(1331) Rugsėjo 1-osios šlapi natiurmortai

— Vileišių klevai; ne jie, o prie vartų imantys krist ir dužt kaštanai būna rudens ženklas (bent man) —

(1330) Rugpjūčio 24-os natiurvivantai

— nature morte = natiurmortas; nature vivante = natiurvivantas —
— snaputis ‖ takažolė ‖ apyninė liucerna —

— — vakar Ukraina minėjo Nepriklausomybės 35-ąsias metines; vakar buvo 1643-ia karo diena; iš vakarykščio prez. Zelenskio kreipimosi įstrigo šitas gabaliukas:

Всі ми люди, всім нам хочеться пожити не в «історичні», а просто в тихі, спокійні, безпечні часи. У мирній Україні. Яка змогла. Яка вистояла. Зберегла себе і свою Незалежність. За це й боремось. За це й стоїмо.

Стояти і вистояти – lietuviškai sakyčiau: tverti ir ištverti (yra tokia tverti reikšmė: pajėgti būti nepalankiomis aplinkybėmis, kęsti, atlaikyti), nes kitos išeities nėr.

— — — vivant, -ante – gyvybingas, -a; mintys apie Ukrainą vakar susisiejo su vaizdais, kuriuos pavadinau natiurvivantais.

(1329) Užparaštė, lvii: dar apie degančius rankraščius

                                                                                                    

— praeitą savaitę TV priprašytas šį tą pašnekėjau apie Antaną Miškinį lagery (sakė, rodys spalį); besiruošdamas peržiūrėjau, ką esu tinklarašty apie jį fiksavęs; vienas įrašas užkliuvo – 10+ metų senumo su Miškinio eilėraščiu apie deginamus popierius; kvaila ar gaila degint? – klausia savęs poetas; o ką nors kita galima jaust žiūrint į degančius rankraščius? — Galima. Galima džiaugtis.

Ses. Gerardos Šuliauskaitės SJE atsiminimuos, papasakotuos Miglei Viselgaitei (Kai nugali baimę, 2025) yra toks pasakojimas iš 1970-tinių vidurio, kai autorė tapo viena iš pogrindy leidžiamos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos rengėjų (veiksmo vieta – Simnas, Julijos Juškauskaitės ir Eugenijos Dainauskaitės žalias namelis prie ežero):

„LKB kronikoje“ yra skyreliai: Sovietinėje mokykloje, Mūsų kaliniai, Žinios iš vyskupijų, Žinios iš sovietinių respublikų, Tardymai ir kratos. Iš pradžių tėvas Sigitas [Tamkevičius SJ] medžiagą suskirstydavo pats, o man reikėdavo suredaguoti tekstus ir juos perspausdinti. Būdavo trumpos žinutės ir keletas ilgesnių straipsnių. Daugiausia rašydavome apie įvykius: tokioje mokykloje toks ir toks mokytojas taip ir taip pasielgė su mokiniu. Ten ir ten mirė tėvas arba motina ir mokytojas nuėjo į bažnyčią, už tai jį išmetė iš darbo. Paskui aprašydavome tardymus, spausdindavome laiškus iš lagerių, pranešimus apie kratas. Žiniose apie persekiojimus reikėdavo viską išsijoti, kad liktų tik faktai, o toliau tegul pats skaitytojas vertina ir sprendžia. Kartais iš didelio teksto likdavo tik maža žinutė. Korektūros ar stiliaus klaidas ištaisydavau ranka ir iš karto perspausdindavau mašinėle, o rankraštį kuo greičiau sudegindavau. [...] Dažniausiai stengdavausi ir redaguojamą tekstą pačiai sau perrašyti mašinėle, kad namuose nebūtų ranka rašytų lapelių. Tie, kurie dažnai perduodavo informaciją, žinojo, kad geriau žinutes užrašyti didžiosiomis spausdintomis raidėmis, tada lengviau įskaityti, klaidų mažiau šifruojant pavardes ar vietoves, taip pat, jeigu lapelis patektų saugumui į rankas, sunkiau atpažinti, kieno tai raštas. Kai sudegini paskutinį rankraščio lapelį, būna taip gera! (p. 40)

— — koks pirminių šaltinių gerbėjas, istorikas ar archyvaras, galėtų atsidūsėt: ech, kaip gaila! tokie svarbūs ir vertingi ateities kartoms dalykai virto pelenais... — Ne, žmogaus laisvė svarbiau už bet kokius popierius.

— — — kvailas tas Volando posakis iš Bulgakovo Meistro ir Margaritos, esą rankraščiai nedega; dega, sunyksta, prapuola, kaip ir bet koks kitas daiktas.

(1328) Žolinės natiurmortai

— kas žydi – nužydi; taip, truizmas, memento mori švelni parafrazė —

(1327) Rugpjūčio 12-os kultiurmortai

— įžvelgti nyksmo grožį; kas kita lieka? —

(1326) Rugpjūčio 1-os natiurmortai

— čia tik šiaip, priminimas, kad —vg— dar gyvas, laukia pensijos; o jau tada... :) —

(1325) Tarp kitko: publikacija, skirta Mamerto Indriliūno žūties 80-mečiui

Metų mėnraščio redakcijos paprašytas, parengiau tokią publikaciją; sausio 28-ą buvo Mamerto Indriliūno 105-osios gimimo metinės, vasario 21-ą sukako 80 metų nuo žūties. Redakcija norėjo teksto pirmam numeriui, pasiūliau: tebūnie antrame (kai kuriuos žmones, ypač neilgai pagyvenusius, manau, prasmingiau prisimint per mirtadienį). Buvo popierinė publikacija (nr. 2, p. 100–115; antroji publikacijos dalis prikirpta dėl vietos stokos), viskas paskelbta žurnalo internetinėj svetainėj; prieš porą dienų publikacija pristatyta Metų facebooko paskyroj. Regis, leidėjai visus žingsnius jau žengė, dabar baksnodamas klaviatūrą jiems nebeužbėgu už akių. — Kodėl pagalvojęs nusprendžiau, kad galima būtų paskelbt ir savo tinklarašty? Ai, aišku, smulkmenos: knygų pavadinimus, mano supratimu, logiškiau pateikt italicu, o ne kabutėse, jas paliekant citatoms; nematau prasmės prieš pavardę visąlaik dėt inicialą, jei ką tik buvo užrašytas visas vardas; be to, tinklarašty galima (a) po žodžiais irba skaičiais pakišt nuosiuntas, (b) teksto dalį išskirt dar ir spalva – šita galimybe pasinaudojau atskiram puslapy skelbdamas parengtą tekstą – Indriliūno konspektuotą Søreno Kierkegaardo Craine et tremblement.

„Laikinybė, baigtinybė – štai apie ką viskas sukasi“

1945-ų vasario 21-ą Leliškių miškely (esančiam ant dabartinių Pasvalio ir Biržų rajonų ribos) žuvo per dvidešimt vyrų. Tam krašte nėr rimtų miškų, tik dažniausiai nesusisiekiantys miškeliai, kartais girelėm vadinami, vietom – tiesiog medžių guotai, pasak vietinių – krūmai. Nelygios buvo jėgos; valdžia pasikvietė kariuomenę, miškelis buvo apsuptas, ir tik keliems pavyko, galima sakyt, per stebuklą iššliaužt iš apsupties. Tarp žuvusiųjų buvo ir du broliai Indriliūnai iš Gataučių – dvidešimt trejų Jonas ir pora metų vyresnis Mamertas, mažiau nei prieš mėnesį atšventęs gimtadienį. Iš žūties vietos partizanų kūnai buvo pervežti Krinčinan, suguldyti prie šventoriaus tvoros, tada – Pabiržėn, vėl tas pat; užkasė kūnus Gerkiškių žvyryne palei Tatulą. Dabar ten stovi iš lauko akmenų padarytas paminklas.
Štai taip prieš aštuoniasdešimt metų žuvo žemininkų kartos literatūros kritikas, vertėjas, publicistas Mamertas Indriliūnas. Nuo ryškiausio tos kartos poeto Vytauto Mačernio žūties buvo praėję nepilni penki mėnesiai. Beje, Mačernio sužadėtinė Bronė Vildžiūnaitė laiške Juozui Jurkui yra rašiusi, kad, jos manymu, būtent Mamertas buvęs artimiausias Vytautui.
Vėl viešai Indriliūnas (sykiu su Bronium Krivicku) pirmąkart buvo prisimintas 1989-ų gegužį Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto 118 auditorijoj, dabar vadinamoj Vinco Krėvės. Iš tąkart kalbėjusių noris prisimint Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę, be kita ko pasakiusią:

Mūsų karta visada vadinama tragiška karta (tai iš tiesų teisybė), o kai kas ją pavadina ir prarastąja karta. Su šituo pavadinimu tikrai nenorėčiau sutikt. [...] Sunku dabar pasakyt, kas būtų, jei būtų buvę kitaip. Mes spėjam, kad visi šitie žuvę ir kentėję žmonės būtų atsiskleidę, būtų daug plačiau kūryboj pasireiškę, bet vis dėlto man atrodo, kad, žiūrint ontologiniu žvilgsniu, kiekvienas likimas yra prasmingas ir, matyt, prasminga ta kančia, matyt, prasminga ir mirtis. [...] Man atrodo, kad iš visų mano draugų pats tragiškiausias likimas kaip tik ir buvo Mamerto Indriliūno. Jeigu mes visada nepaprastai apgailim Mačernį ir mum atrodo, kad Mačernio žuvimas buvo beprasmis, tai man atrodo, kad Mačernis (aišku, tai yra baisiai tragiška) visu savo gyvenimu ir savo visa kūryba buvo priėjęs tam tikrą ribą, po kurios tikrai kažkas turėjo įvykti. Turėjo įvykti lūžis, jis turėjo pasukti visai nauju keliu ir savo kūryboj, ir savo visam gyvenime. Ir ta mirtis, atrodo, buvo viena iš išeičių. Mačernis jau buvo atskleidęs save talentingais kūriniais, o Mamerto kūrybos kreivė dar visą laiką ėjo aukštyn, dar jis nebuvo susiformavęs, nors jo straipsnis apie Mykolaitį-Putiną ir kiti buvo tikrai labai brandūs, bet jis, man atrodo, dar ėjo pirmyn ir tikrai būtų pasakęs savo žodį. (Sietynas, nr. 7, 1989, p. 81–82)

Minint Indriliūno 100-ąsias gimimo metines, 2020-ais, išleisti jo raštai – skelbti straipsniai, recenzijos, publicistiniai-eseistiniai rašiniai, vertimai, pridėtas ir pluoštas laiškų namiškiams. Bet tai nėra viskas. 1989-ais Sietyne (nr. 8, p. 144–155) dar buvo skelbta jo minčių, užrašytų ant palaidų kortelių priduriant inicialus M. I. ar santrumpą m. m. (t.y. mano mintis). Tos kortelės iš sumišusių pluoštų su įvairiausiais išrašais iš skaitomų knygų ar straipsnių; paprasčiausiai perspausdinti tas mintis, neatspindint „aplinkos“, kurioj radosi, neatrodė prasminga. Ir neįsivaizduoju, kas galėtų turėt tiek kantrybės ir laiko tam rekonstrukciniam pasjansui, kuris būtų tik pirmasis žingsnis publikacijos link. Kita vertus, kas skaityta, kas iš to išsirašyta – tikrai labai svarbu (šitai raštų parengėjas supranta).
Suprantu. Ir, prisipažinsiu, jaučiu lyg ir kaltę. Ši publikacija – menkas pavyzdys, kaip galėtų atrodyt kaltės išpirkimas.

Kokios mintys užgeso Mamerto Indriliūno galvoj prieš aštuonis dešimtmečius? Koks idėjų pasaulis ten buvo? – gal ir retoriškai skambantys klausimai, į kuriuos atsakymų galima ieškot ne tik jo paties tekstuose, bet ir tame, ką skaitė, – kokios mintys pasirodydavo esą svarbios, vertos išsirašyt; kai ką (kaip ypač svarbaus) tuose išrašuose dar ir pasibraukdavo.
Šaltinių įvairovė – štai kas, man regis, pabrėžtina. Indriliūnas, mokėjęs tris pagrindines užsienio kalbas, siekė pažinti ne kurios vienos kultūros intelektinius ir dvasinius turtus, papulti ar prancūzų, ar vokiečių, ar anglosaksų orbiton, o stengės užgriebti kuo plačiau. Keli lektūros pavyzdžiai: Blaise’o Pascalio Mintis skaitė, aišku, prancūziškai, Karlo Jasperso Mūsų epochos dvasinę situaciją ar Oskaro Walzelio Žodžio meno kūrinį – vokiškai, Eugene’o O’Neillo pjeses – angliškai; ruso Nikolajaus Berdiajevo Kūrybos prasmę – išverstą į vokiečių, o jo Žmogaus likimą dabarties pasaulyje – išverstą į prancūzų; ispano Miguelio de Unamuno Apie tragišką žmonių ir tautų gyvenimo jausmą bei Krikščionybės agoniją – prancūziškai. (Mokėjo ir rusiškai – išlikę išrašų iš Dostojevskio Biesų, buvo pradėjęs mokytis italų kalbos skaitydamas Dantės Dieviškąją komediją.)
Paminėjau kelis minčių/idėjų šaltinius, nes išrašai iš jų išlikę (beveik neabejotina – išliko tikrai ne viskas, gal tik mažoji dalis). Kas dabar bepasakys, ar Indriliūnas manė, kad kūrybos etika yra aukščiausia etinės raidos pakopa (taip teigė Berdiajevas), ar, kaip ir Walzelis, literatūros tyrėjo uždaviniu laikė grožinio kūrinio dvasinės prasmės atskleidimą ir meninės raiškos būdų suvokimą, ar skaitydamas O’Neillo pjeses pritarė autoriaus minčiai, kad tragizmo išgyvenimas taurina žmogų? Tikriausiai per drąsu apibendrinti, bet galvojant apie Indriliūno pasaulėvoką išnyra žodžių junginys krikščioniškasis egzistencializmas.
Terminas, prie kurio bemat prisišlieja asmenvardis Sørenas Kierkegaardas, o prie jo – bene svarbiausio opuso pavadinimas – Baimė ir drebėjimas. Indriliūnas skaitė Paulio Henri Tisseau vertimą į prancūzų kalbą (išleido Fernand’as Aubieras 1935-ais serijoj „Philosophie de l’esprit“), spėtina, apie 1940-us. Yra išlikęs aštuoniolikos lapų sąsiuvinis su veikalo konspektu (ne viso, iki „Problema II: Ar esama absoliučios pareigos Dievui“; sąsiuviny dar buvo likę vietos – paskutiniam lape sesuo Akvilė įrašė trijų kalėdinių giesmių žodžius), saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (GEK R1 59087).
Kad šis skaitinys buvo ne šiaip papuolusi į rankas verta dėmesio knyga, o šis tas daugiau, patvirtintų faktas: Indriliūnas perskaitė (šį tą išsirašydamas) ir Kopenhagos universiteto profesoriaus Haraldo Høffdingo studijos Sørenas Kierkegaardas kaip filosofas 1896-ais išleistą vertimą į vokiečių kalbą (vertimą, kuris buvo pirmoji rimta vokiečiakalbio pasaulio pažintis su danų filosofu ir teologu).
Pasidariau konspekto kopiją. O kas toliau? Kaip parengt tokį konspektą, kad galima būtų jį publikuoti? Pirmiausia reikia to Baimės ir drebėjimo vertimo į prancūzų kalbą, kad galėtum sutikrint Indriliūno išsirašytas citatas (nusipirkau per ebay). Įprasta, kad kitakalbiai tekstai išverčiami į lietuvių. Šiuo atveju reikia rast atitikmenis Jolitos Adomėnienės vertime iš danų į lietuvių (pradžioj pasiėmiau iš savo knygų lentynos pirmąjį vertimo leidimą, 1995-ų, kurį skaitęs ir turiu, surankiojau; žioplys! taigi reikia iš naujausio; pataisiau atitikmenis pagal trečiąjį, 2024-ais išleido „Hubris“); citatas iš tik prancūziškai esančio Jeano Wahlio įvado išvertė Diana Bučiūtė (ačiū!).
Bet: o kokia šio konspekto publikacijos prasmė? Kam jį skelbt, kodėl kas nors turėtų tai norėt skaityti? O! kad turėčiau kokį svarų atsakymą… Negi gana pasakyt: štai žiūrėkit, buvo lietuvių, kurie rimtai domėjosi Kierkegaardu pusamžiu anksčiau, negu pasirodė jo pagrindinio veikalo vertimas į lietuvių kalbą; tai svarbus mūsų kultūros istorijos faktas? Negi gana pasakyt, kad žemininkų kartos bent jau vienam atstovui, Indriliūnui, egzistencializmas reiškė ką kita negu mums, prisiskaičiusiems Albert’o Camus ir Jeano Paulio Sartre’o? Kad absurdas siejos ne su Sizifo mitu, o su tikėjimo stebuklu? Tikriausiai ne. O gal, griebiuos paskutinio šiaudo, gana smulkmenos? Štai Indriliūnas skaitydamas Baimę ir drebėjimą greičiausiai jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bet dar jam nepasiekus Lietuvos, išsirašė ir pasibraukė: „Toute la question porte sur la temporalité, le fini.“ Patikrinkit savąjį knygos egzempliorių – ar nepasibrauktas sakinys „Laikinybė, baigtinybė – štai apie ką viskas sukasi“? Tai būtų sąsaja su žmogum, žuvusiu prieš aštuoniasdešimt metų. (Aš ties tuo sakiniu paraštėj pieštuku praeito amžiaus pabaigoj padėjau varnelę.)

— o čia tas konspektas (aiškiau, negu kitur, nes vertimo į lietuvių kalbą įtarpai – kita spalva).

(1324) Epizodai, xliii: ruso ir ukrainiečio ginčas sovietiniam lagery 1970-tinių ir 1980-tinių sąvartoj

Prieš savaitę iš Mažvydo pasiskolinau dvitomį Lietuvos Helsinkio grupė; šį tą reikėjo pasitikslint. Pasitikslinęs nepuoliau grąžint, juk skolinama mėnesiui. Ėmiau skaityt taip ir nepajėgdamas prisiminti, ar jau esu šį leidinį skaitęs; tiksliau – pirmą tomą, išleistą 1999-ais (antro, išėjusio 2007-ais, tikrai neskaitęs).

— vienas iš Lietuvos Helsinkio grupės signatarų Eitanas Finkelšteinas 1986-ų vasarą pašnekino prieš keletą mėnesių iš Sovietų Sąjungos pagaliau išleistą Maskvos Helsinkio grupės narį Anatolijų/Nataną Ščaranskį (pokalbis pirmąkart buvo paskelbtas Göteborge leistam žurnale Baltų forumas tais pačiais 1986-ais, t. 3, nr. 2). Daugiausia apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinius kalinius, sutiktus kalėjime ar lagery (su kitu LHG signataru Viktoru Petkum Ščaranskis vienoj kalėjimo kameroj praleido net 16 mėnesių). Bet ne „baltiškos“ pokalby užkabintos temos užkliuvo.

Vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą, agresijos priežasčių dažniausiai ieškoma XXI amžiuj, siejamos jos su Vladimiro Putino, KGBisto, asmeniu, su jo valdymu. O išties šaknys daug gilesnės.

E. F. Kaip tautinių respublikų disidentai žiūri į rusų disidentus, disidentus iš Maskvos? Ar jie tik prašo pagalbos, ar ir patys yra pasiruošę padėti?
A. Š. Apskritai kalbant, kaip kažkas (tikriausiai Solženicynas) yra teisingai pastebėjęs, baisiausias dalykas, kuris tau gali atsitikti lageryje, tai būti rusu... Ir iš tikrųjų tiek tautinių respublikų disidentų, tiek sionistų antirusiškos nuotaikos paprastai yra labai stiprios. Priežasčių toli ieškoti nereikia. Aš sutikau tik keletą rusų – vienas jų pravoslavų atstovas Vladimiras Porešas (beje, mes su juo visai neblogai susidraugavome), – kurie yra pasirengę teisingai suprasti ištisą problemų kompleksą ir nepaisydami visokių sunkumų siekia draugystės bei tarpusavio supratimo su kitų tautybių žmonėmis, pripažįsta istorinę rusų atsakomybę ir kaltę. Tačiau jie tai daro nežemindami savo tautinio orumo tokiais pasisakymais kaip: „Taip, aš esu rusas. Ką padarysi, visi rusai – niekšai...“ Tai lengviausias dalykas.
Santykiai su rusais, kaip ir požiūris į juos, yra labai sudėtingas reikalas. Kartą klausiausi pravoslavo ruso ir ukrainiečių nacionalisto ginčo. Abu jie buvo aiškiai demokratinių įsitikinimų, tačiau niekaip negalėjo susikalbėti, kadangi rusas nebuvo pasirengęs pripažinti, kad Ukraina šiandien turi teisę atsiskirti nuo Rusijos. Jis įrodinėjo, kad nueitas istorinis kelias yra toks ilgas ir kad tarpusavio ryšiai tokie stiprūs, jog dabar būtų tiesiog neįmanoma tų šalių atskirti vienos nuo kitos.
Man pabandžius įterpti žodelį, jie reagavo maždaug taip (bent jau ukrainietis): „Tu, Tolia, nelįsk. Pirmiausia pabandyk susitarti su Arafatu, tuomet galėsi mums ką nors sakyti! Man nė kiek ne lengviau susišnekėti su rusais negu jums su Arafatu!“ Aš, žinoma, su tokiu požiūriu sutikti negalėjau, kadangi nė vienas iš jų vis dėlto nesirengė imtis teroristinės veiklos. Bet šis pavyzdys rodo, kaip visi yra įsikarščiavę ir kaip sunku vieniems kitus suprasti. Pabandykite įsivaizduoti, kad du tokie žmonės yra metų metais laikomi vienoje kameroje ir kad, be viso kita, jie turi nuolat kovoti su bendru priešu – saugumu. Tai nėra lengva! (Lietuvos Helsinkio grupė: dokumentai, atsiminimai, laiškai, [t. 1], sudarė Viktoras Petkus, Živilė Raškauskaitė ir Mindaugas Uoka, 1999, p. 521)

P.S. Czesławo Miłoszo knygos apie Rusiją II tome yra jo laiško Jerziui Giedroycui, rašyto 1996 VIII 8 (praėjus pusmečiui su trupučiu nuo Josifo Brodskio mirties), ištrauka; gabaliukas pavadintas „Imperijos nostalgija“:

Brangus Jerzi,

Brodskis turėjo visus ruso refleksus, tačiau jokia jėga neprivers ruso pripažinti ukrainiečius atskira tauta. Net patys didžiausi liberalai, kad ir Isaiah Berlinas, ukrainiečių kalbą laiko rusų kalbos dialektu. Taip pat žiūri ir į baltarusių kalbą. Labai gaila, nes Lenkija yra suinteresuota nepriklausomos Ukrainos egzistavimu <...>. (p. 164)

Šioj ištraukoj svarbiausias žodis, man regis, refleksas.

P.P.S. Beje, Donbase gimęs Natanas Ščaranskis 2022 VIII 23 buvo apdovanotas Ukrainos III laipsnio ordinu „Už nuopelnus“ – „за значні особисті заслуги у зміцненні міждержавного співробітництва, підтримку державного суверенітету та територіальної цілісності України, вагомий внесок у популяризацію Української держави у світі“.