šis tas apie šį tą

(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2021-04-09

(1259) Visiškai tarp kitko: dar šis tas apie Bronių Krivicką

Prae scriptum Iš tų laikų, kai pirkdavau 7 meno dienas kioske, popieryne daugiausia išplėšų su pokalbiais, rašiniais apie fotografiją ir tekstais, kurie turėdavo rubriką „Ką rašo kiti“. Išsiplėštas lapas ir su Koros Ročkienės (slp.?) parengta trijų publikacijų apžvalga: dviejų iš Le Nouvel observateur, trečia – iš lenkiško Playboy’aus:
Lenkijoje leidžiamas „Playboy“ spausdina pokalbį su rašytoju ir futurologu Stanisławu Lemu, jau neberašančiu romanų ir prognozuojančiu ateitį. [Paknaisiojau: greičiausiai čia tas net pl.wikipedijos tekste apie Lemą minimas pokalbis: „W 1995 polski pisarz s-f i krytyk Marek Oramus przeprowadził bardzo osobisty wywiad z Lemem, który został opublikowany w polskiej edycji czasopisma „Playboy”.“] [...] Šiame interviu Lemas paaiškina trijų garsiųjų Lemo taisyklių atsiradimą kaip pokštą: „XXI amžiaus bibliotekoje“ kadaise išspausdinau škicą „Pasaulis kaip holokaustas“, kuriame akcentavau kūrybišką, bet ir naikinantį katastrofų vaidmenį. Juk žmonija atsirado todėl, kad kosmoso kataklizmas sunaikino dinozaurus. ir štai naujausiame „Siegel“ numeryje skaitau, kad pasaulį valdo katastrofos. ten net suskaičiuota, jog žuvo 99 proc. visų žemėje gyvenusių rūšių. Taigi evoliucija nėra vien gyvybės progresas, bet pirmiausia – baisi hekatomba. Niekas iš mūsų, dabar žemėje gyvenančių šešių milijardų, negali pasakyti ko nors, kas anksčiau nebuvo pasakyta. kasdien pasaulyje be knygų išleidžiama dar kokie trys šimtai milijonų laikraščių. Taigi reaguodamas į tokį antplūdį ir neišvengiamą pasikartojimą išvedžiau formulę, kad: a) niekas nieko neskaito; b) jeigu skaito, tai nesupranta; c) jeigu skaito ir supranta, iškart užmiršta, nes galvoje juk turi likti vietos naujiems tekstams“. („Trys Lemo taisyklės“, 7MD, 1996 I 5, p. 10)
— tas žiaurias taisykles Lemas suformulavo dar kai nebuvo išplitę visokie virtualūs žiniasklaidos ir savisklaidos būdai – visokie tinklaraščiai, facebookai ir pan. Dėl pirmos – reiktų susitart, ką reiškia skaityti: jei užmetei akį į antraštę ir perbėgai įvadinę pastraipą, ar jau perskaitei?; dėl antros – pasakyk kam nors, kad nesuprato ar ne taip suprato, – tai dar įsižeis; dabar absoliuti dauguma viską mano suprantą, net neskaitę; dėl trečios – dėl užmiršimo, taip, užmirštam, tik ar todėl, kad galvoj pritrūksta vietos? – vargu. — Regis, galvoj nuo 1989-ų turėtų būt nemažai susikaupę visokių dalykų, susijusių su Bronium Krivicku; kartkartėm ten pasikapstau, kartkartėm – popierių aplankuos, kartkartėm kokiose bibliografijose, ir vis randu ar tai, kas buvo iškritę iš galvos, ar kas – net neskaityta. 

1 (buvau skaitęs, bet visai užmiršęs)
Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės straipsnis „Pasiaukojimo didybė: Bronius Krivickas – poetas, partizanas, politikas“ pasirodė jau kai buvau baigęs rengt Broniaus Krivicko raštus, 1999-ų pabaigoj, gal net jau buvo išėjusi knyga, nebeatsimenu. Tame rašiny yra viena citata, kurią būtų buvę galima pasitelkt įvade, – kaip liudijimą, kad BrKr poezija 1950-tinių pradžioj sklido ne tik tarp partizanų, bet ir plačiau, o svarbiausia – kaip ji buvo suvokiama, su kuo gretinama. Pastraipa iš to straipsnio:
1951 m. pavasarį į Aukštaitiją atvykęs LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis įpareigojo Rytų Lietuvos srities vadą Joną Kimštą atnaujinti spaudos leidybą. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį į Biržų girią atkeliavo Vyčio apygardos pasiuntiniai, kurie pakvietė biržiečius, papiliečius, pandėliečius ir panemuniečius partizanus įsijungti į LLKS. Buvo įkurta Pilėnų tėvūnija, o Bronius Krivickas tapo Rytų Lietuvos srities visuomeninės dalies viršininku [buvo pasiūlyta tapti, oficialiai tapo vėliau]. Palikęs Biržų girią ir joje partizanavusį brolį Joną, poetas atvyko į Panevėžio rajono Taruškų mišką ir ten nuo 1952 m. pradėjo leisti partizanams skirtą laikraštį „Laisvės kova“. Kaip vėliau užsiminė Juozas Šibaila, pakeliui poetas „išdalijo“ savo kūrybą. Vienas toks poezijos rinkinėlis, pasirašytas Rivaišo slapyvardžiu, atiteko pandėliečiams partizanams, o netrukus jį jau skaitė Pandėlio vidurinėje mokykloje susikūrusios pogrindinės organizacijos nariai. „Savo eilėdaros ir turinio stiprumu jis pralenkia net Maironį. Ypač stiprios yra satyros, kurios negailestingai plaka visą „mūsų šviesią ateitį“, „tėvą“ ir visus jo paklapčius, pradedant nuo eilinio skrebo, baigiant jo artimiausiais batlaižiais. Buvo nemaža eilėraščių, vaizduojančių partizanų gyvenimą, jų vargus, kurie savo nuoširdumu, tėvynės meile ir neapykanta priešui yra nesulyginami dar nei su vienu mano skaitytu tarybiniu eilėraščiu. Yra ir Gėtės vertimų, kurie taip pat atvaizduoja kovas prieš tironus. Šią knygą gavau gana sunkiai, nes jos Lietuvoje tėra vos keli egzemplioriai, todėl galiu didžiuotis, kad buvau vienas iš pirmųjų, ją perskaičiusių. Ją daviau perskaityti kai kuriems mūsų vyrams. Dabartiniu laiku gausiu romaną „Laikų griūty“, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje „Laisvės kova“)“, – rašė pogrindinės organizacijos vadovas Kazys Daugelavičius. (Dienovidis, 1999 XII 17–23, nr. 45/46, p. 6)
Ta pati citata pasitekta ir Gaškaitės-Žemaitienės straipsny „Pogrindinės jaunimo organizacijos Pandėlio vidurinėje mokykloje“, kuris buvo paskelbtas žurnale Genocidas ir rezistencija 2000 ir 2001 metais. Ten galima sužinot ir tų pandėliečių partizanų pavardes, ir kas per organizacija buvo susibūrusi Pandėlio mokykloj. 
Kokios nors KazD biogramos neradau, tik kad buvo nuteistas 25-eriems. — Vienas sakinys iš tos citatos ypač svarbus, vėl įžiebęs užgesusią viltį: „Dabartiniu laiku gausiu romaną ‘Laikų griūty’, kuris yra labai įdomus (skaičiau ištraukas laikraštyje ‘Laisvės kova’).“ BrKr raštuos tėr ištrauka, „Dvi mirtys“, kuri buvo skelbta Laisvės kovoj (1952, nr. 1/2, p. 15–19). Spėliojau, kiek to romano BrKr buvo parašęs; remdamasis Juozo Šibailos rašytu nekrologu dariau išvadą, kad tebuvo pradėjęs („Mintyse jau nuškicuota atskiros scenos, epizodai, veikėjų paveikslai. [...] Tik kasdieninis darbas neleidžia susikaupti ir perkelti į popierių“); o gal klydau? nors gal ne. Ech, vis pasvajoju: ima ir išnyra iš žemės bidonas su LLKS Rytų Lietuvos srities archyvu, kurį Krivickui, kaip visuomeninės dalies viršininkui, privalu buvo kaupt, tvarkyt ir saugot; o ten, šalia dokumentų, ir kokia dėželė su paties BrKr raštais. — Taip, labai juokinga svajonė.

2 (buvau neskaitęs)
Moksleiviui Kaziui Daugelavičiui 1950-tinių pradžioj atrodė, kad Krivicko eilėraščiai stipresni už Maironio; Krivicko bendramokslis universitete Vincas Natkevičius 1992-ais baigdamas paskaitą „Broniaus Krivicko poezija“ XXXIX Europos lietuviškųjų studijų savaitėj Berwange irgi paminėjo Maironį:
Negalima atsistebėti Krivicko patriotine poezija. Kažin ar per stipriai pasakysiu, jei teigsiu, kad ji kai kuriuo požiūriu yra viena mūsų patriotinės poezijos viršūnių? Šitas požiūris – Krivickas mums davė epiškai lyrinės poezijos, kurioj įstabia poetine jėga atskleidžiamas lietuvių tautos didvyriškas priešinimasis komunizmui. Ši poezija niekieno iki šiol pas mus nepralenkta. Jei mes linkstam mūsų patriotinėj poezijoj įžvelgti dvi viršūnes – Maironio ir Brazdžionio, tai su Krivicko poezija iškyla trečioji šios poezijos viršūnė. – Egotistinė Krivicko poezija taip pat nepaprasto kūrybiškumo, nes giliai išgyventa ir perduota nenudėvėtu savitu žodžiu.
Nebuvau skaitęs šito teksto, rašyto remiantis dar tik pabirom publikacijom, daugiausia Sietyne; pirmąkart paskelbtas jau po Natkevičiaus mirties išleistoj jo darbų rinktinėj Plyksniai ateitin (Aidai, MMII [= 2002]), p. 382–399. 

Post scriptum 2021 III 3 gavau el. laišką:
Laba diena,
esu R[...] S[...], rašau magistro darbą apie rezistencines patirtis Broniaus Krivicko ir Dianos Glemžaitės eilėraščiuose.
Kreipiuosi į Jus, Krivicko raštų sudarytoją, su prašymu, gal galėtumėte nukreipti, ką (kur) šia tema dar pasiskaityti?
Apie Krivicko poeziją skaičiau Jūsų, Tūtlytės, Jakaitės ir Čiočytės tekstus (taip pat ir tai, ką pastaruoju metu parašė istorikai). Apie partizanių poeziją tyrimų beveik neradau (nors Daujotytė knygoje Parašyta moterų rašo apie Glemžaitę).
Galbūt turite rezistencinės poezijos tema susidaręs kokį bibliografijos sąrašą?
Atsakiau bibliografijos sąrašo neturįs; pasiknaisiojęs galvoj, pavartęs porą aplankų, pavadintų BrKr ir Indriliūnas: įv. publikacijos ir kt., paminėjau keletą rašinių apie Krivicko poeziją – Audingos Peluritytės, Giedriaus Viliūno, Tomo Taškausko. — Ir pradėjau galvot: o, įdomu, ji vartė 1999-ais Pasvalio viešosios Mariaus Katiliškio bibliotekos išleistą Bronius Krivickas: bibliografija, 1935–1999, ar ieškojo lnb.lt esančiam LNB kortelių vaizdų kataloge, Bibliografinėj 1994–2002 metų Lietuvos periodinės spaudos straipsnių bazėj, kas nuo 2003-ių – Nacionalinės bibliografijos duomenų banko Analizinės bibliografijos posistemy Straipsniai? Nepaklausiau. Negražu būt kabinėtis, „egzaminuot“. — Taip, pãbira; ir dar reikia žinot, kur ieškot. O gal vertėtų imt ir padaryt tinklaraščio įrašą, skirtą BrKr bibliografijai? (Sietyno bibliografija, gal ir nepagrįstai spėju, kai kam praverčia?) Fiksuot ne visas publikacijas, tik stambesnes, reikšmingesnes, rinktinę bibliografiją padaryt; prie kai kurių pozicijų dar ir kokią pastabą būtų galima prirašyt. — Visokių darbų žmogus prisigalvoji, tik kas ir kada juos padarys? Be to: ar kam nors toks dalykas praverstų?  

2021-04-05

(1258) Visiškai tarp kitko: šis tas apie Arvydą Stasiulevičių

Nežinau, kaip pradėt. Tebūnie taip – du sakiniai iš wikipedijos.org straipsnio:
Cage stated that 4′33″ was, in his opinion, his most important work [Richard Kostelanetz, Conversing with John Cage, New York, 2003, p. 70]. The New Grove Dictionary of Music and Musicians describes 4′33″ as Cage's "most famous and controversial creation".
Nes kvailas klausimas susidėstė galvoj: ar žinojo, ar galėjo žinot ką nors apie Cage’o 1952-ais sugalvotą 4′33″ Arvydas Stasiulevičius (1947–1971), paskutiniais, 24-ais savo gyvenimo metais parašęs tokį tekstą:
Pjesė (10875 BK)
Nei linksma, nei liūdna

Švino šratai nesilaiko ant smegenų neuronų. Reikia juos šiek tiek suploti. Tada jie užsilaikytų dvivamzdyje.
(O tuo metu 10 pačių stipriausių vyrų sunkiai tempė cirko palapinę.)
Kodėl iš po žibinto nematyti žvaigždžių?
VEIKĖJAI
........................................
........................................
........................................
........................................
........................................
Naktis. Visai tamsu. Jokio garso. Kapų tyla ir t.t.
Prieš spektaklį 4 aktoriai scenoje grimuojasi 15 minučių. Po to tamsa 53 minutes. Po spektaklio 4 aktoriai scenoje valosi grimą 15 minučių.
Vilnius, 1971
— tas galvoj susidėstęs klausimas išties kvailas, nes atremtas į prielaidą, kad vos ne būtinai kažkas nuo kažko nusižiūri, nusiklauso; tas klausimas tokio pat kvailumo, kaip ir toks: ar žinojo, ar galėjo žinot Johnas Cage’as (1912–1992) patarlę „Tyla – gera byla“? Tiesiog protas taip netikusiai veikia: ieško paralelių, vėlesnį dalyką nori kildint iš ankstesnio. — Ir žmogaus apibūdinimas „nepelnytai užmirštas“ kvailas. Tiesiog taip atsitinka.
— — pirmąkart apie tą žmogų sužinojau, t.y. perskaičiau 1989-ais, Sietyno 5-am numery: tuoj po Broniaus Krivicko eilėraščių publikacijos – keli Stasiulevičiaus eilėraščiai buvo paskelbti; autorių pristatė Danutė Gailienė:
ARVYDAS STASIULEVIČIUS / atėjo į mūsų trečiąjį Vilniaus universiteto kursą studijuoti psichologijos metęs kitas, nehumanitarines studijas. Taigi tik neilgą laiko tarpsnį buvome šalia. Arvydą apsakyti sunku. Jis buvo „ryškus“ žmogus. Ėjo savu keliu. Nei savo personai, nei šiai ašarų pakalnei neteikė ypatingos svarbos, reikėtų sakyti – buvo ironiškas ir autoironiškas. Jo ironija buvo tikra, nemeluota, ne sarkastiška „parodomoji“, kuria puikavosi to meto „auksinis jaunimas“.
     Arvydas nekėlė aplink save šurmulio, neieškojo kitų dėmesio. Rašė eilėraščius, studentų renginiuose juos dainuodavo, akomponuodamas gitara. Tapė savitus paveikslus. Arvydas netruko įsijungti į mūsų nedidelį, šiandien jau gražia sakme tapusį studentų Požemio teatrą. Parašė jam pjesę „Suolas“ ir pats ketino rengiamame spektaklyje vaidinti pagrindinį vaidmenį. O vieną vakarą, kai premjera buvo visai nebetoli, savo valia pasitraukė iš gyvenimo.
Visa tai buvo kone prieš dvi dešimtis metų. (p. 200)
— — — popieryne prie gerą pusmetį užtikau iš Literatūros ir meno išsiplėštą lapą su trim Stasiulevičiaus pjesėm: be tos, kuri aukščiau, dar „1 veiksmo pjesė“ ir nebaigta „Jūra: Tarp liūdesio ir juoko, arba pjesė dėl pjesės“. Įžangą parašė Marcelijus Martinaitis:
Tekstai, pralenkę gyvenimą
Visada yra liūdna skaityti mirusių jaunų žmonių tekstus, lyg juos atkastum iš po žemių. Vėlai, net labai vėlai perskaičiau tai, ką kadaise parašė Arvydas Stasiulevičius. Iš artimai pažįstamų žmonių žinojau tik du su juo susijusius neatšaukiamus dalykus: jo gimimo metus –1947 ir ankstyvos mirties datą – 1971. Ir dar, kad jis rašė, grojo, tapė.
     Sklaidant tai, kas parašyta, prieš akis iškyla kitas bendravardis ir bendraamžis Arvydas. Tai Arvydas Ambrasas, kurio eilėraščius kadaise taip pat palydėjau į spaudą. Jų likimai, kūrybos keliai keistai, net fantastiškai panašūs, lyg tai būtų vienas asmuo. Net yra kažkokio panašumo jų veiduose. Gal tai mirties ženklas?
     Nežinau, ar jie buvo pažįstami. Tačiau, būdami tokio jauno amžiaus, gyveno nepaprastai judrų, įtemptą, savaip nesaugų gyvenimą. Be galo daug išmėginta tik per 24 gyvenimo metus. Štai tik keli Arvydo Stasiulevičiaus pomėgiai arba išbandymai: mokėsi muzikos, grojo ansambliuose, buvo pradėjęs studijas Politechnikos institute, vėliau persikėlė studijuoti psichologijos į Vilniaus universitetą, skraidė sklandytuvais, domėjosi Rytų filosofija [ir Cage’as tuo domėjosi] ir rimtai galvojo tapti rašytoju. Nemenkų meninių impulsų, matyt, Arvydas gavo iš muzikalių tėvų.
     Įsidėmėtina 8 dešimtmečio pradžia, kai ryškėjo labai savitas jaunųjų menininkų modernizmas, sietinas su Dailės instituto absurdo teatru „Koridorius“ ir su Vilniaus universiteto „Požemio teatru“, su kuriuo susijusi Arvydo Stasiulevičiaus kūryba, – ten vaidinta jo pjesė „Suolas“. Tuo metu nei oficialiame teatre, nei dramaturgijoje nebuvo nieko panašaus. Ankstyva tų dviejų kūrėjų mirtis nutraukė, o gal tik pristabdė tai, kas šiandien įgijo modernaus ir postmodernaus meno išraiškas.
     Arvydo Stasiulevičiaus pjesės turėtų būti įdomios ir šiandien: jos užpildo tam tikrą mūsų dramaturgijoje paliktą spragą. Jos labai lakoniškos, su ilgomis pauzėmis, tylos intarpais, tikriausiai perimtais iš Rytų meno filosofijos. Antra vertus, jose užtinkame ir prancūzų absurdo teatro bruožų, kuo tada buvo domimasi, tačiau tik slapstantis. Tad Arvydo žingsnis buvo drąsus ir su niekuo nepalyginamas, gal tik su kito Arvydo, t.y. su A. Ambraso, pjesėmis ir jo spektakliais.
     Gaila, kad taip vėluoja Arvydo Stasiulevičiaus poezija. Ji, matyt, būtų dariusi tokį poveikį kaip ir A. Ambraso rinkinys „Žeme, nepalik mūsų“, pasirodęs 1973 metais. Tai kalbėjimas, kuris nepakluso to meto stereotipams, jokiems oficialiems reikalavimams, kaip ir tas jaunų žmonių teatras. (LM, 1998 II 14, p. 7)
— — — — 2009-ais išleista beveik 300 puslapių Arvydo Ambraso knyga, kurioj jo eilėraščiai, pjesės, prisiminimai apie jį, o Arvydo Stasiulevičiaus – nieko, net straipsnelio, pvz., lt.wikipedijoj. Matyt, toks žmogaus ir jo kūrybos likimas. Ar buvo daugiau, be šitų dviejų paminėtų, Stasiulevičiaus kūrybos publikacijų, – nežinau.
— — — — — velniažin kodėl koks eilėraštis įstringa atminty; štai kas pamini Rimą Buroką – ir iškart: „Išprotėjusi senelė man nupirks fortepijoną / Aš, atvožęs dangtį juodą, vien tik kaulus rasiu ten / Visą rudenį raudoną raudant vėjams gersiu romą / Išprotėjusiai senelei kranksit naktį ant šakos“ etc.; o Arvydą Stasiulevičių prisiminus – „Netoli tako / Sėdėjo ant bako / Nuo lako / Ir klausėsi Bacho. / Užsirūkė tabako. / Ugnis nuo tabako / Perėjo prie bako / Nuo lako. / Ir sprogo bakas / Nuo lako / Visai netoli tako. / Jam besiklausant Bacho.“ Nei tie eilėraščiai „geriausi“, nei ką, bet atminčiai neįsakysi, ką jai reiktų saugot; pati pasirenka.

2021-04-01

(1257) Visiškai tarp kitko: nespėtas parengt jaunųjų kūrybos almanachas

Arvydo Gudo piešinys
Užpernai, minint Broniaus Krivicko gimimo 100-ąsias metines, Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale Šiaurietiški atsivėrimai pirmąkart buvo paskelbta BrKr novelė „Žmonijos istorija“ (2019, nr. 2, p. 42–43); parašiau publikacijai įžangėlę:
Mirtis – viena pagrindinių Broniaus Krivicko (1919–1952) kūrybos temų. Kaip ir tiesa, laisvė, grožis, meilė. Partizanaujant kurtuose eilėraščiuose ji esminė, nes mirtis jau ne tik filosofinė, apmąstymų verta tema, bet ir svarbiausias, egzistencinis paties kūrėjo klausimas. Suvokus, kad mirtis ne kažkur ateity, o nuolat šalia, kad neišvengiama, mėginama atsakyt, pirmiausia sau, kokia ji būtų prasminga. Garbinga mirt ištesėjus duotą priesaiką; verčiau žūt negu pasiduoti; tokia mirtis būtų pergalė – graži ir prasminga mirtis.
Gimnazijoj pradėjęs nuo feljetonų, studijuodamas universitete Krivickas ėmė telktis kitus grožinės saviraiškos būdus – pradėjo kurt noveles, poetinę prozą, išmėgino ir dramą. Iš karo metais parašytų dalykų išsiskiria „Giesmės žaismui, grožiui, laisvei ir nakčiai“, išspausdintos 1942-ais. Tai nelyg kūrėjo, jauno kūrėjo (prisiskaičiusio Friedricho Nietzschės) pasaulėvokos manifestas. Giesmėj grožiui yra ir tokie sakiniai: „Man kažkas sakė: nežiūrėk į lavono veidą, nes jame nėra grožio. [...] Aš niekur nemačiau gyvos mergaitės, gražesnės už mirusią mergaitę.“ O štai kaip nesakomas dramos „Pasaka apie karalaitę“ (1944) scenovaizdis: „Ūkininko trobos galas su dviem kambariais. Per vidurį scenos plona siena, skirianti abu kambarius. Sienoje durys. Pirmajam kambary vaikų lovelės. Antrajam – karstas, kuriame guli mirusi piemenaitė.“
Šiame Šiaurietiškų atsivėrimų numery pirmąkart skelbiama novelė „Žmonijos istorija“ parašyta, galima sakyt, tuo pat laiku kaip ir paminėti kūriniai, spėtina: apie 1943–1944 metus. Ir jos pagrindinė tema – mirtis, tik ne vaiko, o skirtąjį gyvenimo kelią iki pabaigos nuėjusio žmogaus. Bet joje yra vienas dalykas, leidžiantis į kūrinį pažvelgt ne tik kaip į grynai meninį tekstą, bet ir (bent jau iš dalies) kaip į autobiografinį pasakojimą. Ir mirusi senutė, ir jos vyras, ir visi kiti novelėj minimi žmonės bevardžiai, išskyrus anūkę – senelio akimis, tokią panašią į karste gulinčią savo močiutę. Stasytė. Vardas, sutampantis su Broniaus Krivicko jauniausiosios sesers vardu – 1924-ais gimusios Stasės Krivickaitės, mirusios tremty Krasnojarsko krašte 1948-ais (žr. Paulės Mikelinskaitės atsiminimus „Poeto jaunesnioji sesuo Stasytė“, Šiaurietiški atsivėrimai, 1999, nr. 8, p. 7; taip pat brolio 1949-ais sukurtą sonetą „Seseriai“, Broniaus Krivicko raštai, 1999, p. 326). Ar šios novelės pirmavaizdis – ir Broniaus Krivicko močiutės mirtis, prisiminta praėjus tam tikram laikui? Visai galimas dalykas.
Novelės rankraštis saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje (signatūra: MLLM 13548R1/10699), perdavė Juozas Keliuotis 1971 metais (spėtina, Krivickas buvo davęs paskaityt Kūrybos redaktoriui su viltimi, kad gal bus išspausdintas žurnale; novelė nebuvo išspausdinta – gal nelabai patiko redaktoriui, o gal tiesiog nespėta).
— prieš kelias dienas išsitraukiau iš lentynos Juozo Keliuočio atsiminimų knygą Mano autobiografija (2003), vėl pavartinėjau, paskaitinėjau. — Ir pagalvojau, kad įžangėlės paskutinio sakinio pabaiga turėjo būt šiek tiek kitokia; 2019-ais rašydamas neprisiminiau štai šito:
„Kūrybą“ redaguodamas, aš svajojau išaugusiai naujausiajai literatų kartai iškelti išleisti naują literatūros almanachą „Sietuva“, kaip kad 1930 matais buva[u] išleidęs „Granitą“. Leidykla mielai pritarė šiam mano projektui, ir aš pradėjau organizuoti, telkti jauniausius poetus, beletristus ir kritikus. Jie entuziastiškai pritarė šiai idėjai ir tuojau šiam almanachui pradėjo ruošti savo kūrinius, rašyti eilėraščius, noveles ir straipsnius. Į šį almanachą „Sietuva“ buvo jau numatyta pakvieti šie jauni autoriai: Kazys Bradūnas, Aleksys [= Algirdas] Greimas, Mamertas Indriliūnas, Kazys Jankauskas, Paulius Jurkus, Viktoras Katilius, Alfonsas Keliuotis, Bronius Krivickas, Stasys Leskaitis, Vytautas Mačernis, Eugenijus Matuzevičius, Henrikas Nagys, Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas, Benjaminas Sereiskis [= Jonas Sereikis], Vytautas Sirijos Gira, Leonas Švedas, Albinas Vaitkus (M. Katiliškis) ir Leonardas Žitkevičius. Kai kurie jų jau buvo man įdavę savo kūrinius. Vilniuje gyvenančius jaunus autorius kelis kartus buvau sukvietęs į kolektyvinį pasitarimą. Viso buvo numatyta devyniolika autorių. Gal ne visi, sukaupus visą kūrybinę medžiagą, būtų almanache atspausdinti. Gal dar naujų būtų buvę pakviesta. Kaip matome, čia buvo pakviesti – vienuolika poetų, penki beletristai ir trys kritikai. Iš šių pakviestųjų ir numatytų pakviesti penki jau mirę, dešimtis pasitraukę į Vakarus ir keturi gyvena Tarybų Lietuvoje. Kai kurie jų jau žymūs poetai, beletristai. Visi jie jau bendradarbiavo „Naujoje romuvoje“ ar „Kūryboje“ Bet karas sutrukdė almanachui pasirodyti. (p. 364)
Visokių klausimų kyla šitą pastraipą (spėjama, Mano autobiografija rašyta 1972–1973 metais) skaitant. Pvz., kuriuos žmonės laikė beletristais? Jankauską, Katilių, Leskaitį-Ivošiškį, Katiliškį ir... Sirijos Girą?
O kritikais? Greimą, Indriliūną, o ką trečią? – Krivicką?
Krivickas karo metais rašė ir prozą, ir dramą, ir kritiką. — Jei tą įžangėlę rašyčiau dabar, paskutinę pastraipą baigčiau taip: „(spėtina, Krivickas [„Žmonijos istoriją“] buvo davęs paskaityt Kūrybos redaktoriui su viltimi, kad gal tiks planuojamam almanachui Sietuva, kurio nespėta parengti)“. Taip, grynas spėjimas, niekuo ne pagrįstesnis negu išspausdintas Šiaurietiškuos atsivėrimuos. Nebent paaiškėtų, kad BrKr novelę Keliuotis Maironio muziejui perdavė (pardavė?) ne kaip atskirą rankraštį, kad ji buvo kokiam nors aplanke, ar kurio užrašyta Sietuvai, gal: Almanachui, gal nieko neužrašyta, bet ten dalykai žmonių, kurie atsiminimuos paminėti kaip galimi almanacho autoriai.

2021-03-17

(1256) Užparaštė, clix: partolsiantis?

raeitą vasarą, VII 13, mirė Gediminas Griškevičius, palangiškis žurnalistas, redaktorius, poetas, – kaip rašyta Vakarų eksprese. Palangos tiltas perpublikavo pokalbį su GedGr, parengtą 70-mečio proga. Skaitant tą pokalbį, galvoj sukirbėjo žodis partolstantis (tas, kas toldamas artėja) ir kad šitas žodis iš vieno Griškevičiaus rašinio, buvusio Šiaurės Atėnuos; ir kad tą ŠA lapą, regis, išsiplėšęs pasidėjau archyvan. — Nepraėjo nė metai, ir savaitgalį lapas išniro, visai ko kito popierių dėžėj ieškodamas pamačiau.
GedGr, „Partolstantys. Nieko negaila“, ŠA, 2006 II 11, nr. 6, p. 6. Pradžia:
Jau trečią žiemą teberašau laiškus TIK Jurgiui Kunčinui. Tikiuosi, spėsiu sugrąžinti Jam skolą už į Pauliaus Širvio namus parneštą ir ten išgertą vyną.
„Gerai, Griškevičiau, eisiu, parnešiu, pasigydysim. Bet neužmiršk: vienam iš mūsų persikėlus gyventi į Anabūvį, kitas turės pedantiškai aprašyti VISA, kas ČIA nauja. Jei prižadi – einu vyno...“
Ko tik dėl svaigomanijos potyrių gyvenime prižadi?
Gal du šimtai lapų laiškų yra mano aplanke – „Skola Kunčinui“. Per jo gimtadienį, sausio 13-ąją, baudžiausi skaityti ir... neišdrįsau. Gal dar neskubu į leidyklą... „Anksti. Dar palauk“, – išgirdau sielakuždas. „Obuolys krent, kai nunokst...“
O gyvenimas „nunokino“ dar kelis Vieno Likimo Vaikus.
Lapkričio vienuoliktąją mirė šiltą mano širdies kertelę ligi šiol nuo pat 1965-ųjų rugpjūčio užsiėmęs rašytojas Viktoras Brazauskas. „Baltą nekrologą“ „Metuose“, skirtą Viktorui ir mūsų, VVU lituanistų, kursui, parašė pats Nacionalinės premijos laureatas Petras Dirgėla.
Antanas Kalanavičius, Janina Irnastaitė, Danutė Paulauskaitė, Viktoras Brazauskas...
Kas kitas?
Aš?
Nebijau mirti, bet nenoriu ir neskubu.
Kuo ilgiau ČIA.
ČIA dar DAUG įdomaus ir nesinori į Horizontą išplaukti, palikus vien neišplautas taureles.
Nežinia, kiek prisikaupė lapų tam aplanke Skola Kunčinui. Gerai būtų, jei virstų knyga. – O jei išeis Klaipėdoj? – pagalvojau. – Kaip reiks sužvejot? – Na, kaip nors.

2021-03-13

(1255) Visiškai tarp kitko: šis tas apie 1900-ų Paryžiaus pasaulinės parodos Lietuvių skyriaus eksponatus + digresija

ubaksnojęs 1244 įrašo apie Širvio dainuotą Aistį Pasitaisą, prie citatos bibliografinės nuorodos dar pridūriau: „Kultūros baruos buvo ir [Irenos] Oškinaitės-Būtėnienės rašinys ‘Keli bruožai O. Bagdonaitės-Greimienės portretui’, 1991, nr. 12, p. 51–53“. Tas IrO-B rašinys, iš kurio pacitavau, atremtas į Greimo laiškus, o šitas – į Greimienės, su kuria Būtėnienė kartu mokės Kauno „Aušros“ gimnazijoj, leido šapirogruotą laikraštį Živilė.
Galvoj vis pasisukioja mintis: kur nors reiktų užfiksuot, kad Ona Bagdonaitė – bene pirmoji Emilio Ciorano vertėja į lietuvių kalbą (E.M. Cioran, „Tremties pliusai ir minusai“, Santarvė, 1953, nr. 4, p. 29–30), kad išvertė Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo veikalo Réveiles et prodiges (1960) pradžią („Atbudimai ir prajovai“, Metmenys, nr. 11, 1966; bestiariumas – gyvulynas), kad prancūzų kultūra jai gal buvo net savesnė, bent pradžioj, negu Greimui, kad per ir tėvą – dr. Juozą Bagdoną. — Ai, visokių mintigalių galvoj pilna, tas nieko nereiškia. Šito įrašo ėmiaus užkliuvęs už Irenos Oškinaitės-Būtėnienės rašinio dalies, kur ji pasakoja būtent apie Greimienės tėvą:
Dr. Juozas Bagdonas vertas išsamios monografijos ar studijos, tuo labiau, kad jo veiklos ir gyvenimo medžiaga labai gausi ir kai kuriuo aspektu aktuali. Vis integruojamės, ieškom kelių į Europos kultūrą, o dr. J. Bagdonas jau nuo 1900 metų konkrečiai integravosi organizuodamas ir rengdamas Pasaulinėje Paryžiaus parodoje Lietuvos skyrių. Dirbdamas lietuviškų raštų platinimo darbą, keliauja ir darbuojasi: Londone, Varšuvoje, Šveicarijoje, Škotijoje (ten vertėsi gydytojo praktika), Paryžiuje.
     Atskirai apie veiklą Paryžiuje. Amerikos lietuvių parodos komiteto kviečiamas perima lietuviškojo skyriaus Paryžiaus 1900 m. parodoj organizavimą. Parodos metu dr. J. Bagdono susirašinėjimas su Prancūzijos įstaigomis yra parašas [= pasirašytas?] Goštovt. Apie 1935 m. lenkai gražino dr. J. Bagdono likusią jo biblioteką Vilniuje. Ant knygų, pirmame puslapyje yra tas slapyvardis ir dar M.A.N., o tai reiškė paprasčiausiai „man“. Bibliografams būta mįslės.
     Musée de l’Homme yra paliktos visos knygos, buvusios eksponuotos 1900 m. parodoje folkloro, etnografijos ir kt. tematika. Po parodos dr. J. Bagdonas tas knygas atidavė Bibliotèque Nationale. Berods 1972 m. vasarą Greimų žentas [Hugo Zemp] aptiko tas knygas, ant kiekvienos jų priklijuotas lapelis, kuriame dr. J. Bagdono prancūziškai duodamas résumé, o Greimų duktė Ada [Martinkus, kitaip – Martinkutė-Greimaitė (tėvas – aviatorius Klemensas Martinkus; Greimas patėvis), *1937 Kaune, 2011 palaidota Kudirkos Naumiesty šalia senelio, dr. Bagdono; svarbiausias darbas – Eglé, le Reine des serpents: Un conte lithuanien (Paris, 1989), studijos ištraukų yra Tautosakos darbuose, t. II ir III (1993 ir 1994), vertė ir pristatė Daiva Astramskaitė] atpažino senelio rašyseną. Besiknisdama Žmogaus muziejaus archyvuose, užtiko fotografijas, kurios buvo eksponuotos parodoje, gavusi leidimą padarė kopijas ir padovanojo mamai Kalėdų proga. Vienuose rėmuose laukų darbai, kituose namų darbai: kiemas, šulinys, vištos. Matyti verpstė, sviesto muštuvė, visokie baldai ir rakandai. Muziejaus rūsyje sukrauti ir eksponatai: baldai ir tautiniai drabužiai, kurie neeksponuojami, nes nėra klasifikacijos kriterijų.
„...Baisu net pagalvoti, kad viskas tame rūsyje gali supūti ir išnykti... Gal reiktų padaryti tų nuotraukų kopijas ir jas Jums atsiųsti. Klausimas Juliui Būtėnui: Ką manote? / [...]“ (iš O. Greimienės laišk[o]).
     Nežinau, kaip reagavo tuometinė Kultūros ministerija, kuri apie tuos eksponatus buvo informuota, bet tiek girdėjau, kad kai kurie asmenys įvertino kaip nevertą dėmesio faktą. (KB, 1991, nr. 12, p. 52)
Perskaičius tokį tekstą, sunku atsispirt norui pabrist giliau, pasiaiškint, kas po parodos liko Paryžiuj, ar kas nors dar, be Greimienės dukros ir žento, tuo palikimu domėjos. — Prisiminiau 2006-ais išėjusią knygą Lietuva pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1990 metais (sudarė ir įvadą parašė Remigijus Misiūnas). Įvade, p. 79–80, yr apie tai, kas liko Paryžiuj; papasakota remiantis Juozo Bagdono rašiniu „Lietuvių paroda Paryžiuje 1900 metais“, kuris paskelbtas keturiuose Mūsų senovės numeriuos 1937–1939 metais. Šis tas iš dr. Bagdono „ataskaitos“ paskutinio skyriaus „Parodos likvidavimas“ (paroda oficialiai buvo uždaryta 1900 XI 12):
1. Atsilyginimas už vietą parodai ir pagalbą
     Pagal susitarimą Trocadero muziejui reikėjo pavesti grupę ir viską, kas priklausė etnografijai ir nebuvo paskolinta. Pradžioje nebuvo raštu susitarta, ką palikti Trocadero muziejui, o ką sau. Kiti daiktai buvo gana įdomūs, ir norėta juos pasilikti sau, kiti paskolinti (pvz., išdrožinėtos lazdos, pirštinės, buteliai su figūromis ir t.t.), bet galima buvo juos nusipirkti. Reikėjo greičiau sudaryti dar neparuoštą dovanotų ir įgytų daiktų sąrašą. Lapkričio 5 d. buvo išduoti Trocadero muziejui 6 aprėdytos figūros ir 77 daiktai, drauge su jų sąrašu. Mokslinė tų eksponatų vertė buvo nedidelė. Iš figūrų vykusiai padarytos buvo 2, šeimininkė ir piršlys. Vertesni eksponatai buvo: šaudyklė, padaryta 1701 m., apvalus seklytinis stalas iš 1720 m., senoviška kėdė su išriestu viršum, kraitinė skrynia su gėlėmis, karninės ir megztos vyžos ir kt. 13 daiktų buvo modeliuoti. […]
     Savo laiške muziejaus administracijai, perduodamas eksponatus, aš pabrėžiau, kad dalis eksponatų yra sumažinto didumo (modeliuotų) ir patobulintų, o ne senoviškų, ir kad nebuvę galima įsigyti ir atsiųsti senoviškų eksponatų natūralaus didumo. Audinių ir juostų pavyzdžius žadėjau atsiųsti vėliau. Be eksponatų buvo įduota muziejui dar fotografijų. Parodos reikalais nekartą prisėjo gaišinti vietos inteligentus, todėl ir jiems ar šiokiu ar tokiu būdu buvo pareikštas dėkingumas. Tam tikslui buvo išdalinti Catalogue des livres lithuaniens, Developpement de la litérature lithuanienne, kun. Miluko Albumas I, II ir III dalys ir kt. Be to, ponams A. L. ir K. D. buvo duota atminimui po vieną P. Rimšos išdailintą lazdą su tam tikra etikete. Tradicija reikalavo, kad būtų padėkota (duota pour boire) ir sargams, kuriems buvo pavesta eksponatai saugoti.

2. Aukos muziejui ir Nacionalinei Bibliotekai
     Dar prieš pasibaigiant parodai, iškilo du nauji sumanymai: aukoti Trocadero muziejui raštų ir eksponatų, liečiančių Lietuvos etnografiją, ir aukoti visus 1900 m. leidinius Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai. Tuo tikslu buvo išsiųsti tam tikri paraginimai į Tilžę, į Ameriką ir kitur. Į Ameriką buvo išsiųstas prancūziškas katalogas, kuriame paties p. Landrin’o buvo nurodytos knygos, Trocadero Muziejaus Bibliotekai pageidaujamos. Knygas etnografijos muziejui pasisekė surinkti gana greitai. Jos buvo įduotos muziejaus administracijai 1901 m. sausio mėn. ir paskelbtos „Vienybės Lietuvninkų“ N 8 [žr. p. 89–90]. […]
     Sunkiau buvo nupirkti muziejui pageidaujami eksponatai. […] Lapkričio pradžioj buvo nusiųstos muziejui kanklės, pirštinės, tabokinės, margučiai, audiniu ir juostu pavyzdžiai, rankogaliai, krepšis (tašė), iš viso 9 pavyzdžiai. Be to, buvo pridėtos lietuviško albumo II ir III dalis su lietuvišku ir anglišku tekstu. […]
     Daug sunkiau buvo surinkti raštai Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai. Jai aš siūliau paskirti visą mūsų 1900 m. dvasinį turtą: spaudinius ir svarbesnius rankraščius, paveikslus, piešinius ir kitus dokumentus, rodančius pažangą literatūroje, dailėje, moksle. Be to, prašiau atsiųsti knygas dailiais apdarais, su spaudos ženklais, pagražinimais, o ypatingai turinčiais tautišką pobūdį.
     Knygas prašiau siųsti J[ono] Pautieniaus vardu, o ne tiesiog į Nacionalinę Biblioteką: reikėjo uždėti parodos antspaudą, užrašyti pavadinimus prancūziškai, sustatyti sąrašą ir su tam tikru oficialiu raštu nusiųsti į biblioteką. Bet į kvietimą aukoti raštų Paryžiaus Nacionalinei Bibliotekai atsiliepė ir žadėjo atsiųsti savo raštus tik „Varpas“, „Ūkininkas“, „Tėvynės Sargas“, „Vienybė Lietuvninkų“ ir „Lietuva“. Kiti laikraščiai ir leidėjai atsisakė. Kadangi toks sumanymas jau buvo paskelbtas ne tik Trocadero administracijai, bet ir Nacionalinei Bibliotekai, tai aš atsiliepiau į Amerikos lietuvių visuomenę per „Vienybę Lietuvninkų“ N 18, paskelbdamas straipsnį „Apie auką Nacionališkai Bibliotekai Paryžiuje“ [žr. p. 211]. […] tame straipsnyje aš nurodžiau, kad „tautiškos institucijos išduoda atskaitas kas link savo turto, dėl to mūsų auka būtų taipgi apgarsinta kaipo auka Lietuvių Tautos, da gyvuojančios ir drauge su kitomis turėjusios savo parodą 1900 m. Paryžiuje“, kad „Nacionališka Biblioteka“ yra viena iš garsiausių visame pasaulyje institucijų ir yra lankoma daugybės žmonių, kad Nacional. Bibliotekos kataloge figūruos taip pat ir lietuviška literatūra. Nors 1900 m. raštų rinkimas ir užtruko, bet vis dėlto šis reikalas buvo atliktas.
     Pirmas siuntinys Nacionalinei Bibliotekai buvo išsiųstas 1901 VI 7 d. su tam tikru raštu, antras X 27 d. (Pr. 27a ir b). XI 28 d. buvo gautas laiškas iš Nacionalinės Bibliotekos direktoriaus p. L. Delvitzo [= L. Delisle?], kuris pranešė apie raštų gavimą, jų inventorizavimą į spaudinių departamento rinkinius ir dėkojo už įdomų siuntinį – „serie intéressante“ (Pr. 28).
     Iš viso Nacionalinei Bibliotekai turėjo būti nusiųsta 51 knyga, 14 laikraščių (10 komplektų, 4 nepilni komplektai), 6 atsišaukimai, 4 katalogai ir 2 statutai, viso labo 77 spaudiniai. […] Bet iš mano antro laiško Nacionalinės Bibliotekos Direktoriui matyti, kad jam buvo nusiųsta ne 51, bet 52 knygos, laikraščių ne 14, bet 16, atsišaukimų ne 6, bet 5, viso 82 leidiniai, be to, nurodyta, kad trūksta 2 atsišaukimų. (Mūsų senovė, t. II, nr. 4(9), 1939, p. 564–568)
(Beje, perskaitęs sakinį „Kiti laikraščiai ir leidėjai atsisakė [dovanoti Nacionalinei bibliotekai]“ pagalvojau: vadinas, Tėvynė nepadovanojo savo įrišto komplekto?)
Kas po parodos liko Paryžiuj, daugmaž aišku; o kas nors dar, be Greimienės dukros ir žento, tuo palikimu domėjos? — Peržiūrėjau 2006-ais išleistoj knygoj esantį panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašą: archyviniai dokumentai iš VUB Rankraščių skyriaus ir pora iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Chicagoj; tarp literatūros irgi nieko tokio, kas būtų panašu į Paryžiuj likusių dalykų studiją. Nebesiknisau toliau, nebeieškojau; net norėtųs manyt, kad ne tik dr. Bagdono anūkė su vyru yra žiūrinėję XX amžiaus pačioj pradžioj Paryžiaus kultūros institucijose atsidūrusius lietuviškus eksponatus ir leidinius, kad kas nors dar yr patyrinėjęs tą pirmą kultūrinę dovaną lietuvių tautos vardu, tik neradau liudijimų — (stop) —


Digresija
Data (1900) ir institucija (Musée de l’Homme) priminė dar vieną norą išsiaiškint.
Eligijus R., rinkdamas medžiagą studijai apie dr. Joną Basanavičių, ne tik jo rankraščius skaitė, domėjos ir jam priklausiusiom knygom. Viena tokių – 1900-ais Londone išleista Williamo Z. Ripley The Races of Europe: A Sociology Study. Tos knygos skyriuj „Russia and the slavs“, beje, minimi ir Letto-Lithuanians, kurie are the lightest (pagal hair, eyes, and skin) in the group (ta grupė – nuo šviesiausių link tamsiausių – Letto-Lithuanians: blond 67%, mixed 28, brunet 5; White Russians: 57, 31, 11; Podolians: 55, 29, 18; Little Russians: 33, 46, 20; Ruthenian mountaineers: 28, 32, 40 ir Great Russians: 40, 40, 20). Dar ten visokių lyginimų prirašyta, bet ne tai šiuo atveju svarbu. Tarp p. 346 ir 347 yra įterptas lapas su 6 nuotraukom (žr. kopiją kairėj). — O gal galima išsiaiškint, kas tas lietuvis blondinas? Vardą pavardę. Pasidalino tokiu noru ElR su bibliotekos žmonėm, ir... užkibau. Kadangi tos knygos pirmas leidimas išėjo New Yorke 1899-ais, gal tas lietuvis – koks imigrantas į JAV? Gal fotografuota kokiam dokumentui, kuriam reikia veido vaizdo ir iš priekio, ir iš šono?
Bet viską supainiojo vienas puslapis iš Algirdo Gustaičio knygos Tikroji Lietuva: 79 žemėlapiai ir 172 iliustracijos (Chicago, 1983) – iliustracija 123-iam puslapy (žr. dešinėj). Vėl tas pats lietuvis, tik šįkart „atstovaujantis“ ne šviesiam gymiui, o žandikaulio tipui. — Toks įspūdis, kad Žmogaus muziejuj Paryžiuj eksponuojama nuotrauka – iš trijų komplekto: žiūrėkite tiesiai, žiūrėkite į dešinę, žiūrėkite į kairę.
O klausimas, kas tas „reprezentatyvusis“ lietuvis, kuo vardu pavarde, gal ir neatsakomas. Nebent Musée de l’Homme fonduose saugomas nuotraukos originalas, o jos antroj pusėj užrašyta ne tik tautybė, bet ir asmenvardis.

2021-03-03

(1254) Visiškai tarp kitko: trečiadienių triptikas

2021 II 17
2021 II 24

fotoaparatą visad turiu kuprinėj (jei kokį pamestą batą pastebėčiau; deja...) | trečiadienis – diena, kai būnu Institute | ir kaskart vis pasižiūriu į kieme stovintį suolą | ir toks noras vis: užfiksuot, kaip tądien atrodo | štai ir triptikas: taip 2021-ais atėjo pavasaris –
trys trečiadienio žingsniai
—————

juokingi rimtam žmogui tokie niekniekiai tikriausiai atrodo;
bet kad niekniekiai švariausio malonumo, panašaus į estetinį, teikia
2021 III 3


2021-02-27

(1253) Iš popieryno, lxii: apie vieną, manau, gražų poelgį

r galima viešą atsiprašymą vadint le beau geste? (Vis tas Greimas išlenda.) Nesvarbu, galima ar negalima, kaip išeina, taip ir suvokiam vieną ar kitą dalyką. Atsiprašyt yra gražu, – galimas toks žodinio poelgio suvokimas; ypač, jei ne (tik) už savo poelgius, dėl kurių jauti gėdą, atsiprašai. — Tikriausiai nereikėjo šito įžanginio pasvarstymo, reikėjo tiesiog imt ir pradėt apie patį poelgį.
2000-ų pavasarį Valentinas Sventickas, tuolaik Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, nuskrido į Ameriką (už kelionę sumokėjo Lietuvių rašytojų draugija); Chicagoj, Jaunimo centre Kovo 11-ąją turėjo būt paskelbti laikraščio Lietuvių balsas inicijuoto konkurso nugalėtojai. ValS buvo vienas tų, kurie vertino kūrinius „apie Lietuvos partizanų kovas už Tėvynę ir tremtinių kančias skaudžiausiu mūsų tautos istorijos metu“. Geriausiu konkursui pateiktu kūriniu pripažinta Justino Sajausko Suvalkijos geografija (dėl šitos knygos vertės ir po 20 metų nekyla abejonių; esu šį tą užfiksavęs 2012-iems baigiantis, žr. c gabaliuką). — Metuose (2000, nr. 5) buvo ValS rašinys apie tą konkursą, pristatyti visi kaip nors įvertinti darbai; bet ne dėl konkurso aprašo peržiūrėdamas išmestinus spaudinius išsiplėšiau porą lapų – dėl antrosios rašinio dalies, kuri, spėtina, ir pačiam autoriui atrodė svarbesnė.
2000 III 16 ValS susitiko su LRD nariais – ne tik šiaip pabendraut, ir kalbą pasakė, kurios įžanginę dalį įdėjo į minimą rašinį:
Baigiasi XX amžius. Per besibaigiantį šimtmetį tai pirmas ir vienintelis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko susitikimas su tokiu dideliu būriu lietuvių rašytojų, gyvenančių toli nuo Tėvynės. [...]
Raudonasis tvanas išstūmė jus iš Tėvynės. Tačiau išlikote lietuviais, išsaugojote – sunkiomis sąlygomis – rašytojų draugiją, apgynėte laisvos literatūros garbę tuo laikotarpiu, kai okupuotame krašte rašytojai negalėjo rašyti laisvai.
Žinau, kad sovietinėje Lietuvoje buvo literatų, žurnalistų, ypač funkcionierių, kurie yra pasakę ir parašę apie jus, jūsų veiklą ir kūrybą visokių neteisybių, tendencingų vertinimų, tiesiog nesąmonių. Vieni tai darė dėl pataikavimo sovietų valdžiai, turėdami savanaudiškų tikslų. Kiti dėl prisitaikėliškumo įpročių. Dar kiti dėl kompartijos spaudimo, – mėgindami apsaugoti save, savo šeimas, savo galimybes rašyti ir skelbti kūrybą. Buvo ir nuoširdžiai išpažinusių bolševikinę ideologiją.
Esu kiek jaunesnis už tuos, kurie aktyviai reiškė minėtus požiūrius. Ir vis dėlto, XX amžiui baigiantis, tebus leista Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkui ištarti čia jums dėl viso to atsiprašymo ir apgailestavimo žodžius. Tebus išgirdę šiuos žodžius ir tie kolegos, kurių čia nėra ir kurių jau nėra šioje žemėje.
Norėčiau jūsų prašyti, kad labai griežtai neteistumėt iš tolo, nes sunku trumpai paaiškinti tas aplinkybes, kuriose teko gyventi ir kurti lietuvių rašytojui sovietmečiu. Jo gyvenimą irgi galima palyginti su tremtimi – tremtimi į sutarybintą Lietuvą. (ValS, „Apie konkursą ir susitikimus Čikagoje“, Metai, 2000, nr. 5, p. 156–157)
— ne, nemanau, kad čia kažkas tokio oho! Bet vis dėlto: sunku turėjo būt įveikti abejones (tarkim: gerai, viešai atsiprašysiu, o kai grįšiu, kas nors išrėš: kodėl visų vardu atsiprašinėjai? aš nieko blogo apie juos nesu pasakęs ar parašęs!) ir pasiryžt viešai ištarti tuos „atsiprašymo ir apgailestavimo žodžius“. Manau, tai buvo teisingas ir pagarbos vertas, kitaip tariant – gražus poelgis.

2021-02-21

(1252) Epizodai, xli: Jonas Juškaitis 1973-ių pavasarį Žvėryne išvysta velnią

miau šįryt ir prisiminiau: Arvydo Anušausko knygą Išdavystė: Markulio dienoraščiai pirkau gal jau užužpernai, gal dar seniau, nebeatsimenu (išėjusi 2017-ais), bet gerai atsimenu, kad Maximoj; tikėjaus ką nors galbūt rasiąs apie spėjamų Donelaičio kaulų tyrinėjimą, gal bus kokių užuominų apie Barboros Žagarietės palaikų likimą. Perskaičiau; ir neatsimenu, kad būčiau ką nors apie tatai užtikęs: Donelaitis, regis, visai net neminimas, o Žagarietė gal ir paminėta, bet tik asmenvardis. — Tingiu tikrint, gal ir nebeturiu knygos namie, regis, bibliotekai padovanojau, atmintim šįkart pasikliausiu; viena tikrai gerai prisimenu – galvoj šmėkštelėjusį klausimą: įdomu, Anušauskas skaitęs, ką Jonas Juškaitis apie Markulį yr rašęs? Įspūdingesnio jo šitos knygos motto negalėčiau įsivaizduot. Pirmąkart Krantuos (2005, nr. 2) skelbtuos atsiminimuos apie Vladą Šimkų „Buvo žmogus – ir nėra žmogaus“ tas epizodas užfiksuotas:
Per visą gyvenimą regėjau tik vieną haliucinaciją ar viziją. 1972 metais atsikėlę gyventi į Žvėryną, 1973 metų pavasarį ėjome su žmona Vytauto gatve pro cerkvę. Kitoje pusėje ties vijokliais apsivijusia vieline tvora iš tolo pamačiau šaligatviu mažais žingsniukais skubantį augalotą vyriškį mėlynu paltu su dvigubomis siūlėmis, juosvomis kelnėmis, aukštokų kulnų bateliais, baltais aukštyn sušukuotais plaukais ir juodais ūsais panosėje. Kaire ranka nešėsi produktų krepšį, o žingsniavo krypuodamas per klubus. Sustojau ir pradėjau žmonai šaukti: žiūrėk, eina velnias! O ji, nusigandusi, mane išgėdino: kaip galima taip apie žmones sakyti! Žiūrėk, eina velnias, šaukiu nenuleisdamas nuo jo akių, ir viskas. Iš jo galvos į viršų man pasirodė du tiesūs juodi ragai, iš batelių – skeltos didelės kanopos, užpakalyje – užlaužta uodega, panaši į karvės, o visas – lyg su išversta skranda. Tokių pripaišyta pasakų knygose. Jis nuėjo prie kiosko, o aš ir pats pabūgau. To man gyvenime dar nėra buvę. Kitą dieną pamatęs kalbantį su kioskininke jau kaip žmogų, apsirengusį tais pačiais drabužiais, paklausiau jos – gal žino, kas toks. Profesorius Markulis, atsakė kioskininkė, garsus daktaras. Partizanų išdaviko Juozo Markulio-Erelio ligi tol nebuvau nei gyvo, nei jo nuotraukos matęs. Darbus žinojau. (JonJ, Trauktis atsišaudant: apie knygas, laikus ir žmones, 2016, p. 210–211)
Sakysit, gal nedera rimto istoriko knygai toks motto? O man atrodo, kaip tik labai dera – liudijimas, į kurį galima tiek pat rimtai žiūrėt, kaip ir į tai, ką Markulis dienorašty užsirašinėjo.