(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-02-27

(1253) Iš popieryno, lxii: apie vieną, manau, gražų poelgį

r galima viešą atsiprašymą vadint le beau geste? (Vis tas Greimas išlenda.) Nesvarbu, galima ar negalima, kaip išeina, taip ir suvokiam vieną ar kitą dalyką. Atsiprašyt yra gražu, – galimas toks žodinio poelgio suvokimas; ypač, jei ne (tik) už savo poelgius, dėl kurių jauti gėdą, atsiprašai. — Tikriausiai nereikėjo šito įžanginio pasvarstymo, reikėjo tiesiog imt ir pradėt apie patį poelgį.
2000-ų pavasarį Valentinas Sventickas, tuolaik Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, nuskrido į Ameriką (už kelionę sumokėjo Lietuvių rašytojų draugija); Chicagoj, Jaunimo centre Kovo 11-ąją turėjo būt paskelbti laikraščio Lietuvių balsas inicijuoto konkurso nugalėtojai. ValS buvo vienas tų, kurie vertino kūrinius „apie Lietuvos partizanų kovas už Tėvynę ir tremtinių kančias skaudžiausiu mūsų tautos istorijos metu“. Geriausiu konkursui pateiktu kūriniu pripažinta Justino Sajausko Suvalkijos geografija (dėl šitos knygos vertės ir po 20 metų nekyla abejonių; esu šį tą užfiksavęs 2012-iems baigiantis, žr. c gabaliuką). — Metuose (2000, nr. 5) buvo ValS rašinys apie tą konkursą, pristatyti visi kaip nors įvertinti darbai; bet ne dėl konkurso aprašo peržiūrėdamas išmestinus spaudinius išsiplėšiau porą lapų – dėl antrosios rašinio dalies, kuri, spėtina, ir pačiam autoriui atrodė svarbesnė.
2000 III 16 ValS susitiko su LRD nariais – ne tik šiaip pabendraut, ir kalbą pasakė, kurios įžanginę dalį įdėjo į minimą rašinį:
Baigiasi XX amžius. Per besibaigiantį šimtmetį tai pirmas ir vienintelis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko susitikimas su tokiu dideliu būriu lietuvių rašytojų, gyvenančių toli nuo Tėvynės. [...]
Raudonasis tvanas išstūmė jus iš Tėvynės. Tačiau išlikote lietuviais, išsaugojote – sunkiomis sąlygomis – rašytojų draugiją, apgynėte laisvos literatūros garbę tuo laikotarpiu, kai okupuotame krašte rašytojai negalėjo rašyti laisvai.
Žinau, kad sovietinėje Lietuvoje buvo literatų, žurnalistų, ypač funkcionierių, kurie yra pasakę ir parašę apie jus, jūsų veiklą ir kūrybą visokių neteisybių, tendencingų vertinimų, tiesiog nesąmonių. Vieni tai darė dėl pataikavimo sovietų valdžiai, turėdami savanaudiškų tikslų. Kiti dėl prisitaikėliškumo įpročių. Dar kiti dėl kompartijos spaudimo, – mėgindami apsaugoti save, savo šeimas, savo galimybes rašyti ir skelbti kūrybą. Buvo ir nuoširdžiai išpažinusių bolševikinę ideologiją.
Esu kiek jaunesnis už tuos, kurie aktyviai reiškė minėtus požiūrius. Ir vis dėlto, XX amžiui baigiantis, tebus leista Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui ištarti čia jums dėl viso to atsiprašymo ir apgailestavimo žodžius. Tebus išgirdę šiuos žodžius ir tie kolegos, kurių čia nėra ir kurių jau nėra šioje žemėje.
Norėčiau jūsų prašyti, kad labai griežtai neteistumėt iš tolo, nes sunku trumpai paaiškinti tas aplinkybes, kuriose teko gyventi ir kurti lietuvių rašytojui sovietmečiu. Jo gyvenimą irgi galima palyginti su tremtimi – tremtimi į sutarybintą Lietuvą. (ValS, „Apie konkursą ir susitikimus Čikagoje“, Metai, 2000, nr. 5, p. 156–157)
— ne, nemanau, kad čia kažkas tokio oho! Bet vis dėlto: sunku turėjo būt įveikti abejones (tarkim: gerai, viešai atsiprašysiu, o kai grįšiu, kas nors išrėš: kodėl visų vardu atsiprašinėjai? aš nieko blogo apie juos nesu pasakęs ar parašęs!) ir pasiryžt viešai ištarti tuos „atsiprašymo ir apgailestavimo žodžius“. Manau, tai buvo teisingas ir pagarbos vertas, kitaip tariant – gražus poelgis.

2021-02-21

(1252) Epizodai, xli: Jonas Juškaitis 1973-ių pavasarį Žvėryne išvysta velnią

miau šįryt ir prisiminiau: Arvydo Anušausko knygą Išdavystė: Markulio dienoraščiai pirkau gal jau užužpernai, gal dar seniau, nebeatsimenu (išėjusi 2017-ais), bet gerai atsimenu, kad Maximoj; tikėjaus ką nors galbūt rasiąs apie spėjamų Donelaičio kaulų tyrinėjimą, gal bus kokių užuominų apie Barboros Žagarietės palaikų likimą. Perskaičiau; ir neatsimenu, kad būčiau ką nors apie tatai užtikęs: Donelaitis, regis, visai net neminimas, o Žagarietė gal ir paminėta, bet tik asmenvardis. — Tingiu tikrint, gal ir nebeturiu knygos namie, regis, bibliotekai padovanojau, atmintim šįkart pasikliausiu; viena tikrai gerai prisimenu – galvoj šmėkštelėjusį klausimą: įdomu, Anušauskas skaitęs, ką Jonas Juškaitis apie Markulį yr rašęs? Įspūdingesnio jo šitos knygos motto negalėčiau įsivaizduot. Pirmąkart Krantuos (2005, nr. 2) skelbtuos atsiminimuos apie Vladą Šimkų „Buvo žmogus – ir nėra žmogaus“ tas epizodas užfiksuotas:
Per visą gyvenimą regėjau tik vieną haliucinaciją ar viziją. 1972 metais atsikėlę gyventi į Žvėryną, 1973 metų pavasarį ėjome su žmona Vytauto gatve pro cerkvę. Kitoje pusėje ties vijokliais apsivijusia vieline tvora iš tolo pamačiau šaligatviu mažais žingsniukais skubantį augalotą vyriškį mėlynu paltu su dvigubomis siūlėmis, juosvomis kelnėmis, aukštokų kulnų bateliais, baltais aukštyn sušukuotais plaukais ir juodais ūsais panosėje. Kaire ranka nešėsi produktų krepšį, o žingsniavo krypuodamas per klubus. Sustojau ir pradėjau žmonai šaukti: žiūrėk, eina velnias! O ji, nusigandusi, mane išgėdino: kaip galima taip apie žmones sakyti! Žiūrėk, eina velnias, šaukiu nenuleisdamas nuo jo akių, ir viskas. Iš jo galvos į viršų man pasirodė du tiesūs juodi ragai, iš batelių – skeltos didelės kanopos, užpakalyje – užlaužta uodega, panaši į karvės, o visas – lyg su išversta skranda. Tokių pripaišyta pasakų knygose. Jis nuėjo prie kiosko, o aš ir pats pabūgau. To man gyvenime dar nėra buvę. Kitą dieną pamatęs kalbantį su kioskininke jau kaip žmogų, apsirengusį tais pačiais drabužiais, paklausiau jos – gal žino, kas toks. Profesorius Markulis, atsakė kioskininkė, garsus daktaras. Partizanų išdaviko Juozo Markulio-Erelio ligi tol nebuvau nei gyvo, nei jo nuotraukos matęs. Darbus žinojau. (JonJ, Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones, 2016, p. 210–211)
Sakysit, gal nedera rimto istoriko knygai toks motto? O man atrodo, kaip tik labai dera – liudijimas, į kurį galima tiek pat rimtai žiūrėt, kaip ir į tai, ką Markulis dienorašty užsirašinėjo.

2021-02-16

(1251) Iš atostogų: Semeniškių naujosios kapinės

dešinė Semeniškių naujųjų kapinių pusė
(atsimenu, ant betoninio stulpelio pasilipęs fotografavau)
Paskutinė atostoginės išvykos diena (VII 23) labai tiršta buvo: Obeliuos – Laisvės kovų istorijos muziejus, tada į Ilzenbergo dvarą pačiam palatvijy (sūris su spanguolėm labai skanus), o iš ten jau Semeniškių link. Pervažiavus Papilį, ėmiau galvot: na, kapinės turėtų būt ne per didžiausios, peršukuosim ir rasim, kur prieš metus parvežtą Joną Meką palaidojo; važiuodami aplenkėm keleivinę – autobusą, kitaip sakant. Važiuojam, po kairei kapinės, prie jų – moteris; išlipęs dar sėjau paklaust, kur Mekų kapai; įėję sukit į dešinę; ir privažiavo autobusas, pasirodo, čia ir sustoja – vos spėjau padėkot.

Jau kaip reikalas popiet buvo: saulė po truputį žemyn, ir jokio vėjelio; tokia tyla ir ramybė – nepapasakosi, tik įvardint gali. Įeini pro vartelius, suki dešinėn pirmu taku ir eini iki trečios nuo krašto eilės; ten keturi Mekai ir dvi Mekienės ilsis; iš dešinės pradedant: brolis Petras (1915–1995), brolienė Ona (1921–1978), brolvaikis Milvidas (1945–1960; „Nieks nepasakė / kad žemėje tu / svečias kad gy / venti teks taip / neilgai“ – suvažinėjo girtas šoferis), JonM (1922–2019) ir tėvai – Povilas (1870–1957) ir Elzė (1887–1983). Pagalvojau tada: o Adolfas (1925–2011) tikriausiai negrįš, gal ir nenorėjo. Mekų vyresniųjų antkapy iškalta: „Ilsėkitės ramybėje / tarp ošiančių pušų / Liūdi vaikai“. Pušys aplink kapines tąsyk tylėjo; ir kalbėtis norėjos kažkaip beveik pašnibždom.
P.S. Jau važiuojant Biržų link, vėl pervažiavus Papilį su dviem bažnyčiom, paklausiau draugės: žinai, kuo skirias katalikų ir reformatų bažnyčios? – mažesnės? kuklesnės? – katalikų visos su titulais, o reformatų – tik vietovardis pavadinimo pradžioj; nežinau, ar yr prasmės tai turėt omeny apie katalikus ir reformatus, žmones, galvojant.

— bene skaudžiausiai, o gal net pikčiausiai, kad ir pridengdamas kokiu juokeliu, Jonas Mekas reaguodavo, jei kas šnekėdamas ar rašydamas pasakydavo ar parašydavo ne Semeniškiai, o Semeliškiai ar Semeliškės; atsimenu, vienąkart (ar ne Literatūroj ir mene į tokią kliurką reaguodamas) net buvo išlinksniavęs: Semeniškiai, Semeniškių, Semeniškiams etc. Su šypsena į tokius JonM atitaisymus žiūrėdavau; žinau, kad žmonėm maišos n ir l: jau seniai nebereaguoju, jei kas pavadina Virgilijum, ne Virginijum. — Kodėl prisiminiau šitai? Pernai Kultūros baruos per kelis numerius ėjo Kazio Sajos prisiminimų apie žmones gabaliokai „Juos šiek tiek pažinojau“. Nr. 7/8 ir apie Joną Meką buvo: kaip 1967-ų pabaigoj JAValstijose lankydamasis su broliais Mekais pirmąkart susitiko; grįždamas, aišku, vežės ir knygų.
„Semeliškių idilės“ ir Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas“ buvo vienintelės knygos, kurių Maskvos oro uoste nekonfiskavo saugumiečiai. [...]
Jonas Mekas prašė, kad „Idiles“ [greičiausiai 1955-ais Brooklyne Aidų išleistas] perduočiau jo motinai. Jau turėjau automobilį, todėl vieną dieną, aplankęs tėvų kapus prie Pasvalio, nusprendžiau pasukti Biržų link – paieškosiu Semeliškių. Radau apnykusį kaimą ir sodybą, kurioje šeimininkavo Mekų mama, iš veido ir pagal būdą labai panaši į sūnų Joną.
Pasodinusi mane galustalėj, paprašė, kad iš tų „Idilių“ šiek tiek paskaityčiau [o Saja geras skaitovas, tikrai; jei kas esat girdėję, kaip savo kokį apsakymą skaito, manau, pritarsit]. Klausėsi, jaudinosi ir mano gimtąja tarme vis kartojo:
– Kaip jis viską atamena... Viską, viską.
Taip visą poemą ir perskaičiau. Netrukus apie savo apsilankymą Semeliškėse parašiau Jonui Mekui. O jis savo poetiškame, šiek tiek gal net perdėtame padėkos laiške užsiminė, kad esu jau penktas žmogus, kuriam jis dovanoja savo pirmąją knygą, prašydamas perduoti ją Mamai.
Apie sūnų Adolfą ji manęs kažkodėl nieko neklausė. Gal šis neįrodė, kad irgi viską atamena? (p. 90–91)
Matyt, ir atsiminimus prieš publikuojant skaičiusiam žurnalo redakcijos žmogui neužkliuvo Semeliškės; būt atkreipęs atsiminimų autoriaus dėmesį – argi būtų prieštaravęs prieš tokius pataisymus? Bet iš esmės žiūrint, juokai tas apsirikimas dėl vietovardžio; ne vieta, o kaip žmonės prisiminti svarbiausia.
— — Semeniškių senųjų kapinių, kur lyg ir turėtų būt palaidotas Edvardas Jokūbas Daukša (jį, eiles rašiusį biržietiškai ir lenkiškai, bene pirmoji rimtai pristatė Rokiškio senosiose kapinėse palaidota Regina Mikšytė), nebesiekėm, nes dar vienos kapinės tądien laukė – Biržuos Liepų gatvės gale (privatus susitikimas). Apie Semeniškių senąsias pasiskaityt galima – prieš dešimtmetį a.a. Jonas Dagilis (1934–2019) Šiaurės rytuos yra rašęs.

2021-02-14

(1250) Visiškai tarp kitko: trys trečiadienio žodžiai

2021 I 9
— sniegingos žiemos sekmadienio rytas; vėl sninga; ir prisiminiau praėjusį trečiadienį filologiškai, per žodžius —

1: pakeliui į darbą – gurgžda
Vos išėjus pro laiptinės duris: kaip gurgžda sniegas po kojom! Kada paskutinįkart šitą garsą girdėjau? Seniai. Nesvarbu metai. Ne pats garsas svarbu; kad jį prisiminei ir vėl įvardijai teikia savotiško malonumo. 
LKŽ žodžio gurgždėti pirma reikšmė paaiškinta: girgždėti, gergžti, čiužėti. Bet juk tai skirtingi garsai! Kaip vieną kitu galima aiškint? Taip, visi susiję su trintim, daiktų sąlyčiu; popierius, nukritę medžių lapai gali čiužėt, bet niekad nepasakyčiau, kad jie girgžda ar gurgžda; gergždimas – toks su šaižiu prieskoniu garsas; — ai, nesvarbu tie aiškinimai; audiopavyzdžių žodyne juk nepateiksi; gal tik man atrodo, kad gurgždesio nesupainiosi su girgždesiu – duslumas/skardumas neleis. 

2: pakeliui namo – girgžda
Spaudos kioske nusipirkau ką tik išėjusį Metų numerį. Troleibuse atsivertęs iš anksto žinojau, nuo ko noriu pradėt skaitymus – nuo verstinių eilėraščių žmogaus, kurio nė asmenvardžio nebuvau girdėjęs: Gennadij Gor (1907–1981). Jau žinojau: Vidas Morkūnas iš Wienoj 2007-ais išėjusios dvikalbės eilėraščių knygos Блокада = Blockade išvertė keletą, rašytų 1942-ais, – perteikiančių žmogaus savijautą ir savivoką ekstremalioj situacijoj, kai dingsta riba tarp realybės ir to, kas dedas galvoj; kai nebelabai suvoki, ar tu dar gyvas, ar jau miręs; patirtys, išgyventos Leningrade blokados metu. Eilėraščio neperpasakosi, bet poetinio subjekto situaciją galima mėgint nusakyti. — Vyrui atrodo, kad gavo mirusios žmonos telegramą „Laukiu“ ir rogutėmis yra vežamas susitikti; eilėraščio pabaiga:
Ir tuksi širdis, ir kviečia pas žmoną,
Ir girgžda rogutės, vis girgžda ir girgžda,
Ir va jau... bet uošvė pavargo, nustūmė į sniegą,
Ant kelio pamėlęs guliu. (p. 68)
Girdi artimiausią garsą, skleidžiamą rogučių; sniegas po uošvės kojom gal ir gurgžda, bet tas garsas per toli, ne(be)girdimas arba ne(be)svarbus. (Jei kam kiltų noras paskaityt tų blokados patirtis atspindinčių Goro eilėraščių rusiškai – galima čia.)

3: vakare – lavonynas
Yra tam Metų numery ir Valentino Sventicko rašinys „Prozos ženklai Dalios Grinkevičiūtės kūryboje“; tik perbėgau akim, neskaičiau; jei „iš rašomos knygos“, palauksiu knygos, – nusprendžiau. Bet prisiminiau neseniai skaitytą tekstą, kurį galima būtų vadint DalG atsiminimų papildu, priedu, – Antano Abromaičio (*1931) „Už viską – tik mažo formato lapelis“; atsiminimus, paskatintus publikacijos:
„Pergalės“ 1988 m. 8 numeryje perskaičiau Dalios Grinkevičiūtės straipsnį „Lietuviai prie Laptevų jūros“.
Skaičiau keletą kartų, ne vieną ašarą nubraukiau, nes viską, kas ten parašyta, man pačiam panašiai teko išgyventi, patirti visus tuos vargus ir kančias.
[...] Ten parašyta gryna tiesa, galiu tik kai ką prisiminęs parašyti, pridėti.
[Trofimovske 1942/43 metų žiemą] Grinkevičių šeima gyveno 10 barake. Šalia mūsų. (Leiskit į Tėvynę, 1989, p. 64, 69)
AntA pamini savo barake, nr. 8, tą žiemą mirusius; ir dar prisimena:
Žmonės mirė masiškai. Daugiausia suomiai [1942-ų kovą–balandį kartu su vokiečiais išvežti iš blokados apsupto Leningrado vad. Gyvybės keliu per nuo bombų skylėtą ir pavasarinio vandens imtą semt Ladogos ežero ledą ir nudanginti prie Laptevų jūros], ne ką nuo jų atsiliko ir lietuviai. Karstų niekas nekalė, nes valdžia tam reikalui nedavė lentų.
Mano tėvai [Jonas ir Malvina Abromaičiai] priklausė brigadai iš kelių žmonių, kurie turėjo vežti iš barakų mirusius. Tokių brigadų buvo keturios. [...]
Lavonus traukdavo iš barakų už rankų ir kojų, guldydavo ant rogių ir, įsikinkę virvėmis, veždavo toliau už barakų į bendrą krūvą, čia jie tuojau sustingdavo.
Mes su sesute [Lina, *1936] visą žiemą išgulėjome ant narų, aplipę utėlėmis, skuduruose, prišalusiuose prie sienų, kuriuos motina parnešdavo nuo mirusiųjų. [...]
Atėjo šiaurės pavasaris. Saulė šiaurėje pakyla neaukštai, tik tiek, kad ištirpdytų tundroje sniegą.
Drutis Antanas, už mane gal dviem metais vyresnis, pasiūlė išeiti į lauką. Apsisukęs kojas skudurais, 7 mėnesius išgulėjęs ant narų, svirduliuodamas išėjau į lauką. Švietė Šiaurės saulė – tirpo sniegas. Jis pasiūlė nueiti į žmonių lavonyną, kuris buvo gal už 200 metrų, sako, gal rasime tėvus ir brolius [iš keturių Dručių atžalų išgyveno du – Antanas ir Onutė]. Nuėjome – vaizdas baisus, – suguldyti visokiausiomis pozomis ir veido išraiškomis žmonių lavonai. Iki dabar viskas stovi prieš akis.
Neradom nei jo tėvų, nei brolių, nes žmonės buvo suguldyti vieni ant kitų. Artėjo vakaras, saulei nusileidus grįžome į savo baraką.
Atvarė iš Stolbų lagerio gal šimtą kalinių, kurie „kirkomis“ ant kranto iškalė didžiulę duobę, į ją ir suvertė krūvas lietuvių ir suomių lavonų. Taip buvo užmaskuota Trofimovsko tragedija. (Ibid., p. 70–71)
Nėr LKŽ lavonyno, bet gal reiktų įrašyt; nors gal tik Antano Abromaičio pavartotas, bet neužmirštinas.

2021-02-07

(1249) Iš atostogų: senosios Rokiškio kapinės ir vienišųjų Sniegiuos

2020 VII 22, 11:15;
lietaus debesys artinas, bet viską spėjom apžiūrėt
                                                                                                                                              

Trečios kapinės, kurias praeitą vasarą norėjau aplankyt, – senosios Rokiškio.

Galima sakyt, visą gyvenimą LLTI dirbusi literatūros istorikė Regina Mikšytė mirė 2000 XI 5; atsisveikinom toj šarvojimo salėj, kur Antakalnio gale, už klinikų Neries link; kūną išvežė palaidot Rokiškin, šalia tėvų (nevažiavau). — Nebeatsimenu, 2019-ų pabaigoj ar 2020 pradžioj (nesvarbu) LLTI išleido Virgilijos Stonytės parengtus prof. Vandos Zaborskaitės Dienoraščius. 2005 VII 31 įrašas:
Vakar buvome nuvažiavusios į Rokiškį. Seniai norėjau jį pamatyti, ypač jo garsiąją bažnyčią. [...] Bet svarbiausia – suradome (didelėmis Virgos pastangomis) Reginos ir jos tėvų kapus – Su grauduliu stovėjau prie kuklaus Reginos kapo su kukliu pavardės, vardo ir gyvenimo datų įrašu – Įsivaizdavau gedulines pamaldas ir egzekvijas prie jos karsto gražioje, tviskančioje jos gimtinės bažnyčioje – Gražus jos tas grįžimas į namus – Bet pernelyg kuklus kapas, net neužrašius, jog ji – literatūros istorikė – juk pakankamai iškili – Lyg rokiškėnai, Rokiškio gimnazija galėtų imtis iniciatyvos, pasitarę su giminėmis –
Prie miesto aikštės tebestovi medinis Mikšių namas, kuriame buvo vaistinė – (p. 190; ta neįprasta skyryba: tarp sakiniai – brūkšniai; kas čia, iš kur čia? Vėliau skaitydamas irgi Virgilijos S. parengtą prof. VZ laiškų ir laiškų jai knygą „Tai aš, rašau...“ atkreipiau dėmesį, kad taip pat sakiniai atskiriami per karą ir tuoj po karo rašytuos Pranės Aukštikalnytės-Jokimaitienės laiškuos, žr. p. 86 ir toliau; būdas atskirti sakinius, bet išsaugoti tekstą kaip vientisą minčių pynę? tinka rašant laiškus ir dienoraštį? nežinau; įdomus dalykas)
Sakom: Regina Mikšytė, ir iškart prisijungia: Antanas Baranauskas; ir dar vienas jos nuopelnas literatūros istorijai: XIX amžiuj lenkiškai rašytų dalykų pristatymas, įvedimas, įjungimas; ne tik lietuviškai rašyti dalykai sudaro lietuvių literatūros istoriją – jos parengta „Vagos“ leistai „Versmių“ serijai rinktinė Ant upės krašto blindelė auga (1987) buvo vienas žingsnių, plečiant sąvoką mūsų literatūra. O dėl paminklo kuklumo – spėčiau, tokia buvo pačios Reginos Mikšytės valia, vargu ar reiktų ją mėgint taisyti. — Bet jau nuklydau šonan.
— Perskaitęs tą prof. VZ įrašą dienorašty, pagalvojau: greičiausiai nerasčiau RegM kapo arba baisiai ilgai tektų ieškot; ką daryt? Ėmiau iš parašiau el. laišką Rokiškio krašto muziejui – paprašiau papasakot, kaip rasti RegM kapą. Atsakė: papasakot būtų sunku, paprasčiau – parodyt. Sutartu laiku prie kapinių vartų jau laukė p. Marytė M. – nulydėjo, parodė. Žodžiu dėkojau, dar ir užrašau: nuoširdžiausiai ačiū! — Manau, būtų galima rast ir pačiam, vadovaujantis štai tokiu patarimu: eini pagrindiniu taku to už koplyčios matomo ąžuolo link; iki ąžuolo likus porai porai trejetui metrų sustoji ir pažvelgi dešinėn – akys iškart užkliūva už aukštos tujos: Mikšių kapavietė prie pat tos tujos.
Grįždami dar stabtelėjom prie Vajegų kapavietės (prie koplyčios dešinėj, nuo vartų žiūrint): su Vytautu V. (1919–2007) susirašiau keliais laiškais rinkdamas žinias apie Bronių Krivicką (kartu mokės Biržų gimnazijoj, 1944-ų pabaigoj šiek tiek bendravo kaip kolegos mokytojai lituanistai); apie Eleną Naginskaitę-Vajegienę (1925–1997) esu šį tą užfiksavęs tinklarašty.

Jei vardindamas reikšmingiausius regioninius kultūros leidinius nepaminėsi Prie Nemunėlio, na, arba visiškas užuomarša esi, arba daug prarandi jo neskaitydamas (tarkim, Matildos Olkinaitės dienoraštį tam žurnale galėjai perskaityt 2008-ais, o knygoj paskelbtas tik visai neseniai). O pradžioj, 1989-ais buvo laikraštis – Lietuvos kultūros fondo Rokiškio rajono visuomeninės tarybos leidinys, tarp kurio rengėjų ir autorių – Alfonsas Keliuotis, Vajegos ir kt. — Per pirmąjį karantiną ano pavasario pabaigoj tarp popierių radau 1989-ų rugpjūčio Prie Nemunėlio numerį, kur per visą pirmą puslapį AlfK str. „Rūpinkimės savo krašto kultūra ir jos paminklais“, o kas netilpo – pabaigta ketvirtam; šalia straipsnio pabaigos – įdėtos dvi nuotraukos su tokiu prierašu:

Šiandien nieko nebenustebinsime pasakojimu apie nugriautus paminklus, sunaikintas kultūros vertybes, piktžolėmis apžėlusias kapines. Gal mes jau pripratome?
Štai prieš jus dvi nuotraukos, darytos 1988 metų rudenį. Pirmoje – taip atrodo invalidų kapinės Sniegiuose. Dauguma vardų ant kuklių paminklėlių jau išnykę... Antroje nuotraukoje – neveikiančios žydų kapinaitės netoli Ratkūnų.
Mirusiems skirta atmintis turi būti ilgesnė už paskutinio artimo žmogaus gyvenimą. „Kiekvieno žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs...“ – nepaseno šie žodžiai, mes negalime užmiršti jų reikšmės.

— 1989-ais žodis invalidas dar buvo vartojamas; o kas Sniegiuos laidoti, kaip tos kapinės atrodo dabar? Ir išsiaiškint, ir pamatyt norėjos. — Ten buvo laidojami jokių artimųjų neturintys sutrikusios psichikos žmonės, gyvenimą baigę Skemuose; palaidotųjų ir vardus pavardes, ir gyvenimo datas galima perskaityt (pradžioj asmenvardis ir datos, kaip supratau, buvo betoniniuose luiteliuose iškalamos; dabar visur, ir prie ankstyvųjų kapų, šlifuoto akmens plokštelės, galima lengvai įžiūrėt, na, kartais kerpes tenka nubraukt); ant kalnelio pradėta laidot, jei gerai įsidėmėjau, 1970-ais; vėliausias palaidojimas – 2002-ų. Atmintin vienas vardas įstrigo, nebuvau skaitęs/girdėjęs, kad ir toks žmogui būtų duotas – Biovita Meginytė / 1908–1972. — O prieš tai? o po to? – nežinau. Šalia, po dešinei yra jau visai nebeprižiūrimos kapinaitės, kur vienam akmeniniam postamentėly įžiūrėjau 1884, kitam 1909 (žr. nuotr. dešinėj); gal ten iki 1970-tinių laidojo?
Jei sugalvotumėt aplankyt tas vienišųjų kapines Sniegiuose ir važiuotumėt iš Rokiškio, teveda jus Waze ar kokia kita programėlė; kai vedlė rodys ar sakys, kad jau atvažiavot, jau Sniegiai, nesustokit ir dar pavažiuokit į priekį kokį puskilometrį; tos kapinės gerai matomos, prie pat žvyrkelio kairėj pusėj (mes nebesiryždami važiuot toliau pasukom į kairę ir atsidūrėm aklikely, teko grįžt iki kryžkelės ir eit į sodybą klaust kelio; moteris paaiškino: dar pavažiuokit į priekį).

2021-02-06

(1248) Epizodai, xl: psichoterapijos seansas Kraslage

2008–2009-ais rašytuos Paserbenčio vaiko Marcelijaus Teodoro Martinaičio (1936–2013) biografiniuos užrašuos, skyriuj „Žmonės tarp žmonių“, yra toks sakinys:
Dar prisimenu tėvų žodžius: „Jeigu kokia bėda, kreipkis pas žydą!“ (Mes gyvenome, 2009, p. 83)
Beveik neabejotina: materialines bėdas vyresnieji Martinaičiai turėjo omeny; jei kokios vad. dvasinės užkluptų, tai patarimas greičiausiai būtų: kreipkis pas kunigą.
√ Maždaug aštuoneriais metais už MarcM tėvą Izidorių (1911–1970) vyresnis Kudirkos Naumiesčio pradžios mokyklos vedėjas Petras Barkauskas (1903–1988) į lagerį papuolė 1941-ais. Jo 1977-ais rašyti atsiminimai „Kai visi apleidžia“ paskelbti 1989-ais išėjusioj rinktinėj Leiskit į Tėvynę (represuotų mokytojų atsiminimus surinko ir parengė spaudai Kęstutis Pukelis). Barkausko atsiminimai iš tokių gabaliukų; vienas toks:
Tobijas Izraelitas, 1942 (nuotr. iš LYA skaitmeninių vaizdų archyvo)
Depresija. Be galo varginantis buvo 1943 metų ruduo ir žiemos pradžia. Dirbome prie naujai nutiesto geležinkelio. Brigada nuolat papildoma naujais žmonėmis, nes beveik kasdien kas nors nusilpęs atsiduria pusiau stacionare.
Prasidėjo šalčiai, sniegas. Kelinta žiema mūsų brigadoje dirba žydas Izraelitas, buvęs Klaipėdos manufaktūros „Du arkliukai“ fabriko savininkas. Žmogus vidutinio amžiaus, labai protingo veido. [1941-ais lagery atsidūrė du Izraelitai – broliai Solomonas (*1884) ir Tobijas (*1892); su Barkausku Krasnojarsko krašte kalėjo Tobijas Izraelitas; vyresnysis brolis – Sverdlovsko srity.]
Vieną dieną ėmė man lįsti mintis pakišti galvą po kulka. Tai lengva mirtis: ženk žingsnį už draudžiamos zonos ir gausi „bitutę“.
Šiaip aš visada buvau geros nuotaikos, visus ramindavau, o dabar pats nenusiraminu. Mirties šešėlis, rodos, visur mane sekioja. Parėjau iš darbo, bet ir zonoje tas pats neramumas. Nuėjau pas Izraelitą.
– Atėjau prašyti jūsų pagalbos.
Izraelitas sunerimo.
– Ne materialinės. Mano dvasia palūžo. Nebeturiu jėgų kovai. Atėjau moralinės paspirties.
– Gerai. Sėskite. Taip, mums visiems nelengva. Senuose mūsų raštuose yra malda: „Dieve, neduok man tarnauti buvusiam mano vergui“.
– Gili mintis, – sakau.
Kiek patylėjęs, Izraelitas sako:
– Ar jūs tikintis?
– Taip, – sakau, – tikintis.
– Mūsų senuose raštuose yra tokia mintis: „Kai nuo žmogaus pasitraukia jo draugai, pasitraukia žmonės, tai į tą tuščią vietą ateina Dievas“.
– Dėkui jums, pone Izraelitai. Daugiau man nereikia nieko.
Nuo jo atsitolinęs ėmiau melstis. Stojos prieš akis vaikai, žmona. Iš karto akys nušvito, grįžo savitvarda.
Depresija daugiau niekada nesikartojo. (Leiskit į Tėvynę, p. 318–319)
— nemažai esu perskaitęs 1941-ų birželį represuotų lietuvių atsiminimų; ir neatsimenu, kad kas nors dėl ištikusios nelaimės būtų kaltinęs žydus. Taip, yra epizodų, kad va mūsų žydai iš Lenkijos žydų prisipirko maisto, o mes alkani plukdomi iš Altajaus krašto į šiaurę; kad vienas ar kitas sugebėjo gaut lengvesnį darbą, bet iš esmės – požiūris toks: esam ištikti tos pačios nelaimės ir visi stengiamės kaip kas galim išgyventi. Kas dėjos Lietuvoj prasidėjus karui (turiu omeny žydų naikinimą), nei vieni, nei kiti nežinojo (bent jau kol vyko karas, jokių ryšių su Lietuva neturėta); tai ne teiginys, tokia nuomonė susidarė. — Už ką (šitos kančios, šitos mirtys)? – tokį klausimą galima pajust skaitant; ir kaltės savy nerandama: be kaltės (kaip kad pavadinti Valentino Gustainio atsiminimai). Ieškot: kas čia galėtų būt kaltas, kad nekalti buvo apkaltinti, ėmėsi tie, kurie išvengė apkaltinimo – nei lageriuos, nei tremty neatsidūrusieji; ėmė spręst už kitus, už tuos, kurie turėjo teisę klaust: kas dėl mano kančių kaltas? — Nebebrisiu giliau į svarstymus. Komplikuota tema. Tik tokį klausimą be atsakymo dar užfiksuosiu: keršyt už kitų patirtas, t.y. įsivaizduojamas kančias paprasčiau [ne, gal ne tas žodis], nes manaisi vykdąs teisingumą, o ne tiesiog esąs keršto valdomas? (Reikia savęs klaust sunkių klausimų.)