiliko, kol panaudota rengiant XVII tomą; pavyzdys – tik va iš šitos citatos.
[Antrąkart skaitydamas ką prirašęs pagalvojau: per daug tų digresijų skliaustuose ir ne, per daug; bet: kurių velnių gaišt laiką su tekstu, kuris reakcijų nežadina?!]
P.S. O ilgiklis taip ir liko per striukas; iki kito savaitgalio? Tose dėžėse tiek visko prikrauta...