(897) Der Zeitgeist: 1989-ų pavasaris

1989-ų balandžio 15–26 dienomis Vilniuje vyko VI Pabaltijo teatrų festivalis (lietuviai, latviai, estai + baltarusiai; svečiai – suomiai ir norvegai; popieryne radau ta proga 2000 egz. tiražu išleistą 20 kap. kainavusį vienkartinį leidinį – 4 puslapiai lietuviškai, viduj įdėtinis lapas rusiškai).
Lietuviai rodė poetines dramas – Justino Marcinkevičiaus Katedrą, režisuotą Sauliaus Varno, ir Valdo Kukulo su Rimu Tuminu sukurtą Čia nebus mirties apie Pauliaus Širvio jaunystę.
Latviai ir baltarusiai – tragedijas: Jānio Rainio Dauguvą (pirmąkart sovietmečiu pastatytą tik 1988-ais; „Valmieros teatro traktuota ‘Dauguva’ – tai tragedija. O spektaklis – pavojaus signalas“) ir Hamletą.
O estai tragifarsą – brito Davido Pownallo Aukščiausią klasę (Master Class, 1983; spektaklį pristatęs Estijos valstybinio jaunimo teatro literatūros dalies vedėjas Mihkelis Muttas pabaigoj pridūrė: „NB! Sąjungos kultūros ministerija pjesės nenupirko, todėl vaidiname ją su vienkartiniu raštišku autoriaus leidimu“; regis, estai buvo pirmieji, išsivertę ir pastatę šią pjesę ne tik buv. Sovietų Sąjungoj, bet ir buv. soc. lagerio šalyse). Apie ką pjesė? 1948-ų vasara, vyksta Sovietų Sąjungos kompozitorių suvažiavimas; Ždanovas nepatenkintas pirmąja suvažiavimo diena, tad nakčiai į Kremlių atvežami Šostakovičius ir Prokofjevas, ir Ždanovas su Stalinu ima juos mokyti, kaip kompozitorius turi kurt sovietiniam žmogui suprantamą muziką; pasak Mutto, „pjesė duoda sukrečiantį apibendrinimą, kokiu būdu valstybėje 68 metus stengtasi meną valdyti partijos galia“.
(Lietuviškai pjesės pavadinimą, manau, būt buvę tiksliau verst Meistriškumo pamoka; kai kurios Herkaus Kunčiaus pjesės primena apšnekamąją Pownallo.)
Šio įrašo pavadinimas – der Zeitgeist, tad toliau šis tas apie to laiko dvasią. Muttas svarsto:

Mūsų publikai teikia keblumų tai, kad „Aukščiausia klasė“ – tai komedija, teisingiau, tragifarsas. Juoktis čia gali daug, bet po akimirkos visada apima baimė. Jaunimo teatras supranta, kad už šitos pjesės vaidinimą mus gali pulti iš kelių pusių. Neišnyko tie, ką erzins stalinizmo kaip visumos demaskavimas. Yra tokių, kurie laikys įžeidimu, kad mūsų istorijos nešvarių baltinių pintinėje knaisiojasi kažkoks užsienietis, Vakarų žmogus. Bet jis tai darė 1983 metais, kai pas mus viešumu dar nė nekvepėjo. Ir dar gali reikti laiko, kol vietiniai autoriai tą temą bent kiek įtikinamiau imsis nagrinėti meniškai. Viskas dabar sensta greitai: tai, kas buvo drąsu prieš metus, gali beviltiškai pasenti, kol paruoši spektaklį. Tikriausiai daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma. „Taip gali žiūrėti į tuos dalykus užsienietis. Jie buvo toli, tie dalykai jų neliečia taip, kaip mus – tiesiogiai“. Taip, teisybė. Tai gal reikėtų apie ano meto įvykius kalbėti vienut vieną tiesą, negailestingą tiesą? Sąžiningai pasakysime, kad pjesė juokingesnė už spektaklį. mes nepajėgėme pasišaipymuose išvengti ledinio kalėjimų ir lagerių dvelksmo. Nė nenorėjome išvengti. ir vis dėlto tikime, kad ironija ir pašaipa padės įveikti tą košmarą. Juk ir teigiama, kad žmonija juokiasi atsisveikindama su savo praeitim. Pagaliau nepaneigsi, kad kai kuriais aspektais Stalino laikai buvo siaubą keliantis farsas, absurdo viršūnė. Prisijuoktume iki žagsėjimo, žinoma, jei ne dešimtys milijonų gyvybių, kurių tie laikai pareikalavo.

Žinoma, juokinga būtų, jei pulčiau apibendrintai ieškot skirtumų tarp mūsų ir estų remdamasis tik šiuo epizodu – kas ką rodė per teatrų festivalį 1989-ų pavasarį. Bet pagundų randas: tarkim, skaitydamas frazę „daug kas piktinsis, kad labai tragiška epocha ir siaubingi įvykiai vaizduojami grotesko forma“ prisimeni reakcijas į 2002-ais išėjusį Mariaus Ivaškevičiaus romaną Žali.
Ir dar vienas štrichas: leidinio Pabaltijo teatrų pavasaris / Baltijas teatru pavasaris / Balti teatrikevad / Прибалтыйска тэатральная вясна pirmo puslapio viršuj – du tokie lyg įvadiniai pasvarstymai: Lietuvos teatro sąjungos kūrybinio sekretoriaus Antano Gudelio „Vilčių pavasaris“ ir Estijos teatro sąjungos pirmininko Mikko Mikivero „Ką daryti?“. Ne tik pavadinimų sugretinimas dabar atrodo iškalbingas. Skirtingas kalbėjimų pobūdis: pakylėtasis vs realistinis (gal ir nelabai tikslūs įvardai). Gudelis:

Atgimstame, kratydamiesi baimės, pakildami akistaton su savo istorija, savo likimu, siekdami susigrąžinti garbę, orumą, suverenitetą [dar ne: nepriklausomybę]. Atgimstame iš savo skausmo – paties to skausmo dugno, kuriame slypi mūsų neįkūnyti laisvės troškimai ir didžiosios neatlygintos skriaudos. „O, kada ateis mažųjų tautų metas?!“ – kartą desperatiškai sušuko lietuvių išeivijos poetas Jonas Mekas [etc.].

Mikiveras:

Pamažu, sluoksnelis po sluoksnelio valosi gyvenimas Estijoje. Melus, kurie užkelti ant pjedestalo – užmaukšlinti tiesai ant galvos, dešimtmečius žeidė mūsų teisingumo suvokimą, stumiam į sąvartyną. [...]
Tie, kas ilgisi senos tvarkos, kas apie tai viešai kalba ir rašo, yra to seno melo vaikai, todėl turbūt nekalti, kad kitaip nei gali, nei moka. Jie nekelia realaus pavojaus dygstančiai mūsų visuomenėje naujai tvarkai. [...]
Įnirtingesnė ir svarbesnė už kovą tarp naujo ir seno, mano nuomone, dabartinę akimirką yra kova tarp naujo ir tariamai naujo. Tų, kas vietoje susiformuojančio tikrai naujo nori brukti šį tą iš naujo režimo, centrinei valdžiai patogų, – tų reikia bijoti! [Kažkoks šleivas sakinys, gal blogai išverstas, gal kokio žodžio trūksta?] Jie apie tai nekalba viešai, priešingai – viešai jie remia atsinaujinimo politiką, bet visas jų arsenalas – vien tik pataisymai, klauzulės, apribojimai, kurie, žodžiu tariant, reikalo labui pritaikyti, o iš tikrųjų atsigręžia prieš patį reikalą.

Vos susilaikiau neįpuolęs į svarstymus, ar komunistai.lt, atsiknodami nuo Maskvos, persivadindami LDDP (juk LDDP buvo būtent „tariamai nauja“ partija), gelbėjo Lietuvą, ar savo kailį :)

(764) Pakeliui namo, xxiv: kai pagalvoji – siaubas! vos ne siaubų siaubas

Sekmadienio pavakary savaitgalinis kohabitas
iš Jos vairuojamos mašinos išlipo prie Forum Palace.
Į Pašilaičius veža tik iš stotelės kitoj Konstitucijos prospekto pusėj.
Ten link – per požeminę perėją. Jau tuoj lipsiu į viršų, ir – po dešinei – šitas užrašas.
Režisieriaus Rimo Tumino pasisakymą New Yorke prisiminiau.
Jis, Tuminas, būt buvęs ir prieš baudžiavos panaikinimą Rusijos imperijoj.
— Prišnekėta daug. O veiksmai? —
Į Tumino režisuotus spektaklius daugiau nė kojos. Iš principo.

Sekmadienio vakare nuojauta pakuždėjo: pasižiūrėk, kada pradėjai rašyt tinklaraštį? – Nes: regis, tuolaik žydėjo jazminai, kaip ir dabar.
Poryt bus praėję lygiai šešeri metai nuo pirmo įrašo tinklarašty. – Siaubas!
Iš viso per 800 (toli gražu nebe visus taip viens du ir beprisimenu). – Siaubas!
Ir tik viena premija. – Siaubas :)

T-19 pagalvojau: o jei ėmus ir suformulavus va tokį klausimą žmonėms, kurie tavo tekstus skaito?

Labai atsiprašau, kad gaišinu. Gal galėtumėt prisimint šito tinklaraščio įrašą, kuris giliausiai įsmigo atmintin?

Na, klaust juk galima. O atsakyt nebūtina, jei nieko viens du atmintin neateina.

(582) Miscellanea rerum, iii

— užfiksuota 2013-ų pabaigoj – 2014-ų pradžioj —

jei miškuos besiilsintys batai nuo šernų užsikrės maru,
imsiu pirštiniaut

(α) apie gyvenimo žanrą
Prisiminiau: Rytis Zemkauskas, pristatydamas vieną iš [snobo] filmų, įžangos žodį baigė retoriniu klausimu:
– O koks jūsų gyvenimo žanras?
Tada norėjos atsakyt:
– Komedija (Čechovo supratimu).
Dabar manau: muilo opera. Nedera susireikšmint.

(β) apie reklaminius naujažodžius
Ne tik poetai ir visokie paplaukę filologai kuria naujažodžius. Ir prekybos tinklams tarnaujantys reklamininkai.
Jau keleri metai „Maxima“ ima ir pradeda skelbt apie kainapjūtes. Regis, rudeniop? Formaliai žiūrint, daryba teisinga – sudurti du daiktavardžiai: kaina ir pjūtis, tik va viena bėda: kainapjūtės reikšmė turėtų būt įvardinta taip: kainų nupjovimas, t.y. pašalinimas; po kainapjūtės prekės turėtų nebekainuot, nebeturėt kainos, būt dalijamos už dyka; plg. javapjūtė – javai ne patrumpinami, pripjaunami, o nupjaunami, jų ant lauko nelieka. Kainapjūtės yra apmautynės, bet čia jau ne kalbos, o psichologinių manipuliacijų pievos.
Dabar užeini į „Iki“ – negali nepamatyt užrašo Nuolaidynės. Pamatau ir vis pagalvoju: ar taisyklinga daryba?
Plg. vaikštynės, gaudynės; ar ne nuleidynės turėtų būt? T.y. priesaga segtina prie veiksmažodžio, o ne daiktavardžio? Nežinau. O gal išsigąsta, kad nuleidynės susisies su kelnėm?

(γ) degustacija
Perskaitai save poetu vadinančio žmogaus pirmąjį autobiografijos sakinį: „Esu Suvalkijos lygumų grumstelis – vyturys“, ir viskas tampa aišku – „poezijos“ pagalbos nebereikia.

(δ) apie kontrabandą
Yra manoma, kad lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenim draudimo laikais žandarai konfiskuodavo apie 10 nuošimčių spausdintinės kontrabandos (nebeatsimenu šaltinio, bet tikrai skaičiau, o ne susapnavau). Pagalvojau: greičiausiai maždaug tiek pat pavyksta perimt ir dabar muitininkams, tik apie 10 nuošimčių. Kontrabanda visais laikais buvo tikrai pelningas biznis. Be to, va kokiom garbingom kontrabandinių prekių vartojimo tradicijom galime didžiuotis! — Pretekstas: šiandien vėl teko „girtis“, kad cigaretes perku tik „Lietuvos spaudos“ kioskuos; ir nesijaučiau durnius esąs, net – durniaus vietoj, tikrai.

(ε) Valdovų rūmai ir referendumas dėl žemės
Pradžioj, kol svarstyta: statyt–nestatyt, rengt–nerengt, buvau prieš. Bet kai liko tik įrengt/surengt, jau buvau už.
Per daug visko Lietuvoj pradėta ir nebaigta. Kad ir ant Šeškinės kalno.

(ζ) politikai apie rašytojus
Konservatoriai buvo susitikę su kultūros ministru.
Jurgis Razma sakė esąs susirūpinęs, kad Rusija dažnai kviečia dirbti gabius Lietuvos menininkus, Rimą Tuminą ir Marių Ivaškevičių paminėjo. „Aš manau, kad mums tai praradimas, nes tai reiškia, kad jie ne visada bus Lietuvos produktų kūrėjais.“ O Rasa Juknevičienė pareiškė: „Dėl Ivaškevičiaus per daug nesijaudinčiau. Dėl „Žalių“ knygos tai tegul Rusijoje dirba toliau.“ [Kol kas persona non grata neskelbsim, va kokie mes tolerantiški.]
Taip, kartais politikai prisimena ir tokių „produktų kūrėjus“, bet atrodo, kad apie juos sprendžia neragavę produktų. Na, kaltas, kaltas, bet neabejoju: Juknevičienė Ivaškevičiaus romano neskaičiusi, o tik girdėjusi, kad juo kai kas piktinosi. [Nevykęs sprendimas buvo pagrindinį grožinio kūrinio veikėją pavadint žymėtu asmenvardžiu; juk iš esmės dėl to ir kilo visas tas pasipiktinimas; o iki paties kūrinio taip ir neprieita.] Vis dėlto keistas tas lojalumo „teisingajam“ požiūriui reikalavimas; kad ne talentas svarbiausia; tai ir skiriamos premijos užurkoms ir šepečiams.

(η) apie spalvas
Vis dėlto skaitant Mykolaičio-Putino kūrybą, ypač poeziją, žinotina: buvo daltonikas (sprendžiant iš dienoraščio, dėl to net kompleksavo), todėl tiek mažai spalvų ir tiek daug muzikos.
Berašydamas šitą sakinį prisiminiau Vydo Pinkevičiaus (1949–2012) paveikslo „Kurėnai Smiltynėje“ reprodukciją, matytą Kultūros baruos šalia Aloyzo Stasiulevičiaus surašyto nekrologo „Lietuviškasis Rouault“ (2012, nr. 6):

Jo paveikslų jėga – spalvos, jis tarsi maudosi, braido po spalvų jūrą. Esu matęs jo paletę su visiškai neįtikėtinais spalvų deriniais. (p. 48)

Malonu būt pažiūrėti į VydP originalus, bet kur čia juos sugaudysi.

(555) Užparaštė, lxxxiii: apie žodžius ir jų junginius

Šeštadienio naktį per „Svobodą“ klausiaus Alžyre gimusio Luis Martinezo monologo apie gimtąją kalbą (prancūzų ir ispanų žavus mišinys; tekstą skaitė rusiškai, nes verčia iš rusų). Užsifiksavo: „Слово – живое существо.“ Žodis – gyvas padaras. – Bet šaltakraujis. Kaip kokia musė.
Žodžiai kaip musės – paskraido paskraido, pazyzia ausyse ir sulenda į plyšius, įsitaiso žodyno puslapiuos savo grafiniu pavidalu. Plg.: didžiajame 20-ies tomų LKŽ-e aprašyta apie pusė milijono žodžių, o dabartinės LKŽ-e – tik apie 80 tūkstančių.
Bet būna ir taip: vasarai baigiantis šiukšlių kibiran įmeti kokį pradėjusį pūt obuolį ar graužtuką ir užmiršti; kitąvakar grįžęs iš darbo žiūri – didžiausias vaisinių muselių spiečius virtuvę jau okupavęs.
Va toks okupantas yra būdvardis tvarus, -i, užplūdęs mūsų kalbą pastaraisiais metais. Pirmažodis sustainable (prisimenu kažkur skaitęs) buvo populiariausias anglų kanceliarinės kalbos žodis 2006-ais. Ar tvarus, -i dabar ne populiarumo viršūnėj?   

... tvarioji plėtra, tvarusis augimas, tvarioji aplinka, tvarusis turizmas, tvarioji kalba, tvarusis miestovaizdis, tvarioji lyderystė, tvarusis transportas, tvarioji mada, tvarusis švietimas, tvarioji gyvensena, tvarusis mobilumas, tvarioji miškininkystė etc., etc.

Net tvarusis miestelis Vilniuj atsirado. O juk buvo laikai, kai šis būdvardis siejosi tik su fizikoj žinomais tvarumo (vėliau pervadintais į tvermės) dėsniais, pirmiausia energijos. – Ne ketindamas ieškot ir siūlyt tikslesnių pažyminių ėmiaus šio įrašo. Jei jau einama – reikia eit iki galo.

Jei tuoj viskas taps tvaru, skubu įsiliet į kolaborantų gretas su savuoju siūlymu: manau, kuo puikiausiai galėtų gyvuot ir žodžių junginys tvarusis idiotizmas (arba tvarioji kvailybė). Štai pavyzdys – straipsnio, kad The New York Times rašė ir apie Žaliojo tilto skulptūras, pirmasis komentaras:

nauja Lietuva
isveztu pagaliau ir viskas ,nauji vejai ikveptu tilta, miesta ir sali, tai butu panasu i gaivu ziemos ryta be sniego su tekancia saule

Nebent ironiją būtų galima įžvelgt (kaip Troy bandė Tumino спектаклю atveju), bet čia jau būtų greičiau sarkazmas.
Arba tas per gerklę lendantis reklamų primygtinis siūlymas pradžiugint. Na, šunį, katę nupirkęs gero ėdalo gal ir pradžiuginsi, bet kai išgirsti:

Pradžiuginkite savo televizorių – užsakykite [...] auksinį paketą nuo 29 Lt/mėn.,

kitas įvertinimas neateina galvon, tik tvarioji kvailybė.
Beje, svetainėj grani.ru yra tokia skiltis (kažkodėl vadinama tinklaraščiu) „Дерьмометр“. Aišku, mes, ES piliečiai, žmones šūdmaliais viešai vengiame vadinti, bet juk galėtume sakyt ir rašyti: tvariojo idiotizmo adeptų manymu, pasakymas „lenkai nuo tada pikti ant lietuvių, kada mūsų lietuvis Jogaila jų karalienę išdulkino“ yra labai juokingas. – Net tvariosios kvailybės apraiškų sankaupa galėtų atsirast, nes interneto adresai tvariojikvailybe.lt ar tvarusisidiotizmas.lt kol kas neužregistruoti (regis).
P.S. Rusai jau išrinko 2013 metų žodžius, posakius ir frazes.

(532) Tarp kitko: apie graždanką

Ne, ne ką nors norint sugėdinti ar pamoralizuoti siekiant randasi šitas įrašas. Tiesiog, man regis, mūsų, ypač mūsų vaikų, gimusių po Kovo 11-osios, istorinė atmintis baisiai striukėja. [Išimtys tik patvirtina tendenciją.]
Manau, kūrusieji Rimo Tumino спектаклю lauko reklamą, paprasčiausiai manė, kad žodį spektakliai užrašyt rusiškom raidėm bus cool. Iškart viskas aišku: tai Tumino spektakliai, režisuoti Rusijoj, ergo, jei jums patinka Tuminas ir suprantat rusiškai, tai galit/kviečiame nueit pasižiūrėti.
O kad užrašo спектакляй grafinis vaizdas gali kai kam sukelt papildomų, ir, tiesiai sakant, blogų asociacijų, – manau (ne: spėju), net į galvą jauniesiems [?] reklamos kūrėjams neatėjo.
Kasmet gegužės 7-ą minim Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Jau ir taip ilgas pavadinimas, bet aš būčiau už dar ilgesnį, kad tik taptų aišku, ką minim (jei minim), – Spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo etc. Nes niekas mums nebuvo uždraudęs rašyt lietuviškai, tik – lietuviškai lotyniškais rašmenimis: писать по-литовски никогда не запрещалось, бет буво галима рашити лиетувишкай тик Русу империёй вирауянчю раидину, таи ира кирилица.
Kitaip sakant, graždanka, – taip, t.y. ne lotynišku raidynu, rašytus lietuviškus tekstus katalikai lietuviai suvokė kaip stačiatikiškus ir iš esmės jų nepriėmė. Prof. Vaclovas Biržiška apie tai yra rašęs (labai apmaudu, kad šitoj ištraukoj daug likę rinktų).
Įsidrąsinus galima būtų vesti ir tokią paralelę: lotyniškų rašmenų draudimo laiku lietuviai laikėsi taip pat atspariai, kaip ir Antrojo pasaulinio karo laiku, kai jiems buvo liepta formuot SS legionus, na, bent vieną suformuoti. Išgraužkit.
Jei tokia paralelė susiklosto galvoj, galit suvokti, kaip perskaitomi спектакляй.
[Wisiszkai ne taip, kaip Basanawicziaus redagůta Auszra.]