(534) Užparaštė, lxxix: apie neišspausdintus Žemaitės kūrinius

per Vėlines vėl pražydęs lubinas

Ši užparaštė gali būt laikoma ankstesnės, apie kritinį realizmą, tęsiniu, bet gali ir nebūt.

Antradienį (10-29) LLTI vykusioj konferencijoj „Tai kaip kalbėti apie sovietmetį?“ vienas iš pranešėjų, nagrinėjęs Ezopo kalbą, ėmė ir pateikė Kosto Korsako citatą. 1956-ais svarstant Žemaitės Raštų trečią tomą K.K. jos „Pirmųjų mano žingsnių“ sakinį „Supratau, jog lenkai mus pavergę, paniekinę lietuvių kalbą, daug mūsų sulenkinę, labiausiai bajorų“ siūlė pakomentuoti taip:

Šios apybraižos pabaigoje Žemaitė, kalbėdama apie lenkus, turi galvoje lenkų feodalus, bajorus, o ne visą lenkų tautą.
[Juozas Žiugžda ir Antanas Venclova pritaria.]

Nemaža dalis klausytojų nesuvokė, kaip tai susiję su Ezopo kalba, ir aš; bet pasižymėjau, kad reiktų perskaityt visą svarstybų protokolą.
Ketvirtadienį ir ėmiaus skaityt (tiksliai rašant) Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Žemaitės Raštų redakcinės komisijos posėdžio, įvykusio 1956-11-21, protokolą (paskelbtas rinkiny Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 494–502).
Svarstytas Raštų trečias tomas, kurį turėjo sudaryt dalis jau skelbtų kūrinių, o dalis – iš rankraščių, dar nespausdintų. Nespausdintieji buvo narstomi ypač atidžiai. Kai perskaičiau „Vokiečio laidotuvių“ aptarimą, sukirbėjo mintis: o gal net gimnazistus galima sudomint Žemaite, jei išradingesni būtume? Tarkim, tokia introdukcija (aišku, reiktų komentarų, kas toksai buvo Juozas Žiugžda, kas Jurgis Tornau, gal net kas Korsakas ar Antanas Venclova):

J. Žiugžda. Mano nuomonė aiški: geriau [„Vokiečio laidotuves“] išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio?
J. Tornau. Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje.
A. Venclova. Šio kūrinio yda ta, kad autorė nerodo savo nusistatymo, duoda lyg ir fotografiją.
K. Korsakas. Sutinku su drg. J. Tornau, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas: bambizas, iš viso kito tikėjimo atstovas – jau nebe žmogus, lygus gyvuliui. Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas, antra, žymu katalikų tikėjimo primatas.
J. Žiugžda. Mes turime žiūrėti, kaip skaitytojas šį kūrinį skaitys, kaip jį veiks toks kūrinys. Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę.
Nutarta „Vokiečio laidotuvių“ nespausdinti. (p. 497)

Ar jums būtų įdomu perskaityt lietuvių literatūros tekstą, kuriame bene geriausiai pavaizduotas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kaimo tamsumas ir idiotizmas (tas idiotizmas ypač intriguoja)?
Iš 1956–1957-ais išėjusių Žemaitės Raštų šešiatomio tas tekstas išimtas; greičiausiai ir kitose sovietmečiu išleistose Žemaitės apsakymų rinktinėse jo nebus; reikia žiūrėt į naujuosius Raštus, pradėtus leist 1995-ais. – Du kartu perėjau akim šitų naujųjų Žemaitės Raštų pirmus keturis tomus, kuriuose skelbiama jos grožinė kūryba, t.y. jų turinius. Nėr „Vokiečio laidotuvių“.
Nėr ir dar trijų grožiniais vadintinų Žemaitės tekstų: „Perkrikštas“, „Popo pašventimas“ ir „Staigus pravoslavas“; jie irgi „iškrito“ 1956-ais (aptarti buvo kartu dėl tos pačios tematikos):

K. Korsakas. Žemaitė tyčiojasi iš popų – galėtume sakyti, kad gerai: tyčiojasi iš religininkų. Bet iš tikrųjų: popas jai žemesnis už kunigą. Iš katalikybės pozicijų žiūri į bažnytinį gyvenimą. Turim žiūrėti, kad nekiršintume prieš kitus tikėjimus. Kas būtų, jei šiuos kūrinius kas išverstų į rusų kalbą – visi popai pakeltų lermą.
J. Tornau. Tokio pavojaus nėra: į rusų kalbą tikrai niekas jų nevers. Mes kartais perdėtai jautrūs. Kai tik kur randam paminėtus pravoslavus rusus, tuoj rankas nuleidžiame.
A. Venclova. Šie vaizdeliai tikrai nepatogūs. Viską su jais galima daryti: koks nors nacionalistiškai nusiteikęs mokytojas ims dar ir perskaitys juos viešai, sakykim, per Žemaitės minėjimą.
J. Tornau. Tikrai jų neskaitys. Nemanykim blogai apie mokytojus.
K. Korsakas. Juos lengvai gali persispausdinti kokia katalikiškoji antologija – turinys jiems tinkamas.
[...]
J. Tornau. Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekad negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti: vienam režimui viena netinka, kitam kita. Ir nekalčiausias dalykas kartais gali provokacija kvepėti. Pvz., tegu kas atsistojęs eilėje sušunka: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – juk tokį suims, o šūkis mums visų brangiausias. (p. 499–500)

Šitas argumentas nieko nenusvėrė. Pasisvaidžius replikom, nutariama:

„Popo pašventimas“, „Perkrikštas“, „Staigus pravoslavas“ – išimti. (p. 501)

Išimtì iki šiol. Kaip ir minėtos „Vokiečio laidotuvės“.
P.S. Protokolo pati pabaiga:

Peržiūrėjus tomą, K. Korsakas konstatuoja, kad ne tiek daug išimta: keturi smulkūs vaizdeliai, iš viso 19 psl.
J. Žiugžda priduria: Buvau manęs, kad daugiau bus išimta. Aš būčiau daugiau išmetęs. (p. 502)

Užfiksavau. Gal kas ir atkreips dėmesį, o gal viskas taip ir liks.

(85) Liepos 15-oji, 1960

lryte.lt paskelbtam pokalby Darius Staliūnas, be kita ko, sako:

[...] sovietmečiu Žalgirio mūšis buvo labai sureikšmintas ir tapo viena iš centrinių figūrų. Aš tuo nenoriu pasakyti, kad sovietmečiu suteiktos prasmės lieka ir šiandien, bet pats įvykio sureikšminimas prasidėjo kaip tik sovietmečiu.

Ir Žiugždą pamini. Išsitraukiau iš parankinio fondo 1961-ais išleistą Literatūros ir meno metraštį, kuriami užfiksuoti praėjusių metų įvykiai:

Liepos 15 dieną, 550-ųjų pergalės prie Žalgirio metinių dieną, Gedimino kalno viršūnėje buvo atidengtas paminklinis akmuo šio istorinio įvykio garbei [įrašas: ŽALGIRIS / 1410 / ГРЮНВАЛЬД / 1960 VII 15]. Čia vyko gausus mitingas, kuriame dalyvavo vadovaujantys partiniai ir tarybiniai, mokslo ir meno darbuotojai, svečiai – Amerikos ir Škotijos lietuviai, sostinės gyventojai.

Mitingą atidarė Vilniaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkas J. Vildžiūnas. Apie pergalės prie Žalgirio istorinę reikšmę kalbėjo Lietuvos TSR Mokslų akademijos viceprezidentas profesorius J. Žiugžda. Paskui pasisakė mokytoja R. Rimšonek, „Žalgirio“ gamyklos komunistinio darbo pamainos meistras V. Volkovas, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos Pirmininko pavaduotoja L. Diržinskaitė [žr. foto] ir kt.
---------------------------------------------------------------------
[…] Gedimino pilies bokšte buvo atidarytas Vilniaus kraštotyros muziejaus filialas. Čia eksponuojama medžiaga apima svarbesniuosius Vilniaus istorijos momentus nuo seniausių iki mūsų laikų.
---------------------------------------------------------------------
Vakare kalnų parke buvo rodoma kompozitoriaus V. Klovos opera „Pilėnai“, pasakojanti apie lietuvių tautos kovą prieš kryžiuočius. Paklausyti operos parko atšlaitėse susirinko apie 12 000 vilniečių, vadovaujantys partiniai ir tarybiniai darbuotojai, viešintys Tarybų Lietuvoje Amerikos ir Škotijos lietuviai ir kiti mūsų respublikos svečiai. (p. 296–297)

Ką ten kalbėjo Juozas Žiugžda? Tikriausiai tą patį, kas surašyta jo straipsny „Vienybė – kelias į pergalę“, išspausdintą tos pačios dienos Tiesoje. Pagrindiniai teiginiai:

√ Žalgirio pergalė padarė galą ilgus šimtmečius trukusiai Vokietijos feodalų agresijai prieš slavų tautas ir prieš lietuvių tautą.
√ Žalgirio mūšis suvaidino svarbų vaidmenį lietuvių, lenkų ir rusų tautų bendradarbiavimo ir draugystės tradicijų išvystymui. Šiuo atžvilgiu giliai prasmingai apibūdino Žalgirio mūšio reikšmę draugas N. Chruščiovas, kalbėdamas mitinge Ščecine 1959 m. liepos 17 d. – „Žalgiris, – kalbėjo draugas N. Chruščiovas, – visiems laikams liks tautų atminime ne tik kaip narsaus svetimšaliams grobikams pasipriešinimo pavyzdys, bet ir kaip pavyzdys to, kad kelias į pergalę prieš grobiką yra vienybė tautų, kurioms jis graso“. [Plg. straipsnio pavadinimą.]
√ Žalgirio pergalė prieš popiežiaus kurijos globojamų to meto vokiškųjų militaristų grobikiškas jėgas primena broliškai susivienijusioms Tarybų Sąjungos tautoms ir liaudies demokratijos šalims būtinumą dabar ryžtingai telkti savo jėgas kovai už taiką, už galutinį karų likvidavimą. […] Drauge su tuo Žalgirio pergalė primena ir tai, kad yra būtina akylai budėti Vakarų Vokietijos militaristų revanšistinių siekimų akivaizdoje.
√ Tarybiniai žmonės, minėdami Žalgirio pergalės 550 metų sukaktį ir aukštai vertindami tos pergalės tradicijas, vieningai jungiasi į Tarybų Sąjungos Komunistų partijos ir Tarybinės vyriausybės vadovaujamą kovą prieš imperialistinius karo kurstytojus, prieš vokiškojo militarizmo atgaivinimą, už taiką visame pasaulyje.

Ar buvo atidengiant paminklinį akmenį skaitytas Teofilio Tilvyčio eilėraštis „Žalgirio broliai“, įdėtas Tiesoj virš Žiugždos straipsnio, nežinau. Galėjo būt, tikrai deramas:

Leninas veda žmoniją į taiką,
Niekas to srauto gaivaus nesulaiko;
Broliai lietuviai ir rusai, ir lenkai, –
Ginklas baisiausias pamišėlio rankoj!
Žalgirio broli, akių nesudėk, –
Dieną ir naktį už laisvę budėk!

Čia ir sustojus, vis dėlto būtų iškreiptas bent jau fasadinis įvykių vaizdas. Dukart paminėtos Amerikos ir Škotijos lietuvių delegacijos atvyko (15-os vakare Vilniaus geležinkelio stoty buvo pasitikta dar ir Kanados lietuvių grupė) dėl svarbesnės priežasties – „jie svečiuosis Tarybų Lietuvoje tokiu džiaugsmingu ir iškilmingu jai momentu, kai ji švenčia savo dvidešimtmetį“ (p. 295). O šito vyksmo pagrindinis akcentas buvo liepos 23-ią ir 24-ą vykusi respublikinė dainų ir šokių šventė Tarybų Lietuvos 20-ųjų metinių garbei. (Svarbiausias svečias – drg. Michailas Suslovas Vilniun atvyko 21-ą.) Pradėdamas dainų dieną drg. Kazys Preikšas palinkėjo:

– Tegul plačiai nuskamba mūsų dainos apie laisvą ir laimingą gyvenimą žydinčiame, jaunatviškos energijos kupiname Nemuno krašte, šlovindamos Komunistų partiją, tarybinę Tėvynę, Tarybų Sąjungos tautų draugystę! (p. 192)

Šeštadienio šventė buvo baigta daina „Ir platus gi kraštas mūs gimtasis“ – ją esą dainavę ir atlikėjai, ir klausytojai. Sekmadienį – šokių šventė, kuri baigės visiems šokėjams staiga sustingus – „jų poros sudaro žalioje vejoje raides LTSR XX METŲ“ (p. 196; įdomu būtų pasišnekėt su tais, kam teko garbė būt nosine!).