šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-11-24

(1280) Užparaštė, li: grįžtant prie to SN sąsiuvinio

Iš komentarų facebooke po 2021 XI 18 transliuotos Laimos Kreivytės rengiamos radijo laidos „Homo cultus. Iš balkono“ – pokalbio su prof. Viktorija Daujotyte „(Ne)atrasta Salomėja Nėris“.
Zilvinas Beliauskas: Dar toj laidoj kalbėjo, kad mažoje nuotraukytėje ant TSRS suvažiavimo deputato pažymėjim poetė labai liūdna, ir tai rodo, kaip jai nesinorėjo į tą suvažiavimą važiuoti. O tap pat liudijmai, kad turi būti tas atleidimo prašantis dienoraštis, ir kunigą jai iškvietė į Kremliaus ligoninę paslapčia. Gaila, negalėjau įdėmiai klausyt, reikės dar kartą. O kaip ten yra faktiškai su tuo dienoraščiu iš tiesų?
Nerijus Šepetys: faktiskai yra labai didelis mitas, uz kurio, tiketina, slypi koks labai mazas faktas. As geranoriskai pasikliauciau praregejimo ligoninej galimybe ir keliu eiluciu pakeverzojimu. Aisku, kunigai ir Oksfordai panasiau i slapia sapna
Zilvinas Beliauskas: laidoj referavo į Oksfordą ir kad gal atsiras toks žygūnas, kuris nukaks tenai ir pagaliau jį parveš. Šiais laikais tiek laukti, iš tiesų keistoka, o gal ir sapniška, kaip sakote.
Paulius V. Subačius: balto žemaituko, aiškiai, neranda.
Nerijus Šepetys: aha, Oksfordas, bet "veze" (idomu kaip, pati Profesore bent kelias versijas isdesciusi, jau apie kitus Gusto linijos sekejus nekalbant) i "Amerika". Tai labas rytas.
Vytas Dekšnys: Užtat koks patrauklus melodramatinis siužetas
— jei manai, kad tik „praregėjimo galimybė“ ir „kelios pakeverzotos eilutės“ tegalėjo būt, o visa kita – „šlapias sapnas“, – nieko daugiau aiškint ir nereikia; jei manai, kad kitaip galėjo būt, – jau reikia išdėstyt įsivaizdavimą, kaip galėjo būt. — Daugiau kaip prieš porą metų užkliuvau už šios temos (svarstybos, kiek žinau, kilo po mėnesio, kai Darius Kuolys parašė facebooke; net iki delfio.lt buvo nuėję); tebemanau, kad tas juodasis sąsiuvinis greičiausiai buvo ir galbūt nukeliavo Anglijon (būtent: greičiausiai buvo, galbūt nukeliavo). Yra du klausimai, į kuriuos reikia pateikt galimus atsakymus, t.y. išdėstyt hipotezes (pasistengsiu kuo glausčiau ir paprasčiau):
(a) ar galėjo SN 1945-ų vasarą gulėdama Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėj turėt kokį storoką prirašytą sąsiuvinį; kas jame galėjo būt? — Kad sirgdama, dar laikinuos namuos ar jau atsidūrusi ligoninėj, būtų prirašiusi sąsiuvinį „išpažinties“ ar „atgailos“ – ne, vargu ar taip galėjo būt, paprasčiausiai dėl senkančių jėgų. Ką suvokęs nebepagydomai sergantis žmogus norėtum dar padaryt? Jei rašei dienoraštį, pavartyt tuos sąsiuvinius ir pasiskaityt, ir galbūt kai kuriuos lapus išplėšt, jei nutarei, kad verta jį palikti; ką daryt su komplikuočiausio laikotarpio dienoraščiu? sunaikint gaila, ir palikt namuos neišeina, nes ten yra daug to, ko geriau nepamatytų kai kurių tave pragyvensiančių įtakingų asmenų akys? Sprendimą atidedi, sąsiuvinį pasiimi su savim, t.y. ligoninėn. — SN Raštų (1984) trečio tomo komentaruos yra toks parengėjo Viktoro Aleknos įrašytas sakinys: „Nuo 1936.IX.6 [iki 1941.VII.18] dienoraštinių įrašų nėra, taip pat neišsiaiškinta, ar poetė juos rašė“ (p. 466).“ Priežasties, kodėl SN tuo laiku galėjo nerašyt dienoraščio (pradėjo rašyt nuo 1921-ų), – nepajėgiu sugalvot, ergo, galėjo būt ir to laikotarpio dienoraštis, atspindintis ir pirmąjį sovietmetį. Būtent tą sąsiuvinį galėjo SN pasiimt ligoninėn. Ir likusi viena palapoj vis paskaitinėt, vis pagalvot apie savo to laiko gyvenimą ir ką su tuo sąs. daryt. — Dėl paskutinės išpažinties, kurią išklausęs kun. Juozas Gustas, – regis, didelių abejonių nėr. Jei SN turėjo dienoraštį, apimantį ir pirmąjį sovietmetį, galėjo atiduot Gustui (paprašydama vis dėlto išsaugot).
(b) jei kun. Gustas paėmė tą dienoraštį, koks galimas jo, to sąsiuvinio juodais viršeliais, tolesnis likimas? — Kalbant apie Juozą Gustą tepaminima, kad kun.; jei Gustas būt buvęs tik kunigas, ir aš labai abejočiau jo galimybėm pasirūpint gauto dienoraščio išsaugojimu, – bet jis buvo ir vienuolis salezietis, SDB. Jau paimdamas dienoraštį galėjo pagalvot apie saleziečiams priklausiusią Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčią ir ten dirbantį brolį, kuris turėjo teisę repatrijuot į Lenkiją. Kad repatriantai daug ką išsivežė – taip; kad būta kelių iš Lenkijos į Angliją po karo – man regis, irgi taip. Anglija buvo (ir tebėr?) suvokiama kaip gera vieta kam nors saugot (jei atmintis nemeluoja, ir dabar nemažai Lietuvos aukso atsargų saugoma Anglijos centriniam banke?). Jei SN dienoraštį perimantis žmogus paklausė, kur Anglijoj tą dienoraštį perduot saugot, Gustas galėjo paminėt Oxfordo kolegiją, kurioj gilino senųjų kalbų žinias (nežinau, kurioj kolegijoj, reikia aiškintis; ten tikrai neprofesoriavo, VDU profesoriavo). — Beje, Oxfordą, kaip kun. Gusto nurodytą juodojo sąs. saugojimo vietą, prisiminė ne tik Juzė Mačiokienė; bernardinuos.lt paskelbtuos Reginos Janaudytės-Vyšniauskienės atsiminimuos yra toks gabaliukas:
Man rūpėjo, kodėl S. Nėris pasuko kairėn, gal tai nebuvo savanoriškas žingsnis. Karo metų lyrikoje ieškodavau jos atgailos ir skausmo eilučių paliudijimo. Tada tėtis [Lionginas Janaudis, 1926–1996] ir papasakojo man, kad S. Nėris nėra tokia, kokią dabar pažįstame, sakė, ateis laikas, ir mes pamatysime jos dienoraščius, kurie slapta buvo nugabenti į Oksfordo universiteto biblioteką. Tą jam yra sakęs kunigas J. Gustas, kuris tuos dienoraščius ir perdavė patikimiems žmonėms.
— gana (gal net per ilgas įrašas išėjo); hipotezes bendrais bruožais išdėsčiau: galėjo būt dienoraščio sąsiuvinis, Anglijon galėjo nukeliaut per brolių saleziečių rankas. Man tos hipotezės atrodo gan logiškos. Kaip kitiem – nežinau (tinklaraštis – ne facebookas, tai vargu ar ir sužinosiu).

2021-09-13

(1279) Iš popieryno, lxiii: Vilimaitė apie Ulickają

 au senokai: kai bibliotekon ateina naujas Šiaurės Atėnų numeris, pirmiausia žiūriu, kas antro puslapio apačioj, – yr Juliaus Sasnausko memorabilia ar nėr. Ir beveik kaskart vis mėginu įkalbėt save: imk ir neskaityk šito gabaliuko, palauk, kol išeis knyga; juk tikrai bus knyga, bent šį tą rasi dar neskaityta, – ir tik labai retai pavyksta. Šį penktadienį nepavyko: padangėmis raitėsi dūmai (ne nuo Prūsų šalies, bet prūso nufotografuoti). — Nesusivaldžiau, subaksnojau, nors šito įrašo inspiracija – laikraščio pirmam puslapy.
Naujausio ŠA numerio (2021 IX 10, nr. 17) pirmam puslapy – Kristinos Devoinytės išverstas Liudmilos Ulickajos apsakymas „Laimingieji“. Labai stiprus apsakymas, mano supratimu. Iš pirmosios Ulickajos knygos – apsakymų rinkinio Бедные родственники, išėjusio 1993-iais.
Dabar Ulickaja garsenybė, jos kūrinių išversta daugiau kaip į 30 kalbų, lietuviškai yr, jei gerai suskaičiavau, septynios knygos, visokių premijų gavusi. O 1995-ais, kai tebuvo tik tas minėtas rinkinys ir žurnale Novyj mir 1992-ais paskelbta apysaka Sonečka, kas tada Lietuvoj ja domėjosi, galima sakyt, žavėjosi? – Bitė Vilimaitė. Šiaurės Atėnuos 1995 XII 2, nr. 47, p. 8 buvo jos rašinys „Rašytoja Liudmila Ulickaja ir jos ‘Neturtingi giminaičiai’“ (atmintis taip toli nebūt pasiekusi, tvarkydamas popieryną prie gerus metus vėl perskaičiau šitą tekstą).
Pradžia – taip galėtų prasidėt ir novelė apie rašytoją, kurios asmenvardis sutampa (visiškai atsitiktinai) su tikro žmogaus:
Dievai žino, kaip Liudmila Ulickaja atsidūrė tame grėsmingame Niujorko rajone. Prieš akis buvo laiptai, aukšti ir statūs, primenantys Odesos laiptus iš garsiojo kino filmo, kuriais žemyn nuriedėjo vaikiškas vežimėlis su kūdikiu. Ji kopė aukštyn, nešdamasi nedidelį dailų lagaminėlį, kuriame galima susidėti iš banko pagrobtas brangenybes arba naujausios knygos rankraščius. Taip, šį kartą jame buvo rankraščiai. Aukštyn, aukštyn, liko dar keli laiptų maršai, – ir tu iškopsi tarsi iš duobės į šviesą. Tačiau ten, laiptų viršuje, jos tykojo nauji pavojai. Pusamžis puertorikietis, apsirengęs skarmalais, avintis meksikietiškų sandalų liekanomis, už diržo laisvai užsikišęs peilį nuogais ašmenimis, ištiesė L. U. ranką, – ir ji akimirką suabejojo – ką patikėti tai ištiestai rankai, tam išsišiepusiam puertorikiečiui, – save ar lagaminą? Ir ištiesė jam savąją ranką. Po kelių minučių puertorikietis, vargšas valkata, beteisis emigrantas, atsidavęs turseno šalia L. U., ištikimai nešdamas jos brangųjį lagaminą, būdamas savanorišku vedliu, gidu, nešiku ir šiaip šauniu pakeleiviu, kuris kelio gale netgi kilniai atsisakys priimti kelis dolerius už paslaugas... Štai ir kelionės tikslas – namai, kur gyvena sūnus, atvažiavęs į Niujorką ieškoti laimės ir pirmiausia susiradęs nuostabiausią pasaulyje merginą, tapusią jo žmona, žavią juodaodę, linksmai, nerūpestingai besijuokiančią iš visko – kad trūksta kažko, užmiršo nupirkti, nespėjo susitvarkyti... L. U. gerai prisimena Maupassant’o novelę, kur kaimiečiai tėvai atsisako priimti savo sūnaus išrinktąją, atvežtą parodyti juodaodę nuotaką, – prisimena ir kas iš to išėjo, – ir, pasiraitojusi rankoves, truputį aptvarko jaunosios poros namus...
Kita pastraipa – vienas sakinys: „Svarbiausia – dvasinė ramybė, meilė, užuojauta, švelnumas.“ Kam svarbiausia? — Ir Vilimaitei, ir Ulickajai, – drįsčiau atsakyt.
Tolesnis tekstas apie Ulickają, jos apsakymus, be kita ko, ir „Laiminguosius“:
L. U. visa proza persmelkta begalinės meilės žmogui. Jos apsakymų herojai – tai visa galerija žmonių, atėjusių iš turgaus, iš siuvyklos, iš bibliotekos rūsio, iš kambarėlių, kur sienos prikalinėtos vinių drabužiams sukabinti, kur bekojė ir berankė mergaitė sėdi lange ir renka iš praeivių pinigus, kad galėtų savo mylimajam nupirkti butelį, – tai vis vargšai, Dievo nuskriaustieji, raiši, negražūs; ūsuotos senės, vyrai, stiprybę atgaunantys tik šalia moters, vaikai – mažytės, anksti subrendusios mergaitės, grubūs mažamečiai vyrukai, anksti paragavę meilės ir degtinės, – vienas toks, vos neišprievartavęs tyros žydų mergaitės, guli Maskvos centre kažkokioje sarginėje ant rusiškos krosnies sutrenktomis smegenimis. Kas jį taip sumušė? Atrodo, motina, – alkoholiko vyro iškankinta moteris, auginanti krūvą vaikų gatvei, kolonijai, kalėjimui...
L. U. apsakymai kažkuo primena I. Babelio prozą. Babelio mažas berniukas pogromo metu bėga, glausdamas prie širdies gležną balandį, ir bekojis rusas elgeta ant ratukų, dar tik prieš kelias dienas buvęs berniuko bičiulis, sutraiško tą paukštį, juo smogdamas vaikui, – šiaip sau, tik todėl, kad jam mažiau nei kitiems pavyko prisigrobti turto iš nusiaubtų žydų krautuvėlių...
Šitokią pogromo nuojautą, tykų bodėjimąsi šiurkščia aplinka galima pajusti skaitant L. U. prozą, šen bei ten prasismelkia detalės, liudijančios tą žydų šeimos, kaip bendrijos, gyvenimo, jų jausenos ypatingumą.
„Žydų kvapas“, – pirmą kartą įžengusi į žydų profesoriaus butą nusprendžia dvylikametė, už pinigus parsidavinėjanti mergiūkštė, gyvenanti darbininkų barakuose su motina, nuolat keičiančia sugyventinius. O tame bute kvepia gerais kvepalais, cigarais, vaistais, knygomis. Mergiūkštė valgydinama, jai aiškinama matematika, ir vis tiek ji negali nugalėti tiesiog genuose glūdinčio prasčiokų priešiškumo padoriai, tvarkingai žydų šeimai.
„Ar čia yra tikrai inteligentiškų žmonių? – klausia atvykėlė Sima, būsimoji VRM tualetų valytoja, vežiko išsodinta prie vieno Maskvos namo, kur jai yra paskirtas kambarėlis. Yra! Žinoma, yra! To paties profesoriaus žmona jai ištiesia pagalbos ranką, – ir Sima su savo vaiku gauna viską, ko reikia gyvenimo pradžiai – „nuo primuso iki sagos“.
Žydų sąmonėje yra per šimtmečius susiformavusi nuostata „micva“ – pagalba žmogui, – kiek gali pagelbėk žmogui, atiduok, ką turi, nieko negailėk, jeigu tuo palengvinsi vargšo dalią.
Profesoriaus žmona padeda ir tai pačiai kiemsargei, kurios sūnus neleidžia ramiai praeiti jos dukrai, kasdien pastodamas jai kelią ir klausdamas: „Už ką jūs nukryžiavote Kristų?“ Ir jo veidas yra bukas, suktas, klastingas, niekšiškas. Pas gimines reguliariai lankosi silpnaprotė, „kvailai išsidažiusi“ Asia Šafran, ir ji išsineša savo „dalį“ – krūvą gerų drabužių (juos ji, parėjusi namo, tučtuojau sugadins, visur prisiuvinėdama kaspinėlių) ir šimtinę voke. Visa tai dar tą pačią dieną nunešama dar bejėgiškesniam žmogui, – negalinčiai vaikščioti invalidei senutei... Kitame apsakyme su krepšiu niekada nesiskirianti Genelė iš paskutinių santaupų kasmet perka Velykoms nupenėtą vištą ir, paruošusi iš jos daugybę patiekalų, viską neša savo našlaujančiam broliui, turinčiam nesveiką sūnų. Taip ji ir miršta, kartą nebenunešusi savo didžiųjų dovanų... Tai vis „micva“.
Reikia tikrai didelio talento pavaizduoti visą tų žmonių šeimą, kaip gyvą, pulsuojantį organizmą, kurios vienintelis ginklas prieš gyvenimo negandas, prieš ore tvyrantį priešiškumą, tamsuolišką aplinkinių įtarumą – meilė, gerumas, susiklausymas, „micva“.
Kaip gera eiti lankyti savo vienintelio tragiškai žuvusio sūnaus kapelį senajai Bertai su savo vyru Matijum! Tai savotiškas ritualas su arbatos gėrimu „mirusiųjų mieste“ ant velėnų suolelio. Ir iš aplinkinių antkapių žvelgia gitara grojantis jaunas pulkininkas ir pora apsikabinusių senukų, keistai numirusių tą pačią dieną. Jokio priekaišto likimui, jokios nevilties. Tik jau dešimt metų kabo namie ant vaikiškos kėdutės atkaltės maža striukelė, persiūta iš seno tėvo Matijo švarko... Kitame apsakyme mažoji despotė Viktorija nori atsikratyti dvynės sesers, kad jai atitektų visa tėvų meilė, ir toji mažylė sesuo žiemos naktį randa prieglobstį zoologijos sode tarp asilams ir zebrams skirto šieno briketų... Niekas L. U. apsakymuose žydų šeimoje vaikų nebara ir nemuša. Juos valgydina, glosto, šildo, glaudžia prie širdies. Tik, stipriau susijaudinus, senelei virpa briliantiniai auskarai ausyse... Vaikams plakama grietinėlė, jiems atiduodama žaisti skrynios su puošniais vakariniais drabužiais, atvežtais iš užjūrio... Tėvai, bijodami sugriauti, sutrikdyti subtiliai besimezgančias švelniausias meilės gijas tarp senelio ir anūkės, įspėdami vienas kitą, pirštu stukteli į stalą ir pakelia į viršų ištiestą delną; tai – tarsi sutartinis ženklas, bežodis pranešimas... Vaikams atiduodama kas geriausia, ir jie už tai atsilygina pasitikėjimu ir meile.
Dar pora pastraipų apie Sonečką, kurios tikriausiai žurnalinį variantą Vilimaitė buvo skaičiusi, ir pabaiga:
... Mūsų pokalbis vieną rytą Vilniuje, virtuvėje Tilto gatvės name, po grandiozinio baliaus buvo per trumpas, kad sužinočiau viską, kas nutiko jos „Vargšų giminaičių“ herojams toliau.
– Koks tolesnis mažosios Viktorijos likimas? – paklausiau, nes man tikrai buvo neramu. – Juk ji jau išaugo, tikriausiai ištekėjo? O gal ji dar tik paauglė?.. Ir ta jos vargšė sesuo?.. Kaip joms sekasi? – (Taip, manau, gali paklausti rašytoja rašytojos.)
– Apie jas dabar bus mano kita knyga, – atsakė Liudmila Ulickaja.
Nekantriai lauksiu tos knygos.
Nežinau, gal klystu, bet skaitant Vilimaitę atrodo, kad apie Ulickajos apsakymus ji pasakoja taip, kaip kalbėtų apie pačios parašytus, ne, gal – į ką atkreiptų dėmesį pasakodama apie savo noveles. 2006 XI 28 bernardinai.lt buvo paskelbę verstinį pokalbį su Ulickaja, kurio pavadiniman iškeltas sakinys: „Mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o žmogus“ (googlinau, lyg ir nebėr svetainėj to teksto). „Ir mane“, – spėju, perskaičiusi galėjo pridurt penkiom dienom vyresnė Bitė Vilimaitė.
(Pagalvojau: ar yr kas klausęs Ulickajos apie Vilimaitę (pažįstamos buvo)? Ar yr kas mėginęs paprašyt kad ir trumpų atsiminimų? Nežinau.)
P.S. Popieryne prie išplėšos iš ŠA radau dar vieną – iš tų pačių metų Literatūros ir meno, – 1995 V 27 išėjusiam numery, p. 7, buvo Valdo V. Petrausko išversta anglakalbės kanadietės Saros Sheard (*1953) novelė „Draugiška ir gundanti“. Pristatydamas autorę, vertėjas pamini du jos romanus, o tada: „Sarah Sheard iškart mane sudomino kaip trumpos novelės meistrė, tiek stiliumi, tiek nuotaika, tiek prozos psichologiškumu savotiškai primenanti Bitę Vilimaitę.“ (Štai ir tema kokiam bakalauriniam darbui.)

2021-09-10

(1278) Tarp kitko: šis tas apie brolius Mačernius, Vytautą ir Vladą, ir memorialą Kryžkalny

2021 VII 29
Prae scriptum Šįmet, minint VytM 100-metį, daug visokių publikacijų jubiliejaus proga; vienos įdomesnės, kitos, panašu, tik iš reikalo, visokių yr. O kai kurios įjungt galvą paskatina. Prieš atostogas kaunorašytojuos.lt radau iš XXI amžiaus perskelbtą pokalbį su muziejininke ir rašytoja Aldona Ruseckaite.
Atsakymo į pirmą klausimą „Kaip manote, kas lėmė, kad toks jaunas žmogus, gyvenęs vos 23 metus, taip aiškiai įsitvirtino lietuvių literatūros klasikų olimpe?“ pradžia:
Vytautas Mačernis klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties. Žuvo 1944 metų spalio 7 dieną, o jo eilėraščių knyga „Žmogaus apnuoginta širdis“ Lietuvoje išleista tik 1970 metais, ją parengė literatūros mokslininkas Vytautas Kubilius. Mano mokslo ir studijų metais niekas oficialiai nekalbėjo apie Mačernio kūrybą, būdami studentai, jo eilėraščius nusirašinėdavome vieni nuo kitų paslapčiomis. Mačernis netiko tarybų valdžiai, kaip galima rašyti: „Aš esu girtuoklis, palaidūnas, / Be garbės ir sąžinės žmogus…“ (Žiemos 20-asis sonetas) arba „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu, / Ir gyvenu, bet palaidai ir be prasmės…“ (Rudens 25-asis sonetas). Juk tarybinis žmogus turėjo tik su „prasme“ gyventi… Be to, teigta, jog poetas žuvo traukdamasis į Vakarus, tad buvo prie emigrantų prirašytas.
(Atsakydama AldR okupuotą Lietuvą turi omeny, egzily 1960-tinių pradžioj VytM įgavo klasiko statusą, kai Chicagoj išėjo Kazio Bradūno parengta jo Poezija.) — Ar tik tos dvi paminėtos priežastys lėmė, kad Mačernis „klasikų olimpe atsidūrė praėjus daug metų po mirties“? – štai koks klausimas susidėstė.
Manyčiau, paminėtinos dar dvi priežastys. Netiko vad. socialinė kilmė – iš „stambių buožių“: Mačerniai turėjo per 100 ha žemės ir nemažą gabalą miško. Kita, „baisiausia“ VytM nuodėmė, aišku, sovietinės valdžios supratimu, – kad brolis buvo net ne šiaip „banditas“, o „ginkluotos nacionalistų bandos vadas“ – tėvo vardą gavęs vyriausiasis – Vladislovas Mačernis-Miškinis (*1919 X 30, žuvo 1948 VII 15 [kitur radau 14]).

Iki šios vasaros nebuvau buvęs prie Vytauto Mačernio kapo. Per praeitas atostogas pablūdinėjom po Aukštaitiją, šįmet, pasiūliau draugei, pavažiuokim Žemaitijon, po Plungės rajoną pasibastykim. O kelionės galutinis taškas tebūnie Šarnelė.
Lipdamas laiptais į kalnioką, pagalvojau: ir kaip užsiropšdavo Mačernienė? Tokia statybė! Vargas baisiausias būdavo; nelyg į Juozapatos kalną.
O viršuj, slampinėdamas pakraščiais ir apžiūrinėdamas atsiveriančius apylinkės vaizdus, prisiminiau pluoštą popierių – jau senokai susidėstė, praeitą žiemą popieryną tvarkant, – apie vieną legendą, susijusią su šia vieta: kad čia ne tik VytM kaulai ilsis. Reiktų užfiksuot tinklarašty. — Tą ir darau.

— pirma citata iš Bernardo Aleknavičiaus straipsnio, rašyto 1990-ais. Prisimena, kaip 1971 VI 12 pirmąkart viešai buvo paminėtas VytM jubiliejus (perpiet aplankyta Šarnelė, o popiet – renginys Telšiuos, teatro salėj); iš lankymosi Šarnelėj įspūdžių: 
O prie senosios Mačernynės trobos durų staktos tarsi Pieta rymojo poeto motina Elžbieta Mačernienė ir žvelgė į netikėtai sugužėjusius svečius, kurie susikaupę jau žingsniavo į kalnelį, prie, jos žodžiais tariant, Vytuko kapo. Ne vien prie Vytuko kapo žingsniavo šie žmonės. Šiame kalnelyje motinos širdį varstė du kraujuojantys kalavijai, du sūnūs gulėjo čia greta vienas kito.
Nelengvais rezistencijos metais vyriausias Mačernienės sūnus Vladas kovojo su okupantais, vadovaudamas partizanų būriui. Sunku buvo skirti pelus nuo grūdų. Ir kapitono Vlado Mačernio psichinė įtampa neatlaikė. Išprotėjo. Gydyti vadą nebuvo galimybių. Ir jis turėjo mirti. Kovotoją dėl Lietuvos laisvės Vladą Mačernį laidojo nakčia greta poeto Vytauto Mačernio.
Anais laikais apie tai nedaug kas žinojo. Žinojo tai tik Telšių kraštotyros muziejaus direktorius Vitas Valatka ir dar vienas kitas patikimas žmogus. Todėl poeto Vytauto Mačernio 50-metis sutapo su jo brolio Vlado, kovojusio dėl Lietuvos laisvės, paminėjimu. (BernA, „Žemaičių žemės Rūpintojėliai (2)“, Klaipėda, 1990 XII 22, p. 3)
— viena iš tų žinojusių, „patikimų žmonių“ buvo ir mokytoja, vėliau bibliotekininkė Zita Paulauskaitė; iš jos rašinio „Mačerniai“, paskelbto 1992-ų vasarą:
Jau anais laikais buvo kalbama apie poeto brolį Vladą – pokario metais žuvusį partizaną. Tada sklandė legenda, kad, esą, žuvusį Vladą motina palaidojo ant to paties kalnelio viename kape su Vytautu. Gal todėl saugumiečius apimdavo siutas, sužinojus apie valstybinio masto nusikaltimą: basos moterys su gėlėmis rankose vėl išėjo tenai!.. Legenda buvo graži, ir niekas tada per daug nesvarstė, ar tai tiesa. Manau, ne vienas, nešdamas gėlelę Poetui, nuoširdžiai tikėjo nešąs gėlę ir žaliajam miško broliui Vladui. Mūsų minčių tada rausvažandis putlus draugas iš partkomo agitacijos ir propagandos skyriaus negalėjo išgirsti ir suprasti. Jei būtų sužinojęs, apie ką mes mąstome lyjant lietui nešdami gėles prie kapo, tikriausiai būtų pastatęs milicijos kordonus arba liepęs buldozeriais nušluoti nuo žemės paviršiaus kapą. Taip, kaip anais metais buldozeriais vertė Orvydų sodybos akmenis ir kryžius. Jie tada buvo tokie galingi. Galingi be Dievo ir sąžinės, galingi be Lietuvos. Stiprūs savo uolia tarnyste okupantams.
O brolio Vlado tenai, Šarnelėje, nebuvo. Jį nužudė enkavedistai kartu su kitu partizanu Kostu Jonaičiu-Galiūnu, kilusiu nuo Barstyčių, 1948 m. liepos 15 d. ir užkasė miške netoli Godelių kaimo. Sesuo Valerija prisiminė, kad jiems būnant Sibiro tremtyje, kartu su jais buvęs toks Ignas Norvaišas. Ten, tremtyje, jam prisisapnavo, kad Vladas prašo jį perlaidoti. Iš Sibiro jis grįžo anksčiau už Valeriją. O kai ji sugrįžo į Tėvynę, sužinojo, kad ten, toje vietoje, kur buvo manoma esant pakastus Vlado palaikus, žemė buvo iškasinėta. Kažkas, matyt, bandė surasti Vlado kūną ir palaidoti kapinėse. Su Ignu Norvaiša Valerija daugiau nebuvo susitikusi. Vladą giminės surado tik 1991 metų paskutinėmis gegužės dienomis. Geri žmonės miške medyje, po kuriuo buvo pakasti abu vyrai, buvo išskaptavę ženklą ir įsidėmėję tą vietą. Negiliai žemėje surado abiejų kaulus, surinko, nuvalė. Atvažiavo K. Jonaičio dvi seserys ir brolis, Mačernių giminaičiai. Keista buvo stebėti po medžiais susitikusius dviejų iki šiol viena kitos nepažinusių šeimų atstovus ir susipažinusius čia, miške prie Godelių kaimo, kur buvo atkasti jų brangiausių žmonių kauleliai po ilgų nežinomybės dešimtmečių jau laisvoje Lietuvoje.
Partizano Kosto Jonaičio kaulelius seserys ir brolis išvežė į Šates, kad palaidotų šalia tėvo, o Vladą parvežė į seną namą Šarnelėje. Sudėjo kaulus į karstą, uždengė trispalve vėliava ir giedojo giesmes. Buvo liūdna ir graudu girdėti tas giesmes, matyti trispalvę, išlydėti kartu su giminėmis ir kaimynais Vladą Mačernį pro senuosius sodybos medžius, pro sulinkusią trobą į Žemaičių Kalvarijos kapines. Tiek keiktas prakeiktas partizanų būrio vadas Vladas Mačernis dar kartą apraudotas atgulė savo gentainių kape. Kai per miestelį vyrai ant rankų nešė trispalve apdengtą karstą, kai bažnyčioje orūs, daug kentėję vyrai sustojo garbės sargyboje, Žemaičių Kalvarijos komunistai dar kartą iš pykčio ir neapykantos sugriežė dantimis. Tautos išdavikų nelaidoja taip gražiai, juos be varpų ir giesmių pakasa į žemę. Partizanus ir po ilgų neapykantos dešimtmečių suranda, aprauda ir apdengę kaulus vėliava palaidoja šventoje Lietuvos žemėje. (Saulutė, 1992 VI 25, nr. 26, p. 5; už kopiją ačiū Pranui V.)
— prisisapnuojantys ir prašantys žmoniškai palaidot partizanai! juk ir Broniaus Krivicko palaikai buvo palaidoti kapinėse tik todėl, kad vienam raguviškiui prisisapnavo su BrKr kartu žuvęs ir miške eglišakiais užmestas Mykolas Blinkevičius ir to paprašė. — O apie Vlado Mačernio žūtį buvo galima pasiskaityt ir tų pačių 1992-ų pavasarį Literatūroj ir mene. — Rozalija Preibytė-Valiūnienė paskelbė tokį tų metų sausį išklausytą Plungėj gyvenusios partizanų ryšininkės (1946–1950), 1950–1956-ais kalėjusios Mordovijoj, Serepinos Pakalniškytės (*1921) pasakojimą (šis tas kartojasi, bet negi imsi kupiūruot):
Buvo turbūt (gerai nepamenu) 1948 metų vasara. Tuo metu V. Mačernis-„Miškinis“ slapstėsi pas mūsų tėvus – Oną ir Antaną Pakalniškius, gyvenančius Plungės rajono Videikių [= Vydeikių] kaime. Namo rūsyje buvo įrengtas bunkeris: viename iš rūsio aruodų padaryta landa į slėptuvę, uždengiama dangčiu.
Pas V. Mačernį-„Miškinį“ iš Vilniaus atvažiuodavo „Algimantas“ [saugumo agentas, Juozo Markulio-Erelio-Dr. Narutavičiaus įgaliotinis; žemaičiai kur kas ilgiau negu kitų sričių partizanai manė palaikantys ryšius su tikru Lietuvos pasipriešinimo centru]. Jie susitikdavo ne pas mus, todėl V. Mačernio slaptavietės „Algimantas“ nežinojo. Vieno tokio apsilankymo metu jis buvo atvežęs daug tautinių juostelių su Vyčio kryžiais ir įsakė, kad kiekvienas partizanas po tokią juostelę prisisiūtų prie uniformas ar švarko atlapo. Pasak jo, taip sutiktus partizanus atskirtų amerikonai, išsilaipinę Baltijos krante, kad esą savi... Daugeliui partizanų aš tas juosteles buvau ir prisiuvusi.
1948-ųjų liepos mėnesį kapitonas V. Mačernis-„Miškinis“ (toks jo karinis laipsnis) labai laukė su gerom naujienom atvažiuojančio „Algimanto“. Pastarasis ir keletas jo palydovų turėjo susitikti su partizanais Gudelių [= Godelių] kaime esančiame Jonauskio kuityje (miškelyje). Į šį susitikimą turėjo ateiti 12 partizanų, o atėjo tik du: V. Mačernis-„Miškinis“ ir Kostas Jonaitis-„Galiūnas“ [jei gerai išsiaiškinau, tuolaik Mačernis ėjo Žemaičių apygardos štabo Žvalgybos skyriaus vado pareigas, o Jonaitis buvo jo pavaduotojas]. Šiedu partizanai su „Algimantu“ ir kitais vilniečiais susitiko pas Gudelių kaimo gyventoją Igną Norvaišą. V. Mačernis-„Miškinis“ ir „Algimantas“ kaip seni pažįstami pasisveikino, pasibučiavo ir ilgai nelaukę patraukė į susirinkimo vietą – Jonauskio kuitį. Užėjus už Norvaišo sodybos tvarto, „Algimantas“ pasakęs: „Na, dabar tu eik pirmas, vesk“. Kai V. Mačernis paėjo į priekį, pasigirdo šūviai... V. Mačernis krito vietoje, o K. Jonaitį-„Galiūną“ sužeidė. Į Jonauskio kuitį čekistai nuvilko abi aukas: negyvąjį partizaną V. Mačernį užkasė, o K. Jonaitį-„Galiūną“ taip kankino, kad net visas miškelis skambėjo nuo kankinamojo šauksmo ir aimanų. Kai nukankino, užkasė tame pačiame miškelyje ir toje pačioje vietoje, kur V. Mačernį. („Laisvės kaina“, LM, 1992 III 7, nr. 10, p. 12; nuotraukos dešinėj – buvo prie tos publikacijos)
Beje, šį pasakojimą užfiksavusi Preibytė-Valiūnienė, kaip partizanų ryšininkė pati kurį laiką buvus papuolusi į Markulio voratinklį, yra parašiusi „Vyturio“ išleistus atsiminimus Ir aš ten buvau... (1992); knygoj apie Vlado Mačernio žūtį perpasakojama.

 Iš Šarnelės Vilniun grįžom pro Kryžkalnį; pagalvojau: noriu savo akim pamatyt tą partizanams skirtą memorialą, dėl kurio prasmės esu pareiškęs abejonių dar kol jis nebuvo atidengtas; be to, ogi imsiu ir patikrinsiu, ar ten įamžintas Vladas Mačernis-Miškinis. 

— takas visos Lietuvos partizanams skirto memorialo link veda pro kalvos viršūnėj stovinčią koplyčią, aplink kurią plokštės su lengvai perskaitomais vardais, pavardėm, slapyvardžiais, gimimo ir žūties ar mirties datom, – pro kun. Alfonso Svarinsko iniciatyva atsiradusį Kęstučio apygardos partizanų memorialą (baigtas 2018-ų vėlų rudenį). Viskas tvarkoj, viskas savo vietoj. Nuo kalvos viršūnės žvelgiant į Tado Gutausko įgyvendintą sumanymą atrodo, kad tai gal koks papildas, tęsinys ar kas panašaus. Nors turėtų būt lyg ir priešingai – anas memorialas iš pirmo žvilgsnio turėtų atrodyt pagrindinis, nes skirtas visos Lietuvos partizanams. (Drįsiu pajuokaut: kęstutėnų atminimui nuskilo – praktiškai toj pačioj vietoj pagerbti dukart: ir vienur, ir kitur paminėti.)
Iš toliau žvelgiant, kaip kad nufotografavau, vaizdas lyg ir nieko. O va kai prieini artyn turėdamas tikslą rast konkretaus partizano paminėjimą, ir prasideda kebeknės. Žmonės turėtų būt surašyti abėcėlės tvarka iš kairės į dešinę, lemiantis asmenvardžio dėmuo – pavardė. Būtų viena tų Vyčio kryžių eilė, būt paprasta, o dabar – kalavijo link jų vis daugiau, ir akys turi ne tik eit iš kairės į dešinę, bet ir aukštyn žemyn slankiot. Buvom liepos pabaigoj, apie šeštą, dar šviesu, bet vis tiek  jau sunkoka įžiūrėt raides-išpjovas, ypač aukščiau; pavardė (atskaitos taškas) asmenvardžio vidury – tarp vardo (ar dviejų vardų) ir slapyvardžio (ar net dviejų slapyvardžių), vienas asmuo – tai dvi, tai trys, tai keturios eilutės. Ieškoti tikrai sunku (bent man buvo).
Pavardžių, prasidedančių Mač-, yra ir kairėj, ir dešinėj kalavijo pusėj, netoli nuo kalavijo. Dešinėj pastebėjęs kelis Mačėnus, ėmiau ieškot aplinkui, akys dar labiau į dešinę norėjo eit ieškodamos Mačernio. — Pasirodo, iš pirmo karto nepastebėjau, akys neužkliuvo: Vyčio kryžius, kuriame išpjauta: Vladislovas Mačernis-Miškinis, buvo kairėj kalavijo pusėj, tiksliau, šeštoj eilėj nuo apačios 12 kryžius į kairė nuo kalavijo, – grįždamas iš abėcėlės galo pradžion pamačiau. (Dar brolių Krivickų ir Indriliūnų ieškojau, – kaip sekės, čia nebepasakosiu.)

— pasakęs sau: gana ieškot, priėjau prie informacinio stendo, įkasto šone (užrašymą virš 11 000, manau, pakomentuos Inga; neturėtų būt tokių kliurkų viešam tekste). Nufotografavau, kad neužmirščiau interneto svetainės adreso. Pažiūrinėjau grįžęs namo (baltos raidės juodam fone – sunku skaityt). Pasirodo, ten yra paieška: įrašai vardą irba pavardę irba slapyvardį – ir tau parodo, kurioj memorialo vietoj, kur esančiam kryžiuj tas žmogus įrašytas. Stende priklijuotas QR kodas – spėju, nuvedantis ton svetainėn. Tad dar nebuvusiems apžiūrėt memorialo patarimas: jei norėsit ką nors rast, pasinaudokit ta paieška – ir laiko, ir nervų sutaupysit. (Dabar naudojantis paieška, t.y. įrašius asmenvardį ir paspaudus Rasti, perspėjama: „Informacija, kurią ketinate pateikti, nesaugi / Kadangi ši forma teikiama naudojant nesaugų ryšį, jūsų informacija bus matoma kitiems.“ – Tatai svetainės administratorių problema? Kažko nepratęsė, už kažką nesumokėjo?)

— draugė, irgi žiūrinėjusi tuos kryžius su įrašais, padėjusi ieškot, jau kai ėjom atgal į mašinų stovėjimo aikštelę, ėmė ir paklausė: „O ką, tiek daug buvo partizanų, kurių vardai nežinomi? Šitiek kryžių, skirtų nežinomiem.“ Ne, atsakiau daug negalvojęs, nebent vienas kitas nežinomas turėtų būt likęs, na, kokie 5, gal 10 nuošimčių, kurie iš tolimesnių vietų buvo atklydę, kurių žmonės nepažinojo. Ir tik vėliau, interneto svetainėj apsilankius, viskas paaiškėjo. Stende rašoma, kad memoriale įamžinti daugiau kaip 11 000 partizanų vardai, o svetainėj – kad memorialo idėja – įamžinti visus 20 000 partizanų; vadinas, kryžiai su įrašais Nežinomas partizanas turėtų būt pakeisti kryžiais su asmenvardžiais? (Bet jei kryžiai su naujais asmenvardžiais bus tvirtinami tose vietose, kur dabar yra su įrašais Nežinomas partizanas, – iš kraštų, sugrius visa abėcėlės tvarka, jau dabar nelabai nuosekli; gal bus perdėliojami? neįsivaizduoju.)
Pagooglinau. Akurat: Po skambaus Kryžkalnio memorialo atidarymo – skurdi realybė: lėšų trūksta net likusių laisvės kovotojų pavardžių įamžinimui. Informacinio paviljono-muziejaus statyba nepradėta. — Po perkūnais! Jei nesam pajėgus pabaigt, ką pradėję, tai verčiau nepradėt. Nebent jei tikslas tik vienas – kad įvyktų iškilmingas atidarymas, kuriame dalyvautų pirmieji valstybės asmenys.

2021-09-07

(1277) Pakeliui į darbą, xxiii: mintigalis apie popierinius laikraščius

Pasižiūrėk internete, kada tas tavo 19 troleibusas važiuoja, – vis paprotina draugė, – kitaip ilgai teks laukt. Bet iš ryto tai dar tas, tai dar tą, ir iškrenta iš galvos protingas patarimas. Pikčiausia, kai reikiamas troleibusas pravažiuoja tau stovint kitoj gatvės pusėj ir laukiant žalio šviesoforo. Taip vakar ir atsitiko.
Na, galvoju, nelauksiu kito, perlipdamas iš vieno į kitą judėsiu Antakalnio link. Štai A2g – gerai, iki Spaudos rūmų pavažiuosiu, tada kokiu nors iki Narbuto stotelės, tada A4g – nors nesustoja Šeimyniškių stotelėj, bet ir nuo Tuskulėnų ne per toli iki Žirmūnų tilto.
Išlipu Spaudos rūmų stotelėj. T7 atvažiuojančio nematyt. Ir pradedu apžiūrinėt Lietuvos spaudos kioską. Nors priklauso Norvegijos kapitalo įmonei, bet pavadinime yr žodis Lietuvos, o dar rašoma, kad LS – didžiausias, visą Lietuvos teritoriją aprėpiantis spaudos leidinių pardavimo tinklas, kad prekiaujama apie 600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių.
Ir iš kokių šviežių laikraščių siūlo rinktis? Du rusiški, vienas lenkiškas ir vienas lietuviškas. Lietuviškas pirmam puslapy siūlo pasiskaityt apie kultūrinį chunveibinizmą.

O jei užsinorėtum šiaip ko pasiskaityt? Pasiūla matyt iš nuotraukos dešinėj. Dalis tų „600 pavadinimų periodinės spaudos leidinių“.  Ar tikrai šitie kioskai priklauso Norvegijos kapitalo įmonei? Ne Rusijos? Ir ne tik apačioj kampe išdidžiai vieniša ant balto padėklo gulinti Petro imperatorė tokį klausimą kelia; šalia net triskart Lovoj su caru.
— įrašo pavadinime žadėtas pakeliui į darbą galvoj besisukiojęs mintigalis toks: per greit taip stipriai sumažėjo lietuviškų popierinių laikraščių, nebeliko įvairovės (šeštadienį buvom į Rimi Molėtų plente užsukę; pasirinkimas: Vakaro žinios už puseurį arba 30-čia centų brangesnis Lietuvos rytas, – jau vis šis tas); pagalvojau: lyg ir nėr Vilniaus laikraščio; sostinė be savo laikraščio – ar čia viskas gerai? (visi rajonai turi, kai kurie net po du; laikas, kai Vilniaus viešajam transporte nemokamai platintas 15 min, – jau kaip tolima praeitis atrodo); kiek nuošimčių žmonių norėtų skaityt palygint nebrangų popierinį dienraštį rinkdamiesi bent iš kokių trijų? – nežinau, ar tokia apklausa buvo daryta; pervertinama internetinė žiniasklaida, manyčiau; štai kad ir dėl to vad. galimybių paso – kiek daug žmonių patys nesugebėjo prie jo internetu prisikast ir atsispausdint. — Gal ir klystu, gal viskas gerai, gal taip ir turi būt, bet tai, ką mačiau Lietuvos spaudos kioske prie Spaudos rūmų (tikrai tas pastatas dar taip vadintinas?), nelabai džiugiai nuteikė.
Betyrinėdamas pasiūlą sulaukiau kito T19, sustojančio arčiausiai Žirmūnų tilto; T7-ą, kuriuo ketinau pavažiuot iki Narbuto stotelės, matyt, pražiopsojau.

2021-08-31

(1276) Savivoka, xvii: atsakymai į klausimus

nature morte, 2021 VIII 29, Kalvarijų g-vė;
žiedlapis iš III aukšto balkono nukrito ant II aukšto balkono tvorelės
nymphalis antiopa, 2021 VIII 8, Šepečiai;
lenk. żałobnik, vok. der Trauermantel,
rus. траурница, o liet. – šeirys (= našlys) 
Vakar keliaujant darban galvoj atsibudo metų senumo dalykai – kaip priešpaskutinę vasaros dieną Pasvaly gavau Brazdžionio premiją. Dabar galvoju: gerai, kad vėlavo atvežt paminklą; kaip jis atrodys – žinojau, kvietimo viršely atvaizdas buvo, bet kol tikro nematai stovinčio, apsiverčia liežuvis pasakyt: gerai, kad Pasvalys Brazdžionio atminimu rūpinas. (Paminklas atvežtas ir pastatytas rugsėjį.)
O už premiją atidirbt teko, jokios moralinės teisės nebeturi maut į krūmus ir slėptis. Kreipės dukart per metus išeinančio Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo redaktorė Agnė G., paprašė atsakyt į gausimus klausimus; teko. — Maniau, viskas; Mamerto Indriliūno šimtmetis praėjo, bus pertrauka iki 2022-ų rudens, Broniaus Krivicko žūties 70-mečio. Bet prieš Vasario 16-ąją Biržai parašė, gal sutikčiau atsakyt į keletą klausimų. Mėginau suktis, kad viską jau atsakiau Pasvaliui, nieko naujo nesugalvosiu, nebent ko naujo paklaustų. Ir gavau tris klausimus, vėl atsakinėt teko.
Skaitant šitą įrašą gali susidaryt įspūdis, esą gasiliūnas išsidirbinėja, vaidina, kad jis čia paslaugas daręs atsakinėdamas. Nesiginčysiu, galima ir taip manyt, esą man paslaugos buvo darytos, buvau pagerbtas paklausiant. O išties gal kažkaip abipusiškai? Klausdami suteikė progą raštu užfiksuot šį tą, ko kitaip nebūčiau prisirengęs padaryt; ar tai kam nors įdomu gali būt – to nežinau; bet viliuos, kad gal vienam kitam ir įdomu buvo/bus paskaityt; nes jei net nesivilčiau, tikrai nebūčiau vertęs savęs baksnot klaviatūrą. — Ir dar, kaip dirbęs radijuj, turiu pridurt: tai ne interviu, pokalbiai, o atsakymai į iš anksto parengtus klausimus. Klausimai – kokie buvo išspausdinti, atsakymai – kokius išsiunčiau.
 
  Atsakymai į mokytojos Reginos Grubinskienės klausimus buvo paskelbti Šiaurietiškuos atsivėrimuos:
„Apie ‘Sietyną’ ir Mamertą Indriliūną, Pasvalį ir Biržus bei kita: pokalbis su Virginijumi Gasiliūnu“, 2020, nr. 2, p. 56–63; perskelbti bernardinuos.lt.
  Atsakymai į Indros Drevinskaitės klausimus – Biržiečių žody: „Virginijus Gasiliūnas: ‘Svarbiau žmonės, su kuriais buvai, darydamasis žmogumi“, 2021 II 17, nr. 13, p. 6.

2021-08-27

(1275) Dėl juoko: o galėjo ir susiprast, pats išeit

erskaitęs, kad rugsėjį Cvirkos paminklas bus nukeltas nuo postamento, prisiminiau: — buvo tatai 2014-ais, lapkričio pabaigoj, – vienintelįkart dalyvavau Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos organizuojamuos „Imbiero vakaruos“: direktorės Giedrės B. paprašytas, ryžaus avantiūrai – tapt skaitovu, – viešai ir garsiai paskaityt Kunčino tekstų. Pageidavimas buvo – kokį gabalioką iš Tūlos, o kita galėjau pasirinkt pats. — Tuolaik Žaliojo tilto skulptūros tebestovėjo у прохожих на виду, šnekos, kad jų ten turi nelikt – ėjo (nuimtos 2015 VII 20–21), ir pagalvojau, kad klausytojams pralinksmint visai tiktų Kunčino tekstas, parašytas dar XX amžiuj, – kaip skulptūros pačios išeina (paskelbtas buvo Šiaurės Atėnuos, 1999 IV 17, nr. 15, p. 12, paskutiniam, skiltis „Gyvenimas čia“). — Prisiminiau dabar, nes tam feljetone ir Cvirka paminėtas; smagus tekstas; pagalvojau, ir kitiems, kas ŠA nuo pačios pradžios skaito, priminsiu:
Prie Grūto...
Glėbas... Glūkas... Grūtas...
Vis dėlto prie Grūto... Taip, ten. Miškuose. Glūcho...
– Tai lipam?
– Lipam, metas. Eisim.
Plaukai piestu stoja. Šiurpai nugara eina. Naktis, tradicinė mėnesiena. Padriki šūviai. Vienišas sprogimas. Tolumoj dunda ešelonas. Prazvimbia eskadrilė. Skutamuoju ar kokiu ten skridimu? Skutamuoju.
– Pošli, rebiata!
Tai ar tikėti akimis? O kuo tada tikėti?
Nuo Žaliojo tilto baltų postamentų pirmieji nulipa du šalmuoti kareiviai. Su palapinapsiaustėm, šalmais, kerziniais batais. Su diskiniais PPŠ automatais. Viskas iš metalo, bet palaidinės žliaukia prakaitu, gal penkiasdešimt metų jas skalbė tik lietus. Trep, šlep, trep, šlep. Sunkiai kilojasi sustingusios kojos. Statybininkų porai dar sunkiau, bet ir jie eina. Pirmučiausiai per tiltą, kur stovi mechanikai ar tekintojai, dabar nesupaisysi. Vienas tarsi su pneumatiniu kūju. Tokiais ardė, urbino, griovė senamiestį. Ir dainavo:
– Broliai, atstatysim miestą Gedimino!
Choras pačiumpa priedainį:
– Baigę padabinsim vėliavų žiedais!
Mat kaip. Kiek įstengė – viską sugriovė. Ačiūdie, kvapo pristigo. Būtų juk nuvarę nuo Aušros Vartų – viską pakeliui į druzgus maldami – pro Kotrynos bažnyčią – velniop ir ją! – iki Žaliojo tilto ir toliau, toliau, toliau.
O dabar metas išeiti prie Grūto.
Jie paskutinieji: dvi moterys ir šešetas vyrų. Amžinai jauni, amžinai raumeningi. Sustingę – nejau bronzoje? – kaip Nevzorovo gvardiečiai. Paskutinieji, pamirštieji, nenuverstieji! Patys išeina. Išėjus Leninui, Raudonajai armijai su generolu Ivanu Černiachovskiu, lydimi Vinco Kapsuko ir dengiami grupelės diversantų, kažkada įsitvirtinusių priešais Reformatų bažnyčią.
– Žyvej, chlopcy! MašaKatia, neotstavatj-matjperematj!
naftalino.lt 2018 XII 15 už 0,5 euro nusipirkau šitą nuotrauką;
kada tie du sovietų kariškiai greičiausiai iš Kauno garnizono
fotografavosi prie SN paminklo? spėčiau, 1950-tiniams baigiantis
Taip ir eina per priešaušrio miestą. Prie Grūto. Pas saviškius. Eina ant pirštų galų, kaip vagys. Juk gėda. Kitus vis dėlto išvežė, apklojo, saugojo. O jie? Viską atstovėjo, viską atlaikė. Ir še tau – pamiršo! Ir saviškiai, ir tie, kuriuos kitados išvadavo. Ech, kvailiai! Būtų palikę po fašistų padu, iki šiolei būtų cypę, dejavę!
Jau ir Paneriai. Kariškiai suguldo darbininkus ir kolūkietę krūmuose, o patys žvalgybon. Merkia lietutis, bet darbininkas vis tiek verčia kolūkietę ant to plataus rugių pėdo:
– Katiuša! Šitiek metų greta prastovėjom, o aš... net neapkabinau tavęs!
Ak, kokie saldūs bronziniai bučkiai, bet žvalgybininkai grįžta, piktai aprėkia porelę ir aštuonetas vėl pajuda...
Paskutinė kelionė prie Grūto. Pas saviškius. Ten ne tik Leninas ir Stalinas. Ten ir Marija Melnik, ir kiti. Iš visos Lietuvos.
Atėjo girdas, kad ten būsią neblogai. Apskalbs, aprinks gyvius, pakeis baltinius, duos putros. Gal ir kokią pensiją už invalidumą. Senatvėje viskas praverčia.
Taip svarsto darbininkas. Taip svarsto kolūkietė. Taip svarsto visas aštuonetas...
– Vyrai! – sako leitenantas. – Čia kažkur banditų kaimas pakeliui? Gal supleškinam atminimui? Mimoliotom?
Supleškintų, bet blauzdos jau per skystos.
O buvo laikai! Sotūs, gražūs, tarybiniai! Kaip dundėjo tiltu į Rytus karo kanopos! Paskui raudonžvaigždžių pulkai. Į šiaurės miestelį, iš šiaurės miestelio – razdvarazdva! Šire šag!
Ek, lietuviai jūs, litovcai! Neišsaugojot nieko! Ir mus juk norėjo jau versti iš klumpių, ar kuris užsistojot? Vienas kitas! Tik vienas kitas – tikras tarybinis žmogus! Net jaunesniojo amžiaus. Tegul stovi, girdi, kam gi jie trukdo? Bet krūtine nė vienas neuždengė, matrosovų neatsirado...
Patiems teko žengti lemtingąjį žingsnį – nuo postamento prie Grūto. Į tą sovietinių statulų parką. Ramu ten, sako, oras grynas. Nei mašinų ūžesio, nei benzino smarvės. Bet juk pripratę buvom. Šitiek metų! Juk amžių amžius turėjom stovėti! Kaip Leninas... O juk Iljičius bene pirmasis ir griuvo? Teisybė, dar Josifas Visarionovičius – įdomu bus su juo pasimatyt, pasikalbėt. Ek, vadams vis geriau – ir Leninas, ir Kapsukas su gerais paltais. Drapo. Stalinas su miline. O mes visi su kasdieniais rūbais – kas karo, kas darbo. Tokia mada buvo, vėliau jau ir Iljičių su kostiumu lipdydavo, ypač kur kurortuose ar Pietuose.
Prie Grūto gal bus ir neblogai. Vaikučius atveš, mus ir kitus pirštais rodys. Nusispjaut! Kad tik varnos ant galvų nekakotų! Ne visi ten nori! Kalbinom juk ir Petrą Cvirką. Ne, ne, eikit vieni, vyrai, gerai nueisit, žiebtuvėlį duosiu, paklysit – galvas nusuksiu! Ot, Lakštingala!
Galėtumėm kokią mašiną susistabdyt, bet argi dabar pavėžės kas! Be pinigo nė žingsnio! O juk galėtumėm ir kėbule sugriūti...
Na, nieko. Eime. Patys juk nulipom, patys nueisim. Niekieno nevaromi. Garbingai. Sunkios kojos, sunkūs ginklai, rugių pėdas, darbo įnagiai. Bent kokia raudonoji gurguolė pasitaikytų... Bet jau nelabai ir toli...
Iki vakaro, bratcy, ir nukaksim. Ten mūsų jau seniai laukia!
Išsipildė Kunčino 1999-ų pranašystė: neiškeliavo Cvirka kartu su Žaliojo tilto aštuonetu 2015-ų vasarą, nors kelias ne toks ir tolimas buvo – iki „Grindai“ priklausančios kažkokios nuošalios aikštelės, bet vis tiek pačiam Vilniuj. Nujautė, kad gali būt pasiūlyta geresnė vieta apsistoti – nacionalinis muziejus. Ot, Lakštingala!
P.S. Perskaičiau, kad „Pro patria“ vietoj Cvirkos norėtų Lukšą-Daumantą įkurdint (irgi ant postamento?) ir skverą pervadint – bet, pala, juk yr Lukšos skveras tarp Savanorių prospekto ir Konarskio gatvės, rašiau šičia apie jį. — Pasirodo, atsilikėlis esu – perkelt tą skverą norima, ir kodėl? – ir vėl Cvirka kaltas, jo Lakštingala ten įsikūrus.
(Ramiai į tuos paminklų nukėlimus žiūriu; va jei kas kokio žmogaus knygas iš bibliotekų imtų siūlyt mesti – tada jau kitas reikalas. Nėris ir Cvirka palygint jauni mirė, ir dar tokiu laiku, kai Lietuvos aneksiją reikėjo įtvirtint, – kuo puikiausiai abu paverst paminklais tiko; numirei – ir su tavim gali daryt ką nori, nebepaprieštarausi; Paleckis ar Venclova būt tuo laiku numirę, o Nėris su Cvirka gyvi buvę – beveik neabejoju, jiems paminklus būt pastatę, nes reikėjo paminklų. Nėris (palaikai ir 1955-ais pastatyta Bučo sukurta skulptūra) iš Karo muziejaus kiemelio kažkaip tyliai ramiai į Petrašiūnų kapines persikraustė, o va Cvirka – su komplikacijom, pagal charakterį.)

2021-08-13

(1274) Visiškai tarp kitko: du žmonės, Stalinas jau miręs

 — iš naujo pirkio; taip esu apsibrėžęs kolekcijos rėmus: žmogus ir dviratis, Lietuva, XX amžius —


užrašas antroj pusėj: →
Šienapiutė, 1953 m.
← užrašas kitoj pusėj:
Prisiminimui nuo sesės lietuvaitės, nepažįstamam kariui lietuviui
Alė
1953.XII.30.
Kelionė traukinyje.
[galima prikurt visą istoriją, kaip ši nuotrauka buvo dovanojama]

⁋  mėgėjiškos nuotraukos, nors dažnai nelabai gerai iš rankos nustatytas atstumas, turi vieną esminį privalumą prieš ateljė darytas – veido išraiškos gyvesnės, tikresnės, arba negalvojama apie tai, arba susigalvojama išraiška, poza, be fotografo patarimo, bent jau dažniausiai;
⁋  pamačius 1953, iškart – Stalino mirties metai; ir net nenorom imi svarstyt apie aplinkybes, sąlygas ir pan., determinizmas įsijungia; kartais pagalvoju: jei parinkus spontaniškų, neapgalvotų poelgių pavyzdžių, jei pasvarsčius apie atsitiktinumus istorijoj? ne, nieko neišeis

2021-08-12

(1273) Der Zeitgeist: lietuviukai žaidžia karą, apie 1921-us

ai vakar buvau Mažvyde, teko prisimint: didžiosiose bibliotekose užsakęs knygą, ne po kelių minučių ją gauni, apie valandą tenka palaukt. Gal net gerai, kad tokio, „laisvo“, laiko atsiranda? Gali pavartyt paskaityt rajonuos leidžiamus popierinius laikraščius, kurie internete tik anonsines ištraukas skelbia, o šiaip – prenumeratoriams teprieinami; gali apžiūrėt LNB išleistas knygas ir nusipirkt užkliuvusią. Dvi nusipirkau. Viena jų – bibliografo Stasio Tomonio atsiminimai Gyvenimo vingiais (2005, išties 2007); StT atsiminimų gabalų buvo Metuos 1993-iais skelbta, skaičiau, išplėšos archyve guli, bet čia visi, ir tik 3 eurus tekainuoja. (Prisimenu StT siluetą iš praeito amžiaus priešpaskutinio dešimtmečio antros pusės, kai Nacionalinė Mažvydo dar Respublikine biblioteka vadinos:  pirmiausia ūgis – visa galva už aplinkinius aukštesnis, gunktelėjęs, pliktelėjęs, su barzda; dažniausiai su megztiniu, ir marškinių viršutinė saga neužsegta; kad šitas žmogus – Stasys Tomonis, ar ne Antanas Ramonas pasakė?) Pradėjau skaityt. Daug įdomių epizodų atsiminimuos užfiksuota, gerą atmintį žmogus turėjo. Kad ir toks:
Sykį, kai dar buvau visai mažas, kokių penkerių–šešerių metų pilietis [*1915 XII 1, vadinas, maždaug 1921 metais], pas mus [Kaune, Miško gatvėj Tamoševičiai tuolaik gyveno] susirinko keli didesni berniukai, berods, du inžinieriaus Vyšniausko sūnūs ir dar pora kitų. Jie ėmė žaisti karą. Aš nieko apie jų karą neišmaniau. Mane pavadino bolševiku, narsiai puolė, nugalėjo ir paėmė į nelaisvę. Tada suruošė teismą ir nuteisė mirti. Pastatė į kampą ir, vykdydami nuosprendį, smarkokai kirto man mažu kirvuku į galvą. Taip, kad mama rado mane apsižliumbusį, o per veidą nuo kaktos varvėjo kraujo srovelė. (p. 72–73)
Kas priešas – suprantama, kad priešo neverta pasigailėt – irgi suprantama, vaikai nelinkę cackintis, bet mirties nuosprendžio vykdymo būdas – kirvuku per galvą – sutrikdė: kaip galėjo toks dingtelėt, neįsivaizduoju. Kas būdavo pribaigiama kirvuku per galvą? Triušiai?