(1317) Susieji – ir [skambiai tariant, mirę atgyja], xlii

rugsėjo 19-ą buvau Pasvaly; pirmas autobusas iš Vilniaus atvažiuoja be 20 devynios, o krašto muziejuj turėjau apsireikšt apie dešimtą;

kur dėtis? turgaus antradienį nėr, vadinas, – į kapines, senąsias;

jei įeini iš rytų pusės, iškart pamatai nugarą didžiulio akmens,

pastatyto raudonojo teroro aukoms atminti (foto kairėj);

kapinėse akys ėmė kibt už akmeninių kryžių, primenančių medžius, štai tokių:

kodėl – tuoj pasakysiu; prieš tai dar žvilgtelėkit dešinėn –

Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriaus tvoroj yra tokia lyg išpjova, stovi medinis kryžius, apačioj šlifuotam akmeny iškalta: Šioje vietoje pokario metais buvo niekinami žuvusių Lietuvos partizanų kūnai — — —

— ir šitie atminimo ženklai susisiejo (be pastangų, tad gal netikslu sakyt, kad susiejau, nors įrašo pavadinime nesangrąžinė forma pavartota); juos susiejo neseniai vėl perskaitytas Eugenijos Karoblienės 1992-ų pačioj pradžioj paskelbtas tekstas – „Prisiminimai Pasvalio aikštėje“, kur papasakoti trys epizodai apie viešus niekinimus; kryžiai minimi pirmam epizode:

Kartą atėjusi į Pasvalio bažnyčią po karo, pamačiau turgaus aikštėje pulkelį žmonių, šnibždančių: kas čia toks? Pažiūrėjau į tą pusę – o varge! Juk tai Dermontas, Pasvalio kryžių meistras, nušautas ir pasodintas ant šaligatvio prie bažnyčios šventoriaus vartų, atremtas į mūrinę tvorą. Vėjas taršo gelsvus plaukus, užsimerkęs, pageltęs jau, be kraujo lašo, rankos ant šaligatvio tysojo bejėgės, lyg pavargęs po didelių darbų, rodosi, jis ilsėjosi. O man iš karto pasigirdo jo plaktuko dūžiai iš vaikystės dienų. Dar saulei netekėjus jis imdavo kalti Pamūšėje mūsų Erškėtynės pievoje, – lyg genys, lyg lakštutė plaka, tik tik tik, kala akmenį, blizgina, šlifuoja švitriniu popieriumi. Kiek daug gražių kryžių jis iškalė iš akmenų, kurie čia pievoje ir pakrantėje riogsojo. Kiti stovėjo piestu kaip žirgai, šuoliui pasiruošę. Rodos, užmautum blizgančias kamanas, įkinkytum į brikelį ir lėktum per sodžių į atlaidus ar piršliuosna su skambančiais žvangučiais! Oi kokius gražius kryžius Dermontas iškaldavo – tai aukštą, tiesų ar lyg nulūžusį medį, ar su šonuos nulaužtomis šakomis (jas mūsų motulė vadindavo Sopuliais). Mes, vaikai, sutūpę apie kalantį meistrą, žiūrėdavome kaip jisai sukioja kaltą ir vis plaka ir plaka plaktuku per kalto koto viršų, o kai pasidaro akmenyje duobutė, tada meistras įpila truputį vandens į skylę ir vėl pliekia, pliekia plaktuku sušilęs, prisidengęs galvą balta šiaudine skrybėle, prakaitas bėga per veidą. Tak tak, – skamba pliaukši aidas pamūšio krantuose ir Paberžių beržynėlyje. Iš vakarų pusės, nuo Vaitiekos senojo malūno pylimo ledai atnešdavo daug akmenų pro senąsias Šimonių kapinaites su ledų išgriautu krantu, kur alyvų krūmų suveltos šaknys lyg raganų plaukai karo kalne, o iš kapų kalno kyšo karstų lentos, lavonų kaulai, o kaukolės iššiepusios dantis gąsdina praeivius. Ledai nieko negaili, neša kalno krantus su kapų lavonais, neša ant mūsų Erškėtynės pievos, pridrabsto kaulų, medžių ir velėnų su švendrių gabalais, pritupdo lyg vištų lizdų. O mes pavasarį viską turime išvalyti. Kai Mūša čia po ledonešio atslūgsta, kai prie Ustukių tilto išsikiša ledai, tai Mūša užlieja mūsų ir Vilimo pievas. Vanduo marma, grūdasi ledai, veržiasi su trenksmu, rodos, nuneš mūsų trobesius su kalnu. Taip tankiai ir lėkdavo lytys susikorę viena ant kitos mūsų ir Vilimo pievoje tarp dviejų Mūšos posūkių. Tėtė sakydavo, kad Mūša patręšė pievas, prinešdama dumblo, maurų ir tų gražių akmenų. Mes meldus, maurus, geldeles išvalydavome, kaulus motulė liepdavo nunešti į kapus ir užkasti, kad kiaulės netampytų. Rasdavome mes ir žalvarinių pinigėlių kapų pakalnėje – tikriausiai seniau žmonės įdėdavo mirusiems. Taip sutvarkę pievą, laukdavome pavasarį kryžių meistro, kada jis vėl ims kalti akmenis savo kietais instrumentais ir auksinėmis rankomis darys stebuklingus kryžius, kurių sustodavo kaimynai pažiūrėti, eidami į Mūšą maudytis.
O dabar tas kryžių meistras sėdi nušautas, bejėgis, atlikęs didelį darbą žmonėms. Miške nušovė ar namie? – spėliojo žmonės. Kiti šnibždėjosi, kad jisai kažkur buvo bunkeryje. Garsiai kalbėtis bijojo, nes aplinkui slankiojo stribai, o kairėje buvo milicijos būstinė, iš ten pro langą stribai stebėjo, kaip žmonės elgsis, atėję į bažnyčią. Gal tarp žmonių ir buvo Dermontą pažinusių, bet visi tik tyliai šnibždėjosi, bijodami patekti į milicijos viršininko rankas. (Šiaurės Atėnai, 1992 VII 10, nr. 28, p. 4)

— — gal ir per skambiai užrašiau pavadinime, esą – ir mirę atgyja; tik vaizduotėj atgyja, bet ko daugiau gali žmogus tikėtis, kol dar neatėjo Paskutinio Teismo diena?

Prieduras Pernai buvo Eugenijos Karoblienės 100-metis (kaip ir prof. Vandos Zaborskaitės); gražiai EugK priminta Šiaurietiškuos atsivėrimuos (mokyt. Reginos Grubinskienės rašinys + jos eilėraščių, žr. p. 14–19). Kaip seniai apsišaukęs aprogininkas, imsiu šį tą ir pridursiu, ką gal derėjo padaryt pernai. — EugK palydovai literatūron buvo per Pasvalį su ja susiję Kazys Saja ir Mykolas Karčiauskas, o krikštatėvis – Šiaurės Atėnų redaktorius Saulius Šaltenis. Būtent jis pakrikštijo EugK Aukštaitijos Žemaitės vardu, visaip reiškė prielankumą jos rašiniams. Pirmoji jos publikacija „Iš Lėvens Ir Mūšos Pakrančių“ [sic! visi žodžiai prasideda didžiosiom] pasirodė ŠA 1992 I 3, pirmam numery, su tokiu SŠ pristatymu ir autorės portretu:

Esam laimingi, galėdami Lietuvą supažindint su įstabiu liaudišku talentu nuo Mūšos ir Lėvens pakrančių – Eugenija Karobliene. “Gyvenimas man nepašykštėjo juoko ir ašarų”, – rašė 1987 m. ši tikra “Aukštaitijos Žemaitė”. “O aš pripratusi prie tokių staigmenų nuo mažens, daug juokiausi kvatojau... (mano charakteris nesuvaldomas, linksmas), daug ką ir supykindavau. O ašarų ašarėlių – argi kas jas skaičiuoja?.. Kaune buvau rašytojo Sajos vakare. Ten aš jį kaip kokia kvaiša užkalbinau su savo rašinėjimais, o jis, puikus žmogus, atsišaukė, rašė laiškus, linkėjo sėkmės, bandė prastumti truputį mano kūrybos į kokį žurnalą. Deja, jam nepavyko, nepriėmė senų prisiminimų, niekas nenori skaityti nemokytos bobelės...”
Pradėjau skaityt jos kūrybą, rašytą ne plunksną visą gyvenimą laikiusia ranka, su daugybe gramatinių klaidų, ir nepastebėjau, kaip praėjo naktis. Pasirodo, Lietuvoj teka stebuklingos upės ir upeliai. Eugenijos Karoblienės, šitos daug vargo mačiusios moters, dėka Mūša, Lėvuo ir jų pakrančių gyventojai atgyja kaip talentinga meistro ranka išdrožti smūtkeliai – šventieji, nusidėjėliai, aukos ir budeliai.
Kai Eugenija Karoblienė-Gugaitė, kuri 1942 spalio 14 Levanišky sutiko savąjį numylėtinį ir parašė eilėraštį vedybų sukakčiai, rašydama nepaskęsta siaurai asmeniškose buities detalėse, kai jos talentas lyg Mūša, apsivalęs nuo kasdienybės šiukšlių ir dumblo, prasiveržia skaidria srove – tada skaitai ir galvoji: nors dėk šitą ar tą gabaliuką į chrestomatijas, lyg tai būtų klasiko ranka parašyta: o, kaip bėga Lėvuo, koks jis gyvas, kaip auga ritmas lyg Ravelio “Bolero”, kaip kratosi maurai “lyg sena čigono barzda” ir akmenys drybso kaip paršai, per karščius sulindę į vandenį!
... Dieve, galvoju, kodėl šiai moteriai davei tik kelias klases pradžiamokslio ir tiek daug vargo vargelio? (p. 4)

EugK atsiliepė laišku, kuris buvo paskelbtas prie kito jos rašinio – „Lėvens krantų užkurinių“, su SŠ atliepu (1992 I 31, nr. 5, p. 4):

Šiandiena pirkau pirmą numerį Šiaurės Atėnų, tai perskaičiau aš savo kūrybą ir apsiverkiau. Ten taip gražiai apibūdinta mano vaikystė, kad nenoromis rieda ašaros, prisiminus visus vargus... Dabar aš gal vėl ką parašysiu, buvau metusi rašyti, kad niekas nenori spausdinti, o dar vienas supykęs rėkė: rašytoja iš patvorio ir jinai mat susigalvojo terlioti popierių! Kas žino, gal ir kritikos sulauksiu, juk pavydo akys plačios. Šiemet gegužės 9 švęsiu 70 metų, o spalio 14 dieną – 50 metų kaip vedę, tai jūs man suteikėte didžiausią dovaną mano gyvenime... tenai laikraščio nuotraukoje aš buvau 48 metų, tada ir rašiau, o dabar aš tokia stora, negraži bobutė, net baisu į veidrodį pažiūrėti, ale svarbu, kad dar veikia protas ir dirba rankos rašant. Tegul jus saugo Dievas.
Eugenija Karoblienė

Mes irgi linkim sėkmės ir svarbiausia sveikatos ir, spausdindami jos kūrybą, stengiamės kiek įmanoma mažiau redaguoti šitaip paties likimo graudžiai suredaguotus žmonių gyvenimus. Mylinčiomis sesers akimis piešiamas gražuolis brolis Fėlas tikrai įstabus su savo užkurinėmis. (Jam Eugenija Karoblienė paskyrė ne vieną eilėraštį – “Feliksai, Tu išėjai iš savo namo...” arba “Tu išėjai į mirusiųjų uostą”). Net ligos, kuriom jis sirgo, skamba ypatingai ryškiai. Kaip tinka Fėlui tas FLEVARITAS! Tai ne koks duslus ir menkas pleuritas. Visoj šitoj monumentalioj kaip liaudies sakmės ar pasakos istorijoj negailestingas laikas teka kaip upė Lėvuo, sulygindamas visas gražias ar prastas užkurines ir jų nepasiekiamus kaip svajonė jaunikius...
Saulius Šaltenis

Jei ko nepražiūrėjau, trečias SŠ žodis apie EugK buvo prie teksto, kurio pradžią jau citavau, prie „Prisiminimų Pasvalio aikštėje“ (1992 VII 10, nr. 28, p. 4):

Nuo Eugenijos Karoblienės, tos mūsų Aukštaitijos Žemaitės debiuto ir kitų publikacijų “Šiaurės Atėnuose” ne tiek daug laiko nutekėjo pačia gražiausia pasaulyje autorei Mūšos upe, tačiau per tą laiką ši talentinga pasakotoja įžengė į aštuntą dešimtį, palaidojo savo vyrą. Taigi...
Skaitydamas Eugenijos Karoblienės vaizdingą pasakojimą apie pašautą mirštantį žmogų, pamestą ant grindinio miestelio aikštėje – su sūriu ant krūtinės, kirviu prispaustu rašteliu ir varna, tupinčia medyje, vis su kartėliu galvoju, koks neteisingas gyvenimas, kiek talentų nuskandino varge ir rūpesčiuose, kai, rodos, iki “tikro” rašytojo buvo tik vienas žingsnelis – gal reikėjo šiek tiek mokslo, šiek tiek knygų, šiek tiek laisvesnio laiko...

Tas Šalteniui įstrigęs vaizdas su sūriu, kirviu ir varna – iš trečio prisiminimų epizodo; ai, įrašas jau vis tiek ilgas, jei kas iki čia atsikasėt, manau, dar vienam gabaliukui užteks kantrybės:

Mačiau ir tris – du negyvi auksiniais dantimis, o trečias – Franka Mikas – dar vaitojo. Žmonės šnibždėjo, kad Mikas buvo ryšininkas. Jis buvo ir mano jaunystės draugas. Gyveno Pasvalio rajone, Levaniškio kaime prie Levaniškio miško. Jo tėvas, Franka Kazys, gavo 12 hektarų žemės, kai dalijo vieną iš Karpio dvarų. Išaugino dukrą ir trejetą sūnų. Dukra ištekėjo už Migonių Ūso, greit mirė, o vienas sūnus mirė Lietuvos kariuomenėje atlikdamas būtinąją tarnybą. Antras sūnus mirė Urugvajuje, išvykęs ieškoti darbo. Mikas dirbo tėvo ūkelyje, tėvo malūne ir važinėjo kulti javų su svainiu Ūsu, nes tėvas su žentu buvo pirkę kūlimo mašiną. Mikas buvo mandagus ūkininkaitis, gražus, lieknas kaip berželis. 1944 metais Miką pašaukė į karą. Grįžus frontui, kariaudamas nuėjo iki Vengrijos, ten ir sutiko pergalę. Demobilizuotas grįžo į tėvų namus. Vėl dirbo ramiai jis tėvo ūkelyje. O kai 1946-ųjų žiemą nuėjo į mišką pasikirsti gniutelių stogui remontuoti, tai pietums įsidėjo kišenėn sūrio gabalą. Per pietus pagraužęs to sūrio, užsinorėjo gerti, tai ir nuėjo į Daukšos vienkiemį pamiškėje. O tame kieme ėmė šaudyti iš kulkosvaidžių kryžmine ugnimi. Mikas pakėlė rankas ir krito žemėn peršautas. Dar ten žuvo senukas su vaiku, važiavę per kiemą iš miško su žabų vežimu. Žuvo ir to kiemo šeimininkė Daukšienė, tvarkiusi šiaudus stirtoje. O po to ūkio tvartu susisprogdino bunkeryje du vyrai. Kas jie? Žmonės vis kalbėjo, kad vienas iš jų – su auksiniais dantimis lakūnas – Pyragis nuo Daujėnų. Pyragiai dabar pasitraukę į užsienį. Ūkininkų sūnus Daukša studijavo tąsyk Kaune, aš nežinau, koks jo likimas. Tas vienkiemis – antroje Levaniškio miško pusėje, rodos, Jurgeniškių kaime. O Miką ir visus žuvusius atvežė į Pasvalį ir paguldė Vytauto aikštėje prie šventoriaus, ir gulėjo jie su rašteliais ant krūtinių kartu su susisprogdinusiais. Senukas su kailinėmis kelnėmis ir susirietęs piemenėlis, ir Mikas buvo vadinami banditų rėmėjais. Mikui ant jo krūtinės kirviu (juo Mikas kirto gniuteles stogui) prispaustas raštelis ir sūrio likutis nuo pietų. Raštelyje parašyta, kad jis nešė banditams maistą. Mikas dar buvo gyvas, dejavo. Tėvų ir kitų žmonių neprileido artyn ir pagalbos neleido suteikti. O ir lavono tėvams neatidavė. Taip ir mirė Mikas ant leduoto bruko sniege, šaltyje, tas karo veteranas, nuėjęs su frontu į Vengriją, o čia žuvo pragaro ugnyje ir gulėjo numestas prie šventoriaus Pasvalyje, kad matytų geri ir pikti žmonės – va, žiūrėkite, banditai. O varnos šventoriaus medžių viršūnėse skraidė, rėkė, laukė, kada išsiskirstys nustebusių ir išsigandusių žmonių minia. Tada jos ir pagriebs gabalėlį sūrio nuo Miko krūtinės. Ir iškapos Miko mėlynas kaip dangus akis, kurios vaikystėje ir jaunystėje matė šioje aikštėje didelius turgus, kermošius. O Mikas vaikščiodavo linksmas, tiesus, gražuolių merginų akimis varstomas, visų jo kaimynų ir draugų gerbiamas.
O dabar tėvų rauda aidėjo tokia gaili Lėvens ir Svalios krantuose, praradus paskutinįjį sūnų, kurio ir laidoti kapuose neleidžia. O Miko lavoną, sako, draugai surado ir palaidojo kapuose dar tėvams gyviems esant, gal ir buvo jis ryšininkas, jei draugai žuvusiu pasirūpino.
Tai va koks likimas žmonių, su kuriais šokau, dainavau jaunystėje. (p. 5)

— — — kodėl Šaltenis taip gražiai apie Karoblienę ir jos rašinius kalbėjo? – todėl, kad tie pasakojimai jam patiko;  — kodėl patiko? – nes jų pobūdis (daug raiškių detalių, nebijoma atvirai jausmus parodyt ir kt.) panašus į Šaltenio to laiko rašinių; neskaičiau dabar iš naujo jo Pokalbių prieš aušrą, skelbtų ŠA pirmuos puslapiuos, 1995-ais knygon sudėtų, atmintim remiuos, kuri linkus apgaudinėt; o jums kaip atrodo – kodėl?

(1316) Užparaštė, lv: citatos iš atminties patikslinimas

prie Antakalnio 8 yra stendai, kuriuose pristatomi tame name gyvenę rašytojai;
visų nuotraukos portretinės, išskyrus vieną – AlG-G skaito knygą sūnui Sauliui
(fotografuota greičiausiai 1969-ais, vaikui maždaug treji; 2003-iais jam ranką spaus JAV prez. Bushas) [už žinią apie SG ačiū AAJ]

— kuo pirmiausia dera abejot? savo atmintim, nes ji kartais prikuria nebūtų dalykų; jei yra galimybė, stengies patikrint, bet ne visada ji, galimybė, yr; kai šneki – nėr.

— — naujam Colloqijos numery paskelbtas pokalbis, pavadintas diskusija, „Šiandieniai Vinco Mykolaičio-Putino vertinimai“; buvau to pokalbio vad. moderatorius, tai teko pagalvot, kaip suformulavus jojo temas.

Pirmoji užsirašyta šito pokalbio tema skamba taip: ar / kaip / kiek keitėsi Putino kūrybos ir asmens suvokimas ir vertinimas keičiantis Lietuvai, t. y. pakeliui į laisvę? Kai kurie autoriai iškart buvo nurašyti, tarkim, koks Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, nors jo antroji žmona, bent jau Vytauto Kubiliaus atsiminimuose, yra įsimintinos frazės apie Putiną autorė: esą ji 1967 m. vasarą Antakalnio g. 8 kaimynams pareiškusi: mirė paskutinis lietuvių poetas, liko tik tarybiniai. Nors dar Antanas Miškinis, tame name gyvenęs, buvo gyvas. Taigi, koks jūsų prisiminimuose Putino, kaip asmens ir kūrėjo, perėjimas iš vieno laiko į kitą? (p. 110–111)

Publikacijoj nėr išnašos, kokiuos VytK prisiminimuos ta frazė užfiksuota. O galėjau pridėt, kad Manfredas Žvirgždas nebūtų vienintelis išnašininkas. Tuolab lengva būt buvę – tinklarašty tas gabaliukas yr. Ten citata iš knygos; neseniai ir tų VytK prisiminimų publikaciją periodikoj popieryne radau (palyginau: visi buvo sukrėsti gal sklandžiau negu stojo visų supurtymas, o ar ištarė, ar pasakė – sunku įžvelgt skirtumą):

Tų pačių [1967] metų birželio 7 dieną atėjo žinia: mirė Putinas. Buvo saulėtas pavakarys. Tada gyvenom Antakalnio 8, prie Instituto. Mane apėmė toksai nerimas, kad nebuvo kur dėtis. Turbūt nė vienos mirties taip nebuvau išgyvenęs, kaip V. Mykolaičio-Putino. Išėjau į kiemą. Ten buvo nemaža žmonių – ant suoliuko sėdėjo Just. Marcinkevičius, A. Maldonis. Pasakiau jiems apie Putino mirtį. Visi nuščiuvo. Stojo nejauki tyla, visi buvo sukrėsti. Ir A. Gudaičio-Guzevičiaus žmona [Danutė] ištarė: „Mirė paskutinis lietuvių rašytojas. Liko tik tarybiniai“. (VytK, „Intelekto šviesa aptemusiame laike“, Šiaurės Atėnai, 1992 XII 18, nr. 49, p. 4)

Norėjau įrašyt Guzevičienės vardą, kurio neįrašiau cituodamas iš knygos. Beieškodamas sužinojau, kad AlG-G archyvas: biblioteka, popieriai ir kt. 1977–1984-ais buvo perduotas buv. Vilniaus rašytojų muziejui (buvo ten, kur Britų ambasada, Antakalnio 2), dabar saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuj (pilną vardą, ne inicialą radau kaukių kolekcijos pristatyme). — Ar koks sovietmečio tyrėjas tą fondą žiūrinėjo? (Aišku, retorinis klausimas; įdomu būtų žinot, ką, tarkim, Vytautas P. Bložė jam rašė.)

(1315) Susieji – ir [šį tą prisimeni], xli

[dar vienas įrašas, susijęs su Vilnium (atspirties vieta ta pati – NŽ-A, 2023, nr. 5); nesu nei čia gimęs, nei čia miręs, pagal Aido Marčėno skirstymą, nesu vilnietis; o Vilniaus Gaonas nekėlė tokių griežtų reikalavimų: Vil nor un du verst a vilner – Tik panorėk, ir tapsi vilniečiu (žr. 300 įrašo trečią gabaliuką)]

 

(a) Naujausiam Naujojo Židinio-Aidų numery yra istoriko Liudo Jovaišos rašinys „Septyni krikščioniškojo Vilniaus amžiai: Dešimt atminties vartų“. Aišku, tik spėjimas: redakcijai gavus šį tekstą, ikonografei Ievai N. ir atėjo mintis, kad šitam numery galima pristatyt Kęstučio Stoškaus Vilniaus nuotraukas. Tam puslapy, kur Jovaišos gabaliukas apie Aušros vartus, 44-am, yra Stoškaus nuotrauka, kurią matot dešinėj. Fotografuota vėlai vakare, nustatytas labai ilgas išlaikymas: kas stabilu – tas ryšku, o trumpam kadre šmėkštelėję žmonės – nelyg būtų šmėklos.

(b) Ir bemat ši KęstSt 2002-ų nuotrauka susisiejo su kabančia ant sienos namų bibliotekoj – XIX amžiaus Europos esteto (pasak Agnès de Gouvion Saint-Cyr) Juozapo Čechavičiaus / Józefa Czechowicza fotografija – ta, kuri buvo parinkta kaip reprezentacinė 1995-ais išleistam jo nuotraukų albumui (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Bibliotheca Baltica“; žr. kairėj; dalis 2000 egz. tiražo buvo įrišta į kietus viršelius [gal 100 egz., kurie turėjo būt numeruoti?] – nuotrauka ant aplanko, kiti minkštais viršeliais, tai nuotrauka ant viršelio). Beveik neabejoju: atspaudęs savo Aušros vartus vėlai vakare, fotografas irgi prisiminė tą nuotrauką („šmėklos“ priminė), nes praeitam amžiui artėjant į pabaigą buvo tas, kuris perfotografavo XIX amžiaus kolegos originalus; rengiant albumą spaudai, buvo naudojamasi būtent KęstSt padarytom fotokopijom. Kai jau albumas išėjo, jos, tos fotokopijos, liko redakcijoj; vieną, albumo dailininkui Eugenijui Karpavičiui neprieštaraujant, ir pasiėmiau, įrėmintą pasikabinau ant sienos. Gražu.

— kas aukščiau subaksnota – aišku, irgi galima vadint prisiminimais; bet šitie tik tarp kitko. Žiūrėdamas į šmėklas Čechavičiaus ir Stoškaus nuotraukose, vėl prisiminiau Antaną Ramoną, pagalvojau: greičiausiai ir jam būtų tos šmėklos patikę. Vėl, nes buvau prisiminęs grįždamas iš parodos MO muziejuj, skirtos Gavelio Vilniaus pokeriui, pagalvojęs, kad galėtų būt ir jis šįmet kaip nors paminėtas, prisimintas, juk irgi apie Vilnių daug galvojo ir šį tą užrašė. Namie išsitraukiau iš lentynos AntR kūrybos rinktinę Vasario upės (sudarė Aušra Karsokienė, išleido „Tyto alba“ 2007-ais), manau, paskaitinėsiu. Žiūriu, lapelių pluoštas; ai, taigi dalyvavau šitos knygos pristatyme, su Jūrate Sprindyte, per tų metų knygų mugę. Viršutiniam užsirašyta citata: Ramūnas Kasparavičius: ... Vilnius. Jis man ne sakralinis kaip Antanui Ramonui, ne analinis kaip Ričardui Gaveliui. Didelis mano vaikystės miestas (iš kur citata – nepasižymėta). Kituose pakeverzota apie lėtumą (Ką mums siūlo A.R.? – Sustok, ir akimirka taps žavinga), smulkmės reikšmę; užsifiksuotos jo 1987-ais paskelbtos mintys, kad smulkmena kartais pasako daugiau negu storiausias sausų faktų tomas, kad tikrovė dažnai fantastiškesnė už pačią drąsiausią fantaziją, kad atsiminimai kartais įdomesni už kokį istorinį romaną, todėl reikia juos verst ir leist; kad jam labai svarbu metų, paros laikas; manė, kad Vilnius – aušros miestas. — Pala, o yr rinktinėj jo novelė, gal net ese vadintina, iš rinkinio Lapkričio saulė (1989), kurį redagavau? Pažiūrėjau turiny – nėr „Vilniaus aušrų“. — Nesutinku su Kasparavičiaus įvardais, esą Ramono Vilnius sakralinis, o Gavelio analinis, kad ryškiau būtų taip supriešino; Ramono Vilnius – romantinis, o Gavelio – siurrealistinis; tiesiog skirtingi požiūriai. Kad šįmet siurVilnius akcentuojamas, nieko čia blogo; bet neprošal būtų pri(si)minus, kad ir kitaip galima į jį pažvelgt; taip, kaip žvelgė Ramonas. Štai ta novelė-esė:

Vilniaus aušros

Kažkodėl man atrodo, kad universiteto rankraščių fonduose dūli dar niekieno nejudintas senas, įmantria kaligrafiška rašysena išmargintas rankraštis. Nuo laiko sušiurkštėję popieriaus lapai perverti storais lininiais siūlais. Neįrištas į prašmatnią veršio odą, paprastas, kuklus kažkokio nežinomo Vilniaus vaganto rankraštis. Tituliniame puslapyje išraityta „DE AURORA VILNENSI“.
Klajodamas po miestą ne iš karto suvokiu, kad jis matė tūkstančius aušrų. Ir siautėjant karams, gaisrams, marams, ir skambant linksmai puotų muzikai karališkuose rūmuose, ir aidint piemens dūdelei Neries lankose.
Stovėdamas ant Bekešo kalno, baigiantis dorai net neprasidėjusiai birželio nakčiai, matau už Vilnios vingio, už žaliuojančio Jaunimo sodo miegantį miestą. Tamsėja dangus vakaruose, svyruodamas plaukia baltas rūkas virš upelės, toliau jau melsvas – virš skverų, parkų, virš Neries dešinėje. Kramtau išsausėjusią šlaito smilgą ir laukiu pirmo saulės spindulio, kuris tuoj išnirs iš už margų kalvų, bėgančių į rytus. Nerimsta paukščiai, apsvaigdamos nuo savo giesmės dainuoja lakštingalos, net Vilnios čiauškėjimas, ir tas pasikeičia. Nubėga saulės spindulys baltais miesto bokštais. Sužiba Jono varpinės paauksuotas rutulys, paskui Katedros aikštės varpinės – bet aš pražiopsojau: jau seniai švyti prieš saulę ažūriniai Misionierių bažnyčios bokštai. Miestas, pasakų miestas mano akyse kyla iš slėnio tarsi iš užburtos jūros dugno. Ir kaip visada auštant, ypač auštant linksmai ankstyvos vasaros aušrai, rodosi, kad diena, ši diena niekada nesibaigs. Amžinai švytės balti miesto bokštai, melsvuos tolumos, virpės rasos lašai senamiesčio darželių žieduose. Jo gatvėse dar prieblanda, bet katedros stogas jau švyti. Pro pusapvalį langą virš absidos šviesa krinta į vidų ir gal tik keletą kartų per metus nušviečia navų skliautų rozetes. Gedimino aikštės laikrodis oriai, kaip tik jis moka, muša valandas.
Vienokia aušra, kai žiūri nuo Bekešo kalno, ir visai kitokia, kai nuo Misionierių bažnyčios žvelgi į tamsiai raudonus, žaislinius Užupio stogus, apačioje matai Vilnią, atskubančią nuo Belmonto miško, kuris juoduoja priešaušrio migloje. Kairėje, apačioje, virpa lengvučiai, graudžiai švelnūs Onos bažnyčios bokšteliai. Nuo Šnipiškių tilto matau rūstų pilies siluetą ir Neries vingį. Upė plaukia, iš tolo kažką sau pati šnekėdama, tyli, rimta, nepalyginsi su pačiauška Vilnia. Ta lekia galvotrūkčiais, garsiai plepėdama apie tai, ką matė trumpame savo kely. Nuo Mindaugo gatvės viską regi aušros fone, dar kitaip nuo Šeškinės kalvų, nuo Tauro kalno, Lazdynuose, kur skrieja nerimstantis jaunatviškas raitelis į tekančią saulę. Nuo Liepkalnio matau apačioje niekada neužmiegančią, bruzdančią ir vis dėlto prieš aušrą susikaupiančią geležinkelio stotį. Arba aušra stulbinančiai tyliuose universiteto kiemuose. Kad ir mažame, jaukiame Počobuto kiemelyje. Observatorijos frizas su Zodiako ženklais, vėtrungė ant kraigo ir seni klevai palei taką. Rodos, amžina amžių prieblanda, ir tik iš to, kad staiga suvirpa klevų lapai, supranti – virš Vilniaus patekėjo saulė.
Saulė vis rimtėja, tamsėja medžių žaluma, rugpjūčio aušros vis mėlynesnės ir mėlynesnės, vis lėčiau ir lėčiau iš nakties rūko išnyra miesto bokštai. Jau ir auksinis ruduo. Rytais, visiškoje tylumoje, vien nuo savo svorio krenta be garso žemėn nesiskųsdami šalnos pakirsti medžių lapai. Prityla Vilnia, dar labiau susimąsto Neris.
Rudens dargana, lietūs, vėjai, bet jei pasiseks, šalnotą lapkričio pabaigos rytą gali pamatyti nuostabiai skaidrią aušrą. Horizontas be mažiausios miglelės, viskas staiga priartėja, ir miestas atrodo nerealiai ryškus, tarsi filigraninis senųjų meistrų darbas. Juodi medžiai meta kietus bespalvius šešėlius.
Ateina gruodis su pirmu nebetirpstančiu sniegu, lengvom pūgom, ir tik iš pasidabravusio dangaus suprasi, kad jau aušta diena. O miesto bokštai taip ir liks kažkur aukštai, paskendę prietemoje, atsiskyrę nuo visko, panirę į save. Ir naktis nepasitrauks visiškai, tik susigūš tamsiausiose senamiesčio kiemų kertelėse, kantriai tūnos, lauks greit ateinančio vakaro. Tik ką nusnigti keliai pilkėdami subėga iš žydros šaltos tolumos, iš visų pusių į miestą, apšerkšnijusį, pasislėpusį už savo sienų. Balti bokštai baltų kalvų fone, o ant kalvų viršūnių – juodos, svyrančios nuo vėjo pušys.
Kiekviena aušra kitokia, kaip kitokia kiekviena diena, kaip kitoks kiekvienas žmogus. Ir, eidamas gatvės grindiniu, jaučiu nuo neatmenamų laikų čia gyvenusių mūsų protėvių pėdų šilumą, jų skausmą, liūdesį, meilės nerimą, susimąstymo valandas. Visa tai per šimtus metų susigėrė į akmenis, numintus tūkstančių kojų: basų, vyžotų, čebatuotų, jaunų ir senų, vaikų ir moterų, gražuolių ir kekšių, niekšų ir romiųjų. Matau, kaip nerūpestingas valkata vagantas, barškėdamas palaike špagele, žingsniuoja pro universiteto kiemų arkas dulkiant smulkiam lapkričio nakties lietui: nerūpestingai švilpaudamas, plaikstydamasis sulopyto apsiausto skvernais, pasispaudęs po pažastimi nežinia kam parašytą „DE AURORA VILNENSI“. (p. 8–11)

— — ir tokia mintis įsimetė galvon, jau kelios savaitės ten tupi, ir neblanksta, vis dar atrodo graži: tikiu, kad ir XXI amžiaus Vilniuj yra romantikų, kurie sostinės 700-ąjį gimtadienį norėtų pažymėt pradžiugindami savo sielą; — ilgai žiūrėt į tekantį Neries vandenį, jei ant muziejaus salės sienos, viskas gerai, o jei nuo Žaliojo, Baltojo ar kurio kito tilto – šiek tiek baugu, dar imsi ir prisiminsi Bronių Radzevičių („Su dievišku šyptelėjimu išeinu, beveik nebėra nei baimės, nei...“); o jei ėmus ir pasiūlius Vilniaus romantikams: kurį rytą imkim ir pasitikim (kartu su Vilnium) aušrą; kas ant Gáspáro Békéso kalno, kas prie Trijų Kryžių, kas ant Tauro kalno ar Šeškinės kalvų, kas šiaip kokioj aukštesnėj vietoj (gal net ant stogo, jei jis plokščias)? sakot: o jei bus apsiniaukę? nereikia planuot iš anksto to ryto, tai būtų toks flashmobas, kai pranešama likus valandai kitai iki aušros; taip, romantikai susiburia šiek tiek anksčiau; — ne, vargu ar kas nors panašaus atsitiks; bet vis tiek – graži man ta mintis atrodo.

(1314) Visiškai tarp kitko: tragikomedijos sarkastiška remarka su citata iš 115 psalmės

— jei kur būnu, stengiuos užsukt ar muziejun, ar galerijon, bet juk ne visur žmogus gali būt buvęs; galit juoktis: Marijampolėj neprisimenu buvęs, ir Kapsuke kad būčiau buvęs neprisimenu, tad naujam NŽ-A numery esantį Aistės Paulinos Virbickaitės rašinį „Dar kartą išeiviai: Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija Marijampolėje“ perskaičiau įdėmiai (apskritai APV tekstai, skelbiami su rubrika „Muziejų istorijos: sapnai ir kasdienis gyvenimas“, verti akių gadinimo). Citata, prie kurios galima šį tą pridurt:

Pasakotojai apie Beatričę Kleizaitę būtinai pamini, kad tai jos rūpesčiu Vilniuje buvo pastatytas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui. Nejaučiu didelės meilės nei išskirtinės pagarbos paminklams ir jų statytojams. Bet paminklo Gediminui statybų istorija man labai patinka. Suprantu, kad jos dalyviai ir liudininkai išgyveno dramą, tačiau žvelgiant iš šalies, tai tikra tragikomedija. Devyniasdešimtųjų pradžios Vilnius, kuriame tautinis idealizmas žydi kartu su laukiniu kapitalizmu. Kuriamos taisyklės tučtuojau laužomos, akimirksniu keičiasi dūmo stabilumo susitarimai. Ginčai kiekviename žingsnyje, vyrams matuojantis savo statusus naujoje hierarchijoje. Ir į tamsų, skurdų miestą atvykusi dama su amerikonišku akcentu, baltais dantimis ir žaliais doleriais. Beatričė Kleizaitė darė viską, kad miesto centre, šalia Katedros, būtinai stovėtų Vytauto Kašubos sukurta skulptūra. Ji pasiekė savo. Kaip ir daugelis to laikotarpio istorijų, paminklo Gediminui statymo peripetijos labai painios, kiekvienas pasakotojas turi savo versiją. Beatričė Kleizaitė šią istoriją pasakodavo iš savo perspektyvos ir jos pasakojime – daugiausia polėkio. Bene vėliausią variantą, 2017 m. publikuotą Lietuvos ryte, ji papuošė nauja detale. Žurnalistei Daliai Gudavičiūtei jautriai pastebėjus, kad po šitiek vargų statant paminklą, dabar šalia jo nėra jokios lentelės su organizatorės vardu, ši atsakė: „Yra šis tas, bet ne lentelė. Mes su tuometine miesto vyriausiąja architekte Dalija Rudyte ant žirgo genitalijų išgraviravome savo vardo ir pavardės pirmąsias raides. Man to užtenka“. Nesvarbu, kad skulptūrą įgyvendinęs skulptorius Mindaugas Šnipas nieko apie tai negirdėjo ir sunku patikėti, kad dvi moterys slapčia nuo visų ant metalinių žirgo genitalijų išties raižė savo inicialus. Tai perskaičiusi ilgai juokiausi ir galvojau, kad šios ponios avantiūrizmo, užsispyrimo ir idealizmo derinys yra unikalus. Pagaliau pasitaikė proga susipažinti kiek išsamiau. (NŽ-A, 2023, nr. 5, p. 37)

Žiūrint iš trijų dešimtmečių perspektyvos ta paminklo statymo istorija gal ir ima panėšėt į tragikomediją. Beje, o pats skulptorius yra pareiškęs savo nuomonę apie kamerinio darbo išdyyyydinimą (h 59 cm → h 10 m)? Neatsimenu. Išdidintojo nuomonė: „Atvirai tariant, jis [paminklas Gediminui] man nei tada [1996], nei dabar [2013] nepatinka.“ — Daug ko nebeatsimenu. Tikrai įdomu būtų paskaitinėt dokumentų ir nuomonių rinkinį, kuris galėtų vadintis Katedros aikštės Gedimino byla, 1988–1996. Juk ne šiaip skulptūra – „matomiausias Vilniaus aksesuaras“. Tam rinkiny, tikiuos, būtų ir tekstas, paskelbtas 1992-ais Šiaurės Atėnų paskutinio puslapio apačioj (VII 24, nr. 30, p. 8):

Meno krankliai[*]
Mintys po Gedimino paminklo konkurso

Kalbama apie tai, kad Lietuvoje “per tą penkiasdešimt metų” buvo nukankinti visi skulptoriai, kad jie nepajėgūs paminklo sukurti, kad tai gali padaryti tik “amerikonai” - lietuviai kankiniai, “tikrieji lietuviai”. Tokiu būdu visoks šlamštas pateikiamas kaip tikras menas. Būkit ramūs - yra Lietuvoje nemaža skulptorių. Tik tokiam paminklui kaip Vytauto Kašubos padaryti skulptorius-menininkas nereikalingas, nes nėra jame skulptūros meno. Yra kas tik norit: literatūra, legenda, istorija, truputis amato. Tik meno nėra. Gryna meno iškamša. Jeigu ne autoriaus vardas ir praeities kūryba, nė vienas dabartinis rėmėjas jo nepastebėtų.
Meno krankliai, jūs kiekvieną gyvą meno daigelį užkapojat jam dar nespėjus sutvirtėt, jūs mintate meno dvėseliena ir kiekvienas jūsų organizuojamas konkursas sulauks tokios pat pabaigos - meno iškamšos. Jūs padarysit viską, kad skulptūra Lietuvoje mirtų ir veidmainiškai šnekėsit apie “tą penkiasdešimt metų”... Jūs patys esat tų penkiasdešimties metų aukos, nes laikotės staliniečių minties, kad tikrą meną supranta kiekvienas. Taip klaidinate nelabai išmanančius ar mažai išprususius šioje srityje žmones, kuriems visuomet nepatinka tai, kas nesuprantama, dėl ko reikia “sukt galvą”. O čia dar tokie “žinovai” taip pat peikia viską, kas originalu, savita. Kodėl jūs gydytojui nenurodinėjat, kaip jam dirbti, o skulptorių spraudžiat į tokius rėmus, kad jis tegali iškamšas gaminti, ir tos iškamšos pristatomos kaip tikras menas. Esat velniškos demagogijos meistrai ir savinatės vienintelių žinovų vardą, klaidindami abejojančius.
Jums pritinka šie psalmės žodžiai:

“Jie turi burną, tačiau nekalba;
turi akis, tačiau neregi.
Jie turi ausis, tačiau negirdi;
turi nosį, tačiau nesuuodžia.
Jų rankos - bet jos nečiupinėja;
jų kojos - bet jos nevaikščioja.
Jie nemurmena savo gerkle.
Tepasidaro kaip jie, kurie daro juos,
kiekvienas, kuris pasitiki jais!” (Ps 115, 5-8)   

P.S. LAF’o traukinys, užsimetęs ant platformos V. Kašubos paminklą Gediminui, pajudėjo dar kartą, šiuokart jau kultūros bėgiais “į šviesią ateitį”.
Dar nepribaigta skulptorė Ksenija Jaroševaitė
---------------------------
[* manau, aliuzija į 1988–1992-ais Leono Kiauleikio leistą bulvarinį laikraštėlį Kranklys, kuriame skelbtus tekstus kai kas vadina satyrom, kai kas – paskviliais]

(Ksenija J ir Beatričė K-V, noris manyt, nebuvo susitikusios akis į akį.)

P.S. Neišsiaiškinau, kas vertė cituojamą psalmę (pabaiga nesklandi).

(1313) Krivickiana: kodėl BrKr poezija palygint menkai žinoma

— pavasarį, artėjant valstybiniam lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui, 15min.lt pasiūlė skaitytojams pasitikrint, kaip gerai žino autorius, kurių kūriniai analizuojami 12 klasėj (parengė rubrikos „Ar žinai“ redaktorius Ugnius Antanavičius). Susigundžiau ir aš pasitikrint. Viskas (bent kol kas) gerai: 21/21. Pirmąkart atsakinėdamas, aišku, atkreipiau dėmesį į klausimą, kurio teisingas atsakymas turi būt: Bronius Krivickas. Labai nedaug kas teisingai atsakė. Praeitą šeštadienį iš ryto dingtelėjo: reiktų patikrint dar kartą – gal situacija pasikeitė? Patikrinau (dar kartą atsakydamas). Ne, nepasikeitė. Gal verta pasvarstyt, kodėl ji tokia? Gal. 

NB: testo rezultatai atspindi ne dabartinių abiturientų, o 15min.lt skaitytojų žinias. (Toliau tik apie poeziją.)

printscreenas, padarytas 2023 VIII 26
[t.b. „Vieną vasarą“; „Laukinių rožių šlamesys“ ir dainuojamas1/dainuojamas2]

Poetą ar poetę iš eilėraščių ar jų rinkinių/ciklų pavadinimų atpažino (arba atspėjo): Justiną Marcinkevičių – 84% [paminėta ir drama Mažvydas; būtent tai, manau, lėmė tokį didelį teisingų atsakymų nuošimtį], Marcelijų Martinaitį – 65%, Henriką Radauską – 56%, Salomėją Nėrį – 55%, Vytautą Mačernį – 53%, Czeławą Miłoszą – 47%, Aidą Marčėną – 46%, Sigitą Gedą – 43%, Juditą Vaičiūnaitę – 40%, Joną Aistį – 27%, o Bronių Krivicką – tik 16% (tai apskritai mažiausias teisingų atsakymų nuošimtis, visus autorius, 21-ą, turiu omeny).

— nuo Broniaus Krivicko partizaninės poezijos išnirimo iš nežinios ir įsiliejimo lietuvių literatūros istorijon pradžios (1989) iki jos pristatymo mokykliniame vadovėly praėjo nedaug laiko – pirmąkart ji pristatyta 1995-ais išleistam VU profesorių Viktorijos Daujotytės ir Elenos Bukelienės vadovėly Lietuvių literatūra 12 klasei (XX amžiaus vidurys ir antra pusė); ir nuo tada BrKr mokyklinėj literatūros programoj. Trejetą (jei nesuklydau) kartų buvo paminėtas valstybinio brandos egzamino užduotyse:

• 2018-ais siūlyta samprotavimo rašinio tema „Ką gali pakeisti vienas žmogus?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Bronius Krivickas, Marius Ivaškevičius),
• 2021-ais – samprotavimo rašinio tema „Kaip žmogus elgiasi grėsmės akivaizdoje?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Balys Sruoga, Bronius Krivickas),
• 2022-ais – literatūrinio rašinio tema „Metų laikai literatūroje“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Kristijonas Donelaitis, Bronius Krivickas).

15min.lt skaitytojai, kurie baigė gimnazijas po 1995-ų, galėjo teisingai atsakyt; galėjo, jei turi labai gerą atmintį, nes po kurio laiko nebent poeto vardas pavardė galvoj lieka – ir tai jau gerai. Kurie vidurinį mokslą baigė anksčiau (o tokių tarp 15min.lt skaitytojų, spėju, tikrai nemažai; gal net arti pusės), mokykloj apie BrKr negirdėjo, nebent vėliau pasirinko lituanisto kelią. — Atsakymas į įrašo antraštėj suformuluotą klausimą galėtų būt toks: BrKr „stažas“ lietuvių literatūros istorijoj kol kas palygint trumpas, trumpesnis net už Aido Marčėno (jo Šulinys išėjo 1988-ais; o dar kiekoj visokių renginių, savo knygų pristatymų dalyvauta – gyvojo privalumas); manau, laikui kėblinant į priekį, BrKr poezijos žinomumas didės; kai jau vaikai ir tėvai galės dalintis įspūdžiais apie mokykloj skaitomą ir skaitytą BrKr kūrybą, jos radimosi aplinkybes (tokių dalykų juk vis dar būna?).

P.S. (šiaip) Yra du BrKr eilėraščiai su tiksliom datom (kitų tik sukūrimo metai nurodyti); pirmieji BrKr, jau partizano, sukurti tekstai: 1945 II 21 parašė „Rudenio lygumose“, kurį dabar gliaudo gimnazistai (kad ši data sutampa su Mamerto Indriliūno žūties data – visiškas atsitiktinumas); po poros dienų, 1945 II 23 parašė „Nuotaką“ – eilėraštį, kuriam skirti keli puslapiai (60–63) netrukus ginsimoj Jūratės Jasaitytės disertacijoj Rainerio Marijos Rilke’s kūrybos recepcija lietuvių literatūroje; „Nuotaka“ gretinama su „Alkestis“ (Antano Galiaus vertimas yra knygoj RMR, Die Gedichte = Poezija, sud. Sigitas Geda, 1996, p. 199, 201, 203, 205); doktorantės išvada: „Rilke’s ‘Alkestės’ ir Krivicko ‘Nuotakos’ paralelės yra unikalios lietuviškoje Rilke’s recepcijos tradicijoje.“ — Nebloga pradžia. 

(1312) Eilėraščių istorijos, xiv: Henriko A. Čigriejaus „Liūdnas šuo“

— — — tai buvo seniai; norėjau rašyt: gal prieš kokius dešimt metų, bet žinodamas, kad atmintis – melagė, pasitikrinau, – jau prieš 15 su viršum, 2007-ų rudenį: Vilniuj ant sienų ėmė rastis poezija; pateikties būdas pats paprasčiausias – padidinta knygos puslapio kserokopija priklijuojama apyaukščiai, be kopėčių nepasieksi. Iš tų kopijų dvi gerai prisimenu, nes iš knygų, prie kurių prikišęs nagus.

Tilto gatvėj, jei eini nuo Katedros – po kairei, už tų metalinių vartų prie sienos buvo priklijuotas 11 puslapis iš Algimanto Mackaus Trijų knygų (išleido „Baltos lankos“ serijoj „Rinktinė lietuvių poezija“ 1999-ais) – „Netikėjimas“ iš rinkinio Jo yra žemė [o gal čia ars memorativa? gal kitas? nors ne, regis, šitas].

O ant „Skalvijos“ kino teatro reklaminio lango stiklo (prie įėjimo į antrą salę, už kampo – Jakšto gatvė), spėju, žmogus, kurio slp. 209, priklijavo 344 puslapį iš Vytauto Kubiliaus sudarytos antologijos Dvidešimto amžiaus lietuvių poezija antro tomo (t. 2 pasirodė 1995-ais, jau buvau išėjęs iš „Vagos“; t. 1 – 1991-ais), kurio vidury – Henriko A. Čigriejaus eilėraštis iš rinkinio Rudenio žiedas (1985): 

Liūdnas šuo

Žiūri į tolumas, jam nerūpi

Praeiviai, jų blauzdos ir kelnės,

Žiūri įsigalvojęs į didelę upę

Ir debesynų kalnus.

Žiūri į tolumas, ten kūrenas

Didelis laužas; ir visas jau sniegas

Sutirpęs, upe vaidenas

Laikas prabėgęs.

Viskas praeina ir viskas sudyla –

Širdys ir dantys – –

Ir būna gera po savo tylą,

Kitų nebauginant, vaidentis.

— taip, „viskas praeina ir viskas sudyla“, ne tik širdys ir dantys, ir popierius, ir lipni juosta sudyla, – kas likę 2023-ių vasarą iš puslapio su aa. HAČ eilėraščiu – dešinėj; štai ką pagalvojau: ar „Liūdnas šuo“ – ne ilgiausiai viešai matytas lietuvių poezijos kūrinys? 15 metų norintys ir turintys geras akis galėjo jį perskaityt. Rekordas? Nors žodžiai poezija ir rekordas nelabai susikabina. O va eilėraštis ir nuotrauka susikabino.

— Čigriejaus šuva greičiausiai iš poeto gimtų Vidugirių, šiaurės aukštaitis; o šuva, kurio atvaizdas šalia eilėraščio, – gal iš fotografo gimtų Sintautų, gal iš kokio aplinkinio kaimo, stambiau imant, iš Šakių rajono, taigi – sūduvis. Nusipirkau nuotrauką (33 x 26,5 cm) 2021-ų pavasarį iš naftalino.lt už 10 eurų; atspaudo antroj pusėj įrašas pieštuku: „Sotus gyvenimas“ / R. Vikšraičio. Išsiaiškinau: šita Rimaldo Vikšraičio nuotrauka priklausė (buvo padovanota?) Šakiuos gyvenusiam dailininkui ir fotografui (ypač mėgusiam selfius), fotoaparatų konstruktoriui Alfonsui Zokui (1929–2008); našlė nuotrauką internetinei sendaikčių parduotuvei davė.

Vikšraičio sugalvotas nuotraukos pavadinimas, aišku, ironiškas; manau, galėtų vadintis ir taip: „Gal sotus, bet liūdnas gyvenimas“.

(1311) Pakeliui į darbą, xxiv: žinomumo kaina

graffitis ant Geležinio Vilko tilto atramos kairiam Neries krante prie Alberto Goštauto gatvės
(užfiksuota 2023 VIII 24)

— penktadienį pakeliui namo baigiau NŽ-A nr. 5, šiandien pakeliui į darbą pradėjau Metų nr. 8/9; galima sakyt – ukrainietiškas numeris (pernai nr. 8/9 buvo gudiškas). Perbėgęs turinį, atsiverčiau maždaug per vidurį, rubrika „Akcentai“.

Ukrainiečių poetė ir vertėja (į prancūzų ir anglų) Ela Jevtušenko (*1996) per šiųmečio Poezijos pavasario konferenciją „Poezijos galia ir begalybė“:

... pasaulis pagaliau mus išgirdo, buvo pasirengęs išgirsti ir galų gale ėmė brėžti aiškią ribą tarp mūsų ir tų, kurie vadinami mūsų „broliška tauta“ (nors taip toli gražu nėra).

Kaip siaubinga, kad tam prireikė karo, ir vis dėlto, kaip puiku, kad visiems šitai tapo akivaizdu. / [...]

Žinoma, poezija – ne iš tų dalykų, kuriuos skaito, o ir supranta daugybė žmonių, tačiau tie, kurie ją vis dėlto skaito, dažniausiai yra intelektualai ir priklauso savo tautos kultūriniam elitui. Ar ne apmaudu, kad iš šių žmonių tik menka saujelė bent šį tą nutuokia apie ukrainiečių poeziją, turinčią gilias tradicijas ir ištisą žvaigždyną kiekvienoje kartoje nuo pat XIX a. pradžios?

Kai kurie užsieniečiai apstulbsta įsitikinę, kad Ukrainoje esama geros poezijos – lyg mes būtume gentys, ligi šiol gyvenančios laukinėje gamtoje. Ir nenuostabu – juk, tarkim, iki šiol prancūziškai yra pasirodžiusi vos viena ukrainiečių poezijos antologija, išleista jau kadų kadai [etc.] (p. 137–138; iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas)

— pora reakcinių mintigalių:

¶ dėl juoko: paskaitinėju ukrainiečių poezijos vertimų, kai kurių eilėraščių net originalus susirandu; ir gudų, ir lenkų, ir kitų poezijos paskaitinėju – ir ką? manyt, kad vos ne intelektualas esu ir jau beveik priklausau kultūriniam elitui? — autorė jaunesnė už jaunėlį sūnų, bet jos požiūris kažkoks visiškai pasenęs, praeitam ar net užpraeitam amžiui tebūdingas; o gal reikia žvelgt kitaip: kūrėjų susireikšminimas, įpuolimas saviapgaulėn – aistorinis dalykas?

¶ rimtesnis: kad ir ką manytų meno kūrėjai, pasaulis dėmesį teatkreipia tik į tragedijas, tik į kraują; tarkim, mūsų: Sausio 13-oji sulaukė stipresnio atgarsio negu Kovo 11-oji (net/ir Maskvoj); „[k]aip siaubinga, kad tam [kad pasaulis atkreiptų dėmesį į ukrainiečius] prireikė karo“ – pasaulis tik į tokius dalykus kaip karas ir teatkreipia dėmesį; ir dar patikslintina: karą, kuris vyksta ne per toli; baigsis karas, ir dėmesys ims slopt – ir jokios verstinės poezijos antologijos, jokie verstiniai romanai ir pan. to nesustabdys (tie leidiniai yra ir bus, atrodys svarbesni išverstiems ukrainiečiams/lietuviams/etc. nei, tarkim, ElJ paminėtiems galimiems skaitytojams prancūzams).

(1310) Visiškai tarp kitko: kur galėtų būt Miłoszo „Apmąstymų apie gaisrų sezoną“ rankraštis

[perbaksnodamas Keliuočio pastraipą ankstesniam įrašui, prisiminiau: daugiau kaip prieš metus ketinau sukurpt įrašą su citata iš tos pačios JuozK Mano autobiografijos, deja...]

     išleido „Apostrofa“ = Giedrė Kadžiulytė     

— jei ne Rusijos invazija į Ukrainą, Mindaugas Kvietkauskas svarstymus apie Czesławo Miłoszo opus magnum – Poetinį traktatą su autoriniais paaiškinimais, kurio vertimas į lietuvių kalbą, Tomo Venclovos, atskiru leidiniu pasirodė užpernai, greičiausiai būtų pradėjęs kitaip; 2022-ų 4-am Metų numery išspausdintas rašinys „‘Poetinis traktatas’ gaisrų sezonu“ prasideda šitaip:

1940 m. vasarį Czesławas Miłoszas grįžo į Lietuvą kaip karo pabėgėlis. Kai naciai pradėjo bombarduoti Varšuvą 1939 m. rugsėjį, jis kartu su evakuojamo Lenkijos radijo redakcija iš pradžių traukėsi į Liubliną, paskui į Lvivą, tačiau ten atriedėjus sovietų tankams pasuko į Rumuniją ir pasiekė Bukareštą, kurį jau buvo užplūdę keliasdešimt tūkstančių bėgančių lenkų. Gruodį, padedant Juozui Keliuočiui ir Juozui Urbšiui, poetas gavo reikalingus kelionei į Lietuvą dokumentus ir iš Bukarešto traukiniais per Kišiniovą, Kyjivą, Vitebską, Daugpilį pasiekė gimtuosius Šetenius, kurie tuo metu vis dar atrodė kaip ramybės sala.
Pirmasis tekstas, kurį Cz. Miłoszas paskelbė po šios sukrečiančios karo patirties, buvo jo esė „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“, pasirodžiusi žurnalo „Naujoji Romuva“ 1940 m. vasario 25 d. numeryje [nr. 8, p. 149–151]. Bičiulystė su žurnalo redaktoriumi J. Keliuočiu, užsimezgusi dar 1938 m., ir jų susitikimas Kaune, kai Cz. Miłoszas laimingai parsirado iš Bukarešto, lėmė tai, kad pirmoji poeto publikacija apie ištikusią katastrofą pasirodė lietuviškai. Anot J. Keliuočio, kurį laiką grįžęs iš karo suirutės Cz. Miłoszas net nakvodavęs „Naujosios Romuvos“ redakcijoje. Tikėtina, kad esė tekstas buvo parašytas prancūziškai, o J. Keliuotis ar kas kitas jį išvertė į lietuvių kalbą (publikacijoje vertėjas nėra nurodytas). Tačiau originalaus rankraščio nei lietuvių, nei lenkų tyrėjams jokiuose archyvuose iki šiol nepavyko rasti. Tad „Apmąstymai apie gaisrų sezoną“ ir yra žinomi tik lietuvišku pavidalu, o Krokuvoje leidžiamuose Cz. Miłoszo „Raštuose“ 2018 m. buvo paskelbti išvertus iš lietuvių kalbos į lenkų. (p. 93)

Kaip linkęs ieškot ko nepametęs, iškart pagalvojau: logiškai svarstant, tas rankraštis turėjo likt Naujosios Romuvos redakcijos archyve; kur buvo NR archyvas iki praeito amžiaus 8-to dešimtmečio pradžios, kai, kaip spėjama, žurnalo redaktorius rašė Mano autobiografiją (išleistą 2003-iais kartu su atsiminimais Sugrįžus į tėvynę, rašytais 6-to dešimtmečio pabaigoj), – žinom, pats Keliuotis papasakojo:

„Naujoji romuva“ buvo uždaryta, bet ji nebuvo nacionalizuota. Pasiliko didžiulis jos archyvas: klišių už 100 000 litų, šimtai jos komplektų, tūkstančiai paskirų jos numerių, šūsnys spausdintų ir nespausdintų rankraščių, tūkstančiai nuotraukų – spausdintų ir dar neatspausdintų, nemažas knygynas, šimtai laiškų, buhalterinės knygos. Man atrodė, jog aš nepajėgsiu apsaugoti viso šio turto. Tam reikia ir lėšų, ir laiko, ir nuolatinio susirūpinimo. Be to, į apyvartą buvo paleista apie 25 000 litų jos vekselių, kurie dabar pasidarė kaip mano asmeninė skola. Šį reikalą apgalvojęs, nusprendžiau, jog būtų geriau, kad valdžia ją nacionalizuotų, kaip kad ji jau pasielgusi su daugeliu kitų žurnalų ir laikraščių. Tada ji galėtų į savo globą paimti visą labai vertingą jos turtą ir įsipareigoti išpirkti visus jos apyvartoje esančius vekselius. Tad Ministrų Tarybai parašiau raštą, kad „Naująją romuvą“ nacionalizuotų. Ministrų Taryba šį reikalą sutvarkyti pavedė Valstybinei leidyklai. Bet ši nieko nepadarė. Ir piršto nepajudino „Naujosios romuvos“ archyvui išgelbėti. Tik jos direktorius K. Korsakas mane įsakmiai „paprašė“ šio klausimo daugiau nebekelti. Aš ligi 1945 metų stengiaus visą „Naujosios romuvos“ archyvą, visą jos turtą gelbėti ir saugoti, išpirkau visus jos vekselius, mokėjau už patalpas, bet 1945 metais mane suėmus niekas daugiau tuo nebesirūpino. O 1947 metais grįžęs iš lagerio, „Naujosios romuvos“ archyvo neberadau, ir jo dingimo pėdsakai buvo dingę. Ir niekas negalėjo manęs painformuoti, kada ir kur jis dingo, kas jį užgrobė ar paėmė į savo globą. Tik 1967 metais vienas prokuroro padėjėjų mane painformavo, kad visas „Naujosios romuvos“ archyvas yra Vidaus reikalų ministerijos žinioje, kad jam ištirti paskirta komisija. Apie tai aš tuojau pranešiau Valstybiniam archyvui, prašydamas jį paimti į savo globą. Bet Vidaus reikalų ministerija Archyvui nieko neįdavė, jokios informacijos nesuteikė, o tik uždraudė tokiu reikalu į ją kreiptis. Iš esmės visas šis likęs „Naujosios romuvos“ didžiulis ir labai vertingas turtas tebėra mano privatinė nuosavybė, bet aš nieko apie jį nežinau ir net negaliu jo Valstybės archyvui ar Literatūros muziejui, ar Respublikos bibliotekai paaukoti. Tai milžiniškas nuostolis visai Lietuvos praeities kultūrai. Ir man labai liūdna, kad aš čia negaliu pareikšti jokios iniciatyvos. (p. 303–304)

LRS leidyklos (redaktorius Vytautas Girdzijauskas) išleistos knygos Bibliografinėse pastabose yra du tokiu sakiniu: „Pirmą kartą skelbdami spausdinamus J. Keliuočio tekstas, leidėjai apsiriboja šia užduotimi ir neteikia komentarų. Reikia tikėtis, autoriaus skelbiami faktai, realijos, vertinimai bus tyrinėjami specialistų“ (p. 531; ne tik komentarų nėra, net akivaizdūs apsirikimai, à la Aleksys Greimas, palikti). Per porą dešimtmečių, praėjusių nuo Mano autobiografijos išleidimo, neteko skaityt jokių specialistų komentarų, kurių tikėtasi. Ir aš joks ne specialistas, tegaliu užfiksuot klausimus:

— ar parašęs autobiografiją, po 1972/1973-ių Keliuotis (†1983) dar judino NR archyvo reikalą? – Nežinau.

— ar kas nors po jo mirties kreipės į VRM dėl NR popierių ir kt. (ar sovietmečiu, ar jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę; gal po 2003-ių, perskaitęs Mano autobiografiją)? – Nežinau.

— VRM turėtų turėt savo archyvą; gal parašyt laišką, paklaust? – Ne, nerašysiu, neklausiu – nenoriu veltis į reikalus su valstybės tarnautojais; nebent nuorodą į šį įrašą (su trumpu komentaru) nusiųst adresu agne.bilotaite@lrs.lt – va jei ji reikalą pajudintų... (ech, naivuolis).

P.S. Naujojoj Romuvoj tuo laiku buvo paskeltas dar vienas Česlovo Milašiaus-Milosz rašinys – „O[skaro] Milašiaus idėjos“ (1940 VI 9, nr. 22/23, p. 420–422; taip pat kaip ir skelbiant „Apmąstymus“ nenurodyta, kas vertė); pagalvojau: o koks šito teksto rankraščio likimas? ką krokuviškiai Miłoszo Raštų leidėjai parašė komentaruos? irgi kad versta iš lietuvių kalbos? – Nežinau.