(1297) Visiškai tarp kitko: homo legens

— jei manai esą žmogus skaitinėjantis, aišku, atkreipi dėmesį ir į kitus skaitinėjančius; akys už šios nuotraukos (8 x 11,5) užkliuvo slampinėjant po pirkį.lt (prieš įsigydamas galėjau pamatyt atvaizdą, kokį jūs matot kairėj); atidžiau pažvelgęs sutrikau: kaip čia yr? mergaitė skaito apverstą knygą; jau mokinė; negi taip atmestinai pozuotų? be to, šitą nuotrauką buvo padovanojusi:

Ilgam prisiminimui brangiajai dėdienei ir dėdei.

Laimutė.

Dūkštas, 1954.VII.4.

ir niekaip nepavyko perskaityt knygos pavadinimo, kad ir kaip kraipiau galvą

— — nusipirkau; žiūriu jau ne į nuotraukos atvaizdą ekrane, o į pačią nuotrauką; vartau, pasitelkiu didinamąjį stiklą – nieko gero; ir staiga: dzingt! fotografas, darydamas nuotrauką, negerai įdėjo negatyvą didintuvan, ne ta puse, ir atspaude kairė tapo dešine; turint skaitmeninę kopiją, šitą klaidą atitaisyti – juokų darbs (nebereikia pasitelkt veidrodžio): viską išsprendžia horizontal flip (žr. dešinėj)

— — — Laimutė skaito 1947-ais Valstybinės grožinės literatūros leidyklos išleistą pjesių rinkinį Lėlių teatras (iš rusų kalbos vertė Petras Keidošius ir Balys Raila, įvadas Vlado Sipaičio); turinys: Jevgenijaus Švarco Lėlių miestas, Germano Matvejevo Du drąsuoliai ir Kurmiukas-rausiukas, Jelenos Danko (pagal Swiftą) Guliveras liliputų šalyje ir dar viena Matvejevo – Raudona vėliava; knyga atversta maždaug per vidurį; kurią pjesę skaito? — reiktų pačios knygos, nes kūriniai, spėju, skirtingo ilgio; o aš tik jos bibliografiniu aprašu remiuos.

(1296) Vilniaus vaizdai, xxxvii: Neries krantinė, netoli tos vietos, kur dabar Sporto rūmai

— seniai seniai, 2009-ais, kai Vilnius buvo Europos kultūros sostinė (kaip šįmet Kaunas), kas tik turėjo liežuvį ar klaviatūrą, tas reiškė nuomonę apie [tada dar ne nacionalinės premijos laureato] Vlado Urbanavičiaus prie Neries pastatytą „Krantinės arką“; ir aš šį tą subaksnojau; vieną įrašą baigiau tokiu P.S.:

Labai ačiū Giedrei Jankevičiūtei už pastraipą, prasidedančią:

Savaip simboliška, kad garsiausias, labiausiai diskutuojamas šių dienų Lietuvos meno kūrinys – „Krantinės arka“ – atsirado Žvejų gatvėje, netoli tos vietos, kur nuo 1924 iki 1931 m. stovėjo lenkų kubisto Zbigniewo Pronaszkos sukurtas Adomo Mickevičiaus modernistinis paminklas. Tiksliau – cementu aptaisytas lentinis 12,5 m aukščio jo modelis; galutinį variantą autorius tikėjosi pagaminti iš ketaus arba betono. Sugeometrintos poeto figūros formos, žinoma, baisiausiai papiktino amžininkus – šie pareikalavo nutremti skulptūrą už upės, kuo toliau nuo miesto centro. Mickevičius išstovėjo septynerius metus, kol jį sulaužė ir nuplovė pavasarinio polaidžio vandenys. Šių laikų lenkų dailės tyrėjai teigia, kad Pronaszkos kūrinys būtų tapęs geriausiu paminklu Piłsudskio Lenkijoje.

Nežinojau. Sužinojau, susiradau tą paminklą. Gaila, kad jau vienas Mickevičius Vilniuj stovi. Reiktų kauniečiam pasiūlyt – Mickevičiaus slėny galėtų pastatyt – kiek lenkų turistų nesitenkintų Vilnium! (Kaip norėtųs ne juokauti...)

Nuo tada apie Pronaszkos Mickevičių nieko naujo galvoj neatsirado – 1931-ų potvynis aptinkuotą lentinį maketą nunešė ir nunešė.

— iki lapkričio vidurio — žiūrinėju pirkį.lt, gal kokią nuotrauką, kur žmogus + dviratis, rasiu; aišku, ir į Vilniaus vaizdus akį užmetu; už vieno atviruko užkliuvau, galva įsijungė: 1940-ų pabaigoj Vilniuje buvo galima nusipirkt atviruką (su lietuvišku užrašu), kuriame kareivinių teritorijoj medžių fone tebestovi Mickevičiaus paminko maketas – tas, kurį galvoj nuplovė 1931-ų potvynis. Negi toks „senas“ vaizdas tebebuvo pardavinėjamas?

Pasirodo, paseno žinios, įsidėtos galvon 2009-ais. 2015-ais Naujajam Židiny-Aiduos buvo Karolio Kučiausko rašinys „Medinis pranašas“ (nr. 7, p. 64–66), kur viskas sudėliota į vietas. Nei 1931-ų, nei 1938-ų Neries potvyniai neįveikė Pranašo, nenuplukdė Kauno link. Bet ir Lietuvos kariuomenės, įžygiuojančios Vilniun ir įsikuriančios kareivinėse, kurių teritorijoj stovėjo, nesulaukė, – buvo išmontuotas 1939-ų liepos pabaigoj; tikslus paminklo maketo stovėjimo palei Nerį laikas: 1924 X 31 – 1939 VII 28. Galima spėt, kad atviruke užfiksuotas vaizdas datuotina 1938–1939; gal dalis tiražo (su lenkišku užrašu) buvo platinama iki 1939-ų spalio pabaigos; Vilniui atitekus Lietuvai, leidėjas atspausdino dar, su lietuvišku užrašu – tikėdamasis (ir pagrįstai), kad šis atvirukas sudomins naujuosius kareivinių palei Nerį gyventojus.

Pronaszkos paminko Mickevičiui istorija aprašyta ir 2019-ais išleistoj Rasos Antanavičiūtės monografijoj Menas ir politika Vilniaus viešosiose erdvėse, 20 a. pirma pusė (p. 204–209).

Beje, tarp iliustracijų nei prie Kučiausko, nei prie Antanavičiūtės tekstų atvirlaišky matomo vaizdo nėr.

(1295) Užparaštė, liii: obuoliai.ee

vis tas noras kuo tiksliau įvardint;

praeitos savaitės pradžioj težinojau: Balys Sruoga turėjo automobilį;

o dabar galiu pasakyt: Sruoga 1935-ais įsigijo Fiatą, o jei tiksliau – Fiat 514 Torpedo;

aišku, daug svarbiau ne kaip mašina vadinos, o ar gerai važiavo,

dažnai ar retai tekdavo kreiptis į remontininkus

— — —

kalbant apie obuolius, be abejo, svarbiausia – skanūs ar nelabai, skanūs tau; tarkim,

man labai skanūs sėriniai (nes tai vaikystės obuoliai iš seniai nebesančio senelių sodo),

o kitiem gal net nepatiktų;

vasarinių ir rudeninių veislių, augančių draugės sode, pavadinimus žinau,

o dviejų žieminių – nežinojau; dabar žinau, nors obuoliai, žinia, dėl to nepaskanės :)

— — —

šie metai obuolingi; per daug, kad suvalgytum; atnešu ir collegėms, kurios neturi;

prieš porą savaičių Ieva atsilygindama už sėrinius paklausė, ar aš žinąs tokią grupę facebooke,

kur apie obuolius; ne, sakau, nežinau, nefacebookinis; atidarė, parodė;

naujausias įrašas su klausimu publikai, kas per obuoliai įkeltose nuotraukose;

žiūriu, pažymėtoj pirmu numeriu tie, kurių veislės pavadinimo ir aš nežinau [žr. dėželę kairėj];

o, pagalvojau, reiks po kurio laiko paprašyt, kad collegė vėl rastų tą įrašą –

tikriausiai bus išsiaiškinta, kas ten buvo per veislė;

po kelių dienų ir aš per petį skaičiau komentarus to įrašo; kiek atsimenu:

daug kas spėjo, kad gal cypuliniai (latviška veislė); ne! – ėmiau prieštaraut, –

senelių sode buvo cypulinių, veždavom į Rygos turgų; tikrai čia ne cypuliniai!

kitas spėjimas: telisare? – gali būt, reikia dar patikrint; patikrinau;

manau, tikrai tellissaare – išvesta Jaano Tellissaaro (1886–1955)

1920-tinių pradžioj, veislė plist pradėjo 1930-tiniais (skonis neblogas, tik galėtų būt sultingesni);

nežinojau ir kitų žieminių veislės pavadinimo [žr. dėželę dešinėj];

jei pirmi estiški, tai gal ir antri? ėmiau naršyt sordivaramu.emu.ee; užtrukau;

manau, kad tie dešinėj – Paide taliõun, veislė iš XIX amžiaus (sprangoki);

— — —

nepaskanės obuoliai sužinojus veislių pavadinimus, taip;

bet smalsulys patenkintas

(1294) Visiškai tarp kitko: tas nelemtas noras išsiaiškint, kas yra kas

— šitą nuotrauką nusipirkau dėl iš šonų stovinčių dviratininkų – grupės apkraštų;

antroj pusėj – nieko, net fotografo spaudo nėr;

bet negali žmogus sustot klausinėjęs: o kas vis dėlto čia per žmonių grupė galėtų būt?

paklausiau pardavėjo: gal jis ką žino?

ats.: „nuotrauka buvo su Žemaitijos regiono, arčiau Telšių, įvairiom kunigų nuotraukom. Aš manau, kad šioje nuotraukoje: ar rimtesnės bažnyčios choras, ar kokia religinė organizacija, pvz., pavasarininkai. Kažkas į tą pusę turėtų būti.“;

ir man panašu į chorą; prieky ant žemės padėtas pučiamasis instrumentas;

instrumentas guli priešais solidų poną su įspūdingais ūsais, – gal vadovą?

— ką jūs matot žvelgdami į šią nuotrauką?

(kelios galvos visad naudingiau negu viena);

gal tas ponas per vidurį kur matytas?

jei kas turit galimybę kreiptis į didesnę publiką – būčiau l. dėkingas.

(1293) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, iii

[karas tęsiasi jau 200 dienų (prez. Zelenskis: „Сьогодні – 200 днів нашого спротиву. Нашої боротьби. Нашої вітчизняної війни. За волю, за незалежність, за право бути.“); iš aktualiojo ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlio [III 6 – IV 6; IV – V 7] aktualiausias šiomis dienomis užfiksuotas 60-ą karo dieną, IV 26: наступ – puolimas]

(η) sąsaja per atsparą

Skaitau naują Justino Sajausko knygą, išleistą šįmet LRS leidyklos, – miniatiūrų romaną Ten, už lango. Principas tas pats, kuris pasitelktas pirmoj šios temos Sajausko knygoj – Suvalkijos geografijoj (2001): epizodai iš įvairių vietų; skaitytojo galvoj dėliojasi bendras vaizdas; pokario puzzle. Epizodas, susijęs su Ukraina:

Zelenkõs miškas

[partizanų] Ryšininkė Papeikienė neša laišką į Papartėlius. Kad būtų saugiau, jis įsiūtas į puspalčio skverną.

Mišką kerta geležinkelis. Tik jai priėjus prie pylimo – kiūst prieš akis visas pulkas rusų. Sustabdo moterį, krečia.

Vienam kareiviui palto kampas sukelia įtarimą: kažkas lyg brakštelėjo. Kareivis pasikviečia draugą. Tas pačiupinėja įsiūtą popierių, pačiupinėja...

– Nieko nėra, klijuotė, – pareiškia.

„Gal buvo ukrainietis, kad taip pasakė, – po daugelio metų prisimena nuslinkusį mirtiną pavojų moteris. – Ten irgi buvo tokių sukilėlių.“ (p. 269–270)

Omeny turima UPA, Українська повстанська армія. — Kai buvo renkami pinigai Bayraktarui, pavadintam Vanagu (aliuzija į Ramanauską-Vanagą), pagalvodavau: ar sąsajos per XX amžiaus istoriją – ginkluotas priešinimasis okupacijai (Ukrainos ir Lietuvos partizanai kovojo ilgiausiai ir stipriausiai) ir nesusitaikymas net atsidūrus nelaisvėj (turiu omeny, pvz., sukilimą Norilsko lagery; žr. kn. Norilsko vyčiai) – turėjo įtakos to vyksmo spartai? Latviai ir estai tokių iniciatyvų, regis, nesiėmė.

(1292) Dėl juoko: kaip sintaksė koją pakišo

maždaug nuo rugpjūčio vidurio šiek tiek pasikeitė 19 troleibuso maršrutas –

Nerį kerta ne per Šilo, o per Žirmūnų tiltą;

dabar išlipu ir įlipu Sapiegos stotelėj;

ką kita žmogus veiksi laukdamas – viešus užrašus skaitinėji;

pirmą pavakarę, kai išėjęs pro Vileišių rūmų vartus pasukau kairėn,

(jau senokai tatai buvo, bet tik dabar nusprendžiau pabaksnot klaviatūrą, nes vis neišeina iš galvos)

patyriau lingvistinį malonumą – ot kokį gerą posakį sukūrė reklamininkai!

Pasaulis siuñta pasiekiamas

nėr ko kabinėtis prie to pasaulio; aš irgi kartais siuntu, kai esu pasiekiamas tada, kai to visai nesinori;

ir tik po geros minutės ar net poros ėmiau juoktis iš savęs:

sintaksinis įpratimas, kad po veiksnio dažniausiai eina tarinys (kas – ką veikia), pakišo koją;

ne siuñta (veiksmažodžio esamasis laikas), o siuntà (daiktavardžio vns. įnagininkas);

reklamininkai perkūrė junginį ranka pasiekiamas, t.y. labai arti esantis; ir nebeįdomu pasidarė;

kita vertus, žodis siunta nesukirčiuotas, tad galim skaitydami jį kirčiuot kaip norim – arba pirmą, arba antrą skiemenį

[ukrainiečiai puikiai išnaudojo rusų хлопóк (pokštelėjimas) ir хлóпок (medvilnė); norėdami sušvelnint, rusai vietoj взрывы (sprogimai) pradėjo vartot хлопки (pokšėjimai); ukrainiečiai pakeitė kirčio vietą ir sprogimus ar Rusijos, ar laikinai okupuotoj savo teritorijoj ėmė vadint бавовна, t.y. medvilnė; (koks nuošimtis lietuvių besupranta LKŽ užfiksuotą žodį bõvelna?); daugiau apie karo įtaką ukrainiečių kalbos leksikai galima pasiskaityt, pvz., čia]

(1291) Užparaštė, lii: šis tas apie M. Miežiūną / Martyną M. ir dar vieną žmogų

Šitą perfotografuotą nuotrauką metų pradžioj nusipirkau internetiniam aukcione pirkis.lt. Nes vos pamačius galvoj ėmė dygt klausimai, į kuriuos norėjos paieškot atsakymų.

√ pirmiausia: kokio renginio dalyviai užfiksuoti ir iš kur perfotografuota? — Kažkoks jaunųjų rašytojų susibūrimas; pirmas respublikinis jaunųjų rašytojų pasitarimas vyko 1948-ų lapkritį, antras – 1951-ų gegužį. Nuotrauka iš vad. iliustruoto žurnalo perfotografuota, spėjau: gal Jaunimo gretos? o gal Švyturys? Patikrinau. Užtrukau, bet išsiaiškinau. Tai 1951 V 10–13 Vilniuj vykusio II respublikinio jaunųjų rašytojų pasitarimo dalyviai. Eugenijaus Šiško nuotrauka buvo paskelbta dvisavaitiniame politiniame-visuomeniniame ir literatūriniame iliustruotame žurnale Švyturys, 1951 V 31, nr. 10, p. 10 (yra ir renginio aprašas: „Daugiau kaip 70 jaunųjų rašytojų, atvykusių iš viso mūsų krašto, vyresniųjų rašytojų vadovaujami ir padedami, apsvarstė iki šiol nueitą kūrybos etapą, pasimokė rašytojo darbo ir pasisėmė jėgų tolimesnei literatūrinei veiklai“, ibid.). Beje, kitas tos pačios mizanscenos kadras paskelbtas Jaunimo gretose, 1951, nr. 6, p. 11; ten ne tik renginio aprašas su iliustracijom, dar ir dviejų dalyvių įspūdžiai; vienas jų – Vytautas Kubilius („Nuolat mokytis marksizmo-leninizmo“, p. 12).

√ aišku, vien dėl šito nebuvo prasmės pirkt perfotografuotą nuotrauką; visas įdomumas – kas per žmogus, kuriam buvo svarbi ta nuotrauka? Susiejus spausdintinį nuotraukos aprašą ir įrašą ranka antroj pusėj, aišku: Martynas Miežiūnas. Nieko apie tokį literatą iš Biržų nebuvau girdėjęs, tad paklausiau pažįstamo žmogaus iš Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos – Liudos P., su kuria teko bendraut leidžiant Mamerto Indriliūno raštus. Kaip ten sakoma? Bingo! Paaiškėjo, kad mokinės paklausiau apie buv. mokytoją. MartM dirbo Pabiržės vidurinėj mokykloj lietuvių kalbos mokytoju, jei gerai supratau, daugiausia mokė 5–8 klases: „Labai griežtas, gramatikos taisykles visas mokėjome atmintinai :)“. Šį tą vis rašinėjo; keli jo eilėraščiai yra Biržų rajono literatų klubo „Versmė“ kūrybos rinkiny Posmai virš Širvėnos (1995). Paeiliavimai, tik tiek (iš to, ką perskaičiau, sprendžiu). Gimęs 1928-ais Mažutiškiuos, baigė Biržų gimnaziją; mirė 2001-ais, palaidotas Pabiržės kapinėse. Nežinau, ar kolega istorijos mokytojas Edvardas Šimas perskaitė prie kapo duobės tai, ką norėjo apie save pasakyt Martynas Miežiūnas; gal, o gal ir ne. — Vis dėlto tas įrašas antroj perfotografuotos nuotraukos pusėj daro įspūdį (taisymas mėgo → gėrė alų susijęs su mylėjo tiesą).

√ ir dar apie vieną žmogų, matomą nuotraukoj, – dešinėj, į kurį visi žiūri, nes skaito ar vaidina skaitąs savo kūrybą. A. Stankevičius. To laiko (apie 1950-us) periodikoj yra eilėraščių, pasirašytų Alg. Stankevičius. — Ar tai tas pats žmogus, kuris dalyvavo diskusijoj dėl Sigito Gedos Pėdų (1966), kurią sukėlė Ričardo Pakalniškio l. palankus rašinys Komjaunimo tiesoj – improvizacija „Susipažinkime: Sigito Gedos lyrika“ (1966 XII 11, nr. 243, p. 6)? Turiu omeny šitą publikaciją: Alg. Stankevičius, „Skriauda autoriui ir skaitytojui“ Kom. tiesa, 1967 II 24, nr. 39, p. 3 (esą drg. Pakalniškis pervertina Gedos pirmąją knygą, joje nemaža „žalio, neapgalvoto ‘vandravojimo’“, o juk kritiko pareiga – „padėti pirmiausia pačiam autoriui susigaudyti: kur čia poezija, lyrika, o kur, švelniai tariant, maivymasis?“; plačiau apie Pėdų recepciją žr. Rimanto Kmitos Ištrūkime iš fabriko, 2009, p. 95–101). Manau, tas pats – Algimantas Mykolas Stankevičius (reiktų pavartinėt jo tą knygą, kur ir atsiminimų yr).

P.S. Gal ir jums užkliuvo: atrodo, kad tarp Miežiūno ir Korsako sėdinčiam žmogui (S. Pakalniui iš Kauno) kažkas pripaišė barzdelę. Jei ir pripaišė, tai prieš atiduodant nuotrauką spaustuvėn, nes taip ir Švytury paskelbtoj. 

(1290) Tarp kitko: variae notationes, susijusios su Ukraina, ii

— — [tęsinys; pradžia] — —

(δ) paikas mintigalis

                       — kliomba prie Britų ambasados, 2022 V 24 iš ryto —                       

— antradienį būdamas VDA Titanike pamačiau: ant minkštasuolių guli pora pluoštelių laikraščio 370 naujausių numerių (nr. 114, 2022 gegužė). Aišku, vieną įsimečiau kuprinėn. Puikus troleibusinis skaitinys bus. Nors jau senokai nebepriklausau tai amžiaus grupei, kurią turi omeny leidėjai. Pokalbį su jaunąja rašytoja Ieva Toleikyte perskaičiau, poeto Nerijaus Cibulsko knygų apžvalgą permečiau akim, net apie šiųmetę Venecijos bienalę paskaitinėjau. Yra šitam laikraščio numery ir tekstas, inspiruotas karo: Giedrės Skaitės „raidžių dėlionė“ (tokia puslapio rubrika) „Mėlynos kelnytės geltonais taškeliais“ (esė, sakytum; viena moteris, stebinti karą iš šono, nusprendžia, kad jos vaikui nebereikės beveik nedėvėtų 62 dydžio pašiltintų kelnyčių, ir atiduoda labdarai; kita moteris, išgyvenanti karą, randa humanitarinės pagalbos siuntoj tas kelnytes; daiktas susieja žmones). Vienas sakinys, priskirtas stebinčiajai iš šono, įstrigo: „Nežinojau, kad pasaulyje ir žmonėse yra tiek žiaurumo“ (p. 16).

— [tiek to, pagalvojau, užfiksuosiu, nors ir paikas, o jei tiesiau – kvailokas atrodo mintigalis, besisukiojantis galvoj] Iki šio pavasario atrodė: tai, kas užrašyta Gintaro Grajausko eilėraščių knygos Naujausių laikų istorija: vadovėlis pradedantiesiems (2004) viršelio ketvirtam puslapy, iš esmės teisinga ir užtektina: nėra istorijos [gen. sing.], yra istorijos [nom. pl.]. Ir dabar atrodo, kad teisinga, bet imu įtart dar esant ir Istoriją; kad Ji, „sena prostitutė Klio“, ne tik Radausko eilėrašty. Štai baigia išmirt tam tikram pasaulio regione, pvz., Rytų Europoj žmonės, kurie būdami jau sąmoningi išgyveno pasaulinį karą ir karą po karo; ir Istorija pasirūpina, kad vėl atsirastų galinčių liudyt (o ne atpasakot), kas tai yra karas; nežinau, kaip tiksliai suformuluot, mintis maždaug tokia, l. panaši į truizmą: tikrąją taikos vertę galima suvokt tik suvokus, kas tai yra karas; gėrio ir blogio prigimties neįmanoma suvokt gilinantis į kurį nors vieną. (Sakiau: paikas mintigalis, be to, nepajėgiau jo užrašyt taip, kad būčiau patenkintas.)

                 — ta pati kliomba VIII 17; geltona baigia užspaust mėlyna —                 

(ε, VIII 19) du kraštovaizdžiu

— grįžęs darban po atostogų ant stalo radau dovaną – naują Šiaurietiškų atsivėrimų numerį (ačiū žurnalo redaktorei Agnei G.). Kas be ko, ne tik Redaktorės žodis baigias Slava Ukraini! – yra ir pluoštelis Vlado Braziūno išverstų ukrainiečių eilėraščių. Pirmas – garsusis Taraso Ševčenkos „Priesakas“, parašytas 1845 XII 25 Perejeslave (2008-ais net specialus muziejus įkurtas – Музей «Заповіту» Тараса Григоровича Шевченка). Prasideda:

Tai palaidokit, kai mirsiu,

Mane ant kurgano,

Vidury plačiosios stepės

Ukrainoj mano,

Kad nuo čia laukai bekraščiai,

Dniepras ir jo kriaušiai

Būt matyti, būtų jausti,

Kaip siautingas siaudžia. (2022, nr. 1, p. 86)

Na ir kaip skaitydamas neprisiminsi, ką prisakė Julijai Janulaitytei-Biliūnienei Jonas Biliūnas 1905-ų sausį:

Kad numirsiu, man’ pakaskit

Ant Šventosios upės kranto:

Kad matytų kapas sodžių,

Kūdikėlis kur užaugau;

Kad girdėtų tą dainelę,

Motinėlė ką dainavo,

Kai ant kelių mažą migdė

Ar lopšy mane lingavo.

Nežinau, kaip tiksliai pavadinti tai, ką aprašė Ševčenko ir Biliūnas, – geidžiami pomirtiniai kraštovaizdžiai? – Biliūno priesakas buvo įvykdytas praėjus keturiom dešimtim su viršum metų po mirties (†1907 XII 8 Zakopanėj, ten ir palaidotas; Liudiškių kalvoj perlaidotas 1953 VII 1). O Ševčenkos? Mirė 1861 III 10 Petrapily, ten ir palaidotas; perlaidotas netrukus, gegužį:

Остання подорож Тараса Григоровича тривала два тижні й була схожою на гастролі рок-зірки. Москва, Тула, Орел, Глухів, Батурин, Ніжин: у кожному населеному пункті, де вони зупинялися, збігалися гімназисти, інтелігенція та прості витріщаки. (cit iš čia)

Į kapą Černečios kalne, kuris dabar vadinamas Taraso kalnu, palaikai įleisti buvo 1861 V 22.

(ζ, VIII 24, День Незалежності України) apie laiko suvokimą ir ukrainiečių dainavimą

— jau pusę metų ukrainiečiai ginklu gina savo nepriklausomybę (taip, karas prieš Ukrainą prasidėjo daug seniau, bet tik šįmet ėmėm tatai suvokti kaip tikrą karą). — Pastaruoju laiku, jau kokia savaitė, galvoj sukiojas mintis, kurią dienorašty 1943 VI 12 užsirašė  trylikametis (*1929 I 2) Algimantas Katilius, 1941-ais su motina, broliu ir dviem sesutėm ištremtas į Novosibirsko sritį ir pradžioj tikėjęs: vos tik baigsis karas, visi tremtiniai grįš Lietuvon:

Jau baigiasi antrieji karo tarp Vokietijos ir SSSR metai, o pabaigos vis dar nesimato. Paradoksas: kuo ilgiau tęsiasi karas, tuo labiau tolsta jo pabaiga. Pradžioje atrodė, kad pabaiga tuoj tuoj, o dabar galo nesimato. (AlgK, Tremtinio užrašai, 2013, p. 361)

— kada Ukraina švęs pergalę? Nežinau, mano įsivaizdavime ta šventė vis tolsta, veikia tas AlgK suvoktas parodoksas: kuo ilgiau – tuo toliau. — Tikslindamasis citatą pagalvojau: gal atkreipus dėmesį ir į lietuvių ir ukrainiečių susitikimus pietų Sibire?

1942 m. vasario 20 d., penktadienis

Atrodo, kad mūsų fermoje [Zaprudichinsko sovchozui priklausanti karvių ferma – MTF, moločno-tovarnaja ferma; lokalizacija: artimiausias kaimas, už 6 km, – Petropavlovka, artimiausias miestas, už maždaug 90 km, – Karasukas, prie pat Rusijos–Kazachstano sienos, iki srities centro Novosibirsko – apie 400 km] gyvena tik tremtiniai ir gandų apie gerą gyvenimą privilioti žmonės. Dauguma jų ukrainiečiai [...] Daugiausia ukrainiečių į Sibirą atvažiavo 1927 metais, kada Ukrainoje siautė badas ir nederlius. (p. 165) [Greičiausiai apsirikta dėl datos – didysis Badmyris (Holodomoras) buvo 1932–1933 metais; yra Tetianos Boriak straipsnis apie tatai naujausiam NŽ-A numery (nr. 5, p. 13–20, vertė Vytas Dekšnys).]

1943-iais už vagystę AlgK buvo papuolęs į Bijsko nepilnamečių pataisos koloniją; grįžo sovchozan, dirbo vėl prie karvių. Iš skyrelio „1944-ieji – ‘gyvenimo dugne’ metai“ (aprašyti jau XXI amžiui prasidėjus):

Pavasarį ir prasidėjus vasarai atsigavo visos moterys. Po vakarinio melžimo ir skurdžios vakarienės susirinkdavo prie vieno iš namų ir plepėdavo, juokaudavo, pasakodavo įdomias istorijas... Labiausiai mane jaudino jų dainavimas: dainuodavo dažniausiai ukrainiečių liaudies dainas:

Vypregaite, chlopcy, koni.
Da legaite nočevat,
A ja pidu v sad zelionyj
Sokronyčenko kopat.

Kopal, kopal kryničenko
Vo zelionomu sadu,
Či nevyjdet divčinenko
..............................

Iki šiol neužmiršau vienos iš labiausiai mane jaudinusių dainos žodžių, nors taip ir neišsiaiškinau, ką reiškia „sokronyčenko“ ir „kryničenko“... Neįprastai skambėjo posmų pabaigos: balsas būdavo pakeliamas, ilgai tęsiamas ir palaipsniui nutildavo kaip aidas tolumoj... Visai priešingai negu Lietuvoj, kur balsas užbaigiant dainą visada nuleidžiamas. Pradžioj tai man nelabai patiko, bet vėliau pripratau ir net pamėgau... Daug vėliau teko skaityt, kad tokį ukrainiečių dainavimo būdą lėmė lygumų, stepių kraštovaizdis Ukrainoje. Dar nepaminėjau, kad tarp melžėjų buvo tik trys pagyvenusios moterys. Visos kitos buvo jaunos, daugiausia netekėjusios, kurių jaunikius atėmė karas... Vaikų jos neturėjo, apie tėvus ar gimines, likusius vokiečių okupuotose teritorijose, dažniausiai nieko nežinojo... Jos gyveno vienos, atskiroje zemliankoje. (p. 566–567)

Kas per daina jaudino paauglį lietuvį pietų Sibire – išsiaiškinau, radau youtube; pirmi du dainos posmai ukrainietiškai:

Розпрягайте, хлопцi, коней,
Тай лягайте спочивать,
А я пiду в сад зелений,
В сад криниченьку копать.

Копав, копав криниченьку
У зеленому саду,
Чи не вийде дiвчинонька
Рано вранцi по воду.

Nieko keisto, kad AlgK atminty kai kurie žodžiai sukibo ar šiek tiek pasikeitė, taip dažnai būna; o криниченька – šulinėlis, mažybinė ž. криниця (šulinys) forma.