(1204) Užparaštė, clv: apie vieną Baudelaire’o eilėraštį proza

ra eilėraščių, kurie daugiau nei eilėraštis. — Užrašiau nepagalvojęs; o jei kas paklaustų: kas tas daugiau? Sunku atsakyt; gal: eilėraštis, kuris išnyra sąmonėj nebūtinai apie poeziją galvojant. — Vienas tokių, manyčiau, – Baudelaire’o „Enivrez-vous“ iš Paryžiaus spleeno (1869; pala, ar ne 150 knygai?) – „Svaiginkitės“ (pastebėjot, kad kartais pasakom „Svaiginkimės“?; suprantama kodėl). Šitam amžiuj, pastaruoju laiku, jei reikia vertimo – cituojamas Alfonso Nykos-Niliūno iš 1995-ais „Baltų lankų“ išleistos knygos (2-as leid. 2002):

Reikia visada būti girtam. Girtume yra viskas: tai vienintelis klausimas. Kad nejustumėte šiurpulingos Laiko naštos, kuri laužo jums pečius ir lenkia prie žemės, reikia be perstojo svaigintis.
Bet kuo? Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienam savaip. Tik svaiginkitės.
Ir jeigu kartais rūmų laiptuose, žalioje griovio žolėje ar niūrioje savo kambario vienatvėje nubudę pajustumėte, kad girtumas mąžta arba visai praėjo, klauskite vėjo, bangos, žvaigždės, paukščio, laikrodžio, visko, kas bėga, kas dejuoja, kas ritasi, kas dainuoja, kas kalba, koks dabar laikas, ir vėjas, banga, žvaigždė, paukštis ir laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis! Kad nebūtumėte Laiko vergai ir kankiniai, svaiginkitės; svaiginkitės be paliovos! Vynu, poezija, dorybe, – kiekvienas savaip.“ (Paryžiaus splinas, 2002, p. 91)

JM-M nuotr. iš tekstų.lt

O mano galvoj šito eilėraščio pirmas sakinys skamba kitaip: „Nuolatos reikia būti apsvaigus.“ Seniai; nuo studijų laikų. — Sekmadienį besikapstydamas popieryne radau išsiplėštą Literatūros ir meno lapą – 1981 IX 12, p. 12, rubrika jaunieji poezijos vertėjai:

Jaunas vertėjas Juozas Mečkauskas (g. 1954) prancūzų kalba susidomėjo Trakų rajono Pasamavio aštuonmetėje mokykloje. 1972 m. baigė Vilniaus VII vidurinę, 1977 – prancūzų kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, kur šiuo metu dirba. Vertėją ypač žavi XIX a. prancūzų poezija.

Ir išspausdinti septyni Baudelaire’o eilėraščiai proza: „Uostas“, „Juokdarys“, „Pamišėlis ir Venera“, „Vienatvė“, „Kiekvienam sava Chimera“, „Svaiginkitės“, „Mėnesienos geradarybės“.

Svaiginkitės
Nuolatos reikia būti apsvaigus. Viskas slypi tenai – tai vienintelis klausimas. Kad nejaustumėt laiko siaubingo, kuris gniuždo jūsų pečius ir lenkia prie žemės, svaiginkitės be atvangos.
Bet kuo gi? Vynu, poezija ar dorybėmis, – kuo jums patinka. Tik svaiginkitės.
O jei kartais rūmų laiptuose, pakelės griovio žolėj, niūrioj kambario vienatvėj jūs pabusite svaiguliui aprimus ar išsiblaivė, paklauskite vėjo, vilnies, paukščio, laikrodžio, žvaigždės, viso, kas nyksta, viso, kas dejuoja, viso, kas grumena, viso, kas dainuoja, kas šneka, paklauskite, koks dabar laikas, ir vėjas, vilnis, žvaigždė, paukštis, laikrodis jums atsakys: „Laikas svaigintis!“ Kad nebūtumėt Laiko kamuojamos aukos, svaiginkitės be atvangos! Vynu, poezija ar dorybėmis, kuo jums patinka.

Šitas amžinatilsį Juozo, vėliau ėmusio pasirašinėt dviguba Mečkausko-Meškelos pavarde, vertimas man, nemokančiam prancūziškai, (kaip čia pasakius?) „priimtinesnis“ negu Nykos; pirmiausia – dėl tos pirmos frazės, kuri, tarkim, lengvai susisieja su Broniaus Krivicko „Gera grožiu rudenio man svaigti“. Bet ne tik. (Vienintelis žodis, kliūvantis Juozo M. vertime, – „Viskas slypi tenai“; noris ne Kur?, o Kame?: „Viskas slypi tame“.)

(1068) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Saulės kapinių Antakalny

                         Prawdziwy wróg człowieka jest uogólnienie.
                         Prawdziwy wróg człowieka, tak zwana Historia,
                         Zaleca się i straszy swoją liczbą mnogą.
                         Nie wierzcie jej. Podstępna i zdradliwa
                    — Czesław Miłosz, Sześć wykladów wierszem, IV

ar žiema buvo, kai knaisiodamasis popieryne radau interviu su jau a.a. lėlių teatro režisierium Krzysztofu Niesiołowskiu. 2007-ų vasarą jis su savo teatru „Baj“ buvo atvykęs Vilniun gastrolių. Rimas Driežis ir Ridas Viskauskas pakalbino. KrzN pradėjo prisistatydamas:

Gimiau Vilniuje, Antakalnyje. Čia gyvenau iki 1945 metų. Mano tėvas Tymonas Niesiołowskis buvo tapytojas ir Vilniaus Stepono Batoro universiteto profesorius. Antakalnio „Saulės“ kapinėse (prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios) palaidota mano senelė, jos kapą puošia tėvelio sukurta „gedinčios moters“ skulptūra. Pavilnio medinės bažnyčios fasade likęs jo kurtas šv. Kristoforo bareljefas. Dvi jo tapytos freskos yra Šv. Teresės bažnyčioje, o tapyba saugoma įvairiuose Lenkijos miestuose. („Keli Lietuvos ir Lenkijos lėlių teatro istorijos pėdsakai“, Literatūra ir menas, 2007 VIII 31, p. 7)

Pagalvojau: ateis pavasaris, kurią dieną per pietus bus galima paeit iki Saulės g-vės kapinių ir paieškot tos skulptūros. O iki tol galima pasiaiškint, kur tiksliai Niesiołowskiai gyveno (TymN, tikriausiai jau vedęs, Vilniun atvažiavo 1926-ais).
Zytos Kołoszewskos rašiniu remiantis, pradžioj gyveno Pavasario g-vėj 6, po to nuomojo butą name, dabar pažymėtame Antakalnio 8a (didelis medinis namas toliau nuo gatvės tarp rašytnamio ir „Trijų pušelių“). Kiek supratau, šalia gyveno ir 1932-ais mirusi Anna Dzikowska, kurią 1927-ais gimęs KrzN gal ir vadino senele, kas ten žino, nors iš tikrųjų ji buvo tėvo teta. Būtent jos kapą puošia gedinčios moters skulptūra.
Skulptūra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, unikalus objekto kodas 30391 (žr. sąraše nr. 10).
Tik dar reiktų nurodyt, kad šitos antkapinės skulptūros autorius – prof. Tymonas Niesiołowskis (regis, vienintelė jo skulptūra Vilniuj). [Parašiau komentarą, gal sureaguos.]

— aplankiau vakar per pietus; jei kas irgi norėtų pamatyt savo akim: įėjus pro vartus, reikia kilt į viršų pagrindiniu taku, vis laikantis dešinės; ir prieš apgriuvusią koplyčią (šalia kurios yra kun. Petro Kraujalio kapas) reikia sukt dešinėn; Dzikowskos kapas ne pačiame kalvos viršuje, šiek tiek anksčiau, prie tako po dešine; lengva pamatyt (du didžiuliai kelmai šalia; tų medžių šaknys ir pavertė paminklą šiek tiek į priekį).
P.S. Miłoszo Šešias eiliuotas paskaitas yra išvertęs Almis Grybauskas (KB, 2003, nr. 10, p. 44–46; 1–4-ą išvertė ir a.a. Juozas Mečkauskas-Meškela [sveikindamasis labai stipriai spausdavo ranką], LM, 2003 XII 5, p. 6). 4-oj paskaitoj, iš kurios paimtas gabaliukas kaip motto, CzM prisimena ponią Jadvygą, kupriukę bibliotekininkę, per karą žuvusią namo slėptuvėj, kuri laikyta patikima, bet užgriuvo, ir nieks negalėjo prisikast prie joj likusių žmonių; „niekam nežinomos paskutinės jos valandos“. Prisiminęs konkretų žmogų, poetas ir išsako savo nuomonę apie teisingąją vienaskaitą ir klaidinančiąją daugiskaitą:

Tikrasis žmogaus priešas yra apibendrinimas.
Tikrasis žmogaus priešas – vadinamoji Istorija.
Meilinas ir baugina daugiskaitiniais pavidalais.
Netikėkite ja. Klastinga ir išdavikiška.
— — — — — — — — — — — — — —
Ponios Jadvygos griaučiukai, vieta,
Kurioj plakė širdis. Ją vieną statau
Prieš būtinybę, dėsnį, teoriją.

Nežinau, kažkaip panašiai ir mano galvoj daros: tarkim, koks nors istoriniu vadinamas įvykis prasmę įgauna tik tuo atveju, jei galvojant iškyla kad ir migloj skendintis konkretaus žmogaus, vienaip ar kitaip su tuo susijusio, veidas. (Taip, gal ir neaiškiai suformuluota mintis.)

(6.1) Septinta ryto: prieduras po ketverių metų apie mirusiųjų apraudojimą

Septinta ryto

Algimantas Mackus, rengdamas spaudai savo poezijos knygą Chapel B, pats nurodė, kad „Mirtiškosios“ modelio ieškotina Pauliaus Celano „Todesfuge“, o „Raudiškosios“ kai kurios vietos atliepia Federico Garcíos Lorcos „Llanto por la muerte de Ignacio Sánchez Mejías“, tik mirties laikas pakeistas.
Celano „Mirties fugos“ yra net du vertimai – Henriko Nagio ir Sigito Gedos; gretinant/lyginant gal geriau remtis Nagio vertimu, nes jį (Literatūros lankai, nr. 2, 1953, p. 6) tikrai buvo skaitęs (ir įsiskaitęs?) Mackus. Šitą vertimą ir nurodžiau A.M. rinktinės Ir mirtis nebus nugalėta (1994) komentaruos.
Dabar jau yra, senokai yra ir Lorcos vertimas – Juozo Mečkausko-Meškelos, „Ignacio Sánchezo Mejíaso apraudojimas“. Vis neišeina iš galvos vienas skirtumas.
Lorca:

Aš noriu čionai išvysti vyrus, rūsčiais balsais
tramdančius žirgus ir perplaukiančius upes:
vyrus, kurių kaulai skamba, kai gieda
burnomis, pilnomis saulės ir titnago.

Mackus:

Aš norėčiau, kad čia susirinktų
senos lietuvės raudotojos
ir stambiom įgudusiom ašarom
priverktų ašaruves.

Gal ir klystu, bet atrodo, kad tai kažkokio esminio, mentalinio lygmens skirtumo atspindys.