(cc) (by:) —vg— [filologas (platesniąja prasme) ir batautojas]

2020-12-30

(1241) Tarp kitko: Balanos gadynės autoriaus siūlytoji kalendoriaus pertvarka

Julijaus kalendorius, Grigaliaus kalendorius; galėjo būt ir Mikalojaus tvarkingasis kalendorius – bent vienoj galvoj ir buvo.

1928 III 1 išėjusiame Socialdemokrate paskelbtas straipsnis „Kalendoriaus reforma“ (nr. 9, p. 3; parašas: J. Aj.), prasidedantis:
Žmonės – niekad nepatenkinti. Šiandien jau jiems nepatinka senasis gerasis kalendorius, kurs jau šimtmečiai kaip skirsto metus į mėnesius, mėnesius į savaites, savaites į dienas. Nebepakenčiama, kad sekmadieniai kasmet būna vis kitomis mėnesio dienomis, kad vienas mėnuo turi 31 dieną, kitas 30, o vienas iš 12 net 28 dienas. Sulig mūsų metų padalijimo, šventas tenka švęsti, kada jos „išpuola“. Ir ypač su dviem didžiosioms šventėms – nežinai, kada ateinančiais metais jos išpuls. Žodžiu, popiežius Grigorius, kurs sudarė mūsų kalendorių, turi būti peržiūrėtas.
       Kaip su visokiais nuvertimais – jie pradedami keliose vietose ir įvairių žmonių, – taip ir kalendoriaus revoliucija. Taip kai kurie dvasininkai kelia klausimą, kad didžiosios metų šventės būtų pastovios. Pirmiausia dėl Velykų, kurioms siūloma nuskirti vieną pastovią dieną, tarp kitko, pirmąjį balandžio sekmadienį, kurs atrodo patogiausiu. [Dėl Velykų datos pastovumo iki šiol diskutuoja; pvz., žr. prof. Colino Humphreyso nuomonę.] Tuo būdu automatiškai nusistatytų ir Sekminės. Bet apie šį sumanymą visuomenė nedaug įdomaujasi. Ir tai nėra dar kalendoriaus revoliucija.
       Visai kitas reikalas su dviem tuo pat laiku iš dviejų vietų – Vokietijos ir Austrijos – keliamais Gregoriaus kalendoriaus nuvertimo sumanymais.
Ir pristatomi tie sumanymai – kas siūloma daryt, kad kalendorius taptų logiškesnis ir pastovesnis. Jei kam įdomu, tas Socialdemokrato nr. yr epavelde.lt. — Įdomiau kas kita. Neilgtrukus, 1928 IV 5, tame pačiame savaitrašty vėl rašinys ta pačia tema – „Dar apie kalendoriaus reformą“ (nr. 14, p. 3) su paantrašte: „Mūsų skaitytojas sumanęs dar geresnį kalendorių“. Tas skaitytojas – pirmasis lietuvis agronomas su aukštuoju Mikalojus Katkus.
Nuo seniai aš sumaniau kalendorių geresnį, negu dabarnykštis ir laikiau jį savyje, niekam nesakydamas, nes jei šis senas kalendorius šimtmečius stovi, tai matyt jo keblumai svietui neįkyrėjo, ir ko čia man kištis. Dabar sužinojau, kad esamas kalendorius nepatenkina svieto, ir kad manoma jį nuversti. Perskaičiau „Socdem.“ 9 nr. straipsnį „Kalendoriaus reforma“ ir nustebau. Nustebau tuom, kad mano sumanytasis kalendorius yra geresnis už abudu vokiečių paskelbtus. Imuos drąsos apgarsyti savąjį. Jis štai koks. Kadangi metai turi 52 savaites ir dar vieną dieną, tai iš tų savaičių galima padaryti 13 mėnesių po keturias savaites kiekviename (13x4=52 arba 364 dienos). Dar liekti viena diena. Ją reikia padėti pradžioje metų, neskiriant jos nei į mėnesio nei į savaitės dienų skaičių ir pavadinti ją „Naujieji metai“. Po tos dienos ant rytojaus bus pirma diena sausio mėnesio ir pirmadienis, toliau eitų antra sausio ir antradienis. Paskutinė diena sausio būtų 28 ir būtų ketvirtos savaitės sekmadienis. Kilniuosiuose metuose po Naujų metų dienos dar reikia pridėti keliamąją dieną ir ji neprivalo turėti nė savaičių dienų vardo nė mėnesio dienų skaičiaus vardo, vardas jos „Keliamoji diena“. Dar reikia įdėti vardą tryliktam mėnesiui, jis turi vadintis „Katkaus mėnuo“. Ot ir visas kalendorius, trumpas ir tiesus, be vingių. Jis viršina abu vokiečių kalendorius, Brochmano ir Fussgaengerio, pirma tuo, kad visi mėnesiai turi po 28 dienas ir lygūs, gi anų mėnesiai nelygūs, tai 30, tai 31 diena. Antra, galas kiekvieno mėnesio supuola su galu savaitės; paskutinė mėnesio diena visada sekmadienis, ji yra paskutinė savaitės diena. Pirmadienių datos: 1, 8, 15, 22, antradienių datos: 2, 9, 16, 23 ir t.t. sekmadienių datos: 7, 14, 21, 28 ir taip be atmainos per visus metus ir amžius. Trečia, mano kalendoriuje palaidosios dienos atbūtos pradžioje metų ir daugiau nesipainioja, turi ir savo vardus: Nauji metai, keliamoji diena. Vokiečių kalendorių reformatorių jo įterptos į vidurį ir sudaro gunklą dienų bėgyje. Kad minėti kalendoriai viršytų manąjį bent viename kokiame atvejyje, ieškodamas nieko nerandu.
 kompiutery atsidaręs kalendorių vis sutrinku kairėj matydamas
Su[nday]; pirmadienį, ne sekmadienį savaitė prasideda
       Dėl  l a i k o  kalendoriaus įvedimo visi trys mažne sutinkame. Sakome, kad su pirmų naujų metų pradžia turi prasidėti savaitės pradžia; reiškia, reikia pradėti nuo tų metų, kurių pradžia podraug yra savaitės pradžia. Čia svarbu yra, kuri diena bus laikoma pradžia savaitės, sekmadienis ar pirmadienis. Mums, lietuviams, pirmoji diena yra pirmadienis, taip ir šventraštis sako. Dievas kūrė pasaulį per šešias dienas, galop sekmoje dienoje ilsėjosi. Reiškia, paskutinė savaitės diena yra poilsio diena – sekmadienis. Taip būtų patogu slovėniškoms [= slaviškoms] tautoms, nes jų vtornik, četverg, piatnica rodo, kad jiems pradžia savaitės – pirmadienis. Neužkliūtų tas nei romanams, nei germanams, tik jų priimta pradėti savaitę nuo sekmadienio [žr. printscreeną →]. Taip esant ir prisimenant, kad pastarosios tautos vadovauja žmonijos kultūros kelyje, reikia manyti, kad jų žodis bus lemiamas ir reformuotame kalendoriuje metai prasidės nuo sekmadienio. Jų reikalui patogieji metai buvo einamieji 1928 ir kiti artimiausieji bus 1933. Mums, lietuviams, podraug ir slovėniškoms tautoms artimiausieji patogūs metai bus 1934, nes jie prasidės pirmadieniu.
       Kad kas išrodytų paduodamąjį mano kalendorių netinkamu esant, aš būčiau jam dėkingas ir nusiraminčiu nuo knitėjančios manyje minties dėl jo tobulumo.
       28-III-6.
Po straipsniu – Red. pastaba: „Kalendoriaus reformatorius užmiršo, kad mėnulis per metus aplink žemę apsisuka tik 12 kartų.“ Nežinau, gal klystu, bet, manyčiau, ši pastaba visai pro šalį: Katkus siūlo pertvarkyt laiką, kol Žemė vienąkart apsisuka aplink Saulę. Ir pats autorius sureagavo į prierašą laiške Socialdemokrato redakcijai: „Tamsta, Pon Redaktoriau, įžiūri, kad aš užmirštu, jog mėnulis į metus tik 12 kartų apsisuka. Aš žinau ir kiekvienas galįs ant knygos skaityti žino, kad pasakyti šiame atvejyje ‘tik 12 kartų’ yra sąmoningai ištartas absurdas ir, šiuo absurdu pasiremdamas, Tamsta pašiepi mano straipsnį. Mėnulis apsisuka apie žemę daugiau ne 12 kartų į metus“ (MK, Raštai, 1965, p. 484–485).
Katkaus pageidautos kritikos nepavyko rasti. Po dešimtmečio siūlytoji reforma buvo priminta („Apie kalendorių su trylika mėnesių“, Ūkininko Patarėjas, 1938 XI 10, nr. 45, p. 21, skiltis „Šis bei tas“):
Prieš kurį laiką buvo plačiai rašoma ir šnekama apie reformas kalendoriaus, apie įvedimą metų su trylika mėnesių; buvo rašoma, kad virš dvidešimties valstybių pageidauja tokio patogesnio kalendoriaus, tik mažumas valstybių, tarp jų Anglija, šiuo klausimu tyli.
       Ne kiekvieni metai yra tinkami pradėti naują kalendorių. reikia, kad pradžia metų sutaptų su pradžia savaitės, nes kitaip tektų nepabaigus paskutinės savaitės senųjų metų pradėti pirmąją naujųjų metų. Ateinantieji 1939 metai patogūs kalendoriaus reformai, nes Naujų Metų šventė išpuola sekmadienį.
       Ką gi ateinančiais Naujais metais reikėtų daryti? Reikėtų Naujų Metų dienas vadinti „Nauji 1939 metai pirma diena“, nevadinant jų nei sekmadieniu, nei sausio pirmąja diena, o rytojaus diena jau bus sekmadienis ir sausio pirma diena. Paskui eitų savaitės per metus. galas 52-ros savaitės, šeštadienis, būtų galas savaitės. [Vienintelis pasikeitęs dalykas Katkaus reformoj – ir mums savaitė galėtų prasidėt nuo sekmadienio?] Sekantieji 1940 metai yra keliamieji, turi 366 dienas, taigi be Naujų Metų dienų, reikėtų dar antrai dienai dėti atskiras vardas, reikėtų jas pavadinti „Kilnojamoji 1940 metų diena“, o jau po jos eitų sekmadienis – sausio pirma diena.
       Praleidę 1939 metus, kitą patogumą keisti kalendorių sulauksime tik po dvylikos metų, būtent, 1950-tais metais. Vėl Nauji Metai išpuola sekmadienį.
       Jei pradžia savaitės laikyti ne sekmadienį, bet pirmadienį, tai reformuoti kalendorių tiktų 1940 ir 1945 metai.
1965-ais išleistų Mikalojaus Katkaus Raštų sudarytojas Aleksandras Žirgulys buvo nurašęs Socialdemokrate skelbtą straipsnį apie kalendoriaus reformą, mašininkė perrašė, bet knygon nebuvo įdėtas (tik bibliografiškai užfiksuotas). Spėtina, lėmė redakcinės komisijos (Juozas Jurginis, Kostas Korsakas ir Jonas Zinkus) žodis, kuris turėtų būt užfiksuotas kokiam posėdžio protokole (gal ir išlikęs, reiktų paieškot). Ar galėjo būt argumentuojama, esą Katkus „išradęs dviratį“? — Cotsworthas 13 mėnesių kalendorių (irgi po 28 dienas, pirma visad sekmadienis, tik liekamos kitaip išdėliotos: Year Day – metų pačioj pabaigoj, Leap Day – įterpta vidury) pasiūlė 1902-ais, bet – beveik neabejoju – Katkus apie jį nieko nežinojo (nekaltumo prezumpcija turi galiot).

2020-12-27

(1240) Visiškai tarp kitko: priekabas prie ankstesnio įrašo

Galva gal taip sutvarkyta: dažnai būna kaip per tą chemijos bandymą mokykloj, kai į druskos prisotintą vandenį reikėjo įmerkt siūlą (vilnonį?) – ir jis laikui bėgant ima vis labiau apaugt kristalais; ankstesnį įrašą apie baimę turiu omeny – dar vienas gabaliukas prikibo. —

Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai prie gimtojo Krinčino ribos
(Vido Dulkės nuotr. iš pasvalia.lt)
2017 XII 8 Maironio lietuvių literatūros muziejuj buvo paminėtas Eugenijaus Matuzevičiaus 100-metis. Paprašė ką nors pašnekėt. Be kita ko, priminiau: norint suprast EugM situaciją Stalino laikais, reikia turėt galvoj, kad vokietmečiu viešai skelbė savo eilėraščius, kad 1945-ais brolis buvo suimtas ir nuteistas (10 metų lagerio + 5 metai tremties), kad du mokyklos ir universiteto draugai (Bronius Krivickas ir Mamertas Indriliūnas) išėjo į mišką; vaizduotė be vargo prikurs visokių baisių dalykų, kurie tau gali atsitikt.
Penkeriais metais jaunesnio Leonardo M. eilėraščių paskaityt pirmąkart atsirado proga 1989-ais, kai išėjo Leono Gudaičio parengta Intos lagerininkų poezijos antologija Benamiai; susiorganizavęs finansinę paramą (parėmė 1990-ų pačioj pabaigoj įsikūrusi UAB „Galia“ – viešbutis Druskininkuos, poetas gyveno Vieciūnuos) 1993-iais per „Vagą“ išleido rinkinį Tu toli (Tu = Tėvynė: „Tu toli, tu už tūkstančių mylių. / Tu su kryžium vargų ant pečių.“). — Susiradau tą knygelę (visai buvo iškritę iš galvos, kad jos pristatyme buv. Menininkų rūmuos 1994 X 20 teko dalyvaut, matyt, kažką ir šnekėjau, nes kvietime pavardė įrašyta), paskaitinėjau; prie eilėraščių nėr parašymo vietos ir datos, bet aišku, kad dauguma sukurti lagery ar tremty, gal ką tik į Lietuvą grįžus. Ir tokia mintis dingteli: praradęs išorinę laisvę, eiliuodamas jautės daug laisvesnis negu brolis.
Gamtinė/ašainė lyrika; neoromantinės poetikos tąsa. Kas įstrigo? Vienas vaizdinys – „Baladės apie siuvėją ir žaltį“ pabaiga:
Žmoneliai išgąsdinti vapa:
– Greit Sibiran veš patį Dangų.

Siūt kailinius puolė siuvėjas,
Kad šiaurėj Dangus nesušaltų.
Žaltys laiptelius dirbinėja,
Kad kailinius kriaučius užkeltų. (p. 107)
Nežinau, gal jums kitaip pasirodys, bet mano supratimu – tas vaizdinys tikrai stiprus. — Ir susisiejo (dar vienas kristaliukas prie siūlo prisikabino) su tuo, ką gyvenimui einant į pabaigą, 2015 VI 30, užsirašė literatūros istorikas ir tekstologas Vytautas Vanagas galvodamas apie gimtąjį Gudiškį; „Savastis“:
Nebuvo tenai mūsų žemė. Nebuvo tenai mūsų laukai.
Bet buvo tenai mūsų Saulė, buvo tenai mūsų visos Mėnulio fazės, buvo tenai mūsų skliautas žydro ir debesuoto dangaus.
(Antanas Sėlis – Vytautas Vanagas, Opera vitae in umbra mortis: poetiniai užrašai ir pokalbis, 2019 [išties 2020], p. 206)
[Šįmet VytV-ui, gimnazijoj labai besidomėjusiam astronomija, būtų buvę 90; jokio priminimo, jokio knygos pristatymo nepavyko surengt (tik kapą Karveliškių 129 kvartale aplankiau); na, kas tas dar dešimtmetis? (jei sulauksim).]

2020-12-24

(1239) Susieji – ir [ima galvotis, kad ne viskas taip paprasta], xxxviii

(a) Prof. Donatas Sauka (1929–2015) atsiminimų įvadinį tekstą „Užbaigti save“ pradeda:
Biografiniai faktai – kažkokie beveik absoliučiai bereikšmiai pėdsakai laiko metraštyje. Jeigu apie ką ir verta kalbėti, tai tik – apie ontologinę genealogiją.
Pradinė ir lemiamoji mano ir mūsų visų gyvenimo sąlyga buvo baimė. Ir viskas, ką rašiau, ką rašau ir ką rašysiu, gimė iš gėdos dėl šitos baimės. Mes – baimės augintiniai. (Apie laiką ir save, sudarė ir parengė Saulė Matulevičienė, 2019, p. 1) 
(b) Perkusininkas Vladimiras Tarasovas (*1947) prisimena vaikystėj tvyrojusią atmosferą savo komunaliniame name (Stalino krantinė 44, Archangelskas):
Ore – stačiai apčiuopiamai – tvyrojo baimė. Baimė, kad kuris nors kaimynas, pasigodėjęs tavo kambario komunalkoje, pašnibždės apie tave organams. Baimė ištarti žodį, už kurį tave gali čia pat suimti ir pasodinti arba ištremti su visa šeima. Nors, atrodytų, kur ir betremti iš Archangelsko! Štai ši nuolatinė klaiki baimė valdžios, kuri gali daryti su tavimi viską, ką panorėjusi, o tu bejėgis prieš šitą mašiną, pavertė žmones pelėmis, krūpčiojančiomis nuo kiekvieno krebždesio ir savo silpnumą skandinančiomis degtinėje. (Būgnininko dienoraščiai [I dalis „Apie šalį“], sudarė Lolita Petrašiūnaitė, iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė, 2020, p. 25)
Metų žurnale (2020, nr. 11) buvo Valdemaro Klumbio rašinys „Po okupacijos ženklu: sąlyginio reflekso nelaisvėje“ (geras, t.y. skatinantis tikrint savo požiūrį į praeitį, tekstas). Skaitydamas kryptelėjau šonan – prisiminiau tuos pacituotus atsiminimų gabaliukus ir ėmiau svarstyt: baimė – sąlyginis ar besąlyginis refleksas?
Žiūrint kokia. Tarkim, baimė, apimanti priešais išvydus urzgiantį vilkšunį iššieptais dantim, kai, galima sakyt, apmiršti, – greičiausiai vadintina besąlyginiu refleksu. O baimė, apimanti sužinojus, kad ištrėmė Sibiran kaimynų šeimą, vadinas, gali ir mus ištremt? o baimė, kad kankinamas neištversi ir išduosi kovos draugus? arba baimė atvirai išsakyt savo nuomonę, jei girdi įtartinas žmogus? – lyg ir sąlyginiu refleksu vadintina, nes kyla iš galvos, išmąstyta baimė. — Sąlyginis refleksas gali virst besąlyginiu? kai nebegalvodamas imi elgtis kaip bailys?
Turintys panašių patirčių, kam sovietmetis – asmeninės praeities dalis, svarstydami apie gyvenimą totalitarizme, vertindami žmonių konkrečius poelgius baimę, kaip padinę ir lemiamąją sąlygą, pasak prof. Saukos, tikėtina, turi omeny. O tie, kam sovietmetis – jau tik istorija? Ar jiems įmanoma išaiškint šitą sąlygą? ar jie, net ir žinodami apie tą sąlygą, gali visą laiką ją turėt omeny vertindami istorijos įvykius? — Tarp laisvos valios ir išlikimo instinkto; ir kas dažniausiai būna stipresnis? Aišku, instinktas: išlikti (bent iš dalies laisvam, o tuo labiau – gyvam).
[Suveltas pasvarstymas išėjo; vadinas, dar reiktų galvot.]

Digresija Iš Tarasovo atsiminimų galima susidaryt palygint išsamų įspūdį apie jo gimtąjį miestą, laikytą svarbiausiu Sovietų Sąjungos tarptautiniu jūrų uostu, ir ten gyvenusius žmones XX amžiaus 6-o dešimtmečio pabaigoj – 7-am dešimtmety („spekuliantai buvo visi, mokantys pabėgti nuo milicijos ir draugovininkų“); pora bendresnių štrichų:
Archangelsko tais laikais dar nebjaurojo beveidės betono dėžės. Šiame nuostabiame šiaurės mieste su mediniais namais ir šaligatviais [...]. / [...] dauguma pomorų, kaip vadinami Archangelsko gyventojai, – iš esmės labai draugingi, nuoširdūs ir vienas kitą mylintys žmonės. (Ibid., p. 22, 25)
Kokia tikimybė, pagalvojau, kad Tarasovas būtų skaitęs Šiaulių „Aušros“ muziejaus 1997-ais išleistus Jono Fledžinsko (1885–1965; altininko Jurgio F. ir dailininkės Aleksandros Kašubienės tėvo) atsiminimus, kur yr gabaliukas apie apsilankymą Archangelske 1918-ų pavasario pabaigoj – vasarą, prieš pat uostamiesty išsilaipinant Antantės pajėgoms (išvyko 1918 VIII 1, kitądien anglai atplaukė)? – beveik nulinė. JonF buvo komandiruotas iš jau badaujančios Maskvos vesti trijų mėnesių kursų kooperatyvų tarnautojams:
Nuvykęs į Archangelską, radau ten kitą pasaulį: duonos ir baltos, ir ruginės, sviesto, mėsos, kiaušinių ir kitų produktų žmonės turėjo užtektinai, trūko tik centrinės Rusijos gaminių – cukraus, degtukų, tabako ir kt. Bet netrukus atsirado visko, net kolonialinių prekių. Mieste nemačiau nė vieno mūrinio namo, visi mediniai, tvarkingai pastatyti iš apvalių netašytų rąstų. Daug namų dviejų aukštų. Namuose pavyzdinga švara ir tvarka. Gatvės (kiek atsimenu) visos negrįstos. Šaligatviai iškloti lentomis. Žmonės paprasti, nuoširdūs, labai vaišingi ir daug kultūringesni už centrinės Rusijos gyventojus. (JonF, Atsiminimai [rašyti 1958–1959-ais gimtojoj Skaudvilėj], p. 55)
Visada malonu perskaityt ką nors gero apie vietą, kur gimei, žmones, kuriuos gali vadint savais, – patiktų Tarasovui tie pora puslapių; ypač Fledžinsko nuomonė apie pomorus. — Taip, smulkmenos, bet galvoj atsirandančios tokios sąsajos teikia malonumo.

2020-12-21

(1237) Iš atostogų: senosios Utenos kapinės

2020 VII 21


etai eina į pabaigą, lyg ir savaime iš atminties ima kilt tai, kas (kaip čia pasakius?) įstrigo; ne, gal: verta būtų už(si)fiksuot. — Pavasarį su drauge ketinom pavažiuot iki Krokuvos, bet prasidėjo koronavelniava; atostogoms teko pasirinkt kitą maršrutą. Ir visai neblogas susidėliojo: Utena–Anykščiai–Rokiškis–Biržai; aplankant nusižiūrėtas kapines.
Aplankyt Alfonso Nykos-Niliūno kapą (pirmąkart) Utenos senosiose kapinėse labai norėjos pernai, kai buvo 100-metis (Broniaus Krivicko aplankiau). Na bet geriau vėliau negu išvis ne. Tik štai koks klausimas visad iškyla: ar pavyks rasti (ne kapines, konkretų kapą)? Ne kartą, ir ne tik man, manau, yra tekę ieškot ir – nerasti. Tad pasiruošiau: atsispausdinau nuotrauką, kuri buvo pridėta prie 2017-ų vasarą internetinėj Utenos dienoj paskelbto rašinio. Aišku, kaip atrodo paminklas, be to, medžiai fone gali padėt susiorientuoti.
Nepasakosiu, kaip ieškojom lygindami fotografiją su tikrove; radom gan lengvai, medžiai labai padėjo. Norintiems rast be nuotraukos rankoj, patarimas toks: įeini pro pagrindinius vartus nuo bažnyčios; eini pagrindiniu taku žiūrėdamas dešinėn; Čipkų kapavietė apie kapinių vidurį, gal truputį prieš vidurį. (Filologinio sukirpimo žmogui greičiausiai dar norėsis aplankyt bent du kapu: Karolinos Praniauskaitės, mentorkos Antoniego Baranowskiego, – tuo pačiu taku dar į priekį, medinis aukštas koplytstulpis kairėj pusėj; ir Rapolo Šaltenio – lengviausia rast į kapines įėjus iš kairės pusės, tos, kur prie mašinų stovėjimo aikštelės, – už stambaus raudonojo granito kryžiaus akys pačios užkliūva.)

Prieduras Tarsi per maža patarimo, kaip rast Nykos-Niliūno kapą senosiose Utenos kapinėse prie bažnyčios. Praeitų metų pabaigoj, rengdamas Mamerto Indriūno raštus, dar kartą perverčiau XX Amžių – gal rasiu kokį pražiūrėtą jo tekstą, kokią recenziją? Ne, neradau, bet radau porą Alfonso Čipkaus rašinių – įspūdžių iš atgauto Vilniaus. Vienas apie Katedrą (žr. 1940 II 15, nr. 38, p. 10), o kitas – labai tinkantis kaip prieduras prie šito įrašo – apie pirmąjį apsilankymą Rasose (1940 VI 27, nr. 144, p. 10; parašas: Alp[as] Čipkus; rašinys pateiktas pagal laikraščio principus – nemanau, kad pats autorius buvo nurodęs, kokios frazės ar sakiniai turėtų būt pateikti paryškintu šriftu, gal ir paantraštės nebuvo užrašęs; ženklas prieš tekstą – (XX) – reiškia, kad tai paties leidinio, sava medžiaga, o „[k]as be to ženklo, visiems buvo aišku – valdiška“).

Tylos kapinės
Didžiųjų Tautos žadintojų amžino poilsio vietose. Ties pilkųjų didvyrių kryžiais

(XX) Karas! Nuolatos girdime kartojant šį žodį. Tačiau gyvendamas Vilniuje karo nuotaiką tegali pajusti tik laikraščius beskaitydamas, žiūrėdamas į jų aliarmuojančias antraštes. Ir kyla tolimų laukų, pilnų baltų medinių kryžių, vaizdas, matytas kažkur, rodos, prie Verdeno.
       Bet Vilnius visuomet priverčia žmogų užmiršti. Slinkdamas siaura gatve, niekaip negali įsivaizduoti, kad gali būti kur nors žiaurios ir žūtbūtinės kovos, nes čia vaikščioja daugybė žmonių, kurie rodosi kažkaip keistai susisvajoję. Daukšos gatvėje mane užkalbina svetimas žmogus, ne vilnietis, atvykęs pažiūrėti tų vietų, apie kurias jam pasakojo motina. Jis pasisiūlo kartu aplankyti Rasų kapines, tylius kalnus, nusodintus jau žalsvais medžiais ir baltais kryžiais.
       Gera slinkti su svetimuoju nuotaikingomis ir gražiai sutvarkytomis Rasų priemiesčio gatvėmis. Ten ir tylos daug daugiau, kaip kituose tyliuose Vilniaus priemiesčiuose.
Iš kairės pusės matyti nuostabiai balta ir elegantiška Misijonierių bažnyčia.
Gatves iš abiejų pusių supa niaurios ir negyvos tvoros. Rasų gatvėje, kiek toliau, įdomus namas, su keliais klasinio stiliaus portikais. Toks tylus, ramus. Žmogus iš viso nesiinteresuojąs, kas juose gyvena, mirė, ar gyvens, o tik stebi ir gėries. Čia niekur negali pamatyti tos priemiesčio netvarkos. Tai kažkoks ramybės kvartalas, primenąs Paryžiaus Montmartre kapines su Baudelaire ir Alfred de Musset kapais. [Palyginimas, išduodantis, kad autorius studijuoja romanistiką.]
Nusipirkau šitą nuotraukėlę per ebay; kitoj pusėj:
Vilniuje Basanavičiaus kapas 1940 m.
Bet negi pasitenkinsi žmogus tokiu datavimu?
Galima perskaityt, kas parašyta ant vieno iš kaspinų;
tą vainiką 1940 IV 28 padėjo Lietuvos Atgimimo Draugijos
skyrių atstovai, susirinkę suvažiaviman (žr. d-jos
leidinio Tėvų žemė ta proga pasirodžiusį numerį).
Tą pavasarį vyko daug panašaus pobūdžio renginių,
ir beveik visad vienas iš darbotvarkės punktų –
vainiko padėjimas prie Basanavičiaus kapo.
Pavasarį pasipylė ir moksleivių ekskursijos Vilniun.
Spėčiau, nuotraukoj, datuotinoj:
1940-ų gegužės pradžia, – vienas iš atvykusių moksleivių.
Štai ir kapinės.
Įėjus pro vartus, pasuki į kairę takeliu, vedančiu į kalnelį, ant kurio raudonuoja gotiško st[iliaus] kapinių koplyčia. Mano bendrakeleivis ją pastebi ir daug intensyviau ima kilti aukštyn. Pasiekęs ją, jis staiga atsigręžia į dešinę ir ištaria: D a k t a r a s   J o n a s   B a s a n a v i č i u s. Juodas niaurus kapo akmuo, papuoštas kukliais vainikais. Ant viršaus gyvų baltų gėlių puokštė. Gėlės truputį apvytę. Prie puokštės, baltam kaspinėly įrašyta keletas jau neįskaitomų žodžių. Kažkoks praeivis paaiškina, kad tas gėles atnešė kažkokios mažos mergaitės ir padėjo ant kapo.
Susitelkę stovim ties kapu to žmogaus, kuris mumyse prikėlė Vilniaus ir gimtosios žemės meilę.
       Aplinkui puošnūs paminklai, meniškos statulos. Vienoj vietoj jaunuolis su švyturiu, ten kitur angelas, angelas, skrendąs su kūdikiu šviesiais padrikais plaukais... Štai garsaus Lelevelio kapas, sunkus ir šaltas Tado Vrublevskio paminklas su bronziniu bareljefu, pritvirtintu prie juodojo marmuro. Povilas Višinskis...
2019 VI 20; vis pagalvoju: o kaip
atsirado šis vienišas nežinomo kareivio kapas
šalia Čiurlionio, ar yra išlikę kokių nors žinių,
kaip ir kur žmogus žuvo? Kodėl buvo
palaidotas čia, o ne Naujosiose Rasose, kur ilsis
palaikai savanorių, žuvusių per Nepriklausomybės
kovas? Šiaip ant kryžių dažniausiai tiksli
žūties data, o čia – tik metai.

       Atsimenu, mačiau paveikslą, kuriame buvo atvaizduota siela, atėjusi pasižiūrėti paliktų namų jai mirus. O tas paveikslas buvo Čiurlionio – iš jo nemirtingojo ciklo „Laidotuvės“. Ir, štai, dabar stoviu prie paskutinio to didžio menininko sunkaus gyvenimo kūrinio, kurį, deja, nebe jis pats sukūrė. Tai jo kapas, nes aiškiai parašyta:
M. K. Čiurlionis.
Kai žiūri į jo kapą ir žinai jį jau mirusį, junti jį šalia savęs, įnešantį daugiau šviesos į kažkada matytus nuostabius jo paveikslus.
       Šalimais medžiai ir nematomos rankos ir akys pro tuos medžius, kaip nuotaikingame jo paveiksle „Miško muzika“. Kapuose slankioja vaikai, kurie siūlo pirkti gėlių. Kažkokios moterys su kastuvais. Jos kalbasi, ginčijasi ir klegasi kurčiu balsu, primenančiu kuosų klegėjimą, rodos, gimtojo miestelio kapinėse, arba mirties žingsnius iš Maeterlincko dramų. Paniuręs senis kasa kažkam duobę ir su kirviu negailestingai kapoja pasitaikančias medžių šaknis.
       Su tylinčiu svetimuoju slankiojame toliau po kapines. Sustoju prie miniatiūrinio paminklo. Mažutis angeliukas, toks ramus nerūpestingas, prisiglaudęs prie šalto kolonos kapitelio, iškalto iš akmens.
Tas angeliukas toks geras ir mažas, primenąs anuos nuostabiai malonius kūdikius patenkintais veidais švelniomis plačiomis nosimis ir lūpomis. Bet ten jis prisiglaudęs prie šaltos akmens kolonos, lyg prie motinos, ir turbūt sapnuoja. Vėl. Niūrus akmuo, šaltas ir daugelio metų prislėgtas. Jame menkos raidžių žymės, o aplinkui išsiskleidę žolynai. Nei vardo, nei pavardės. Raidės nusitrynė, ir jau nebegalima visko gerai įskaityti. Perskaitau tik tragiško džiaugsmo ir žudančios vilties pilną pasakymą: „Aš esu ramybė ir niekados nemirštančio pavasario namų aidas“.
Kampe didelį juodą paminklą supa kareivių kapai,
narsių savanorių, kritusių už šios žemės laisvę. Ir tau rodosi, lyg tas paminklas būtų motina, o jie vaikai, aplink ją rateliu susirinkę. Tik kryžiai skirtingi. Vienų jų puošnesni, kitų menkesni. Kažkas juos išskyrė, nes ant jų paminklėlių skirtingomis kalbomis užrašyta. Juos atskyrė, bet kodėl? Visgi dabar jie draugai, kovoję ir kritę už viską žadančią laisvės idėją, pro domo sua. Žemė ten kažkodėl daug žaliau apsiklosčiusi, daug sodresnės gėlės, turbūt todėl, kad jie buvo jauni.
       Paliekame kapines su svetimuoju ir grįžtam vėl į ramias ir prievakario tyloje skęstančias gatves. Palikę Rasų kalvas su kukliais baltais kryžiais ir skaudžios vilties pilnais žodžiais: „Aš esu ramybė ir niekados nemirštančio pavasario namų aidas“.

Digresija
Čiurlionis ir žemininkų karta. Ar būtų pagrindo svarstyt, kuo jų požiūris skyrėsi, tarkim, nuo neoromantikų kartos? Pvz., plg. tą pačią dieną (XI 17) gimusių eilėraščius: Salomėjos Nėries „Šaulį“ ir Broniaus Krivicko „Šaulio tragediją“. — Nežinau, greičiausiai nelabai ką reikšmingo pavyktų išsiaiškint.

2020-12-20

(1236) Visiškai tarp kitko: kas? kur? kada?

Šitą nuotrauką nusipirkau dėl dviratininkų, išdidžiai iš šonų stovinčių. Kitoj pusėj – tuščia: nei kas, nei kur, nei kada; ir jokios fotografo žymos – nei spaudo, nei įspaudo. Bet vis tiek ieškai atsakymų į klausimus.

⁋ kas? — Pradinės mokyklos mokiniai su mokytojais. Ką tik įteikti pažymėjimai. Tas, kokį kairėj rankoj laiko dešinėj stovintis dviratininkas, susuktas į tūtelę (ir dar bent keturi tokius pat turi), – pradinio mokslo baigimo pažymėjimas? O kas kairėj stovinčio dviratininko rankoj? Gal koks rekomendacinis laiškas?
Mokytojai – trys prieky sėdintys: du barzdoti vyrai ir moteris tarp jų; aišku, iškart atkreipi dėmesį į neįprastai sėdintį: sukryžiuotos ne tik rankos, ir kojos, ir dar tas akies raištis. Toks mokytojas įstrigtų atmintin, jei ir trumpai būtų mokęs; net mėginau googlint (gal kieno atsiminimuose kas apie vienaakį mokytoją užfiksuota?) – nieko, bet ir vilčių daug neturėjau: dauguma atsiminimų popieriuj.

⁋ kur? — Ech! fotografas, spėtina, dar nebuvo kaip reikiant įgudęs – jei būtų savo aparatą patraukęs bent per gerą žingsnį toliau nuo fotografuojamųjų, matytųs vietovardžio kilmininkas nuotraukos viršuj. Pirkau iš žmogaus, gyvenančio Alytuj. Tai gal čia kur nors Dzūkijoj? Bet nebūtinai.

⁋ kada? — Klausimas, į kurį galima apytiksliai atsakyt remiantis žodžiu pradedamoji: 1920–1922. 1922 X 6 Steigiamasis Seimas priėmė Pradžios mokyklų įstatymą (paskelbtas 1922 XI 23 Vyriausybės Žinių nr. 117); nuo 1923-ių iškabos turėjo pradėt keistis: pradedamoji mokykla → pradžios mokykla. 

Gal jums kas nors daugiau žinoma? gal kur nors ką nors skaitėt ar matėt? gal šiaip kokia mintis, vedanti prie tikslesnių atsakymų, kilo?

2020-10-02

(1235) Iš popieryno, lxi: apie žmogų ir Trušelius

Vakar buvau grįžęs prie popieryno: reikia baigt mėžt. Krūva visokio Vydûno – publikacijų kopijos, išrašų sąsiuviniai, vokai. Niekam to nebereiks, ergo, iškeliavo į atitinkamą konteinerį. Aišku, prieš išmesdamas dar paskaitinėjau. O vieno straipsnio kopiją pasilikau: „Rašytojai menininkai“, Pradai ir žygiai, 1926, nr. 6, p. 123–128. Dėl (a) neįprasta, nors ir suprantama reikšme vartojamų žodžių reiškinys ir padaras ir dėl (b) Trušelių.
(a) Apie žmogų kaip reiškinį ir padarą:
... kiekvienas žmogus yra reiškinys savo amžiaus ir savo tautos. Nėra tuo pasakyta, kad jis esąs savo laiko ir savo tautos padaras. Kiekvienas žmogus yra gyvenime mažiau ar daugiau aktingas veiksnys. Bet tuo būdamas, jis atspindina ir savo amžiaus ir savo tautos ypatingumą. Nors labai dažnai jis yra ir tik laiko ir aplinkos padaras. [...] Kiekvienas tuo yra kuo daugiau, kuo mažiau jis gyvena esmingai. (p. 125)
— Ar yr pagrindo tuodu žodžiu šitokiom reikšmėm įvardint kaip (filosofinius?) terminus? – gal ir kvailas klausimas.

(b) Neįsivaizduoju, kas dabar panašiam kontekste pasitelktų vietovardį Trušeliai:
Žmonės, Lietuviai, ypatiai jaunimas, nepaprastai gausingai susigrūdo didiose vietovėse. Jie gyvena maždaug kaip seniau, kad retkartiais žmonės rinkoj kimšosi. Toliau daug daugiau negu seniau pateko, tarsi, statiai iš Lietuvos kaimo in dideliausiąsias pasaulio vietoves. Ir jie didiai puikuodami apsitaisė ir stengėsi pasielgt kaip žmonės, kurie ten gimę. Bet žmonių prigimtis neapsivertia tuo patiu laiku kaip nukeliauni iš Trušelių lig Paryžiaus arba Romos. (p. 126)
Jei gerai supratau, šito kaimo prie Klaipėdos vardas čia pasitelktas taip, kaip kad mes dabar pasitelkiam (dažniausiai) Balbieriškį. — Vydûnas kaip lietuvninkų reiškinys.

2020-09-18

(1234) Visiškai tarp kitko: kas per dviratininkai galėtų būt?


Taip, nebe tekstiniai, o vaizdiniai įrašai tinklarašty ėmė rastis. Na, sakykim, toks fototarpsnis atslinko.
Va ką tik atkeliavo nusipirkta nuotrauka, kurioj net 14 dviratininkų. Visi tvarkingai sustoję, visi vienodai pasipuošę dvispalvėm juostom per petį, dviračių vairai irgi papuošti – dvispalvėm vėliavėlėm.
— Kas čia per kompanija galėtų būt? – ir nieko pagrįsto neateina į galvą. Kokios nors organizacijos nariai?
 
Antroj nuotraukos pusėj – spaudas:






Truputį paieškojau. – Laižuvoj prieš karą buvo Antano Indrulio fotoateljė, bet spaude aiškus vardo inicialas – K. Gal brolis? važinėjo aplink Laižuvą fotografuodamas sutartose vietose.
Beje, tolumoj gan aiškiai matyt kaimas, turėjęs savo malūną. Gal Purpliai? — Bet ką čia aukštaitis būdamas gali išmanyt.

— Būčiau labai dėkingas, jei pasidalintumėt savo žiniom ir įžvalgom. Gaila, nesu facebookinis, ten daugiau žmonių bent jau akį užmest galėtų. Jei kas patarpininkautų, iš anksto ačiū.  

2020-08-27

(1233) Dėl juoko, bet ne tik: Pasvalio geišos

kaip kairiarankis, atkreipiau dėmesį: puodukai kairėj rankoj
gal darant atspaudą negatyvas buvo apverstas?

Internetiniam aukcione nusipirkau dvi nuotraukas, galima sakyt, diptichą. Nuotraukų autorius – pagrindinis prieškarinio Pasvalio fotografas Antanas Katilis/Katilius. Viena nuotrauka su spaudu:



Apie 1920–1939 metus turėjo fotoateljė Vilniaus gatvėj 10 ir Vytauto Didžiojo aikštėj, be to, knygyną, raštinės ir fotoprekių parduotuvę. (Jonas Nekrašius straipsny „Fotografijos raida Šiaurės Lietuvoje“ rašo, esą 1939-ais su žmona vokiete išvyko Vokietijon ir tolesnis likimas nežinomas; Zita Pikelytė disertacijos Lietuvos provincijos fotografija 1918–1940 metais priede (p. 202) pateikdama AntK biogramą nemini Vokietijos, bet rašo, kad 1949-ais su šeima buvęs ištremtas į Sibirą (ir kad Pasvalio krašto muziejuj yra jo spaudu žymėta nuotrauka Sujetichoje 1957-ais). Šitą faktą lengva patikrint, pasižiūrėjau:
Katilius Antanas, Povilo, g. 1893, gyv. Pasvalyje, men[ininkas] [sic!]. Tremtis – 1949 03 25 Sujeticha, Taišeto r., Irkutsko sr.; paleistas 1957 01 21, 1958 grįžo į Lietuvą. (Lietuvos gyventojų genocidas, t. IV: A–M, p. 536)
Ištremtas vienas, jokių šeimos narių. Ar gali būt, kad abu faktai tikri: 1939-ais su žmona išvyko Vokietijon, per karą ar karui vos pasibaigus grįžo Lietuvon vienas? Balažin. Jokio straipsnio apie fotografą AntK neteko skaityt. (Gal kas žinot, gal buvo?)
Ir dar apie tas Pasvalio geišų nuotraukas. Spėčiau, tokios galėjo būt pardavinėjamos fotografui priklausiusiam knygyne ar parduotuvėj kaip atvirukai ar atvirlaiškiai.

2020-08-20

(1232) Visiškai tarp kitko: apie kaimynų himnus


iek pajėgdamas seku, kas daros Gudijoj; fiksuot savo vertinimus ar spėjimus būtų susireikšminimas, bet viena tema, vis besisukiojanti galvoj, filologinė, tad gal ir pateisinamas šis įrašas; nors ir visai neaktualus dabar. — Dar prieš visus rinkimus, birželio 23-ią, lrt.lt buvo paskelbtas Gintauto Mažeikio tekstas „Baltarusija: dar ne dainuojanti, dar ne revoliucija“, kuriame yra sakinys „Revoliucijos būtinai dainuoja.“
Dabar drąsiai galim sakyt: revoliucija jau prasidėjusi. Iš reportažų daugiausia girdim šūkius (Уходи! Выпускай!) O kaip dainos? Cojaus „Хочу перемен!“ vadinama neoficialiu protestų himnu. (Beje, prisiminiau vokiečių grupę Scorpions ir jų dainą „Wind of Change“, kurią gal ir su išlygom galima vadint perestrojkos, Sovietų Sąjungos, viso vad. Rytų bloko žlugimo laikų himnu.) — Bet ar to bus gana?
Jei revoliucija laimės, ne, reikia tikėt: kai revoliucija laimės, beveik neabejotina, bus pakeista valstybės vėliava – vietoj sovietinės (tik be kūjo su pjautuvu) bus vėl balta-raudona-balta; ir herbas – grįš Vytis. Ir dabartinis oficialus himnas (irgi „patobulintas“ sovietinis), spėtina, bus keičiamas. Ką susigrąžinę demokratiją broliai ir sesės gudai giedos?
Filharmonijos choristai sugiedojo gudų egzilio himną „Магутны Божа“ (žodžiai Natallios Arsennjevos – Vilniuj gimnaziją baigusios, universitete studijavusios). Besiklausant – dzingt galvoj: pala, ar nebuvo šitas tekstas išverstas į lietuvių kalbą? Lyg ir buvo. Taip, išvertė Birutė Baltrušaitytė, buvo Šiaurės Atėnuos 1993 III 26, p. 7:
Galingas Dieve
Tautų Valdove, galingas Dieve,
Kursai teisingai valdai visus,
Tegu palaima Tavoji liejas
Į Baltarusios [sic!*] žalius laukus!

Kasdieniam triūsui kloties suteiki,
Pasotink duona visų namus,
Kiekvienai sielai stiprybės reikia,
Tegu teisybė širdy nubus!

Tegu našumo javams nestinga,
Tebūna derlius rudens dosnus!
Tegu galinga, tegu laiminga
Tauta manoji per amžius bus!
--------------------------
* Taigi valstybės pavadinimo variantas Baltarusia, kurį kai kas dabar siūlo vietoj Baltarusijos, ar tik ne šiame vertime pirmąkart užrašytas? Čia kirčiuojamas trečias, ne paskutinis skiemuo.
Bet ar tiks tokie žodžiai kaip himnas, kaip spėju, palygint sekuliariai tautai prasidedant XXI amžiaus trečiam dešimtmečiui? — Gal pasirinks „Пагоня“ (žodžiai gudų poezijos klasiko Maksimo Bahdanovičiaus, kurio ir kūryba, ir gyvenimas irgi susijęs su Vilnium). Šito Bahdanovičiaus eilėraščio yra net du (o gal ir daugiau?) vertimai į lietuvių kalbą – Eugenijaus Matuzevičiaus ir Birutės Baltrušaitytės. Žodžiai susiję su herbu. — Matuzevičiaus vertimas (Tiesa, 1993 III 25, p. 3):
Vytis
Kai tik nerimas sieloj prabyla
Dėl Tėvynės kančių ir vargų, –
Atminty Aušros Vartai iškyla
Ir kariai ant grėsmingų žirgų.

Tykšta putos, žirgams tiems šuoliuojant,
Lekia, veržias pirmyn šniokšdami...
Tai lietuviški vyčiai prajoja, –
Nesustos ties jokia kliūtimi.

Ir į tolį bekraštį jūs skriejat,
Amžių metai dar jums prieš akis.
Kur taip skubat, pavyt ką norėjot?
Kur sustosite, kas pasakys?

Gal, Tėvyne, jie skrieja ir lekia
Ir pavyt nori Tavo vaikus,
Kur užmiršo Tave, atsisakė
Ir uždėt leido pančius sunkius?

O jūs belskit kardais jų krūtinėn –
Tegu tapt svetimais neišdrįs!
Tepajunta, kaip naktį kankinas
Dėl gimtosios šalelės širdis...

O Tėvyne, o Motina brangioji,
Kokį skausmą turi Tu patirt...
Bet atleisk savo sūnui, Gimtoji,
Už Tave jam Tu leiski numirt.

Skrieja lekia žirgai tie į tolį.
Tolumoj – žvangesys brizgilų...
Nieks negali tų vyčių lig šiolei
Nei įveikt, nei pastot jiems kelių.
Papildas: dar vienas „Pahonios“ vertimas
Literatūra ir menas, 2020 IX 11, nr. 15, p. 3
Baltrušaitytės vertimas – kaip patikslinta skliaustuose, „naujas vertimas su vienaskaita“ – iš ten pat, kur ir „Galingas Dieve“, – 1993 III 26 Šiaurės Atėnų:
Vytis
Vos tik nerimas juodas apninka
Dėl tėvynės – ir smelkias širdin –
Atminty Aušros Vartai nušvinta,
Lekia raitelis – veržias pirmyn.

Baltos putos nuo žąslų nutykšta, –
Vis veržliau, vis trankiau dundesys...
Šio narsaus Lietuvos žemių vyčio
Sustabdyt niekada nepavyks.

Vis pralenkdamas virtinę metų,
Tu veržiesi tolyn ir tolyn.
Ką gi vejasi žirgas patrakęs?
Kas gi šaukia tave, karžygy?

Galbūt jis, Baltarusija, genas
Nedėkingus tavuosius vaikus,
Kurie išdavė motiną savo,
Į vergiją pardavę savus?

Kalavijais byloki į širdis,
Svetimšaliais neleiski pavirst!
Tegu dieną ir naktį jie girdi,
Kaip dėl tėviškės siela nerims!

Motin mano, brangioji tėvyne,
Ši gūdžioji gėla neapleis...
Trokštu tau paaukoti gyvybę,
Savo sūnui kaltybes atleisk!

Lekia žirgas pirmyn sunerimęs,
Tik pakinktų girdėt žvangesys...
Šio senobinio vyčio skriejimo
Sustabdyt niekada nepavyks!
Ankstesnis, pirmasis Baltrušaitytės „Vyčio“ vertimas, kurį galima vadint: „su daugiskaita“, buvo paskelbtas Naujojo Židinio-Aidų 1992-ų nr. 5 (p. 22–23: originalas + vertimas + straipsnelis apie Bahdanovičių „Baltarusių poetas – ‘Vyčio’ autorius“); jei kas susigundytų lygint, štai tas vertimas (pavadinimas toks pat kaip vėlesnės redakcijos – vienaskaitinis „Vytis“):
Kai tik širdį neramią užpuola
Neviltis dėl tėvynės vargų, –
Aš menu Aušros Vartų šventovę,
Kur šuoliuoja kariai ant žirgų.

Baltos putos nuo žąslų nutykšta, –
Vis veržliau, vis trankiau dundesys...
Šių narsių Lietuvos žemės vyčių
Sustabdyt niekada nepavyks.

Lekiat jūs neužmatoman tolin
Ir pralenkiate ilgus metus.
Ką jūs vejatės šitokiais šuoliais?
Kas į kelią pasišaukė jus?

Galbūt jie, Baltarusija, genas
Nedėkingus tavuosius vaikus,
Kurie išdavė motiną savo
Ir vergijon išvarė savus?

Kalavijais bylokit į širdis,
Svetimšaliais neleiskite virst!
Tegu dieną ir naktį jie girdi,
Kaip dėl tėviškės siela nerims!

Motin mano, brangioji tėvyne,
Ši gūdžioji gėla neapleis...
Trokštu tau atiduoti gyvybę,
Savo sūnui kaltybes atleisk!

Lekia priekin žirgai sunerimę,
Tik pakinktų girdėt žvangesys...
Šio senobinio Vyčio skriejimo
Sustabdyt niekada nepavyks!
— Nežinau, gal klystu, bet: (a) „Vyčio“ tekstas per ilgas, na kas ramiai ištvers 5 min himną? (b) mano galva, tekste per daug praeito amžiaus pradžios tautinio romantizmo; kai skambant „Pahoniai“ matai Kosto Kalinausko ir kitų sukilėlių perlaidojimo vaizdus, viskas tvarkoj; o ar nesipjautų tekstas ir vaizdai iš dabartinio Minsko? Kitos šalies sostinės vaizdais (Aušros Vartų) juk nelabai išeina „iliustruot“ savo himną. [VIII 26: o prekybos centre „Pahonia“ skamba puikiai: tekstas + vaizdas = postmodernizmas :)]
Mažeikis dar mini vad. vėliavos himną – „Наш сцяг“ (žodžiai Uladzimiro Niakliajevo; jo poezijos vertėjas lietuvių kalbon – Jonas Liniauskas, šį tą yra ir Vladas Braziūnas vertęs). Nežinau, ar „Mūsų vėliava“ išversta; vertėjai turėtų žinot. Kas per poetas, galima susipažint čia (Liniausko vertimai, yra ir vertimų knyga Polonezas) ir čia (Braziūno vertimai). Lyginant su „Galingu Dievu“ ir „Vyčiu“, tikrai tinkamesnis – kaip himnas – dalykas.
Pirmosios trumpai gyvavusios Gudijos Respublikos himnas – Kraucovo Makaro (Kriaučiaus Makaro) parašyta savanorių žygio daina „Мы выйдзем шчыльнымі радамі“ su žodžiais „На бой – усе да аднаго!“ dabar skambėtų gal ir per daug karingai.
Be abejo, ne pašalinių reikalas svarstyt kaimyninės valstybės himno reikalus – patys viską nuspręs; kaip ir kitą dalyką: vieną ar dvi kalbas skelbt valstybinėm. Ne tas dabar jiem svarbiausia.

Priedurai (pagalvojau: verta užfiksuot tai, kas užsimirštų)

Vitebskas, 2020 VIII 21 (Alesio Pileckio nuotrauka ir tut.by); plakatų stilius labai panašus: viena ranka?
(1) Trys plakatai, už kurių užkliuvo akys, per „muzikinį pasivaikščiojimą“ Vitebske, Šagalo mieste, pro 2014-ais Rotušės aikštėj pastatytą kunigaikščio Algirdo paminklą (2020 VIII 21): „Марк Шагал и ты шагай!!!“, „Віцебск – горад вольных“ (dėl город-горад; į O įrašytos A) ir „Магдэбургскае права ніхто не адмяняў“ (Magdeburgo teisę Vitebskui suteikė Žygimantas III Vaza 1597-ais, ir herbą).
 
Alesio Pileckio nuotraukos fragmentas iš tut.by
(2) Kas mus daugiausia pasiekia? Žinios apie įvykius – apie tai, kas dedas Gudijos gatvėse, aikštėse, kalėjimuose ir pan. O kas daros žmonių galvose? Kokia klostosi vertybių hierarchija tirpstant baimei? Kokia kultūrinė ir istorinė savivoka atsidengia? Man tokie klausimai atrodo prasmingiausi. Vertybinė hierarchija: dabar svarbiausia teisingumas; bet štai VIII 23 Vitebske vykusio „Laisvės maršo“ pagrindinėmis miesto gatvėmis vienas iš dalyvių – 18-metis Mečislavas Dobrianskis jau kalba apie laisvę ir tiesą:
Я студент Академии управления при президенте, как бы ни было это иронично. Я хочу насладиться здесь видом свободных людей. Ведь свобода – это самая большая ценность, которая у нас есть. У меня есть любимый флаг – значок с ним у меня на лацкане. Бело-красно-белый у меня ассоциируется с белорусской культурой и историей. С ним связана целая веха в судьбе народа, за него были многие наши известные литераторы: от Янки Купалы, Якуба Коласа до Владимира Короткевича и Василя Быкова. Нынешний государственный флаг – по сути, искусственное образование. Но сейчас неважно, под каким мы флагом сюда пришли. Главное, чтобы мы добились демократических перемен и правды. (cit. iš ten pat, iš kur ir foto, – tut.by)
Vasilio Bykavo pavardė užkliuvo. Rašytojo, kurį Brodskis ir Miłoszas siūlė apdovanot Nobelio premija. Nuo 1997-ų pabaigos (dabar 18-metis MD dar buvo negimęs) politinis pabėgėlis, tėvynėn grįžęs 2003-iais tik numirt (beje, jo karstas atsisveikinant buvo uždengtas balta-raudona-balta vėliava [ar tikslu būtų sakyt trumpiau: tautine vėliava, nebeminint spalvų?]). Lukašenkos kritikas, siūlęs Gudijai orientuotis ne į Rytus, o į Vakarus. Talentas + moralinis autoritetas, kaip ir nobelistė Sviatlana Aleksijevič. Lukašenkos laikais diegtas gudų literatūros kanonas irgi ima keistis?
[prieduras pratęstas 2021 II 25] Dėl kanono, patys gudai atsirinks, tikrai ne mūsų rūpestis. Besikapstydamas popieryne, užtikau išsiplėstą in memoriam, vertėjo Algimanto Antanavičiaus rašytą. Vėl perskaičiau ir pagalvojau: verta jį čia imt ir įdėt – gal kam šis tekstas padės atrast Bykavą kaip rašytoją, ir XXI amžiaus trečiam dešimtmety skaitytiną (tuolab kad nemažai jo išversta į lietuvių kalbą)? Be to, paliesta tema: Bykavas ir Lietuva. Štai tas in memoriam:
Jis buvo su mumis
       Mirė Vasilis Bykavas (1924.VI.19 – 2003.VI.22). Laidotuvės įvyko birželio 25 d. Minsko Rytinėse kapinėse. Pagerbti ir amžinybėn palydėti mylimo Tėvynės sūnaus susirinko apie penkiasdešimt tūkstančių žmonių, suplaukusių iš visos Baltarusijos. Plevėsavo tautinės vėliavos, prie karsto kalbėjo rašytojai, velionio bendražygiai. V. Bykavą vadino tautos sąžine, ir tie žodžiai skambėjo kaip didžiausia pagarba rašytojui, kuris gyvenime ir kūryboje pirmiausia klausė sąžinės balso – visada sakyti tiesą, vien tiktai tiesą.
       V. Bykavas rašytojo plunksnos ėmėsi norėdamas pasakyti tiesą apie karą, nes buvo nepatenkintas daugeliu karo tematikos knygų, parašytų pagal literatūros šablonus. Tačiau pirmieji bandymai negreit išvydo šviesą - ne vien dėl to, kad rašyti tiesą dar buvo labai nepalankus metas, bet ir dėl to, kad pats sau be galo reiklus rašytojas suprato, jog tiesa labai aukštame bastione, vienu šuoliu nepasiekiama. Jis prisipažįsta tik keletą kartų buvęs arti didžiosios tiesos apie karą, ir jos viršūnė po senovei rūsčiai tebedunkso praeities miglose. Bet kad ir kokia nepasiekiama ji būtų, reikia kopti aukštyn, kadangi žmogus, pasak Heinricho Böllio, nustoja būti menininku ne tada, kai sukuria prastą kūrinį, o kai ima bijoti bet kokios rizikos.
       V. Bykavas rizikos nebijojo ir, remdamasis savąja gyvenimo patirtimi, rašė apysaką po apysakos apie paprastus eilinius, apie tuos, kuriems nereikia nei ordinų, nei šlovės, kuriems naktį svarbiausia sulaukti aušros, dieną – sulaukti vakaro, na o paskui, jeigu duos Dievas, sugrįžti namo. Iš tų apysakų paminėtinos „Trečioji raketa“, „Jo batalionas“, „Prakeiktoji aukštuma“, „Sotnikovas“, „Mirusiems neskauda“. Alesis Adamovičius jas pavadino tragiškomis odėmis motinėlei pėstijai ir, vaizdžiai apibūdindamas rašytojo kelią, pabrėžė, jog tai „tiesi linija, net liūdna, kokia tiesi“ – apysakos vis apie tą patį, niekur nė mažiausio mėginimo mėgdžioti karinės prozos zigzagus ir paraboles. Nenuostabu, jog netrukus atsirado „patarėjų“, kurie mėgino savo kolegą nuo tos tiesios linijos nustumti, sakydami, kad gal jau metas keisti temas. O kritikai, pasivadinę karo meno specialistais, ėmė visaip niekinti vieną iš geriausių rašytojo apysakų „Mirusiems neskauda“. Visuomenės sąmonę suaudrinęs kūrinys jiems užkliuvo dėl to, kad, girdi, rašytojas pripasakojęs nebūtų dalykų, kad jo pavaizduotos situacijos neįmanomos, nes taip kariauti neleidžią statutai.
       Tų tariamai geranoriškų pamokymų rašytojas nepriėmė ir taikliai atsikirto statutinės prozos rašeivoms, kurių šedevruose „komisarai atsiranda flanguose ir ima drąsinti karius kritiškiausiais momentais, nė minutės vėliau, o kokia nors partizanų tetulė, švaistydamasi automatu ne blogiau kaip puodšake, paima į nelaisvę iškart keturis esesininkus“. V. Bykavo kūriniuose matome visai ką kita: tie rėksmingi politrukai ir smeršininkai (šnipų naikintojai) mūšyje elgiasi kaip paskutiniai bailiai ir tik taikosi, kaip išnešti sveiką kailį.
       Kitos temos rašytojui irgi rūpėjo. Jo kūryboje randame labai ryškių prieškario gyvenimo siužetų, ypač apysakoje „Negandos ženklas“ ir romane „Karjeras“. 1988 m. parašytoje apysakoje „Gaudynės“ pasakojama apie tragišką valstiečio šeimos likimą kolektyvizacijos ir Stalino represijų metais. Per pastarąjį dešimtmetį parašytų apsakymų ir apysakų tematika dar įvairesnė: bolševikų žiauriai numalšinto Slucko valstiečių sukilimo įvykiai („Juodgirės lydimuose“, „Prieš galą“), Kuropatų žudynės („Geltonas smėliukas“), ujamos ir niekinamos kolūkietės pasipriešinimas smurtui ir žūtis Gulago sniegynuose („Velykų kiaušiniai“).
       V. Bykavas buvo vienas iš tų rašytojų, kurie nuosekliai ardė blogio imperijos pamatus. Kartu su baltarusių istorikais ir publicistais jis paskelbė visam pasauliui baisią tiesą apie masines žudynes Kuropatuose, aktyviai darbavosi Baltarusijos martirologo draugijoje. Užniršę priešininkai ėmė rašytoją begėdiškai šmeižti. V. Bykavo nepakentė ir dabartinė Baltarusijos valdžia. Negalėdamas gyventi ir publikuoti savo kūrinių tėvynėje, rašytojas 1998 m. Suomijos PEN centro kvietimu emigravo į Suomiją. Nuo 2000 m. gyveno Vokietijoje, Čekijoje. 1998 m. buvo apdovanotas prestižine tarptautine Šv. Valentino aukso premija už principingumą ir kūrybos humanizmą, 1999 m. – Maskvos literatūrine premija „Triumf“.
       Vasilis Bykavas buvo nuoširdus Lietuvos bičiulis. Gyvendamas Gardine, atvažiuodavo pasižmonėti į Vilnių. Iš kokio nors Maskvos renginio dažnai grįždavo kartu su mūsų rašytojais. Jam labai patikdavo vasaroti rašytojų namuose Nidoje, kur, kaip teko iš jo paties girdėti, ne tik gera būdavo ilsėtis, bet ir labai sekdavosi rašyti. Ne kartą rašytojas lankėsi ir nepriklausomoje Lietuvoje. O tragiškomis 1991 m. sausio dienomis jo balsą Lietuva išgirdo per radiją. Rašytojas smerkė smurtą, kalbėjo iš toli, bet buvo kartu su mumis. Ir dabar su mumis jo kūryba. (Metai, 2003, nr. 8/9, p. 187–188)
P.S. Nobelio premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič nuo 2020-ų rugsėjo pabaigos Vokietijoj. Kai išvyko iš tėvynės, mintis, kad: ar ne suvisam?, tik šmėkštelėjo; dabar, 2021-ų vasario pabaigoj, galvoj sukiojas klausimas: ar neištiks ir jos toks pat likimas, kaip Bykavo – grįš tik numirt?

Stasys Eidrigevičius laišką pavertė plakatu
(3) Sekmadienį, IX 27, Prancūzijos Prezidento vizito į Lietuvą išvakarėse, Darius K. per FB išplatino tokį laišką
Prancūzijos Respublikos Prezidentui Ponui Emmanueliui Macronui
Vilnius, 2020 m. rugsėjo 27 d.
Pone Prezidente,
1990 metais mes, už savo laisvę kovoję lietuviai, atkakliai beldėmės į Prancūzijos ir Europos sąžinę. Ir pagaliau buvome išgirsti.
Šiandien į Jūsų ir mūsų sąžinę, į Europos sąžinę, beldžiasi mūsų broliai ir sesės baltarusiai. Jų moterys ir vyrai patiria nežmoniškus kankinimus. Ir tai dedasi XXI amžiaus Europoje!
Tikimės, kad Jūs ir laisvę mylinti Prancūzija išgirsite skausmingą Baltarusios žmonių laisvės šauksmą.

Su pagarba,
Lietuvos rašytojai, menininkai, mokslininkai
Parašų vietoj – 45 asmenvardžiai; 41-as mano (paskutiniai penki – tų, kurie seniai seniai rengėm ir leidom Sietyną). — Pagalvojau: derėtų užfiksuot du dalyku:
(a: kaip šis laiškas atsirado) Laiško idėja – Rūtos J., tekstą surašė Darius K. ir Valdas P., aptartas ir „palaimintas“ buvo tokiu pat būdu, kaip aptardavom ir „palaimindavom“ nepasirašytas Sietyno Pratarmes; tada kreiptasi į nužiūrėtus žmones klausiant, ar pritartų = pasirašytų (kad atsirastų pagrindas frazėms à la: „45 вядомых літоўскіх інтэлектуалаў заклікалі Макрона пачуць беларусаў“ ar „an open letter to Macron [...] signed by more than forty leading Lithuanian cultural figures“).
(b: kodėl pasirašiau šį laišką, kodėl noriu, kad dabar būtų kišamasi į Gudijos reikalus) Civilizuotam pasauly turi būt dalykų, kurie yra principiniai, t.y. dėl kurių negalima nusileist. Tokie principiniai dalykai surašyti Visuotinėj žmogaus teisių deklaracijoj (kurią yra ratifikavusi ir Jungtinių Tautų narė Gudija). Ne kokį politologinį straipsnį rašau, nevardinsiu, kokios Deklaracijoj garantuojamos žmogaus teisės dabar kaimynystėj pažeidžiamos (žr., pvz., JT Žmogaus teisių tarybos rezoliuciją). Taip, galima reaguot ciniškai: na ir kas iš to? ką tos JT, ką tas Macronas gali padaryt? nieko! o tokių laiškų pasirašinėjimas – tai visai naivumo viršūnė; galima taip reaguot, bet, esu įsitikęs, egzistuoja ir turi egzistuot toks dalykas kaip žmonių solidarumas, kad ir kaip kai kam šis žodžių junginys juokingai skambėtų. Tai irgi principo reikalas. 
P.S. BNS parengtame pranešime yra tokia sakinio pabaiga: „laiške, kurio autoriai vartoja ‘Baltarusios’ pavadinimą“ (Darius už Baltarusią). Baltarusia galėtų pakeist Baltarusiją kaip užsilikusį sovietizmą. Baltarusiją „sovietiniu žodžiu“ mano esant ir kai kurie gudai, pvz., Vilniuj gyvenantis Uladzislaŭas Ivanoŭas-Harbickis; Šiaurės Atėnuos (2020 IX 25, nr. 18, p. 2) yra jo rašinys „Apie kraštovardį Gudija: trumpos sociolingvistinės pastabos“: iš pavadinimo aišku, kad autorius už Gudiją ir gudus (prie jo pateiktų šio kraštovardžio ir tautovardžio vartojimo pavyzdžių galima būtų pridurti: Bostone leistoj Kapočiaus LE nieko nerasim prie B, reikia žiūrėti G; papurtęs atmintį padariau išvadą: neigiamų gudo konotacijų būta XIX amžiuj [kad tu, gude, nesulauktum etc.], bet nuo XX amžiaus pradžios – nieko panašaus). Manyčiau, gerai būtų, jei liktų Baltarusia ir Gudija, ir tesirenka, kas kam labiau patinka.

2020-06-02

(1231) Visiškai tarp kitko: geltona rožė, raudonos rožės

r jums yr tekę matyt, kad pašarvotas mirusysis rankose laikytų rožę? Nesu matęs. Dar dviejų žmonių paklausiau, ar yr matę, – irgi: ne. Šv. paveikslėlis, balta nosinė – taip, bet rožė ar kokia kita gėlė – na ne.
Kodėl klausinėjau? Naujausiam Metų numery (5/6) yra Ingmaro Bergmano filmo Riksmai ir kuždesiai (1972) apmatai, iš švedų kalbos versti Zitos Mažeikaitės (patinka Bergmano scenarijai – nes nesiimama įvardint to, ko tikriausiai ir neįmanoma adekvačiai išreikšt žodžiais, – kas dedas žmogaus viduj, galvoj ar širdy, kaip sakoma: fiksuojami tik veiksmai ir pokalbiai, tai, ką galima pamatyt ar išgirsti; tiesa, šitam scenarijuj yr dienoraščio ištraukų, bet dienoraštis – pokalbio su savim atmaina; atsiprašau, nuklydau šonan).
— Sunkiai miršta viena iš trijų seserų.
Įsivaizduokime ramų, apniukusį, tamsoką rudens rytą, auštantį po Agnes mirties. Palaikų tvarkytojos jau atėjusios, tai dvi našlės, pagyvenusios, sumanios. Yra dar dvi moterys, valytojos. Namas pilnas kuždesių ir kavos aromato.
Palaikų tvarkytojos užsidaro mirusiosios miegamajame, kad pagarbiai, rūpestingai atliktų savo svarbų darbą: jos numazgoja numirėlę, sušukuoja, aprengia, padažo, už skruostų prikiša vatos. Ilgos baltos kojinės, balto šilko bateliai, apatiniai ir glotnūs, ką tik išlyginti lininiai marškiniai plačiomis rankovėmis. Ant galvos – nedidelis gobtuvas, kaspinėliais surištas po smakru. Galiausiai – geltona rožė tarp vos papudruotų pirštų. (p. 89)
Sakysit: gal čia kokia skandinavų tradicija – ta rožė mirusiojo rankose? Kelias sekundes ir aš taip galvojau. Bet iš atminties bemat išniro Fausto Kiršos dienoraščio įrašas apie ką tik mirusį Kazį Binkį (mirė 1942 IV 27 aštuntą valandą vakaro savo namuos Kaune, Vydūno alėja 20; Kirša vokietmečiu buvo oficialiai nepripažįstamos Lietuvių Rašytojų Draugijos pirmininkas):
IV.28. 12 val. rašytojų vardu p. Binkienei ir šeimai pareiškiau užuojautą. Binkis guli lovoje. Aprengtas. Beveik nepasikeitęs. Išsirgęs, išbalęs. Bet gražus, su šypsena. Dvi žvakės stiklinėse dega. Trūksta žvakių. Nei kryžiaus, nei švento paveikslo – nieko nėra. Daro neįprastą įspūdį. 19 val. vėl buvau lankyti velionio. Laidojamas valstybės lėšomis. Rašytojų draugija išrūpino valdžios laidojimą. Norėta šarvoti Karo muziejuje. Gen. Nagevičius nenori. Dr. Juška, Mokslo departamento direktorius, irgi priešingas. Velionis guli karste. Keturios žvakės. Dvi raudonos rožės jo rankose. Skulpt. Pundzius nuėmė kaukę. Rašytojų draugijai daug kas reiškia užuojautą. (Metai, 2002, nr. 2, p. 108; publikaciją parengė Jonas Šlekys)
Nežinau, gal ką galima išgooglint, bet nė nebandžiau. Ko nors nesuprasti juk gal net įprasčiau, nei lyg ir žinoti, ką tas ar kitas dalykas reiškia.

2020-05-29

(1230) Užparaštė, clvii: su(si)gretinimai,

su(si)kabinimai, sąsajos; skaitydamas viena, prisimeni kita; pablūdinėjimai.

1
Šįmet Poezijos pavasario laureatu tapo Alis Balbierius. Po įvardo poetas, beveik visur priduriama ir: fotografas. Dabar fotografuojančių, fotografais vadinamų (nuotraukų parodas rengiančių) poetų gal net kelios dešimtys, o kas buvo pirmasis, vadintas ir poetu, ir fotografu? Petras Babickas, kurį Vaižgantas 1930-ais paskelbė „karalium keturvėjininkų, frontininkų, akcininkų, futuristų, modernistų ir kitų kitokių, kurių šiandien legionai, o iš visų nieko nebuvo, vienas beseilis čėplojimas“. Po poros metų, 1932 XII 18, Nepriklausomų dailininkų draugijos salone buvo atidaryta pirmoji Lietuvoje personalinė fotografijos paroda – rodyta per 300 Babicko nuotraukų. Ir vėl neapsieita be Vaižganto: Lietuvos Aide 1932 XII 21, nr. 290 (žr. p. 4) paskelbtas jo straipsnis „Ar foto – menas?“ su paantrašte „Atidarant Petro Babicko foto-darbų parodą“; atsakymas į antraštėj užduotą klausimą: „Visi Petro Babicko foto-darbai turi menišką žymę, ne mažesnę kaip tai būtų pagavęs išmiklintas ir su meniška intuicija tapytojas.“ — Patiko Vaižgantui, ką darė Babickas.

2
1992-ais išėjo Petro Babicko rinktinė Toli nuo tėvynės (eilėraščiai + kelionių apybraiža Brazilija). Babickas buvo ką tik miręs (†1991 VIII 27, Duque de Caxias); vienas žmogus kreipės prašydamas parinkt jo eilėraščių, tik poezijos rinktinės norėjo; sakau: ir kelionių apybraižos jo palygint labai gyvai parašytos, gal net įdomiau žmonėm būtų pasiskaityt kad ir apie Braziliją, kurioj poetas mirė. Gavau Babicko knygų kserokopijas, surašiau puslapius, kuriuose, mano manymu, stipriausi eilėraščiai, parašiau tokį įvadėlį; rinktinė išleista buvo rotaprintu neperrenkant tekstų; pavarčiau dabar: šriftai įvairiausi, apybraižos ir pirminė puslapių numeracija palikta; na, tada, apie 1992-uosius, visokiausių knygų išeidavo, dabar jau nebeįsivaizduojamas toks leidimo būdas. Vėl paskaitinėjau tą 1951-ais išleistą apybraižą Brazilija: vaizdai, žmonės, nuotykiai; užkliuvau už skyrelio „Porto da Pedra“ pradžios:
Ama, com fé e orgulho, a terra em que nasceste!
—    —   —    —    —    —   —    —    —    —    —    —
Olha que céu! que mar! que rios! que floresta!
A Natureza, aqui, perpetuamente em festa!
—    —   —    —    —    —   —    —    —    —    —    —
Vê que vida há no chão! vê que vida há nos ninhos,
Que se balançam no ar, entre os ramos inquietos!
Vê que luz, que calor, que multidão de insetos!
Vê que grande extensão de matas, onde impera
Fecunda e luminosa, a eterna primavera!
Įžymus Brazilijos poetas Olavo Bilac šito eilėraščio [„A Pátria“] fragmentu sako: Mylėk tą kraštą, kur gimei, tikėdamas ir didžiuodamasis juo... Pažvelk, koks dangus, kokios marios, kokios upės, miškai! Gamta čionai nuolatos šventadieniška... Pažvelk, koks gyvenimas čia po kojų. Pažvelk, koks gyvenimas gūžtose, kurios neramiai supas tarp šakų. Pažvelk, kokia šviesa, koks karštis, vabzdžių gausumas! Pažvelk, kokie milžiniški miškai, kuriuose viešpatauja vaisingas, skaistus ir amžinas pavasaris!
Tie žodžiai man dvelkia «Anykščių Šileliu». Visus poeto patarimus: žiūrėti, stebėtis ir didžiuotis, – sąžiningai vykdau. (p. 115/189)
Žiūrėti, stebėtis – taip, o didžiuotis sunkiau, nes kur buvęs, kur nebuvęs išlenda klausimas: o kas iš to didžiavimosi? na kas?
P.S. Negerai padariau Babicko rinktinę pavadindamas kaip vienas iš rinkinių jau vadinas; painiava yra negerai.

3
Jau esu šį tą citavęs iš Saulėlydžio Čiukuose (2016) – Antano Kazlausko užrašų gabaliuką, kas dėjos Svėdasuos 1905-ais. Knygos tituliniam puslapy įrašyta Antano sūnaus Minvydo Kazlausko (*1933) pavardė; tėvo atsiminimais jis tik knygos pradžioj pasinaudoja, toliau jau savo atmintim kliaujas. — Po karo MinvK dirbo keliose girininkijose apskaitininku – regis, kietmetriai, o ne pats miškas apskaitininkui turėtų pirmiausia rūpėt; bet ne:
Sunku pasakyti, kada pajutau potraukį miškui. Niekada nejaučiau tokio artumo gyvūnams kaip medžiams. Niekada laukai manęs tiek neviliojo, kiek ošiantis miškas. Jis gerumo skraiste apgaubia ir saugo nuo negandų, jame jauku, ramu, saugu. Medžių kalba tyli, ji skleidžia vien teigiamas emocijas, šalia jų norisi būti ir būti, nes girdi patį save. (p. 105)
Na ir kaip nuvyt mintį, kad tokia miškojauta siejas su Baranausko? „Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; / Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria, / Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!“; „Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa“; čia tik pirmos galvon atėjusios eilutės. Bet ne tiek tekstinės sąsajos šiuokart svarbios pasirodė; kad miške žmogus gali išgirst save, su savim pasikalbėt gali – va šitas dalykas. Ar klystumėm Anykščių šilelį laikydami poeto pokalbiu su pačiu savim? Tie poemos pradžioj esantys klausimai juk retoriniai, poetinė priemonė, taip sakant, būdas įvest save prisiminimų ir svarstymų erdvėn; ir „priekaištus“ dėl poemos fragmentiškumo galima kuo puikiausiai atremt pasakant: tai kad šnekėdamas su savim labai dažnai neišsakai visko iki galo, šokinėji nuo prisiminimo prie prisiminimo, nuo minties prie minties. — Ai, bet ką aš čia „literatūrologijon“ brendu, neverta; tiesiog prisiminiau: būdamas dešimtokas labai rimtai ketinau baigęs mokyklą stot studijuot miškininkystę. Kalbėtis su savim, matyt, norėjos :)

2020-05-17

(1229) Visiškai tarp kitko: apie raugintus kopūstus ir mopedo variklį

artais apie dalyką galima ir daugiau, ir tiksliau pasakyt šnekant apie, atrodo, visai ką kita. Ypač jei nori ką pasakyt apie dalyką, kuris sunkiai įvardijamas: tarkim, kokiom sąlygom gali gimt geras kūrinys? arba jei nori apibūdint savijautą. Ir kas dar svarbu – toks pasvarstymas įstringa galvoj.
Tvarkydamas popieryną užtikau du tokius pasiliktus. Atminty buvo, tupėjo tų pasvarstymų pagrindinė mintis, vaizdinys; bet tikrą malonumą gali pajust tik visą pasažą vėl skaitydamas.

(a) Grigorijus Kanovičius Rašytojų klube 1994 VII 14 (mažiau negu prieš metus išvyko Izraelin, grįžo pasižiūrėt baigiamo statyt spektaklio Nusišypsok mums, Viešpatie pagal jo romanus ir iš naujo prisiekt Lietuvai, kad būtų sugrąžinta LR pilietybė, kurios buvo netekęs automatiškai):
Mano velionė Mamytė labai skanius kopūstus raugdavo. Visi kaimynai eidavo pas mus. Ir vieną kartą ji padarė tokius kopūstus, kad jie mane tiesiog pakerėjo. Aš paklausiau jos, kurgi čia paslaptis. O ji man atsakė: „Aš tik pakeičiau svorį“. Ankstesnis svoris buvo per daug lengvas. Tas svoris yra akmuo, kuriuo prispaudžiami kopūstai. Aš noriu jums pasakyti: kartais dideli kūriniai atsiranda slegiami ne lengvo, o didelio svorio. (Liucija Armonaitė, „G. Kanovičius: ‘Tai ne Mozės kalbėjimas nuo Sinajaus kalno. Tai – nuoširdžiausi žodžiai’“, Atgimimas, 1994 VII 20, nr. 29, p. 9)
Perbaksnodamas šituos žodžius pagalvojau: taip, nugyvento laiko ir sukauptos patirties svoris (aišku, ir talentas, bet jis – conditio sine qua non) lėmė, kad paskutinis GrK romanas Miestelio romansas (galima sakyt, giesmių giesmė – tiek ten meilės visiem ir viskam) toks stiprus, bet ar gali būt, kad dar vienas svoris prisidėjo: kad rašyta toli nuo tos vietos, kuri primenama (vargu ar, tarkim, Katiliškio Miškais ateina ruduo būt buvęs toks stiprus, jei ne atstumas, skyręs rašytoją nuo Lietuvos). — Va tai nieko doro ir neišeina pasakyt, kai mėgini tiesiai.

(b) Gintaras Grajauskas 2004-iems baigiantis suvokia, kas daros:
Seniai seniai, kai buvau jaunas sovietų pankas su štormovke ir kerzakais, turėjau mopedą „Ryga 8“. Tokią transporto priemonę, maždaug kaip anų laikų „Volkswagen Golf“. Tai kartais nutikdavo, jog tas mopedas staiga nei iš šio, nei iš to pradėdavo „netraukti“. Variklis kaukia, dūmų – kamuoliai, o netraukia, nors tu ką. Tada mopedų programuotojai nuspriegdavo „primą“, palinguodavo galva ir ištardavo: p...c, b...d, dekompresija! O tasai trečiasis iš šių trijų tarptautinių žodžių buvo pats baisiausias ir realybėje reiškė: „Tavo gaišenai išdilo cilindras ir kartu dar sudilo stūmoklis. Gali dar bandyt keist žiedus, bet nė velnio tai nepadės – ieškok naujo cilindro ir stūmoklio. Prisivažinėjai, broliuk“.
Štai taip. Paprastoji mechanika.
Atrodo, žinau, kas darosi. Ir ne man vienam.
Bičiuliai, turiu blogų naujienų: mums visiems dekompresija! (GG, „Kažkas tokio su ‘de’“, Nemunas, 2004 XII 16, nr. 35, p. 5)
Šitas pasažas juk irgi apie spaudimą; spaudimą, nevirstantį galia: kas iš to plerpimo ir dūmų? dėmesį gal ir atkreipsi. Kiek jau prisivažinėjai, tiek. Pasižiūrėjau, kiek kainuoja teleskopinės šiaurietiško ėjimo lazdos – kai kurios knygos, ypač albuminės, brangesnės. O ir skubėt nebelabai yra kur (pirmiausia juk apie save pagalvojam, dažniausiai).

2020-05-13

(1228) Vilniaus vaizdai, xxxvi: pro skirstomojo kalėjimo išvietės langą pažvelgus

(Praeitų metų lapkričio pabaigoj Lietuvos ir Čekijos draugija buvo sukvietusi žmonių Vilniaus miesto viešojon bibliotekon; bene svarbiausia priežastis – norėta pri(si)minti eiles rašiusį kalbininką Vytenį Grabauską (1934–2016). Tam renginy kalbėjo ir sūnus Viktoras; paminėjo, kad apie tėvą, kaip žmogų, labai daug sužinojęs iš jo atsiminimų, paskelbtų 1990-ais Santaros žurnale. — Neskaitęs buvau; pasirodo, popieryne tas numeris buvo, peržiūrėdamas radau, perskaičiau: VytG, „Draugo atminimui“, Santara, nr. 3, 1990, pavasaris, p. 26–36.)

1951-ų rugpjūčio vidurys; Sluškų rūmai, paversti skirstomuoju kalėjimu, vad. peresilka. Menė-kamera III aukšte, kurioj daugiau kaip pusšimtis nuteistųjų. Šešiolikmetis Sasnavos progimnazistas VytG bausmės laiką jau žino – kitų kalinių nuomone, vaikiškas, tik 10 metų.
Ir vieną popietę prižiūrėtojas kameron atveda naujoką: „neaukštas, tamsaus gymio, panašesnis į armėną ar italą, o ne į lietuvį, žvelgiantis lyg iš paniūrų [...]. Droviai nusišypso, kiekvienam ištiesia glebną ranką: Antanas Cibulskis.“ Metais vyresnis už VytG, mokęsis Betygaloj.
Dažnai atsisėsdavom ant viršutinių gultų, iš kur buvo matyti pasakiška Antakalnio panorama: tyliai srūvančios Neries vingis, o už jo – melsvų ūkų apgaubti pušynai.
– Dievuliau, koks grožis! – stebėjosi pirmą kartą šį vaizdą pamatęs Cibulskiukas.
– Palauk, dar tu ne tokių grožybių šiandien išvysi, kai nuves į išvietę, – sakau jam.
Antano migdolinės akys išsiplečia: išvietė ir grožis, ką tai turi bendra? Nieko aš jam nesakau – greitai pats įsitikins. Kai įžengėm į išvietę, esančią kitoje pastato pusėje, liepiau Antanui pasistoti ant rėčkos ir žvilgterėti pro langą. Iš jo burnos išlėkė toks pat šūksnis kaip anksčiau man: „O, Viešpatie!“ Prieš akis išniro Gedimino pilies bokštas, tartum ranka pasiekiamas. Kairėje – Trijų Kryžių kalnas, beje, be kryžių, dešinėje – sukanti vingį mūsų upelių motutė.
– Matai, kokių grožybių galima pamatyti išvietėje, – juokauju. (p. 27–28)
[VytG apie AntC kaip poetą – „padubysio Jeseniną“: „Studijuodamas pažinau daug poezijos garbintojų, kai kurie iš jų tapo įžymybėmis, bet nė vienas iš jų, mano manymu, negalėjo prilygti Cibulskiui improvizacijos galia. O juk jis nebuvo baigęs vidurinės!“ (p. 36). Vienintelį kartą buvo susitikę, būtent Sluškų rūmuos. Beje, AntC Betygaloj mokėsi kartu su šį pavasarį mirusiu Juozu Nekrošium, vienam suole sėdėjo. (Ne, ne kad lygint kūrybą ar likimus pulčiau; šiaip „konstatavau faktą“.) — 1993-iais tas pats Santaros žurnalas savo bibliotekėlėj išleido AntC eilėraščių rinkinį su JuozN įžanga, papildytą atsiminimais apie poetą (parengė Aleksas Dabulskis). AlD: „Taip jis ir neprisitaikė, neprisišliejo prie oficialiosios, vadinamosios tarybinės lietuvių poezijos, liko visuomenei nežinomas, išskyrus artimesniųjų bičiulių būrį. Užtat išsaugojo savo dvasios nepriklausomybę, neįsileisdamas čia jokių konjunktūrinių gudravimų, kompromisų, nuolaidų“ (p. 203); „Dabar atrodo, kad jo kūryba užims nuolatinę vietą mūsų kultūrinėje atmintyje“ (p. 194), – vylėsi Jonas Jurevičius. — Deja. — Gaila, kad iš šitos knygos į svetainę tautosatmintis.weebly.com perkeltam rašiny „Iš Antano Cibulskio biografijos“ mirties metuos susikeitė du skaitmenys: nuskendo ne 1968, o 1986-ais.]

2020-05-08

(1227) Visiškai tarp kitko: apie atmintį, asmenvardžius ir kt.

ių metų Kultūros barų 4-am numery yra Rimanto Jokimaičio rašinys „Būtojo laiko miestas ir jo žmonės, arba Jurbarko žydų pasakojimas apie gimtąjį Jurburgą“ – pristatoma Memorial Book of Yurburg (Jurbarkas) Lithuania, „reto turiningumo, negirdėtų istorijų kupina knyga apie Jurbarką ir jo žmones“, pasak RimJ. [Balandžio pabaigoj tas pats tekstas buvo paskelbtas ir vorutoj.lt be jokių nuorodų į KB; kartais keista situacija susidaro: nebežinia, kurią publikaciją laikyt pirmine.]
Ko recenzentas pasigenda skaitydamas? — (a) „Skaitant į akis krinta, kad dažname iš esmės istoriniame pasakojime mažoka datų, lyg pasakotojams tas nebūtų svarbu“ (p. 76–77) ir (b) asmenvardžių, pvz.: „Gaila, kad nepateikiama detalių, nei kas ta Genė, nei kokiomis aplinkybėmis buvo areštuota besislapstanti žydaitė“ (p. 84); „Gaila, bet ir šiame pasakojime nėra paminėtas to gerojo samariečio vardas“ (p. 85).
Suprantama: noris ir metų, ir pavardžių, bet: atmintis, deja, tokia – gal tik keli iš šimto gali prisimint, kada tiksliai koks įvykis atsitiko, o ir asmenvardžiai nesilaiko galvoj, be to, gal žmogus net nežinojo žmogaus pavardės, tik vardą, o gal net ir vardo nežinojo; ar mes visada bent jau paklausiam žmogaus: koks jūsų vardas pavardė? Jei ir (su)žinom, ar ilgai atminty išsilaiko? Ne tai atrodo svarbiausia, o ką žmogus pasakė ar padarė; juk ne dėl būsimų istorikų straipsnių su tiksliomis datomis ir asmenvardžiais žmogus gyvena. — Gan tų svarstymų.
Nebūčiau ėmęsis šio įrašo, jei ne: vieną epizodą galima patikslint. Pastraipa iš RimJ rašinio:
Įstrigo jurbarkiškiams ir vienas sekmadienis bažnyčioje. Jau po žudynių, klebonas, prieš mišias nužvelgęs susirinkusius žmones, rūsčiai tarė: „Žydšaudžiai, išeikit iš bažnyčios.“ Parapijiečiai nuščiuvo, pradėjo dairytis. Keletas susigūžusių vyrų išėjo. (p. 84)
Nelabai aišku, ar tai perpasakojimas to, kas skaityta, ar rašinio autorius prisimena, ką pats girdėjęs, ir pasakoja. Regis, antras variantas. — Skaitydamas tą pastraipą, iškart prisiminiau a.a. Joną Juškaitį. 1999 VI 1 Valstiečių laikrašty buvo paskelbtas Paulino Matuko pokalbis su poetu „Teturiu tik savo laisvę ir savo poeziją...“, perspausdintas knygoj Trauktis atsišaudant (2016); cituoju iš knygos, nes ten yra patikslinta:
Kas išgirdo istorikų kvietimą atsiliepti, kad kunigai draudė savintis sušaudytų žydų turtą? Juk ir aš pats klausiausi, ir motina ne kartą su pasibaisėjimu parėjusi pasakojo, kaip prie vokiečių Jurbarko klebonas2 kumštimi trankė sakyklą per pamokslus šaukdamas: žydšaudžiai, būkite prakeikti, prakeikti būsite ir tie, kurie kišite rankas prie žydų turto, visi tokie išeikit iš bažnyčios! Negi Lietuvoje neliko žmonių, kurie paliudytų panašius atvejus? Bet vieni abejingi iš vargo, o kiti sukibę į turtus: kad tik daugiau, kas bus, tas bus. (p. 26)
---------------------------
2 Kunigas Anatolijus Stanevičius, 1943 m.
[Apibendrinimai iš principo neteisingi; neteisingi dalies atžvilgiu; deja, dažniausiai – gerosios. — Prisiminiau prieš porą metų skaitytą pokalbį su Christophu Dieckmannu, studijos Deutsche Besatzungspolitik in Litauen 1941–1944 autorium:
Bažnyčia nieko nedarė. 1941 m. spalį posėdžiavo Vyskupų konferencija, tačiau jie svarstė vienintelę problemą – ką daryti su pakrikštytų žydų turtu. Tik šis klausimas. Taip, pavieniai kunigai protestavo, bažnyčiose ragino nežudyti. (cit. iš čia)
Bet juk tie protestavusieji kunigai, ne tik kalbėjusieji, ir dariusieji – padėjusieji besislapstantiems žydams – irgi Bažnyčios nariai, jos dalis, teisingai, pagal savo sąžinę, o ne kokius nors nurodymus iš viršaus besielgusioji dalis; ar vyresnybės nutarimus traktuodami kaip visų požiūrio atspindį esam teisūs? Suprantu, leidžiuos ton sritin, kur protas nepajėgs tiksliai suformuluot minčių; vienu dalyku esu įsitikinęs: gera ar bloga daro žmonės, konkretūs žmonės.]
Jonas Juškaitis prisiminė savo parapijos kunigą; Sigitas Geda, atsakydamas į katalikų mėnraščio Sandora klausimą „Ką manote apie Bažnyčios skilimus, kryžiaus karus, inkviziciją, apie kaltinimą dėl „kolaboravimo“ su naciais (neutralią laikyseną), dabar esančias ir visada buvusias stiprias institucionalizmo apraiškas?“ prisiminė savo parapijos kunigą:
Dažnai mūsų Bažnyčios laikysena čia labai jau dviprasmiška. Kaip gimtosios [Veisiejų] parapijos klebono II pasaulinio karo metais... Neišeina man iš galvos: sužinojęs, kad rengiamasi sušaudyti miestelio žydus, kunigas pasikvietė nacių majorą, pavaišino ir sutarė: „Daryk, tik kitoje parapijoje!..“ (Sandora, 1999, nr. 10, p. 4–5)
Ir pagal kurio klebono poelgį apibendrinsim kunigų nuostatas – Jurbarko ar Veisiejų? — Nedaug ko vertos kalbos apskritai apie kunigus, lietuvius ir pan. kuopinius dalykus; suprantu, istorija be tokių sąvokų negali išsiverst, bet labai labai rimtai pasvarsčius derėtų jas telktis.

2020-05-07

(1226) Epizodai, xxxvii: kodėl nebegyvo Mussolinio kūnas buvo pakabintas žemyn galva

2020 IV 27
[maniau: ir teužgesta tas tinklaraštis, na ką aš čia save remsiu kampan, už gerklės imsiuos: fiksuok! bet šįryt dingtelėjo: gal ir verta bent retkarčiais pabaksnot? jei koks įdomesnis dalykas galvoj susidėsto]

— šiąnakt per Svobodos radiją buvo kartojama laida apie fašizmą ir Benito Mussolinį – „Казнь Муссолини“, pirmąkart transliuota 1995-ais. Mussolinį ir jo meilužę prokomunistiniai partizanai nušovė 1945 IV 28 prie jo vilos, kitądien nuvežė Milanan ir pakabino vienoj iš aikščių už kojų, žemyn galva. Kodėl būtent taip? – klausta radijo laidoj (klausytis nuo 39 min pabaigos). Vienas iš pašnekovų, Mario Corti, ima svarstyt apie XIV amžiaus Romos politiką Colą di Rienzo: esą Mussolinis lygintas su juo, o Rienzo buvęs pakartas būtent žemyn galva. Tai ir Mussolinį taip pakorę Milane. Gali būt, kad būtent todėl. Bet klausydamas prisiminiau kitą „hipotezę“.

— pernai išėjo VDU Lietuvių išeivijos instituto parengtas Juozo Vilčinsko Dienoraštis, 1945.VI.7–1947.III.18, rašytas pasitraukus iš Lietuvos, Šiaurės Italijoj ir Didžiojoj Britanijoj. Įdomus dalykas, kaip beveik visi tokio pobūdžio tekstai (kad ir dėl fiksuojamų vilčių dėl naujo karo po karo, ir apie tai kalba ne lietuviai, o lenkai; arba dėl Lietuvos totorių savivokos). Yra ir apie Mussolinį. Ištrauka iš 1945 VII 16 įrašo, rašyta būnant Milane:
Italija yra katalikų kraštas. Kitatikių čia dažnai nemėgsta. Todėl mums rodytis su savo musulmonų tikyba čia būtų nenaudinga. Mes visiems klausiantiems sakome, kad lietuviai daugumoje yra katalikai.
     Italijoje gyvena katalikų bažnyčios galva – popiežius, bet, pasakyčiau, Lietuva yra daugiau katalikiškesnė. Visų pirma čia yra per daug komunistų, kas katalikų kraštui netinka. Bet teko matyti partizano komunisto laidotuves, kurių priešakyje ėjo keletas kunigų, o toliau – vėliavos su kūjais, pjautuvais (raudonos) ir katafalka. Teko girdėti, kad italų kunigų tarpe yra labai daug komunizmo ir „draugo“ Stalino šalininkų. / [...]
     Ar yra Popiežiaus krašte „gyvulių globos draugija“? Turbūt nėra. Galima pagalvoti, kad katalikų krašte tokia draugija neturėtų ką veikti. Bet štai vaizdas turgavietėje: pardavėjas kilnoja žąsis iš vežimo. Jis ima žąsį viena ranka už kaklo ir kelia ją, kur reikia. Vištos ir viščiukai kilnojami ir nešiojami už kojų arba už sparnų. Teko matyti, kad net vienuolis tokiu būdu nešioja vištas; jis paima bent penkias vištas už kojų ir neša vakare į vištininką. Turgavietėje elegantiška ponia nuperka viščiuką, pakabina už kojų jį sau ant piršto ir sukinėdama pirštus eina namo. O viščiukai galva žemyn „supasi“.
     Galva žemyn kabėjo Milane, Loreto aikštėje, ir Musolinis su kitais fašistais. Italai (katalikai) spjaudė į lavoną, daužė, spardė kojomis iki atvyko anglai (nekatalikai), liepė lavonus nuimti ir palaidoti kapinėse. Po to jų kapus italai mindžiojo, trepsėjo batais... (p. 55–56)
Vilčinskui, vargu ar ką žinojusiam apie XIV amžiaus paskutinį Romos tribūną, dingtelėjo tokia sąsaja. Ir ji, kilusi kitataučio stebėtojo galvoj, man regis, net labai pagrįsta.