(1313) Krivickiana: kodėl BrKr poezija palygint menkai žinoma

— pavasarį, artėjant valstybiniam lietuvių kalbos ir literatūros egzaminui, 15min.lt pasiūlė skaitytojams pasitikrint, kaip gerai žino autorius, kurių kūriniai analizuojami 12 klasėj (parengė rubrikos „Ar žinai“ redaktorius Ugnius Antanavičius). Susigundžiau ir aš pasitikrint. Viskas (bent kol kas) gerai: 21/21. Pirmąkart atsakinėdamas, aišku, atkreipiau dėmesį į klausimą, kurio teisingas atsakymas turi būt: Bronius Krivickas. Labai nedaug kas teisingai atsakė. Praeitą šeštadienį iš ryto dingtelėjo: reiktų patikrint dar kartą – gal situacija pasikeitė? Patikrinau (dar kartą atsakydamas). Ne, nepasikeitė. Gal verta pasvarstyt, kodėl ji tokia? Gal. 

NB: testo rezultatai atspindi ne dabartinių abiturientų, o 15min.lt skaitytojų žinias. (Toliau tik apie poeziją.)

printscreenas, padarytas 2023 VIII 26
[t.b. „Vieną vasarą“; „Laukinių rožių šlamesys“ ir dainuojamas1/dainuojamas2]

Poetą ar poetę iš eilėraščių ar jų rinkinių/ciklų pavadinimų atpažino (arba atspėjo): Justiną Marcinkevičių – 84% [paminėta ir drama Mažvydas; būtent tai, manau, lėmė tokį didelį teisingų atsakymų nuošimtį], Marcelijų Martinaitį – 65%, Henriką Radauską – 56%, Salomėją Nėrį – 55%, Vytautą Mačernį – 53%, Czeławą Miłoszą – 47%, Aidą Marčėną – 46%, Sigitą Gedą – 43%, Juditą Vaičiūnaitę – 40%, Joną Aistį – 27%, o Bronių Krivicką – tik 16% (tai apskritai mažiausias teisingų atsakymų nuošimtis, visus autorius, 21-ą, turiu omeny).

— nuo Broniaus Krivicko partizaninės poezijos išnirimo iš nežinios ir įsiliejimo lietuvių literatūros istorijon pradžios (1989) iki jos pristatymo mokykliniame vadovėly praėjo nedaug laiko – pirmąkart ji pristatyta 1995-ais išleistam VU profesorių Viktorijos Daujotytės ir Elenos Bukelienės vadovėly Lietuvių literatūra 12 klasei (XX amžiaus vidurys ir antra pusė); ir nuo tada BrKr mokyklinėj literatūros programoj. Trejetą (jei nesuklydau) kartų buvo paminėtas valstybinio brandos egzamino užduotyse:

• 2018-ais siūlyta samprotavimo rašinio tema „Ką gali pakeisti vienas žmogus?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Bronius Krivickas, Marius Ivaškevičius),
• 2021-ais – samprotavimo rašinio tema „Kaip žmogus elgiasi grėsmės akivaizdoje?“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Balys Sruoga, Bronius Krivickas),
• 2022-ais – literatūrinio rašinio tema „Metų laikai literatūroje“ (rekomenduojami pasirinkti autoriai: Kristijonas Donelaitis, Bronius Krivickas).

15min.lt skaitytojai, kurie baigė gimnazijas po 1995-ų, galėjo teisingai atsakyt; galėjo, jei turi labai gerą atmintį, nes po kurio laiko nebent poeto vardas pavardė galvoj lieka – ir tai jau gerai. Kurie vidurinį mokslą baigė anksčiau (o tokių tarp 15min.lt skaitytojų, spėju, tikrai nemažai; gal net arti pusės), mokykloj apie BrKr negirdėjo, nebent vėliau pasirinko lituanisto kelią. — Atsakymas į įrašo antraštėj suformuluotą klausimą galėtų būt toks: BrKr „stažas“ lietuvių literatūros istorijoj kol kas palygint trumpas, trumpesnis net už Aido Marčėno (jo Šulinys išėjo 1988-ais; o dar kiekoj visokių renginių, savo knygų pristatymų dalyvauta – gyvojo privalumas); manau, laikui kėblinant į priekį, BrKr poezijos žinomumas didės; kai jau vaikai ir tėvai galės dalintis įspūdžiais apie mokykloj skaitomą ir skaitytą BrKr kūrybą, jos radimosi aplinkybes (tokių dalykų juk vis dar būna?).

P.S. (šiaip) Yra du BrKr eilėraščiai su tiksliom datom (kitų tik sukūrimo metai nurodyti); pirmieji BrKr, jau partizano, sukurti tekstai: 1945 II 21 parašė „Rudenio lygumose“, kurį dabar gliaudo gimnazistai (kad ši data sutampa su Mamerto Indriliūno žūties data – visiškas atsitiktinumas); po poros dienų, 1945 II 23 parašė „Nuotaką“ – eilėraštį, kuriam skirti keli puslapiai (60–63) netrukus ginsimoj Jūratės Jasaitytės disertacijoj Rainerio Marijos Rilke’s kūrybos recepcija lietuvių literatūroje; „Nuotaka“ gretinama su „Alkestis“ (Antano Galiaus vertimas yra knygoj RMR, Die Gedichte = Poezija, sud. Sigitas Geda, 1996, p. 199, 201, 203, 205); doktorantės išvada: „Rilke’s ‘Alkestės’ ir Krivicko ‘Nuotakos’ paralelės yra unikalios lietuviškoje Rilke’s recepcijos tradicijoje.“ — Nebloga pradžia. 

(1280) Užparaštė, li: grįžtant prie to SN sąsiuvinio

Iš komentarų facebooke po 2021 XI 18 transliuotos Laimos Kreivytės rengiamos radijo laidos „Homo cultus. Iš balkono“ – pokalbio su prof. Viktorija Daujotyte „(Ne)atrasta Salomėja Nėris“.

Zilvinas Beliauskas: Dar toj laidoj kalbėjo, kad mažoje nuotraukytėje ant TSRS suvažiavimo deputato pažymėjim poetė labai liūdna, ir tai rodo, kaip jai nesinorėjo į tą suvažiavimą važiuoti. O tap pat liudijmai, kad turi būti tas atleidimo prašantis dienoraštis, ir kunigą jai iškvietė į Kremliaus ligoninę paslapčia. Gaila, negalėjau įdėmiai klausyt, reikės dar kartą. O kaip ten yra faktiškai su tuo dienoraščiu iš tiesų?

Nerijus Šepetys: faktiskai yra labai didelis mitas, uz kurio, tiketina, slypi koks labai mazas faktas. As geranoriskai pasikliauciau praregejimo ligoninej galimybe ir keliu eiluciu pakeverzojimu. Aisku, kunigai ir Oksfordai panasiau i slapia sapna

Zilvinas Beliauskas: laidoj referavo į Oksfordą ir kad gal atsiras toks žygūnas, kuris nukaks tenai ir pagaliau jį parveš. Šiais laikais tiek laukti, iš tiesų keistoka, o gal ir sapniška, kaip sakote.

Paulius V. Subačius: balto žemaituko, aiškiai, neranda.

Nerijus Šepetys: aha, Oksfordas, bet "veze" (idomu kaip, pati Profesore bent kelias versijas isdesciusi, jau apie kitus Gusto linijos sekejus nekalbant) i "Amerika". Tai labas rytas.

Vytas Dekšnys: Užtat koks patrauklus melodramatinis siužetas

— jei manai, kad tik „praregėjimo galimybė“ ir „kelios pakeverzotos eilutės“ tegalėjo būt, o visa kita – „šlapias sapnas“, – nieko daugiau aiškint ir nereikia; jei manai, kad kitaip galėjo būt, – jau reikia išdėstyt įsivaizdavimą, kaip galėjo būt. — Daugiau kaip prieš porą metų užkliuvau už šios temos (svarstybos, kiek žinau, kilo po mėnesio, kai Darius Kuolys parašė facebooke; net iki delfio.lt buvo nuėję); tebemanau, kad tas juodasis sąsiuvinis greičiausiai buvo ir galbūt nukeliavo Anglijon (būtent: greičiausiai buvo, galbūt nukeliavo). Yra du klausimai, į kuriuos reikia pateikt galimus atsakymus, t.y. išdėstyt hipotezes (pasistengsiu kuo glausčiau ir paprasčiau):

(a) ar galėjo SN 1945-ų vasarą gulėdama Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninėj turėt kokį storoką prirašytą sąsiuvinį; kas jame galėjo būt? — Kad sirgdama, dar laikinuos namuos ar jau atsidūrusi ligoninėj, būtų prirašiusi sąsiuvinį „išpažinties“ ar „atgailos“ – ne, vargu ar taip galėjo būt, paprasčiausiai dėl senkančių jėgų. Ką suvokęs nebepagydomai sergantis žmogus norėtum dar padaryt? Jei rašei dienoraštį, pavartyt tuos sąsiuvinius ir pasiskaityt, ir galbūt kai kuriuos lapus išplėšt, jei nutarei, kad verta jį palikti; ką daryt su komplikuočiausio laikotarpio dienoraščiu? sunaikint gaila, ir palikt namuos neišeina, nes ten yra daug to, ko geriau nepamatytų kai kurių tave pragyvensiančių įtakingų asmenų akys? Sprendimą atidedi, sąsiuvinį pasiimi su savim, t.y. ligoninėn. — SN Raštų (1984) trečio tomo komentaruos yra toks parengėjo Viktoro Aleknos įrašytas sakinys: „Nuo 1936.IX.6 [iki 1941.VII.18] dienoraštinių įrašų nėra, taip pat neišsiaiškinta, ar poetė juos rašė“ (p. 466).“ Priežasties, kodėl SN tuo laiku galėjo nerašyt dienoraščio (pradėjo rašyt nuo 1921-ų), – nepajėgiu sugalvot, ergo, galėjo būt ir to laikotarpio dienoraštis, atspindintis ir pirmąjį sovietmetį. Būtent tą sąsiuvinį galėjo SN pasiimt ligoninėn. Ir likusi viena palapoj vis paskaitinėt, vis pagalvot apie savo to laiko gyvenimą ir ką su tuo sąs. daryt. — Dėl paskutinės išpažinties, kurią išklausęs kun. Juozas Gustas, – regis, didelių abejonių nėr. Jei SN turėjo dienoraštį, apimantį ir pirmąjį sovietmetį, galėjo atiduot Gustui (paprašydama vis dėlto išsaugot).

(b) jei kun. Gustas paėmė tą dienoraštį, koks galimas jo, to sąsiuvinio juodais viršeliais, tolesnis likimas? — Kalbant apie Juozą Gustą tepaminima, kad kun.; jei Gustas būt buvęs tik kunigas, ir aš labai abejočiau jo galimybėm pasirūpint gauto dienoraščio išsaugojimu, – bet jis buvo ir vienuolis salezietis, SDB. Jau paimdamas dienoraštį galėjo pagalvot apie saleziečiams priklausiusią Vilniaus Dievo Apvaizdos bažnyčią ir ten dirbantį brolį, kuris turėjo teisę repatrijuot į Lenkiją. Kad repatriantai daug ką išsivežė – taip; kad būta kelių iš Lenkijos į Angliją po karo – man regis, irgi taip. Anglija buvo (ir tebėr?) suvokiama kaip gera vieta kam nors saugot (jei atmintis nemeluoja, ir dabar nemažai Lietuvos aukso atsargų saugoma Anglijos centriniam banke?). Jei SN dienoraštį perimantis žmogus paklausė, kur Anglijoj tą dienoraštį perduot saugot, Gustas galėjo paminėt Oxfordo kolegiją, kurioj gilino senųjų kalbų žinias (nežinau, kurioj kolegijoj, reikia aiškintis; ten tikrai neprofesoriavo, VDU profesoriavo). — Beje, Oxfordą, kaip kun. Gusto nurodytą juodojo sąs. saugojimo vietą, prisiminė ne tik Juzė Mačiokienė; bernardinuos.lt paskelbtuos Reginos Janaudytės-Vyšniauskienės atsiminimuos yra toks gabaliukas:

Man rūpėjo, kodėl S. Nėris pasuko kairėn, gal tai nebuvo savanoriškas žingsnis. Karo metų lyrikoje ieškodavau jos atgailos ir skausmo eilučių paliudijimo. Tada tėtis [Lionginas Janaudis, 1926–1996] ir papasakojo man, kad S. Nėris nėra tokia, kokią dabar pažįstame, sakė, ateis laikas, ir mes pamatysime jos dienoraščius, kurie slapta buvo nugabenti į Oksfordo universiteto biblioteką. Tą jam yra sakęs kunigas J. Gustas, kuris tuos dienoraščius ir perdavė patikimiems žmonėms.

— gana (gal net per ilgas įrašas išėjo); hipotezes bendrais bruožais išdėsčiau: galėjo būt dienoraščio sąsiuvinis, Anglijon galėjo nukeliaut per brolių saleziečių rankas. Man tos hipotezės atrodo gan logiškos. Kaip kitiem – nežinau (tinklaraštis – ne facebookas, tai vargu ar ir sužinosiu).

(1260) Visiškai tarp kitko: Mamerto Indriliūno raštų errata

aigiu skaityt Viktorijos Daujotytės naujausią knygą Žemės keleiviai. Mačernis (skirta Mačernio 100-mečiui; pirma dalis – nauji tekstai, antra – iš esmės pakartota studija Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių: sugrąžinantys Vytauto Mačernio skaitymai 85-aisiais jo būties metais, tos pačios VDA leidyklos išleista 2006-ais). 145 puslapy pastebėta klaida įsakmiai priminė: žadėjai sau užfiksuot Mamerto Indriliūno raštų pagrindiniam (300 egz.) tiraže esančias klaidas; nesvarbu, kad jos pataisytos papildomam (50 egz., 2020-ų vasarą pridurta, nes tie 300 beveik baigės). Kam to reiktų? Manau, kad yra žmonių, kurie savo turimam egzemplioriuj norėtų pasitaisyt. Tik tiek.

Mamerto Indriliūno raštų, Biržų viešosios Jurgio Bielinio bibliotekos išleistų 2019-iems baigiantis, errata (visiškos smulkmės nefiksuoju):

• p. xix, parašas po viršutine nuotrauka: Biržų gimnazistai [...], gyvenę pas Žekius Vytauto gatvėj 38, t.b: Respublikos gatvėj [nežinia kodėl adresą nurašiau iš kitos dienyno eilutės, galima įsitikint čia]
• p. xxviii, 9-ta eilutė iš viršaus: Nieko jiem noreikėjo, t.b.: nereikėjo
• p. 117, 1-ma eilutė iš viršaus: Kiekvieną dieną nupiešiame po kalendoriaus lapelį, t.b.: nuplėšiame
• p. 125 ir 129: Danielio-Ropso knygos pavadinimas Rimbaud: La drame spirituelle [taip ir publikacijoj Ateity], t.b. Le drame spirituel [ačiū Genovaitei Dručkutei, atkreipusiai dėmesį]
• p. 152, 9-ta eilutė iš viršaus: kambariu penktam aukštu, t.b. aukšte

Gal ir daugiau likę, gal nepastebėjau jau išėjusią knygą vėl skaitydamas.

— O kas per klaida Daujotytės knygos 145 puslapy? Poskyris „Vytauto Mačernio įspaudai kartoje“ pradedamas citata iš Indriliūno rašinio „Literatūros vakaras Vilniuje“ (1944), kaip jis aptarė Mačernio kūrybos bruožus:

Pastebimos pastangos ne aklai pasiduoti laiko nuotaikoms, o ieškoti amžinų tiesų ir amžinų žmogaus rūpesčių. Jaučiama herojinė nuotaika ir tragiškos žmogaus didybės teigimas. Jo pasaulis ir jo grožio idealas artimas antikai. Jo poezijai gresiantį intelektualizmo alkį [t.b. šaltį] išperka minties aistra, retkarčiais prasiveržianti drastiškais, groteskiškais vaizdais.

Kad Mačernio poezijai grėstų intelektualizmo alkis – nei šis, nei tas. (Jei kokia vad. paprastoji korektūros klaida būt įsivėlusi, nevertų kreipt dėmesio.) Kaip galėjo atsirast tas alkis? Baksnojant klaviatūrą nepaspausta ar nepakankamai stipriai paspausta š, surinkta altį, kurį kompiuteris pataisė į alkį. Toks paaiškinimas rodos įtikinamiausias. — Kvailas klausimas pasisukiojo galvoj: kiek bus Daujotytės knygos skaitytojų, kurie surauks kaktą perskaitę apie VytM poezijai gresiantį intelektualizmo alkį? Pagalvos: čia kažkas ne taip, reikia pasižiūrėt, kaip Indriliūno raštuos? — Klaidos, apsirikimai neišvengiami, ar yr prasmės jas ir juos mėgint atitaisyti? Tuolab – ne atitaisai, o tik apkreipi dėmesį, kad suklysta, apsirikta. Abejoju viso šito įrašo prasme, bet va – vis tiek subaksnojau.

(1205) Tarp kitko: menant mįslę keturgyslę to Salomėjos Nėries sąsiuvinio

uo ko pradėt – aišku: nuo Viktoro Aleknos SN gyvenimo ir kūrybos metraščio, kas ten užfiksuota. — 1945 VI 22 SN sužinojusi, kad ruošiamasi ją skraidinti į Maskvą („Iš Maskvos aš gyva jau negrįšiu“, – pasakiusi ją kasdien lankiusiai draugei Jadvygai Laurinavičiūtei). Laurinavičiūtei išėjus, „SN per ligoninės seseris pasikvietė dar vieną patikimą moterį ir paprašė, kad atvestų gerą kunigą: ji norinti paskutinį kartą prieiti išpažinties, priimti kitus sakramentus. Su moterim sutarė, kad kvies kunigą Juozą Gustą. Šis kviečiamas paprašė, kad SN pareikštų savo norą raštu: ir kai SN tai padarė, tada jis sutiko ateiti.“ (Kodėl Alekna neįvardija, kas ta patikima moteris? Matyt, ji norėjo likti neįvardinta, tokią sąlygą iškėlė, kitaip nieko nepasakosianti.) — VI 23 ir 24 kun. Gustas mėginęs susitikt akis į akį su poete, bet trukdę lankytojai. — VI 25 vakare, išėjus nuolatinei lankytojai Laurinavičiūtei, „atėjo kunigas Gustas, ir poetė atliko išpažintį. Taip pat priėmė komuniją ir buvo patepta aliejais. Paprašė kunigą, kad paimtų sąsiuvinį su jos žodžiais tautai. Kunigas sutiko paimti sakydamas: ‘Ką man kalbėjai ir ką aš išgirdau, težinos Dievas, o kas čia parašyta, išsaugosiu žmonėms’.“ — Kitoj suskliaustoj pastraipoj Alekna pamini, kad kun. Gustas greitai buvo areštuotas, nuteistas 10 metų ir išvežtas į Tolimųjų Rytų lagerius; miręs 1958-ais. „Tad šio sąsiuvinio likimas nežinomas.“ (kn. 2, p. 695–696)
Prof. Viktorija Daujotytė, prieš 20 metų išleistos knygos Salomėja Nėris: Gyvenimo ir kūrybos skaitymai skyriuj „Paskutinės valios paslaptis“ užrašiusi sakinį-pastraipą „Sąsiuvinis buvo.“ (p. 204), savo svarstymus apie tą sąsiuvinį yra apibendrinusi 2016-ais išėjusioj Justinas Marcinkevičius, Salomėja Nėris, Alfonsas Nyka-Niliūnas: Mintys, pastabos, fragmentai. Žmogus, manau, daugiausia apie tai galvojęs. Gabaliokas iš tos knygos (p. 150–155; gnaibyt, trumpint nekilo ranka – kad minties siūlas liktų neįkirptas; kad nesusipainiotų su šio įrašo tekstu – citatos tekstas rudas; išnašas iš knygos pabaigos perkėliau į laužtinius skliaustus):

Dar – lemties siūlų galai
Kodėl mirtinai sergančios S. Nėries paskutinių eilėraščių likimas buvo ir liko toks gyvybiškai svarbus? Ar tas sąsiuvinis su eilėraščiais tikrai buvo? Koks jo likimas? Yra dar vienas mįslingas sąsiuvinis iš 1945 metų vasario vidurio (tada Salomėja jau kalbėjo apie mirtį), kuriame įrašyti dramatiško kreipinio žodžiai: „Teisingumo deive – užrištom akim, kreipiuosi šiandien į tave, padėk man! Vedžiok mano ranką, kad mano rašomos eilutės būtų tiesios ir neiškryptų iš vidurio linijos <...>.“ Tekstas skelbtas jau 1957 metų S. Nėries tritomyje, ypatingame, daug ką iš Salomėjos tarsi paslepiančiame (sudarytoja Taida Devėnaitė, saugumo persekiota ir gyvenimą tragiškai baigusi lituanistė, dirbusi „Vagos“ leidykloje, redaktorius – Alfonsas Maldonis). Tai galėjo būti paskutinis sąsiuvinis, jame nieko daugiau neįrašyta. Bet į ligoninę galėjo pasiimti ir kitą – likusiam laikui. Birželio 25 dieną, prieš išvežant poetę į Kremliaus ligoninę, buvo sprendžiamas jo likimas.
     Kad tas sąsiuvinis buvo, neabejojo Viktoras Alekna, daugiausia poetės kelių išvaikščiojęs. Neabejoju ir aš. Dėl to, kad ir ligoninėje Salomėja negalėjo sąsiuvinio neturėti, negalėjo, kol dar pajėgė, nerašyti, kalbi buvo jos siela, kalbi ir iš džiaugsmo, ir iš sielvartų, kurių vis kaupėsi, didėjant, aštrėjant ir kaltės jausmui. Neturėjo kitos išeities – tik tyliai, slapta rašyti, kol pajėgė. Tad turėjo būti tas sąsiuvinis. Ir nežinomas jis veikia lyg koks Salomėjos likimo katalizatorius. Veikia ir kitus tekstus, ypač tuos, kurie sudaro rinkinį „Prie didelio kelio“, ir paskutinius žinomus eilėraščius. Žmonės, kurie buvo įtraukti į paskutinį S. Nėries saugos ratą – ne visi ir žinomi. Tikėtina, kad pirmas lemties veikėjas yra kunigas Juozas Gustas (1906–1958), beveik Salomėjos vienmetis, jis išklausė poetės išpažinties ir tikriausiai sąsiuvinį paėmė.
     Išeivijos poetės Julijos Švabaitės liudijimas, prasidėjęs iš toliau: „Salomėja visad mano širdy. Man ji viena didžiausių poetų. Kai įsikalbame su Liūne Sutema (dažniausiai telefonu, beveik kas savaitę) apie Lietuvos ir išeivijos literatūrą, dažnai viena kitai deklamuojame eilėraščius, ypač Salomėjos Nėries. Nuo jaunystės aš jų daugelį moku atmintinai <...>. Prisimenu, Vokietijoj, Roitlingene, susitikome su partizanu Daumantu (Juozu Lukša). Tada jis rašė knygą „Partizanai“. Per vakarienę sėdėjau šalia jo (iš kitos pusės – prelatas M[ykolas] Krupavičius) ir visų pirma paklausiau: „Ar jūs, partizanai, ką turit prieš Salomėją Nėrį?“ Niekad neužmiršiu jo žodžių: „Mes neturime nieko prieš Salomėją Nėrį. Ji yra palikusi savo rankraštį. Jis yra partizanų rankose.“ [Poezijos kryžkelės. Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje, sud. R. Pakalniškis, Vilnius, 1994, p. 143] Kalbama apie rankraštį – galbūt tai „Prie didelio kelio“ eilėraščiai. Nebūtinai sąsiuvinis.
     Dar yra pasirodę šiokių tokių žinelių. 2001 metų sausio 6 dieną Rašytojų klube A. Naujokaitis perdavė „Draugo“ (2000-12-22) puslapio kopiją – ten Ligija Tautkuvienė sako štai ką: Salomėjos sąsiuvinį paėmė kunigas Juozas Gustas. Perdavė Leipalingio kunigui Konstantinui Ambrasui, šis nuvežė į JAV. 1965 metais jį perskaičiusi Salomėjos motina sakiusi, kad dabar galinti ramiai numirti. Sąsiuvinis su eilėraščiais perduotas Oksfordo universiteto bibliotekos archyvui. Ką sako tie 1965 metai? Kad gal tik tada slaptasis sąsiuvinis pasiekė Ameriką. Gal ir buvo siųstas Salomėjos giminėms. Kodėl tik tada, po dvidešimties metų, Salomėjos motina galėjo atsidusti? Apie Ligiją Tautkuvienę (atrodo, kad mergautinė pavardė Gecevičiūtė) reikėtų rasti žinių, galbūt ji žino (ar žinojo) daugiau.
     Kaip visa tai galėjo atsitikti? Kunigas J. Gustas, 1946 metais suimtas, po poros metų išvežtas į lagerį Krasnojarske. 1958 metais ten mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Salomėjos sąsiuvinį kam nors perduoti turėjo nedaug laiko. Įtikinama naujai pasirodanti dar vieno kunigo – Konstantino Ambraso (1922–1985) – figūra. Filologiškos prigimties kunigas, kaip ir jo keliolika metų jaunesnis brolis Kazimieras – lituanistas, vertimo teorijos specialistas, slapta įšventintas kunigu, tam žingsniui pasiryžęs po staigios vyresnio brolio mirties. Konstantinas Ambrasas įšventintas 1945 metais; gali būti, kad jis ir kunigas J. Gustas galėjo susitikti dar Kaune po Salomėjos mirties ar dar ir prieš ją. K. Ambrasas buvo paskirtas į Vilkaviškį, klebonas, dekanas, įtakingas dvasiškis, Kunigų tarybos narys, Konsultorių kolegijos narys, bendradarbiavo su „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“, ją rėmė. Bet tai – jau vėlesnis laikas. Vilkaviškyje jis galėjo sutikti ir S. Nėries giminių, galėjo žinoti ir jos artimiausių giminių, pasitraukusių iš Lietuvos, adresą. Arba pasinaudoti tarpininkais, kai jau susirašinėjimo, ypač giminių, neinančių jokių svarbių pareigų, kontrolė nebebuvo tokia griežta. Tikėtina, kad K. Ambrasas galėjo rasti kokių galimybių (įskaitant ir kelius, kuriais pasaulį vėliau pasiekdavo ir „Kronika“) Salomėjos sąsiuviniui iš Lietuvos išvežti ar išsiųsti. Kad ir iš kurio nors Rusijos miesto. Tai galėjo atsitikti ir vėliau, netgi po 1960 metų. Pats nesilankė Amerikoje, bet buvo Paryžiuje, Eucharistiniame kongrese.
     Už pernelyg aktyvią veiklą, gal ir už ryšius su giminaite iš Kanados kunigas K. Ambrasas buvo perkeltas į Leipalingio parapiją maždaug 1953 metais, išbuvo ten 16 metų, iki mirties. Ir čia liudytojo statusu prisijungia dar vienas siūlo galas – kaip tik Leipalingyje, kur buvo gimęs ir kur bent retkarčiais apsilankydavo, su iš Vilkaviškio perkeltu K. Ambrasu (gal pažįstami dar iš Kunigų seminarijos, maždaug vienmečiai) galėjo susitikti Juozapas Bukauskas, nes Žemaitijoje jis dirbo ir slapstėsi, galėjo iš jo apie Salomėjos slaptuosius eilėraščius išgirsti ir apie juos prasitarti dukterėčiai Liucijai, o ši prasitarė ir man. Su J. Gustu J. Bukauskas susitikti vargu ar galėjo. Į gyvenimą jau išeinančiai dukterėčiai kalbėjo apie sunkiuosius to laiko žmonių patyrimus, nesiryžo teisti nei smerkti. Kalbėdamas apie baugią dvasinę prievartą patyrusį kunigą, netiesiogiai kalbėjo ir apie S. Nėrį, lyg klausė – kas žino?
     (Intarpas. Pokalbis telefonu su kunigu Kazimieru Ambrasu: ne, apie sąsiuvinį nieko nežinojęs, brolis jį, daug jaunesnį, vengęs įtraukti į rizikingesnius reikalus. Bet Vilkaviškyje brolio šeimininkė buvo Onutė Bačinskaitė (1914–2002), artima Salomėjos giminaitė. Kartu išsikėlė į Leipalingį, vadinasi, buvo patikimas kunigo Konstantino namų žmogus. Aišku, kad apie Salomėjos gimines galėjo iš jos žinoti, gal net jų adresą. Leipalingyje tikrai pas Konstantiną užeidavo iš Žemaitijos atvažiavęs kunigas J. Bukauskas, Kazimieras jį prisimenąs, gal iš kelių kartų, kai tekę susitikti: aukštas, lėtas, tylus, toks inteligentiškas... [2016-04-23])
     Kazimieras Ambrasas padovanojo savo parengtą knygą „Monsinjoras Konstantinas“ (2012). Keletas detalių iš šios knygos, kurios sustiprina mintį, kad kaip tik šiam iškiliam dvasininkui buvo lemta pasirūpinti paskutiniu S. Nėries sąsiuviniu. Vilkaviškio laikas ir erdvė, kurioje tebebuvo juntamas S. Nėries jaunystės laikas, mokymasis gimnazijoje, vėlesni apsilankymai. Kanauninkas Juozas Barkauskas atsiminimuose liudija, kad klebono šeimininkė Onutė pasakojusi apie savo giminaitės Salomėjos gyvenimą. Geografas Antanas Ramoškis, lankęsis klebonijoje: „Stebino ir labai sudomino klebonijos šeimininkė – Salomėjos Nėries pusseserė. Dabar net nesinori tikėti, kad taip galėjo būti. Labai norėjau su ja pasikalbėti. Ko gali nedominti nuostabi poetė, o klebonijoje – poetės giminaitė?“ [Monsinjoras Konstantinas, p. 17]
     Konstantinas Ambrasas – Vilkaviškio klebonas ir dekanas, monsinjoras, galimas kandidatas į vyskupus. Mokęsis ir pats Vilkaviškio kunigų seminarijoje, tik ją uždarius persikėlęs į Kauną. Paskutiniu S. Nėries gyvenimo laikotarpiu tikrai buvo Kaune, 1945 metų vasaros pradžioje priėmė kunigo šventimus. JAV ir Kanadoje turėjo giminių. Turėjo ryšių: kaip liudijama atsiminimuose, vienai Vilkaviškio parapijietei buvę leista išvykti į JAV, klebonas Konstantinas per ją slapta perdavęs informacijos apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje, informacija pasiekusi laisvąjį pasaulį, bet ten patekusi į negeras rankas... Susijęs su „Kronika“, tekstais, platinimu.
Kunigo Igno Plioraičio liudijimas: „Kun. Konstantinas man pasakojo, kaip jis, vienas iš pirmųjų, prisidėjo prie žinių platinimo apie Lietuvos Bažnyčią, apie pastangas šią medžiagą persiųsti į užsienį. Jis man sakęs, kad pirmuosius straipsnius apie Bažnyčią ir mūsų seminarijos padėtį jie, aktyviausieji kunigai, stengėsi perduoti atvykusiai iš užsienio lietuvei, kuri, sumaniai juos paslėpdavusi, išveždavo į Vakarus.“ [Ibid., p. 29]
     Savo pamoksluose monsinjoras Konstantinas citavo S. Nėrį, net netikėtomis prasmėmis (p. 288). Ramiai ištariama: mūsų poetė... Pradėjo pamokslą fraze „Per lūžtantį ledą...“ Ištarė ir bendrą frazę: „Kam daug duota, iš to daug bus pareikalauta.“ [Ibid., 245] Taip pat citavo Antaną Baranauską, Bernardą Brazdžionį, Kazį Borutą, Justino Marcinkevičiaus „Šventąją duoną“.
     Atsiminimų apie Salomėją Nėrį knygoje yra Ona Bačinskaitė, bet, atrodo, kad poetės teta, gimimo metai nenurodyti, gyvenusi Alvite. Yra iškalbingesnių užuominų apie paskutinius Salomėjos metus: „Pas mus ėjo šnekos, kad grįžusi po karo į Lietuvą jau ligonis, kad rašiusi eilėraščius apie savo tėviškę, Alvito ežerą ir kt. Labai pergyveno, neradusi savo motinos, Onutės ir kt.“ [Literatūra ir kalba, t. 4, Vilnius, 1959, p. 21] Galėjo žinoti apie paskutinius rankraštinius eilėraščius. Ėjo šnekos – vadinasi, žmonėms buvo svarbu.
     Dar sykį – kodėl? Kodėl tas S. Nėries sąsiuvinis ir tada, poetės paskutinėmis gyvenimo dienomis, buvo toks svarbus? Ir jai pačiai, ir žmonėms, kurie likimo valia buvo prie jos. Nėra jokio pagrindo nepasitikėti artima bičiule Jadvyga Laurinavičiūte, 1945 metų birželio 25 dieną buvusia prie Salomėjos; V. Aleknos užrašyta neabejotinai tiksliai: „Prašė paimti jos sąsiuvinį, kuriame esą viskas parašyta. J. Laurinavičiūtė sąsiuvinį atsisakė paimti teisindamasi, kad pas ją nebūsią saugu: suimtas jos brolis, išvežta sesuo, kiekvieną dieną ir ją galįs ištikti toks pat likimas, todėl tegu poetė paieškanti patikimesnio žmogaus. Paskutiniai poetės žodžiai buvę: „Liudyk, bangioji... Paliudyk...“ [Alekna V. Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis, kn. 2, 1997, p. 696] J. Laurinavičiūtė galėjo kalbėtis ir su kunigu J. Gustu, atėjusiu į ligoninę tą patį vakarą. Galėjo žinoti, kad paėmė sąsiuvinį.
     Kažkas ypatingo glūdi žmonių tarpusavio veiksmuose, kažkoks vidinis susiklausymas. Gedulingose mišiose liepos 9 dieną Įgulos bažnyčioje, kuriomis pasirūpino J. Laurinavičiūtė (aukojo kanauninkas Adolfas Sabaliauskas, literatas, slapyvardžiu Žalia Rūta paskelbęs tautosakos darbų, stilizuotų poemų ir eilėraščių, išvertęs „Kalevalą“), dalyvavo ir Vincas Mykolaitis-Putinas. Ar jis (jau perskaitęs „Prie didelio kelio“ ir saugantis vieną iš trijų egzempliorių, įrištų žaliais siūlais, surištų ir sunumeruotų, kad niekas negalėtų būti įterpta) galėjo žinoti ir apie tą slaptą sąsiuvinį? Galėjo. Tikėtina, kad ir apie mišias už Salomėjos vėlę jam pranešė J. Laurinavičiūtė, tikėtina, kad jose dalyvavo ir kunigas J. Gustas. Tarp žinančiųjų galėjo būti ir Sofija Čiurlionienė, pernelyg skaudžiai atvira buvo jos pozicija, išsakyta ir „Girioj Žaliojoj“.
     Salomėjos eilėraščiai partizanų spaudoje, J. Lukšos žodžiai, perduoti J. Švabaitės: nėra pagrindo jais netikėti. Ta kunigų grandinė, tas slapta perduodamas žinojimas – ne ta arba ne tik ta yra S. Nėris, kuri pristatoma oficialiai, – tarybinė, tarybinė poetė. Lyg koks gynybinis tautos balsas – atsiimti, ką bandoma atimti, atsiimti ir savojo žmogaus likimą, neatiduoti savo talentingųjų, jei ir prasikaltusių, bet dėl to kenčiančių. Talentingaisiais tauta pasisako, kas esanti. Pasisako ir požiūriais į talentinguosius, santykiais, pozicijomis.
Pokario metais lietuviai tebeturėjo stiprų savisaugos instinktą. Tebebuvo gynybiškai susitelkusių žmonių, vienas kitą suprantančių ir iš žvilgsnio. Neatiduoti svetimiesiems ir tų, kurie kelionėje suklupo, bet savo klaidas suprato, dėl jų kentėjo. Užstoti, ginti, net patiems rizikuojant. Perduoti, perpasakoti. Ji yra mūsų. Ji yra poetė, svarbu, ką ji pasakė saviesiems savo paskutiniais žodžiais.
     Ar dar galima iš to pasimokyti?
     Ar jau pernelyg viskas toli?
     J. Laurinavičiūtė, viena iš Salomėjos bičiulių, vyresnė (gimusi 1899 metais), praktiškesnė, įžvalgesnė. 1944 metais paskirta dirbti į į Respublikinę biblioteką Kaune, po reorganizacijos – Kauno viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininke. Galėjo Salomėją lankyti. Atrodo, kad kaip tik į ją sueina paskutinės dar sąmoningo Salomėjos gyvenimo gijos, rišo jas, surišdama su žmonėmis. Žinojo daug, tik klausinėjamiesiems, net patiems geranoriškiausiems, ilgai nepasakė beveik nieko. O turėjo sulaukti 1990-ųjų (mirė 1992 metais), išlaikyti sveiką protą, kad galėtų paliudyti, kaip Salomėja ir prašė, tik jai žinomą teisybę. Paliudijo.
Neįtikėtina teleologija.

Bet nei Viktoras Alekna, nei prof. Viktorija Daujotytė nemini dar vienos liudininkės – Juzės Motiejaitytės-Mačiokienės (1903–2000), kurios, manau, labai svarbūs atsiminimai, užrašyti Leono Juozonio (1922–2015), buvo paskelbti Tremtiny, 1991 X išėjusiame nr. 19, p. 2. — Besikapstydamas kaip višta skiedryne – savo popieryne praeitą savaitę radau pasiliktą šitą numerį; sakinius apie tą sąsiuvinį net pasibraukęs raudonai buvau (šičia = rudos raidės), bet, prisipažįstu, ta žinia buvo visiškai išgaravusi iš galvos; skaičiau lyg pirmą kartą. Štai tas tekstas (visas, nes įdomus; pasvarstymai po to):

Apie prof. kun. Juozą Gustą ir Salomėją Nėrį
Negaliu pamiršti Krasnojarske praleistų sunkių tremties dienų, tačiau tarp jų ir šviesūs prisiminimai apie nuostabų ir šventą profesorių kunigą Juozą Gustą. Tai jis palaikė ir kėlė mūsų tremtinių dvasią. Negaliu nutylėti nepapasakojusi visiems apie šią kilnią asmenybę. Tikiuosi, kad atsiras daugiau gyvų žmonių, kurie plačiau apie jį papasakos.
     Prisimenu jį visada energingą, raudonskruostį, nepaprastos išminties. Pirmą kartą kun. J. Gustą pamačiau Krasnojarske laidojant ūkininką a.a. Juozą Grėbliauską [†1955 V 14]. Būdama katalikų bendruomenės pirmininke ir kalbėdama prie kapo, padėkojau nepažįstamajam kunigui už paramą. Po to paklausiau kun. J. Gustą, kaip bendruomenė galėtų atsilyginti už pagalbą. Kunigas tik nusišypsojo ir įdėjo man į kišenę voką su, regis, 200 rublių šių laidotuvių išlaidoms...
     Mes, lietuviai, kiek galėjome, remdavome vieni kitus. Dažnai į mano mažytį kambarėlį užeidavo suvalgyti sriubos ir visada linksmas profesorius su draugais. O jo geriausi draugai buvo linksmieji studentai Lionginas Janaudis ir Balys Kavaliauskas, su kuriais jis draugavo kaip su sau lygiais.
Kartą atėję padėjo kelis kilogramus mėsos ir žuvį, sakydami, kad tai mano dukrelei Laurai. Laurutė skundėsi, kad sunku lietuviškai mokytis. Tada profesorius pasisodino dukrelę šalia ir pradėjo pasakoti:
     „Profesoriaujant Milano universitete, vienas draugas iš Oksfordo universiteto Anglijoje pasiūlė man susikeisti vietomis. Sutikau. Profesoriavau jau antrus metus Oksforde, ir vėl man nusišypsojo laimė. Pasiunčia mane į Indiją, Deli universitetą, studijuoti pas Rabindranathą Tagorę senosios sanskrito kalbos.
     – Kodėl mane siunčiate? – klausiu aš.
     – O todėl, kad tu lietuvis, o lietuvių kalba yra artimiausia senajai sanskrito kalbai.
     Jau imatrikuliacijos dieną Tagorė paprašė mane lietuviškai sukalbėti maldą „Pater noster“. Atėjęs prie manęs, Tagorė beveik kas trečią žodį jau kartojo panašiu sanskrito žodžiu. Ir nuo čia prasidėjo mūsų bendravimas. Vos tik sandalais apsiavęs, basas greitasis Tagorė įžengia pro auditorijos duris, jau kalba anglišką frazę. Aš ją verčiu lietuviškai. Nuo to prasidėdavo visos Tagorės senojo sanskrito paskaitos. Tai štai kaip garsusis Tagorė vertino lietuvių kalbą“, – baigė profesorius. Nuo tada dukrelė pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir pasigyrė, kad gavusi iš Lietuvos poetės Salomėjos Nėries knygą „Diemedžiu žydėsiu“. Tada linksmieji studentai pradėjo
juoktis, kad Nėris, nors ir labai talentinga, bet kaip netikinti palaidota ir lyg pamesta kaip šunelis patvory be religinių apeigų.
     Profesorius juos subarė ir papasakojo, kad Salomėja Nėris mirė aprūpinta šventais sakramentais.
     „Tai padariau aš pats, – iš lėto ištarė kun. J. Gustas. – Salomėjos Nėries kvietimu man pavyko nepastebėtam įeiti į Raudonojo Kryžiaus ligoninę Kaune. Atlikusi išpažintį ir susitaikiusi su Dievu, poetė ištraukė iš po pagalvės storoką juodais viršeliais sąsiuvinį ir paprašė įvykdyti jos paskutinį prašymą – paskelbti šį dienoraštį viešai. Ji žinanti, kad Lietuva ją prakeikusi, bet tikinti, kad, perskaitę šį dienoraštį, nuimsią nuo jos prakeikimą. Aš įsidėjau sąsiuvinį į krepšelį ant krūtinės ir išsinešiau namo.
     Vėliau dienoraštį įdaviau į geras rankas, kad nuvežtų į Oksfordo universitetą. Jūs nepamirškite ir, esant galimybei, pasakykite visiems, kad šis poetės Salomėjos Nėries dienoraštis yra Oksfordo universiteto bibliotekos archyve“.
     Profesorius rūpinosi ne tik mumis, lietuviais. Jis važinėdavo po plačias Krasnojarsko apylinkes, laikydamas pamaldas čia atvežtiems katalikams Pavolgio vokiečiams, baltarusiams ir kitiems. Pradėjo mus kviesti į saugumą ir versti pasirašyti, kad kunigas Gustas ima mokesčius už patarnavimus. Mes aiškinome, kad katalikų bendruomenė gyvena iš aukų, ir nesirašėme. Siūlėme profesoriui išvažiuoti kitur, bet jis sakė: „Nevažiuosiu iš čia tol, kol nepakrikštysiu visų tikinčiųjų ir jų šeimos narių“.
     Žinojau, kad profesorius gyvena pas vieną baltarusę senutę. Tačiau tik 1959 m., jau grįžusi iš tremties į Kauną, sužinojau kraupią istoriją. Kartą Vaižganto gatvėje sutikau buvusį tremtinį advokatą Zigmą Toliušį. Su ašaromis akyse jis man papasakojo apie liūdną profesoriaus likimą. Šią istoriją, sąžinės graužiama, pasakojusi jam kun. J. Gusto šeimininkės duktė. Profesoriaus šeimininkei Krasnojarske už atlyginimą buvo duotas toks nurodymas: paduodant kavą, įberti baltų miltelių. Vieną sekmadienį profesorius, atlaikęs šv. Mišias, atsigulė kaip paprastai pailsėti, nes 18 val. reikėjo vėl eiti laikyti pamaldas. Maldininkai nustebo, kad toks punktualus žmogus neatėjo žadėtu laiku. Išlaužę kambario duris, rado kambario viduryje ant grindų, paplūdusį kraujuose, mirusį profesorių. Šeimininkei toptelėjusi mintis, kad čia yra ir jos kaltė. Nunešusi likusius miltelius ištirti laboratorijai. Ne, tai nebuvę nuodai, o tik lėto veikimo milteliai, tirštinantys kraują. Šeimininkė išprotėjusi.
     Profesorius kun. Juozas Gustas palaidotas Krasnojarsko kapinėse. Iš 1959 m. darytų nuotraukų matyti, kad kapas aptvertas apie pusantro metro aukščio metaline tvorele, ir pastatytas akmeninis (o gal betoninis) apie dviejų metrų kryžius su niša paveikslėliui viršutinėje pamato dalyje. Ar nereikėtų Jo šventus palaikus pargabenti į Lietuvą?
     Reikėtų jo garbei ir muziejėlį įrengti.

√ Keista, kad Viktoras Alekna šitų 1991-ais paskelbtų atsiminimų nemini SN gyvenimo ir kūrybos metraščio antroj knygoj, išėjusioj 1997-ais. Juk net smulkmenas apie SN rankiojo; pats būdamas tremtinys, greičiausiai net prenumeravo Tremtinį. Spėčiau, kad visas metraščio tekstas buvo baigtas ir perrašytas iki tos publikacijos pasirodymo; matė, ketino įtraukt, bet, aplinkybėms palankiai nesusiklosčius, liko šita publikacija nepaminėta.
√ Aleknos nebepaklausi, kaip ten buvo; o prof. Daujotytės ryžaus. Iš el. laiško (2019 IX 18): „konkrečiai su Tavo minima publikacija nesusitikau“; apie jokias paieškas Oxfordo universiteto bibliotekoj netekę girdėt.
√ Bet juk Oxfordą mini Ligija Tautkuvienė Drauge; Profesorė spėja, kad „galbūt ji žino (ar žinojo) daugiau“. Susiradau tą Draugo skyriaus „Bičiulystė“ redaktorės LigT tekstą (žr. čia p. 4); manau, tai kompiliacinio pobūdžio rašinys; spėčiau, vienas iš šaltinių – Clevelande leistoj Dirvoj 1992 II 6 iš Lietuvos aido persispausdintas Jono Starkaus str. „Nauja apie S. Nėrį“ (žr. čia p. 5): autorius, be kita ko, pristato ir publikaciją XXI amžiaus savaitrašty 1991 XI 7, nr. 44, kur tas pat surašyta, kas buvo spalio Tremtiny. Beje, sakinys LigT tekste toks: Sąsiuvinys su eilėraščiais perduotas Oxford universiteto bibliotekos archyvui („Tremtinys”). Atsidūręs po pasakojimo apie SN motiną, skaičiusią dukros eilėraščius prieš mirtį, jis tampa klaidinantis – kreipiantis į JAV esantį Oxfordą (ir iš kur tie 1965 metai? 1965-ais Chicagoj išėjo Petronėlės Orintaitės atsiminimai apie Nėrį Ką laumės lėmė [mini ir Starkus]; SN motina Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė mirė 1968 II 1 Chicagos priemiesty Cicero; LigT susipainiojo?).
√ Aišku, į visus atsiminimus, ir į Juzės Mačiokienės dera žvelgt kritiškai, bet, manau, minėdama Oxfordo universitetą, tikrai suprato ką mini; o tai juk svarbiausia žinia. — Ką SN atidavė kun. Gustui? Vargu ar eilėraščių rankraščius. Eilėraščiais pasirūpino išdalydamas susiūtus Prie didelio kelio mašinraščius. Tai turėjo būt kas nors kita – gal ne įprastinis dienoraštis, gal kokie išpažintiniai užrašai; nelyg rašytinė išpažintis, priedas prie tikrosios žodinės paskutinės; to, kas pradėta 1945-ų vasario vidury kitam, išlikusiam sąsiuviny, tęsinys? — Kokiu keliu tas sąsiuvinis galėjo keliaut Oxfordan, bent jau kokį buvo sugalvojęs kun. Gustas? Manau, ne į paprastus kunigus, tuolab ką tik įšventintus, reiktų dairytis, o į vienuolius – brolius sileziečius. Antano Balašaičio straipsny VLE užfiksuota, kad 2000-ais kun. Gustas buvo paskelbtas kankiniu. Vadinas, kažkas iš Bažnyčios žmonių rinko medžiagą etc.; gal išsiaiškinta, ir su kuo iš savo ordino brolių kun. Gustas nuo 1945 VI 25 (išklausė SN išpažintį ir paėmė sąsiuvinį) iki 1946 VIII 25 (buvo suimtas) bendravo, gal kas iš brolių tuolaik išvyko iš Lietuvos?
√ „O tu žinai, kiek Oxfordo universitete bibliotekų?“ – paklausė coll. Rūta, kai pacitavau Mačiokienės perpasakotus kun. Gusto žodžius. Taip, labai daug. Pradėt klausinėti gal reiktų ten, kur kun. Gustas dėstė (jei „profesoriavo“, juk ne per daug sunku būtų išsiaiškint); kur studijuojama teologija, egzegezė, o gal kalbotyra?
√ Pokalbio su savim nuotrupa:
– Gerai, pricitavai, net pasvarstei, gasiliūnai, bet kas iš to?
– Nieko. Bent kol kas. Bet gal kam nors kils noras pasidomėt, ką surinko Bažnyčios žmonės, prieš pripažindami Juozą Gustą SDB (1906–1933–1958) kankiniu. O ar kas oficialiai kreipės į Oxfordo universitetą klausdamas, kokių žinių ten likę užfiksuota apie konkretų asmenį – kun. JG?
– O iš to kas?
– Irgi dar nieko. Nežinau, bet Mačiokienės atsiminimai vieninteliai, kuriuose minima konkreti vieta, kur galima būtų paieškot to SN sąsiuvinio, atiduoto kun. Gustui. Jis, tas sąsiuvinis juodais viršeliais vis dėlto turėjo būt – per daug dūmų, kad nebūt buvę ugnies. Iki šiol, regis, jokia vieta nebuvo tikrinta. Suprantu, gal nieko ir neatsirastų, bet gerai būtų patikrint. Tik tiek.

Prieduras Šalia Juzės Mačiokienės atsiminimų tame pačiame Tremtinio puslapy įdėtas ir Povilo Vitkevičiaus (1928–2012) rašinys, datuotas 1991 X 3, apie kun. Gustą SDB; priduriu (kad ir dėl paminėtų vertimų; VLE jie neminimi).

Gulagų apaštalas
Juozas GUSTAS (1906–1958 m.), gimęs Jurbarko valsč., Klišių km., kunigas salezietis. Į šią vienuoliją įstojo 1923 m. Italijos universitetuose studijavo filosofiją ir teologiją, 1932 m. įgijo teologijos licenciato mokslinį laipsnį. Kunigu įšventintas 1933 m. Po papildomų studijų apgynė filosofijos ir filologijos daktaratus. Lietuvoje kurį laiką klebonavo Saldutiškio parapijoje, kurioje buvo įsikūrę saleziečiai. Profesoriavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete, dėstė pastoracinę teologiją ir pastoracinę mediciną. Vėliau Vilniaus kunigų seminarijoje dėstė graikų kalbą. Buvo geras senųjų ir dabartinių kalbų žinovas, domėjosi lyginamąja kalbotyra. Į lietuvių kalbą išvertė nemažai knygų, tarp jų ir „Eneidos“ poemą hegzametru (iš lotynų k.) [libyje.lt užfiksuoti vertimai: Kunigas Bosko sakydavo … (Vytėnai: Sileziečių leidinys, 1940) ir Bendrieji Švč. Panelės Marijos mišparai (tekstas lot. ir liet. kalbom, yra paaiškinimai; Kaunas, 1944); dėl Vergilijaus Eneidos žr. printscreeną dešinėj; vertimas nebuvo išleistas?]. Aktyviai dirbo lietuvių katalikų spaudoje. Pokario metais (1946 m.) buvo sovietų suimtas ir ištremtas į Sibiro gulagą. Lageriuose dirbo aktyvų pastoracinį darbą tarp kalinių, skaitė įdomias paskaitas apie lietuvių kalbą, istoriją, kalbotyrą. Grįžęs į Lietuvą, po poros mėnesių (1956 08 27) savo noru vėl išvyko į Sibirą misijoms tarp vietinių gyventojų (lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių).
Gyveno Krasnojarske, garsėjo kaip labai geras krosnių statymo meistras. Vėliau dirbo įvairiose gamyklose svetimų kalbų (anglų, vokiečių, italų, prancūzų) vertėju. Čia įkūrė katalikų maldos namus ir parapiją.
Mirė labai neaiškiomis aplinkybėmis, palaidotas Krasnojarske.

P.S. Užmečiau akį ir į LGGRTC parengto leidinio Lietuvos gyventojų genocidas II tomo (1944–1947) pirmą knygą (A–J); p. 569 kategoriškai: nužudytas.

Digresija (2020 IX 28) Ką tik baigiau skaityt Vandos Juknaitės Kalbasi susitikę. Jei reiktų pasakyt, kokia perskaityta mintis labiausiai užkabino, sakyčiau, šita (ištarta 2019-ų lapkritį): „visą gyvenimą galvojau apie knygas, o pasirodo, reikėjo galvoti apie žmones“ (p. 152). Tame pokalby, paskutiniam knygoj, visai netikėtai išnyra žmogus, kurio atsiminimai ir paskatino šitą visą ilgą įrašą, – Mačiokienė, Juzė Mačiokienė (manau, kad neklystu):

... mano kartai kelis kartus viskas akyse subyrėjo. Tik žmogaus ryšys su žmogum – vienintelė vertybė, kuri nesubyrėjo. Kaip skęstantis laivelis, kuris išplaukia, ir išplaukia, ir išplaukia, ir išplaukia. Mačiokienę vakar prieš užmigdama prisiminiau, nusiraminau ir užmigau. Sibire, Igarkoj, ji tarnavo kunige. Mes buvom jos aplankyt, jai buvo devyniasdešimt keleri metai. Ji pasakojo, kartą išėjo, kaip Vaižgantas sako, savo reikalu, už klojimo, ir prasidėjo pūga. Ir tokia vėtra, toks sniegas, kad per žingsnį nieko nebematai ir kurion pusėn eit nebežinai. [Purga vadinasi.] Ji pradėjo eit, galvojo, kad namo eina, ir jau eidama rankom turi perkelt koją, nes negali jos ištraukti iš sniego, ir sako: „Dieve, jei Tu ėsi, – tą „ė“ labai įsidėmėjau, – daryk ką nors, nes aš toliau nė žingsnio nebegaliu žengti.“ Jinai palenkė galvą ir, sako, mano galva į kažką atsirėmė. Apgraibom, rankom suprato, kad tai – arklys. Ir ji jam sako: „Broli...“ Apgraibydama arklį nuėjo prie vežimo, rado ten žmogų po gūnia, tas apklojo ją gūnia ir taip abu ištvėrė audrą. Tai akimirka, verta viso gyvenimo. Vienas vienintelis sakinys, jokių romanų. Ta tiesa yra nesutrupinama. Ir koks paprastas žodis: „Broli...“ Arkliui. Jis reiškia ne metaforą, ne parodiją, ne poeziją. Jis reiškia tą, ką turi, ką gali reikšti pats žodis. Žmogaus ištartas gyvuliui. (p. 159–160)

(1075) Visiškai tarp kitko: šis tas Miłoszo ir Giedroyco korespondencijos paraštėj

šėjo trečias, paskutinis Jerzy Giedroyco / Jurgio Giedraičio ir Czesławo Miłoszo / Milašiaus (kaip rašė pirmųjų imigracinių metų dienorašty Tomas Venclova)  laiškų tomas (vertė Kazys Uscila). Gal kas rimtai imsis paanalizuot šitą korespondenciją, nežinau, man užkliuvo du epizodu, prie jų norėjos stabtelt.

1:  apie Tautišką giesmę lenkiškai
1990 III 8 Giedroycas siunčia faksą Miłoszui: „Ar galėtum paveikti [Tomą] Venclovą, kad jis išverstų Lietuvos tautinį himną į lenkų kalbą. Tai labai skubu. Jeigu sutiks, tegu atsiunčia vertimą faksu.“
Nesulaukęs jokio atsakymo, III 14 vėl klausia: „Mano Brangusis, / Ar galiu tikėtis, kad Venclova išvers lietuvių tautinį himną – tai labai skubu.“ — Vėl tyla.
Ir trečias JG-o bandymas išjudint CzM-ą, irgi dar kovas, diena nenurodyta: „Mano Brangusis, / Pridedu mano faxo Landsbergiui tekstą ir lietuvišką nacionalinio himno tekstą, nes nežinau, ar jį turi. Norėčiau, kad suprastum, jog yra svarbu paskelbti jo vertimą į lenkų kalbą būtent dabar ir kad tai padarytum būtent Tu.“ (p. 319–320)
Vėliau prie šio reikalo korespondencijoj nebegrįžtama. Knygos prieduose paskelbtas 1990 III 11 Giedroyco rašytas faksas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui (p. 472), o apie himno vertimą laiškų komentatorius Marekas Kornatas nieko nerašo: išvertė? neišvertė?
Vertėjas nesiėmė papildyt komentarų, o būtų galėjęs. CzM-o vertimas paskelbtas ir pakomentuotas 2011-ais išėjusioj Viktorijos Daujotytės ir Mindaugo Kvietkausko studijoj Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai, p. 106–111; kadangi internete teradau tik anoniminį pažodinį Kudirkos Tautiškos giesmės vertimą pl.wikipedijoj, mėgstantiems lygint – CzM-o vertimas:

Litwo naszych ojców
Ziemio bohaterów
Twoim synom daje siłę
Pamięć męstwa twego

Dzieci twoje niechaj zawsze
Idą drogą prawą
Niechaj praca ich dla ciebie
Służy wszystkim ludziom

Niech nam dzisiaj słońce Litwy
Ciemności rozproszy
A światło i prawda
Niech staną się nam godłem

Niechaj miłość Litwy
W sercach nam się pali
Na wezwanie Litwy
Jedność niech zakwitnie

Daujotytės ir Kvietkausko knygoj pažymima, kad niekur neskelbtas, rankraščiu likęs „vertimas atliktas labai atidžiai – keli eilučių, strofų variantai, daug braukymų, ieškota rimų, žymėta eilėdara“. (Kodėl CzM apie savo vertimą nepranešė JG-ui? Buvo juo nepatenkintas? Nenorėjo nieko sakyt, kol nebaigė?) Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad himnas išverstas taip, kad tekstą būtų galima giedoti; spėjama: CzM mąstęs apie Lietuvos lenkus, kad tie galėtų giedot gimtąją kalba; visko neišcituosiu, perskaityt tuos kelis svarstymų (greičiausiai MK-o) puslapius vertėtų.
Skaitant pirmąjį Giedroyco faksą Miłoszui savaime buvo iššokęs toks klausimas: o tai nieks iki tol nebuvo išvertęs į lenkų kalbą Lietuvos himno? Buvo, tik tikriausiai JG to vertimo nežinojo esant. 1939-ais Varšuvoj išėjo Julijos Wichert-Kairiūkštienės parengta Antologia poezji litewskiej su Arturo Górskio pratarme (z zasiłku Funduszu Kultury Narodowej Józefa Piłsudskiego wydał Związek Przyjasiół Litwy); ten, p. 25, yra JW-K išverstas Hymn Narodowy Litewski:

Litwo! Ojczyzno nasza, Ty ziemio mocarzy!
Niech z wielkiej Twej przeszłości czerpią moc Twe syny,
A święty płomień cnoty w ich piersiach się żarzy!
Dźwignią Jutra – Narodu będą wielkie czyny!
Niech jasne słońce Litwy im rozświetla mroki,
Niech prawdy miłowanie kieruje ich kroki!
I niech dla Ciebie, Litwo, w imię Twej miłości,
Na Twej ziemi kwiat kwitnie zgody i jedności.

Ar kas nors dar anksčiau nėr išvertęs? Nežinau; rimtai ir ilgokai ieškot reiktų.

2: ne tik todėl, kad 2018-i paskelbti ir t. Stanislovo OFM Cap. metais
Iš Miłoszo laiško Giedroycui, 1993 VIII 18:

Lietuviai, aišku, daro ką gali, įgyvendindami depolonizaciją, ir ne nuo šiandien. Šią vasarą lankiausi mano Kėdainių apskrityje ir kalbėjausi su kunigu Dobrovolskiu, Dotnuvos klebonu. Jis pasakė, kad dar prieš nedaugelį metų 60 proc. tikinčiųjų išpažintį atlikdavo lenkiškai, o dabar – tik 2 procentai, ir nors pats yra lietuvis, vertino tai kaip tragediją. Nes Liauda buvo pagrindinis plotas, kur kalbėta lenkiškai, antras buvo Vandžiogala, kur irgi lankiausi, nes Vandžiogaloje Miłoszų kapai. Šalia Vandžiogalos radau Užumiškius, kažkada priklausiusius mano senelei [Stanisławai] Miłoszowai, ir stovi namas, kur ji gyveno iki Pirmojo karo, ten gyvena smulkių bajorų Narutowiczių šeima, bet jų duktė Krystyna lenkiškai beveik nekalba, ji moko religijos pagrindinėje Vandžiogalos mokykloje lietuviškai. Beje, Vandžiogalos klebonas lietuvis pasakė, kad lenkai lanko bažnyčią, o lietuviai – daug mažiau. Nežinau, ar Tave pasiekė informacija apie Brazausko intronizaciją [= Prezidento inauguraciją 1993 II 25]  su atgaivintomis pagoniškomis apeigomis.
     Lietuviai daug labiau nukrikščioninti, negu lenkai. Beje, iš to, ką mačiau Kėdainių apskrityje, nesistebiu, kad balsavo už komunistus. Apskritį valdo tų pačių biurokratų, kurie buvo ir prie komunizmo, kūmystė, tai yra apskrities administracija plius kolūkių direktoriai. Landsbergio paskelbta dekolektyvizacija dėl idėjinių priežasčių virto visišku Lietuvos žemės ūkio krachu, kaip sakė kunigas Dobrovolskis, blogesniu, negu kažkada kolektyvizacija. Carol, šią vasarą lankydamasi su manimi prie Nevėžio, taip pat Šeteniuose, daug išmoko apie sovietinę sistemą, pripažino, kad dėl tos vietos ir viso Nevėžio slėnio grožio ničnieko neperdėjau. Kėdainių apskrityje dekolektyvizacija neatlikta ir todėl, priešingai negu kitose Lietuvos dalyse, laukai čia apsėti. Beje, svečiavomės dideliame ir pavyzdiniame Labūnavos kolūkyje, kažkada gal buvusiose Miłoszų valdose.
     Kad prie Vilniaus vyksta kova dėl žemės, reiškia, jog lietuvių valdžia siekia apjuosti miestą lietuvių rankose esančiais namais ir valdomis, tuo neabejoju, bet ir tenykščiams lenkams nesimpatizuoju. Ir ką daryti? [Česlavą] Okinčicą jie sėkmingai pribaigė [ČO dalyvavo 1992-ų Seimo rinkimuose, bet nebuvo išrinktas].
     Viliuosi, kad mąstai apie tas problemas ir turi tarp savo bendradarbių ką nors, kas gali apie visa tai rašyti. (p. 350)

Pacitavau šią laiško ištrauką, nes ją perskaičius knygoj atrodė, kad šis tas galvoj buvo sukirbėję. Dabar jaučiu, kad l. sunku tatai paverst žodžiais.
Su kun. Algirdu Mykolu D. nė karto neteko susitikt, tik jo pamokslų esu skaitęs, tai ar turiu teisę reikšt nuomonę? Kad tas kalbų pokyčio pavadinimas tragedija atrodo kaip paprasčiausias pataikavimas Nobelio premijos laureatui (kunigui lyg ir turėtų būt svarbiausia, kad parapijiečiai nuoširdžiai išpažintų nuodėmes, o ne kuria kalba jie tai daro); kolchozai turėjo būt panaikinti, nes tik taip buvo galima pradėt grąžint žemę tikriesiems jos savininkams; iš atminties iškyla ir daugiau t. St-o pareiškimų/bičiulysčių, kurie/kurios man atrodo, švelniai tariant, nesimpatiškos, atsiradusios iš noro būt arčiau politinę ir ekonominę valdžią turinčiųjų; bet neteisk, jei nenori būt teisiamas. — Tikėtis, kad 2023-i būtų paskelbti ir kun. Česlovo Kavaliausko metais, naivu visiškai; charizmą absoliuti dauguma labiau vertina negu protą.
O dėl Miłoszo, viskas l. gražiai žmogiška, ta jausmų ir proto dialektika: ir savaime suvokiamas noras, kad tėviškės rojus liktų kuo panašesnis į tą, kurį turi savy, ir proto balsas, sakantis: Lietuva neišvengiamai lietuviškėja, jie turi tvarkytis patys.
P.S. Nuomonės apie laiškų vertimo kokybę nesakysiu (pasakius reiktų pagrįst, o tatai daryt tingiu); dėl komentarų – tikrai buvo verta juos papildyt, o ne tik išverst parengtuosius galvojant apie lenkų skaitytoją; bet kas iš tų norų – šaukštai popiet.

(916) Eilėraščių istorijos, ii: Jono Strielkūno „Lietuva“ ir Romas Kalanta

1971-ais 7000 egz. tiražu išėjusiame Jono Strielkūno rinkiny Vėjas rugiuos, kainavusiam 39 kapeikas, p. 9–10 buvo eilėraštis „Lietuva“:

Lietuva – akmuo prie slenksčio seno
Ir lietaus lašelis debesy.
Lietuva – ugnis, kurią kūrenam,
Ir kurioj sudegsime visi.

Lietuva su pagonybės mitais,
Lietuva su šimtmečių lažu.
Lietuva – grėsmingas dinamitas
Tūkstančiuos sukilėlių laužų.

Visos pievos, upės apraudotos
Graudžiose lietuvės raudose.
Švietė revoliucijos raudonos –
Požemiuos įkalinta dvasia.

Mes visi tenai – gelmėj – užgimę
Po lenktu sukilėlio dalgiu.
Ir visus mus Lietuva augino
Tarsi lauką želiančių rugių.

Ak, rugiai, iškentę gruodžio vėją,
Ir keliai, nubėgantys kalvom...
Kažkada iš Lietuvos atėję,
Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon.

Ir tenai, kur po visų klajonių
Žemėn atsiguls mana galva,
Nerašykit mano vardo, žmonės,
Parašykit, žmonės: L i e t u v a.

Praėjus porai metų po poeto mirties, 2012-05-11 Literatūroj ir mene buvo išspausdintas Valentino Sventicko gurinys „Poezijos pavasaris su Jonu Strielkūnu“, kuriame minimas ir šis eilėraštis:

[...] esu patyręs, kas ištikdavo sovietmečio publiką, kai jis skaitydavo „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi.“
Tai iš eilėraščio „Lietuva“, parašyto 1967 metais.

Du verti dėmesio komentarai prie šios publikacijos:

fragmentas; 2005-10-06
Roberto Antinio jaunesniojo sukurtas „Aukos laukas“, manau,
gal prasmingiausias Lietuvoj esantis in memoriam monumentas

žygis. 2012-05-19 10:55
sako, kad ištrauka iš Strielkūno kūrybos buvo ir Kalantos užrašų knygelėje. na, bet ar mažai mitų prikurta ta tema...
Alvydas 2012-05-19 21:39
ŽYGIUI, TAI NE MITAS, NES SAVO RANKOSE LAIKIAU ROMO KALANTOS UŽRAŠŲ KNYGUTĘ, TEN APTIKAU JONO STRIELKŪNO EILĖRAŠTĮ 'LIETUVA'. PRIMENU TĄJĄ EILUTĘ: LIETUVA, - UGNIS, KURIĄ KŪRENAM IR KURIOJ SUDEGSIME VISI [vargu ar čia minima užrašų knygelė = 1972 metų kišeninis kalendorėlis, kuriame yra paskutinis Kalantos įrašas „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“; per mažas formatas, kad galima būtų persirašyt 6 posmų eilėraštį]

Tai vienintelis atvejis, kai užtikau minint, esą šitą Strielkūno eilėraštį Kalanta buvo persirašęs knygutėn; dažniau – kad turėjęs prie savęs tą lemtingąją dieną – 1972-ų gegužės 14-ą. Štai Rimantas Kmita Modernaus meno centro interneto svetainėj rašydamas apie Strielkūną:

Simboliška, kad jo eilėraštis „Lietuva“ su eilutėmis „Lietuva – grėsmingas dinamitas, / Tūkstančiuos sukilėlių laužų“ buvo rastas Romo Kalantos kišenėje.

Nuorodos, kuo remiantis įvardijamas kišenės turinys, nėr. Spėčiau – išnaša Viktorijos Daujotytės monografijoj Gyvenimas prie turgaus (2008):

Pokalbyje (2008 03 07) Strielkūnas paminėjo faktą, kad Romas Kalanta šį eilėraštį buvo išsikirpęs iš „Nemuno“, rastas švarko vidinėje kišenėje... (p. 248)

Apsitrynusi ta iškarpa turėjo būt, nes „Lietuva“ išspausdinta žurnalo 1967 metų 9-am numery.
Dukart užfiksuota išsamiau, ką Strielkūnas šnekėjęs apie šį eilėraštį ir Kalantą.
(1) Alfas Pakėnas iš pabendravimo su poetu 2007-04-16:

Prisiminėme antrą eilėraščių knygą „Vėjas rugiuos“, klausinėjau apie atskirus eilėraščius. Pirmiausia – apie „Lietuvą“. Jį dar jaunystėje išmokau atmintinai. Poetas sakė, kad šis eilėraštis buvo kupiūruotas – išmestas pirmas posmas. Padiktavo jį, paskubom užsirašiau:

Lietuva – tai šūvis į krūtinę,
Lietuva – tai skrydis lig dangaus.
Lyg diena pirma ir paskutinė,
Už kurios lyg skęstantis laikaus.

Pasak Jono, tas kūrinys gan greit buvo išverstas į rusų kalbą, nes juo susidomėjo Rašytojų sąjungos rusų sekcijos poetas, vertėjas Georgijus Jefremovas, vėliau vertęs ir daugiau J. Strielkūno eilėraščių. Dar Jonas pasakojo girdėjęs, jog šį eilėraštį rado 1972 m. susideginusio Romo Kalantos kišenėje – apdegusį. Prisipažino, kad dabar, ruošdamas „Raštus“ [dvitomį Lyrika, išėjo 2009], išmetė jo vidurinį posmą, kur yra eilutė „švietė revoliucijos raudonos / požemiuos įkalinta dvasia“. Kad aktoriams būtų nesarmata skaityti. Tai sakydamas poetas juokėsi. („Tegu šviečia mums mūsų Aukštaitija“, Nemunas, 2014-03-20, nr. 11, p. 13)

Ir (2) Strielkūnas šnekinamas Audriaus Musteikio 2009-ais:

„Lietuva“ buvo populiari anais, lietuvybės priespaudos, laikais. Genrikas Zimanas mus keikdavo, vadino nacionalistais: mane, Justiną Marcinkevičių, Alfonsą Maldonį – kad apie Lietuvą rašom. Tą eilėraštį žmonės prie kapo deklamuodavo. Jis buvo rastas Romo Kalantos kišenėje. Kai apie tai perskaičiau, mane šiurpas nukratė. Negi tos eilutės: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam ir kurioj sudegsime visi“ jam bus padariusios tokią įtaką? 

Cituodamas pajuodinau žodį ir frazę – galvoj tupintis neviernas tamošius raukos ir klausia: ar tikrai taip buvo? Girdėjo, skaitė, bet ar yra liudininkų, mačiusį tą apdegusią „Lietuvą“ iš Romo Kalantos kišenės? Suprantu, kvaila taip klaust, todėl performuluoju: ar yra milicijos ar saugumo tuoj po Įvykio rašytuose popieriuose minimas apdegęs eilėraštis? Ar tokie popieriai išlikę? Nežinau. Ir dar vienas klausimas sukiojas: jei būtų toks eilėraštis rastas Kalantos kišenėj, ar nebūtų Strielkūnas pasikviestas „pasikalbėt“? Gal ir ne.
— Suprantu, ne viską šia tema esu perskaitęs. Gal jūs galėtumėt nurodyti, ką dar reikia peržiūrėt, kad visiškai dingtų net abejonės šešėlis? Manau, tai itin reikšmingas dalykas lietuvių poezijos istorijai.

(592) Ars memorativa: vaikystės svajonė

Brenčių kapinėse

Kartais perskaityta kokia mintis ima ir blokšteli šonan, stumteli atsiminimų pusėn. Va kad ir šita Marcelijaus Martinaičio:

Negerai savintis tėviškę, kurioje taip retai būni ir jau beveik nepažįsti buvusių artimų žmonių. Didžiulis jų pavardžių sąrašas jau randamas kapinėse. (Viktorija Daujotytė ir M.M., Sugrįžęs iš gyvenimo: pokalbiai, literatūriniai laiškai, 2013, p. 135)

Kaime, kurį (galima sakyt, nebesantį) vadinu gimtiniu, priešais senelių sodybą kitąpus vieškelio gyveno Varnos. Nežinau kodėl, bet seneliai su jais beveik nebendravo, bent jau neprisimenu, kad būčiau buvęs nusivestas į tuos namus. – O taip norėjos! Nes žinojau, kad Adomas Varnas – buvęs mokytojas [teta Birutė patikslino: mokytojavęs Geltonpamūšy ir Žadeikiuos], ir įsivaizdavau, kad jis turėtų turėt biblioteką, kurioj turėtų būt įdomių knygų, senų knygų. Mat kai išmokęs skaityt pajutau visaskaitystės alkį, to, ką iškapstydavau iš spalių senelių namuos ant aukšto, buvo per mažai – leghornų ir kitų vištų veislių aprašai nebetenkino vaizduotės, norėjos istorijų.
Kai praeitą vasarą buvom Raudonpamūšy[*], motina, žvelgdama į Varnų sodybą, tarė: „Dyk, nieka nebelyka.“ Ir keliom sekundėm buvo kilusi paika mintis: reiktų nueit, įlįst į tuos namus ir patikrint – ar buvo, galėjo būt kažkas panašaus į biblioteką tuos namuos, ar nebuvo? Aišku, nei ėjau, nei tikrinau, bet tokio momentinio noro būta.

--------------------------------------------------------------------

* Pasikarščiavau puldamas įrodinėt, kad Raudonpamūšis ir niekaip kitaip: 1959-ais išleistame Lietuvos TSR administraciniame-teritoriniame paskirstyme Raudonpamūšis (Raubonių apyl.), o 1976-ais išleistame Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne – jau Raudonpamūšė (Saločių apyl.); bet tada jau gyvenom Biržuos.

(540) Tarp kitko: apie baisiai komplikuotus dalykus

Prae scriptum. Va jau daugiau kaip savaitė svarstau, ar skelbt šitą įrašą, ar ne.
Už: kad ir kokia ji, teisybė, būtų, ne tik žinotina, bet ir apmąstytina [turėtų būt].
Prieš: skandalingų sensacijų besivaikantys vad. žurnalistai kultūrinės spaudos neskaito (čia jau aišku: burbulas būt išsipūtęs neilgtrukus, kai Lietuvos spaudos kioskuose pasirodė naujausias Metų numeris), o šitas tavo įrašas gal ims ir pasieks kurio iš jų akis, ir tada prasidės... – ir turėsi pasijust kaltas, kad a.a. Sigitas Geda taip kedenamas. Saugos instinktas pataria: rinkis pirmąjį variantą, tyla gera byla, o – nežinau, kaip įvardint, tebūnie: – tai sako: užfiksuok; tiesiog užfiksuok: perskaitei tai ir tai, sureagavau taip ir taip.

Naujausiam, 11-am, Metų numery yra a.a. Marcelijaus Martinaičio publikacija, parengta žmonos Gražinos Martinaitienės: keletas eilėraščių (perskaitęs pagalvojau: vargu ar juos M.M., gyvas būdamas, būtų paleidęs viešumon; dabar, kai M.M. a.a., tokia publikacija visiškai suprantama: kontekstas – post mortem – ją įprasmina) ir „Iš užrašų“.
Du tų užrašų fragmentai persekioja; ir persekios iki atminties gyvavimo pabaigos.
Pirmasis toks gan abstraktus, nors ir persmelktas sugestijos – parink pavyzdžių:

Pikti, nepakantūs, dažnai ir genialūs žmonės, nesutardami su savo ypač dideliu moraliniu reiklumu ir savo gyvenime daromais nežmoniškais doroviniais nusikaltimais, nekęsdami savęs, trumpinasi gyvenimą palaidumu, alkoholiu, narkotikais, įvairiais pomėgiais. Save baudžia baisiomis, nežmoniškomis bausmėmis, kurių negalėtų skirti joks teismas. Taip būna tada, kai niekšybė ir aukščiausieji žmogiškumo kriterijai kūryboje, politikoje, gyvenime ima reikštis viename ir tame pačiame žmoguje. Vieni paleidžia kulką sau į kaktą. Kiti visokiais būdais siekia degraduoti, nusibaigti arba fiziškai, arba morališkai. Dar kiti kuria. (p. 18)

Kitam fragmente užfiksuotos M.M. mintys, kilusios po išpuolio prieš prof. Viktoriją Daujotytę, pasirodžius jos knygai apie a.a. Sigitą Gedą (reakcija į išpuolį – čia):

Netikėjau, jog ši knyga galės sukelti tokias tamsias jėgas Lietuvoje. Kokie juodi yra komentatorių tekstai! Kaip ta knyga dar kartą pažadino nepakantumą, gal net kultūrinį žmonių tamsumą! Kaip tai anoniminei sąmonei vis reikia ką nors pamėtėti, kad ji pradėtų veikti. Kyla net kažkoks mistinis pojūtis, kad net po mirties iš ano pasaulio ir toliau veikia visus kiršindamas Geda, ką jis darė būdamas gyvas, daugelį žmonių įskaudindamas [etc.]

Ir pamini viską – ir prieš ką ranką kėlęs, ir dar šlykščiau pasielgęs.

Nieko nesakau apie kūrybą. Bet ji nepateisina ir neišteisina to, ką padarė ir kaip elgėsi meno žmogus, kuriam yra privalomi visi žmogiškieji elgsenos reikalavimai, o nusižengimai turi būti  žinomi ir įvertinami. Tik nežinau kada.  Esant gyvam, tuoj po mirties, po daugelio metų ar amžinybėje? Tik kūrinius reikėtų paskaityti užmiršus jo gyvenimiškąjį asmenybės vaizdinį. Kada nors kūryba tikriausiai atsiskirs nuo jo gyvenimo, ir tada bus suvokiama jos tikroji vertė. (ibidem)

Tai M.M. užsirašė sau, taip, bet: užrašė, o ne tik pagalvojo, nes turi būti žinoma. Į klausimą – kada? – atsakyta: dabar jau žinoma.
Bet kur dėt tokias žinias, tokią teisybę? (Tikiu, kad M.M. liudijimas tikras; tuo neabejojo ir Gražina Martinaitienė, jei šitą M.M. užrašų fragmentą pateikė Metams, ir žurnalo redaktorius, jį savo leidinyje nusprendęs paskelbt.) Siūlymas skaityt kūrinius užmiršus tai, ką žinai apie juos sukūrusį žmogų, gal ir kilnus, gražus, bet – utopinis (kol kas, ir dar ilgokai). Atmintis, kiek esu pastebėjęs, tik dar tvirčiau saugo tai, ką norėtum ir mėgini užmiršt, ir – vos tik atsiranda pretekstas – tai primena.
Įrašą pavadinau: apie baisiai komplikuotus dalykus; baisiai – ir labai reikšme, ir iš tikrųjų baisiai.
Ir kas toliau? Vertinti? Įvertinau (pagal savo supratimą; rašytinis vertinimas būtų profanacija). O toliau? – Tik mirusieji turi teisę viešai vertinti mirusiuosius? Bet kūrybą skaito ir vertina gyvieji. Kažkokia aklavietės situacija, kai etikos ir estetikos Gordijo mazgas.
P.S. „Argi tu skaitydamas François Villono eilėraščius svarstai, pagrįstai ar nepagrįstai jis buvo nuteistas pakart?“ – „Ne, bet ką aš išmanau apie XV amžiaus papročius ir vertybines nuostatas.“

(443) Iš popieryno, xii: apie prof. Donatą Sauką

1989-ų spalį Profesoriaus 60-mečio proga VU Lietuvių literatūros katedros kolegė Viktorija Daujotytė parašė straipsnį „Nepatogus kultūros žmogus“, kuris buvo išspausdintas Vakarinėse naujienose, jei kas tokias prisimenat (1989-10-13, p. 6).
Dabar vėl tą tekstą skaitant, ne tik atgyja to laiko dvasia („Kai šiandien mums taip daug ko reikia, kas pasakys, ko reikia labiausiai. Savų pinigų, tvirto ekonominio pagrindo, tautinės mokyklos, motyvuotos kultūros koncepcijos?“). Kitaip suvoki (tiksliau: manai kitaip suvokiąs) ir ten užfiksuotas konkretybes.
Tarkim, prof. Donatas Sauka kaip kovotojas už teisę į megztinį („Kai Universitetas buvo pasinešęs į išorinį paradiškumą, D. Sauka turėjo ginti ir demokratiško megztuko autoritetą“).
Arba užfiksuota a.a. Marcelijaus Martinaičio ištara, kad jį tautosaka sudomino būtent Donatas Sauka. Kiek toliau, svarstant apie D.S. knygą Tautosakos savitumas ir vertė (1970), imta ir pacituota (kaip liudijimas, kad tautosaka ne tik jausminga ir griaudi): „Žemaiti kukuti, ko nekūkūji! / O kun ba kūkūsi, kad spruogti čiesas.“
Tuolaik ką tik buvo išėjusi Donato Saukos studija Žemaitės stebuklas (1988), esu įsitikinęs, įžvalgiausia šios rašytojos asmenybės ir kūrybos refleksija; ir vargu ar begali atsirast žmogus, kuris su tokiu puikiu moksliškumo/empatijos santykiu į visa tai bepažvelgtų. O vieną dalyką buvau užmiršęs:

Su didžiausiu malonumu, tiesiog su pasigardžiavimu savo knygoje „Žemaitės stebuklas“ D. Sauka pacituoja nuošalioje žemaičių sodyboje etnografo išgirstą lakštingalų „įvertinimą“: „Ale luo kaip kales. Atetumi vieliau, ne ton ešgirstomi!“

Prisiminiau: šita citata tada taip kirto per galvą, kad vos Salomėja į šipulius nesubyrėjo.  – Lakštingalos loja kaip kalės! :)
Ir profesoriaus D.S. prigimties įvardijimas (nors esu aukštaitis, bet drįstu turėt nuomonę apie žemaitį) absoliučiai tikslus: menininkas, tapęs mokslininku; taip.
Be to, ką [man pasirodžiusio svarbaus 2013-04-17 vakare] čia probėgšmais užfiksavau, tame prof. Viktorijos Daujotytės straipsny yra ir toks pasažas:

[...] koks paradoksas! – D. Sauka daugiausia padaro nieko konkrečiai nedarydamas. Kai visi bėga – nesvarbu į kurią pusę – reikia, kad kažkas vis dėlto liktų vietoje, stovėtų, žiūrėtų ir matytų.

Pagalvojau: tai ne paradoksas, o aksioma: bėgdamas nieko doro/esmingo nepamatai, tik sustojęs, bent jau stabtelėjęs. – Festina lente, kaip mėgdavo kartkarčiais primint a.a. Bronys Savukynas.

(383) Užparaštė, xlix: apie troleibusus, roges ir properšas

LLTI biblioteka iš „Tyto albos“ gavo dovanų, t.y. dovanai šįmet išleistų knygų; be kitų, ir Viktorijos Daujotytės Laisvojo mąstymo properšas. Šiandien, darbo dienai artėjant į pabaigą, pagalvojau: taip, turiu ką skaityt iki vėl kitos darbo dienos („Akademinėj knygoj“ prisipirkau prieš savaitę), bet gal prigriebsiu dar ir prof. Daujotytę? – paskaitinėsiu (nelabai tikslus žodis, bet jos knygas tikrai ne perskaitau; tikslesnio įvardinimo dabar nerandu). Įsimečiau kuprinėn; ketvirtadienį padėsiu atgal į lentyną su užrašu „Naujienos“.
Gal jau paskaitos studentams baigės? – Kaip kitaip paaiškint, kad ir ilgokai lauktas 19-as į Tuskulėnų rimties parko stotelę atvažiavo turėdamas tuščių sėdimų vietų? – Įsitaisiau (kairiarankiai visada renkasi kairiąją pusę?). – Pradėjau skaityt. Nuo pirmojo viršelio užvarto: besijuokianti profesorė, nufotografuota Vlado Braziūno, ir – prae introductio, kuriame minimas ir troleibusas. Esą laisvuoju mąstymu galima užsiimt, be kitų vietų/situacijų, ir:

Važiuojant troleibusu – lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku.

Perskaičiau ir visiškai sutrikau. (α) Ką reiškia važiuoti arkliu? – tik tiek, kad tave, kažkame sėdintį, veža arklys?; (β) troleibusas su ratais, tai pirmiausia ir pagalvojau apie važiavimą ratais, t.y. vežimu. Perkratęs atmintį neradau pagrindimo tokiam (per lyg) sugretinimui. Važiavimas ratais visad susijęs su didesniu ar mažesniu kratymu, o tai prieštarauja manajam įsivaizdavimui apie važiavimą troleibusu: juo važiuodamas, turi galėt skaityti (net stovėdamas).
Ir lyg savaime viskas išsisprendė: profesorė mini važiavimą arkliu, o ne važiavimą ratais. Taip!: važiavimas rogėm ir važiavimas troleibusu – tikrai jungtini žodeliu lyg. Bet vis tiek: niekada nieko nesu skaitęs vežamas rogėm, bet daug ką, ir prof. Daujotytės tekstus, vežamas troleibuso. – Šis įrašas tam, kad suvoktumėt, kas yra fenomenologija. :)

Citata iš ten pat, iš prae introductio:

Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo zonos? Laukas? Plyšiai? Įtrūkiai? Properšos?

Pasirinktos properšos. –  Žiauriausias žodis, iš atėjusiųjų galvon, – mano supratimu. Nes: man žodis properšos pirmiausia ir iš esmės siejasi su ledo properšom:  upė lyg ir būtų linkusi užšalti, t.y. pasiduoti šalčiui, bet srovė ar srovės kai kurioms vietoms to neleidžia padaryt – ot dar neleidžia užsitraukt ledu, bjaurybė ar bjaurybės.
Aš, septynmetis pirmokas, pirmąkart atsidūręs internate (ir tą žodį pirmąkart sužinojęs) – iš Raudonpamūšio į Vileišių aštuonmetės mokyklos internatą motinos buvau vežamas net per patį Pasvalį! – ir įsijungia ars memorativa: šiąnakt teks nakvoti ne namie (suvokiu; kai baigsis pamokos, nebebūsiu Antano Navalinsko valtim perkeltas per upę kiton, savon, pusėn; Mūša dar ne galutinai užšalo, bet valtim jos nebeįmanoma įveikti). – Stoviu, žiūriu ir galvoju: ar nėra kokių nerealių būdų įveikti šitą baisiai trumpą (kilometras, ne daugiau!) atstumą iki namų? — Ars memorativa (antro laipsnio?). Properšos – ir vienintelė leksinė tąsa: kad jūs kuo greičiau užsitrauktumėt! – Internate būdamas dukart bendravau su properšom: – Užsitraukit, – meldžiau žiemop; – Atsiverkit, plėskitės, išnykit, properšos, leiskit valčiai kirst upę, kirst Mūšą! – meldžiau jau pavasarį, jau kitąmet, nors būdamas tas pats pirmokas tame pačiame internate.
Dabar yra tiltas, ergo, nebelikę problemų, be kita ko, ir tokių juokingai egzistencinių, kaip buvo mano. Ar belikę vaikų, kitąpus Mūšos lankančių  mokyklą, – nežinau.
P.S. Esu sapnavęs: vyresni už mane anapus Mūšos [internate] gyvenantys jaunuoliai [iš šiapus Mūšos], pasitelkę ilgokas lentas, įveikia tas upėj likusias properšas (tai vyksta 1972-ais); aš, mažvaikis, sekdamas jųjų pavyzdžiu, – irgi noriu namo! – lyg ir darau tą patį, bet: nuslystu ir esu srovės panešamas po užšalusia upės paviršiaus dalim; trūksta oro, reikia išnirt paviršiun (kur ta properša?!), bet galvugalis atsimuša į ledą  – ir nubundu. Keliskart esu sapnavęs. O debesų properšų – ne, t.y. neatsimenu sapnavęs.

(196.1) Užparaštė, xvi: apie literatūros istoriją (prieduras)

pie alternatyvią mūsų literatūros istoriją minčių kyla įvairiose galvose – ne tik oniriką generuojančioje Žilvino Andriušio (apie Ž.A. onirinį kūrybos metodą žr. čia).
Prof. Viktorija Daujotytė 2011-06-22 Šv. Jonų bažnyčioj išėjimo į emiratūrą proga pasakytoj kalboj, lyg tarp kitko:

Lietuvių literatūros tyrėjai (ir ne tik) galėtų parašyti atnaujintą pasakojimą apie priklausomybės laiko kūrybą, jei pabandytų iššifruoti santrumpą „ir kt.“. Kas buvo, kas galėjo būti tie, suskliausti į santrumpą „ir kt.“ („Lectio ultima: įkvėpti ir iškvėpti“, Metai, 2011, nr. 10, p. 4)

Taip, įdomus pasakojimas galėtų susiklostyt, bet: ar atsirastų bent vienas iš jaunųjų, t.y. jau nepriklausomybės laiku brendusių, kuriam būtų įdomu aiškintis, kas tie priklausomybės laiko „kiti“ (jam/jai jau „kiti“ kvadratu)? Didžių didžiausiai abejoju.

(162) Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?

Prae scriptum. Šiandien buvo išplatintas 104 žmonių pasirašytas tekstas „Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?“ Kaip vienas iš jų, manau turįs parašyt ir kelis įžangos sakinius: kas, kaip ir kodėl.
Istorija prasidėjo dar praėjusių metų pačioj pabaigoj: Alytaus naujienų interneto svetainėj 12-28 buvo paskelbtas Pareiškimas, adresuotas kultūros ir švietimo [= švietimo ir mokslo] ministrams, kurį pasirašė: Konstitucinių teisių gynėjų asociacija (Asociacijos pirmininkas adv. Algimantas Medelis), Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija (Asociacijos NSK pirmininkas med. m. dr. Algimantas Vaitkaitis) ir Krašto Apsaugos sistemos kūrėjų asociacija (Asoc. prezidentas dim. plk. Feliksas Vaitkaitis, Asoc. sekretorius Rimgaudas Tirilis).
Perskaičius pareiškimo tekstą paaiškėjo: jis tokio lygio, kad diskutuot neverta net pradėti (kai tiek bendrinių žodžių rašoma didžiosiom raidėm ir iš kiekvieno sakinio dvelkia galutinės tiesos instancijos kvapu). Kad tikrai tikrai neverta, padariau išvadą paaiškėjus, kas tie „didieji tiesos ir garbės gynėjai“:

• Algimantas Medelis (ofic. info čia),
• Algimantas Vaitkaitis (ofic. info čia),
• Feliksas Vaitkaitis (ofic. info čia ir čia),
• Rimgaudas Tirilis (ofic. info čia).

Jei užmetėt akį į alytausnaujienose.lt skelbtąjį tekstą ir į nuorodas, greičiausiai pritarsit: geriau, kad tas vad. Pareiškimas ir būtų likęs gulėt kur padėtas. Tupėjo tupėjo, kol šeštadienį iš jo lryte.lt išsirito Danutės Jonušienės straipsnis „Prieštaringa poeto asmenybė aistras kursto ir po mirties“ (be kita ko, šį tą ir naujo atskleidęs – kas tikrasis anojo pareiškimo iniciatorius). Dabar jau nebereaguot būtų buvę tikrai nepadoru. Todėl ir pasirašiau šį tekstą:

Neseniai į Lietuvos valdžios institucijas kreipėsi trijų visuomeninių organizacijų vadovai ir pareikalavo imtis priemonių prieš profesorės Viktorijos Daujotytės knygą „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“. Konstitucinių teisių gynėjų asociacija, Lietuvos Žmogaus teisių gynimo asociacija ir Krašto Apsaugos sistemos kūrėjų asociacija teigia, kad pernai išleista Profesorės monografija yra „moraliai ydinga“ ir kelia „grėsmę mūsų valstybės autoritetui bei nacionaliniam saugumui“. Šį gluminantį, valdžios represijų prieš mokslo žodį prašantį kreipimąsi netikėtai sureikšmino nacionalinė žiniasklaida („Lietuvos rytas“, 2011 m. vasario 12 d.).
Esame pasipiktinę išpuoliu prieš profesorę Viktoriją Daujotytę. Mūsų manymu, reikalavimas pasmerkti autorę už nepriklausomą tyrimą ir uždrausti mokslinę knygą peržengia demokratinės visuomenės normas ir primena niūrią sovietinę praeitį.
Žymios literatūros mokslininkės ir pedagogės darbą ėmėsi niekinti žmonės, nepajėgę suvokti jo esmės. Profesorės siekį, remiantis paties poeto Sigito Gedos tekstais bei liudijimais, kritiškai ištirti jo biografiją, atskleisti sudėtingą iškilaus kūrėjo asmenybę visuomeninių organizacijų vadovai vadina šmeižtu, žeminimu ir atminimo juodinimu. Tuo metu V. Daujotytės knygoje S. Gedos poezija lyginama su K. Donelaičio, A. Baranausko, Maironio, M. K. Čiurlionio kūrybos verte.
Visas ribas peržengia kaltintojų priekaištas, neva knygos autorė sovietmečiu galimai prisidėjo prie Sigito Gedos persekiojimo („per Glavlitą cenzūravo Poeto kūrybą“). Pati patyrusi sovietinės valdžios smerkimus ir persekiojimus už mokslinius darbus, V. Daujotytė viešai gynė ne vieną lietuvių poetą, tarp jų ir S. Gedą. Gynė tada, kai šis buvo puolamas už debiutinį 1966 metų poezijos rinkinį „Pėdos“, ir vėliau, kai jam įkalinimo nuosprendį buvo paskelbęs Lietuvos Respublikos teismas. Pažinti ir vertinti S. Gedos kūrinius ji išmokė ne vieną Vilniaus universiteto studentų kartą.
Šiandien vėl tenka ginti nuo sovietinio stiliaus teroro ir mūsų kolegę mokslininkę, ir humanitarinių tyrimų laisvę. Manome, kad mūsų valdžios pareigūnai ir politikai, raginami imtis represijų prieš mokslo žodį, turėtų aiškiai pasakyti, kad Lietuvos Respublikoje niekada nebus grįžta prie tyrimų cenzūros ir knygų draudimo.

Mokslininkai, rašytojai, kritikai, mokytojai lituanistai, buvę profesorės V. Daujotytės studentai ir kolegos: Arvydas Šliogeris / Leonidas Donskis / Arvydas Juozaitis / Darius Kuolys / Kęstutis Nastopka / Ingė Lukšaitė / Mindaugas Kvietkauskas / Irena Veisaitė / Domas Kaunas / Antanas Andrijauskas / Jolanta Zabarskaitė / Irena Vaišvilaitė / Vanda Juknaitė / Algimantas Baltakis / Kornelijus Platelis / Jonas Liniauskas / Danielius Mušinskas / Kęstutis Navakas / Valdas Papievis / Birutė Jonuškaitė / Vytautas V. Landsbergis / Danutė Kalinauskaitė / Gintaras Grajauskas / Eugenijus Ališanka / Julius Keleras / Bonifacas Stundžia / Dainora Pociūtė / Grasilda Blažienė / Bronė Stundžienė / Sergejus Temčinas / Danutė Gailienė / Vytautas Toleikis / Andrius Bialobžeskis / Marius Burokas / Rimantas Kmita / Vytas Dekšnys / Liudvikas Jakimavičius / Andrius Jakučiūnas / Benediktas Januševičius / Laimantas Jonušys / Alvydas Šlepikas / Virgis Gasiliūnas / Donatas Petrošius / Artūras Valionis / Erika Drungytė / Violeta Šoblinskaitė / Antanas Šimkus / Gytis Norvilas / Gediminas Mikelaitis / Rita Tūtlytė / Donata Mitaitė / Naglis Kardelis / Dalia Kuizinienė / Regimantas Tamošaitis / Saulė Matulevičienė / Audinga Tikuišienė / Nijolė Keršytė / Brigita Speičytė / Dalia Striogaitė / Kęstutis Urba / Dalia Satkauskytė / Aušra Martišiūtė / Solveiga Daugirdaitė / Alma Lapinskienė / Vigmantas Butkus / Vaidas Šeferis / Agnė Žagrakalytė / Neringa Klišienė / Jurga Žąsinaitė / Tomas Andriukonis / Jurgita Raškevičiūtė / Dovilė Švilpienė / Akvilė Šimėnienė / Jūratė Čerškutė / Gabrielė Gailiūtė / Jūratė Sprindytė / Algis Kalėda / Giedrė Kazlauskaitė / Dainora Eigminienė / Elena Tervidytė / Sergejus Kanovičius / Vilija Dailidienė / Aldona Kruševičiūtė / Regina Grubinskienė / Irena Kanišauskaitė / Živilė Bandorienė / Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė / Greta Lisauskaitė / Antanas Gailius / Žilvinas Miliauskas / Andrius Konickis / Tomas Taškauskas / Reda Pabarčienė / Gintautas Misevičius / Jūratė Galinauskienė / Neringa Mikalauskienė / Nida Gaidauskienė / Egidijus Gaidauskas / Tomas Rekys / Margarita Lužytė / Dalia Čiočytė / Marius Mikalajūnas / Zita Nauckūnaitė / Kęstutis Subačius

(4) Vaičiūnaitės spalva

Šįryt rūkydamas pirmą cigaretę balkone ir žiūrėdamas į beržynėlio viršūnes prisiminiau užvakar per „Panoramą“ rodytą reportažiuką iš Vilniaus paveikslų galerijos, kur buvo pristatyta prof. Viktorijos Daujotytės knyga Vieninteliam miestui: Juditos Vaičiūnaitės Vilnius. Su Vilčinskio albumo iliustracijom, ergo, leido arba VDA, arba pati Paveikslų galerija. Bus brangi. Ir klijuojas dar vienas apibūdinimas: eilinė prof. kn., nes jos eina viena po kitos. (Jei kas iš rašytojų tokiais tempais leistų, grafomanu būtų išvadintas; bet ne tai noris užfiksuot.)
Prisiminiau, kaip skaitant Vaičiūnaitės Raštų pirmo tomo korektūrą galvoj skambtelėjo: tamsžalė. Dažnuminio žodyno nepuoliau sudarinėt, tik paklaidžiojau ir padariau preliminarią išvadą: tai greičiausiai Vaičiūnaitės mėgstamiausia spalva (šalia pilkos?). Bet tamsiai žalia – per daug abstraktu; man irgi tamsiai žalia patinka, bet iškart galiu patikslint: samaninė. O Vaičiūnaitės tamsžalę kaip patikslint? Reiktų žiūrėt, kokie daiktavardžiai šalia. Ir akys gali būt tamsžalės, ir kai kurios kerpės, bet žalumas juk kitoks.