(1103) Paradonelaitiana: ąžuoliukas, ii

2018 VIII 9

2018 VIII 21

2014 V 7 , minint 110-ąsiais spaudos lotyniškais rašmenim atgavimo metines, LLTI vyko Donelaičio skaitymai, ta proga buvo pasodintas ąžuoliukas, kurį dabar D-čio ąžuoliuku ir vadinam.

Praėjo ketvertas metų, ąžuoliukas išstypo, pasikėtojo; jau pernai su coll. Pranu svarstėm, kad juo reikia pasirūpint, bet tik šįmet rimtai užsiėmėm.

Kreipiaus į arboristą Algį Davenį, patiems pritrūko drąsos, be to, ąžuolas vis dėlto ne obelis ar slyva – tas kaip jau pageni, taip pageni, kelios dešimtys metų, ir jau gali galvot apie naują sodinuką.

Atvažiavo žmogus, apkarpė, dabar jau kamienas ir laja matyt, pakėlė sijoną, jo žodžiais tariant, vos ne visas šakeles patrumpino, kad imtų šakotis.

Mūsų užduotis – kad tiesiau augtų, patempt į reikiamą šoną (jau sugalvojau kaip, pirmadienį bus padaryta).

Sakot, šiek tiek kreivas kamienas Donelaičio ąžuoliuko? Nemanau, kad tatai bėda. Medžiai, kaip ir žmonės, ne stygos, visokių būna.

Prieduras (2024 VII 18) Šiandien prie Donelaičio ąžuoliuko buvo įkasta lentelė, kurioj įrašyta, kas tai per medis. Kai reikėjo subaksnot tekstą, buvau užrašęs ąžuoliukas; coll. Donata M. pasiūlė atsisakyt mažybinės formos; sutikau, logiška, tik sunkoka priprasti.

P.S. Kartkartėm pagalvoju: ar nevertėtų dar kartą paprašyt arboristo, kad užmestų akį? Gal kai kurias šakas verta patrumpint? 10 metų – kaip ąžuolui, kūdikio amžius; gal dar laja paformuotina? — Rudenį?

Digresija (2018-08-23; paburbėt užėjo noras)
Kiek ąžuoliukų įvairiausiose Lietuvos vietose įvairiausiom progom prisodinta nuo Atgimimo laikų? Vargu ar kas skaičiavo. Dalis prižiūrima, bet dalis – deja – užkasus duobę palikta likimo valiai. Kiek jų prisodino įv. ofic. asmenys, o ar bent nuvažiuoja pasižiūrėt, kaip jie auga? (Medžiu kaip ir vaiku derėtų bent jau pradžioj pasirūpint.)
— Pirmą rugpjūčio šeštadienį, priešpaskutinę atostogų dieną, teko būt pavežiotam po Biržų girią. Stabtelėjom vietose, kurios minimos Daliaus Mikelionio rašiny. Bet tik apie vieną kelis sakinius noris užfiksuot, nes susijusi su ąžuoliukų sodinimo mada.
Gudiškis buvo kaimas girioj, dabar tatai Tamošiūnų girininkijos 119 kvartalo 22 sklypas. Ten vyko didelis 1863-iųjų sukilimo mūšis, buvo skaudžiai pralaimėta; 1936-ais toj vietoj pastatytas kryžius žuvusiems atminti (Kultūros vertybių registre galima pamatyt nuotraukų, kaip jis atrodė anksčiau – tvorele buvo aptvertas; aplinka „sutvarkyta“ – tas stalas iš plytelių padarytas – ne per seniausiai; nežinau, miestelio aikštėj tos plytelės gal ir tiktų, bet vidury girios, bent mano supratimu, nei šis, nei tas); iki kryžiaus keliukas nuo linijos per girią – koks 100 metrų; kairėj tako pusėj kas trys žingsniai (skaičiavau) prisodinta ąžuoliukų: žr. nuotrauką kairėj – tikiuos, pamatysit, kur ąžuoliukas. Ir kam atėjo į galvą prikaišiot ąžuoliukų tokioj vietoj, kur jiems telemta skurst: ir baisiai per tankiai, ir nei erdvės, nei šviesos užtektinai; aplink rimti medžiai saulę užstoja, šalia lazdynai ir kiti krūmai spaudžia naujakurius; nežinau, mano akim, tiesiog pavyzdys, kaip nederėtų daryt, kad ir kokių gražių tikslų turint; šiek tiek ir proto tikrai nepakenktų.

(Na va, paburbėjau – ir apsiraminau.)

                                                   Ruoščiai, 2026 VII 7                                                   

                                                                                          Šventybrastis, 2026 VII 8                                                                                        

Digresija II (2026 VIII 1; vėl užėjo noras paburbėt) 

Liepos pradžioj teko pasivažinėt po Kėdainių rajoną. Aišku, aplankėm ir Lietuvos geografinį centrą. Ir ten prisodinta ąžuoliukų. Nesiknaisiojau, kada sodinta: gal prieš kokius 15 metų, gal net mažiau, – spėčiau. Kas kelis metrus; šakos jau siekiasi.

Jei tokiam plote būtų pasodinta tiek, tarkim, beržų, – na, užaugtų toks besistiebiančių į dangų guotas. O ąžuolų, augančių kelis šimtus metų, būtų užtekę dviejų, kaip ir akmenų, simbolizuojančių Žemaitiją ir Aukštaitiją.

Kokie jie galėtų būt po šimtmečio kito, galima pamatyt Šventybrasty. Va tokius, manyčiau, derėtų turėt prieš akis sodinant ąžuoliukus.

P.S. Pamatęs sugrūstus sodinukus, vis prisimenu narvuos auginamas vištas. Visiem reikia erdvės.

(1046) Paradonelaitiana: Shakespeare of Lithuania

Kad Donelaitis gretintas su Homeru – gerai žinomas dalykas; Maironis 1895-ais, kaip ir pirmieji Pavasario balsai, išleistoj poemoj Terp skausmu į garbę tatai padarė Jono Vilaičio žodžiais:

     Prie sauvaro karszto apszilo krutinēs,
Ir valandos besznekant bēgo.
Valandrodis muszti pradējo devynes;
Ir akys ilgējosi miego.

                    *
     „Sesutē! szendieną manę pavadůk!
Atsiliepē Jůzas ant galo;
Paimk Důnelaitį ir mums paskandůk,
Kad kas neužmigtu prie stalo.

     „Man tinka tas prusas-poeta garsingas,
Kurs Lietuvą buriszkai gyrē;
Tai tikras Omieras, nors kartais jůkingas;
Jis burą giliausei isztyrē.

     „Kad jojo klausais, lyg par sapną matai
Praējusio amžiaus lietuvį.
Bēt kur pats poēta? ar buvo tikrai?. . .
Girdì tik jo margą liežuvį“ —

                    *
     — „Bēt rasit gegzametras teip nesiseks?
Ir teip Důnelaiczio gana.
Geriaus Anykszcziu gal Szilelio užteks;
Gražesnē juk czia ir kalbà.

     „Ar sveczias gal lenkiszkai ką paskaitys?
Lietuvei teip turi mažai!
Ar gal apie Schillerį ką apsakys?
Teip Jůzas kelì jį augsztai.“ —

     — „Gana bus sziai dienai! matuszē prabilo;
Dar kàs  gal prie stalo užmigs. [...]“
(Terp skausmu į Garbę, Tilžė, 1895, p. 68–69)

O kad Donelaitis pavadintas Lietuvos Šekspyru[*] – tikrai mažiau žinoma. Nuorodą radau Remigijaus Misiūno straipsny „Šis tas apie Lietuvos įvaizdžio kūrimą JAV 1919 metais (Literatūra ir menas, 2005-02-18, p. 2 ir 4; apie tai yra ir RM knygoj Informacinių kovų kryžkelėse: JAV lietuvių informacinės kovos XIX a. pabaigoje – 1922 m., 2004). Konkretybių paieškojau, kiek galima už dyka, newspapers.com.
1919-ų kovą Paryžiuj Augustinas Voldemaras sutarė su Carlu Byoiru, gerai išmanančiu public relations, kad tas imsis rengt kampaniją, kurios tikslas – populiarint Lietuvą Jungtinėse Valstijose ir siekt valstybės pripažinimo; buvo suburtas komitetas, kuriam vadovavo Edwardas Bernaysas; iš pačių lietuvių (kaip reikalingų tokiam tikslui tekstų rengėjų) naudos beveik nebuvo, teko pasitelkt amerikiečius; vienas jų – Konradas Bercovici, be kita ko, išgyręs amerikiečiams ir Donelaitį. Tas tekstelis, pavadintas „Shakespeare of Lithuania“ – pagrindinė žinia: didis XVIII amžiaus lietuvių dainius, a poet of Shakesperian dimensions, žinomas vokiečiams Goethei, Heinei ir Herderiui, has been suddenly revealed as a figure to be added to the five great poets of the world, – kiek pavyko išsiaiškint, buvo paskelbtas Pittston Gazette (1919-05-17, p. 7), Gastonia Gazette (1919-05-19, p. 8), Pittsburg Post-Gazette (1919-05-25, p. 17), kitu pavadinimu – „Great Poet Little Known“ dar keliuose JAV laikraščiuos.
— Gretint Donelaitį ir Homerą yra pagrindas – rašė hegzametru; Benas Jonsonas Šekspyrą lygino su Aischilu, Euripidu ir Sofokliu turėdamas pagrindą – dramaturgai; o kokiu pagrindu galima siet Donelaitį su Šekspyru? Vargu ar pakanka, kad ir Šekspyras parašė porą poemų (Venus and Adonis ir The Rape of Lucrece) – mažai kas net žino tokias esant. Turint omeny, kad Berkovicio tekstelis rašytas pirmiausia norint atkreipt dėmesį, tiesiog pasirinktas garsiausio anglakalbiam pasauly rašytojo vardas – nesvarbu gretinimo pagrindo tvirtumas, svarbu padaryt įspūdį?
Bet gal vis dėlto kas nors bendro yra? Kas anglam Šekspyras, tas lietuviam Donelaitis? Reikšmingumo pagrindas. 1813-ais rašytą etiudą Goethe pavadino „Shakespeare und keine Ende!“; gal ir Donelaičiui nėr pabaigos?
------------------------------------------------
[* Prisiminęs Henriką Radauską užrašiau Šekspyras, o ne Shakespeare’as; jis taip rašė, nors kitų nelietuvių asmenvardžius – kaip dera pagal vakarietišką tradiciją; gal išties Šekspyras vertas tokios pat išimties kaip Paryžius?]

(767) Donelaitiana, v: apie dolerį, Durako puloką ir dar šis tas

1964-ais, minint 250-ąsias K.D. metines, direktyviai buvo nuspręsta:
ofic. poeto atvaizdas – Vytauto Jurkūno, nupaišytas 1955-ais
(tas, kuris 2009-ais važinėjo po Vilnių troleibusais);
pernai nieks nebenurodinėjo; dažniausiai matytas – Eriko Varno

Prae scriptum. Ėmiau ir suabejojau: o 2015-ais dar padoru svarstyt apie Donelaitį? Gal tik apie Mykolą Kleopą Oginskį ir etnografinius regionus? :)

(1) apie dolerį
Praeitais metais apie Donelaitį svarstė kas tik turėjo ūpo. Pvz., LR kultūros atašė Karaliaučiaus krašte (ir dviračių kolekcininkas) Romano Senapėdžio svarstė: „Ar skaitė Kristijonas Donelaitis Šekspyrą?“ (svarstymas išsp. Klaipėdoj leidžiamo metraščio Baltija š.m. knygoj, jubiliejinėj, 30-oj; žr. p. 37–39).
Kodėl Senapėdžiui iškilo klausimas, ar skaitė Donelaitis Šekspyrą?
Ogi jis ėmė ir pastebėjo, kad Metuose minimas žodis doleris:

[...] norisi atkreipti dėmesį į vieną žodį lietuviškame tekste, kuris nepakito, nebuvo taisytas ar praleistas – šiais laikais labai populiarus ir nuostabos visiškai nekeliantis, gal todėl ir natūraliai priimtas, žodis, reiškiantis piniginį vienetą – „doleris“. Tai ypatingai intriguojanti aplinkybė, žinant, jog doleris, kaip JAV piniginis vienetas, buvo patvirtintas ir įvestas į apyvartą 1785 m., t. y. penkeri metai po K. Donelaičio mirties. Natūraliai kyla klausimas – iš kur gilios provincijos kunigas, retai kur nors toli išvykdavęs, galėjo žinoti apie šį piniginį vienetą? Gal tuo metu taip šmaikščiai buvo vadinamas Prūsijos taleris? Kaip tai plačiai buvo paplitę? Kodėl L. Rėza ir kiti „Metų“ vertėjai naudoja vertime talerio pavadinimą, nors poemos originale (lietuvių kalboje) yra vertojamas žodis „doleris“? (p. 38)

Priminęs, kokiose Metų eilutėse vartojamas žodis doleris:

• O štai dar algos tokie daug dolerių tyko (eil. 336);
• Su bernais kasmet suderėdams, dolerį siūlė (eil. 342);
• O štai toksai utėlius dolerių tyko (eil. 394);
• Siūlyk jam dosniai ant meto dolerių dešimt (eil. 405),

LR kultūros atašė Karaliaučiaus krašte ima svarstyt: esą tai ne atsitiktinumas, ne korektūros klaida, o sąmoningas žodžio „doleris“ vartojimas:

iš: kd300.ru; o donelaitis.lt taip ir neatsirado;
virtuali kelionė po K.D. muziejų

Iš kur tai literatūriniame tekste? Pradėjus gilintis į dolerio istoriją ir jo pavadinimo atsiradimą literatūriniuose tekstuose, paaiškėjo, jog pirmasis literatūriniame kūrinyje šį terminą pavartojo Šekspyras (1564–1616). Tragedijoje „Makbetas“ apie 1606 m. minimas piniginis vienetas doleris skamba dar paradoksaliau kaip anachronizmas, nes kūrinio herojus Makbetas mirė maždaug XI a. viduryje, t.y. prieš 500 metų, netgi iki pirmųjų talerių, kurie vėliau praminti doleriais, kaldinimo. Aiškinantis, reikėjo atsakyti į klausimą, o kada Šekspyro „Makbetas“ buvo išverstas į vokiečių kalbą, nes, kiek žinoma, K. Donelaitis žinojo daug kalbų, bet angliškai lyg ir nemokėjo. Tikėtina, jog K. Donelaitis galėjo minėtą kūrinį perskaityti tik vokiškai ir surasti vartojamą dolerio sąvoką Šekspyro kūryboje. Besigilinant į šią aplinkybę, paaiškėjo, jog vokiečių poetas ir vertėjas Christoph Martin Wieland (1733–1813) nuo 1762 m. iki 1766 m. išvertė bei išleido dvidešimt du Šekspyro kūrinius, tarp kurių buvo ir „Makbetas“. Tokia gausa verstinės Šekspyro kūrybos leidžia teigti, jog XVIII a. antrojoje pusėje Vokietijoje buvo atrastas Šekspyras, jo kūryba tapo plačiai skaitoma, populiari, madinga, ir tikriausiai tai buvo pirmoji Šekspyro populiarumo banga Vokietijoje bei Rytų Prūsijoje. Darytina prielaida, jog vertėjas Ch. M. Wieland paliko dolerio pavadinimą vokiškame tekste ir K. Donelaitis, kaip tik tuo laikotarpiu (1765–1775) rašydamas „Metus“, galėjo „Makbete“ užtikti minėtą žodį bei drąsiai jį vartoti savo poemoje. (ibid.)

Būrimas iš kavos tirščių!  – Ne, neperskaičiau visų Wielando vertimų (kaip neperskaitė ir R.S.); gana buvo apžvalginio straipsnio „Wieland’s translation of Shakespeare“ (1914). – Manau, kad atsakymo reikia ieškoti labai arti: žodis doleris yra vartojamas pasakojant epizodą, kur vis minimas turtings gaspadorius Bleberis, ir jis, manau, viskuo čia dėtas.
Neabejoju, kad Donelaitis turėjo klausą, t.y. fiksavo, kaip kas kalba. – Bleberis, spėtina, būdamas ar pirmos, arba antros kartos ateivis Rytprūsiuosna iš Olandijos, piniginį vienetą vadino ne vokiškai, t.y. thaler, o olandiškai, t.y. daalder. – Štai ir mįslės įminimas paprastuoju būdu. Ir nereikia jokių Šekspyrų.

(2) apie Durako puloką
Nežinau, ar jums taip atsitinka, o man atsitinka; atsitiko prieš keletą mėnesių: bendrauji su žmogum, lyg jį pažinotum; jis į tave kreipias vardu pavarde (ergo: žino, kas tu toks). – O tu nežinai jo vardo pavardės. Ir nepajėgi sukaupt drąsos paklausti: „Atleiskit, o jūs kas?“ – :Labai simpatiškas žmogus!
Štai toks – labai simpatiškas! – žmogus, nusipirkęs Miko Vaicekausko parengtus ir LLTI išleistus Metus, po kurio laiko vėl pas mus apsilankęs pareiškė:
– Žinot, žodynėly paaiškinta, kad pulokas – pistoletas. Bet półhakas tikrai ne pistoletas, gal galima būtų sakyt, kad tai trumpavamzdė muškieta? Va toks mano indėlis į Donelaičio metus.

Post scriptum. Donelaičio ąžuoliukas auga puikiai. Tik jau daug kas užmiršo, kad toks buvo pasodintas.

(639) Vilniaus vaizdai, xxiv

Tikriausiai pastebėjot šitą liūdną pavargusį žmogų, žiūrintį jums tiesiai į akis.

(Jei ir vaikštot po Vilnių, ne tik važinėjat.)

Šitaip primenama, kad prieš 100 metų Vilniuj gimė būsimasis prancūzų rašytojas Romainas Gary

(plakato autorius Robertas Jucaitis).

Kai prisimeni tose pat vietose buvusius Maironio atvaizdus ar jo eilėraščius, pateiktus beserifiu gremėzdišku šriftu,

arba tai, kaip tarsi primenama, kad šįmet Donelaičiui 300,

liūdniau nei liūdna pasidaro.

(622) Dėl juoko: du Brodskiai ir vienas Donelaitis

Kolegė Rūta P. persiuntė nuorodą į ketverių su viršum metų senumo Gražinos Juodytės straipsnį Vakarų eksprese „Su Kristijono Donelaičio vertimais – į pasaulį“, pridėdama šypsenėlę. Supratau kodėl: prieš keletą dienų apie du Brodskius, Donelaičio vertėją ir „vertėją“, jau svarstėm.
Šiuo atveju, Vakarų ekspreso publikacijos atveju, – greičiausiai žurnalistė pamanė, kad kito Brodskio negali būt, tik Nobelio premijos laureatas Josifas, ir „pataisė“ Clandestiną (kad jis supainiotų Josifą B. (1940–1996) su Davidu B. (1899–1966; jo išversti Metai pirmąkart išleisti 1946), – na, netikiu, tikrai netikiu; Isajevo vertimas [neseniai išspausdintas; gabalų skaičiau] visai geras; išties: gal ir geresnis už Davido Brodskio).

O kada pirmąkart Brodskiai buvo supainioti? – beveik prieš pusę amžiaus.

Kostas Korsakas kaupė visokiausią medžiagą, susijusią su K.D. 250-ųjų gimimo metinių paminėjimais visur kur, su Metų vertimais į kitas kalbas ir pan. Daugiausia iškarpos iš įvairiakalbių leidinių. Tik JAV lietuvių nepažangiojoj spaudoj skelbti tekstai perspausdinti mašinėle (matyt, labai trumpam gaudavo – susipažinti; bet dar ir mašininkė spėdavo perspausdint).
Tai va tame pluošte yra ir toks perspausdintas tekstas:

Donelaičio vertėjas rusų kalbon paleistas iš katorgos. 24 metų amžiaus sovietų poetas ir vertėjas (į rusų kalbą išvertę Donelaičio „Metus“) Josif Brodski neseniai grįžo iš priverčiamųjų darbų stovyklos. Kovo mėn. jis buvo nuteistas kaip „veltėdis“ penkeriems metams priverčiamųjų darbų. Jo eilėraščiuose buvę rasta antisovietiškumo. Brodskis atliko bausmę kaip mėšlo išvežiotojas viename Archangelsko sovchoze. Brodskio ištrėmimas liudija, kad komunistinėje santvarkoje kiekvieno kuriuo nors atžvilgiu partijai nepatinkančio kultūrininko likimas yra ir toliau despotų rankoje, nežiūrint, kuriais vardais tironai besišauktų. Brodskis iš katorgos buvo paleistas, tur būt, dėl to, kad rašytojo ištrėmimas labai plačiai nuaidėjo laisvojo pasaulio spaudoje, o taipgi kėlė nepasitenkinimą kituose sovietų rašytojuose.

Po perspausdintu tekstu K.K. ranka teužrašyta: Draugas (pr[ie]d[as]) 1964, birželio. Matyt, pajuto, kad kažkas negerai, ir dienos nebepridūrė. Ir išties: na negalėjo toks tekstas būt išspausdintas 1964-ų birželį: Josifas B. nuteistas 1964-ų kovą, paleistas po pusantrų metų 1965-ų rugsėjį.
Peržiūrėjau epavelde.lt esančius 1965-ų Draugo kultūrinius priedus nuo rugsėjo iki metų pabaigos ir neradau tokio teksto išspausdinto. Balažin, gal pražiūrėjau, gal dar vėliau skelbtas, gal ne savaitgaliniam priede, gal net ne Drauge. Bet tikrai kur nors turėjo būt paskelbtas.
Su Josifu B. bendravę lietuviai tikriausiai apie šią publikaciją nežinojo; jei būt žinoję, tikrai – kaip juoką – būtų Juozapui papasakoję, greičiausiai ir „Donelaičio vertėjui“ būt pasirodęs šis supainiojimas juokingas, – tai kieno nors atsiminimuose kokiu nors būdu būtų atsispindėję; deja.

(616) Paradonelaitiana: ąžuoliukas, i

2014-05-07, 15:05

2014-05-20, 12:45

Šįmet minint lotyniškų rašmenų atgavimo lyg ir jubiliejų [110] LLTI (05-07), Donelaitis linksniuotas perlinksniuotas buvo (vietininkas tik ilsėjos).

Tie visi skaitymai, žiūrėjimai, valgymai, skanavimai ėjo praėjo [ne ne, ir gražu, ir kilnu, ir kt. buvo! (buvo; lašiniai buvo baisiai gardūs!)]; liko tik D-čio ąžuoliukas.

Prisimenu: jau trečia, visi susirinkę prie iškastos duobelės; Albinas Juozapas Batavičius jau patriūbavo. – O ką sodinsim? – Sodinukas ūkio daly ant seifo tebeguli. – Atkeliavo tai, ką manėm būsiant sodinuką. Išvynioju – o ten net trys. Kurį rinktis? Šaknys visų daugmaž vienodos, bet vienas jau šakotis pradėjęs. Sakau: Gal šitą? – Tas ir buvo pasodintas, Albinui Juozapui Batavičiui antrąkart triūbuojant.

Taip ir pasijutau esąs atsakingas. – O jei neprigis? Taigi graušiu save, kad ne tą pasiūliau sodint.

Regis, prigijo. →

Tikėkimės, kad jam neatsitiks kaip tam iš D-čio pasakėčios.

Prieduras

(610) Tarp kitko: Karaliaučiaus krašto genius loci

dar kartą ačiū
parengėjui ir leidėjui už dovaną

Vis dar svarstau, ar teisingai pasielgiau nepaisydamas siūlymo su grupe žmonių vykt į Karaliaučiaus kraštą (primo: Tolminkiemis/Donelaitis; etc.). Nesu ten buvęs; vargu ar bebus kita proga, turint galvoj dab. Rusijos Federacijos politiką; kelionė kainuotų nemažai (firma organizuoja), bet ne pinigai esmė: nemėgstu (švelniausiai tariant) būt „grupės narys“; manau, kad tokiu atveju beveik gana perskaityt atitinkamus spausdintinio kelionių vadovo puslapius; tikrenybė atsiskleidžia išsukus iš turistinių maršrutų, nedovanotinai atsilikus/nuklydus, nes: užsižiūrėjai į realybės fragmentą, kuris liks „neapipasakotas“ gido ar apskritai „nevertas dėmesio“, ir jau tampi „problema“.
— Saviguoda, taip, suprantu.

Kita vertus, kas dabar [daugmaž] yra Karaliaučiaus kraštas, kokia jo genius loci, suvokiau iš publikacijos Nemune prieš n metų – Dalios Bielskytės [neseniai išleidusios jau trečią eilėraščių rinkinį] „Domšaitiados“ (2006-06-15, p. 8–9).
2006 metais margas būrys dailininkų savaitę blaškės po Karaliaučiaus sritį, „likusius istorijos griuvėsius“, ieškodami „stebuklingosios krašto dvasios, spalvomis išsiliejusios ankstyvosiose P[rano] Domšaičio drobėse“. Kropynų kaime prie gimtosios dailininko sodybos namo buvo pritvirtinta memorialinė lenta rusų ir lietuvių kalbomis su atitinkamo turinio užrašu. — Ar tebėr? ar namas tebestovi? — Klausimai, nes:

Nusklemtastogė troba lyg gūžėsi, bijodama, kad neišlaikys granitinės lentos svorio. Prieš penkerius metus priglaudusi atvykėlių armėnų šeimą, senutė pirkia beveik niekuo ir neprimena, kad joje kadaise gyveno klestinčio ūkininko, kurio sūnų paviliojo menas, šeima. Nupilkėjęs tinkas byrėjo, dusliai dunksėjo sienos, dailininkams keliant į šviesą sunkų atminimo ženklą. Suklypusios kopėčios, apšnerkštas kiemas, vištos, besikapstančios po mėšlyną, smarkiai kontrastavo su prabangia granito lenta, baltu audeklu, šampano purslais. Tylus susikaupimas suvokiančiųjų, kad stovima strimgalviais lekiančiame istorijos vežime...

Genius loci link:

Fantasmagoriški kirchių griuvėsiai, merdėjančios kapinės (jose pridygę skardinių paminklų, tarsi praradimo ženklu pažymėtų penkiakampėmis žvaigždėmis), plastikiniai langai XII a. pilies sienoje – klestėjimo ir žūties mozaika, meilės ir neapykantos eklektika. Sielos susidvejinimas tilpo vienoje banalioje frazėje – Rusijos protu nesuprasi... Tik šioje lygtyje dar buvo vienas nežinomasis – Mažosios Lietuvos dvasia, kuri žvelgė pro aklus bažnyčių langus, žiopčiojo patvoryje besimėtančių kaukolių burnomis, nykstančiais krikštais stiebėsi iš kapinių varputynų. Mažosios Lietuvos dvasia – it paukščio šešėlis ant kirchės bokšto užritinto cerkvės kupolo.

Ar ką nors panašaus lemta suvokt, jei būsi „ekskursijos dalyvis“? Vargu. Todėl ir nevažiuosiu.

(595) Miscellanea rerum, iv

— užfiksuota 2014-ų vasarį —

(α) apie lūkesčius
Jei tau pasiūlo sumest kortom durnių, juk nesitiki žaist pokerio su Andrium Tapinu ar patirt malonumą pralošdamas šachmatų partiją Česlovui Juršėnui?
Pažiūrėjau Vėlyvio Redirected / Už Lietuvą! Padurniuot smagu. Smagu pasižiūrėt į padurniavimus. Tik nereikia pradėt šnekų apie menines strategijas, Tarantino, Kusturicą, socialines kritikas ir pan. Juokimės iš to, kas gali būt juokinga, o ne apgailėtina.

(β) blefas, vardu mėnas
Pora pavyzdžių:
Tokia Millie Brown „kuria mėną“ vemdama: dvi dienas pabadavusi prisigeria dažyto pieno ir – du pirštus kuo giliau į burną. Atseit tokiu būdu dar nieks nekūrė.
Toks Fiodoras Čelnomazovas „tapo“ savo pimpilu arba užpakaliu: „Картины мастера по-весеннему живые и жизнеутверждающие. По мнению Федора, в них заключён куда более глубокий смысл, чем может показаться на первый взгляд.“ [Prispaudi dažais ištepliotą savo subinę prie drobės ar popieriaus, va tau ir mėnas; o jei pimpilu išbraižai kvadratą, jau ir Malevičius Kažkelintasis.]
Štai kas liūdniausia: žinios apie tokius atsiprašant „menininkus“ mūsų akiratin patenka be jokių pastangų, neieškant informacijos apie talentingus menininkus [ar jūs esate googlinęs (-usi): „talentingas menininkas“?]. Jos, tokios žinios, informacijos sraute iškyla paviršiun ir užkliūva už mūsų žvilgsnio kaip... (atsiprašau) kokie šūdai (jie iškyla ir plaukia [į marias plačiausias]).
----------------------------------------------------------
* pavadinimas yra kontaminacija: (a) Kultūros baruos (2010, nr. 7/8, p. 28–32) buvo išspausdinta Jurgitos Pociūtės iš prancūzų kalbos išverstas Jeano Clairo str. „Blefas, vardu kultūra“ („profaniškuose mūsų muziejuose nebeliko nei numen, nei numina [t.y. dievybių]. Vien tik griuvėsių krūva po žemės dalybų“); (b) o žodį mėnas (vietoj: menas) ironizuodamas vartojo Ričardas Gavelis.

(γ) apie metines, kurias vargu ar kas prisimins
Taip, 2014-ieji – Donelaičio metai, kam tik priklauso, kas tik netingi „reikš pagarbą“ evangelikų liuteronų kunigui (taip, vertai; nė pusės žodžio prieš net dėl visiškai nevykusių renginių, jei tai ne paprasčiausias „jubiliejinių“ pinigų „įsisavinimas“), nors būtų galima prisimint ir katalikų kunigą Antaną Strazdą, tiksliau – jo knygelę Giesmės svietiškos ir šventos, kuri buvo išleista lygiai prieš 200 metus, 1814-ais. — Po Elenos K. eilėraščių rinkinio Užpustomi pristatymo tuštybė timptelėjo už liežuvio: ėmiau ir pasakiau apie šitas metines Rašytojų klubo galvai Janinai R. „Tai gerai, imkim ir padarykim renginį per Poezijos pavasarį, aš susitarsiu su Latėnu, o pats gal galėtum kokį įžangos žodį tart?“ – Va taip žmogus ir įkliūni į paties paspęstus kapkanus.
---------------------------------------------------------
Spalio 7-ą bus lygiai 70 metų, kai žuvo Vytautas Mačernis. Ar kas nors prisimins? – Abejonė tuo stipresnė, kad bent mes dažniau prisimenam gimties, o ne mirties/žūties/savižudybės metines. [Žinau niekur neskelbtų atsiminimų, kurie labai tiktų pirmąkart būt paskelbti kurio nors žurnalo būtent spalio numery, bet: pasiūlysi, ir iškart išgirsi: kas parengs, kas parašys įvadą?]

(δ) apie priešdėlius
Vasario 16-osios deklaracijoj kalbama apie valstybės atkūrimą; to laiko geopolitinę situaciją turint galvoj, viskas suprantama, nors kai dabar pagalvoji – tai buvo deklaracija sukurti valstybę, naują valstybę; Vasario 16-oji, o šunys šika kaip ir kitom dienom; vos neįmyniau.

(ε) neišsiųsto el. laiško pradžia
Re: Re: Tarp kitko; 02-17, vėlus vakaras

Atminties bendrystė, deja, regis, liko vienintelis tikras mus (apibendrintai kalbu) jungiantis ryšys. Nepaisantis skirtumų, kurie nori nenori išryškėja, jei/kai gyvenimą ir požiūrį į jį imame pjaustyt kuo plonesniais sluoksniais. Deja, mes linkę ieškot skirtumų, o ne bendrumų; tampam skirtuomene. Nebent galėtumėm sutart dėl kai kurių kultūrinių vertybių; šeštadienį bus viešai paskelbtas naujasis LLTI premijos laureatas; neabejotinai vienas talentingiausių mūsų prozininkų. [...]

(ζ) trys mintigaliai nesulaukus Agnės Žagrakalytės romano Eigulio dukra pristatymo pabaigos
(a) Tarkim, kalba yra kumelė. Ne kokia kolkozinė, o sava nuosava. Žagrakalytė moka pakinkyt. Pakinko ją pasakojimo vežiman. Ir vadelioja: iš taško A į tašką B [pasakojimo pradžia–pabaiga] keliauja ne greitkelio pakraščiu [tiesiausiu keliu], o pasuka vieškeliais šunkeliais [kuo tolesniu, ilgesniu, malonesniu tikrakeliu]. Tai yra tikrasis malonumas: prisiminti.
(b) Empatija (psichologijos terminas, bet jis vis sukiojosi galvoj skaitant). Rašytoja įsijautusi į savo herojus taip labai, kad skaitytojas įsijaučia į romano herojus taip labai, kad net užmiršta laiku išlipt iš autobuso. (Požymis? – Požymis!)
(c) Jei manęs būt paprašę būti Eigulio dukros pristatymo moderatorium per knygų mugę, būčiau ėmės ir paprašęs: gal galėtum bent pusvalandį pasakot žmonėms apie tą vyrą, kurio asmenvardis, Tavo manymu, turėjo būt įrašytas knygos viršely [virš?] Agnės Žagrakalytės?

(η) apie slapyvardes
[Tai galėtų būt šito įrašo papildinys.]
Yra tikimybė perimt Jadvygos Juškytės archyvą. – Ir pagalvojau: Gabrielė Petkevičaitė pasirinko slapyvardę Bitė, o Juškytė – Širšė [bendravo, korespondavo; kuri slapyvardė labiau intriguoja? pasirinkimas bent jau šį tą reiškia?].

(578) Visiškai tarp kitko: apie progines monetas ir kt.

briaunoj įrašyta „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą“
dail. Tadas Žebrauskas ir Giedrius Paulauskis
(tiek – pirmąją eilutę, na, gal dar ir antrąją – dauguma ir težino)

dail. Mindaugas Gribauskas
(rašalinė, plunksna, kurių nieks ant rankraščio nededa [!], atversta knyga –
ar dar ką nors neįdomesnio, t.y. trafaretiškesnio buvo galima sugalvot?
be to, mano supratimu, visko – ir vaizdų, ir tekstų – per daug šitam ženkle)

Šiandien LLTI bus pristatyta jubiliejinė moneta, skirta Donelaičio 300-mečiui.
Ir kilo toks klausimas: kaip jubiliejinės monetos atrodys, kai/jei ir Lietuvoj bus euras?
Dėl averso viskas aišku, o reverse? Teks nurodyt juk vertę eurais; o kaip Vytis?
----------------------------
Negausiai į tą pristatymą žmonių susirinko. Be tų, kurie turėjo dalyvaut, ir fotografų (žurnalistų nepastebėjau, ir kam jiems vargintis, jei el. paštu gaus pranešimą apie tai, kas vyko), iki 15 nepavyko suskaičiuot.
Teisybę pasakė dail. Žebrauskas: jei jaunumenė ką nors žinos apie Donelaitį, tai turėsim dėkot „Liūdniems slibinams“ (pridurčiau: arba Rolandui Kazlui, įskaičiusiam Metus ir dar spektaklį sukūrusiam). Klausytis lengviau negu skaityti.
[Monetos de visu ir taktilinis pažinimas teikia malonumo; LLTI biblioteka irgi gavo dovanų.]
--------------------------
– Ką parašė Donelaitis?
– Žodžius „Liūdnų slibinų“ dainai.
Manau, jei „Klausimėlis“ būtų filmuojamas šįmet, tikrai toks atsakymo variantas būtų išgirstas.

(573) Donelaitiana, iv: ką reiškia tas ganà?

Ilgai, net iki XIX amžiaus vos ne pabaigos, gyvavo tradicija ir literatūros kūrinių, ypač stambesniųjų, pabaigoj užfiksuot (dažniausiai lotyniškai): Finis.
Donelaitis poemos dalių pabaigoj užrašo: Ganà. – Formaliai žiūrint, tai turėtų reikšt tą patį kaip finis, t.y. dalies pabaiga. Bet kalbos jausmas šnabžda: truputį kita prasmė, tuolab LKŽ ganà reikšmė „pabaiga“ neužfiksuota.
Ganà – užteks (šiuokart), nors (jei reiktų) būtų galima ir tęst, pridurti. Tokia „dalinė pabaiga“ lyg sietųsi su sakytine, laisvesne, o ne rašytine, griežčiau formalizuota tradicija.
Ar tai gali būt kaip nors susiję su pietizmu, surinkimininkais, su vad. Dievo žodžio sakytojų tradicija?
[Plg., šiaip, surinkimininko ir sakytojo Martyno Klumbio (1913–2001) atsiminimų kn. pavadinimą: Aš vislab galiu per tą, kurs mane galinčiu daro (1993); tas vislab toks donelaitiškas, bent jau mūsų galvose.]

(556) Visiškai tarp kitko: du stabtelėjimu naršant Viktoro Aleknos opus vitae

A.a. Viktoras Alekna – ir tas, ir anas, ir dar trečias, bet jei reiktų įvardint jo reikšmingiausią darbą, gyvenimo veikalą, nedvejodamas pasakyčiau: dviem knygom išleistas Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis (1995 ir 1997).

Kas mums užkliūva skaitant poeziją? – Pirmiausia tai, ką galim prisitaikyti sau.
SN [...] metraštis, kn. 1, p. 146: 1926-02-18 Nėris skaitė Jeseniną. Ir išsirašė posmą iš „Певущий зов“:

 «Пляши, Саломея, пляши!»
 Твои ноги легки и крылаты.
 Целуй ты уста без души, –
 Но близок твой час расплаты!

Susiet save su bibline Salomėja – poetės vertas išgyvenimas.
[Prisilupęs filologijos studentas —vg— Saulėtekio bendrabuty 1980-tinių pradžioj kartkartėm vis imdavo pakiliai deklamuot Brazdžionio „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“, – prieš tai entąjį kartą paskelbdamas, kad jo tėvas – mūrininkas.]
---------------------------------------------------------------------------------------------------------
SN [...] metraštis, kn. 2, p. 622: 1944-08-11 S.N., norinti kuo greičiau grįžti į Lietuvą, rusiškai rašo laišką iš Maskvos Vilniun Petrui Veržbilauskui (su kuriuo ofic. susimetrikavusi, lyg ir de jure vyrui), Alekna pateikia vertimą:

Brangus Petrai Petrovičiau!
Pagaliau sulaukėm Jūsų laiško. Jis trumpas ir nelinksmas, bet aš suprantu, kad kitaip ir būti negali – kur dar girdėti mūšio ūžesys ir parako kvapas. Kur mūsų gimtosios vietos? Kas ten dabar dedasi ir ką mes ten rasime?
Su Jūsų išvažiavimu prasidėjo nemalonumai [toliau dvi eilutės neįskaitomai užbrauktos violetiniu rašalu, o laiškas rašytas mėlynu rašalu] aš labai susijaudinusi ir laukiu Jūsų. Aš jaučiuosi visai ligonis ir neturiu jėgų grumtis su žmonių niekšingumu. Atvažiuokite nors neilgam, kad būtų galima viską sutvarkyti. [...]

Pasirašo: Serafima [= Salomėja] ir Valodė [= Salomėjos ir Bernardo Bučių sūnus Sauliukas].
Pagalvojau: juk ne tik man, ir jums būtų įdomu, kas tose užbraukytose eilutėse buvo parašyta? Plika akim, aišku, neįžvelgsi, bet multispektrinė laiško originalo (nesiaiškinau, kur jis saugomas) analizė tai palygint lengvai atskleistų (pernai vasarą taip buvo tyrinėti Donelaičio rankraščiai siekiant nustatyti, ar kas po plika akim matomais tekstais neslypi; neslypi; tyrinėjo žmogus, apvažiavęs su savo aparatūra iš Vokietijos; kitąkart vargu ar beatvažiuos; projektas).
-------------------------------------
Kodėl naršiau Aleknos knygas apie Nėrį? – Rinkau medžiagą greičiausiai taip ir neišrašysimai dienos (vasario pirmos) istorijai, kuri turėtų prasidėti maždaug taip: „1968 metų vasario 1 dieną Cicero, tuolaik dar būdavo patikslinama: prie Chicagos, mirė Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, Salomėjos Nėries motina.“ [Ši data Aleknos neužfiksuota.]

(548) Rastinukai, xxxi: Kusikovas, galbūt (iš)vertęs Donelaitį

Jau senokai akis buvo užkliuvusi už šio bibliografinio aprašo, esančio LNB kortelių vaizdų kataloge. Maniau, atsiras kokia laisvesnė valanda, nersiu teksto link.
Prieš keletą dienų prisiminęs, pasiaiškinau, kas tas Aleksandras Kusikovas. 1896 Armavire – 1977 Paryžiuj; poetas imažinistas (pasak Wolfgango Kasacko, jo lyrika „отличается пессимизмом и чувством одиночества. В ней отражается всемирный хаос, особенно в ат­мосфере большого города: поэт ищет выхода, обращаясь к религии и к природе родного Кавказа.“
Paryžiuj gyveno nuo 1924-ų, vadinas, Juozas Tysliava su juo galėjo būt pažįstamas.
Bet kad tokius eilėraščius rašantis poetas susidomėtų ir net imtų verst Donelaitį – sunkoka patikėt. Tačiau kokių tik keistenybių neatsitinka. Išspausdintų Donelaičio vertimų bibliografijoj toks asmenvardis neminimas. Tuolab didesnė intriga.
Vakar vakare užsiplikęs matės tariau sau: gan, pasižiūrėk pagaliau, ką ten Tysliava apie tą Kusikovą prirašė. Įlendu į epaveldą.lt, prisikapstau prie Lietuvos žinių reikiamo numerio, peržiūriu vienąkart, kitąkart – nėr jokio Tysliavos straipsnio.
Bibliografinis publikacijos aprašas negalėjo atsirast iš nieko, ergo, reikia elgtis senoviškai: imt popierines LŽ ir tikrint de visu.
Šįryt tą ir padariau. Išvada: epavelde.lt trūksta įdėtinio lapo, p. 4 ir 5. Tysliavos straipsnis 4-ame. Ilgokas, bet vertas dėmesio.

Įžanginės pastraipos:

Kusikovo portretas, įdėtas prie straipsnio
(dailininko autografo, deja, neįskaičiau)

Budelis ir vienuolis. Piktas ir kuo geriausias. Pasiutęs ir kuo tyliausias. Beprotis ir pats sveikasis.
„Nekenčiu žmonijos“ ir „kiekvieną myliu aš aukščiau dangaus“. Tokis šio rusų poeto Aleksandro Kusikovo apibūdinimas. Jo gyslose teka laukinis čerkesų, kalnų plėšikų, kraujas, o jis augo ir auklėjosi rusų kultūroj. Štai dėl ko savo pirmoj poemoj Aleksandras Kusikovas kantriai stengiasi suvienyti nuogą ir kraujuotą korano kalaviją su trumpu ir visa atleidžiančiu evangelijos kryžium. Pirmoji jo poema vadinasi „Koevangelijaran“.

Toliau pasakojama Kusikovo biografija, pristatoma poetų imažinistų grupė, kuriai priklausė ir Jeseninas; išvardijami kritikai, rašę apie jo kūrybą, visas pulkas; apie kritikus Kusikovas esą mėgstąs sakyt: „Čeho-čeho, a etoj driani u nas v Rossii mnogo.“ – O dabar įdomiausioji Tysliavos straipsnio dalis:

Paryžiuj aš buvau labai nustebintas, kada man ten tik ką susipažinus su žinomu rusų rašytoju Ilja Erenburg iš jo lūpų teko išgirsti apie tai, kad Al. Kusikovas mokąs lietuvių kalbos, tačiau aš buvau dar labiau nustebintas, kada aš, apsilankęs pas jį patį, pamačiau jo išverstą į rusų kalbą Duonelaičio „Metų laikai“. Jis susidomėjęs Pabaltijo tautų kultūros vystymosi [1922-ais pakeliui į Berlyną mėnesį užtruko Estijoj], kuris, anot jo paties, nieko bendra neturįs su Rytų ir Vakarų kultūromis. Lietuva, kaipo romantinga savo praeitimi ir turtinga folkloru bei gražia savo kalba, jį labiausiai patraukė ir todėl apie naują atgimusią Lietuvą jis savo straipsniuos rašo ne tik rusų, bet ir prancūzų spaudoje. Be to, poetas Al. Kusikovas pradėjo ruošti rusų kalba lietuvių poezijos antologiją, kurią išleisianti Maskvos valstybinė knygų leidykla.
Taip pat dar šią žiemą jis žada aplankyti Lietuvą ir Kaune duoti savo literatūros vakarą.

Ir kiek čia tiesos, o kiek svajojimų-ketinimų?
Gal ir vertė Kusikovas Metus, bet kad visus būt išvertęs – labai abejotina. Gal ir galvojo apie lietuvių poezijos antologiją, bet kad Maskvoj ją kas išleistų – vargu oi vargu. Vienintelį Kusikovo vertimą pavyko išsiaiškint buvo išspausdintą – Tysliavos „Elli“ (Kaune ėjusiam Эхо, 1925-11-15); gal buvo ir daugiau. Vieną Kusikovo eilėraštį – „O argi vėjas vėją nesutinka“ – į lietuvių (atsilygindamas) išvertė Tysliava, paskelbtas greta straipsnio, bet: 1967-ais išleistoj T. rinktinėj Nemuno rankose tas vertimas neperspausdintas; suprantama – autorius dar buvo gyvas ir gyveno Paryžiuj.
Tai vertė Kusikovas Donelaitį ar ne, jei vertė – kiek išvertė? – į šituos klausimus būtų galima atsakyt tik pastudijavus jo archyvą, jei toks išliko.
Galimas dalykas, jį tektų vadint antruoju Donelaičio vertėju į rusų kalbą. Pirmasis (kaip primenama ir redakcijos prieraše) – Viačeslavas Ivanovas, apie 1917-us rengtam, bet taip ir neišėjusiam lietuvių literatūros almanachui rusų kalba išvertęs „Pavasario linksmybių“ 201 eilutę.

(511) Dėl juoko: kaip atrodo filologas šalia Užkalnio ir Maldeikienės

Kai paskambino poetė Ilzė Butkutė ir paprašė dalyvaut jos antrosios knygos pristatyme per Vilniaus knygų festivalį, moderuot anąjį, taip sakant, tolesnių paaiškinimų nelaukdamas tariau:
– Gerai, pirmosios [eilėraščių rinkinio Karavanų lopšinės] pristatyme per knygų mugę dalyvavau, dabar antroji, jei Tau tinka, kodėl ne. Tai čia bus Tavo receptų rinkinys? – manydamas, kad šmaikštauju, paklausiau.
– Ne, matai, aš tokią knygelę Atleisk savo šefą išleidau. Su Užkalniu ir Maldeikiene jau sutarta, bet pagalvojau, kad viskas gali pakrypt vienon pusėn.
– Na ką, Ilze, tebūnie man tai iššūkis.
Atsiuntė autorė tą savo praktinį vadovą, perskaičiau. Įžangą, kaip moderatoriui ir priklauso, parengiau, šio to bei ano pasirengiau paklaust. 54 min pristatymas įvyko, darbas atliktas. Net delfi.lt, t.y. Mindaugas Jackevičius, šitą vyksmą aprašė; T. [regis, Tomo] Vinicko nuotraukom aprašas buvo praturtintas.
Gerai būt nežinomam delfiniu lygmeniu, – pagalvojau; necituoja tavęs, lieki anapus ribos; ir džiaukis. Bet va vienas komentaras вывел меня на чистую воду:

klausytoja 2013-09-13 19:51
Gal galėtumėte pasidalinti, kur galima gauti to, ką buvo parūkęs pristatymo vedantysis?

Na, ne „Rockets“, pardavinėjamas „Lietuvos spaudos“ kioskuose, greičiausiai turėjo galvoj klausytoja (tokias rūkau, iš balto pakelio po 40 vnt.). Jai, matyt, pasirodė nesuvokiamas dalykas, kad  (neprisirūkius kanapių) galima pradėt nuo Donelaičio ir per Simoną Stanevičių, Petrą Vileišį ir Romualdą Granauską prieit iki Ilzės Butkutės: visi paminėtieji asmenys, be kita ko, yra vertę ar rašę brošiūrų savo laiko žmonėms ant naudos.
Taigi: filologas šalia gyvenimą išmanančių žmonių atrodo apsirūkęs. Nebuvau apie tai anksčiau pagalvojęs. Praturtėjau.

(509) Užparaštė, lxxiii: kodėl Antanui B. nepatiko Kristijonas D.

Vakar VU Tomas Andriukonis gynė humanitarinių mokslų disertaciją Originalieji Antano Baranausko tekstai (1853–1863 m.) – rašymo istorija (nebuvau, bet tikiu: apsigynė). Paskaitinėjau, verta dėmesio, reiks perskaityt.
O štai už ko užkliuvau: 455-oj išnašoj atsakoma į įrašo pavadinime užfiksuotą klausimą:

Atrodo, kad Baranauskas lietuviškų poetinių kūrinių kokybę siejo su jų „padainuojamumu“. Balso ir teksto sąryšį jis akcentavo kaip esmingą (tad užrašymas yra tik kūrinio užlaikymas laike iki jį galės „realizuoti“ balsas). Kritikuodamas Donelaitį, Baranauskas tai panaudojo kaip argumentą, tvirtindamas, kad jo tekstai esą nepadainuojami (žr. Przegląd katolicki 1883 nr 380, 608). Šiuo atveju ne tiek svarbus Baranausko argumentų tikslumas bei teisingumas (juolab kad Donelaičiui nepalankumą Baranauskas pirmiausiai reiškė dėl to, kad jis buvo protestantų pastorius [t.b. liuteronų kunigas]), bet tai, kad toks argumentas galėjo būti pateiktas, kad jis buvo daugiau ar mažiau galiojantis. (p. 233)

Kaip Rolandas Kazlas Metus skanduoja – dar negirdėjau, nebedaug liko laukt, knygos su CD pristatymas jau šeštadienį.
P.S. Šį tą (smagaus) pridūriau prie 497 įrašo.

(455.1) Visiškai tarp kitko: dar šis tas apie Donelaitį (prieduras)

Jei jau donelaitiškan šūdan įmyniau...
Neabejojant teigiama, esą Donelaičiui gyvam esant išspausdintos tebuvo dvi jo poezijos eilutės – 267 ir 268 iš „Vasaros darbų“:

Ar nežinai, kad būrs nor grečną grūdą sulaukti,
Tai pirm to jisai tur grečną šūdą pakrėsti?

Jas Donelaitis įterpęs versdamas lietuvių kalbon brošiūrą apie separacijos, t.y. kaimo ir dvaro žemių atidalijimo, naudą, kuri buvusi išleista 1769-ais. Bet: mes kol kas net tikro tos brošiūros pavadinimo nežinome – 1977-ais išleistų Raštų rengėjai pasirinko nusakomąjį leidinio įvardijimo būdą, o Vaclovas Biržiška, remdamasis vokiškais panašių raštų pavadinimais ir imituodamas tų laikų lietuvių kalbą, buvo sukūręs [Gromata vieno gaspadoriaus būrams apie ganyklų perdalijimo naudą], nes:

Vienintelis turimas leidinio egzempliorius [saugomas Vrublevskių bibliotekoj] defektinis: stinga titulinio, 1–2, 4–5 [sic! bet taip negali būt – jei yra p. 3, tai kitoj lapo pusėj turi būt p. 4; spėtina: gal p. 4 ir 5 tiesiog buvo/yra sulipę?], 15–16, 35–38 puslapių ir pabaigos (nuo p. 42) [spėjama, kad kelių puslapių, nors: o kodėl ne keliolikos?]. (Raštai, 1977, p. 393)

Taigi: ar galim neabejodami tvirtinti, kad tebuvo paskelbtos tik dvi K.D. poezijos eilutės, jei nieks nėra matęs visos tos brošiūros? Kitas klausimas: ar tikėtina, kad pasauly tėra išlikęs tas vienintelis, defektinis, brošiūros egzempliorius? – Sunkiai. Vokietijoj reiktų ieškot, tik neaišku ko, nes leidinio pavadinimo nežinom.

(455) Visiškai tarp kitko: dar šis tas apie Donelaitį

Sakinys iš Vinco Kuzmicko ir Vytauto Vitkausko straipsnio „Menant Donelaičio mįslę“ – išplėstinės K.D. Raštų (1977) recenzijos:

Primintina, kad šūdleterės [mėšlui vežti iš išilginių lentų sukaltos kripės (gardys)] yra tik hibridas, o ne tikras germanizmas (p. 329), nes šūdas, kaip rodo sanskrito ir kitų indoeuropiečių kalbų atitikmenys, yra neskolintas žodis. (Pergalė, 1979, nr 3, p. 130)

Skaitydamas šį sakinį prisiminiau: kartkartėm, kai manau, kad nieko doro neišeis, bus nei šis, nei tas, imu ir lepteliu: šūds su bruknėm. Ir iš kur šitas posakis mano galvoj? Niekaip neatkapstau.

O rimčiau šnekant, tas straipsnis, manau, visai nepelnytai primirštas. Nemažai Kosto Doveikos Įvade išsakytų nuomonių, kurios nebekvestionuojamai pripažįstamos, ten gana pagrįstai paneigiamos.
Kad ir dėl pasakėčių sukūrimo laiko. Štai ir naujausioj chrestomatijoj Literatūra 11 klasei: Renesansas, Barokas, Apšvieta (2012) rašoma:

Manoma, kad lietuviškas pasakėčias K. Donelaitis parašė dar jaunystėje. (d. I, p. 330)

Taip manė Doveika, o Kuzmickas tikrai pagrįstai teigė (argumentacijos čia nekartosiu), kad pasakėčios kurtos tuo pat metu kaip ir Metai:

Naivu būtų manyti, kad pasakėčias, kupinas ironijos, gyvenimo pažinimo ir išminties, parašė dvidešimt šešerių metų vaikinas, vadovavęs Stalupėnų mokinių chorui. Pasakėčios dvelkia autoriaus pasitikėjimu savimi, pasitenkinimu tvirta ir nusistovėjusia padėtimi visuomenėje, kurią poetas pasišovęs auklėti ir taisyti. [...] Mintijimo struktūra, poetiniais tropais, vaizdais ir sentencijomis pasakėčios siejasi su „Metais“, o tai verčia manyti, kad yra sukurtos poeto brandos metais, giliai įleidus šaknis į Tolminkiemio žemę. (p. 125)

Beje, kad pasakėčios – ne K.D. jaunystės kūrinys, stengėsi pagrįst ir dr. Dalia Dilytė-Staškevičienė per XI Jurgio Lebedžio skaitymus (2012-11-23), kurie buvo pavadinti „Naujausi lituanistikos atradimai ir šiuolaikinė istorinė vaizduotė“.

(454) Užparaštė, lxiii: apie Donelaitį 250-mečio proga

Galima palygint su KD300 logotipu

Igorio Piekuro (1935–2006) sukurta KD monograma
(kn. Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai aplankas)

Norėjau pradėt: keistas dalykas, bet netikslus būtų toks epitetas; tad apsieisiu be jo.
Skaitai prieš amžių rašytą tekstą ir – nepaisant kai kurių kalbos ir rašybos skirtumų – vis dėlto tarsi girdi jo autoriaus balsą, savaimingą jo balsą.
Skaitai prieš pusamžį rašytą tekstą ir – nors pasitelkta lyg ir ta pati bendrinė kalba kaip dabar, ir rašyba beveik ta pati – tiesiog negali priimt jo kaip galimai autentiško; tik kaip bendrinio diskurso veidrodinį atspindį. Pvz., kaip rašyta ir kalbėta 1964-ais (manau, ir iš tiek galima perprast to laiko oficialiojo diskurso pobūdį):

Rugpiūčio 6 d. į Čystyje Prudy gyvenvietę (buv. Tolminkiemį), kur kadaise gyveno, kūrė ir mirė Kristijonas Donelaitis, rinkosi kūrybinė inteligentija, partiniai ir tarybiniai darbuotojai, darbininkai, kolūkiečiai, moksleiviai. Čia turėjo įvykti paminklinio akmens Donelaičiui atidengimas.
Šešioliktą valandą kalvos viršūnę ir šlaitus užpildė minios žmonių. Prie dar uždengto paminklinio akmens atsistoja svečiai iš Lietuvos – LKP CK sekretorius A. Barkauskas [etc.]. Čia atvyko ir TSKP Kaliningrado srities komiteto sekretorius D. Nikitinas [etc.]
Nesterovo rajono vykdomojo komiteto pirmininkas S. Pisarevas:

Daugiau, kaip 36 metus gyveno ir kūrė šioje vietovėje didysis dainius, kurio kūryba šiandieną keliauja po visas tarybines respublikas, po žemės rutulį, šlovindama žmogaus grožį, jo darbus ir didybę.

[...] Kaliningrado srities kultūros valdybos viršininkas V. Machovas:

[...] Pažangi, kraujo ryšiais susijusi su liaudies gyvenimu Donelaičio kūryba šiandieną pelnytai užima garbingiausią vietą žymiausių tarybinių tautų literatūrinių paminklų tarpe.

Nesterovo gamybinės valdybos partinio komiteto sekretoriaus pavaduotojas V. Gluškovas:

[...] Įžymiosios poemos „Metai“ kūrėjas pasirinko herojumi liaudį. Jis atvirai kalbėjo apie sunkią Lietuvos valstiečių dalią, plakė dvarininkiją, ryškiomis varsomis piešė valstiečių buitį ir darbą, drąsiai gindamas jų žmogiškas ir pilietines teises. Tai poema, kuri skiepijo neapykantą išnaudojimui ir priespaudai, viskam, kas žemina žmogaus orumą ir grožį. [...] Ji padeda mokyti žmones gėrio ir skatina kovai su blogiu, ji stiprina internacionalinius ryšius, taiką ir draugystę. (Kristijono Donelaičio jubiliejiniai metai, 1965, p. 146–148)

Tą popietę kalbėjo ir Kostas Korsakas, aišku, neišvengdamas privalomųjų frazių, bet vad. sovietinio diskurso grynuolių jo tekste praktiškai nėra. Nespėta išmokti? Sąmoningai vengta? Abi priežastys lėmė?
Nežinau, kokia Jūsų reakcija skaitant tokio pobūdžio tekstas; aš tai nesąmoningai imu šypsotis.

P.S. Jei jau apie Donelaitį pradėta kalba: yra interneto svetainės, skirtos Donelaičiui, itališkai ir rusiškai (ypač vertas dėmesio pastarojoj esantis План мероприятий по подготовке и празднованию 300-летия со дня рождения К. Донелайтиса – solidžiai priplanuota). O donelaitis.lt kol kas svajonėse.lt.
P.P.S. Manau, prasminga būtų 2015-ų pradžioj (pavasariop, pavasarį, vasarop) peržvelgt LR Vyriausybės 2013-02-06 priimtą nutarimą nr. 121, t.y. svajones.lt, ir pasižiūrėt, kas įgyvendinta iš pridėtojo priemonių plano. Manau, kad tai būtų tikrasis dab. valstybės požiūrio į kultūrą [nepersonifikuoju: vyriausybės – iš principo, nes kad ir kas būtų valdžioj, požiūris į kultūrą toks pat] adekvačiausias atspindys. (Jei šitas tinklaraštis tuolaik dar gyvuos, prašyčiau primint šitą ketinimą; jei ne – gal kas kitas tai padarys.) 

(425) Tarp kitko: apsišikit trim eilėm,

rašytojau Romai Gudaiti, š.m. Kovo 11-ąją, be kita ko, pareiškęs:

Išdrįskime ir pasvajokime: mūsų vienybės dėka vieną gražią dieną išnyksta [...] beždžioniškas moteriškų pavardžių iškraipymas (kažkodėl labiau sueuropėjusioje tradicijoje Donelaičiui nešovė galvon savo būres perkrikštyti Dočėm, Slunkėm, Pelėdėm!) [...]

(Donelaitis, poemos personažus vadinantis tik vardais ar pravardėm, o ne vardais ir pavardėm, čia visiškai niekuo dėtas, jis nė vienos moters Pavardeniene nėra pavadinęs, kiek atsimenu.)
Taip sakau aš, Virginijus Gasiliūnas, kurio marti – visiškai teisėtai (ir juridiškai teisėtai), o ne „beždžioniškai iškraipydama“ – pasirinko pavardės formą Gasiliūnė (plg. latvių pavardes ir pagaliau Jono Jablonskio nuostatą). Nes tiesiog nesąmones kalbate. Ir prarandate bet kokį pagrindą Jus, kaip rašytoją ir asmenį (nes įžeidinėjate kitus asmenis), gerbti.
P.S. Pavojinga prisimint Donelaitį – iškart kalbos turtai galvoj ima krebždėt. :)

(399) Paradonelaitiana: iš Metų, kaip Europos literatūros šedevro, legitimacijos istorijos

Ankstesniame įraše paminėjus Kostą Korsaką, prisiminė dar vienas dalykas; be kita ko, su juo šiek tiek [nežinau kol kas – kiek] susijęs ir K.K.

Jei gerai supratau, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija nori/siekia 2014-ų sausio 1-ą įterpt į šios organizacijos siūlomų visam pasauly (nekibkit prie apibendrinimo) paminėt datų sąrašą: Kristijonui Donelaičiui – 300. (Kaip šįmet dr. Meilei Lukšienei – 100.) Už ką? Aišku, už Metus.
Praėjusios savaitės pradžioj sulaukėm minėtosios komisijos sekretoriato Kultūros programų vadovės M.V. skambučio – prašymo viens du, per dieną, patikslint po enciklopedijas klaidžiojantį teiginį, esą UNESCO 1977-ais Metus paskelbė Europos literatūros šedevru; jei tiksliau – patikslint LLE paskelbtą a.a. Leono Gineičio str. apie Donelaitį paskutinį sakinį (užmečiau akį ir į VLE [t. V, p. 81]; ten, a.a Albino Jovaišo straipsny, nieko apie Metus kaip šedevrą), taigi – paskutinį sakinį iš LLE:

D. poema Metai UNESKO nutarimu 1977 įtraukta į „Europos literatūros šedevrų biblioteką“. (p. 119)

Ką gi, ėmėmės darbo, t.y. ieškot. Ir nieko labiau patikslinančio ir sukonkretinančio negu gabaliukas Pergalėj neradom (patikslinimai pakeliui atsispindi per nuosiuntas):

Tarptautinė literatūros kritikų asociacija, remdamasi SNO UNESCO konferencijos nutarimais, sudarė Europos literatūros šedevrų sąrašą nuo antikos iki 1940 m. Kūrinių sąrašą svarstė speciali komisija, kuriai pirmininkavo žinomas prancūzų rašytojas H. Bazenas ([Hervé] Bazin) ir belgų rašytojas D. Žilis (Gilles [Daniel Gillès de Pélichy]), dalyvaujant UNESCO atstovams ir įvairių šalių kritikams (Tarybų Sąjungai atstovavo N[ikolajus] Fedorenka ir A[leksandras] Michailovas). Paskutiniame Tarptautinės literatūros kritikų asociacijos biuletenyje, išleistame 1977 m. pabaigoje Paryžiuje, paskelbtas žymiausių Europos literatūros kūrinių sąrašas. Čia figūruoja 340 autorių. Pabaltijo kraštų literatūras šiame sąraše reprezentuoja K. Donelaičio „Metai“. (Pergalė, 1978, nr. 4, p. 191)

Tolesnis žingsnis turėtų būti tiesiog atsiverst minimąjį Asociacijos biuletenio numerį – ten turėtų būt konkretybių, kurios tikrai domintų. Deja, tai man neprieinama, nes tik težinau, kad toks biuletenis ėjo. Atsiprašau už informacijos skystumą. (Reiktų eit per visiškai prancūzišką paiešką, o čia aš analfabetas.)
P.S. Susidariau nuomonę, kad L'Association internationale de la critique littéraire bent jau buvo gana politiškai angažuotas (antiburžuazinis/marksistinis) sambūris. Jam, be kita ko, priklausė ir Kostas Korsakas (yra išlikęs Sovietų Sąjungos rašytojų sąjungos atstovo paraginimas atsiųst 5 rb. 42 kap. – kad nekiltų problemų kolektyviai sumokant minėtosios asociacijos nario mokestį). — Ar tai pasėja abejonių dėl Donelaičio Metų kaip vieno iš Europos literatūros šedevrų ligitimacijos? — Nežinau.

(369) Iš popieryno, viii: varia

Kai kuprinėj nelieka skaitomos knygos, rytais iš šalia durų tupinčios dėžės išgriebiu kokį brandų laikraštį ar žurnalą (mažiausiai 5 metų senumo) – spoksot pro troleibuso langą vėlų rudenį nebelabai noris. Šįryt nučiupau 2004-12-18 Šiaurės Atėnų numerį.

Pirmam puslapy – Dalios Staponkutės esė „Pirmosios klasės keleivė“. Vos pradėjus skaityt, atmintis atgamino tekstą, bet paskutinės pastraipos pradžia atsidūrė visai kitam kontekste negu 2004-ais.

Matau dvi milžiniško politinio darinio periferijas – lietuviškąją ir graikiškąją, kurios vertina viena kitą pagal atvirkštinio žiūrono vaizdą. Taip, tai du tolimi pasauliai, dvi nesugretinamos laiko ir formos pajautos, šimtai kultūros skirtumų, tačiau esminį tebeįžvelgiu tik vieną: kuo šiauriau, tuo arčiau „barbaro“ istorine prasme. Paprastas pavyzdys. Graikas, apimtas kvailiojimo ekstazės, degina uždirbtus pinigus ir daužo indus, paversdamas skaudžią akimirkos vienkartybę šukėmis ir pelenais; lietuvis neviltį išreiškia ne daiktiškai, o kūniškai, pasirinkdamas sąmonės slopinimą ir kūno žalojimą.

Ką naujo išryškino krizė? Graikai, apimti pasipiktinimo ekstazės, rengia demonstracijas, paįvairinamas susidūrimų su policija, o mes – arba griežiam dantim, arba skraidinam savo kūnus iš Lietuvos?

atvaizdas iš čia

Trečiam – interviu su Umberto Eco „Grožį pakeitė provokacija“. Paklaustas, kas jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsako:

Nekviesčiau vakarieniauti nei vienos, nei kitos. Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui. Mano nuomone, Venera perdėm raumeninga, o Mona Liza pasirodytų esanti transvestitas. Jei man pasitaikytų galimybė nueiti į pasimatymą su kokiu nors meno istorijos moterišku personažu, pasirinkčiau markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią.

Paieškojau tos markgrafienės. XIII amžius; būčiau linkęs pritart Eco skoniui. :)
Beje, Eco vartoja terminus provokacijos estetika, grožio politeizmas, grožio ateizmas (bent jau taip Vytauto Bikulčiaus išversta), – visai vartotini.

Penktam – gabalas iš a.a. Sigito Gedos kasdienraščių. Kaip iliustracija – jo suklijuotas kolažas. Esu matęs daugiau tų suklijų; kai skaičiau Freskas, irgi buvau jas prisiminęs; visai įdomi tema galėtų būt psichoanalitiškai paspalvintiems pasvarstymams apie tų kolažų ir kai kurių eilėraščių sąsajas.

Dvyliktam – a.a. Gintaro Beresnevičiaus aistrų dramos apie Tėvynę su prologu danguje Leninas ir Donelaitis vidurys. Jei atsirastų gerą humoro jausmą turintis režisierius, visai gražus Donelaičio metų akcentas galėtų būt.

Ech, gryniausias malonumas skaityt brandžius laikraščius, ypač važiuojant troleibusu.

P.S. (kitądien). Šio ŠA numerio tekstai yra ir virtualioj erdvėj, bet – nesvarbu, kad tai skambės gal retrogradiškai, – vis tiek manau: skaityti popieriuj vartant puslapius ir ekrane atsidarant atskirus tekstus – tam tikra (psichosomatine?) prasme iš esmės kitoks veiksmas (prie anksčiau virtualioj erdvėj paskelbtų tekstų 99% atvejų nueinam per konkrečių dalykų paiešką  ir teskaitom [= perbėgam akimis] tą tekstą, kuriame yra kas nors, ko ieškojom).
Digresija. Klausytis vinilinių plokštelių – [vėl] jėga (net: vinyl’s popularity booms; aišku, su snobizmo priekvapiu, bet jis, bent man, visai malonus); skaityt popieriuj spausdintą tekstą – [dar ne] jėga? Manau, neilgam. – Snobai juk neturėtų likt nepastebimi? :)