(1282) Tarp kitko: aktualusis ukrainiečių–lietuvių kalbų žodynėlis, III 6 – IV 6

lipdukas ant skelbimų stulpo,
Maironio ir Barboros Radvilaitės gatvių kampas, 2022 III 1 

Prae scriptum Kelis mėnesius nieko naujo šiame tinklarašty nesirodė. Šįryt pagalvojau: verta pamėgint grįžti ir šį tą fiksuot.

Kaip galim підтримати [pidtrymaty – paremti] Ukrainą? Taip, galim paremti moraliai (tik nereiktų užsiimt saviapgaule, esą mes su jumis; mes tik šalia); taip, materialiai (daiktais ar pinigais); taip, kas ką gali, tas tą daro. Pradėjus žiūrėt retransliuojamą TV Украïна 24, dingtelėjo – o jei per dieną išmokčiau po vieną ukrainietišką žodį? Suprantu, toks dalykas nevadintinas parama; gal vadintinas pagarba? (Beje, ukrainiečių–lietuvių kalbų žodyno, regis, nėr, tik pora pasikalbėjimų knygelių. Beje 2: pradžioj įrašo pavadinime buvau subaksnojęs ukrainų–lietuvių, bet pataisiau į ukrainiečių; kiniečiai virto kinais, o ukrainiečiai ukrainais... –  ne, neverta būt užsispyrusiam; ne leksemų forma lemia žodžių prasmę.)

¶  Klausydamiesi žinių, mažiausiai kelis kartus išgirstam žodį вибух [vybuch], dažniau daugiskaitą – вибухи; asociacija pagal skambesį [buch!] mus kreipia teisingom pusėn: sprogimas, sprogimai. Beje, ir lenkai vartoja tą patį žodį wybuch, ir gudai – выбух [vybuch].

¶  Vaizdo įrašuos girdim: prie Rusijos kareivių užgrobtų viešųjų pastatų susirinkę žmonės skanduoja ne tik rusiškai: По-зор!, bet ir ukrainietiškai: Гань-ба! [han’-ba]. – Skanduoja tai, ką mes skandavom prie užgrobtų pastatų Vilniuj 1990–1991-ais: Gė-da! (Tokiai skanduotei patogiausias dviskiemenis žodis; ir gudai turi ганьба, ir lenkai hańba).

¶  (III 7) Jei pastarosiom dienom matom kokius nors puolamo ir niokojamo Charkivo vaizdus, dažniausiai jų centre būna žodis didžiosiom raidėm ТРУХА [trucha] – pavadinimas žinių apie minėtą miestą telegramo kanalo; kiek suprantu, pagrindinė kalba tame kanale, arba sraute, – rusų. Žodis труха yra ir rusų, ir ukrainiečių kalboj. Skambesys veda prie antros žodžio reikšmės – trūnėsiai, o pirma – ta, kuria žodis vartojamas žinių apie Charkivą pavadinime, – pabiros.

¶  (III 8) Kokia didžiausia ukrainiečių svajonė? Manyčiau, перемога [pėrėmoha], pergalė. 2022 III 4–6 atliktos apklausos duomenimis, į klausimą „Чи вiрите Ви у перемогу Укаïни у вiйнi з Росиєю?“ (Ar tikite Ukrainos pergale kare su Rusija?) teigiamai atsakė 77,8% apklaustųjų (netiki 19,4%, neturi nuomonės 2,7%).

¶  (III 9) Kartkartėm galima išgirst ar perskaityt (pvz., čia) žodį рашисти [rašysty; dgs.] – taip pavadinami žmonės, besivadovaujantys rašizmo ideologija; žodis vadintinas neologizmu, bet jau pagyvenusiu; 2022 III 3 rašistas įrašytas Lietuvių kalbos naujažodžių duomenynan, nors vartojamas nuo 2014-ų (pvz., žr. Rimvydo Valatkos tekstą, paskelbtą 15min.lt 2014 X 12). [P.S. IV 22 Rimtas tekstas apie okupantų įvardus.]

2022 III 13 Vakar besiklausant pokalbio su buv. Ukrainos
vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu 9:33 akis užkliuvo už vaizdo
su šūkiu, kurio autorius – prozininkas Pavlo Zahrebelnij (1924–2009):
„Хай живе неоднаковість, слава відмінностям!“
(Tegyvuoja įvairovė, šlovė skirtumams!).
Šis šūkis iš Mariupolio, virtusio pragaru; atsirado 2017-ų rudenį
ant Paazovės valstybinio technikos universiteto sienos (žr. čia).
What do you read, my lord? / Words, words, words.

¶  (III 10) Pergalės nenukrenta iš dangaus; kiekviena pergalė turi savo kainą. Todėl šalia žodžio перемога yra žodis втрати [vtraty, dgs.] – praradimai, netektys; nuostoliai; žala. (Ką tik pagooglinau: втрати – apie 13 500 000 rezultatų.)

¶  (III 11) Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną vargu ar verta ieškot žodžio; aišku: незалежність [nėzalėžnist’] – nepriklausomybė. Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo aktas (Акт проголошення незалежності України) buvo priimtas 1991-ų rugpjūčio 24-ą. Dabar skaitant tą dokumentą akys sustoja prie teiginio „Територія України є неподільною і недоторканною“ – Ukrainos teritorija yra nedaloma ir neliečiama [?; nežinau, ar tiksliai išverčiau]; bandymai sukurti nepriklausomą valstybę 1918 metais neminimi.

¶  (III 12) Taip, kiekviena gyvybė turi nelygstamą vertę; bet tai tik principas. Kai miršta ar žūsta žmogus (kaip čia pasakius?) jau besileidžiantis gyvenimo nuokalnėn ir kai miršta ar žūsta žmogus, vos pradėjęs gyvenimo kelią – juk skirtingai reaguojam. Šios dienos žodis: дитина [dytyna; mot. g.] – vaikas, kūdikis; frazė: смерть дитини (vaiko mirtis). [III 29: 144 дитини загинули через збройну агресію РФ в Україні]

¶  (III 13) Šiandien trylikta (velnio tuzinas); žodis – пекло [pėklo], kurio nebūtina verst, patys tokį vartojam, nors žodynuose prieš jį dedamas × (esą – nevartotinas). LKŽ nurodoma, kad tai skolinys iš lenkų [nuėję paspausit: Ieškokite]. — Vartojimo pavyzdys: Пекло й армагедон, – мер Маріуполя описав ситуацію в місті (dar žr. vaizdo dešinėj parašą).

¶  (III 14) Kol kas Rusijos karą prieš Ukrainą skaičiuojam dienomis: šiandien 19-ta. Ar pradėsim ir mėnesiais? Šiandienos žodis: майбутнє [majbutniė] – ateitis. Prez. Zelenskis 2022 III 7: „Майбутнє континенту вирішуємо ми. Своїм спротивом. І наші друзі – своєю допомогою.“

¶  (III 15) Kasdieniam gyvenime neprireikia kai kurių žodžių, netgi vengiam juos vartot manydami, kad per skambūs, kad nuolat vartodami juos nupiginsim; tarkim, Himno pirmą eilutę „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Bet būna, kai tokių žodžių labai prireikia, kai jie tampa ypač svarbūs. — Україна – моя/наша (рiдна) країна; моя/наша Батьківщина/Вітчизна [moja/naša (ridna) krajina; moja/naša Bat’kivščyna/Vitčyzna] – (gimtasis) mano/mūsų kraštas, (gimtoji) mano/mūsų šalis; mano/mūsų Tėvynė. (P.S. YouTube 2022 III 10 paskelbtas animacinis filmukas apie Ivaną ir Mykolą – kad ir vaikai suprastų, kas atsitiko ir vyksta.)

 

¶  (III 16) Kai sunku, iš atsargos pašaukiami ir seniai mirę poetai. Ukrainiečiai iš atsargos (literatūros istorijos) pašaukė savo klasiką Tarasą Ševčenko. Pagooglinau. Regis, bene dažniausiai dabar prisimenamas jo posmas iš poemos Kaukazas (1845): 

          Ševčenkos biustas Borodiankoj          
(foto iš telegram.com.ua)

Борітеся – поборете,

Вам Бог помагає!

За вас правда, за вас слава

І воля святая!

Antano Venclovos poetinis vertimas:

Jūs kovokite – laimėsit.
Dievas jus globoja,
Su jumis garbė, teisybė
Ir laisvė šventoji!

(Tarasas Ševčenka, Ivanas Franko, Lesia Ukrainka, Eilėraščiai. Poemos. Drama, sudarė [etc.] Birutė Masionienė, serija PLB, kn. 66, 1988, p. 174).

[LLTI galima įsigyt marškinėlius su eilute „Встане правда! Встане воля!“ (Stos teisybė! Laisvė stosis!, vertė Vladas Braziūnas) iš tos pačios poemos.]

Šios dienos žodis: воля [volia] – valia; laisvė.

P.S. Apie Ševčenkos poezijos vertimus į lietuvių kalbą yra vertas dėmesio Irenos Potašenko straipsnis Metuose (2015, nr. 10, p. 131–138).

P.P.S. Piešinį radau googlindamas; atsiprašau, nepavyko išsiaiškint, kas jo autorius.

¶  (III 17) Žodžių poros (be komentarų): будинки [budynky; dgs.] – pastatai, statiniai vs руїни [rujiny; dgs.] – griuvėsiai; будувати [buduvaty; plg. liet. ×budavoti] – statyti vs руйновати [rujnovaty] – griauti. [III 18 Vakar darbo dienos pabaigoj įsimečiau kuprinėn ką tik bibliotekon atkeliavusį naują Metų numerį, trečią. Važiuodamas namo pradėjau skaityt. Vyr. redaktoriaus Antano Šimkaus įžanginio teksto (datuoto 2022 III 6) pirmi du sakiniai: „Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų.“]

¶  (III 18) Kalnų kalnai žodžių prisakyti ir prirašyti apie kovojančią Ukrainą; marių marios paramos žodžių išlietos ir liejamos. Bet jokiais žodžiais neužkimši tanko vamzdžio, jokiais žodžiais nesustabdysi paleistos raketos, kad nukristų kur nors vidur pliko lauko. Šios dienos žodis: зброя [zbroja; dgs. зброи] – ginklas, -ai; junginiai: збройна агресія Росії  – ginkluota Rusijos agresija [ir prieš ją kovojančios] Збройні сили України – Ukrainos ginkluotosios pajėgos.

¶  (III 19) Ukrainiečių, rusų ir gudų kalbos priklauso tai pačiai grupei – rytų slavų. Daug žodžių, kurių nereikia verst, reikšmė ta pati; tarkim, derybos – переговори [pėrėhovory] (rus. переговоры, gud. перамовы/перагаворы); frazė: „За словами Подоляка, переговори йдуть важко, бо позиції сторін різні.“ (Pasak Podoliako, derybos vyksta sunkiai, nes šalių pozicijos skirtingos.) Derybų tikslas turėtų būt sutartis – договір [dohovir] (rus. договор, gud. дагавор). Suprantu, reikia tartis dėl vad. humanitarinių koridorių (ukrainiečiai prašo – rusai kurį laiką tam tikros teritorijos neapšaudo, arba nekreipia dėmesio į prašymą), galbūt galima susitart dėl apsikeitimo belaisviais; bet niekaip neįsivaizduotu sutarties tarp dab. Rusijos ir Ukrainos, tarp agresoriaus ir agresijos aukos, – dėl paprasčiausios priežasties: bet kokia sutartis negali prieštaraut Ukrainos Konstitucijai: „Стаття 2. Суверенітет України поширюється на всю її територію. / Україна є унітарною державою. / Територія України в межах існуючого кордону є цілісною і недоторканною.“ Ar įsivaizduojama, kad dab. Rusija su tuo sutiktų? Sutartis dėl paliaubų? Bet ji nieko neišsprendžia. Taip, karas baisus dalykas, ir jis gali baigtis tik dvejaip: pergale arba pralaimėjimu. (Pastaruoju laiku galvoj sukiojas Broniaus Krivicko eilėraščių eilutės; tarkim, soneto „Kai kovoj kelies tu į ataką“: „Vienas geismas tau širdy tėra: / Priešais mirtį veržtis iki galo, // Nes žinai: jei kas, įtempęs valią, / Nesvyruodams pereis šitą kelią, / Mūšį tas net žūdamas laimės, // O jei kas pabėgs neištesėjęs, / Tas tikrai bus kovą pralaimėjęs / Ir paženklintas gėdos dėmės.“)

¶  (III 20) Vakar iš ryto per Euronews TV rodytas toks gabaliukas: Salonikuose vykstančiam dokumentinių filmų festivaly pristatytas danų režisieriaus Simono Lerengo Wilmonto filmas A House Made of Splinters (2022) – apie vaikų namus Rytų Ukrainoj, Lisičanske; aišku, sukurtas iki atviro karo pradžios. Euronews žurnalistas pakalbino režisierių apie tai, kas vyksta dabar. Įstrigo: esą jis neįžvelgiąs priežasčių, kodėl Putinui reikėję daryt tai, ką darąs („I can’t see any reasons why Putin would want to do what he is doing.“) Why? Kodėl? Чому? [čomu]. — Penktadienį išėjo naujas Literatūros ir meno numeris, maždaug pusė žurnalo puslapių skirta Ukrainai. Pradžioj – Vyto Dekšnio verstas Tetianos Kolesnyčenko pokalbis su Serhijum Žadanu (*1974, į lietuvių kalbą išverstos trys jo knygos), kuris atsako į tą klausimą: todėl, kad Ukraina ne tokia, kokios nori Rusija – „Rusija niekada nepripažins mūsų suverenumo. Esame jiems tik laikinai prarasta teritorija. Kiekvienas mūsų mėginimas apsispręsti savarankiškai jiems keldavo susierzinimą. Jie ketino Ukrainą paversti nauja Baltarusija – iš pažiūros nepriklausoma šalimi, tačiau visiškai paklūstančia Rusijai. / Pasirinkome savo kelią. Prieš 8 metus aiškiai pasisakėme už integraciją į Europą, ir nuo tada Rusija mūsų neapkenčia. Tvirtai siekia vieno tikslo – sunaikinti Ukrainą kaip savarankišką valstybę.“ („Skamba paradoksaliai, bet iš neapykantos gimsta meilė, tikėjimas...“, LM, 2022 III 18, nr. 6, p. 5)

¶  (III 21) Kad Sergejų Loznicą (kurio pavardė metų pradžioj daug kartų minėta kaip filmo apie Vytautą Landsbergį režisieriaus) išmetė iš Ukrainos kino akademijos – perskaičiau ir 15min.lt, ir lrt.lt; 15min.lt dar supažindino ir su Akademijos galvos (Valdybos pirmininko) Pilipo Illjenkos požiūriu į Loznicą. Bet neteko skaityt (lietuviškai), kaip į šį sprendimą reagavo Loznica. Reagavo rusiškai (savo facebooko paskyroj), reakcija pristatyta ir ukrainietiškai, pvz., čia. Įstrigo Loznicos atviro laiško paskutinis sakinys: „Желаю всем сохранять здравый смысл в это трагическое время.“ Ukrainietiškai: „Бажаю всім зберігати розсудливість у цей трагічний час.“ Lietuviškai: „Linkiu visiems šiuo tragišku laiku išsaugoti blaivų protą.“ — Žodis: розсудливість [rozsudlyvist’] – blaivus protas, sveika nuovoka. [P.S. III 22 Pasirodo, 15min paskelbė Loznicos reakciją, bet vertė, spėju, google translatorius; aukščiau cituotas sakinys išverstas: „Nuoširdžiai linkiu visiems išlikti sveikiems šiuo tragišku laikotarpiu.“]

¶  (III 22) Oxfordo anglų kalbos žodyno rengėjai 2016 metų žodžiu išrinko post-truth; esą vienareikšmių faktų ir tiesos laikai baigės, kiekvienas turi savo faktus ir savo nuomonę, ir visi vienodai teisūs (negrabiai suformulavau). Šitą anglišką žodį prisiminiau galvodamas: o gal Kremliuj tikrai patikėjo, kad pasaulis įžengė į visiško reliatyvizmo laikus? pradėsim karą vadindami jį specialiąja operacija – ir viskas bus gerai, žmonės sutriks ir nesupras, kas iš tikrųjų daros? Nuomonė prieš nuomonę. Bet, regis, šitai neveikia: dar esam pajėgūs atskirt, kas yra tiesa ir kas yra melas? Žodis: брехня [brėchnia] – melas, netiesa, blėnys (vartosenos pavyzdys: Абсолютна брехня: у МВС спростовують фейк про те, що «Київ в оточенні росіян»); брехати [brėchaty] – meluoti, skiesti.

¶  (III 23) Paskaitau, ką rašo gudų seniausias leidinys Naša niva (pirmas numeris išėjo Vilniuj 1906-ais; leidyba atnaujinta 1991-ais; dabar tik internete; vyr. redaktorius Jagoras Marcinočius nuteistas 2,5 metų). Neseniai buvo vienon vieton surinkti vad. memai, susiję su Rusijos karu prieš Ukrainą. Dešinėj vienas jų, paremtas tuo, kad esą žodis паляниця [palianycia] – kalbinis lakmuso popierėlis, padedantis atskirt žmogų, kurio gimtoji kalba ukrainiečių, nuo kitų (yra net specialus terminas šibotel). Kaip išverst – nežinau; apvalus kepinys iš kvietinių miltų; turėtų būt kažkas panašaus į ragaišį? Gal kas galit padėt? [P.S. III 24 Pasirodo, yra ir daugiau tokių ukrainietiškų žodžių diversantams išaiškint; žr. toj pačioj Našoj nivoj.]

¶  (III 24) Vakar buvo tokia situacija (viena iš daugybės panašių): РФ заявила / Україна заперечує (RF pareiškė / Ukraina neigia) – Rusijos URM atstovė spaudai Marija Zacharova pareiškė: „... проведено два обмена пленными между Россией и Украиной.“ (... tarp Rusijos ir Ukrainos įvyko du apsikeitimai belaisviais) / Українська правда žurnalistas paprašė, kad šį teiginį pakomentuotų Ukrainos Ministro Pirmininko pavaduotoja Irinos Vereščuk; pakomentavo: „Ні, у мене немає такої інформації. Росія живе в паралельній реальності, сама проводить обміни, сама про це пише. Ми не проводили обміни.“ (Ne, aš nieko apie tai nežinau. Rusija gyvena paralelioj tikrovėj, pati vykdo apsikeitimus, pati apie tai parašo. Mes nevykdėm apsikeitimų.) — Šįkart du žodžiai: полонений [polonėnyj] – belaisvis (полонити [polonyty] – imti nelaisvėn) ir обмін [obmin] – apsikeitimas (rus. atitinkamai: пленный, пленить ir обмен).

¶  (III 25) Šios dienos žodis ne išgirstas, o rastas einant nuo lietuviško per prancūzišką: atspara/priešinimasis – la résistance – опір [opir]. (Aistis rezistenciją vadino atspara, žr. Milfordo gatvės elegijose. LKŽ prie atsparos 5-os reikšmės pasipriešinimas, atsparumas galima būtų pridėt pirmą Aisčio elegijos sakinį: „Atspara arba rezistencija noriu vadinti atsispyrimą prieš griaunančią, vergiančią ir naikinančią galybę“; reikšmė taptų platesnė.) Vartosenos pavyzdys: Українській опір армії РФ дивує американських генералів (Ukrainiečių priešinimasis/atspara Rusijos Federacijos armijai stebina amerikiečių generolus).

¶  (III 26) Ne žodis – junginys: поховання загиблих [pochovannia zahyblych] – žuvusiųjų laidojimas; поховання загиблого литовського письменника.

¶  (III 27) Vakar vėl buvo apšaudomas Lvivas (naftos bazę priemiesty padegė); Michailo Podoliako vakarykštis teiginys ir retorinis klausimas twittery angliškai ir ukrainietiškai: „... RF is not interested in anything—neither history, nor heritage, nor foreign diplomatic missions. Is Europe really going to ‘pacify’ the barbarians?“ – „... варварів РФ нічого не цікавить – ні історія, ні спадщина, ні іноземні дип/місії. Невже Європа продовжить «умиротворювати»?“ Žodis: цікавить [cikavyt’] – LKŽ, nors ir su x, yra užfiksuoti: ciekavytis, ciekavas ir pan.; save kartais pavadine ciekava Zose; tad žodžio цікавить net nereikia verst.

¶  (III 28) Vakar cituotam teiginy buvo žodis heritage/спадщина [spadščyna] – paveldas. Aišku, svarbiausia žmonės, bet ir paveldas svarbu; paminėjus paveldą, iškart siūlos žodis apsauga – захист [zachyst]. — Як захистити культурну спадщину від війни? (Kaip apsaugot kultūros paveldą nuo karo?) Šitaip mėginama apsaugot Kijeve, o Odesos meras net sugalvojo kreiptis į UNESCO, kad miesto centrą bent laikinai paskelbtų pasaulinės organizacijos saugomu paveldo objektu; пам’ятник Шевченку в Харкові тепер виглядає так.

¶  (III 29) Pagalvojau: dar neužfiksuota, kaip ukrainietiškai žmogus, – людина [liudyna; mot. g.; dgs. люди]; frazė: людина розумна – homo sapiens.

¶  (III 30) Kol 19 troleibusu nuvažiuoju į darbą / grįžtu namo, dukart išgirstu pranešimą ukrainiečių kalba: Ukrainos piliečiai galį važiuot nemokamai; jei kontrolė – turėtų parodyt kokį nors tapatybę liudijantį dokumentą. Žodis: громадянин [hromadianyn; mot. g. громадянка] – pilietis, -ė; pilietybė – громадянство. [Ir gudiškai pilietis – грамадзянін.]

¶  (III 31) Pirmąkart išgirdęs žodį громада [hromada] pamaniau – kažkas tokio didelio/griozdiško, o gal ir labai svarbaus? jei громадянин – pilietis, tai gal громада – valstybė? Pasirodo, ne, – bendruomenė (visuomenė – суспільство; valstybė – державa).

¶  (IV 1) Oficialiai balandžio 1 – tarptautinė juoko diena / міжнародний день сміху; mes vadinam melagių diena, o ukrainiečiai – день усіх дурнів (visų durnių diena); žodis, kurio nebereikia verst: дурень [durėn’]; uk.wikipedia šių metų balandžio 1-ą paskelbė день в Україні, коли рахують Путіна повним бараном – diena Ukrainoj, kai Putinas laikomas visišku avinu (tikėkimės, avinai neįsižeis).

¶  (IV 2) Po truputį, po truputį – ir judi į priekį: savaime suprantami žodžiai, išmokti, dar vieną išmoksti. Sakinys iš Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministerijos pranešimo: „Руйнування [buvo: руїни – griuvėsiai; čia – griovimas] об’єктів культурної спадщини [buvo: paveldo] – воєнний злочин за Гаазькою конвенцією 1954 року.“ — Šios dienos žodis: злочин [zločyn] – nusikaltimas; piktadarybė (зло чинити – bloga/pikta daryti). Lietuva minimą konvenciją ratifikavo 1998-ais.

¶  (IV 3) Regis, ne visose kalbose yra po porą žodžių, kuriais įvardijama gyvenimo baigtis, – mirtis ir žūtis. Vakar perskaičiau: „Загинув документаліст і фотограф [40-metis trijų vaikų tėvas] Макс Левін.“ Šįryt perskaičiau: Ukrainoj žuvo režisierius Mantas Kvedaravičius. Žodžiai: загибель [zahybėl’], загин [zahyn] – žūtis (veiksmažodžiai: загибати, загинути, plg. помирати, памерти – mirti, numirti; tuo ir žuvimo veiksmažodžiai skirias: jei taip galima sakyt, pirmieji reiškia „būseną“, antrieji – „įvykį“; mirtis – смерть).

¶  (IV 4) Taip, suprantama: noris, kad viskas, kas bloga, kuo greičiau baigtųs. Nejučia užsisvajoji: italai jau atstatė Mariupolio dramos teatrą ir ten vyksta karo nusikaltėlių teismas. Bet: у Миколаївській області триває бій за село Олександрівка [jei kaimas būtų Lietuvoj, vadintumėm Aleksandravėle]; у Луганській області триває обстріл житлових кварталів etc. – війна проти України триває. Žodis: тривати [tryvaty] – tęstis; триває (esamasis laikas) – tęsiasi.

¶  (IV 5) JT generalinis sekretorius António Guterresas žinutę twittery pradeda: „I am deeply shocked by the images of civilians killed in Bucha, Ukraine.“ Ukrainiečiai išsivertė: „Я глибоко вражений зображеннями вбитих цивільних осіб у Бучі, Україно.“ Šokiruoja/sukrečia ne žudynės – вбивства [vbyvstva, dgs.; vns. -о], o nužudytųjų atvaizdai – зображення [zobražėnnia, vns. ir dgs. vardininkai sutampa]. (Gal tik man atrodo, kad kažkas šitoj reakcijoj iš esmės negerai? Suprasčiau, jei rašytų homo simplex: pasigirt pasauliui savo jautrumu atvaizdams – įprastas dalykas; bet pasaulinės organizacijos galva lyg ir turėtų reaguot į realybę; ar jau ir joj virtualybė ir realybė susikeitė vietom? Galima sakyt: kabinėjuos prie žodžių, bet kad JT ir tapo tik kalbom užsiimančia organizacija.)

¶  (IV 6) Перейменування [pėrėjmėnuvannia], kitaip: зміна назв [zmina nazv] – pervadinimas, pavadinimų keitimas. Pervadinimų banga prasidėjus karui: ne Ukrainoj – daugiausia gatvių, kuriose įsikūrusios Rusijos Federacijos ambasados, pačioj Ukrainoj – kas siejas su šalim agresore (kurią siūloma net oficialiai vadint nebe Rusija, o Moskovija; plg. Maskolija, maskolis; ukr. москаль, gudų маскаль, lenkų moskal, rumunų ir vengrų muscal), pvz.: у Мукачеві змінять назви вулиць, які названо на честь російських діячів; у Миколаєві з’явиться Маріупольська вулиця замість Московської ir pan. Vietovardžių, ypač gatvėvardžių keitimas – galima sakyt, įprastas dalykas. Kad aktualiajan žodynėlin reiktų įrašyt žodį перейменування nusprendžiau perskaitęs: Londono nacionalinė galerija pervadino vieną Degas paveikslą: Russian Dancers → Ukrainian Dancers. [P.S. IV 14 Šią Didžiąją savaitę, iki Velykų, Ispanijos miestelis Fuentes de Andalucía vadinsis Ucrania, pagrindinės gatvės – Ukrainos miestų vardais.]

— — [jau labai ilgas pasidarė šis įrašas; šičia gan žodžių; tęsinys] — —

(957) Visiškai tarp kitko: šis tas iš Salio Šemerio atsiminimų

— tekstai parengti visai padoriai (Dainius Elertas) —
— maketas ir šriftas malonūs akiai (Gedas Čiuzelis) —

egis, tik panorėk, tik užsuk į kokį internetinį knygyną – ir pirk ko širdis geidžia. O šituos Šemerio atsiminimus žvejot teko – per mugę radau (Muziejų asociacijos, jei neklystu, stende) ir nusipirkau. 16 eurų, bet tikrai negaila.
Salys Šemerys ir kaip asmuo, ir kaip kūrėjas turi šarmo. Iš smetansko Kauno tuoj po Gruodžio 17-osios perversmo persikėlė prie jūros, – argi Klaipėda ne geriausia vieta gyvent keturvėjininkui? — Prieš padovanojant knygą bibliotekai, šį tą noris užfiksuot. Ir sau, ir gal dar kam bus įdomu (aišku, jei visų atsiminimų nesirengiat skaityti).

(α) ką žmogus gali išvyst skęsdamas

Aš pradėjau save atsiminti nuo 4 metų, kai buvau pirmą kartą nuskendęs [Vilkaujoj]. Buvo taip. [...] mane paliko krante drabužių daboti ir liepė niekur nuo drabužių neiti. Greit man sėdėti prie drabužių nusibodo. Man atrodė, kad vandenyje turi būti daug įdomiau. Ir aš nuvėžlinau vandens link. Greitai įbridau į vandenį. Panėriau po vandeniu ir... man pasidarė labai smagu: atsidūriau lyg kokioje pasakų šalyje – mačiau tokias gražias pievas, su tokiom nuostabiom gėlėm. Taip, kaip kad vėliau jas prisiminiau, pamatęs M.K. Čiurlionio paveiksle „Rojus“... (p. 21)

Paračiurlioniana? Ką koks jungininkas pasakytų? Kas čia per archetipas? Gal kolektyvinės pasąmonės apraiška?

(β) ką tereikia pirkti

Mokytis pradėjau 1905 metais Vilkaviškio miesto pradžios mokykloje. [...] Kitas mokytojas buvo Draugelis, kuris buvo didelis ekonomistas. Jis sakydavo, kad reikia pirkti ne tai, ko reikia, bet tai, be ko negalima apsieiti. Jis buvo labai gulenbas [człowiek gołębiego serca – auksinės širdies žmogus] ir teisingas. (p. 27)

Tokia siekiamybė ir turėtų būt – pirkt tik tai, be ko negalima apsieiti. — Mokyt. Draugelis – greičiausiai Petras Draugelis (1849–1914).

(γ) 4 vėjai: ekspresionizmas vs futurizmas
Įvardas, aišku, esmės nekeičia, bet suvokimo būdą siūlo.
Kaip siūloma lt.wikipedijoj, „Keturi vėjai – avangardinės literatūros kūrėjų futuristų žurnalas“. – O Salys Šemerys save ir kitus keturvėjininkus laikė ekspresionistais:

Kaune susipažinau su Kaziu Binkiu. Jo įtakoje aš rašiau ekspresionistinius eilėraščius, ir čia prie mūs prisidėjo Petras Tarulis, Pranas Morkus. Pradėjome leisti „Keturis vėjus“. Paskui prie mūs prisijungė Tilvytis, Juozas Žengė, Tysliava. (p. 49)
Tuo laiku aš pritapau prie ekspresionizmo. Ekspresionistai maištavo prieš negatyvią, mašinizuotą, barbarišką kapitalistinę tikrovę. Šis „maištas“ buvo suvedamas į mėginimą sugriauti klasikines literatūros formas. (p. 50)
Mes skaitėme naujoviškas knygas ir moderniškus žurnalus, kaip: „L’Esprit Nouveau“, „Der Sturm“. Ir mes norėjome sumoderninti ir mūsų užsnūdusią, suprovincialėjusią literatūrą. Tik ne futurizmo kryptimi, kuri po Pirmo pasaulinio karo jau buvo atgyvena ir išėjusi iš mados. / [...]
Mus visus jungė naujausia mada – ekspresionizmas. Mes siekėme naujų išraiškos formų: širdies atvirumo, nuoširdumo, kilnumo, žmogiškumo, tiesos troškimo ir veržimosi į tiesumą. (p. 52)

Šemerio manymu, futurizmas 4 vėjams primetamas nepagrįstai:

Kuom „4 vėjai“ skiriasi nuo futurizmo?
Visų pirma futuristai šlovino karą. Marinetis „Futurizmo manifeste“ sakė: „Karas yra pasaulio higiena.“ Jo kūriniai buvo „Elektrinis karas“, „Himnas tepalui, tepusiam kulkosvaidį“.
Vėliau futurizmas vėl atgijo. Futuristai pasidarė fašistais. Musolinis ir Hitleris buvo didžiausi futurizmo stulpai.
Čekai, slovakai, lietuviai, latviai, estai buvo ekspresionistai, t.y. taikos šalininkai. / [...]
Futuristai garbino mašinas. [...] O „Keturi vėjai“ mašinų negarbino. [Na, Tysliava kertamąją yra pašlovinęs: „Ne taip kaip senovėje / Pjautuvo mėnesiu / Nuo lauko geltonus rugius nugenėdavo. / — Dvejetas arklių / Ir per kalną / Keturiais sparnais mašina. / Kaip drakonas, / Per dvi valandas / Viską nuryja“ etc.]
Futuristai aukštai statė greitį. [...] O „Keturi vėjai“ tokių reikalavimų neskelbė. [Vėl Tysliava – jis tokių svajonių turėjo, žavėjos aeroplanais: „Kaip žvirgždas į akį, / Krintu aš į tave, dangau. / Ar išsikeitei jau praeities dvylekį, / Lekiantis / žmogau!“]
Futuristai liaupsino sportą. [...] O „Keturi vėjai“ sporto neaukštino. [Bet Tysliava aukštino: „Sportininkų milijonai, / Trenkit kojomis į žemę! / Bus kitokia muzika, / Bus kitoki tonai, – / Lėksime į Marsą / Futbolo sparnais...“; Golo į ateitį (1931) autorius Vytautas Sirijos Gira prie keturvėjininkų nepriklausė.] (p. 54–55)

Va kaip keistai viskas pasisuka: iš aktingųjų 4 vėjų brolijos narių ar tik ne vienintelis Tysliava išties (pagal tris punktus iš keturių) vertas būtent futuristo kepurės?

(δ) apie Antaną Venclovą
Šemerio manymu (p. 115–116), Antanas Venclova buvęs bolševikinės sielos žmogus, iš seno garbinąs tarybinę santvarką; „nekruvinąją Lietuvos revoliuciją“ t.y. pirmąją sovietinę okupaciją, sutikęs entuziastingai, jam ir Petrui Cvirkai tai buvę laimingiausios dienos, jautęsi kaip devintam danguj. Buvęs labai atsargus: iš visur išeidavęs sausas ir sveikas; sugebėdavęs svetimomis rankomis žarijas žarstyti. Kaip rašytojas, likęs svetimas moderniam originalumui. Džiaugęsis, kad jo raštai verčiami į rusų, gruzinų, armėnų, baškirų kalbas; ir pykęs, kad vokiškame Lexicon der Weltliteratur (1966) nesąs paminėtas; buvęs jautrus tam, ką apie jį galvoja ir šneka. Porą paslaugų Šemeriui padaręs: parašęs rekomendaciją, ir jis galėjęs naudotis spec. fondu, kuriame radęs kai kuriuos per karą dingusius savo eilėraščius, taip pat pardavęs miniatiūrinę rašomąją mašinėlę „Corona“ už 300 rublių, „kas buvo beveik kaip dovana“.
Vertas perrašyt pasirodė epizodas, atskleidžiantis Venclovos ir Šemerio skirtingą požiūrį į praeinantį gyvenimą:

Kartą Vilniuje sutikęs mane Lenino prospekte ir pamatęs kitoje pusėje einantį jauną rašytoją, A. Venclova sako:
– Tai Justinas Marcinkevičius.
– Ar to karininko ir rašytojo Jono Marcinkevičiaus sūnus?
Pajutau, kad A. Venclova pavydžiai kalba ir žiūri į jauną, sveikata trykštantį, žydintį žmogų.
– Didelio čia daikto! Ir mes buvome jauni, – sakau.
– Buvom, bet nesame, – išgirdau kartėlį jo balse. (p. 116–117)

Šitą Šemerio atsiminimų gabaliuką skaitydamas prisiminiau Jono Aisčio rašinį „Trečiafrontininkų pūslė“, kuriame gretinami Antanas Venclova ir Kostas Korsakas (žr. DrgK, 1965-10-23).

(ε) apie Šemerį Tolimųjų Rytų laikrašty
Buriuotojai Salys Šemerys ir Stasys Marcinkevičius buvo daugiau negu pažįstami.
Kartą Šemerys išgirdęs skambutį atidaro duris, – Marcinkevičius bestovįs.
– Atvežiau staigmeną. Atspėk kokią.
Vėl milžinišką kriauklę? Ne. – Tai gal nuogų laukinių mergų nuotraukų? Ne. – O gal kokį pagonių dievų stabuką? Ne.
– Ugi štai ką! – ir išima iš kišeniaus laikraštį За высокие уловы. – Ale tik tu paskaityk ketvirtame puslapyje apačioje, – pamoko Marcinkevičius.
Šemerys buvo išsirašęs rusiškai, atsiminimų knygoj įdėtas parengėjo Dainiaus Elero vertimas lietuvių kalbon:

Eilės apie jūrą
Lietuviškos marinistinės literatūros istorijoje vėl atverstas naujas lapas. Šį kartą – poezija. Ilgą laiką nesireiškęs literatūroje vyresniosios kartos poetas Stasys Šemerys-Šmerauskas išleido eilėraščių rinkinį „Granata krūtinėj“ [1969], kuriame eilės apie jūrą sudaro atskirą skyrių „Jūros vėjas“. (cit. iš p. 123)

– Velniai rautų! Tikras siurprizas! O kur tas laikraštis išeina? – paklausęs Šemerys. Marcinkevičius liepęs pačiam pasižiūrėt. Pasižiūrėjęs: Kamčiatkos žuvies pramonės valdybos Tralinio ir refrižeratorinio laivyno partijos komitetų, Okeaninės žvejybos ir Kamčiatkos žvejybos laivyno organas buvo leidžiamas Kamčiatkos Petropavlovske.
„Tai buvo didžiausia dovana, kokią kada nors kas nors yra man įteikęs“ (p. 124). — Paminėjimas, svarbesnis negu kokiame Lexicon der Weltliteratur? O kodėl gi ne?

(ζ) Lietuvos burinis laivynas ir moterys
Esat ką nors girdėję apie Lietuvos moterų draugiją tautiniam laivynui remti [čia valdybos narių nuotrauka]? Nebuvau. Pasirodo, būtent moterys 1926 metais per Klaipėdos uosto muitinės surengtas varžytines už 9100 litų nupirko iš kontrabandininkų konfiskuotą burlaivį „Malaya“ ir atidavė naudotis Klaipėdos jūrų skautams; laivas buvo pavadintas „Budys“; plg. skautų pošūkį „Budėk!“ (p. 137)

(η) apie Rusijos Federacijos poetus
1968-ais buv. ekspresionisto Šemerio užsirašyta:

Vakar buvau susitikęs su Rusijos TFSR rašytojais. Įspūdis silpnas. Tie jų rašeivos atrodo kretinai. Gal išskyrus čiuvašų „Maironį“ ir dagistanietę „Salomėją“. Visi atkakusieji iš RTFSR atrodė nusidėvėję, nuvytę, nuplikę, nusigėrę bezdžiai. Jokio šviežumo, jokios jėgos ir galios netryško iš jų veidų, o tuo labiau iš jų skaitomų ir deklamuojamų kūrinių. Kai kurie susivėlę, susikuitę! Aš įsivaizdavau, kad Rusijos Federacijos rašytojai turi būti didvyriai, galingi sakalai! O čia?
Kimčiukai. Nubadėję, sulysę, net gaila pažiūrėti. Ir lietuviai tarybiniai rašytojai nėra kažin kas. Beveik panašūs į rusų. (p. 329)

Pradžioj pamaniau, kad gal per Poezijos pavasarį tas susitikimas vyko. Bet greičiausiai ne. Mėginau spėt: kas tas čiuvašų Maironis? Gal Genadijus Aigi? O gal ir ne. O Dagestano Nėris? – Perėjus 1968-ų Tarybinės Klaipėdos komplektą būtų galima išsiaiškint.

(θ) apie senatvę ir mirtį

Mirtis yra baisi ne dėl to, kad ji grasina, o dėl to, kad mirtis yra niekas. Taip ir senatvė mus baugina ne tuo, kad senatvėje mus apninka blogų jausmų valdžia, o tai, kad mumyse visiškai nebelieka jokių jausmų. (p. 351)

Taip Šemerys rašė būdamas aštuoniasdešimties. Dėl senatvės, dar nesijaučiu kompetentingas; o dėl mirties – tokios pat nuomonės.

(853) Pakeliui namo, xxxiii: ko dūsauji? – Lankausko gaila

— kartą per savaitę pavasario semestrą apsilankau VDA

— ir 7MD, ir KB nuolat skaitinėju

ausio pradžioj jaunoji menininkė buvo surengusi performansą.
Prisirinko, sako, apie keturis tūkstančius (nemaža privati biblioteka išeitų) knygų, knygyne jas suvertė į krūvą ir 12 valandų, mūvėdama archyvines pirštines, traukė po vieną, skaitė ištraukas atsitiktinai atsiverstoj knygos vietoj. Paskaičiusi vertindavo – padėdavo ar šveisdavo šonan, iškeldavo nykštį į viršų ar net suformuluodavo savo nuomonę (tarkim, Janinos Degutytės eilėraščiai, jos manymu, yra tobuli). Interviu su Monika Dirsyte ir kaip vyko tas performansas – čia.
Jaunoji kritikė, svarstydama apie jaunosios kūrėjos darbą, užfiksavo ir tokią savo mintį:

Algirdo Šiekštelės piešinys iš serijos „Sveiks, svieteli margs...“,
skelbos Literatūroje ir mene 1963-12-28, nr. 52,
pasitinkant Donelaičio 250-ąsias gimimo metines;
su piešiniu susietas dvieilis:
Bet nesigėdėkit, kad jums koks valkata šypsos.
Rasi jis pavogtą puikiai nešioja sermėgą.
Neabejotina: ne tik pats Lankauskas suprato,
kad čia iš jo norima pasišaipyt, bet ir absoliuti dauguma skaitytojų.

Visgi viltis, jog nebūsime pamiršti – tik iliuzija. Šiame performanse buvo skaitomos savininkams nebereikalingos, menininkei atiduotos knygos. Nors pati Dirsytė tikriausiai to nebuvo numačiusi, didelė dalis knygų buvo sukurtos sovietmečiu vertintų rašytojų, tokių kaip Eduardas Mieželaitis, Antanas Venclova, Romualdas Lankauskas ir kiti. Tad galbūt skaitinius atidavę žmonės pasąmoningai nori atsikratyti ne nebeaktualių tekstų, bet pačios sovietmečio patirties. Tokiu atveju Dirsytės įvykdytas nuolatinis šių kūrinių skaitymas tapo tam tikra kolektyvine dvasinio apsivalymo forma. Juk nuolat kartojami žodžiai netenka galios, tampa nuvalkioti. Buvusios oficiozinės frazės telieka tik bereikšmiais sakiniais. (7 meno dienos, 2016-01-22, p. 4)

Skaitant apie atsikratymus ir apsivalymus galvoj šmėkštelėjo Vlado Šimkaus eilutė „Nusileisk, dangau, ant žemės“ su prieduru: viskas dėl tų knygų paprasčiau ir buitiškiau. Stovėjo lentynose nebeskaitysimos, dulkes kaupė, todėl ir atidavė, ir apsidžiaugė žmonės, nes patiems nereikėjo rūpintis, kaip čia apsišvarinus butą.
O dabar artėkim prie to, kurio pavardė šio įrašo pavadinime.
Kritikė ėmė ir paminėjo trijų rašytojų pavardes, pridurdama ir kiti. Neabejoju, tai visiškai atsitiktinai iš atminties (galvojant apie tai, kas vyko sausio pradžioj knygyne „Juodas šuo“) išplaukę asmenvardžiai – sovietmečiu rašiusiųjų, ir tiek. Pliki asmenvardžiai, be nuovokos apie tų žmonių kūrybą.
Mieželaitis ir Venclova – mirę, jiems jau nebesvarbu, atminties šviesa ar užmaršties tamsa ant jųjų rašto darbų krinta; o Lankauskas dar gyvas. Norėtųs manyt, kad jis visų rašinių 7 meno dienose neskaito. Atsimenant, kaip karštai ir skaudžiai rašytojas reaguodavo į, jo manymu, „neteisingus“ savo kūrybos vertinimus, šitas jo pavardės paminėjimas greta Venclovos ir Mieželaičio galėtų taip trenkt, kad...
Kitas dalykas, manau, svarbesnis: Lankauskas vis dėlto nekištinas tan pačian maišan kaip Mieželaitis ir Venclova. Dėl laikysenos sovietmečiu ir dėl kūrybos (ir dar, beje, dėl to, kad, VU studijavęs rusų kalbą ir literatūrą, ne tik skaitė angliškai, bet ir vertė, pvz., 1960-ais išėjo jo išverstas Hemingwayaus Senis ir jūra).
Pirmadienį grįždamas namo dar kartą perskaičiau jo tekstą „Ilgas ir sunkus vieno autoriaus auklėjimas“ knygoj Rašytojas ir cenzūra (1992, p. 102–125). — 1962-ais išeina pirmasis Lankausko romanas Vidury didelio lauko. Jonas Lankutis priskiria jį prie pirmųjų intelektualinės prozos pavyzdžių, o Juozas Macevičius atkerta: „Mes neslepiame, kad mūsų literatūros augimą smarkiai sutrukdė asmenybės kultas, tačiau mes negalime sutikti su tuo, kad tik dabar ėmė stiprėti intelektualinis pradas socialistinio realizmo literatūroje. Mano giliu įsitikinimu, yra intelektas ir ‘intelektas’. Ir aš nenorėčiau sutikti, kad mūsų literatūroje intelektualus herojus būtų panašus į Belio, Remarko ar Richterio intelektualų herojų su pacifistine filosofija.“ Vacys Reimeris patikslina: „Iš ‘Vidury didelio lauko’ dvelkia buržuaziniu pacifizmu, jam būdinga karo fatališkumo, jo siaubo ir kareivio bei žmogaus pasmerkimo dvasia. Lankausko herojus vienišas vidury grumtynių lauko – vienišas savo individualistine psichologija, savo mąstymu. [...] Toks kūrinys neatitinka patriotinio auklėjimo uždavinių, kuriuos mūsų rašytojams diktuoja dabartis, komunizmą statantis skaitytojas.“ Beje, Lankauskas rašo, kad Paulius Širvys, pats perėjęs karą, buvęs kuo palankiausios nuomonės apie romaną. — 1963-ų kovą Pergalėj paskelbiamas Lankausko romanas Tiltas į jūrą – jau nebe apie praeitį, o apie dabartį. Ir vėl blogai: „Kūrinys parašytas iš pozicijų, svetimų socialistiniam realizmui. Dvasine apatija, beperspektyviškumu, idėjiniu marazmu – štai kuo dvelkia iš šio ‘romano’ puslapių“ (Kazys Ambrasas). — Nebevarginsiu daugiau percituodamas Lankausko kūrybos vertinimus; bet prisimintinas ir toks dalykas: kuo labiau koks išspausdintas kūrinys būdavo peikiamas, tuo labiau žmonės norėdavo jį perskaityt; ir visai tikėtina, kad tai buvo viena priežasčių, kodėl į tavo kūrybą atkreipė dėmesį kas nors iš egzodo kritikų ir ji buvo palankiai įvertinta Metmenyse ar Akiračiuose. (Ta antroji medalio pusė.)
Savo rašinį Rašytojuj ir cenzūroje Lankauskas baigia apibendrindamas: „[...] visokių užkietėjusių netikėlių, atskalūnų, disidentų arba autsaiderių  tobuloje sovietinės sistemos visuomenėje vis dėlto pasitaikydavo... Aš buvau vienas iš jų.“
(Rašančiųjų bendruomenė, kiek teko patirt, nelabai kokios nuomonės apie Lankauską, bet iš esmės dėl jo kaip žmogaus savybių, – esą savo talentą pervertina, patirtus kritikos išpuolius išpučia, tik apie save galvoja, ir per gerai galvoja, ir pan. Vargu ar kas ryžtųs užtart, jei būtų užsipultas; na taip, ne Justinas Marcinkevičius ar bendravardis Granauskas, nežadinanti empatijos jo laikysena; bet gal Lietuvių PEN centras tartų žodį už savo steigėją?)
— Išsitraukiau iš lentynos Lankausko apysakų rinktinę Žiaurūs žaidimai (1982; parašytos 1960–1973-ais). Antradienis ir trečiadienis, T-19 pakeliui į darbą ir namo, perskaičiau. Paskaitoma. Be jokio prisivertimo. Ir sukurtieji veikėjai neatrodo tik kaip ano laiko padarai, ir kalba visai žmoniška – nepergražinta, neperturtinta. Viskas tvarkoj. 
O Lankauskas dar ir tapė – pamatęs jo 1960-tinių pradžioj tapytą abstrakciją, pats Bronio Savukyno premijos laureatas Kęstutis Šapoka pamanė, kad tai Jono Švažo darbas (Kultūros barai, 2015, nr. 7/8, p. 62).

(691) Užparaštė, ciii: apie inicialus vietoj asmenvardžio

— Kęstučiui K.; knygos Smulki kritikos rasa pristatymą 2012-05-03 prisimindamas,
už komplimentą (ŠA, 2004-06-12) dėkodamas ir –
sveikatos linkėdamas

onas Aistis yra rašęs apie Antano Venclovos atsiminimų knygą Jaunystės atradimas (1966), kurioj ir pats minimas.
Pirminiam recenzijos variante buvo pastraipa:

Kai kurios plonybės sunku besuprasti. Pavyzdžiui, kam kalbėdamas juokingus ir nemalonius dalykus apie dailininką Petrą Tarabildą [žr. p. 204–206], nevartoja jo vardo ir pavardės, o inicialus P.T., kai visiems aišku, apie ką kalbama.

Bet suprato. – Šios pastraipos nėra Draugo šeštadieniniam priede 1967-01-14 p. 3–4 išspausdintam recenzijos variante.
Nes jei būt likusi cituotoji pastraipa, tai būt buvęs nelyg įskundimas. – Venclovos atsiminimuos vardu ir pavarde įvardijami mirę, gyveną JAV arba apie kuriuos tik gerai. O P.T. buvo gyvas ir gyveno Vilniuj. – Ir buvo tas, kurio sukurtas Vytautas Perlojoj stovi iki šiol.
Komplikuotas tas recenzento darbas buvo.

P.S. Kai po beveik penkiasdešimties metų perskaitai: visiems aišku, apie ką kalbama, supranti: kokie mes nayvūs esam manydami, kad tai, kas mums aišku, aišku yra/bus ir kitiems.

(534) Užparaštė, lxxix: apie neišspausdintus Žemaitės kūrinius

per Vėlines vėl pražydęs lubinas

Ši užparaštė gali būt laikoma ankstesnės, apie kritinį realizmą, tęsiniu, bet gali ir nebūt.

Antradienį (10-29) LLTI vykusioj konferencijoj „Tai kaip kalbėti apie sovietmetį?“ vienas iš pranešėjų, nagrinėjęs Ezopo kalbą, ėmė ir pateikė Kosto Korsako citatą. 1956-ais svarstant Žemaitės Raštų trečią tomą K.K. jos „Pirmųjų mano žingsnių“ sakinį „Supratau, jog lenkai mus pavergę, paniekinę lietuvių kalbą, daug mūsų sulenkinę, labiausiai bajorų“ siūlė pakomentuoti taip:

Šios apybraižos pabaigoje Žemaitė, kalbėdama apie lenkus, turi galvoje lenkų feodalus, bajorus, o ne visą lenkų tautą.
[Juozas Žiugžda ir Antanas Venclova pritaria.]

Nemaža dalis klausytojų nesuvokė, kaip tai susiję su Ezopo kalba, ir aš; bet pasižymėjau, kad reiktų perskaityt visą svarstybų protokolą.
Ketvirtadienį ir ėmiaus skaityt (tiksliai rašant) Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Žemaitės Raštų redakcinės komisijos posėdžio, įvykusio 1956-11-21, protokolą (paskelbtas rinkiny Rašytojas ir cenzūra, 1992, p. 494–502).
Svarstytas Raštų trečias tomas, kurį turėjo sudaryt dalis jau skelbtų kūrinių, o dalis – iš rankraščių, dar nespausdintų. Nespausdintieji buvo narstomi ypač atidžiai. Kai perskaičiau „Vokiečio laidotuvių“ aptarimą, sukirbėjo mintis: o gal net gimnazistus galima sudomint Žemaite, jei išradingesni būtume? Tarkim, tokia introdukcija (aišku, reiktų komentarų, kas toksai buvo Juozas Žiugžda, kas Jurgis Tornau, gal net kas Korsakas ar Antanas Venclova):

J. Žiugžda. Mano nuomonė aiški: geriau [„Vokiečio laidotuves“] išmesti. Ar gali būti kas dar šlykštesnio?
J. Tornau. Labai geras dalykas, stipriai parašytas. Kažin ar yra kur dar geriau pavaizduotas kaimo tamsumas ir idiotizmas, kaip šiame kūrinyje.
A. Venclova. Šio kūrinio yda ta, kad autorė nerodo savo nusistatymo, duoda lyg ir fotografiją.
K. Korsakas. Sutinku su drg. J. Tornau, kad čia ryškiausiai parodytas kaimo idiotizmas: bambizas, iš viso kito tikėjimo atstovas – jau nebe žmogus, lygus gyvuliui. Per daug nuogai tas idiotizmas vaizduojamas, antra, žymu katalikų tikėjimo primatas.
J. Žiugžda. Mes turime žiūrėti, kaip skaitytojas šį kūrinį skaitys, kaip jį veiks toks kūrinys. Į karikatūrą kaimo žmonės paverčiami, koktu mums už Žemaitę.
Nutarta „Vokiečio laidotuvių“ nespausdinti. (p. 497)

Ar jums būtų įdomu perskaityt lietuvių literatūros tekstą, kuriame bene geriausiai pavaizduotas XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios kaimo tamsumas ir idiotizmas (tas idiotizmas ypač intriguoja)?
Iš 1956–1957-ais išėjusių Žemaitės Raštų šešiatomio tas tekstas išimtas; greičiausiai ir kitose sovietmečiu išleistose Žemaitės apsakymų rinktinėse jo nebus; reikia žiūrėt į naujuosius Raštus, pradėtus leist 1995-ais. – Du kartu perėjau akim šitų naujųjų Žemaitės Raštų pirmus keturis tomus, kuriuose skelbiama jos grožinė kūryba, t.y. jų turinius. Nėr „Vokiečio laidotuvių“.
Nėr ir dar trijų grožiniais vadintinų Žemaitės tekstų: „Perkrikštas“, „Popo pašventimas“ ir „Staigus pravoslavas“; jie irgi „iškrito“ 1956-ais (aptarti buvo kartu dėl tos pačios tematikos):

K. Korsakas. Žemaitė tyčiojasi iš popų – galėtume sakyti, kad gerai: tyčiojasi iš religininkų. Bet iš tikrųjų: popas jai žemesnis už kunigą. Iš katalikybės pozicijų žiūri į bažnytinį gyvenimą. Turim žiūrėti, kad nekiršintume prieš kitus tikėjimus. Kas būtų, jei šiuos kūrinius kas išverstų į rusų kalbą – visi popai pakeltų lermą.
J. Tornau. Tokio pavojaus nėra: į rusų kalbą tikrai niekas jų nevers. Mes kartais perdėtai jautrūs. Kai tik kur randam paminėtus pravoslavus rusus, tuoj rankas nuleidžiame.
A. Venclova. Šie vaizdeliai tikrai nepatogūs. Viską su jais galima daryti: koks nors nacionalistiškai nusiteikęs mokytojas ims dar ir perskaitys juos viešai, sakykim, per Žemaitės minėjimą.
J. Tornau. Tikrai jų neskaitys. Nemanykim blogai apie mokytojus.
K. Korsakas. Juos lengvai gali persispausdinti kokia katalikiškoji antologija – turinys jiems tinkamas.
[...]
J. Tornau. Nelaiminga lietuvių tauta – ji niekad negali savųjų klasikų pilnų leidimų išleisti: vienam režimui viena netinka, kitam kita. Ir nekalčiausias dalykas kartais gali provokacija kvepėti. Pvz., tegu kas atsistojęs eilėje sušunka: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – juk tokį suims, o šūkis mums visų brangiausias. (p. 499–500)

Šitas argumentas nieko nenusvėrė. Pasisvaidžius replikom, nutariama:

„Popo pašventimas“, „Perkrikštas“, „Staigus pravoslavas“ – išimti. (p. 501)

Išimtì iki šiol. Kaip ir minėtos „Vokiečio laidotuvės“.
P.S. Protokolo pati pabaiga:

Peržiūrėjus tomą, K. Korsakas konstatuoja, kad ne tiek daug išimta: keturi smulkūs vaizdeliai, iš viso 19 psl.
J. Žiugžda priduria: Buvau manęs, kad daugiau bus išimta. Aš būčiau daugiau išmetęs. (p. 502)

Užfiksavau. Gal kas ir atkreips dėmesį, o gal viskas taip ir liks.