šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-05-10

(1265) Tarp kitko: Henriko Nagio draugė Danutė

Henriko Nagio piešinys
1989-ų vasarą buvau iš  p. Akvilės pasiskolinęs
brolio nuotraukų albumėlį, dalį išsaugotų rankraščių,
dar šį tą; tarp to šio to – ir šį Nagio piešinį; Biržiečių žody
dirbęs Vilimantas Šmitas perfotografavo; negatyvai
ilsėjos iki šiol; teko įsigyt Epson Perfection V600

Mamerto Indriliūno raštų (2019) pradžioj įdėti sesers Akvilės Indriliūnaitės-Zubienės (1925–2014) atsiminimai – vietoj įvado; tas 1989 VII 22 įsirašytas pasakojimas, pirmąkart paskelbtas aštuntam Sietyne, atrodė esąs daug stipresnis dalykas, negu kad pats būčiau mėginęs ką nors durstydamas sukurpt. Raštuos tekstas su viena kita išnaša, nors jų buvo galima ir daugiau prirašyt. Šitas tinklaraščio įrašas – viena tokių galimų išnašų, išplėstinė. — AkvI atsiminimų pastraipa:
Baisiai mes mėgdavom Henriką Nagį. Skaitydavom balsiai viens kitam. Jis vis atsiųsdavo Mamertui eilėraščių kritikuot, o aš vis rašydavau [nesurašydavo eilėraščius; tie nuorašai išlikę]. Nagys kartą buvo atvažiavęs. Prie vokiečių, tik nebeatsimenu, katrais metais. Jie atėjo pėsti nuo plento. Ir jisai mat, Nagys, pasirodo, buvo sirgęs pleuritu neseniai. Tuoj Mamertas, atsimenu, įleido alaus, tas alus, matyt, buvo pošaltis, jis išgėrė ir apsirgo. Ir taip apsirgo! Mamertas važiavo su arkliu į Biržus, vežė daktarą, tai jie čia kokias dvi savaites išbuvo. Jis ne vienas buvo, su pana. Žinau, Danutė jos buvo vardas, bet pavardės tai nežinau. Ir jisai čia seklyčioj gulėdamas paišė ir nupaišė ją. Tas portretas liko, turiu. Kiek Mamertui tada buvo strioko! Lakstė jis tų vaistų, tų vaistų per karą jokių ten nėr. Aspiriną, būdavo, geria geria, tai prakaituoja iš vieno... (p. xxi)
Ir Nagio atminty ta viešnagė Gataučiuos užsifiksavo. 1991 IV 29 Montrealy kalbinamas Arūno Sverdiolo prisiminė:
Universitete [= VDU] susitikau su Mamertu Indriliūnu [per pirmą sovietmetį]; buvo labai įdomus. Atėjau į [Statybos fakulteto] sekretoriatą, ten reikėjo užsiregistruoti [Nagys pradžioj studijavo architektūrą]. Jis tada buvo sekretorius, o Kolupaila – dekanas. Stovi toks garbanotas kaip meška, labai gero veido. Žiūri į mane: „Ar pats esi Henrikas Nagys, kuris rašo eilėraščius?“ – „Taip, – sakau, – rašiau, bet dabar nerašau“. – „Aš, – sako, – Mamertas Indriliūnas“. Taip ir susipažinome.
       Paskui labai dažnai su juo susitikdavome. Buvau pas Mamertą namuose. Su savo mergina, Danute, atvažiavome į Biržus ir pėsti ėjome į Vabalninką. [Ko į tą Vabalninką? Gal pas Pranutę Aukštikalnytę?] Ėjome „per Klausučių ulytėlą“ ir užėjome atsigerti. Buvo labai karšta, o aš buvau ką tik persirgęs sausu pleuritu, baisiai gerti norisi. Prašau vandens, o žmonės sako: „Na kas gi čia vandenį geria?“ Jokiu būdu neduoda vandens, neša pieną, alų. Tikrai, kokie puikūs buvo žmonės, Viešpatie! O grįždami iš Vabalninko užėjome pas Mamertą. Davė alaus, ten alus – pagrindinis gėrimas, aš išgėriau ir tuoj susirgau: iš sauso pleurito pasidarė šlapias. Nebegalėjau paeiti, reikėjo mane vežti. Man buvo velniškai šalta, nors buvo karščiausia diena. Mamertas pasodino mane į ratus, davė savo kailinius. (Metai, 2004, nr. 12, p. 100)
— kada ta kelionė galėjo vykt? 1942-ų ar 1943-ių vasarą; greičiau 1943-ių.
— o kas ta Danutė, kurią Nagys net nupaišė? Apie Henriką Nagį dar nieks neparašė studijos, bet yra apie jo seserį – Virginijos Paplauskienės Liūnė Sutema: gyvenimo ir kūrybos kelias (2009), kurioj ir brolis dažnai minimas. Štai ten radau:
[1944-ų liepą su broliu dvyniu Martynu pasitraukęs iš Lietuvos,] Henrikas iš pradžių apsistojo Berlyne, dirbo lietuvių pabėgėlių komitete, tačiau vėliau persikėlė į Austriją, Forarlbergą, kur ir sulaukė karo pabaigos. Sužinojęs, jog artimieji yra Vokietijoje, parašė laišką, kad ruošiasi juos aplankyti kartu su drauge Danute Marija Jesaityte, kurią švelniai vadino Miriam (D. Jesaitytė buvo artima Henriko ir Zinos draugė). (p. 54)
Jei Danutė, su kuria Nagys per karą buvo Gataučiuos, yra ta pati Danutė, su kuria karui pasibaigus ketino vykt pas tėvus, tai galima sakyt: šio įrašo dešinėj esantis portretas – jaunosios literatūros kritikės Danutės M. Jesaitytės, 1944-ų pradžioj parašiusios labai įžvalgų tekstą – „Jauniausioji mūsų lyrikų karta“ (Naujoji Lietuva, 1944 I 18, nr. 14, p. 2). Porą citatų iš to straipsnio yra pasitelkęs Vytautas Kubilius studijoj Neparklupdyta mūza: lietuvių literatūra vokietmečiu (2001), daugiau šiuo tekstu rėmėsi Vaiva Narušienė monografijoj Nepritapęs ir nepritampantis: dvikalbė Leono Švedo kūryba (2003) ir rašiny apie Vytautą Mačernį (gal ir dar kas, tik neužsifiksavo galvoj); esu linkęs sutikt su VaivN mintim: „daugelis [Juozo] Girniaus idėjų [išsakytų Žemės antologijos įvade „Žmogaus prasmės žemėje poezija“] atkartoja dar 1942–1944 m. kritikų M. Indriliūno ir D.M. Jesaitytės išsakytas mintis apie jaunąją poetų kartą“ [žodis atkartoja vargu ar tikslus, bet iš esmės – taip: Indriliūnas ir Jesaitytė įžvelgė tai, ką ir Girnius, tik vėliau] (VaivN, „Keli štrichai jaunojo genijaus portretui: Vytauto Mačernio kelias į lietuvių poezijos viršūnes“, Darbai ir dienos, t. 52, 2009, p. 61). — Kritikos tekstams dažniausiai taip atsitinka: iš jų išpešiojamos citatos, reikalingos kitiems kritikams ar literatūros istorikams rašant savuosius tekstus; todėl ir nusprendžiau: imsiu ir įdėsiu šitan įrašan visą DanJ rašinį:
Jauniausioji mūsų lyrikų karta
Šiandieną mes jau galime apie ją kalbėti – apie jauniausiąją mūsų rašytojų kartą. Nes iš šitų daugelio bandymų, iš eilę metų periodikoj pasirodžiusių eilėraščių, iš šitų paskirų vardų jau išaugo žodis, kuris turi savo charakterį ir atskleidžia savitą ir naują pasaulį.
       Mes negalime dar mūsų jauniausios kartos pavadinti nauja ir veržlia srove, bet ji turi savąją linkmę ir savąjį pobūdį, kuris skiria ją nuo vyresniosios kartos ir kuria naują ir tolimesnį lietuvių literatūros laikotarpį. Ir šitą pobūdį – mūsų jauniausios rašytojų kartos savitumą – norėčiau čia pajusti ir išryškinti.
       Yra daug vardų, yra daug išsibarsčiusios visoj mūsų spaudoj jaunųjų kūrybos, ir todėl yra sunku ką nors tikro ir gilaus pasakyti. Bet viena: iš tos aibės medžiagos išsiskiria keletas žmonių, kurie turi kiekvienas savitą veidą ir vis dėlto kažką bendro ir charakteringo dabartiniam rašančiajam. Ir tik tokią kūrybą mes galime pavadinti šituo vardu – kūryba; naują ir savitą; žodį, kuris pasako ką nors ir taip, kaip dar nebuvo pasakyta; ir tik taip mąstydami mes eisime prie jaunosios mūsų kartos. Tada atrasime nedaug: tik keletą žmonių, kurie turi savąjį veidą, tai yra – savitą ir nepakartojamą priėjimą prie gyvenimo. Dar daugiau: mes kalbėsime tik apie lyriką, – mūsų jaunoji proza neturi nieko charakteringo. Bet iš šitų kelių išryškėjusių vardų apie lyriką kalbėti mes jau galime: tai negali būti gilus svarstymas, aš tik mėginsiu sugauti jos naująją linkmę. Visos sąvokos, kuriose čia mėginsiu sutalpinti savas mintis, negali būti absoliučios; jos gali tik išryškinti kryptį, tik linkmę mūsų jauniausios kuriančios kartos.

Bradūnas, Matuzevičius. Mačernis, Švedas ir Nagys. Šitie žmonės jau turi savitą ir ryškų kūrybinį veidą. Visiems kitiems mes galime duoti vieną vardą – jaunieji, ir, skaitydami jų eilėraščius, mes turime pasižiūrėti į antraštę, kad žinotume rašančiojo vardą. Jie skiriasi daug kuo vienas nuo kito: stiliumi, sakinio struktūra, talento stiprumu; bet savojo kūrybinio pasaulio jų nei vienas dar neturi sukūręs, tai dar didelis, sunkus, įtakomis sukibęs lydinys.
       Tačiau penki vardai, jeigu jie neša su savim kūrybingą žodį, yra daug. Ir jie visi turi tai, kas įgalina juos pavadinti vienos kartos rašančiaisiais – kažką bendrą ir jungiantį, naują ir savitą, besiskiriantį nuo mūsų vyresniosios rašytojų kartos. Aš tai pavadinčiau intelektualiniu priėjimu prie pasaulio. Tai nėra absoliuti sąvoka, nei rėmas, į kurį norima būtų įspausti besivystančią mūsų kūrybą, bet, kartoju, – jos linkmė ir, gal būt, pati charakteringiausia jos žymė.
       Vyresnioji karta, nežiūrint tiekos skirtingų ir ryškių veidų, turi savitą ir bendrą vienos kartos atspalvį, turi viename laikotarpyje išaugusių žmonių sielą. Ir jeigu jos priėjimą prie pasaulio galime pavadinti labiau emocionaliniu, – dabartinėje kartoje ryškėja intelektualinis atspalvis. Tai mes galime pajusti iš pavyzdžių.
       Tėviškės motyvas – abiejuos. Bet Aleksandriškio išsakomas Lietuvos paveikslas per žmogaus širdį; pas Mačernį pasaulis stengiamasi suprasti.
       Kartu su intelektualiniu priėjimu prie pasaulio į jaunųjų kūrybą ateina epinis atspalvis, nes ten, kur yra protinis elementas, visuomet grynasis lyrinis pajautimas yra sudrumsčiamas, tada išryškėja arba epinis arba dramatinis pobūdis.
       Su skirtingai pajaučiamu pasauliu atrandame ir naujos formos ieškojimą. Ir čia mūsų jauniausioji lyrika yra susilaukusi priekaišto – ji nesanti lietuviška. Tačiau ar negalima būtų šito priekaišto suvesti kaip tik į šitą formos keitimąsi, naujų, ne tradicinių įvaizdžių įvedimą? Bet: tautiškumas vis dėlto nėra pajuntamas daugiausia formalinėje pusėje, o visame žmogaus kūrybos pasaulyje, ir tokio tautiškumo kūrėjas negali sąmoningai ieškoti, bet jis turi išplaukti iš visos kūrėjo asmenybės, tautinės arba ne.
       Mūsų jauniausios lyrikos tautiškumą čia yra sunkiau nusakyti: iš šitos palaidos medžiagos, kada tematika yra nukrypusi daugiausia ne į savo žemę, bet į bendrąsias žmogaus būties problemas, kada jaučiame besivystantį ir ieškantį jauną rašantįjį, dar apsunkintą visų perskaitytų žodžių, kuriuose jis yra užaugęs – tada yra sunku pajusti ar jo kūryba yra tautinė ar ne.
       Tačiau vieną jau galima būtų teigti: jaunieji kitaip ateina prie savo žemės, jų kūryboje jau nėra liaudies pasaulio ir jų žody nėra jaučiamas žmogus, surištas su gimtąja žeme natūraliais, niekados nenutrukusiais ryšiais, žmogus, išaugęs iš tos žemės; bet, gal būt, šitą žemę suradęs žmogus ir grįžęs į ją; po daugelio minčių ir kovos pajutęs savy savosios žemės balsą.
       Ar toks mūsų jaunosios kartos priėjimas nėra taip pat lietuviškas, nors jame nėra nei tradicinių įvaizdžių, nei įprastinės formos, nei miniatiūrinio pasaulio, ar nėra tai tik kitose sąlygose užaugusios mūsų kartos dvasia? Tai spręsti dabar būtų sunku.

Mėginome nusakyti mūsų jauniausios lyrikų kartos savitumą, tačiau kiekvienas iš šitų žmonių, nežiūrint savojo bendrumo, turi charakteringą kūrybinį veidą (paėmėm pačius ryškiausius). Visus juos sutalpinti viename teigime yra sunku, ir pirmiausiai mes turine išskirti Bradūną ir Matuzevičių.
       Mūsų jauniausioji karta yra išaugusi naujosios lietuvių literatūros tradicijose, ir kaip tik šitie žmonės jungia savoje kūryboje senąsias tradicijas su naująja linkme.
       Kazys Bradūnas, gal būt, yra pats artimiausias vyresniajai kartai. Jo kūrybos formalinė pusė yra artima liaudies kūrybai: formos lengvumas, skambumas ir net dainingumas. Jo pasaulis miniatiūrinis, idilinis – šviesus ir lengvas, ir jame jaučiamas impresionistinis į jį atėjimas, taip pat tolimesnis jaunajai lyrikai. Tačiau „Sodyboje“ ir „Idilėse“ ryškėja naujoji kryptis. Ypač „Sodyboje“ yra jaučiamas kitoks Bradūno priėjimas prie pasaulio, ir šitas ciklas jam atrodo svetimas, nenatūraliai iš jo išplaukęs. „Idilėse“ Bradūnas jau yra grįžęs į savąjį kelią; ne tapymą paveikslų, bet į tiesioginį asmeninį priėjimą prie gyvenimo. Ir todėl „Idilės“ yra daug stipresnės ir charakteringos.
       Eugenijus Matuzevičius taip pat, ypač savo ankstyvesniuose eilėraščiuose, buvo tampriai susietas su vyresniąja karta. Tačiau dabartinėje jo kūryboje ryškėja vis labiau savitas jos veidas. Viena iš charakteringiausių Matuzevičiaus ypatybių yra tai, kad kiekvienas ypač iš vėlyvesniųjų jo eilėraščių yra geras, tačiau Eug. Matuzevičius neturi savitos, įsirėžiančios, stebinančios savos visumos; yra daug savitumo sakinio struktūroje ir ypatingai nuoširdžiame slaviškame priėjime, tačiau savos visumos – bent ryškiai išplaukiančios – nėra.
       Mačernis, Švedas ir Nagys, jie, gal būt, yra patys ryškiausi ir charakteringiausi naujajai linkmei.
       Vytautas Mačernis yra sukūręs savitą ir ryškų ir lietuvišką kūrybinį veidą. Šitas lietuviškumas glūdi, gal būt, savitoj jo kalboj ir individualioj sakinio struktūroj („Vizijose“). Savo epiniu charakteriu Mačernis yra artimas Leonui Švedui, kurio pasaulis savitas savo šaltu ir išpuoštu blizgesiu ir kuriame nejaučiame žmogaus širdies, bet jo mintį ir išbaigtą formalinį pavidalą. Priešingai Henriko Nagio kūryba yra tiesioginis savęs išsakymas ir joje gyvenimas išsakomas net su dramatine įtampa.

Baigdami mes turime iškelti dar vieną mūsų jaunosios lyrikos ypatybę. Dabartinės gyvenimo sąlygos yra padariusios tai, kad kiekvienas jaunų kuriančiųjų turėjo bręsti mažiau išeidamas į visuomenę; viešasis literatūrinis gyvenimas buvo sustingęs arba vienpusiškas. Taikos metu mūsų jaunųjų kūryboje išryškėjęs sekimas senosiomis tradicijomis, stoka originalumo ir suplokštėjimas turėjo išblėsti. Kiekvienas brendo daugiau tarpe savųjų knygų ir vienas, negu rašančiųjų bendruomenėje. Ir tai išaugino daugiau mąstantį žmogų; tačiau ryškėja ir pavojus jaunųjų kūrybai: ji yra išaugusi knyginiam pasaulyje. Kartais joje atsiskleidžia visas didžiųjų lyrikų pasaulis, kartais tiktai jo dalis arba įvaizdis. Ir ten, kur blankesnė kūrybinė galia, ten šitas pasaulis visai nustelbia kuriančiojo individualumą. Taip yra ir su Horacijaus Nykos Niliūno kūryba, kuri būtų charakteringa mūsų jauniesiems, tačiau kiekvienam jo eilėrašty yra kurio nors rašytojo pasaulis („Iliūnėje“ – Edgard Poe; „Eldorado“ – Milašiaus; „Malūne“ – Verhaeren’o; visi eilėraščiai spausdinti „Nauj[ojoj] Lietuvoj“). Bet pergalėti knyginį pasaulį ir sukurti savąjį nors yra sunku, tačiau būtina.
       Kelias, kuriuo yra pasukusi mūsų jauniausioji karta, dar labiau reikalauja kuriančiojo būti ne tik talentingu žmogumi, bet ir asmenybe. Intelektualinis priėjimas prie pasaulio angažuoja visą žmogų, nes rašantysis yra lyrikas ir, tačiau, perduoda ne tik nuotaikomis atėjusį gyvenimą, bet gyvenimą, susikūrusį į perjaustą, išgyventą ir išsakytą kūrybinį pasaulį. Toks kelias yra sunkus, tačiau mūsų jauniausioji karta jau yra į jį pasukusi.
Dalyko, kurį būtų galima pavadint Danutės Marijos Jesaitytės biograma, neradau (ir nesitikėjau rast; daugiausia vilčių turėjau prieš atsiversdamas dvitomio JAV lietuviai (1998, 2002) pirmą tomą – deja, tik brolių Kęstučio Juozo ir Margerio Adomo Jesaičių biogramos yr), o vis dėlto noris žinot šį tą ir apie autorių, jei jau jo tekstą pateikei in extenso. Brooklyne, NY leistam Darbininke (1991 VIII 16, nr. 31, p. 7) radau nekrologą, pasirašytą: p.j. (gal p.j. = Paulius Jurkus? Susijęs su Vokietijoj leistais Aidais (nuo 1949-ų, žurnalo leidybą perkėlus iš Augsburgo į Schwäbisch Gmündą, buvo vienas iš redaktorių), kuriuose bendradarbiavo ir Jesaitytė, gyveno New Yorke, kaip ir Jesaitytė, 1951–1993-iais dirbo Darbininke). Štai tas nekrologas, kurį kiek galėdamas patikslinau:
Mirė Danutė Jesaitytė-Picabia
[1991] Rugpjūčio 9 ligoninėje mirė Danutė Jesaitytė-Picabia, paskutiniu laiku sunkiai sirgusi. Ji su seserim dr. Jūrate Jesaityte gyveno Flushinge, NY. Tame rajone ir buvo pašarvota. Atsisveikinimas buvo rugpjūčio 11, sekmadienio vakare, gi rugpjūčio 12, pirmadienį, po pamaldų Apreiškimo parapijos bažnyčioje jos palaikai buvo nuvežti į krematoriumą ir sudeginti.
       Danutė Jesaitytė-Picabia buvo kilusi iš garsios Jesaičių giminės. (Jie savo pavardę rašėsi dvejopai – Jesaičiai ir Jasaičiai.) Jų senelis, Jurgis Jesaitis [1861–1930], gyvenęs Garliavos apylinkėje prie Kauno, spaudos draudimo laikais buvo uolus spaudos platintojas, daug kartų rusų žandarų krėstas, sumuštas [daugiau apie JurgJ kaip knygnešį žr., pvz., čia]. Jis turėjo 30 ha ūkį, bet sugebėjo savo vaikus – 6 sūnus ir 3 dukteris išmokslinti. Keturi iš jų baigė universitetą.
       Danutė buvo Juozo Jesaičio, Jesaičių vyriausio [*1880], dukra. Jos tėvas buvo žymus teisininkas, baigęs teisę Varšuvos universitete, Lietuvoje organizavo pramonę, visuomeninėje veikloje dalyvavo nuo studijų laikų. Buvo vedęs kunigaikštytę S[ofiją] K[lementiną] Oginskaitę [kunigaikščio Jono ir Eugenijos Dambrauskaitės Oginskių dukrą, *1884 Kurklių dvare]. Jis pats mirė 1938 Kaune [žr. nekrologą Trimite, 1938 X 27, nr. 43, p. 1032–1033], jo žmona su visa šeima buvo pasitraukusi į Vakarus. Mirė New Yorke [1963; ir jos, ir JAV mirusių vaikų paskutinė poilsio vieta – Mount St. Mary kapinės Flushinge, NY]. Vienas jų sūnus žuvo Klaipėdos atvadavime [Algirdas; Kaune yra gatvė, jo vardu pavadinta]. New Yorke gyveno keturi jų vaikai. Anksčiau mirė inžinierius Kęstutis [1962; žr. nekrologą Drauge, 1962 XI 27, nr. 278, p. 7], prieš keletą metų mirė žymus chemijos daktaras Margeris Jesaitis [1986; žr. Jono Valaičio rašytą in memoriam Draugo kultūriniam priede, 1986 IX 20, nr. 184(33), p. 3]. Dar liko medicinos daktarė Jūratė Jesaitytė, kuri sunkiai serga [†1992].
       Danutė vokiečių okupacijos metais studijavo literatūrą Kauno universiteto filosofijos fakultete [ten pat studijavo ir Henrikas Nagys]. Pasižymėjo savo plačiu išsilavinimu, gilia įžvalga į literatūrą, vėliau studijas tęsė Insbrucko ir Tübingeno universitetuose.
     Vokietijoje, dirbdama IRO ar UNRRA įstaigoje, susipažino su prancūzu Picabia ir už jo ištekėjo [išžvejojau: Gabriel François MARTINEZ PICABIA 1911–1987 Married 27 December 1949, Haslach im Kinzigtal, FRE, Baden-Württemberg, Allemagne, to Dan[u]te Marija JESAITYTE; divorced 22 October 1975]. Jis buvo sūnus garsaus dailininko Picabia.
       Atvykusi į Ameriką, paskutiniu laiku dirbo vienoje knygų leidykloje. Kartas nuo karto lietuviškuose žurnaluose parašydavo straipsnių apie menus, kultūrą, recenzuodavo knygas. Straipsniai pasižymėdavo savo įžvalgumu, intelektualumu. Tačiau platesnėm literatūros studijom atsidėti neturėjo sąlygų ir laiko.
Dar pora klausimų, į kuriuos paieškojau atsakymų:
— ką dar, be „Jauniausiosios mūsų lyrikų kartos“, yra parašiusi? Kurį laiką buvo tapusi Vokietijoj pradėtų leist Aidų, kuriuose savo kūrybą skelbė ir Bradūnas, ir Nagys, ir Nyka-Niliūnas, galima sakyt, nuolatine bendradarbe. Aidų bibliografinėj rodyklėj radau vieną straipsnį – „Kolegos, susimąstykim“ (nr. 15, 1948 VI, p. 287–248) ir keletą recenzijų (kai kurios tikrai kritiškos): apie Simo Urbono Sūkurius ir žmones („Nei sūkurių, nei žmonių“, nr. 11, 1948 II, p. 81), apie Petronėlės Orintaitės novelių knygą Marti iš miesto (nr. 14, 1948 V, p. 234), apie Vytauto Alanto Dramos veikalus (nr. 15, 1948 VI, p. 282–283), apie Medardo Bavarsko pirmąją eilėraščių knygą (Aidai, nr. 20, 1948 XI, p. 476–477), apie dvi knygas jaunimui – Vytauto Tamulaičio Sugrįžimą ir Pulgio Andriušio Vabalų vestuves (nr. 22, 1949 IV, p. 46) ir apie Nelės Mazalaitės Legendas apie ilgesį (Aidai, nr. 23, 1949 VI, p. 84–85); gal dar kas nors ir kitur buvo.
— kada gimusi, kokią gimnaziją baigusi? Kokią gimnaziją baigusi, pavyko išsiaiškint. Mirus Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui, užuojautų buvo marios; viena jų (Darbininkas, 1974 XII 6, nr. 49, p. 5) tokia → žr. dešinėj
Seserys Danutė ir Jūratė Jesaitytės (kaip ir Nijolė Bražėnaitė, Juozo Lukšos būsimoji žmona) baigusios Kauno „Aušros“ gimnaziją; tik nesupratau, ar užuojautą pasirašiusiosios – vienos laidos (1941-ų), ar dviejų laidų (1940-ų ir 1941-ų) abiturientės (greičiausiai vienos, 1941-ų). JūrJ gimusi 1923 VIII 13; DanJ – vyresnė? jaunesnė? o gal dvynės? – šito nepavyko išsiaiškint.

Ir dar pora biografijos faktų: buvo šviesietė, bent jau kol po karo gyveno Europoj (brolis Margeris – pirmasis 1946-ais įkurto akademinio jaunimo, studijavusio Tübingeno universitete, sambūrio „Šviesa“ pirmininkas); vienam žurnalo Lituanus naujo numerio pristatyme (1960; žr. čia, p. 4) radau, kad Danutė Jesaitytė-Picabia priklausė leidinio redaktorių kolegijai.
— — gana, pasakiau sau; ieškot galima be galo.

2021-05-07

(1264) Murmuratio, v

Prae scriptum (Seniai raštu bemurmėjau; paskutiniai paburbėjimai 2018-ų vasarį užfiksuoti.) Maždaug prieš savaitę, VDA naujienlaiškis; skaitau: Nidos meno kolonija kviečia į internetinį seminarą „Parašiau darbą apie Alexandrą Kollontai“; tą pačią Aleksandrą Kollontaj, kuriai ketino rašyt laišką 1941-ais iš Lietuvos tremiamas Vasario 16-osios akto signataras Donatas Malinauskas. Bet, pasirodo, seminaro rengėjų nuomone, pati Kollontaj buvusi tremtinė: „buvo ištremta paskiriant ją vykdyti įvairias diplomatines pareigas Norvegijoje, Meksikoje ir Švedijoje“. Baikit juokus, – noris reaguot; jei apie Kollontaj šnekėdami pasitelkiam žodį ištremta, tai kokį vartot minint tikrą tremtį? 1944-ais į Vakarus pasitraukę lietuviai pradžioj irgi save vadino tremtiniais, bet, manau, visiškai teisus buvo Antanas Škėma, 1958-ais Santaros suvažiavime pareikšdamas : „Pirmiausia leiskite žodį tremtis pakeisti žodžiu išeivija. Tebetikiu – niekas mūsų netrėmė, o patys pabėgome: prasimušusius į vadovaujančius veiksnius ar vietos aplinkybes, vyskupus, generolus ir šiaip jau eilinius įskaitant.“ — Ko tu čia kabinėjies prie žodžio? Kaip kas nori, taip tas sako, – įsivaizduoju tokią reakciją; bet vis tiek: žodžių vartojimas ne ta reikšme – švelniausiai tariant, nieko gero, nes tampa nebeaišku, kas yra kas; (ne)emigrantai, (pra)rasta karta ir kt. įvardai su suskliaustais priešdėliais – iš tos pačios operos: kaip nori, taip suprask; sovietmečiu brendusias kartas pavadinsi prarastosiom, emigrantus emigrantais – dar kai kas ims ir įsižeis, tad geriau apsidrausti. — —


yčiotis, pasityčiojimas, patyčios – pastaruoju laiku šitie žodžiai, galima sakyt, plūstelėjo kalbon. Vis įvairesnius dalykus imama vadint patyčiom. Stipresnis iš silpnesnio gali tyčiotis (Sruogos sakinys iš LKŽ: „Mirtina nuodėmė, Jeronimėli, taip tyčiotis vargše mergaite“), turintis ar įsivaizduojantis turįs aukštesnį socialinį statusą gali tyčiotis iš žemesnį turinčio (Biliūno sakinys iš LKŽ: „Kaip mergavaikis, jis ir augdamas nuo pat kūdikystės neturėjo ramumo: visi kaimo vaikai iš jo tyčiojosi ir juokėsi“). Bet ar yr koks nors pagrindas tos pačios šaknies žodį vartot kad ir tokiose situacijose: Prezidentė atmetė pasiūlytą kandidatūrą į ministrus – „Karbauskis: tai yra pasityčiojimas atviriausia forma“; tatuiruočių studijos meistro reakcija į veiklos suvaržymus karantino metu – „Tai yra pasityčiojimas iš žmonių“? — Nesu tikras, tik spėčiau: tai iš noro vaidint auką tikintis užuojautos.
Jei reiktų pateikt pavyzdį, kas yra pasityčiojimas iš žmogaus, pacituočiau iš Vytauto Rėkaus atsiminimų Palundra! (išleido 1992-ais Punske Aušra); skyrelis vadinas „Kriaukšlys“:
Pamatęs lageryje iš bado nusilpusius alkanus žmones, prisiminiau žodžius pagal šv. Jono evangeliją apie stebuklingą duonos padauginimą. Pritrūko tvirto tikėjimo, kad tame totalitarizmo pragare būtų galima žmones prisotinti. Pernelyg galinga ir žiauri buvo tikrovė, kad atsitiktų stebuklas. Buvo toks išsigimėlis prižiūrėtojas, kuris vienam kaliniui pašaipiai pasakė: „Melskis, tai gal gausi gorbušką“. Vargšas, nesupratęs pašaipos, meldėsi. Negavo. „O dabar sakyk: Stalinai, duok gorbušką“, – patarė prižiūrėtojas. Kalinys pasakė: „Stalinai, duok gorbušką!“ Tada prižiūrėtojas išsitraukė gabaliuką duonos ir davė vargšui. Taigi niekino mus visokiais būdais. (p. 21)
Batautojo digresija Tiesoj, išėjusioj 1941 IV 30, p. 8, yra šita nuotrauka
Šaipytis norint paniekinti bejėgį žmogų – taip, tai tyčiojimusi vadintina. O šaipytis iš pagarbos neverto žmogaus, padaryt iš jo izdevoną, kaip padarė Justinas Vienožinskis iš Liudo Giros per Gegužės 1-osios minėjimą 1941-ais? Gal per silpnas mano empatijos jausmas, bet jokios užuojautos tam, iš kurio šaipytasi, nepajutau; taip, vargšas Gira, bet Vienožinskis – vis dėlto šaunuolis, norėjos sakyt. Juozas Keliuotis autobiografijoj tą epizodą yr aprašęs (ilgoka citata, bet skaitant neturėtų prailgti):
Dailininkas J. Vienožinskis prieš karą daugelio buvo laikomas kairiuoju ir net socialistu, dabar pasidarė viešu ir net agresyviu antikomunistu. Ir jis kiekviena proga pareikšdavo šį savo antikomunizmą, o ypač išgėręs. Ir tai visados buvo siejama su originaliomis meno išmonėmis, su giliu sąmojumi, humoru ir su aštriais sarkazmais. [...]
Štai artėja 1941 metų gegužės 1 d. Visuose laikraščiuose paskelbiama, kad šia proga komisaras A. Venclova sakys didelę kalbą apie gegužės 1 dienos reikšmę, kad Vilniaus visų tautybių rašytojai, dailininkai ir muzikai ruošia didelį internacionalinį meno vakarą ir t.t. Ir aš gaunu kvietimą atsilankyti šį minėjimą. Pakeliui susitinku mano mokslo draugą prof. P. Skardžių, ir abu kartu nužingsniuojame į Menininkų klubą. Jis buvo už Maironio parko, už Vilnelės, buvusiame lenkų bajorų klube. Lipant į antrąjį aukštą, prie mudviejų atskuba J. Vienožinskis, jau įsilinksminęs. Jis apkabina mane ir linksmai šūkaliodamas veda į klubo salę-valgyklą.
– Čia susirinko vieni bolševikai. Aš su jais nenoriu nieko bendro turėti! Tu čia vienintelis nebolševikas, ir aš tave vaišinsiu kava ir degtine!
Pasodina prie vieno stalelio, esančio salės viduryje, ir užsako dvylika puodelių kavos ir vieną litrą degtinės. Padavėjai visa tai atnešus, man taria:
– Aš jau vaišinaus ir dabar nieko negersiu. O tu vienas išgersi šiuos dvylika puodelių kavos ir šį litrą degtinės. Tada jau būsime lygiai išgėrę ir toliau gersime abu kartu.
[Kaip Keliuotis išsisukinėjo, kaip mėgino įvykdyt Antano Venclovos prašymą sulaikyt Vienožinskį salėj-valgykloj, kol jis kalbėsiąs (AntV: „Viskas, kas yra klubo bufete, yra jūsų dispozicijoje – ir judu rūsyje galite ką norite valgyti ir gerti, ir už viską nereikės nė cento mokėti“; JustV: „Aš ne gert čia atėjau! Aš čia atėjau komisaro A. Venclovos kalbos paklausyti!“), kaip rastas kompromisas (AntV: „Jei draugas Vienožinskis duoda garbės žodį, kad ramiai laikysis, tai pradėkime minėjimą!“, o Keliuočiui į ausį: „Judu su Skardžium atsisėskite iš abiejų jo pusių ir jei jis pradės skandalyti, tai tuojau be jokios atodairos jį išveskite lauk“), kaip Venclovai sekės sakyt kalbą – tenka praleist ir eit prie minėjimo vad. meninės dalies.]
Dabar į sceną išeina poetas Liudas Gira. Jis deklamuoja savo naują tarybinį eilėraštį, kurio kiekvienas posmas baigiasi refrenu:
Aš mylėjau Lietuvą,
Bet dabar dar daugiau,
Nes ji raudona.
[Tai perpasakojimas; Gira, manau, skaitė „LTSR“; tiksli citata: „Aš ir pirma Tave mylėjau / Už kančias Tavo, už vargą, už skriaudą, / O dabar, Tarybų erdvėje, / Pamylėsiu Tave aistringiau da“; žr. Vilniaus balsas, 1945 V 1, nr. 102, p. 4] 
Jam baigus deklamuoti, J. Vienožinskis ima triukšmingai ploti ir publika, jį sekdama, jam dar triukšmingiau ploja. J. Vienožinskis ima šaukti: „Bravo, bravo, gražu! Bis! Bis!“ Įkandin jo ir publika šaukia: „Bravo! Bravo! Bis! Bis!“
Liudas Gira, apsvaigęs nuo tokio pasisekimo, kaip kritikas pats įvertina savo laimėjimą:
– Visoje pasaulio literatūros istorijoje negirdėtas toks faktas, kad poetui šauktų „Bis!“, ligi šiol tai buvo daroma tik garsiems dainininkams.
L. Gira dėkingai linkčioja publikai, o J. Vienožinskis nesiliauna plojęs ir šaukęs: „Bravo, bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!“ ir įkaitinta visa publika šaukia: „Bravo, bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!“ Tada L. Gira taria:
– Mano laimei, aš šį patį eilėraštį turiu ir rusų kalba.
– Puiku! – sušunka J. Vienožinskis: – Paskaityk jį ir rusų kalba!
L. Gira triumfuodamas jį paskaito ir rusų kalba. J. Vienožinskis dar garsiau ima šaukti: „Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis!“
Ir visa publika šaukia tą patį. Ir visas literatūrinis vakaras virsta tiesiog kolektyvine orgija. L. Gira ekstazėje tik lankstosi į visas puses. Per visą savo jau nebetrumpą gyvenimą jis nėra turėjęs tokio pasisekimo! Tarybinė santvarka jam atvėrė vartus į negirdėtus laimėjimus!
– Gerai! – sušunka jis, – aš šį eilėraštį padeklamuosiu ir lenkų kalba!
– Bravo, bravo! Padeklamuok jį ir lenkų kalba. Tu vienas sudarysi visą internacionalinį vakarą. Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis! – skamba visa salė. Darda jos langai. L. Gira deklamuoja lenkiškai. Kalbų barjerai sudaužyti! Internacionalizmas virto tikrove. L. Gira baigia lenkiškai deklamuoti. J. Vienožinskis, dabar jau atsistojęs, triukšmingai ploja ir tiesiog isteriškai šaukia:
– Bravo! Bravo, Gira! Bis! Bis! Bis!
Dabar ir visa publika sustoja ir isteriškai šaukia:
– Bravo! Bravo! Bis! Bis! Bis!
L. Gira, jau visiškai apsvaigęs nuo šio negirdėto pasisekimo, dusdamas klausia:
– Dabar aš jau nebežinau ką daryti?
O J. Vienožinskis iš salės vidurio šaukia:
– Brangusis Gira, žydų kalba paskaityk! Žydų kalba paskaityk!
Ir visa publika isteriškai šaukia:
– Žydų kalba padeklamuok! Žydų kalba paskaityk!
Ir tik dabar L. Gira suvokia, jog šis jo negirdėtas laimėjimas yra tik farsas, jog jis pats yra tik Vienožinskio sąmojaus auka. Bet ir visa ši bolševikinė publika pasidarė tik girto dailininko humoro auka, pavojingo farso dalyvė ir veikėja. L. Gira išblykšta, tiesiog nuvirsta nuo scenos ir atsisėda greta išraudusios savo žmonos. O publika dabar juokiasi, gausiai kvatoja ir iš Giros, ir pati iš savęs, kad taip lengvabūdiškai įsitraukė į tokio farso realizavimą. / [...]
Scenoje pasirodo poetas Kazys Inčiūra ir skaito liaudies dainų motyvais parašytą sentimentalų eilėraštį apie mergužėlę ir bernužėlį.
– Bravo, Kazy! – iš vietos sušunka J. Vienožinskis. – Tikras socialistinis realizmas!
Po to iš lietuvių poetų nė vienas nebedrįsta pasirodyti, o turbūt dar A. Venclova, K. Korsakas, A. Žukauskas turėjo paskaityti savo naujų tarybinių eilėraščių.
Pasirodo tik lenkų poetas, kuris sėdėjo netoli J. Vienožinskio ir kuris iš karto buvo suvokęs jo vaidinto farso prasmę ir kuris iš pat pradžios nesuvaldomai kvatojo. Dabar jis lenkiškai paskaito tris eilėraščius, bet jam beveik niekas neploja. Matyti, norėdamas laimėti didesnį pasisekimą, publikos paklausia:
– Gal jau pakaks man skaityti?
O J. Vienožinskis tuojau jam lenkiškai atsako:
– Tikrai pakaks! Gero po truputį! Sėskis!
Šis poetas irgi išblykšta ir pritrenktas atsisėda į savo vietą.
Po šios scenos jau nė vienas iš poetų nedrįsta eiti į sceną. O savo eilėraščių dar turėjo paskaityti rusų, žydų, karaimų, baltgudžių, lenkų poetai. Vienas Liuda Gira suvaidino visą internacionalinį literatūros vakarą. A. Žukauskas paskelbia, kad šio minėjimo poetinė dalis baigta. / [...]
Gegužės pirmos dienos minėjimas baigtas. Prie manęs prieina A. Venclova ir sako:
– Dar gerai, kad šitaip šventė praėjo. Galėjo ji ir dar blogiau baigtis.
Matyti, jis patenkintas, kad J. Vienožinskis jo neužkabino, o kad L. Gira buvo taip negailestingai išjuoktas, jam tai nerūpėjo.
Aš jau noriu skubėti į namus. Bet J. Vienožinskis mane sugriebia už rankos ir nepaleidžia:
– Dabar tai jau būtinai turėsi išgerti tą litrą degtinės ir tuos dvylika puodelių juodos kavos.
Šiuo momentu pastebiu pro mus praeinantį L. Girą su žmona.
– Profesoriau, Girą pakviesk! Po tokio laimėjimo jis būtinai norės išgerti!
J. Vienožinskis puola prie L. Giros ir jį kviečia išgerti. Bet Girienė beveik jėga jį išsitempia iš salės. O aš šiuo momentu pasišalinu, ir J. Vienožinskis manęs niekur nebesuranda.
Dabar kviestiniams svečiams čia pat suruošiama vakarienė. Jos metu dailininkas A. Tamošaitis per visą stalą kreipias į J. Vienožinskį ir jo pasiteirauja, kodėl jam taip patikęs L. Gira.
– O iš kur žinai, kad jis man patiko?
– Juk tu jam daugiausia plojai!
– Mėgstu senas kurvas! Mėgstu senas kurvas! – sarkastiškai atsako J. Vienožinskis.
– Gira rytoj tave į teismą patrauks už tokį baisų įžeidimą! – pastebi jo kaimynas.
– Ir pralaimės! – atsikerta Vienožinskis. (JuozK, Mano autobiografija, 2003, p. 305–313)
Keliuotis prisimindamas pavartoja terminą farsas; ar dabar rodomas koks šiam žanrui priskirtinas dramos kūrinys? gal dabar jau reikia baisios drąsos, nes kas nors ims ir dėl ko nors pasijus įžeistas?

2021-04-30

(1263) Eilėraščių istorijos, xi: Maironio „Eina garsas“ parafrazė + prieduras iš Strielkūno

šitą nuotrauką įsigijau per pirkį.lt; užrašas antroj pusėj pieštuku:
Krekenava, bažnyčios šventorius, Vinco Matulaičio darbo paminklas Maironiui
kiek išsiaiškinau, nuotraukos autorius – Marijampolėj gyvenęs chirurgas,
be to, kolekcininkas ir fotografas Petras Zaronskis (1922–200?);
po mirties ir jo surinktos, ir paties darytos nuotraukos pasklido;
kada tiksliai fotografuota – neaišku; beveik neabejotina: dar sovietmečiu;
radau Vinco Steponavičiaus straipsnelį „Ką mena Krekenavos bažnyčios
šventorius
“ (XXI Amžius, 2005 II 9, nr. 11, p. 5), kuriame rašoma:
„Šventoriaus pakraščiais auga Maironio, kuris Krekenavoje 1915–1918 metais
gyveno, kūrė, pasodinti klevai, uosiai, liepos. Viename kleve yra
mediko V. Matulaičio sukurtas Maironio medinis bareljefas su užrašu:
‘... 1918 metais Maironis čia medžius sodino ir Lietuvai giesmes kūrė. 1971’.
Sovietmečiu bareljefas buvo dingęs, dabar vėl savo vietoje.“
Taip, dabar vėl savo vietoje, tik nebėr saulutės virš stogelio,
jei gerai įžiūrėjau.
iek girdėjau, rengiami akademiniai Maironio raštai (nežinau, kada juos pamatysim). Įdomioji dalis tokio pobūdžio raštuos – komentarai: tekstologiniai (ką taisė, kaip taisė etc.), o dar įdomiau kūrinių radimosi ir gyvavimo istorijos. Esu rašęs apie Maironio „Eina garsas“ genezę, tatai turėtų būt papasakota ir raštų komentaruos, bet pagalvojau: o ar bus fiksuojamos parafrazės – perkūriniai, pri(si)taikymai? Gal ir ne, nes labai jau išsipūstų tie raštų tomai. — Praeitų metų pabaigoj išsitraukiau iš lentynos ir vėl perskaičiau Stasio Ylos Žmones ir žvėris Dievų miške (2-ą leidimą, 1991-ų, tiražas 30 000 egz.; su Aleksandro Kantvilo piešiniais, Vytauto Merkio baigiamuoju straipsniu apie autorių; „Šviesa“ išleido, prastas popierius, kaip ir absoliučios daugumos tuolaik pasirodžiusių knygų, kai kuriuos puslapiuos tekstas labai blankus); norėjos atgaivint atminty aplinką, kurioj rados kun. Ylos tekstai, Gedimino Mikelaičio sudėti knygon Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, Štuthofas, 1943–1944 metai (2018, o perskaičiau tik pernai). Galėjo „Odilė“ perleist ir kun. Ylos atsiminimus, pagalvojau, vos ne kaip kokį dvitomį; tik visai neseniai sužinojau, kad Žmones ir žvėris perleido „Briedis“, bet su piešiniais, kurių stilistika tiesiog pjaunasi su atsiminimų stilistika; Sruogos Dievų miškui tokios karikatūros gal ir tiktų. — Atsiprašau, nukrypau. Grįžtu prie Stutthofo kacetininkų.
1943-ių balandžio 28-ą pasikeitė „cholernos litewskos bandos“, pasak kapo Wacławo Kozłowskio (pakarto 1946-ais Gdańske), statusas: „Iš ryto dar buvome darbo vergai, o vakare – jau prominentai, kaceto aristokratai“ (p. 112).
Pradžioj nelabai leido mums kieme maišytis, kad nepiktintume dirbančiųjų, bet kai daugumas kalinių persikėlė į naująją stovyklą, tos laisvės užteko. Sukame, būdavo, po du ir kalbamės, ir guodžiamės, ir vis svajojam apie grįžimą į laisvę kaip toj anuomet parafrazuotoj Maironio dainoj:
Eina garsas nuo Malburgo:
Reiks namo važiuoti;
Viens žaizdotas, kitas šlubas –
Kam juos atiduoti?

Pasilikit, broliai, gyvi,
Širdžių negraudinkit:
Mes sugrįšim nepražuvę
Jūsų pasiimti.

Jau ir vasara praeina,
Nebgied vieversėliai.
Vis negrįžta nuo Malburgo
Mūsų haeftlingėliai.

Saulė leidžias, gula lovon,
Su niežais kovoja,
 Atsikėlę vargdienėliai
Vienas kitą tvoja. (p. 110)
Kun. Yla nepamini, kas šitos Maironio parafrazės autorius; greičiausiai – kolektyvinė kūryba; gal ir Sruoga prisidėjęs.
Sruoga Ylos atsiminimuos – l. įdomi tema; ir dar dingtelėjo: Ylos Žmonės ir žvėrys – tikrai atsiminimai, o Sruogos Dievų miškas – autobiografinis romanas; Sruoga – per literatūros pamokas, Yla – per istorijos. Kad ir atsirėmus į Ylos svarstymus apie sovietų ir nacių konclagerių skirtingus tikslus: „Rusų kacetų tikslas – sutelkti masinę darbo jėgą, vokiškų – mases naikinti. Masės žūva ir rusų kacetuose – iš begalinio pervargimo, alkio, moralinės grėsmės, o čia jos specialiai naikinamos badu, mušimu, šalčiu. Rusai maitina kalinius blogai, blogiau nei visą tautą, tačiau nori, kad jie galėtų būti darbingi, kad iš jų išspaustų didesnius darbo rezultatus; bent specialistai pas rusus susikuria geresnę padėtį, geriau išsilaiko. Tuo tarpu vokiečių kacetuose šimtai specialistų, geriausiai paruoštų ir kvalifikuotų, dirba visiškai nenaudingą darbą; [etc.]“ (p. 133) – argi neverta pasvarstyt tema? Beje, kieno atsiminimais (išverstais į vokiečių kalbą?), rastais lagerio SS bibliotekoj, remdamas Yla sprendžia apie sovietinius lagerius, taip ir neišsiaiškinau („Tai buvo moters – rusės išgyvenimai vienoje Sibiro priverčiamųjų darbų stovykloje. Išgyvenimai gana sunkūs, vietomis net klaikūs“, ibid.; tik tiek apie knygą).


Digresija dėl juoko Šita nuotrauka iš LM, 2001 IV 27, nr. 17, p. 2;
balandžio 20-ą Mokytojų namuos vyko Knygų pavasaris; atsimenu,
ką pardaviau Jonui Strielkūnui – ką tik LLTI išleistą Lietuvių literatūros
enciklopediją
(su coll. Rita Repšiene buvom tapę pardavėjais)
Prieduras Galvoj ėmė sukiotis tokia parafrazė – Tikėjimo išpažinimo fragmento: tikiu poetų bendravimą; nežinau, kas jos autorius; gal Geda? nežinau. Šita parafrazė iššoko pagalvojus apie Joną Strielkūną ir Maironį. Maironis Strielkūną lydėjo nuo tada, kai išmoko skaityt: „Tėviškėje skaitydavau prieškarines romantiškas istorijos knygas, taip pat Maironio poeziją“, – yra sakęs kalbinamas Vilmos Kaladytės („Poezija nėra istorija“, Dienovidis, 2001, nr. 10, p. 18). Toks būtų lyg ir įvadėlis pasvarstyman apie vieną JonS eilėraštį, kurį radau iš Metų (2007, nr. 11) išsiplėštoj publikacijoj; 2002 VIII 20 parašytą:
Kai pasiunta žaibai,
Kai padangėj grubiai
Išprotėjęs perkūnas užgroja,
Pajunti, kad grabe
Ir šlovė, ir garbė.
Tavo siela prieš angą sustoja,

Kur išeit jai reikės
Ar sugrįžt prie riekės,
Kurią pirmą šioj žemėj ragavo.
Kyla aukštas dangus,
Vysta menkas žmogus
Lyg žolynas prie naujo angaro. (p. 12–13)
Skaitai – ir galvoj ima deklamuotis Maironio „Milžinų kapų“ ir „Uosio ir žmogaus“ pirmi posmai; ritminė posmų struktūra tokia pat, o ir rimai:
plg. užgroja–sustoja / dūmoja–balnoja:
Kur lygūs laukai,
Snaudžia tamsūs miškai,
Lietuviai barzdočiai dūmoja;
Galanda kirvius,
Kalavijus aštrius
Ir juodbėrį žirgą balnoja.
—    —   —    —    —    —   —
Amžiaus ilgus metus
Augo uosis gražus,
Ir augo, ir lapais žaliavo;
Tarp pakalnių plačių,
Tarp beržų, drebulių
Viršūnės jis nelenkė savo.
„Skausmo balso“ pabaiga, kur surimuotas žmogus ir dangus:
Ir nelaimingas tas žmogus,
Kurs veido ašara neplovė:
Jam uždarytas bus Dangus!
„Tavo siela prieš angą sustoja“ – prieš bromą, atvertą ing viečnastį (Maironis žodį anga vartojo būtent vartų reikšme, plg. eilutes iš jau cituoto „Skausmo skundo“: „Deja, ten už aukštų, už galingų angų / Nuo Jugurtos laikų nesunku pirkt draugų“). Apie mirtį tas Strielkūno eilėraštis, paprastai sakant; pokalbis su Maironiu apie mirtį. Du esminiai žodžiai, sukabinti fonikos: anga vs angaras; Maironis: po mirties siela žengs pro angą amžinybėn; Strielkūnas: ta amžinybė – lyg koks užrakintas angaras, nusibaigsim prie jo, ir tiek. — Taip taip taip, viską suprimityvinau, sakykit: primetė vg savo nuomonę Strielkūnui; gal, tikriausiai; bet kad dažniausiai taip būna poeziją skaitant: randi, ką nori rast, eilėraštis kaip pretekstas pačiam apie ką nors pagalvot.

2021-04-25

(1262) Iš fototekos ir popieryno: tvora

— praeitų metų vasario pradžioj, dar prieš visus karantinus, buvom su drauge pakviesti į jos pusseserės jubiliejų. Balius su įvadine kultūrine programa. Apie pietus svečiai ir viešnios susitiko Žaliūkių malūnininko sodyboj-muziejuj Šiauliuos. Na taip, įdomu ir tą malūną apžiūrėt, ir sausainius daryt, bet mano akys iškart užkliuvo už knygų prie budėtojos stalo (įėjus trobon – po kairei) – ta malūnininko sodyba priklauso „Aušros“ muziejui, tad padaliny pardavinėjami muziejaus leidiniai, kurių, tarkim, Vilniaus knygynuos nerasi net pavartyt. Ypač vieno užsinorėjau ir nusipirkau – Remigijaus Pačėsos (1955–2015) fotografijų albumą shtai (sudarytą Agnės Narušytės ir Gintaro Zinkevičiaus, išleistą 2018-ais Fotografijos muziejaus). Balius vyko nuomojamoj sodyboj Joniškio rajone. Kitos dienos rytą jau labai nebedaug noro sėdėt prie stalo buvo likę. Sakau draugei: einu parūkyt ir apsidairyt. Prūdas toj sodyboj buvo. Aišku, aptvertas. Ir užsiėmiau tvoros apžiūra. Būtų ta tvora nauja, nebūtų verta apžiūros. O va kadangi jau patrešus, yr į ką žiūrėt.
Kaip vėjas sūpuoja tašą, kuris tik iš viršaus laikos; nelyg sieninio laikrodžio švytuoklė, bet ne tvarkingai judanti, o nuo gūsių priklausomai; medvaržčius sriegt išilgai medin – ne geriausias sprendimas, bet ką geresnio galima sugalvot?; ir šiaip – nebegyvas medis lauke greit pradeda pūt; — kažkokios maždaug tokios ar panašios mintys (kol buvo neužrašytos, protingesnės atrodė) sukiojos galvoj apžiūrinėjant tą tvorą ir fotografuojant – fiksuojant tai, kas atsiknoję, persikreipę, surūdiję; kas pradėję nykt.
Prisižiūrėjai Pačėsos nuotraukų, tai ir ėmei tokius dalykus fotografuot, – tokį įtarimą va dabar, baksnodamas klaviatūrą, sau pareiškiau. Taip, patinka Pačėsos nuotraukos; patinka todėl, kad ir paties akys sustoja prie panašių vaizdų kaip jo užfiksuoti; aišku, jo užfiksuoti vaizdai meniškesni, bet esmės tai nekeičia. — Agnė Narušytė pasiūlė gražų ir tikslų įvardą nuobodulio estetika (buvau sugalvojęs, kad galima vadint ir nureikšmėjimo grožiu); bet Jurijus Dobriakovas ją, tokią estetiką, yr demaskavęs: „Formaliai ‘nuobodulio estetika’ nurodo į specifinę 1980-ųjų lietuvių meninės fotografijos kokybę. Tačiau tai, kas maksimaliai (vizualiai) išryškėjo šio konkretaus laikotarpio lietuviškame fotomene, turi ne tik daug gilesnes šaknis, bet ir nemažą simbolinę galią šiandien. Jei praskleisime nekaltumo uždangą, pamatysime, kad nuobodulio estetika yra vizuali nesuformuluotos nuobodulio ideologijos išraiška. Tačiau tai, kad ši ideologija nėra suformuluota, nereiškia, kad ji yra nerašyta. Priešingai, šiandien nuobodulio ideologija labiausiai skleidžiasi ne pačioje fotografijoje, bet tame, kaip apie fotografiją rašoma – kitaip tariant, nuobodulio retorikoje. [...] Nuobodulio retorika netiesiogiai išreiškia tam tikros Lietuvos gyventojų dalies kultūrinę, socialinę ir politinę nuostatą. Ši nuostata yra reakcinga, konservatyvi ir persmelkta melancholijos, kuri, būdama gimininga nuoboduliui, nėra tiesiog nekaltas egzistencinis ilgesys. Melancholija yra pavojingesnė nei atrodo.“ (cit. iš čia) — Štai žmogus ir sužinai esąs reakcingas, konservatyvus ir dar pavojingas. ( Ir sušmėžavo galvoj amžiaus senumo pirmeivių kaltinimai atžagareiviams.)

¶ — 1995-ais Kultūros baruos buvo dvi imunologo rašytojo Miroslavo Holubo, tada dar gyvo, publikacijos, iš čekų kalbos išverstos Almio Grybausko, – esė „Maxwello demonas, arba Apie kūrybą“ (nr. 5) ir pluoštas eilėraščių (nr. 8/9).
Esėj abejojama nuomone, esą meninė kūryba – kažkas tookio, kad „išgirdus žodį kūryba reikia nutėkšti pagarbią miną, laikytis oriai, tačiau ir kukliai, tarsi tai mūsų visai neliestų“; deromantizuot kūrybingumą siekiama: „niekada nejaučiau nieko panašaus į kūrybingumą. O jei ir būčiau jautęs, niekada to taip nevadinčiau. Kūrybingumas man skamba pernelyg prabangiai, tai per ryškiai dažytas žodis, nes yra pažinimo valia, kuri ta pati moksle, poezijoje ir visur kitur. Manau, kad mokslinė ir meninė veikla neslopina viena kitos, nėra viena kitai priešingos, nors ir naudojasi visiškai skirtingomis technikomis. Iš esmės tai tik energijos kaita arba smarvės virsmas energija“ (nr. 5, p. 45). [Žodis smarvė, mano supratimu, čia reiškia ne bjaurų kvapą, o (vidinę) jėgą; plg.: „Tas senis dar turi smarvės!“] — O Holubo eilėraščiai? Vienas štai toks: 

          Trumpa pastaba apie tvorą
          Tvora
               niekur neprasideda,
               niekur nesibaigia,
          o
               atskiria vietą, kur tai yra,
               nuo vietos, kur to nėra.

          Deja,
               kiekviena tvora reliatyviai
               laidi, viena mažiems,
               kita dideliems, taigi
          tiesą sakant,
               tvora ne atskiria, greičiau tiktai pažymi,
               jog kažkas turėtų būti atskirta.
               Ir kad peržengimas baudžiamas.

          Šia prasme
               tvorą
               galima paminėti bloguoju, lygiai
               kaip ir geruoju, nors dažniausiai
               niekas tuo neužsiima.

          Šia prasme
               iš tiesų tobula tvora
               yra toji,
               nieką atskirianti nuo nieko,
               vietą, kur nieko nėra,
               nuo vietos, kurioj tas pats.

          Absoliuti tvora kaip ir poeto žodis. (nr. 8/9, p. 54)

2021-04-16

(1261) Triptikas su mėlynom + savivoka, xvii

nutirpus sniegui, akys vis kliūdavo, ir tebekliūna, už ant žemės besimėtančių kaukių;
(kai buvo renkamas praėjusių metų žodis, balsavau ne už kaukę, už saviizoliaciją);
ar kitą pavasarį irgi taip bus? gal jau nebe; reikia nufotografuot – atminčiai, kaip sakoma;
kaip būtų galima pavadint šitą pandemijos laiką?
laikas, kai reikėjo ir tebereikia saugotis, savisaugos laikas;
ar pasigedau visokių bendravimų, vad. artimų kontaktų?
iš principo – ne; buvo proga įsitikint: nesu kompanijų mėgėjas;
tu kaip koks puslaukinis, –  keliskart yra tekę girdėt; ir nė karto nepuoliau prieštaraut;
kokie žmogaus poreikiai yra būtinieji? atsakęs supranti, kad juos visus gali patenkint;
net jei poreikis grožėtis tau būtinas, ir tą gali patenkint ar skaitydamas, ar į dangų žiūrėdamas;
o visa kita – perteklius; ar tikrai to reikia? ar bereikia? jei batai dar neprakiuro, kam nauji?
(šviesesnė–tamsesnė mėlyna labiau rūpėjo, o tie pasvarstymai – tik kad tuščia ertmė nežiojėtų)

2021-04-15

(1260) Visiškai tarp kitko: Mamerto Indriliūno raštų errata

aigiu skaityt Viktorijos Daujotytės naujausią knygą Žemės keleiviai. Mačernis (skirta Mačernio 100-mečiui; pirma dalis – nauji tekstai, antra – iš esmės pakartota studija Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrąžinantys Vytauto Mačernio skaitymai 85-aisiais jo būties metais, tos pačios VDA leidyklos išleista 2006-ais). 145 puslapy pastebėta klaida įsakmiai priminė: žadėjai sau užfiksuot Mamerto Indriliūno raštų pagrindiniam (300 egz.) tiraže esančias klaidas; nesvarbu, kad jos pataisytos papildomam (50 egz., 2020-ų vasarą pridurta, nes tie 300 beveik baigės). Kam to reiktų? Manau, kad yra žmonių, kurie savo turimam egzemplioriuj norėtų pasitaisyt. Tik tiek.
Mamerto Indriliūno raštų, Biržų viešosios Jurgio Bielinio bibliotekos išleistų 2019-iems baigiantis, errata (visiškos smulkmės nefiksuoju):
  • p. xix, parašas po viršutine nuotrauka: Biržų gimnazistai [...], gyvenę pas Žekius Vytauto gatvėj 38, t.b: Respublikos gatvėj [nežinia kodėl adresą nurašiau iš kitos dienyno eilutės, galima įsitikint čia]
  • p. xxviii, 9-ta eilutė iš viršaus: Nieko jiem noreikėjo, t.b.: nereikėjo
  • p. 117, 1-ma eilutė iš viršaus: Kiekvieną dieną nupiešiame po kalendoriaus lapelį, t.b.: nuplėšiame
  • p. 125 ir 129: Danielio-Ropso knygos pavadinimas Rimbaud: La drame spirituelle [taip ir publikacijoj Ateity], t.b. Le drame spirituel [ačiū Genovaitei Dručkutei, atkreipusiai dėmesį]
  • p. 152, 9-ta eilutė iš viršaus: kambariu penktam aukštu, t.b. aukšte
Gal ir daugiau likę, gal nepastebėjau jau išėjusią knygą vėl skaitydamas.
— O kas per klaida Daujotytės knygos 145 puslapy? Poskyris „Vytauto Mačernio įspaudai kartoje“ pradedamas citata iš Indriliūno rašinio „Literatūros vakaras Vilniuje“ (1944), kaip jis aptarė Mačernio kūrybos bruožus:
Pastebimos pastangos ne aklai pasiduoti laiko nuotaikoms, o ieškoti amžinų tiesų ir amžinų žmogaus rūpesčių. Jaučiama herojinė nuotaika ir tragiškos žmogaus didybės teigimas. Jo pasaulis ir jo grožio idealas artimas antikai. Jo poezijai gresiantį intelektualizmo alkį [t.b. šaltį] išperka minties aistra, retkarčiais prasiveržianti drastiškais, groteskiškais vaizdais.
Kad Mačernio poezijai grėstų intelektualizmo alkis – nei šis, nei tas. (Jei kokia vad. paprastoji korektūros klaida būt įsivėlusi, nevertų kreipt dėmesio.) Kaip galėjo atsirast tas alkis? Baksnojant klaviatūrą nepaspausta ar nepakankamai stipriai paspausta š, surinkta altį, kurį kompiuteris pataisė į alkį. Toks paaiškinimas rodos įtikinamiausias. — Kvailas klausimas pasisukiojo galvoj: kiek bus Daujotytės knygos skaitytojų, kurie surauks kaktą perskaitę apie VytM poezijai gresiantį intelektualizmo alkį? Pagalvos: čia kažkas ne taip, reikia pasižiūrėt, kaip Indriliūno raštuos? — Klaidos, apsirikimai neišvengiami, ar yr prasmės jas ir juos mėgint atitaisyti? Tuolab – ne atitaisai, o tik apkreipi dėmesį, kad suklysta, apsirikta. Abejoju viso šito įrašo prasme, bet va – vis tiek subaksnojau.

2021-04-09

(1259) Visiškai tarp kitko: dar šis tas apie Bronių Krivicką

Prae scriptum Iš tų laikų, kai pirkdavau 7 meno dienas kioske, popieryne daugiausia išplėšų su pokalbiais, rašiniais apie fotografiją ir tekstais, kurie turėdavo rubriką „Ką rašo kiti“. Išsiplėštas lapas ir su Koros Ročkienės (slp.?) parengta trijų publikacijų apžvalga: dviejų iš Le Nouvel observateur, trečia – iš lenkiško Playboy’aus:
Lenkijoje leidžiamas „Playboy“ spausdina pokalbį su rašytoju ir futurologu Stanisławu Lemu, jau neberašančiu romanų ir prognozuojančiu ateitį. [Paknaisiojau: greičiausiai čia tas net pl.wikipedijos tekste apie Lemą minimas pokalbis: „W 1995 polski pisarz s-f i krytyk Marek Oramus przeprowadził bardzo osobisty wywiad z Lemem, który został opublikowany w polskiej edycji czasopisma „Playboy”.“] [...] Šiame interviu Lemas paaiškina trijų garsiųjų Lemo taisyklių atsiradimą kaip pokštą: „XXI amžiaus bibliotekoje“ kadaise išspausdinau škicą „Pasaulis kaip holokaustas“, kuriame akcentavau kūrybišką, bet ir naikinantį katastrofų vaidmenį. Juk žmonija atsirado todėl, kad kosmoso kataklizmas sunaikino dinozaurus. ir štai naujausiame „Siegel“ numeryje skaitau, kad pasaulį valdo katastrofos. ten net suskaičiuota, jog žuvo 99 proc. visų žemėje gyvenusių rūšių. Taigi evoliucija nėra vien gyvybės progresas, bet pirmiausia – baisi hekatomba. Niekas iš mūsų, dabar žemėje gyvenančių šešių milijardų, negali pasakyti ko nors, kas anksčiau nebuvo pasakyta. kasdien pasaulyje be knygų išleidžiama dar kokie trys šimtai milijonų laikraščių. Taigi reaguodamas į tokį antplūdį ir neišvengiamą pasikartojimą išvedžiau formulę, kad: a) niekas nieko neskaito; b) jeigu skaito, tai nesupranta; c) jeigu skaito ir supranta, iškart užmiršta, nes galvoje juk turi likti vietos naujiems tekstams“. („Trys Lemo taisyklės“, 7MD, 1996 I 5, p. 10)
— tas žiaurias taisykles Lemas suformulavo dar kai nebuvo išplitę visokie virtualūs žiniasklaidos ir savisklaidos būdai – visokie tinklaraščiai, facebookai ir pan. Dėl pirmos – reiktų susitart, ką reiškia skaityti: jei užmetei akį į antraštę ir perbėgai įvadinę pastraipą, ar jau perskaitei?; dėl antros – pasakyk kam nors, kad nesuprato ar ne taip suprato, – tai dar įsižeis; dabar absoliuti dauguma viską mano suprantą, net neskaitę; dėl trečios – dėl užmiršimo, taip, užmirštam, tik ar todėl, kad galvoj pritrūksta vietos? – vargu. — Regis, galvoj nuo 1989-ų turėtų būt nemažai susikaupę visokių dalykų, susijusių su Bronium Krivicku; kartkartėm ten pasikapstau, kartkartėm – popierių aplankuos, kartkartėm kokiose bibliografijose, ir vis randu ar tai, kas buvo iškritę iš galvos, ar kas – net neskaityta. 

1 (buvau skaitęs, bet visai užmiršęs)
Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės straipsnis „Pasiaukojimo didybė: Bronius Krivickas – poetas, partizanas, politikas“ pasirodė jau kai buvau baigęs rengt Broniaus Krivicko raštus, 1999-ų pabaigoj, gal net jau buvo išėjusi knyga, nebeatsimenu. Tame rašiny yra viena citata, kurią būtų buvę galima pasitelkt įvade, – kaip liudijimą, kad BrKr poezija 1950-tinių pradžioj sklido ne tik tarp partizanų, bet ir plačiau, o svarbiausia – kaip ji buvo suvokiama, su kuo gretinama. Pastraipa iš to straipsnio:
1951 m. pavasarį į Aukštaitiją atvykęs LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis įpareigojo Rytų Lietuvos srities vadą Joną Kimštą atnaujinti spaudos leidybą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį į Biržų girią atkeliavo Vyčio apygardos pasiuntiniai, kurie pakvietė biržiečius, papiliečius, pandėliečius ir panemuniečius partizanus įsijungti į LLKS. Buvo įkurta Pilėnų tėvūnija, o Bronius Krivickas tapo Rytų Lietuvos srities visuomeninės dalies viršininku [buvo pasiūlyta tapti, oficialiai tapo vėliau]. Palikęs Biržų girią ir joje partizanavusį brolį Joną, poetas atvyko į Panevėžio rajono Taruškų mišką ir ten nuo 1952 m. pradėjo leisti partizanams skirtą laikraštį „Laisvės kova“. Kaip vėliau užsiminė Juozas Šibaila, pakeliui poetas „išdalijo“ savo kūrybą. Vienas toks poezijos rinkinėlis, pasirašytas Rivaišo slapyvardžiu, atiteko pandėliečiams partizanams, o netrukus jį jau skaitė Pandėlio vidurinėje mokykloje susikūrusios pogrindinės organizacijos nariai. „Savo eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį. Ypač stiprios yra satyros, kurios negailestingai plaka visą „mūsų šviesią ateitį“, „tėvą“ ir visus jo paklapčius, pradedant nuo eilinio skrebo, baigiant jo artimiausiais batlaižiais. Buvo nemaža eilėraščių, vaizduojančių partizanų gyvenimą, jų vargus, kurie savo nuoširdumu, tėvynės meile ir neapykanta priešui yra nesulyginami dar nei su vienu mano skaitytu tarybiniu eilėraščiu. Yra ir Gėtės vertimų, kurie taip pat atvaizduoja kovas prieš tironus. Šią knygą gavau gana sunkiai, nes jos Lietuvoje tėra vos keli egzemplioriai, todėl galiu didžiuotis, kad buvau vienas iš pirmųjų, ją perskaičiusių. Ją daviau perskaityti kai kuriems mūsų vyrams. Dabartiniu laiku gausiu romaną „Laikų griūty“, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje „Laisvės kova“)“, – rašė pogrindinės organizacijos vadovas Kazys Daugelavičius. (Dienovidis, 1999 XII 17–23, nr. 45/46, p. 6)
Ta pati citata pasitekta ir Gaškaitės-Žemaitienės straipsny „Pogrindinės jaunimo organizacijos Pandėlio vidurinėje mokykloje“, kuris buvo paskelbtas žurnale Genocidas ir rezistencija 2000 ir 2001 metais. Pirmoj straipsnio daly galima sužinot ir tų pandėliečių partizanų pavardes, ir kas per organizacija buvo susibūrusi Pandėlio mokykloj. Citata – iš Kazio Daugelavičiaus 1952 XII 30 laiško Vytautui Vaičekauskui, LYA, f. K-1, ap. 45, b. 693, l. 110.
Kokios nors KazD biogramos neradau, tik kad buvo nuteistas 25-eriems. — Vienas sakinys iš tos citatos ypač svarbus, vėl įžiebęs užgesusią viltį: „Dabartiniu laiku gausiu romaną ‘Laikų griūty’, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje ‘Laisvės kova’).“ BrKr raštuos tėr ištrauka, „Dvi mirtys“, kuri buvo skelbta Laisvės kovoj (1952, nr. 1/2, p. 15–19). Spėliojau, kiek to romano BrKr buvo parašęs; remdamasis Juozo Šibailos rašytu nekrologu dariau išvadą, kad tebuvo pradėjęs („Mintyse jau nuškicuota atskiros scenos, epizodai, veikėjų paveikslai. [...] Tik kasdieninis darbas neleidžia susikaupti ir perkelti į popierių“); o gal klydau? nors gal ne. Ech, vis pasvajoju: ima ir išnyra iš žemės bidonas su LLKS Rytų Lietuvos srities archyvu, kurį Krivickui, kaip visuomeninės dalies viršininkui, privalu buvo kaupt, tvarkyt ir saugot; o ten, šalia dokumentų, ir kokia dėželė su paties BrKr raštais. — Taip, labai juokinga svajonė.

2 (buvau neskaitęs)
Moksleiviui Kaziui Daugelavičiui 1950-tinių pradžioj atrodė, kad Krivicko eilėraščiai stipresni už Maironio; Krivicko bendramokslis universitete Vincas Natkevičius 1992-ais baigdamas paskaitą „Broniaus Krivicko poezija“ XXXIX Europos lietuviškųjų studijų savaitėj Berwange irgi paminėjo Maironį:
Negalima atsistebėti Krivicko patriotine poezija. Kažin ar per stipriai pasakysiu, jei teigsiu, kad ji kai kuriuo požiūriu yra viena mūsų patriotinės poezijos viršūnių? Šitas požiūris – Krivickas mums davė epiškai lyrinės poezijos, kurioj įstabia poetine jėga atskleidžiamas lietuvių tautos didvyriškas priešinimasis komunizmui. Ši poezija niekieno iki šiol pas mus nepralenkta. Jei mes linkstam mūsų patriotinėj poezijoj įžvelgti dvi viršūnes – Maironio ir Brazdžionio, tai su Krivicko poezija iškyla trečioji šios poezijos viršūnė. – Egotistinė Krivicko poezija taip pat nepaprasto kūrybiškumo, nes giliai išgyventa ir perduota nenudėvėtu savitu žodžiu.
Nebuvau skaitęs šito teksto, rašyto remiantis dar tik pabirom publikacijom, daugiausia Sietyne; pirmąkart paskelbtas jau po Natkevičiaus mirties išleistoj jo darbų rinktinėj Plyksniai ateitin (Aidai, MMII [= 2002]), p. 382–399. 

Post scriptum 2021 III 3 gavau el. laišką:
Laba diena,
esu R[...] S[...], rašau magistro darbą apie rezistencines patirtis Broniaus Krivicko ir Dianos Glemžaitės eilėraščiuose.
Kreipiuosi į Jus, Krivicko raštų sudarytoją, su prašymu, gal galėtumėte nukreipti, ką (kur) šia tema dar pasiskaityti?
Apie Krivicko poeziją skaičiau Jūsų, Tūtlytės, Jakaitės ir Čiočytės tekstus (taip pat ir tai, ką pastaruoju metu parašė istorikai). Apie partizanių poeziją tyrimų beveik neradau (nors Daujotytė knygoje Parašyta moterų rašo apie Glemžaitę).
Galbūt turite rezistencinės poezijos tema susidaręs kokį bibliografijos sąrašą?
Atsakiau bibliografijos sąrašo neturįs; pasiknaisiojęs galvoj, pavartęs porą aplankų, pavadintų BrKr ir Indriliūnas: įv. publikacijos ir kt., paminėjau keletą rašinių apie Krivicko poeziją – Audingos Peluritytės, Giedriaus Viliūno, Tomo Taškausko. — Ir pradėjau galvot: o, įdomu, ji vartė 1999-ais Pasvalio viešosios Mariaus Katiliškio bibliotekos išleistą Bronius Krivickas: bibliografija, 1935–1999, ar ieškojo lnb.lt esančiam LNB kortelių vaizdų kataloge, Bibliografinėj 1994–2002 metų Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazėj, kas nuo 2003-ių – Nacionalinės bibliografijos duomenų banko Analizinės bibliografijos posistemy Straipsniai? Nepaklausiau. Negražu būt kabinėtis, „egzaminuot“. — Taip, pãbira; ir dar reikia žinot, kur ieškot. O gal vertėtų imt ir padaryt tinklaraščio įrašą, skirtą BrKr bibliografijai? (Sietyno bibliografija, gal ir nepagrįstai spėju, kai kam praverčia?) Fiksuot ne visas publikacijas, tik stambesnes, reikšmingesnes, rinktinę bibliografiją padaryt; prie kai kurių pozicijų dar ir kokią pastabą būtų galima prirašyt. — Visokių darbų žmogus prisigalvoji, tik kas ir kada juos padarys? Be to: ar kam nors toks dalykas praverstų?  

2021-04-05

(1258) Visiškai tarp kitko: šis tas apie Arvydą Stasiulevičių

Nežinau, kaip pradėt. Tebūnie taip – du sakiniai iš wikipedijos.org straipsnio:
Cage stated that 4′33″ was, in his opinion, his most important work [Richard Kostelanetz, Conversing with John Cage, New York, 2003, p. 70]. The New Grove Dictionary of Music and Musicians describes 4′33″ as Cage's "most famous and controversial creation".
Nes kvailas klausimas susidėstė galvoj: ar žinojo, ar galėjo žinot ką nors apie Cage’o 1952-ais sugalvotą 4′33″ Arvydas Stasiulevičius (1947–1971), paskutiniais, 24-ais savo gyvenimo metais parašęs tokį tekstą:
Pjesė (10875 BK)
Nei linksma, nei liūdna

Švino šratai nesilaiko ant smegenų neuronų. Reikia juos šiek tiek suploti. Tada jie užsilaikytų dvivamzdyje.
(O tuo metu 10 pačių stipriausių vyrų sunkiai tempė cirko palapinę.)
Kodėl iš po žibinto nematyti žvaigždžių?
VEIKĖJAI
........................................
........................................
........................................
........................................
........................................
Naktis. Visai tamsu. Jokio garso. Kapų tyla ir t.t.
Prieš spektaklį 4 aktoriai scenoje grimuojasi 15 minučių. Po to tamsa 53 minutes. Po spektaklio 4 aktoriai scenoje valosi grimą 15 minučių.
Vilnius, 1971
— tas galvoj susidėstęs klausimas išties kvailas, nes atremtas į prielaidą, kad vos ne būtinai kažkas nuo kažko nusižiūri, nusiklauso; tas klausimas tokio pat kvailumo, kaip ir toks: ar žinojo, ar galėjo žinot Johnas Cage’as (1912–1992) patarlę „Tyla – gera byla“? Tiesiog protas taip netikusiai veikia: ieško paralelių, vėlesnį dalyką nori kildint iš ankstesnio. — Ir žmogaus apibūdinimas „nepelnytai užmirštas“ kvailas. Tiesiog taip atsitinka.
— — pirmąkart apie tą žmogų sužinojau, t.y. perskaičiau 1989-ais, Sietyno 5-am numery: tuoj po Broniaus Krivicko eilėraščių publikacijos – keli Stasiulevičiaus eilėraščiai buvo paskelbti; autorių pristatė Danutė Gailienė:
ARVYDAS STASIULEVIČIUS / atėjo į mūsų trečiąjį Vilniaus universiteto kursą studijuoti psichologijos metęs kitas, nehumanitarines studijas. Taigi tik neilgą laiko tarpsnį buvome šalia. Arvydą apsakyti sunku. Jis buvo „ryškus“ žmogus. Ėjo savu keliu. Nei savo personai, nei šiai ašarų pakalnei neteikė ypatingos svarbos, reikėtų sakyti – buvo ironiškas ir autoironiškas. Jo ironija buvo tikra, nemeluota, ne sarkastiška „parodomoji“, kuria puikavosi to meto „auksinis jaunimas“.
     Arvydas nekėlė aplink save šurmulio, neieškojo kitų dėmesio. Rašė eilėraščius, studentų renginiuose juos dainuodavo, akomponuodamas gitara. Tapė savitus paveikslus. Arvydas netruko įsijungti į mūsų nedidelį, šiandien jau gražia sakme tapusį studentų Požemio teatrą. Parašė jam pjesę „Suolas“ ir pats ketino rengiamame spektaklyje vaidinti pagrindinį vaidmenį. O vieną vakarą, kai premjera buvo visai nebetoli, savo valia pasitraukė iš gyvenimo.
Visa tai buvo kone prieš dvi dešimtis metų. (p. 200)
— — — popieryne prie gerą pusmetį užtikau iš Literatūros ir meno išsiplėštą lapą su trim Stasiulevičiaus pjesėm: be tos, kuri aukščiau, dar „1 veiksmo pjesė“ ir nebaigta „Jūra: Tarp liūdesio ir juoko, arba pjesė dėl pjesės“. Įžangą parašė Marcelijus Martinaitis:
Tekstai, pralenkę gyvenimą
Visada yra liūdna skaityti mirusių jaunų žmonių tekstus, lyg juos atkastum iš po žemių. Vėlai, net labai vėlai perskaičiau tai, ką kadaise parašė Arvydas Stasiulevičius. Iš artimai pažįstamų žmonių žinojau tik du su juo susijusius neatšaukiamus dalykus: jo gimimo metus –1947 ir ankstyvos mirties datą – 1971. Ir dar, kad jis rašė, grojo, tapė.
     Sklaidant tai, kas parašyta, prieš akis iškyla kitas bendravardis ir bendraamžis Arvydas. Tai Arvydas Ambrasas, kurio eilėraščius kadaise taip pat palydėjau į spaudą. Jų likimai, kūrybos keliai keistai, net fantastiškai panašūs, lyg tai būtų vienas asmuo. Net yra kažkokio panašumo jų veiduose. Gal tai mirties ženklas?
     Nežinau, ar jie buvo pažįstami. Tačiau, būdami tokio jauno amžiaus, gyveno nepaprastai judrų, įtemptą, savaip nesaugų gyvenimą. Be galo daug išmėginta tik per 24 gyvenimo metus. Štai tik keli Arvydo Stasiulevičiaus pomėgiai arba išbandymai: mokėsi muzikos, grojo ansambliuose, buvo pradėjęs studijas Politechnikos institute, vėliau persikėlė studijuoti psichologijos į Vilniaus universitetą, skraidė sklandytuvais, domėjosi Rytų filosofija [ir Cage’as tuo domėjosi] ir rimtai galvojo tapti rašytoju. Nemenkų meninių impulsų, matyt, Arvydas gavo iš muzikalių tėvų.
     Įsidėmėtina 8 dešimtmečio pradžia, kai ryškėjo labai savitas jaunųjų menininkų modernizmas, sietinas su Dailės instituto absurdo teatru „Koridorius“ ir su Vilniaus universiteto „Požemio teatru“, su kuriuo susijusi Arvydo Stasiulevičiaus kūryba, – ten vaidinta jo pjesė „Suolas“. Tuo metu nei oficialiame teatre, nei dramaturgijoje nebuvo nieko panašaus. Ankstyva tų dviejų kūrėjų mirtis nutraukė, o gal tik pristabdė tai, kas šiandien įgijo modernaus ir postmodernaus meno išraiškas.
     Arvydo Stasiulevičiaus pjesės turėtų būti įdomios ir šiandien: jos užpildo tam tikrą mūsų dramaturgijoje paliktą spragą. Jos labai lakoniškos, su ilgomis pauzėmis, tylos intarpais, tikriausiai perimtais iš Rytų meno filosofijos. Antra vertus, jose užtinkame ir prancūzų absurdo teatro bruožų, kuo tada buvo domimasi, tačiau tik slapstantis. Tad Arvydo žingsnis buvo drąsus ir su niekuo nepalyginamas, gal tik su kito Arvydo, t.y. su A. Ambraso, pjesėmis ir jo spektakliais.
     Gaila, kad taip vėluoja Arvydo Stasiulevičiaus poezija. Ji, matyt, būtų dariusi tokį poveikį kaip ir A. Ambraso rinkinys „Žeme, nepalik mūsų“, pasirodęs 1973 metais. Tai kalbėjimas, kuris nepakluso to meto stereotipams, jokiems oficialiems reikalavimams, kaip ir tas jaunų žmonių teatras. (LM, 1998 II 14, p. 7)
— — — — 2009-ais išleista beveik 300 puslapių Arvydo Ambraso knyga, kurioj jo eilėraščiai, pjesės, prisiminimai apie jį, o Arvydo Stasiulevičiaus – nieko, net straipsnelio, pvz., lt.wikipedijoj. Matyt, toks žmogaus ir jo kūrybos likimas. Ar buvo daugiau, be šitų dviejų paminėtų, Stasiulevičiaus kūrybos publikacijų, – nežinau.
— — — — — velniažin kodėl koks eilėraštis įstringa atminty; štai kas pamini Rimą Buroką – ir iškart: „Išprotėjusi senelė man nupirks fortepijoną / Aš, atvožęs dangtį juodą, vien tik kaulus rasiu ten / Visą rudenį raudoną raudant vėjams gersiu romą / Išprotėjusiai senelei kranksit naktį ant šakos“ etc.; o Arvydą Stasiulevičių prisiminus – „Netoli tako / Sėdėjo ant bako / Nuo lako / Ir klausėsi Bacho. / Užsirūkė tabako. / Ugnis nuo tabako / Perėjo prie bako / Nuo lako. / Ir sprogo bakas / Nuo lako / Visai netoli tako. / Jam besiklausant Bacho.“ Nei tie eilėraščiai „geriausi“, nei ką, bet atminčiai neįsakysi, ką jai reiktų saugot; pati pasirenka.