(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2019-04-29

(1178) Visiškai tarp kitko: kaip vėl neradom, ko ieškojom

Pernai spalio pabaigoj paskelbiau įrašą, kaip ieškojom 1989-ais prie Maišiagalos pastatyto akmens, skirto Vilniaus grąžinimo 50-osioms metinėms, ir neradom.

Sekmadienį važiuodami į Biržus vėl nutarėm paieškot. Šįkart jau gudresni buvom, ano įrašo komentarus pasiskaitę. Kultūros vertybių registre susiradau nekilnojamąją kultūros vertybę, kurios kodas 17269, atsispausdinau žemėlapį, pasižymėjau, kaip važiuoti, o po to paeiti. Regis, pasiruošiau kaip dera.
Sustojom kun. Józefo Obrębskio gatvelės pabaigoj prie to žemėlapy matomo didelio statinio (panašu į nebenaudojamą fermą ar sandėlį). Pasukom pro dešinę, pralindom pro tą medžių tarpą – ir jau pievoj, kur dar paėjus greitkelio link turėtų stovėt tas akmuo. — Neradom jokio akmens. Į visas puses žvalgėmės, nieko nėr. Nebent dviejų gasiliūnų išsigandęs beveik trijų metrų aukščio akmuo su visu ąžuolynu skradžiai žemę prasmego arba abu visai žabali. Juoktis? Nesijuokt?
Grįžtant sakau sūnui: žinai, užsuk Maišiagalos degalinėn; paminklas pagal žemėlapį turi būt ties ta vieta, kur išvažiavimas iš miestelio įsilieja A2 greitkelin; pasižiūrėsiu ton vieton iš kitos pusės. Pasižiūrėjau (nuotrauka dešinėj). Irgi nieko nepamačiau. — Ir ką? Rašyt el. laišką Kultūros paveldo departamentui ir klaust, kur dingo nekilnojamoji vertybė? Bet vieno neradėlio liudijimo lyg ir per maža. O gal tiesiog nepastebėjom? Ko tik gyvenimo neatsitinka.

Prieduras: susirašinėjimas (2019 V 17) Vis dėlto neiškenčiau ir paskelbęs įrašą parašiau adresu centras@kpd.lt el. laišką, pavadintą „dėl vienos nekilnojamosios kultūros vertybės“:
Laba diena,
pagal Kultūros vertybių registre esantį žemėlapį mėginau rasti nekilnojamąją vertybę, kurios kodas 17269: 1989-ais šalia Maišiagalos pastatytą akmenį, skirtą Vilniaus grąžinimo Lietuvai 50-mečiui.
Deja, arba negerai nurodyta vieta, arba aš aklas, arba to paminklo nebėr, – niekaip jo nepavyko rasti, nors nepastebėti beveik 3 m aukščio akmens sunkoka.
Jei nebūtų sunku, prašyčiau atsakyti: ar tikrai tas paminklas vis dar stovi? Ir kur kuo tiksliau. Galbūt aš visai susipainiojau, tokiu atveju iš anksto atsiprašau.
Pagarbiai / [vg]
Atsakymo sulaukiau palygint greit, IV 30, parašė Kultūros paveldo departamento Registro tvarkymo, viešųjų ryšių ir edukacijos skyriaus vyresnioji specialistė Zita D., dar ir vaizdą pridėjo:
Laba diena,
Jūsų ieškomas objektas (unikalus kodas 17269) Kultūros vertybių registre yra. Jis niekur nedingo. Siunčiu failą iš KVR.
Jeigu dar nerasite tai prašome skambinti arba rašyti.
Pagarbiai / [zd]
Iškart puoliau tikslint savo klausimą:
Laba diena,
labai ačiū už atvaizdą, žemėlapyje pažymėtą vietą ir aš buvau radęs, pagal šį žemėlapį ir ieškojau. Registre ši kultūros vertybė yra, tik va koks klausimas: ar tikrai ji yra/tebėra ir realybėje? Toje vietoje prie A2 greitkelio mėginau rasti ir pamatyti savo akimis, ir nieko nepamačiau. Štai kokia problema. Ir juk ne kupstelis, o beveik 3 metrų akmuo turi stovėti, tokio daikto sunku būtų nepastebėt. Nežinau, gal ir juokingai skamba, bet: ar kas nors iš jūsų tarnybos žmonių važiuodamas pro Maišiagalą galėtų pasižiūrėjęs paliudyt, kad tas paminklinis akmuo tebėra?
Štai dėl ko jums rašiau.
Pagarbiai ir atsiprašydamas už trukdymą / [vg]
Bemat sulaukiau atsakymo:
Laba diena,
2015-11 buvo patikslintos vertingosios savybės ir į KVR įkeltos 2015 m. nuotraukos. Reiškia tuo metu viskas dar buvo. Jūsų laišką perduosiu KPD Vilniaus skyriui, kad jie patikrintų ar iš tikrųjų paminklas yra.
Pagarbiai / [zd]
Teliko pareikšt padėką:
Labai labai ačiū!
Būtent to ir norėjos: kad kas nors patikrintų, ar išties yra. Jei patvirtins, kad yra, tai liks save išvadint visiškai aklu ir kvailu padaru :)
Nuoširdžiai / [vg]
Tos pačios darbo dienos pabaigoj gavau laiškelį iš KPD Vilniaus skyriaus: „Jūsų prašymas registruotas 2019 04 30 Nr. 7V-95.“ (Maniau, gal oficialumų pavyks išvengt, bet jei jau kitaip atsitiko – lauksiu ofic. atsakymo.)
Atsakymas paaiškėjo iš Tado komentaro, paskelbto V 3: yr tas paminklas, tik šiek tiek kitoj vietoj.
Ir ką daryt? Jei jau prašymas užregistruotas, net norėdamas jo neatšauksi.
2019 V 16 gavau ofic. atsakymą, parašė Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus vyriausiasis specialistas Povilas M.:
Laba diena,
Atsakydami į Jūsų 2019-04-30 pranešimą informuojame, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyrius pagal gautą pranešimą dėl galimai dingusio paminklinio akmens 2019-05-16 atliko patikrinimą vietoje bei surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. AAV-155. Patikrinimo metu nustatyta, kad Paminklas Vilniaus krašto atgavimo 50-mečiui (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 17269) yra Panevėžys–Vilnius kelio dešinėje pusėje, ties 111 kilometru.
Sureagavau, mėgindamas susiet realybę su virtualybe:
Laba diena,
nuoširdžiausiai ačiū už sugaištą laiką ir atsakymą.
Praėjus kelioms dienoms po to mano laiško, pažįstamas [atsiprašau, Tadai, kad neįterpiau kokio tikslinamojo žodžio: virtualus ar pan.] su vad. streetvieweriu „pavažiavo“ iš Maišiagalos Vilniaus link ir rado paminklą, bet: ne toj vietoj, kaip jis pažymėtas kultūros vertybių registro rodomame žemėlapy, o toliau į Vilniaus pusę, už upelio (ieškodamas pagal žemėlapį, ir neradau, nesimato iš žemėlapy pažymėtos vietos to paminklo kitapus Dūkštos, medžiai užstoja). Pagalvojau: kad ir kitiems ieškantiems neatsitiktų kaip man, gal galima patikslint paminklo vietą žemėlapy? Nes privažiuot kuo arčiau reikia visai kita gatve, negu prie vietos, kuri dabar pažymėta. Pridedu printscreeną [pridėjau tą patį, kurį atsiuntė Zita D.] – kaip įrodymą, kodėl nepavyko rast.
Pagarbiai / [vg]
Atsakė: „Dėkoju už pastebėjimus, pabandysime patikslinti.“
— jei paminklo vieta būtų patikslinta žemėlapy, gal būtų galima sakyt, kad ne veltui susirašinėta su institucijom? Šįmet Vilniaus grąžinimo 80-metis, gal kas, prieš 30 metų nedalyvavęs paminklo atidengimo ceremonijoj, norės jį aplankyt ir vietos ieškos būtent puslapy https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search?

2019-04-26

(1177) Epizodai, xxxiii: kaip Martinaitis provokaciją netyčia buvo padaręs

Šitą įrašą ketinau paskelbt balandžio 1-ą, per aa. Marcelijaus Martinaičio gimtadienį, bet, kaip per dažnai būna, teksto kopijos lapas pasislėpė popierių šūsny – ir tik šįryt išlindo paviršiun.
Nieko naujo; kas skaitęs Ričardo Pakalniškio jau post mortem išėjusią knygą Poezijos kryžkelės: dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje (1994), tikriausiai atsimena tą epizodą iš 1956–1957 metų, susijusį su radiju. RičP klausia, ar MarcM klausydavęs lietuviškų užsienio radijo laidų.
Čia tai ištisa istorija. Dar kaime pasidariau vadinamąjį „ausinį“ radijo aparatą, kad namiškiai ir aš galėtume klausytis „Amerikos balso“. Susižavėjimas radiju mane ir į Kauno politechnikumą atvedė. Baigęs dirbau Raseinių ryšių kontoroj, rytą 6 valandą turėdavau įjungt radijo „mazgą“. Tuo metu klausydavau „Amerikos balso“, jautri aparatūra gerai „išvalydavo“ trukdymus. Vieną rytą man besiklausant įlekia įsiutęs spec. skyriaus technikas, pripuolęs skyde nubraukia visus mygtukus: „Na, rupūže, tai padarei... Tai padarei...“ Pasirodo, per tą „mazgą“ ne taip įjungdamas paleidau „Amerikos balsą“... Keliolika minučių jis buvo girdėti per visus radijo taškus, o svarbiausia – prie partijos komiteto visam miestui jį bliovė garsiakalbis. Maniau, kad man jau arba kalėjimas, arba Sibiras... Bet po to – niekas nieko, matyt, ir „specas“ (jo žinioje buvo spec. kabeliai ir spec. paštas) tylėjo. („Atverti savo duris ir eiti patiems“, Metai, 1993, nr. 12, p. 69)
Paklausiau coll. Donatos M., ar ji šitą epizodą prisimena. Prisimena. Bet vis tiek, pagalvojau, imsiu ir paskelbsiu: smagus pasakojimas. Ir dar pasidalinau mintigaliu: klausyk, ir kodėl man atrodo, kad tas „specas“ ne rupūžiavos, o kokį rusišką keiksmažodį įsiūčiui išreikšt pasitelkė? – Gal ir taip, bet Marcelijus net cituot keiksmažodžius vengė (tiksliai nebeprisimenu, bet mintis Donatos tokia buvo).
Patikslinimas (2019 V 23) Vartinėdamas MarcM-čio Lietuviškas utopijas, dar kartą perbėgau akim jo pokalbį su RičP-kiu, stabtelėdamas prie jau cituoto gabaliuko; skiriasi – nors nedaug, bet:  šis variantas vėlesnis, būtent jis cituotinas:
Čia tai ištisa istorija. Dar kaime pas tėvus buvau pasidaręs vadinamąjį „ausinį“ radijo aparatą, kuriam nereikėjo baterijų. Su tuo aparatuku pirmą kartą pagavau, rodos, vos pradėjusį veikti „Amerikos balsą“. Tas susižavėjimas radiju mane buvo atvedęs ir į Kauno politechnikumą.
     Baigęs Kaune ryšių mokslus, buvau paskirtas į Raseinių ryšių kontorą, kurioje rytais turėdavau įjungti radijo „mazgą“. Tuo metu pasiklausydavau ir „Amerikos balso“, nes jautria aparatūra gerai „išvalydavau“ trukdymus. Vieną rytą man besiklausant įlekia įsiutęs spec. skyriaus technikas (jis „cenzūravo“ laiškus, jo žinioje buvo kabeliai ir spec. paštas, atrodo, klausydavo pokalbių), pripuolęs skyde nubraukė visus mygtukus: „Na, rupūže, tai padarei... Tai padarei“... Pasirodo, per tą „mazgą“, ne taip jungdamas, į miestą paleidau „Amerikos balsą“. Keliolika minučių jis buvo girdėti per radijo taškus, o svarbiausia – ties partijos komitetu visam miestui bliovė garsiakalbis. Maniau, kad man jau kalėjimas arba Sibiras. Bet po to – niekas nieko, matyt, Raseinių partija dar miegojo, o „specas“ nenorėjo išsiduoti, kad pražiopsojo tokią diversiją. (MarcM, Lietuviškos utopijos: dialogai, pokalbiai, straipsniai, interviu, 1991–2003, 2003, p. 39)

2019-04-24

(1176) Užparaštė, cliv: „Mein lieber Gott! Das ist ein Lied, das sind die Stimmen!“

Įrašo inspiracija – iš popieryno. 1992–1995 metais Lietuvoj medžiagą daktaro disertacijai iš kultūros antropologijos rinko Corrina Snyder (apsigynė 1997-ais Columbijos universitete New Yorke). 1993 V 7 Šiaurės Atėnuos buvo Solveigos Daugirdaitės pokalbis su ja „Darsyk apie lietuvius“ („Gatvėje kartą sutikau pažįstamą, kuris ėjo su kažkokiu vyriškiu. Aš pasisveikinau, o jis atsisukęs į tą vyriškį: ‘Tu žinai, kas ji tokia? Ji yra Škėmos anūkė’. Lyg neturėčiau nei vardo, nei pavardės, o būčiau tik anūkė. Ir to vyriškio jis man nepristatė, tai jam nerūpėjo. Buvo svarbu tik tai, kad jis pažįsta Škėmos anūkę.“ Čia jos internetinis puslapis; čia nesenas pokalbis.) — Paklausta, kuo skirias etnologija JAV ir Lietuvoj, CorSn pasamprotavo:
Amerikoj [etnologai] neapsiriboja faktų, tarkim, pasakų, rinkimu ir skelbimu. Amerikoje domimasi, kodėl žmogus tą pasaką seka, ar klausytojams patiko, ką pasaka mums nurodo apie kultūrinę situaciją, kurioje yra sekama. Folkloras yra tai, kas vyksta dabar, o ne vien tai, kas buvo praeity. (p. 3)
Ne, nieko tokio iš klumpių verčiančio nepasakyta, tiesiog: skaitydamas šiuos sakinius vėl prisiminiau Motiejų Miškinį, jo rašinį „Be antraštės“, iš kurio jau citavau apie Vienažindžio „Sudiev, kvietkeli“ (beje, atsirado tas rusiškas romansas). Yra tame tekste dar vienas pasakojimas, apie dainą, kurios žodžių MotM-niui nepavyko iškrapštyt nei iš savo, nei iš aplinkinių atminties; bet kiek pripasakota apie tai, kas, CorSn nuomone, turėtų domint etnologus:
Yra dar buvę mūsų krašte dainų, kurių nė apypilnio teksto niekas nebeatsimena. Gal tik viena kita jų nuotrupa yra išlikusi. Tokia, pavyzdžiui, kitados buvo viena labai populiari, gana plačiai dainuojama rytinėj Aukštaitijos daly, gal pradedant nuo Svėdasų bei Kamajų ir baigiant etnografinės Lietuvos pačiu pakraščiu, prie Drukšės [= Drūkšių] ir Vydžių. Tai daina, kuria, kaip yra žinoma, žavėjosi Tumas-Vaižgantas ir laikė ją nelyginant supoezintu sėlių krašto peizažo simboliu. Kažkuriame periodiniame leidinyje, atsimenu, jis yra rašęs: „Mano tėvų žemė – parūkavusių padūmavusių pakraštėlių žemė!“ Pakursyvintieji žodžiai kaip tik ir yra iš tos dainos paimti. Ją dainuodavo tiktai vidutinio amžiaus ir pusamžiai, netgi senstelėję vyrai. Tai buvo mano vaikystės ir ankstyvosios jaunystės metais vyresnės juknėniškių kartos nelyginant „monopolizuota“ daina. Dainuodavo ją vyrai, eidami didesniu būriu po dienos darbų talkininkai (dažniausiai šienpjoviai); dainuodavo eidami nuo ežero, čia nusimaudę, kartais važiuodami didesne vilkstine iš turgaus (jau kiek įgėrę), o pirmosios vokiečių okupacijos metu – veždami kur toliau, už keliolikos varstų, privalomą grūdų ar pašaro duoklę ar grįždami ją atidavę. Šitą dainą, kaip ir daugelį kitų, galima dainuoti tiktai lauke.
Deja, tiktai vieną sveiką jos sakinį beatsimenu. Prasideda ji žodžiais „parūkavę padūmavę visi pakraštėliai“, o mano atminty išlikęs sakinys yra toks:
Būtų Dievas nesutvėręs Adomo ir Ievos, Adomo ir Ievos,
Būtų likę neganytos visos rojaus pievos, visos rojaus pievos.
Pakursyvintieji žodžiai kartojami kiek pakeistu tonu. Tai teikia dainai kažkokio ypatingo žavumo.
Dabar dažnokai važinėja po periferijas, po įvairius Lietuvos atkampius ekspedicijos ir renka tautosakos pavyzdžius, žinias apie įžymesnius žmones ir kt. Gal dar galėtų tokių ekspedicijų dalyviai aptikti kur nors apie Svėdasus, netoliese nuo Vaižganto tėviškės, šios dainos pilną tekstą? Mano „kampelyje“ jo surasti man nepavyko.*
-------------------------------
* Vieną nelabai šaltą, ūkanotą 1915 m. dieną, žiemos pradžioj, tik ką truputį pasnigus, juknėniškiai (jų galėjo būti 30–40) vežė šieną ir šiaudus į vokiečių karinio dalinio pašarų bazę, esančią šiapus Degučių, šalia plento į Zarasus. Ir man teko vežti didelį šiaudų vežimą. Išvažiavus iš Juknėnų lauko į nedidelę gretimo kaimo lauko lygumą, dešinėj, rytiniame dangaus pakrašty, atsiskleidė lengvos miglos ir dar nedrąsiai švytinčios, vos patekėjusios, saulės spindulių ruoželis. Du trys nebejauni vyrai užtraukė „Parūkavę padūmavę visi pa-kraš-tė-liai“, jiems pritarė gal keliolika kitų, – ir sugriaudėjo tokia galinga daina, nuo kurios – man tada atrodė – turės pats horizontas išsiplėsti. Kas nuteikė mano kaimynus taip dainuoti? Ar tiktai ne šita plačiai išsiskleidusi panorama? Ar tik ne šitie akivaizdūs „pakraštėliai“? Du vokiečių kareiviai, gurguolės palydovai, švabai (viurtembergiečiai), ėjo pėsti. Staiga pamačiau, kad vienas jų (Karlsruhės technikos instituto studentas) ėmė bėgte bėgti. Pavijęs mano gana aukštai prikrautas roges, ūmai striktelėjo ant jų, atsisėdo šalia manęs ir tarė: „Mein lieber Gott! Das ist ein Lied, das sind die Stimmen!“ Išsiėmė iš kišenės užrašų knygelę ir pieštuką ir pridūrė: „Būkite malonus. Užrašykite nors vieną kitą šitos dainos sakinį. Vėliau kada gal išversite man į vokiečių kalbą.“ – „Aš pats moku atmintinai dainos dalį, bet išversti neapsiimu... čia reikia didelio poeto, ir dar labai gerai mokančio vokiečių kalbą. O kiekgi aš jos moku?“ Po kiek laiko, dar ilgokai pagyvenęs Juknėnuose, šitas švabas nuo Nekaro pakrantės pramoko šiek tiek lietuviškai ir bandydavo padainuoti sau vienas kokią lengvesnę lietuvišką dainelę. Įpratino mane grožėtis „Odisėja“, jos vertiniu į vokiečių kalbą... Kasdien skaitydavo balsu po vieną kitą jos puslapį. (MotM, Rinkiniai raštai, 2013, p. 151–152; cituodamas atitaisiau gabaliuko struktūrą: tai, kas rankrašty buvo kaip išnaša, spausdinant pateikta kaip pagrindinio teksto dalis)
Šitą dalyką Motiejus Miškinis rašė 1970–1971 metais; jaunėlis brolis, Antanas Miškinis, savo prisiminimų, kuriuos Rita Tūtlytė yra pavadinusi Juknėnų epu, planelį susidarė maždaug tuo pačiu metu (pirminis pavadinimas – Neįžymūs žmonės; bent man labiau patinka negu galutinis – Žaliaduonių gegužė). Pasakojimas apie dėdę Rapolą prasideda nuo tos pačios dainos (įtariu, Antanas prašė Motiejaus paieškot tos dainos, ne šiaip Motiejaus tekste atsiradęs cituotasis gabaliukas):
        Padūmavę, parūkavę visi pakraštėliai, visi pakraštėliai...
        Kad būt Dievas nesutvėręs Adomo ir Ievos, Adomo ir Ievos –
        Būtų likę neganytos visos rojaus pievos, visos rojaus pievos...

Mažas būdamas šią dainą girdėdavau turbūt visą. Jos melodija iki šiandien man liko įsirėžusi į atmintį. Dainuodavo ją tik vyrai, būriu sustoję lauke, ant kalnelio ar prie ežero. Dainuodavo pratisai, ypač antrąją frazės pusę, pakartodami. Tai savaime sudarydavo lyg ir pasikartojantį aidą. Juk, lauke dainuojant ar net garsiai šūkalojant, aidas kažkur netoliese pasikartoja...
Kai jau pradėjau suprasti sąmoningiau dainų grožį ir vertę, maniau, kad, pavyzdžiui, ši daina yra kaip ir nuosavybė tik mūsų apylinkėje – viename kitame kaime. Vėliau patyriau, kad jos gana plačiai skambėta šiaurės rytų Lietuvoje. Viename straipsnyje ir Vaižgantas yra jos porą frazių pacitavęs. Panorau visą tą dainą išmokti, bet radau jau tik fragmentus. Užrašytos dainų rinkiniuose man neteko aptikti, nors su dainų rinkiniais, rodos, neblogai esu susipažinęs. O gal pražiopsojau? Iš esmės – tai tipiška lauko daina, pirkioj dainuojamos negirdėjau. Kodėl aš apie tai kalbu? Ogi noriu tuo pasakyti, kad daina užsimiršta, numiršta, kaip ir kiti tautosakos kūriniai. (AntM, Žaliaduonių gegužė, 2005, p. 125–126)
— Ar tikrai šita daina numirė niekieno neužrašyta? – na, toks klausimas juk savaime kyla. – O gal vis dėlto yr? Ėmiau ir paklausiau coll. Vitos iš Dainyno skyriaus. Iš atsakymo:
Sveikas, Virgi.
Tavo atsiųstas brolių Miškinių apdainuotos dainos eilutes tikrinau mūsų dainų kataloge, bet teradau tik trejetą vienos dainos (vėlyvas šeimos dainoms priskiriamas kūrinys apie parsivestą jauną žmoną, kuri barama iškart verkia) užrašymų, kurių pabaigose tiesiog „prisegtos“ tos pora eilučių apie Adomą, Ievą ir nuganytas dangaus pievas. O daugiau niekur šitų motyvų (nei pradžios eilutės apie padūmavimus, nei tų kitų apie Adomą ir Ievą) kol kas nerandu nei prie literatūrinės kilmės dainų, nei prie romansų, nei prie jokių kitų...
Jei tik sužinosiu ką nors ateity, būtinai parašysiu.
Tiesa, ne vienas iš kolegų, paklausęs tų motyvų, tvirtino, kad „kažkur tikrai girdėta“. Gal per Vaižgantą? Dainų katalogas – miškas su nesutvarkytomis pamiškėmis, kuriose galima atrasti iki šiol nusistovėjusiems dainų tipams nepriskirtų dainų užrašymų. Ką gali žinoti, gal ten kur nors guli ir „padūmavę pakraštėliai“ :-)
Taigi, kol kas tiek žinių. Aišku, pirmiausia reiktų rast, kame Vaižgantas užrašęs MotM cituotą sakinį. O dėl dainos – na, turi juk kas nors ir dingt iš šio pasaulio.

Post scriptum (2023 III 30) Užvakar atkeliavo coll. Vitos laiškas, pavadintas „Baisiai senas reikalas :-)“:
Labas, Virgi.
Tu jau gal ir pamiršai, kaip kadaise manęs klausei apie vieną folklorinį motyvą: Padūmavę paūkavę visi pakraštėliai...
Nebepamenu, kam Tau jo reikėjo. Tada neprisiminiau nieko tinkamo, o, va, šįryt netikėtai užmačiau šitą motyvą našlaičių dainose. Siunčiu prisegusi Tau vieną tekstą su visais aprašais. Šitam dainos tipe tas motyvas yra dar keliuose tekstuose. Gražu... :-)
Prisegta buvo štai ši, paskelbta Lietuvių liaudies dainyno XIV tome (trečiame, skirtame šeimos dainoms; 1998, p. 476–477; našlaičių daina, Lietuvių liaudies dainų kataloge žr. Š 920, B versija; dainyne yra ir melodija, žr. žemiau dešinėj; taip pat nurodyta, kad šios versijos apie 1892–1971 metus užrašyta 12 variantų Zarasų, Utenos, Anykščių, Kupiškio, Rokiškio, Biržų, Radviliškio apylinkėse):
428. ATSIKĖLAU UNKSTI RYTA

1. Atsikėlau anksti ryta
    Aš iš patałėlia –
    Padūmavį parūkavį
    Visi pakraštėliai.

2. Padūmavį unt kalnalia,
    Unt matulas kapa,
    Padūmavį unt kalnalia,
    Unt tevelia kapa.

3. Aičia šaukčia matinėłį
    Balsu gegutėlas,
    Aičia šaukčia tevutėlį
    Balsu karvełėlia.

4. – Kelkis kelkis, matinėla,
    Taryk man žadelį,
    Pagirodyk man kelalį
    Unt šviesių saulałį.

5. Kaip pažiūriu aš unt dungų,
    Unt šviesių saulałį,
    Krenta byra ašarėlas
    Par skaistų veidelį.

6. O aš, biedna siratėla,
    O aš, našlaitėla,
    Aš neturiu matinėlas
    Anei tevutėlia.

7. Aš neturiu kam vargelių
    Sava pasakyti
    Anei miela bralytėlia
    Gromatai rašyti.

8. Aisiu aisiu par girełį,
    Preisiu unt berželį:
    – Beržałėłi svyruołėli,
    Būk mana tevelis.

9. Ūžia lapai beržałėlia
    Vėja papučiami,
    Neatsaka man žadelia,
    Neramin širdelas.

10. Aisiu aisiu par girełį,
    Priaisiu liepełį:
    – Lieputėla tu žalioja,
    Būk man matinėla.

11. Lieputėla tu žalioja,
    Būk man matinėla,
    Lieputėla tu žalioja,
    Ramink man širdełį.

12. Lieputėlas ūžia lapai
    Vėja papučiami,
    Neramina man širdelas,
    Netaria žadelių.

13. Ainu par lygius laukelius,
    Preinu akmenėlį:
    – Akmenėli, uola kieta,
    Kalbink man jaunełį.

P[ateikta] Mataučiznos k., Obelių vls., Rokiškio aps. – t[ekstas:] Elena Zaukienė-Smalinskaitė, 73 m., m[e]l[odija:] Emilija Kuzavinienė-Zaukaitė, 33 m. U[žrašė] t[ekstą] E. Kuzavinienė 1936, į mg. įrašė Z. Puteikienė 1976, ml. šfr. Ž. Ramoškaitė 1998. Sg. t. LTR 986(24); LTRF mg. 1780(34). 6 ​ 7
Kas čia per baisiai senas reikalas supratau skaitydamas laišką – kad ir Vita prisimintų, mestelėjau nuorodą į šitą 2019-ų pavasario įrašą; sureagavo:
Tu matai, kokie vingiai :-)
išeitų, kad padūmavusius pakraštėlius dainose atsekėm, o štai Adomo ir Ievos vis dar ne...
Atsiliepiau:
Na, nušvitimai galvoj tiesiog atsitinka – nei numatysi, nei suplanuosi. Tiesiog tenka laukt. Dėkui dar kartą!

2019-04-14

(1175) Iš popieryno, liv: buhalteris Rimkus iš Telšių

[Kartkartėm vis pagalvoju (nuo tada, kai Danutė Kalinauskaitė tapo nacionalinės premijos laureate): jei Antanas Ramonas dar būt pagyvenęs, jei ne ta – nerandu tikslaus epiteto – mirtis nė 50 nesulaukus... „Klumpa ir keliasi žmogus, pakol sukniumba visiems laikams – štai ir visa istorija“ – paskutinis jo „Esė apie tėviškę“ sakinys; kniumba, susitrenkia galvą, ir viskas. Prisimenant jaunaisiais vadintus prozininkus iš praeito amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio, labiausiai patiko Ramonas ir Kalinauskaitė, rašiusi dar mažiau negu Ramonas; nežinau kaip pasakyt, kodėl; gal todėl, kad ne išspausti, sukonstruoti, o lyg savaime atsiradę jų pasakojimai atrodė – stebint žmones ir jų kasdienį gyvenimą – paviršiuj nieko tokio, bet jei įsižiūri, įsiklausai – gali pamatyt, išgirst, pajaust šį tą esmingai tikro, skambiai tariant, egzistencinės tiesos užuominų; be to, stilius (vėl: kaip čia pasakius?) – be išsidirbinėjimų, toks inteligentiškai ramus; svarbiau ką, o ne kaip pasakyt. — Ai, niekų prišnekėjau.]
Besikapstydamas popieryne radau išsiplėštą 7 meno dienų lapą su Antano Ramono rašiniu „Telšiai. Po dvidešimties metų“ (1993 V 21, p. 4). Stebėt pasaulį ir žmones ir svarstyt apie tatai (raštu). Ir nereikia jokių apibendrinimų, skambių ištarų. Štai to teksto galiukas:
Skolinuosi dviratį ir važiuoju Alsėdžių keliu Germanto ežero link. Dairausi. Kažkur čia, tuoj už miesto, turėtų būti paminklinis akmuo dviem 1863 m. kazokų sušaudytiems kunigams. Pastatė jį anais laikais toks buhalteris Rimkus. Valdžia griežė dantį, bet užsispyrusio žemaičio atsikratyti nesugebėjo. Keistas buvo žmogus. Tampė jį saugumas. Šaipėsi bendradarbiai. Užuot zirzęs, kad niekas nenukasa sniego, imdavo kastuvą ir eidavo. Išmintingieji bendradarbiai žiūrėdavo pro langą, sukiodavo pirštą prie smilkinio ir kažkodėl irzdavo – vaidina idealistą, teisuolį. Paminklo nebematau. Namai dygsta kaip grybai. Nė kiek nenustebčiau, jei paminklinis akmuo būtų pranykęs kokio nors praktiško žemaičio vilos pamatuose.
Keli štrichai – ir galvok, jei nori, skaitytojau, apie buhalterį Rimkų visą savaitgalį, kurk žmogų, mėgink įsivaizduot. Ar ne to laukiam iš literatūros? Kad duotų darbo mūsų vaizduotei (ir moralinei vaizduotei, jei tokią įmanoma išskirt)?

[2019 IV 16 papildžiau 1173 įrašą dukros prisiminimais apie Antaną Pangonį]

2019-04-06

(1174) Laiškų dėžę tuštinu, iii: dailininkės laiškas apie Juzeliūno operą Sukilėliai

Štai kaip viskas susidėstė: vasario pradžioj pasižiūrėjau Nijolės Maslauskienės parengtą virtualią parodą „Juliaus Juzeliūno opera ‘Sukilėliai’ ideologinių draudimų lauke“; kovo pabaigoj kapstydamasis laiškų dėžėj radau laišką, gautą tada, kai dar dirbau ir radijuj, ir susijusį būtent su šia opera.
2002-ų rudenį per radiją turėjau būt pasakęs, kad opera pagal Vinco Mykolaičio-Putino Sukilėlius buvo uždrausta ir jos nieks neišgirdo (kažkaip maždaug taip). Tai išgirdusi Regina Songailaitė-Balčikonienė (1922–2007; 1948–1974 Operos ir baleto teatro dailininkė, 1974–1980 vyr. dailininkė) nusprendė mane pataisyt, nes tepasakiau a (kad [1957-ais] opera buvo uždrausta), bet nepridūriau b (kad po dvidešimties metų opera vis dėlto buvo pastatyta ir parodyta; RegS-B – to pastatymo dailininkė). Jei laiške (data pašto anstpaude: 2002.09.19) būtų tik faktai patikslinti, vargu ar jį būčiau nusprendęs perbaksnot – pasirodė, kad užfiksuota gan kritiška nuomonė galėtų būt savotiškas tikslinamasis prieduras prie virtualios parodos įžangos priešpaskutinės pastraipos paskutinių sakinių: „Palankesnės sąlygos operos pastatymui susiklostė tik XX a. 8-jame dešimtmetyje, kai oficialiame diskurse paplito sukilimo interpretacija, pripažinusi jo nacionalinį siekį. Tuomet leista pastatyti operą pagal anksčiau parašytą libretą ir 1977 m. spalio 29 d. įvyko jos premjera. Operos spektaklis sulaukė nemažo pasisekimo.“
Gerbiamas Virgi[n]ijau!
RegS-B, operos Sukilėliai scenovaizdžio eskizas (iš čia)
Iš anksto atsiprašau, kad rašau apie Jūsų netyčia paskelbtą klaidą – apie operą „Sukilėliai“. Pirmą kartą ji buvo pastatyta dar sename teatre iki generalinės repeticijos ir nuimta kažkur apie 1950 m. Bet apie 1970 metus naujame teatre ji buvo pastatyta antrą kartą. Kompozitorius J. Juzeliūnas prašomas operą kiek patrumpinti pareiškė, kad jis netaisysiąs nė vienos gaidos, kadangi nepelnytai ši opera buvo nuimta pirmą kartą, tai dabar jis reikalauja ją statyti tik pagal seną originalą. Pastatymas išėjo ir netgi mes, statytojai, laimėjome „sąjunginę“ premiją (ne pinigų, bet moralinę) už tų metų geriausiai pastatytą nacionalinę operą. Buvo pagirta muzika, scenografija ir režisūra. Žinoma, naujame teatre atsiradus scenos technikos galimybėms mes jas ir panaudojome. Veiksmas vyko ant sukamo rato prie varpinės ir kitų medžio konstrukcijų. Gaisrą vaizdavome dūmais ir efektingu apšvietimu. Žodžiu, spektaklis vizualiai išėjo efektingas. Mums netgi kilo klausimas, už ką gi jis pirmą kartą buvo nuimtas – gal kokio nors nedoro žmogaus, siekiančio asmeninės karjeros, intriga. Tik mes, teatro darbuotojai, pripažinome, kad muzika nors ir gera, bet 3 val. + 2 pertraukos yra gerokai per daug. Putinas Mykolaitis parašė romaną skaitymui, bet ne scenai, kadangi nėra akivaizdžios intrigos. Labai gaila, kad kompozitorius taip griežtai atsisakė taisyti ir trumpinti. Perredagavus būtų buvusi labai vertinga opera apie istorinį baudžiavos pavaizdavimą. Žinoma, kurie domėjosi opera, subėgo į premjerą, bet apsivylę pasakė, kad opera per ilga ir nuobodi. To užteko, kad ėjo dar keletą kartų, bet neturint pasisekimo publikoje iš repertuaro iškrito. Detalesnius duomenis galėtų Jums suteikti teatro „Literatūrinė dalis“. Aš buvau tik spektaklio dailininkė ir tikslesnių duomenų nebeprisimenu.

P.S. Su įdomumu klausau literatūrinių laidų. Sėkmės!
(LLMArchyve yra RegS-B fondas, ten reiktų priglaust ir šitą laišką, tik va prisiruošk žmogau nukeliaut...)

2019-04-05

(1173) Der Zeitgeist: kosmopolitų-estetų paieškos 1949-ų pradžioj

ovo pačioj pabaigoj per Svobodą klausydamasis dviejų Leonidų – Velechovo ir Mlečino pokalbio „Ждал ли евреев новый Холокост?“ (apie tai, kas dėjos Sovietų Sąjungoj prieš 70 metų), prisiminiau: dėžėj „ruošiniai tinklaraščio įrašams“ yra vieno straipsnio kopija, būtent apie tai. O ką nors lietuviškai apie šitą kampaniją ar esu skaitęs? Lyg ir ne; atminty tik Jokūbas Josadė iškilo: ar skaičiau, ar girdėjau, kaip jis 1949-ų pradžioj įsitaisęs prie krosnies degino savo rankraščius. — 1949 I 28 Pravdoj paskelbtu straipsniu „Об одной антипатриотической группе театральных критиков“ prasidėjusi bekilmių kosmopolitų, ideologinių diversantų paieška pradžioj išsiplėtė į kitas meno ir mokslo sritis; tada turėjo plėstis geografiškai – visose vad. sąjunginėse respublikose reikėjo rast tokių kenkėjų, ir jų dauguma, aišku, turėjo būt žydai. Lietuvoj iktol liaudies priešai buvo buržuaziniai nacionalistai, aišku, lietuviai; papūtus naujam vėjui, priešo sąvoką teko išplėst.
1949 III 27, sekmadienį, išėjusios Tiesos p. 3 paskelbtas, aišku, nepasirašytas straipsnis „Prieš kosmopolitizmą, už tarybinio patriotizmo ugdymą“. Perpasakojus vad. centrinės spaudos „atradimus“, paminėjus, kokių kosmopolitų-estetų rasta Ukrainoj, Baltarusijoj, Latvijoj (Adelgeimas, Gercovičius, Kacas ir kt.), prieita ir prie Lietuvos:
Ilgus metus buržuaziniai nacionalistai, kurie tegalėjo išsilaikyti valdžioje tik su užsienio imperialistų pagalba, pardavinėjo Lietuvą užsienio grobikams, paversdami ją pusiaukolonija, užsienio valstybių buržuazijos pastumdėle. Šios šlykščios išdavystės tikslais buržuaziniai nacionalistai skleidė keliaklupsčiavimą prie Vakarų kultūrą, šliaužiojo prieš viską, kas užsienietiška, garbino supuvusią užsienio buržuazijos kultūrą. Žmonių akims dumti buržuaziniai Lietuvos vadovai melagingai šūkavo apie tautinę lietuvių kultūrą, bet iš tikrųjų jie stabdė lietuvių tautinės kultūros išsivystymą. Buržuazija uždarė mokyklų duris plačiausiems darbininkų ir valstiečių vaikų sluoksniams, ji stabdė mokslo ir meno išsivystymą.
     Savo kovoje prieš darbo žmones susijungdavo visų tautybių išnaudotojai. Skelbdami „tautos vienybę“, jie tikrovėje vykdė vienybę su visų šalių ir tautybių išnaudotojais. Skleidę žvėriškąjį šovinizmą ir kiršinę įvairių tautybių darbo žmones vienus prieš kitus, buržuazijos šulai puikiai sugyveno su lenkų dvarininkais, su žydų kapitalistais, kartu su jais išnaudojo ir plėšė darbo žmones. Žydų buržuaziniai nacionalistai, anglų imperialistams tarnaujantieji sionistai, padėjo lietuviškajai buržuazijai skleisti keliaklupsčiavimą prieš užsienį, šovinizmą, padėjo kovoti prieš revoliucinį judėjimą Lietuvoje.
Jei teisingai supratau, Lietuvoj buvo pasirinktas toks pat demaskavimo principas kaip Ukrainoj: esą „antitarybinėje, antipatriotinėje veikloje bekilmiai kosmopolitai iš esmės susublokavo su buržuaziniais nacionalistais“ ir „stengiasi skleisti keliaklupsčiavimo prieš buržuazinę ideologiją nuodus, siekia pasmaugti puikius tarybinius auglius lietuvių literatūroje, mene, moksle“.
Liaudies priešas [Antanas] Miškinis, eilę metų dviveidiškai veidmainiaudamas, įlindęs į Grožinės literatūros leidyklą kaip redaktorius, stengėsi slopinti tarybinės literatūros vystymąsi, kovodamas po „aukštų reikalavimų“ priedanga prieš tarybinius veikalus.
     Liaudies priešas ir išdavikas [Isakas] Kaplanas kurį laiką vaidino kritiką ir meno recenzentą. Jisai gyrė ir kėlė nacionalistinius, buožinius kūrinius. Tokį veikalą, kaip Borutos „Baltaragio malūnas“, jisai vadino „geriausiu lietuvių literatūroje“. Vertindamas teatrinius kūrinius, šis niekšas niekino geriausius aktorius, geriausius veikalus. Taip šis purvinas nusikaltėlis išdergė tokius aktorius, kaip Rudzinskas, Chadaravičius ir kiti.
     Buržuazinis nacionalistas [Abraomas] Suckeveris savo knygpalaikėje „Vilniaus getas“ skleidė melagingas „tautinės vienybės“ teorijas, nutylėjo partijos, tarybinių žmonių kovą prieš hitlerinius okupantus, skleidė kosmopolitizmą ir šovinizmą.
     Buržuaziniams nacionalistams padeda visi tie, kurie nuslysta į buržuazines ar smulkiaburžuazines pozicijas, kartoja ir skleidžia buržuazinių nacionalistų, kosmopolitų melus ir šmeižtus.
     Grožinės literatūros leidyklos vadovybė neatsakingai ir beprincipiškai išleido eilę veikalų, kuriuose buvo skleidžiamas nacionalizmas, religiniai prietarai, parodė politinio budrumo stoką. Tos leidyklos buvęs vyriausias redaktorius V[alys] Drazdauskas prakišo eilėje veikalų nacionalistinę ideologiją.
     Į kosmopolitams būdingas antipatriotines ir buržuazines-estetines pozicijas stojo kai kurie mūsų kritikai, kurie niekino ir nuvainikuodavo tarybinių lietuvių rašytojų kūrinius.
     Štai, pavyzdžiui, „Literatūros ir Meno“ puslapiuose suniekino eilę tarybinių rašytojų [Antanas] Pangonis ([slp. St.] Simaitis). Eilėje recenzijų Pangonis iš buržuazinių-estetinių pozicijų nuvainikavo Reimerio, Avyžiaus, Maruko, Valsiūnienės kūrinius. Pangonis nuvainikavo tų tarybinių rašytojų kūrinius ta priedanga, kad jie, esą, yra nepakankamai meniški, nepakankamai meistriški. Tačiau tikrovėje kuo meistriškesni buvo kūriniai, tuo labiau juos Pangonis puldavo. Taip jisai suniekino V[alerijos] Valsiūnienės poemą apie Oną Sukackienę. Apie šį tikrai talentingą kūrinį, kuris sudaro rimtą indėlį į tarybinę lietuvių literatūrą, Pangonis rašė:
TLE, t. 4, 1988, p. 128
     „Nėra V. Valsiūnienės kūrinyje Onos Sukackienės, yra tik jos asmens štrichai, kurie neįstengia nei įkvėpti, nei patraukti. Šimtą kartų galima skaityti poemėlę ir vis tiek nieko neliks skaitytojo atmintyje apie Oną Sukackienę, išskyrus visiems gerai žinomus biografinius duomenis“.
     Negalima skaityti be pasipiktinimo šias eilutes. Pangonis piktinasi, kam Valsiūnienė pasakoja didvyriškąją Sukackienės biografiją. Jisai piktinasi dėl to, kad autorė vaizduoja Sukackienės gyvenimą, jos kelią kaip „tiesią, lyg iššautos kulkos nubrėžtą liniją“. Jisai, matyti, norėtų abejojimų, svyravimų, silpnumo. Galima patikėti Pangoniui, kad jam nieko nesako Onos Sukackienės biografija, jos bebaimiškumas, ryžtingumas, pasiaukojimas, bet, kalbėdamas skaitytojo vardu, jisai aiškiai šmeižia skaitytoją, t.y. Lietuvos darbo žmogų, kuris amžinai atmins Sukackienę kaip tik dėl tų jos bruožų, kaip tik dėl jos patriotinės biografijos, kuris ją atmintų dargi tada, jeigu apie ją literatūroje nebūtų parašyta nei vienos eilutės, o būtų žinoma vien tik jos biografija. / [...]
     Buržuazinis nacionalizmas, kosmopolitizmas, antipatriotiškumas, nihilizmas nacionalinei kultūrai – visa tai yra tos pačios buržuazinės ideologijos pasireiškimai. Kaip niekuomet, privalome mes atminti didžiojo Lenino nurodymą, jog „klausimas yra tik toks: buržuazinė arba socialistinė ideologija. Vidurio čia nėra... Todėl kiekvienas socialistinės ideologijos sumažinimas, kiekvienas nusišalinimas nuo jos tuo pat reiškia buržuazinės ideologijos sustiprinimą“.
(Straipsnis Tiesoj buvo išspausdintas kovo 27-ą, o po dviejų dienų Maskvoj imta stabdyt šią akciją: „29 марта 1949 года на совещании редакторов центральных газет М. А. Суслов предложил «осмыслить» ситуацию и прекратить публиковать «крикливые» статьи. Это был сигнал отбоя кампании. Окончательно о прекращении кампании возвестила статья «Космополитизм – идеологическое оружие американской реакции» (Ю. Павлов, «Правда», 7 апреля)“; žr čia pačioj pabaigoj.)
— Kodėl būtent šie žmonės buvo pasirinkti mušamaisiais? – nebent kokiuos LKP(b) CK protokoluos atsakymą būtų galima rast.
Kas šiek tiek stebina, kad dviem iš jų nuo šito iškeikimo nei šilčiau, nei šalčiau nepasidarė: Miškinis jau Mordovijos lagery (1948 VII 21 gavęs 25 metus kaip pogrindinės organizacijos narys), Suckeveris – Tel Avive (iš Lietuvos sovietinių rašytojų sąjungos pašalintas 1946 X 9 kaip išvykęs į Lenkiją; jo kupiūruoti atsiminimai apie Vilniaus getą 1946-ais išėjo Maskvoj, nekupiūruoti – 1947-ais Paryžiuj; vertimas iš rusų į lietuvių išleistas 2011-ais).
Apie Isaką Kaplaną tik tiek težinojau: kad vertėjas (apie jį kaip kritiką nieko), kad buvo disidentas, išvyko iš Sovietų Sąjungos. Po to iškeikimo Tiesoj, regis, nuteistas ar ištremtas nebuvo; apie 1957-us vėl ėmė rodytis jo verstos knygos; būtent Kaplanas ar ne pirmasis lietuviams pristatė prancūziškai rašiusią Sofiją Tyzenhauzaitę – „Platelių Valteris Skotas“ (Pergalė, 1975, nr. 8, p. 156–165). Ar yra parašęs kokių atsiminimų, kur būtų ir apie 1949-ų pradžioj patirtą išpuolį, nežinau.
Antano Pangonio gimimo ir mirties datas teradau senųjų vilniečių sąraše: *1908 X 11, †1984 [iš tiesų 1983] XII 27; žurnalistas, Lietuvių meno ir literatūros draugijos valdybos narys, poros vienkartinių leidinių Lietuviškoji mintis ir Jaunimo ateitis (abu 1938; yra epavelde) redaktorius ir leidėjas; galima pridurt: literatūros kritikas (nors 2002-ais išėjusioj Elenos Baliutytės studijoj Laiko įkaitė ir partnerė: lituvių literatūros kritika, 1945–2000 ir neminimas); spėtina, kad po 1949-ų pavasarį patirto triuškinimo net jei ką dar ir mėgino rašyt, tai išspausdint jokių šansų nebuvo; kuo užsiėmė, iš ko gyveno – nepavyko išsiaiškint. (1949-ais represuotųjų sąraše yra Antanas Pangonis, bet greičiausiai kitas, *1902, – su šeima III 25 iš Miklusėnų išremtas į Irkutsko sritį.)
Valys Drazdauskas tuolaik dar buvo laisvėj, suimtas 1949 V 19, bet virš jo galvos debesys jau buvo pradėję tvenktis anksčiau, ta publikacija Tiesoj vargu ar buvo kaip nors ypatingai svarbi sprendžiant jo likimą.
P.S. Šis įrašas be pretenzijų į išsamumą; pagalvojau: o gal kas užsikabins (tarkim, apie AntP-nį ką nors daugiau išsiaiškins).
Papildas apie Antaną Pangonį (2019 IV 16) Kaip jau esu užfiksavęs komentare, parašiau laišką kino dokumentininkei Laimai Pangonytei prašydamas prisiminti tėvą. Štai jos atsakymas:
Laba diena,
Atleiskit, kad užtrukau su atsakymu, bet rinkau medžiagą kažkada apie savo tėvą Antaną Pangonį ir dabar turėjau peržiūrėti visus užrašus.
     Antanas Pangonis gimė Vilniuje 1908 m. spalio 11 d. Jo tėvas Simonas Pangonis iš Butrimonių buvo gubernatoriaus vežikas, bet, įspyrus arkliui, jį perkėlė dirbti gaisrininku į Gedimino pilį, kur buvo telegrafas ir buvo pranešama apie gaisrus. Motina – Veronika Sventicka. Jie susituokė 1900 m. ir turėjo keturis vaikus, kurie augo pilyje iki 1916 m., tada Simonas Pangonis mirė ir visa šeima buvo perkelta ten, kur dabar yra Kalvarijų turgus. Atėjus badmečiui po Pirmojo pasaulinio karo iš jų liko tik Elena Pangonytė, gimusi 1905 m., ir mano tėvas, trejais metais jaunesnis, abu gyveno lietuvių prieglaudoje, lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją.
     Lenkų laikais tėvas pradėjo reikštis spaudoje, dirbdamas katalikiškam jaunimo mėnesiniam žurnale „Jaunimo draugas“ (1926–1937 m. redaktorius Antanas Juknevičius, 1937–1939 m. redaktorius Augustinas Burokas), taip pat dirbo ir „Vilniaus balse“ (1939–1941). 1940 m. parašė knygą kartu su St. Misiūnu – ,,Praktišką lietuvių kalbos gramatiką“ lenkams, kaip išmokti lietuviškai (vieną egzempliorių turiu).
     1939 m. Antanas Pangonis susituokė su Stanislava Astaškaite, kuri baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją tapo medicinos sesele. Aš, Laima Pangonytė, jų vienintelė dukra, gimiau 1942 m.
     Po karo tėvas irgi reiškėsi spaudoje kaip žurnalistas – „Tiesoje“ nuo 1945 m. esant redaktorium G. Zimanui, „Valstiečių laikraštyje“ 1951–1953 m. būnant redaktorium Jonui Mitalui, 1955–1971 m. „Jaunimo gretose“, kurių tada redaktorius buvo Jonas Lapašinskas. Paskutiniu metu dirbo Radijo ir televizijos komitete, bendradarbiavo rengiant žemės ūkio laidas, kurių vyr. redaktorius buvo Vladas Leipus.
     Periodas, apie kurį jūs rašote: aš būdama septynerių metų atsimenu, kaip tėvas pasakė, kad jį Niunka pavadino kosmopolitu, ir jis kurį laiką negalėjo gauti darbo, nes sovietiniais laikais tai skambėjo kaip nusikaltimas, mano tėvui visi keliai tapo uždaryti reikštis toliau kaip kritikui. Jį moraliai labai palaikė Jonas Avyžius, kuris dažnai pas mus ateidavo į Jasinskio gatvę, ir jie ilgai aptarinėdavo socialistinio realizmo leistinumo ribas ir su jų peržengimu iškilusias problemas... Mano tėvas literatūros kritiku taip ir netapo, bet J. Avyžiaus romanų „Į stiklo kalną“, „Kaimas kryžkelėje“ buvo stilistas, nes gerai žinojo lietuvių kalbą, kuria labai domėjosi, rinko įvairius sinonimus ir juos užrašinėjo į bloknotus, kad galima būtų reikšmingiau ir turtingiau išsireikšti.
     Be Niunkos, prie išpuolių prieš tėvą prisidėjo ir G. Zimanas, su kuriuo irgi buvo daug konfliktų.
Apsilankydavo pas mus ir E. Mieželaitis, kurį irgi prisimenu. Buvo kalba apie stojimą į kom. partiją, bet tėvas kategoriškai atsisakė.
     Vėliau, tėvui jau dirbant Radijo ir televizijos komitete, jo bendramintis buvo Vytautas Mažutaitis, kuris ne tik lankydavosi pas mus, bet ir vykdavo su tėvu žvejoti, ką tėvas labai mėgo ir jo mėgiamiausia vieta buvo Žeimenos ežeras. Taip pat nuolat vykdavo į Kaltanėnus, kur, išėjęs į pensiją, net buvo apsigyvenęs.
     Antanas Pangonis mirė 1983 m. gruodžio 27 d., o V. Niunka tais pačiais metais gruodžio 26 d., tik vienam, kaip CK sekretoriui, nusipelniusiam komunistų partijos veikėjui, grojo orkestras, o mano tėvui kunigas Vasiliauskas paslapčiom palaimino jam skirtą žemės lopinėlį Rokantiškių kapinėse.